2015-12-16 Nr. AB-24427-3-64-3-02907-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

N U T A R T I S

Administracinė byla Nr. AS-1375-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02907-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos I. G. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. G. skundą atsakovui Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja I. G. (toliau – ir pareiškėja) 2015 m. spalio 14 d. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–4), prašydama atnaujinti terminą skundui dėl Šiaulių miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Socialinės paramos skyriaus 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl mokėjimo nutraukimo Nr. 25038 (toliau – ir Sprendimas Nr. 25038), 2015 m. liepos 13 d. sprendimo dėl permokos nustatymo Nr. 184 (toliau – ir Sprendimas Nr. 184), 2015 m. liepos 14 d. sprendimo dėl permokos nustatymo Nr. 185 (toliau – ir Sprendimas Nr. 185) paduoti bei panaikinti šiuos sprendimus.

Prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą pareiškėją motyvavo tuo, kad jai ginčijami sprendimai nebuvo įteikti. Pareiškėjos manymu, ši aplinkybė turi būti vertinama kaip svarbi ir terminas skundui paduoti atnaujintas. Pareiškėja paaiškino, kad ji buvo socialinės paramos gavėja, tačiau nuo 2015 m. pradžios atsakovas Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius (toliau – ir Skyrius) jai skirtą socialinę paramą nustojo mokėti, nepateikdamas jokio rašytinio sprendimo ir neinformuodamas, ar socialinės paramos mokėjimas tik sustabdytas ir bus tęsiamas, ar visiškai nutrauktas.

Po to buvo tikrinama pareiškėjos buitis, aiškinamasi jos turtinė padėtis skambinant telefonu, pareiškėja buvo kviečiama atvykti į Skyrių, bet jai nebuvo įteiktas sprendimas dėl socialinės paramos mokėjimo nutraukimo. 2015 m. rugpjūčio 5 d. pareiškėja gavo Skyriaus 2015 m. rugpjūčio 3 d. raštą Nr. (28.4.40)SSP-2362 „Dėl socialinės paramos permokos“, kuriame nurodyta, kad Skyrius, remdamasis Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. birželio 12 d. raštu Nr. (43.6)S-5124 pateiktais duomenimis, nustatė, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d. gavo paramą neteisėtai, nevykdė Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Paramos įstatymas) 25 straipsnyje nurodytų pareigų pateikti teisingą informaciją apie pajamas ir informuoti apie jų pasikeitimą, todėl, vadovaujantis šio įstatymo 26 straipsnio 1 dalimi, privalo grąžinti socialinės pašalpos permoką – 3170,29 Eur, paramos mokinio reikmėms permoką – 225,90 Eur, būsto šildymo ir karšto vandens išlaidų kompensacijos permoką – 2298,72 Eur, geriamojo vandens išlaidų kompensacijos permoką – 252,14 Eur.

Pareiškėja 2015 m. rugpjūčio 25 d. raštu kreipėsi į atsakovą prašydama kuo skubiau jai pateikti sprendimą dėl socialinės paramos mokėjimo nutraukimo, motyvuodama, kad jai nežinomos paramos nutraukimo ir permokų reikalavimo priežastys bei pagrindai. Atsakymo į šį raštą ir prašomų sprendimų pareiškėja negavo, tačiau gavo Skyriaus 2015 m. rugsėjo 25 d. raštą Nr. (28.4.40) SSP-2891, kuriuo ji buvo kviečiama iki 2015 m. spalio 15 d. atvykti į Skyrių dėl permokos už gautą socialinę paramą, taip pat nurodoma, kad jai neatvykus, permoka bus išieškoma Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Negavusi ginčijamų administracinių aktų, pareiškėja 2015 m. spalio 1 d. kreipėsi teisinės pagalbos. Atsakovas į advokato paklausimą 2015 m. spalio 12 d. elektroniniu paštu atsiuntė 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl mokėjimo nutraukimo Nr. 25038, 2015 m. liepos 13 d. sprendimo dėl permokos nustatymo Nr. 184 ir 2015 m. liepos 14 d. sprendimo dėl permokos nustatymo Nr. 185 kopijas, nurodydamas, kad dokumentus, kurių pagrindu priimti šie sprendimai, atsiųs papildomai. Taigi, skundžiamų administracinių aktų kopijos buvo įteiktos pareiškėjai (pareiškėjos atstovei) tik 2015 m. spalio 12 d.

Apie skundžiamų sprendimų priėmimą pareiškėjai nebuvo pranešta, todėl, jos manymu, skundo padavimo terminas nėra praleistas. Tačiau jei teismas manytų, kad ji praleido terminą skundui paduoti, pareiškėja prašė šį terminą atnaujinti, pažymėjo, kad elgėsi nuosekliai, siekdama išsiaiškinti atsakovo veiksmų, nustojus mokėti jai socialinę paramą, o vėliau ir reikalaujant grąžinti išmokėtą socialinę paramą, priežastis ir pagrindą, ne kartą kreipėsi į Skyrių prašydama pateikti jai sprendimus, tačiau iki 2015 m. spalio 12 d. jų negavo.

Tai yra objektyvios, nuo pareiškėjos valios nepriklausančios aplinkybės, dėl kurių ji laiku nepadavė skundo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių miesto savivaldybės administracija atsiliepimu (b. l. 16–19) prašė netenkinti pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti. Administracijos nuomone, pareiškėjos nurodyta priežastis nėra svarbi bei pateisinanti termino praleidimą. Paramos įstatymo 21 straipsnio 15 dalyje numatyta, kad prašymą-paraišką pateikęs asmuo apie priimtą sprendimą dėl piniginės socialinės paramos skyrimo ar neskyrimo yra informuojamas asmens prašyme-paraiškoje nurodytu informavimo būdu. Jeigu piniginė socialinė parama neskiriama, nurodoma neskyrimo priežastis ir šio sprendimo apskundimo tvarka.

Sprendimo dėl piniginės socialinės paramos skyrimo ar neskyrimo pateikimas pareiškėjams Paramos įstatyme nėra numatytas. 2015 m. sausio 22 d. Šiaulių miesto savivaldybės Paramos teikimo komisija surašė Buities ir gyvenimo sąlygų aprašymo aktą, šis aktas buvo surašytas pačios pareiškėjos I. G. tvirtinimu, be to, pareiškėja prašė nenutraukti jos šeimai piniginės socialinės paramos teikimo. 2015 m. vasario 26 d. Paramos teikimo komisijos posėdžio protokolu Nr. PRP-8 buvo nutarta palikti galioti 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą, kuriuo buvo nutarta nutraukti socialinės paramos mokėjimą.

Šiame posėdyje dalyvavo pati pareiškėja, todėl apie tai, kad 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimu buvo nutraukta socialinė parama, ji žinojo. Be to, 2015 m. vasario 27 d. pareiškėjai buvo išsiųstas pranešimas Nr. (28.4.40) SSP-697 „Dėl piniginės socialinės paramos neskyrimo“. Administracija pabrėžė, kad sprendimuose buvo nurodyta jų apskundimo tvarka. Dėl Socialinės paramos skyriaus 2015 m. liepos 13 d. sprendimo Nr. 184 ir 2015 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. 185 Administracija paaiškino, kad šiais sprendimais buvo nustatyta permoka.

Prieš priimant šiuos sprendimus, pareiškėjos 2015 m. birželio 19 d. raštu Nr. (28.4.40) SSP-1953 buvo paprašyta patikslinti duomenis apie gautas pajamas, 2015 m. birželio 29 d. raštu Nr. (28.4.40) SSP-2028 „Pranešimas dėl socialinės paramos perskaičiavimo“ buvo pakartotinai prašoma atvykti į Socialinės paramos skyrių ir informuojama, kad duomenys reikalingi skaičiuojant permoką. Pareiškėja į Socialinės paramos skyriaus raštus nereagavo, tačiau 2015 m. liepos 14 d. pateikė Socialinės paramos skyriui skundą, kad neketina teikti jokios papildomos informacijos apie gautas pajamas už 2010–2014 metus.

Šis pareiškėjos skundas įrodo aplinkybę, kad pareiškėja žinojo apie 2014 m. gruodžio 18 d. priimtą sprendimą Nr. 25038. 2015 m. rugpjūčio 3 d. Šiaulių miesto savivaldybės administracija, atsakydama į šį pareiškėjos skundą, nurodė visą reikalingą informaciją. 2015 m. rugpjūčio 13 d. Socialinės paramos skyriui ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriui adresuotais raštais pareiškėja patvirtino, kad gavo Socialinės paramos skyriaus siųstus raštus, ir kad visa informacija jai yra žinoma. Atsakant į pareiškėjos 2015 m. rugpjūčio 13 d. raštus, jai buvo pateikti Socialinės paramos skyriaus 2015 m. rugpjūčio 19 d. raštas Nr. (28.4.40) SSP-2490 ir Administracijos 2015 m. rugsėjo 10 d. raštas Nr. SG-553.

Administracijos nuomone, pareiškėjos raštai neginčijamai įrodo aplinkybę, kad ji žinojo apie esamą situaciją, tačiau į Socialinės paramos skyriaus raginimus atvykti ir patikslinti informaciją nereagavo. Aplinkybę, kad Socialinės paramos skyriaus priimtuose sprendimuose nėra nurodyta apskundimo tvarka, Administracija vertina kaip formalų pažeidimą, nes pareiškėja apie apskundimo galimybes buvo informuota atitinkamais raštais (sprendimais), todėl tai negali būti pripažinta svarbia priežastimi skundo padavimo terminui atnaujinti.

Pareiškėja nenurodė, kokios aplinkybės sukliudė jai laiku ir tinkamai paduoti skundą. Pareiškėjai išsiųstuose pranešimuose, Šiaulių miesto savivaldybės Paramos teikimo komisijos protokolinių sprendimų išrašuose ir pačiai dalyvaujant posėdyje pareiškėjai pakankamai aiškiai buvo išaiškintos priežastys, dėl kurių buvo nutrauktas piniginės socialinės paramos šeimai teikimas, ir nurodyti teisės aktai, kuriais remiantis tai padaryta. Todėl Socialinės paramos skyrius Paramos įstatymo nuostatų nepažeidė. Administracija pažymėjo, kad sprendimų kopijos apie paramos neskyrimą pareiškėjai galėjo būti įteiktos anksčiau, jeigu pareiškėja kviečiama būtų atvykusi į Socialinės paramos skyrių arba jei prašymas apie 2014 m. gruodžio mėnesį priimtų sprendimų pateikimą būtų parašytas anksčiau nei 2015 m. rugpjūčio 25 d.

Apie priimtus sprendimus pareiškėja buvo informuota laiku ir daug kartų, nurodant socialinės paramos neskyrimo priežastis ir apskundimo tvarką, todėl, Administracijos nuomone, skundo padavimo terminas yra praleistas ne dėl svarbių priežasčių ir atnaujinti šį terminą nėra pagrindo.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 26 d. nutartimi (b. l. 96–101) netenkino pareiškėjos I. G. prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti skundą, taip pat nutarė grąžinti pareiškėjos I. G. atstovei sumokėtą žyminį mokestį.

Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (toliau – ir LVAT), kurioje ne kartą pažymėta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (pvz., LVAT 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010). Teismas vadovavosi ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, kuriame nustatyta, kad skundą (prašymą) atsisakoma priimti, jei praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą.

Įstatymų leidėjas Administracinių bylų teisenos įstatyme bei kituose specialiuosiuose įstatymuose nustato tikslią ir aiškią terminų sistemą, leidžiančią asmenims tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų kilusį ginčą. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, taip pat sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią (LVAT 2010 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-104/2010, 2010 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010). Pagal ABTĮ 33 straipsnį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Teismas rėmėsi ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje svarbios priežasties, dėl kurios praleistas skundo padavimo terminas, sąvoka aiškinama kaip apimanti tik išskirtines, objektyvias, nuo skundą paduodančio asmens valios nepriklausiusias aplinkybes.

Paramos įstatymo 21 straipsnio 15 dalyje nustatyta, kad prašymą-paraišką pateikęs asmuo apie priimtą sprendimą dėl piniginės socialinės paramos skyrimo ar neskyrimo yra informuojamas asmens prašyme-paraiškoje nurodytu informavimo būdu ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo dienos. Jeigu piniginė socialinė parama neskiriama, nurodoma neskyrimo priežastis ir šio sprendimo apskundimo tvarka. Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad pareiškėja apie sprendimą nutraukti jai socialinę pašalpą buvo informuota 2014 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. (28.4.40) SSP-3324 (raštas išsiųstas adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai). Šiuo adresu pareiškėjai buvo išsiųstas pranešimas dėl piniginės socialinės paramos neskyrimo. Pranešime nurodyti institucijos rekvizitai, įvertinęs pranešimo turinį („Vadovaujantis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punktu (kilus pagrįstų įtarimų dėl prašyme-paraiškoje pateiktų duomenų apie turimą turtą ir gautas pajamas, tikrinti bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens gyvenimo sąlygas, turimą turtą ir užimtumą, surašyti buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą, kuriuo pagrindu piniginė socialinė parama gali būti skiriama, neskiriama ar nutraukimas jos mokėjimas) ir Šiaulių miesto savivaldybės Paramos teikimo komisijos posėdžio 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. PRP-51 Jūsų šeimai nuo 2014 m. gruodžio 1 d. piniginė socialinė parama nutraukiama“), teismas sprendė, kad iš jo pareiškėjai tapo prieinama informacija apie esminius ginčijamo akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją, priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas, taip pat nurodytas teisinis pagrindas, dėl kurio toks sprendimas priimtas, bei faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas priimtas sprendimas. Pranešime taip pat nurodyta sprendimo apskundimo tvarka: „Sprendimas dėl piniginės socialinės paramos neskyrimo gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka“. Atsižvelgdamas į tai, teismas priėjo išvadą, kad pareiškėja iš pranešimo sužinojo apie jos atžvilgiu priimtą sprendimą, todėl nagrinėjamu atveju būtent nuo minėto pranešimo gavimo skaičiuotinas terminas skundui dėl sprendimo pateikti.

Taip pat teismas nustatė, kad apie sprendimus dėl permokos nustatymo pareiškėja buvo informuota 2015 m. rugpjūčio 3 d. raštu Nr. (28.4.40) SSP-2362. Pareiškėjai buvo išsiųstas pranešimas „Dėl socialinės paramos permokos“. Pranešime nurodyti institucijos rekvizitai, įvertinęs pranešimo turinį („Vadovaujantis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos įstatymo 26 straipsnio 1 dalimi, Jūs privalote grąžinti šią neteisėtai gautą piniginę socialinę paramą: socialinės pašalpos permoka – 3170,29 Eur, paramos mokinio reikmėms permoka – 225,90 Eur, būsto šildymo išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijos permoka – 2298,72 Eur, geriamojo vandens išlaidų kompensacijos permoka – 252,14 Eur. Jums negrąžinus neteisėtai gautos piniginės socialinės paramos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d., ji bus išieškoma Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, vadovaujantis Piniginės socialinės paramos įstatymo 26 straipsnio 3 dalimi“) teismas sprendė, kad iš jo pareiškėjai tapo prieinama informacija apie esminius ginčijamo akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją, aktu nustatomas teises ar pareigas, taip pat nurodytas teisinis pagrindas, dėl kurio toks sprendimas priimtas, bei faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas priimtas sprendimas. Atsižvelgdamas į tai, teismas priėjo išvadą, kad pareiškėja iš pranešimo sužinojo apie jos atžvilgiu priimtus sprendimus dėl permokos nustatymo, todėl nagrinėjamu atveju būtent nuo šio pranešimo gavimo skaičiuotinas terminas skundui dėl minėtų sprendimų pateikti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad įstatymo reikalavimų neatitinkantis individualaus administracinio akto apskundimo tvarkos išaiškinimas, kaip buvo nagrinėjamu atveju, nėra kliūtis asmeniui imtis aktyvių veiksmų aiškinantis skundo padavimo tvarką (kreiptis į aktą priėmusį viešojo administravimo subjektą, ieškoti atitinkamų teisės aktų, kreiptis dėl teisinės pagalbos suteikimo į advokatą, kt.). Todėl sprendžiant klausimą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, aplinkybė, kad viešojo administravimo subjektas individualiame administraciniame akte neišaiškino tinkamai jo apskundimo tvarkos, turi būti vertinama atsižvelgiant į byloje reikšmingų aplinkybių visumą (LVAT 2008 m. rugpjūčio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-423/2008, 2010 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-161/2010, 2010 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-178/2010).

Remdamasis bylos dokumentais, teismas nustatė, kad 2015 m. rugpjūčio 13 d. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius gavo iš pareiškėjos raštą, kuriuo pareiškėja patvirtino, jog 2015 m. rugpjūčio 5 d. gavo Skyriaus 2015 m. rugpjūčio 3 d. raštą Nr. (28.4.40) SSP-2362. Teismo vertinimu, tuo pareiškėja patvirtino, kad visa informacija dėl susidariusios permokos jai yra žinoma. Teismas, atsižvelgęs į skundu inicijuojamo ginčo pobūdį, ginčui taikytinų teisės aktų specifiką, pripažino, kad šiuo atveju nenurodyta administracinio akto apskundimo tvarka nelaikytina priežastimi, objektyviai sukliudžiusia pareiškėjai laiku realizuoti teisę kreiptis į teismą.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju terminas pateikti teismui skundą dėl 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo skaičiuotinas nuo 2014 m. gruodžio 19 d. rašto Nr. (28.4.40) SSP-3324 gavimo dienos, o dėl 2015 m. liepos 13 d. sprendimo dėl permokos nustatymo Nr. 184 ir 2015 m. liepos 14 d. sprendimo dėl permokos nustatymo Nr. 185 skaičiuotinas nuo 2015 m. rugpjūčio 3 d. rašto Nr. (28.4.40) SSP-2362 gavimo dienos. Pareiškėja su skundu dėl minėtų sprendimų panaikinimo į teismą kreipėsi tik 2015 m. spalio 14 d., todėl teismas pripažino, kad pareiškėja yra praleidusi terminą skundui paduoti.

Be anksčiau išdėstytų argumentų dėl to, kad pranešimais (2014 m. gruodžio 19 d. Nr. (28.4.40) SSP-3324, 2015 m. rugpjūčio 3 d. Nr. (28.4.40) SSP-2362) pareiškėja buvo informuota apie sprendimų priėmimą, teismas pažymėjo ir tai, kad jei pareiškėjai iš pranešimų nebuvo aiškus sprendimų turinys ir ji manė esant reikalinga gauti pačius sprendimus, jos delsimas ir kreipimasis į atsakovą 2015 m. rugpjūčio 25 d. su prašymu pateikti sprendimą dėl socialinės paramos nutraukimo bei pareiškėjos atstovės advokatės Daivos Balčiūnienės 2015 m. spalio 8 d. kreipimasis į atsakovą su prašymu pateikti sprendimą dėl socialinės paramos nutraukimo ir sprendimą dėl permokos nustatymo nelaikyti pakankamai rūpestingu, sąžiningu, atidžiu elgesiu, buvo pažeistas operatyvumo standartas (pvz., LVAT 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-889-525/2015).

Dėl nurodytų motyvų teismas vertino, kad pareiškėjos įvardytos priežastys yra subjektyvaus pobūdžio, priklauso nuo asmens laisva valia ir apsisprendimu pasirinkto elgesio modelio. Todėl pirmosios instancijos teismas prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo atmetė ir skundą dėl sprendimų panaikinimo atsisakė priimti.

III. Pareiškėja I. G. atskirajame skunde (b. l. 105–109) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti skundą.

Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad skundo padavimo termino eigos pradžia sietina ne su skundžiamų aktų įteikimu pareiškėjai, o su pranešimais 2014 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. (28.4.40) SSP-3324 ir 2015 m. rugpjūčio 3 d. raštu Nr. (28.4.40) SSP-2362, iš kurių esą pareiškėja turėjo sužinoti apie jos atžvilgiu priimtus sprendimus. Pareiškėja pabrėžia, kad ginčijamų sprendimų nebuvo gavusi. Būtent atsakovo neaiškios administracinės procedūros ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų pažeidimas užkirto kelią pareiškėjai per 1 mėn. nuo skundžiamų aktų priėmimo kreiptis į teismą. Teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėja nepateisinami ilgai delsė skųsti atsakovo sprendimus. Pareiškėjos teigimu, skundžiama teismo nutartimi pirmosios instancijos teismas dirbtinai suvaržė jos konstitucinę teisę kreiptis į teismą.

Pareiškėjos atstovė pateikė į bylą prijungimui prie atskirojo skundo išrašą iš pareiškėjos medicininių dokumentų, iš kurio matyti, kad 2015 m. sausio mėn. pareiškėjai buvo atlikta operacija, taikyta ilgai trukusi reabilitacija. Pareiškėjos atstovės teigimu, tai pripažintina dar viena pateisinama priežastimi, dėl kurios pareiškėja negalėjo tinkamai ginti savo interesų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių miesto savivaldybės administracija atsiliepimu prašo atmesti pareiškėjos atskirąjį skundą ir palikti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. nutartį nepakeistą. Administracija atsiliepime į atskirąjį skundą remiasi iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo išdėstyti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos atsiliepime dėl termino skundui paduoti atnaujinimo. Administracija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjos elgesys nelaikytinas pakankamai rūpestingu, sąžiningu ar atidžiu, nes buvo pažeistas operatyvumo standartas, todėl teismas pagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir pagrįstai atsisakė priimti skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Tikrinamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir šiuo pagrindu atsisakyta priimti pareiškėjos skundą (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.), teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymų numatytu terminu.

ABTĮ 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose. Teismas, spręsdamas, ar termino skundui paduoti praleidimo priežastys yra svarbios, vertina, ar minėtos aplinkybės galėjo užkirsti kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti šią teisę, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios. Pažymėtina, jog priežasčių, dėl kurių įstatymo nustatytu terminu nebuvo pateiktas skundas, svarbos nustatymas bei praleisto termino atnaujinimas yra teismo prerogatyva. Sprendžiant klausimą dėl praleisto termino atnaujinimo kiekvienu atveju turi būti siekiama protingos pusiausvyros tarp viešojo intereso užtikrinti realią subjektinių teisių apsaugą ir viešojo intereso garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą.

Tikrinamu atveju pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, kad pareiškėja apie ginčijamą Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. 25038, kuriuo pareiškėjai nuo 2014 m. gruodžio 1 d. buvo nutrauktas socialinės pašalpos mokėjimas, buvo informuota Socialinės paramos skyriaus 2014 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. (28.4.40) SSP-3324 (toliau – ir Skyriaus 2014 m. gruodžio 19 d. pranešimas; b. l. 36), o apie ginčijamus Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2015 m. liepos 13 d. sprendimą dėl permokos nustatymo Nr. 184, kuriuo pareiškėjai nustatyta 3170,29 Eur socialinės pašalpos permoka, ir 2015 m. liepos 14 d. sprendimą dėl permokos nustatymo Nr. 185, kuriuo nustatyta 225,90 Eur paramos mokinio reikmenims įsigyti permoka, pareiškėja buvo informuota Socialinės paramos skyriaus 2015 m. rugpjūčio 3 d. raštu Nr. (28.4.40) SSP-2362 (toliau – ir Skyriaus 2015 m. rugpjūčio 3 d. pranešimas; b. l. 75). Teismas termino paduoti skundą dėl ginčijamų sprendimų eigos pradžią skaičiavo atitinkamai nuo 2014 m. gruodžio 19 d. pranešimo ir nuo 2015 m. rugpjūčio 3 d. pranešimo gavimo bei, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja su skundu į teismą kreipėsi tik 2015 m. spalio 14 d., pripažino, kad ji praleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą skundui paduoti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, jog tais atvejais, kai sprendimas asmeniui neturėjo būti įteiktas, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo asmens sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą (apie administracinio akto esmę) dienos. Laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas (LVAT 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012).

Vertindama pareiškėjos nurodytas aplinkybes, susijusias su ginčijamų sprendimų neįteikimu pareiškėjai ir 2014 m. gruodžio 19 d. bei 2015 m. rugpjūčio 3 d. pranešimuose netinkamai išaiškinta ginčijamų sprendimų apskundimo tvarka, teisėjų kolegija pažymi, kad Administracijos Socialinės paramos skyriaus, kaip viešojo administravimo subjekto, sprendimai turi atitikti individualiam administraciniam aktui keliamus bendruosius reikalavimus.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtinta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos (1 dalis); individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (2 dalis); individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu <...> (3 dalis); kiekvienam asmeniui, kuriam individualus administracinis aktas yra skirtas arba kurio teisėms ir pareigoms šis individualus administracinis aktas turi tiesioginį poveikį, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šio akto priėmimo raštu pranešama apie individualaus administracinio akto priėmimą, kartu pridedant individualaus administracinio akto teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą kopiją, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip <...> (4 dalis).

Vertindamas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio normų reikšmę, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, be kita ko, yra pažymėjęs, kad aplinkybė, jog skundžiamame sprendime nebuvo tiesiogiai nurodyta ir išaiškinta jo apskundimo galimybė, nebuvo nurodyti įstatymo numatyti apskundimo terminai atskirais atvejais (atsižvelgiant į ginčijamo administracinio akto apskundimo tvarkos bei terminų teisinio reglamentavimo specifiką) gali būti vertinama kaip priežastis, objektyviai sukliudžiusi pareiškėjui laiku realizuoti teisę kreiptis į teismą. Be to, administracinio akto apskundimo tvarkos neišaiškinimas tinkamai nesiderina su geru viešuoju administravimu bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintu principu, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, gali suvaržyti asmens teisę kreiptis į teismą. Tačiau sprendžiant klausimą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo aplinkybė, kad viešojo administravimo subjektas individualiame administraciniame akte neišaiškino tinkamai jo apskundimo tvarkos, turi būti vertinama atsižvelgiant į byloje reikšmingų aplinkybių visumą (pvz., LVAT 2004 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS5-266/2004, 2008 m. rugpjūčio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-423/2008, 2014 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS552-494/2014, kt.).

Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo nepaneigė pareiškėjos teiginio, kad ginčijami Administracijos Socialinės paramos skyriaus sprendimai 2014 m. gruodžio 18 d. Nr. 25038 dėl mokėjimo nutraukimo, 2015 m. liepos 13 d. Nr. 184 ir 2015 m. liepos 14 d. Nr. 185 dėl permokos nustatymo nebuvo įteikti (išsiųsti) pareiškėjai. Savo ruožtu pareiškėja nepaneigė aplinkybės, kad ji yra gavusi anksčiau minėtus Skyriaus 2014 m. gruodžio 19 d. pranešimą, kuriuo buvo informuota apie piniginės socialinės paramos nutraukimą nuo 2014 m. gruodžio 1 d., ir 2015 m. rugpjūčio 3 d. pranešimą, kuriuo buvo informuota apie nurodymą grąžinti neteisėtai gautą piniginę socialinę paramą.

Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad iš minėtų 2014 m. gruodžio 19 d. ir 2015 m. rugpjūčio 3 d. pranešimų pareiškėjai tapo žinoma apie esminius ginčijamų aktų turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas. Įvertinus 2014 m. gruodžio 19 d. pranešimo (b. l. 36) turinį, matyti, kad pareiškėja šiuo pranešimu nebuvo tinkamai informuota apie Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą dėl mokėjimo nutraukimo Nr. 25038, kadangi 2014 m. gruodžio 19 d. pranešime nenurodyti konkretūs atsakovo Sprendimo Nr. 25038 rekvizitai (aktą priėmusi institucija, akto priėmimo data ir registracijos numeris) bei šio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas, taip pat tinkamai neišaiškinta Sprendimo Nr. 25038 apskundimo tvarka, ypač pabrėžtina, jog nenurodytas įstatymo numatytas apskundimo terminas. Įvertinus 2015 m. rugpjūčio 3 d. pranešimo (b. l. 75) turinį, matyti, kad pareiškėja šiuo pranešimu taip pat nebuvo tinkamai informuota apie Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus priimtus 2015 m. liepos 13 d. sprendimą dėl permokos nustatymo Nr. 184 ir 2015 m. liepos 14 d. sprendimą dėl permokos nustatymo Nr. 185, kadangi 2015 m. rugpjūčio 3 d. pranešime nenurodyti sprendimų Nr. 184 ir Nr. 185 rekvizitai (juos priėmusi institucija, priėmimo data, registracijos numeriai) bei neišaiškinta šių sprendimų apskundimo galimybė, tokio apskundimo tvarka ir terminas.

Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundo padavimo termino eigos pradžią skaičiavo nuo 2014 m. gruodžio 19 d. ir 2015 m. rugpjūčio 3 d. pranešimų įteikimo pareiškėjai, kadangi nagrinėjamu atveju negalima pripažinti, jog minėtais pranešimais pareiškėjai buvo suteikta esminė informacija apie ginčijamų aktų turinį bei tinkamai išaiškinta šių aktų apskundimo tvarka. Byloje pateikti įrodymai, iš kurių matyti, kad pareiškėja kreipėsi į Administracijos Socialinės paramos skyrių su 2015 m. rugpjūčio 25 d. prašymu (b. l. 81–82), kuriame nurodė, jog nėra gavusi jokių patikrinimo rezultatų, kuriuose būtų konstatuojama, kad ji pateikė neteisingus duomenis apie gautas pajamas, todėl negali apskųsti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus sprendimo dėl socialinės paramos mokėjimo nutraukimo bei pateikti teisiškai suformuluotų argumentų dėl nesutikimo su sprendimo motyvais. Pareiškėja prašė kuo skubiau pateikti jai Socialinės paramos skyriaus sprendimą dėl socialinės paramos mokėjimo nutraukimo. Pareiškėja skunde pirmosios instancijos teismui paaiškino, kad atsakovas tik 2015 m. spalio 12 d. atsiuntė jos atstovei elektoriniu paštu ginčijamų sprendimų Nr. 25038, Nr. 184 ir Nr. 185 kopijas, taip atsakydamas ne į pirmiau nurodytą pareiškėjos Skyriui 2015 m. rugpjūčio 25 d. pateiktą prašymą, o reaguodamas į pareiškėjos atstovės advokatės 2015 m. spalio 8 d. paklausimą. Šiuos pareiškėjos paaiškinimus patvirtina kartu su jos skundu pateikti įrodymai (b. l. 7–9, 11–13). Pažymėtina, kad atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo minėtų pareiškėjos teiginių, kad sprendimai Nr. 25038, Nr. 184 ir Nr. 185 buvo įteikti pareiškėjai tik reaguojant į pareiškėjos atstovės 2015 m. spalio 8 d. paklausimą, nepaneigė.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, laikytina, kad ginčijamų administracinių aktų kopijos buvo įteiktos pareiškėjai (pareiškėjos atstovei) tik 2015 m. spalio 12 d. (žr. Socialinės paramos skyriaus 2015 m. spalio 12 d. raštas Nr. (28.4.40) SSP-3007; b. l. 8–9). Kadangi pareiškėjos skundas dėl sprendimų Nr. 25038, Nr. 184 ir Nr. 185 panaikinimo buvo paduotas teismui 2015 m. spalio 14 d. (b. l. 2–4), konstatuotina, kad pareiškėja kreipėsi į teismą nepraleidusi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatyto vieno mėnesio termino, skaičiuojamo nuo skundžiamų individualių aktų įteikimo pareiškėjos atstovei dienos. Priėjusi tokią išvadą, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atskirai nevertins pareiškėjos argumentų, susijusių su jos sveikatos būkle ir pan., nes šie argumentai teisiškai būtų reikšmingi tik tuo atveju, jei būtų sprendžiamas klausimas dėl praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo.

Pažymėtina, kad asmens teisė kreiptis į teismą suponuoja ir jo teisę į tinkamą teisinį procesą, ji yra būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų, pareigūnų veiksmų. Teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, asmens teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai apsunkintas jos įgyvendinimas (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2008 m. sausio 22 d., 2008 m. birželio 30 d. nutarimai). Teisminės gynybos principo svarba akcentuojama ir tarptautinių teismų praktikoje. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įtvirtina „teisę į teismą“, kurios dalis – teisė kreiptis į teismą, t. y. inicijuoti teisminį procesą, sudaro tik vieną aspektą. Tačiau šis aspektas iš esmės lemia, ar suinteresuotas asmuo galės pasinaudoti kitomis garantijomis, numatytomis Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1975 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, 2001 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Z. ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Apibendrindama išdėstytus motyvus, be kita ko, remdamasi teisingumo ir protingumo kriterijais bei siekdama užtikrinti pareiškėjos teisę į teisminę gynybą, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija tenkina atskirąjį skundą iš dalies. Nustačius, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino faktines aplinkybes, dėl to priėjo nepagrįstą išvadą, jog pareiškėja praleido skundo padavimo terminą, ir šiuo pagrindu nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą nagrinėti teisme, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir pareiškėjos skundo dėl Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl mokėjimo nutraukimo Nr. 25038, 2015 m. liepos 13 d. sprendimo dėl permokos nustatymo Nr. 184 ir 2015 m. liepos 14 d. sprendimo dėl permokos nustatymo Nr. 185 panaikinimo priėmimo klausimas perduodamas Šiaulių apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos I. G. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. nutartį ir perduoti pareiškėjos I. G. skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė