A-146-444-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-444/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01056-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos dėl įsakymo dalies panaikinimo, išeitinės išmokos ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą patikslintu skundu (I t., b. l. 29–34), kuriame prašė: 1) panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) direktorės 2012 m. kovo 14 d. įsakymo Nr. P-108 „Dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Apskaitos skyriaus vedėjo A. B. atleidimo iš pareigų“ (toliau – ir Įsakymas Nr. P-108)1 punktą; 2) perkelti atleidimo iš pareigų datą ir laikyti jį atleistą teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos; 3) priteisti iš atsakovo išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.

Skunde paaiškino, kad Departamento direktorė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 41 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 3 ir 4 dalimis, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2011 m. lapkričio 9 d. įsakymą Nr. ĮV-683 „Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos administracijos struktūros patvirtinimo“ (toliau - ir Kultūros ministro Įsakymas Nr. ĮV-683), Departamento direktoriaus 2011 m. lapkričio 14 d. įsakymą Nr. P-368 „Dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų pareigybių panaikinimo“, Departamento direktoriaus 2012 m. kovo 12 d. įsakymą Nr. P-99 „Dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos struktūros ir valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašo patvirtinimo“, taip pat į Departamento Apskaitos skyriaus vedėjo A. B. 2012 m. kovo 13 d. tarnybinį pranešimą „Dėl sutikimo užimti siūlomas pareigas“ bei 2012 m. kovo 13 d. tarnybinį pranešimą „Dėl siūlomų pareigų“, 2012 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. P-108 „Dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Apskaitos skyriaus vedėjo A. B. atleidimo iš pareigų“ (toliau – ir Departamento Įsakymas Nr. P-108) atleido pareiškėją nuo 2012 m. kovo 14 d. iš užimamų Departamento Apskaitos skyriaus vedėjo pareigų (A lygis,14 kategorija).

Pareiškėjo teigimu, atleidžiant jį iš pareigų buvo pažeistos teisės aktų, reglamentuojančių socialines garantijas iš tarnybos atleidžiamiems valstybės tarnautojams, nuostatos, Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti lygiateisiškumo ir teisėtumo principai.

Departamento direktorės 2011 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. P-368 buvo panaikintos Departamento Apskaitos, Paveldotvarkos, Juridinio, Planavimo ir programų skyriaus, Tarptautinio, ryšių su visuomene ir edukacijos skyriaus, Administracinio skyriaus valstybės tarnautojų ir darbuotojų pareigybės (iš viso 34). Visiems darbuotojams, kurių pareigybės panaikintos, buvo įteikti įspėjimai apie pareigybių panaikinimą, taip pat apie galimą atleidimą iš pareigų nuo 2012 m. kovo 15 d. (nesant laisvų pareigybių ar nesutikus užimti pasiūlytas pareigas). Departamento direktorės 2012 m. kovo 13 d. raštu Nr. (2.30)2-802 pareiškėjui buvo pasiūlyta užimti laisvas karjeros valstybės tarnautojo pareigas Departamento 3 teritoriniuose padaliniuose: Alytaus TP (vyresniojo valstybinio inspektoriaus A lygio 9 kategorijos), Utenos TP (vyriausiojo valstybinio inspektoriaus A lygio 11 kategorijos), Kauno TP (valstybinio inspektoriaus B lygio 6 kategorijos). 2013 m. kovo 13 d. tarnybiniu pranešimu pareiškėjas šio pasiūlymo atsisakė, nurodydamas atsisakymo priežastį (dėl materialinės padėties) ir paprašė supažindinti su visomis Departamente esančiomis laisvomis valstybės tarnautojų pareigybėmis, taip pat supažindinti su naujai įsteigto Apskaitos, paveldotvarkos planavimo skyriaus pareigybėmis. Departamento direktorė 2012 m. kovo 13 d. raštu Nr. (2.30)2-819 pasiūlė užimti laisvas karjeros valstybės tarnautojo pareigybes Departamento 2 teritoriniuose padaliniuose: Kauno TP (vyriausiojo specialisto A lygio 11 kategorijos) ir Klaipėdos TP (vyriausiojo specialisto A lygio 11 kategorijos). 2013 m.kovo 13 d. tarnybiniu pranešimu pareiškėjas šio pasiūlymo taip pat atsisakė.

Departamento direktorės 2012 m. kovo 13 d. raštu Nr. (2.30)2-819 pateikta informacija apie tai, kad apjungto Apskaitos, paveldotvarkos planavimo skyriaus valstybės tarnautojų lygiai ir kategorijos lieka tokie patys kaip iki etatų panaikinimo, išskyrus naikinamą Apskaitos skyriaus vedėjo pareigybę. Pareiškėjo manymu ši išskirtinė situacija jo atžvilgiu įrodo, kad įstaigos struktūrinis pertvarkymas buvo fiktyvus, turinti tikslą pateisinti darbo santykių nutraukimą su nepageidaujamu asmeniu. Tai, kad Departamento struktūriniai pertvarkymai nebuvo realūs, patvirtina ir ta aplinkybė, kad nė vienam valstybės tarnautojų, kuriems buvo įteikti įspėjimai dėl pareigybių panaikinimo, nebuvo teikiami raštiški siūlymai užimti kitas laisvas pareigas, jie automatiškai perkelti į naujai įsteigtas pareigybes. Pareiškėjui sąmoningai buvo siūlomos pareigos kituose miestuose, o ne naujai įsteigtuose skyriuose. Atsakovas ignoravo teisės aktų nustatytą eiliškumą dėl pirmenybės būti paliktam dirbti, kai mažinamas darbuotojų skaičius.

Pertvarkant įstaigos struktūrą, valstybės tarnautojams, kurių pareigybės panaikinamos, turi būti užtikrintos VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje numatytos garantijos. Tais klausimais, kurių nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas, remiantis VTĮ 5 straipsniu, taikytinos Darbo kodekso (toliau – ir DK) normos. Atsakovas nesilaikė DK 135 straipsnio nuostatų, nustatančių darbuotojų, kurie išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus, pirmumo būti paliktiems dirbti, kai dėl ekonominių ar technologinių priežasčių arba dėl struktūrinių pertvarkymų mažinamas darbuotojų skaičius, po to atsižvelgiama į jų kvalifikaciją, stažą (nemažiau kaip 10 metų toje darbovietėje), sveikatos būklę, likusių iki pensijos metų skaičių. Pareiškėjas teigė, kad nustatant jo eiliškumą dėl pirmenybės būti paliktam darbe, buvo šios lemiamą reikšmę turinčios faktinės aplinkybės: 1) pareiškėjas Departamento darbuotojų profesinės sąjungos susirinkime buvo išrinktas atstovaujamojo organo – profesinės sąjungos komiteto nariu, kuriuo buvo iki atleidimo iš pareigų dienos, t. y. iki 2012 m. kovo 14 d. įskaitytinai; 2) pareiškėjo užimama Departamento Apskaitos skyriaus vedėjo, pareigybė buvo A lygio, 14 kategorijos, jis turėjo antrą kvalifikacinę klasę, aukštąjį universitetinį išsilavinimą (1988 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą ir įgijo istoriko, istorijos ir visuomenės mokslo dėstytojo kvalifikaciją; 2004 m. baigė Lietuvos teisės universiteto Valstybinio valdymo fakultetą ir įgijo teisės magistro kvalifikacinį laipsnį); 3) tarnybos stažas Departamente nuo 1997 m. gegužės 19 d., t. y. virš 10 metų.

Pareiškėjas teigė, kad atsakovas, atleisdamas jį iš tarnybos, pažeidė ir kitas Darbo kodekso normas (DK 129 str.1 d., 303 str.1 d.), kurios turėjo būti taikomos jo atžvilgiu, atsižvelgiant į aplinkybes, kad jis užėmė atstovaujamas pareigas Departamento darbuotojų profesinėje sąjungoje ir darbo ginčų komisijoje. Departamento direktorės 2010 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. P-148 pareiškėjas buvo paskirtas darbo ginčų komisijos nariu kaip darbuotojų atstovas. Šie įgaliojimai atleidimo dieną nebuvo pasibaigę.

Atsižvelgdamas į tai, kad atkurti buvusią situaciją nėra galimybių, pareiškėjas prašė vadovautis DK 297 straipsniu, pripažinti darbo santykių nutraukimą neteisėtu, priteisti jam iš atsakovo nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo ir darbo santykių nutraukimo diena laikyti teismo sprendimo įsigaliojimo dieną.

Atsakovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 45–47) paaiškino, kad pareiškėjo pareigybė buvo panaikinta nuo 2012 m. kovo 15 d. Departamento direktorės 2011 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. P-368, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 8 straipsnio 8 dalies 1 punktu, Kultūros ministro 2011 m. lapkričio 9 d. įsakymu Nr. ĮV-683 dėl Departamento struktūros patvirtinimo ir Departamento nuostatų 13.7 punktu. Nuo 2012 m. kovo 15 d. buvo panaikintos 34 pareigybės (31 valstybės tarnautojų ir 3 darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis). Departamento direktorės 2011 m. lapkričio 14 d.

įsakymu Nr. P-369 buvo patvirtintas Departamento valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašas. Visi Departamento valstybės tarnautojai ir darbuotojai, kurių pareigybės naikinamos, teisės aktų nustatyta tvarka buvo įspėti apie pareigybių panaikinimą. 2011 m. lapkričio 15 d. pareiškėjas pasirašytinai buvo įspėtas apie jo pareigybės panaikinimą, išaiškinta, kad, esant galimybei, bus siūlomos laisvos to paties lygio ir kategorijos pareigos (jei tokių nebus – žemesnės), jeigu atitiks bendruosius reikalavimus, nustatytus VTĮ 9 straipsnyje, ir specialiuosius reikalavimus, nustatytus pareigybės aprašyme, o nesant to lygio ir kategorijos pareigų arba atsisakius jas užimti, bus atleidžiamas iš tarnybos pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą.

Įgyvendinant VTĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostatas, Departamento direktorė 2012 m. kovo 12 d. raštu Nr. (2.30)2-802 ir 2012 m. kovo 13 d. raštu Nr. (2.30)2-819 pareiškėjui pasiūlė užimti laisvas žemesnės kategorijos pareigybes, tačiau jis atsisakė. Į pareiškėjo 2012 m. vasario 13 d. prašymą supažindinti su naujai įsteigto Apskaitos, paveldotvarkos planavimo skyriaus etatais, pareiškėjui buvo atsakyta Departamento direktorės 2012 m. kovo 13 d. raštu Nr. (2.30)2-819, kad visi dokumentai dėl Departamento struktūrinių pertvarkymų pagal A.

B. prašymą buvo pateikti Vilniaus apygardos administraciniame teisme į administracinę bylą Nr.I-1609-764/2012, o vykdant struktūrinius pakeitimus jungiamų Departamento skyrių ir valstybės tarnautojų pareigybių lygiai ir kategorijos lieka tos pačios, išskyrus naikinamų skyrių vedėjų pareigybes ir kategorijas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas atsisakė užimti siūlomas žemesnės kategorijos pareigas, o jo pareigybė buvo panaikinta ir jokia nauja tos pačios kategorijos pareigybė neįsteigta, vadovaujantis VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, atsižvelgiant į šios įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatas, Departamento direktorės 2012 m. kovo 14 d.

įsakymu Nr.P-108 buvo atleistas iš pareigų išmokant išeitinę išmoką (VTĮ 41 str.4 d.) ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas.

Departamento vykdomas struktūrinis pertvarkymas buvo realus, įgyvendintas vadovaujantis Kultūros ministro 2011 m. lapkričio 9 d. įsakymu Nr. ĮV-683, kuriuo patvirtinta nauja Departamento struktūra. Atsižvelgiant į Valstybės kontrolės 2010 m. vasario 19 d. valstybinio audito ataskaitą Nr. VA-P-50-2-2, Departamento struktūriniu pertvarkymu siekta mažinti vidinį biurokratizmą, padaryti efektyvesnę pavaldžių institucijų veiklą, koncentruoti atliekamas funkcijas. Vykdant pertvarkymą buvo panaikinti Apskaitos ir Paveldotvarkos skyriai bei Viešųjų pirkimų poskyris, o jų funkcijos perduotos sujungtiems skyriams Apskaitos, paveldotvarkos planavimo, Registrų tvarkymo, viešųjų ryšių ir edukacijos bei Administracijos. Departamento valstybės tarnautojai ir darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis, kurių pareigybės buvo pakeistos Kultūros ministro 2011 m. lapkričio 9 d. įsakymu Nr. ĮV-683 pagrindu, jų sutikimu buvo paskirti į to paties lygio ir kategorijos pareigas. Dėl skyrių ir poskyrio panaikinimo buvo panaikintos Apskaitos ir Paveldotvarkos skyrių bei Viešųjų pirkimų poskyrio vedėjų pareigybės ir naujos neįsteigtos.

Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad atleidžiant jį iš pareigų, nebuvo užtikrintos įstatymų numatytos socialinės garantijos. Pareiškėjo kaip valstybės tarnautojo atleidimą iš pareigų ir jo socialines garantijas reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo normos. Departamentas, vadovaudamasis VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu ir atsižvelgdamas į 43 straipsnio 1 dalyje nustatytas garantijas, turėjo teisinį pagrindą atleisti pareiškėją iš pareigų remdamasis šiuo įstatymu, o ne DK nuostatomis. Pareiškėjui buvo pritaikytos visos socialinės garantijos, kurias numato Valstybės tarnybos įstatymas. Profesinė sąjunga, kurios narių pareiškėjas buvo išrinktas į renkamas, buvo likviduota 2012 m. kovo 14 d. Profesinės sąjungos narių visuotinio susirinkimo sprendimu. Įsakymas Nr. P-108 dėl pareiškėjo atleidimo priimtas 2012 m. kovo 14 d. vadovaujantis VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu ir kitoks teisinis reguliavimas negalėjo būti taikomas.

Pareiškėjo įspėjimo apie atleidimą laikotarpiu (nuo 2011 m. lapkričio 14 d. iki 2012 m. kovo 14 d.) buvo rengiamas konkursas Departamento valstybės tarnautojo pareigoms užimti, tačiau pareiškėjas jame nedalyvavo. Duomenys apie tuo metu buvusias laisvas Departamento pareigybes pareiškėjui buvo pateikti 2012 m. kovo 12 d. raštu Nr. (2.30)2-802 ir 2012 m. kovo 13 d. raštu Nr. (2.30)2-819. VTĮ 43 straipsnio 2 dalis numato socialines garantijas asmenims, atleistiems iš valstybės tarnybos, t. y. jiems 6 mėnesius turi būti siūlomos tos pačios ar žemesnės kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigos. Pareiškėjui nėra užkirstas kelias būti priimtam į valstybės tarnybą. Pareiškėjas nepagrįstai reikalauja perkelti jo atleidimo datą ir laikyti jį atleistą teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos. Pareiškėjas iš pareigų atleistas vadovaujantis VTĮ nuostatomis, panaikinus jo pareigybę ir nepaskyrus į kitas pareigas; pareiškėjas iš pareigų atleistas 2012 m. kovo 14 d., nes jo pareigybė buvo panaikina nuo 2012 m. kovo 15 d.; taigi, valstybės tarnautojo atleidimo data yra paskutinė naikinamos pareigybės diena, t. y. 2012 m. kovo 14 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2012 m. spalio 3 d. sprendimu (II t., b. l. 113–121) pareiškėjo A. B. skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad A. B. iš Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Apskaitos skyriaus vedėjo (A lygio 14 kategorijos) pareigų Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorės 2012 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. P-108 atleistas neteisėtai; panaikino Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorės 2012 m. kovo 14 d. įsakymo Nr. P-108 1 punktą, kuriuo A. B. nuo 2012 m. kovo 14 d. atleistas iš Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Apskaitos skyriaus vedėjo (A lygio 14 kategorijos) pareigų; laikė pareiškėją atleistą iš Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Apskaitos skyriaus vedėjo (A lygio 14 kategorijos) pareigų pagal DK 297 straipsnio 4 dalį (teismo sprendimu) nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisė iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. kovo 15 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, vidutinio darbo užmokesčio dydį už priverstinės pravaikštos laiką nutarė skaičiuoti nuo A. B. vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio sumos (4359,90 Lt) ir nuo vienos dienos vidutinio darbo užmokesčio sumos (207,47 Lt) (sumos nurodytos neatskaičius fizinių asmenų pajamų ir socialinio draudimo mokesčių); priteisė iš atsakovo išeitinės išmokos dalį už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 15 d. iki 2012 m. birželio 4 d., nutarė priteistiną sumą skaičiuoti nuo 3311,22 Lt vieno mėnesio išeitinės išmokos sumos; kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė.

Ištyręs bei įvertinęs bylos įrodymus, teismas nustatė, kad byloje keliamas ginčas dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorės 2012 m. kovo 14 d. įsakymo Nr. P-108 1 punkto, kuriuo pareiškėjas A. B. nuo 2012 m. kovo 14 d. atleistas iš Departamento Apskaitos skyriaus vedėjo pareigų pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, teisėtumo. Kultūros ministras 2011 m. lapkričio 9 d. įsakymu Nr. ĮV-683 nuo 2012 m. kovo 15 d. patvirtino Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos administracijos struktūrą (I t., b. l. 114–115). Departamento direktorė 2011 m. lapkričio 14 d. įsakymo Nr. P-368 1 punktu nuo 2012 m. kovo 15 d. panaikino Departamento 31 karjeros valstybės tarnautojų ir 3 darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybes (I t., b. l. 135–136). A. B. 2011 m. lapkričio 15 d. buvo supažindintas su Departamento 2011 m. lapkričio 15 d. raštu Nr. (2.30)2-2974, kuriuo jis įspėtas, kad nuo 2012 m. kovo 15 d. panaikinama Departamento Apskaitos skyriaus vedėjo (A lygio 14 kategorijos) pareigybė (I t., b. l. 65). Departamento direktorės 2012 m. kovo 14 d. įsakymo Nr. P-108 1 punktu A. B. nuo 2012 m. kovo 14 d. buvo atleistas iš Departamento Apskaitos skyriaus vedėjo pareigų pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą (I t., b. l. 35).

Siekiant nustatyti, ar nebuvo pažeisti pareiškėjo interesai, ar jo atleidimas iš pareigų buvo teisėtas, būtina įvertinti, ar Departamento struktūriniai pertvarkymai buvo realūs, o pareiškėjo pareigybė iš tikrųjų panaikinta.

Bendroji viešojo administravimo subjekto kompetencija struktūros nustatymo atžvilgiu yra reglamentuota Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas, VAĮ) 11 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, jog vidaus administravimo tikslas – užtikrinti, kad viešojo administravimo subjektas galėtų tinkamai atlikti viešojo administravimo funkcijas. Viešojo administravimo įstaigos administracijos struktūrą nustato viešojo administravimo įstaigos vadovas ar viešojo administravimo įstaigos steigėjas, vadovaudamiesi įstatymais ar jų pagrindu priimtais teisės aktais ir atsižvelgdami į nustatytus viešojo administravimo įstaigos tikslus ir uždavinius, strateginius ar metinius veiklos planus ir patvirtintą valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių skaičių (VAĮ 11 str. 2 d.) Vertindamas šias teisės aktų nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad kiekvienas viešojo administravimo subjektas, spręsdamas įstatymų leidėjo pavestus uždavinius, turi diskrecijos teisę, nepažeisdamas imperatyvių teisės aktų reikalavimų, veikti (inter alia tvarkyti savo struktūrą) tokiu būdu, kad tie uždaviniai būtų įgyvendinti laiku ir tinkamai, laikantis efektyvumo, objektyvumo bei kitų viešojo administravimo principų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-340/2011).

Vertinant administracijos struktūros pakeitimus, padarytus laikantis teisės aktų reikalavimų, valstybės tarnautojo interesai negali būti aukščiau už valstybės politikos interesus atitinkamoje valstybinio sektoriaus srityje. Galimi valstybės tarnautojų teisių pažeidimai turėtų būti konstatuojami ne per teisės aktus, apibrėžiančius valdžios institucijų veiklą, bet per teisės normas, tiesiogiai reglamentuojančias valstybės tarnybą ir konkretaus valstybės tarnautojo teises (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-904/2008, 2010 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-684/2010, 2011 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-1007/2011).

Be to, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalį teismas nevertina administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Teismas nustatė, kad Kultūros ministras 2011 m. lapkričio 9 d. įsakymu Nr. ĮV-683 nuo 2012 m. kovo 15 d. patvirtino naują Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos administracijos struktūrą (I t., b. l. 114–115). Tokią diskrecijos teisę Kultūros ministrui suteikia Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 26 straipsnio 3 dalies 8 punkto (Ministrai Vyriausybės pavedimu tvirtina įstaigų prie ministerijos nuostatus ir jų administracijos struktūrą) bei Vyriausybės 2010 m. spalio 20 d. nutarimo Nr. 1517 2 punkto (Kultūros ministrui pavedama tvirtinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos nuostatus ir administracijos struktūrą) nuostatos, kad įstaigos uždaviniai būtų įgyvendinti laiku ir tinkamai, laikantis efektyvumo bei kitų viešojo administravimo principų.

Palyginęs Kultūros ministro 2011 m. lapkričio 9 d. įsakymu Nr. ĮV-683 patvirtintą ir iki šio įsakymo priėmimo buvusią Departamento administracijos struktūrą (I t., b. l. 54–58), teismas nustatė, kad nuo 2012 m. kovo 15 d. buvo panaikinti Administracinio skyriaus Viešųjų ryšių poskyris ir Ūkio poskyris, Planavimo ir programų skyrius, Paveldotvarkos ir Apskaitos skyrius. Šias aplinkybes taip pat patvirtina Departamento direktorės 2011 m. lapkričio 14 d. įsakymas Nr. P-368, kuriuo nuo 2012 m. kovo 15 d. buvo panaikintos nurodytų skyrių ir poskyrių karjeros valstybės tarnautojų pareigybės, ir 2011 m. lapkričio 14 d.

įsakymas Nr. P-369, kuriuo patvirtintos pertvarkytų ir naujai įsteigtų skyrių pareigybės (I t., b. l. 59–64). Atsakovo tvirtinimu, Departamento struktūriniai pokyčiai iš esmės pasireiškė tuo, kad buvo panaikinti Apskaitos ir Paveldotvarkos skyriai ir Administracinio skyriaus poskyriai, jų funkcijas perduodant sujungtiems Apskaitos, paveldotvarkos planavimo, Registro tvarkymo, viešųjų ryšių ir edukacijos bei Administracijos skyriams. Sisteminė Departamento Apskaitos skyriaus nuostatų (patvirtintų Departamento direktoriaus 2006 m. vasario 21 d.

įsakymu Nr. Į-061), Apskaitos, paveldotvarkos planavimo skyriaus nuostatų (patvirtintų Departamento direktorės 2012 m. kovo 12 d. įsakymu Nr. P-100) ir Registro tvarkymo, viešųjų ryšių ir edukacijos skyriaus nuostatų (patvirtintų Departamento direktorės 2012 m. kovo 12 d. įsakymu Nr. 100) analizė leidžia daryti išvadą, kad Apskaitos skyriaus funkcijos, susijusios su kultūros paveldo vertybių apskaita, apskaitos programų rengimu, jų kontrole (Apskaitos skyriaus nuostatų 5.1, 5.2 p.), taip pat dalis kitų funkcijų (5.10 p.) buvo perduotos Apskaitos, paveldotvarkos planavimo skyriui (skyriaus nuostatų 5.1, 5.11, 5.13 p.).

Apskaitos skyriaus funkcijos, susijusios su Nekilnojamųjų vertybių registro tvarkymu (Apskaitos skyriaus nuostatų 5.4–5.6 p.), buvo perduotos Registro tvarkymo, viešųjų ryšių ir edukacijos skyriui (skyriaus nuostatų 5.9–5.13 p.). Dalis Apskaitos skyriaus funkcijų buvo perduota kitiems Departamento skyriams, tačiau nė vieno nuo 2012 m. kovo 15 d. Departamente veikiančio struktūrinio padalinio veiklos uždaviniai ir funkcijos nesutampa su Apskaitos skyriaus funkcijomis, todėl teismas padarė išvadą, kad Apskaitos skyriaus panaikinimą lėmė ne subjektyvios priežastys, o objektyviai pateisinama aplinkybė optimizuoti įstaigos darbą, apjungiant kelis skyrius į vieną, perskirstant atliekamas funkcijas.

Pareiškėjas teigė, kad Departamento struktūrinis pertvarkymas atliktas pažeidžiant Lietuvos Respublikos nekilnojamų kultūros vertybių apsaugos įstatymo (toliau – ir Nekilnojamų kultūros vertybių apsaugos įstatymas) nuostatas, nustatančias, kad Departamentas turi apskaitos, paveldotvarkos ir kontrolės tarnybas. Teismo vertinimu, šio įstatymo 5 straipsnio 9 dalies nuostatos negali būti vertinamos kaip imperatyvūs Departamento struktūros reguliatoriai, reiškiantys, kad Departamento struktūroje turi būti įsteigti atskiri apskaitos, paveldotvarkos ir kontrolės skyriai. Pažymėjo, kad apskaitos ir paveldotvarkos funkcijos pagal kompetenciją gali būti atliekamos ir Apskaitos, paveldotvarkos planavimo skyriuje.

Teismas negali vertinti Departamento struktūrinio pertvarkymo tikslingumo, nes tai yra Kultūros ministro diskrecijos teisė, ir vertina tik tai, ar struktūros pokyčiai yra realūs, ar nėra fiktyvūs, turintys tikslą tik pagrįsti tarnybinių santykių nutraukimą su konkrečiu darbuotoju. Konkrečių struktūrinių pertvarkymų realumas nustatomas pagal tai, ar išliko funkcijos arba jų dalis darbovietėje, kurias atliko atleidžiamas darbuotojas, ar dėl struktūrinių pertvarkymų tarnautojas negali atlikti funkcijų, nes tokios funkcijos ar jų dalis darbovietėje iš viso neatliekamos arba joms atlikti užtenka mažiau darbuotojų. Pabrėžė, kad tokios pozicijos laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinės bylos Nr. A756-346/2011, A492-1954/2012, A520-2146/2012) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (2007 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007).

Pareiškėjas iki 2012 m. kovo 14 d. užėmė Departamento Apskaitos skyriaus vedėjo karjeros valstybės tarnautojo pareigas (A lygio 14 kategorijos). Panaikinus Departamento Apskaitos skyrių, Departamento direktorės 2011 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. P-368 buvo panaikintos visos Apskaitos skyriaus pareigybės (6 karjeros valstybės tarnautojų ir 3 darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis), o skyriaus funkcijos nuo 2012 m. kovo 15 d. perduotos naujai įsteigtam Apskaitos, paveldotvarkos planavimo skyriui bei Registro tvarkymo, viešųjų ryšių ir edukacijos skyriui. Taigi, vertinant pareiškėjo pareigybės panaikinimo realumą, būtina nustatyti, ar jo vykdytos funkcijos realiai išnyko, ar buvo paskirstytos kitoms pareigybėms.

Departamento direktorės 2010 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. P-57 patvirtintame Apskaitos skyriaus vedėjo (A lygis, 14 kategorija) pareigybės aprašyme (I t., b. l. 116–118) nustatyta, kad Apskaitos skyriaus vedėjo pareigybė reikalinga užtikrinti nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitą Kultūros paveldo departamente, vykdant nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos nacionalinę politiką. Sistemiškai įvertinęs Apskaitos skyriaus vedėjo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, teismas priėjo prie išvados, kad Apskaitos skyriaus vedėjui iš esmės buvo priskirtos kontrolinio ir organizacinio pobūdžio funkcijos, skirtos organizuoti skyriaus valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, tinkamą užduočių įvykdymą, skyriaus kompetencijai priskirtų funkcijų tinkamą įgyvendinimą, užtikrinti Apskaitos programų vykdymą ir jų kontrolę, organizuoti ir kontroliuoti Kultūros vertybių registro tvarkymą ir pan.

Teismas nustatė, panaikinus Departamento Apskaitos skyrių, skyriaus vedėjui pavestos funkcijos realiai išnyko. Pagrindo teigti, kad Apskaitos skyriaus vedėjo funkcijos buvo perduotos naujai įsteigto Apskaitos, paveldotvarkos planavimo skyriaus vedėjui, nėra, nes iš šio skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo matyti, kad iš esmės skiriasi vedėjo pareigybės paskirtis (užtikrinti, kad Departamente būtų planuojama kultūros vertybių apsauga ir kontrolė, įgyvendinama kultūros paveldo apsaugos valstybinė politika), nustatyti kitokie šias pareigas einančiam valstybės tarnautojui taikomi specialieji reikalavimai (aukštasis universitetinis ar jam prilygintas socialinių mokslų srities ekonomikos krypties arba technologijos mokslų srities inžinerijos krypties išsilavinimas; ne mažesnė nei 3 metų patirtis nekilnojamųjų kultūros paveldo apsaugos, naudojimo bei tvarkymo darbų priežiūros srityje; ne mažesnė kaip 3 metų vadovaujančio darbo patirtis valstybės ar savivaldybės institucijose), nustatyta aukštesnė pareigybės kategorija (A lygis, 15 kategorija).

Apskaitos, paveldotvarkos planavimo skyriaus vedėjo pareigybei taip pat priskirtos organizacinio, kontrolinio pobūdžio funkcijos, tačiau dėl platesnės skyriaus veiklos kompetencijos jos kokybiškai skiriasi nuo panaikintai Apskaitos skyriaus vedėjo pareigybei priskirtų funkcijų. Apibendrinęs išdėstytą bei įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendė, kad Departamente vykdyti struktūriniai pokyčiai ir Apskaitos skyriaus vedėjo pareigybės (A lygio 14 kategorijos) panaikinimas buvo realūs, todėl atsakovas turėjo faktinį pagrindą spręsti šią pareigybę užimančio tarnautojo atleidimo klausimą pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą.

Spręsdamas dėl pareiškėjo atleidimo teisėtumo, teismas aiškinosi, ar nebuvo pažeistos jo socialinės garantijos. Pareiškėjas teigė, kad iš pareigų jis atleistas neteisėtai, nes nebuvo gautas profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimas.

Pagal VTĮ 5 straipsnį darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas. Todėl sprendžiant klausimą, ar valstybės tarnautojui yra taikytinos tam tikros DK nustatytos garantijos, pirmiausia būtina nustatyti jo socialinę ir asmeninę padėtį charakterizuojančias aplinkybes tiek, kiek jos tiesiogiai yra aptartos Valstybės tarnybos įstatyme. VTĮ 16 straipsnio 1 dalies 7 punkte valstybės tarnautojams garantuojama teisė būti profesinių sąjungų nariais, todėl jiems turi būti taikomos ir atitinkamos tokiems asmenims teisės aktuose numatytos garantijos.

Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja profesinių sąjungų narių socialinių garantijų, todėl šiuo atveju taikytinos Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo (toliau – ir Profesinių sąjungų įstatymas) 21 straipsnio ir DK 134 straipsnio nuostatos. Pagal DK 134 straipsnio 1 dalį darbuotojai, išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus (DK 19 straipsnis), laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, negali būti atleisti iš darbo pagal DK 129 straipsnį be išankstinio to organo sutikimo. DK 129 straipsnyje reglamentuojami atvejai, kuomet darbuotojas iš darbo atleidžiamas dėl ekonominių, technologinių priežasčių ar darbovietės struktūrinių pertvarkymų ir dėl panašių svarbių priežasčių (DK 129 str. 2 d).

Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta viena iš profesinių sąjungų narių darbo teisių garantijų – draudimas darbdaviui atleisti iš darbo darbuotoją – įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo narį, negavus tos profesinės sąjungos įmonėje renkamojo organo išankstinio sutikimo; ši garantija taikoma ne visiems atleidimo iš darbo atvejams, o tik jei atleidžiama pagal Darbo sutarties įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir darbdavio valia. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad karjeros valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą patenka į Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalies, DK 129 straipsnio 2 dalies, 134 straipsnio 1 dalies reglamentavimo sritį, todėl prieš atleidžiant profesinės sąjungos narį iš pareigų, turi būti gautas išankstinis profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimas.

Atleidimas negavus išankstinio profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimo vertintinas kaip pažeidžiantis Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalies ir DK 134 straipsnio 1 dalies nuostatas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-640/2011, 2011 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62 -1007/2011). Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjas 2010 m. sausio 14 d. buvo išrinktas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos profesinės sąjungos komiteto nariu (I t., b. l. 36–37).

Departamentas neneigia, kad jam buvo žinoma apie pareiškėjo narystę profesinėje sąjungoje, tačiau mano, kad nebuvo būtina gauti renkamojo organo sutikimo, nes profesinė sąjunga 2012 m. kovo 14 d. buvo likviduota. Teismas konstatavo, kad tai, jog profesinė sąjunga buvo likviduota pareiškėjo atleidimo dieną, nepaneigia Departamento pareigos kreiptis dėl išankstinio sutikimo atleisti pareiškėją iš užimamų pareigų. Iš DK 134 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatų matyti, kad profesinės sąjungos atstovaujamojo organo sutikimas turi būti išankstinis, t. y. gautas iki darbuotojo atleidimo iš darbo.

Nors teisės aktai nenustato termino, per kurį turi būti kreiptasi į profesinės sąjungos renkamąjį organą, DK 134 straipsnio 2 dalyje nustatytas 14 dienų terminas sprendimui dėl sutikimo (nesutikimo) atleisti iš pareigų priimti suponuoja, kad į profesinę sąjungą turi būti kreiptasi bent jau prieš 14 dienų iki atleidimo dienos. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas iš pareigų atleistas negavus Kultūros Departamento profesinės sąjungos renkamojo organo išankstinio sutikimo, teismas padarė išvadą, kad buvo pažeistos pareiškėjo, kaip profesinės sąjungos renkamojo organo nario, socialinės garantijos, įtvirtintos Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje ir DK 134 straipsnio 1 dalyje, todėl pareiškėjo atleidimas pripažintinas neteisėtu.

Teismas nustatė, kad atleisdamas pareiškėją iš užimamų pareigų, Departamentas neužtikrino jam DK 303 straipsnyje įtvirtintos garantijos. Pagal DK 303 straipsnio 1 dalį darbuotojų išrinkti darbo ginčų komisijos nariai darbdavio iniciatyva negali būti atleidžiami iš darbo, jei nėra jų kaltės pagal DK 129 straipsnį, išskyrus atvejį, kai darbovietė yra likviduojama. Departamento direktorės 2010 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. P-148 dvejų metų laikotarpiui buvo sudaryta Departamento darbo ginčų komisija, kurios nariu kaip darbuotojų atstovas paskirtas A. B. (I t., b. l. 70). Pareiškėjo atleidimo dieną jo, kaip darbo ginčų komisijos nario, įgaliojimai nebuvo pasibaigę, todėl jis negalėjo būti atleistas iš užimamų pareigų dėl pareigybės panaikinimo.

Pagal VTĮ 43 straipsnio 1 dalį atleidžiamam darbuotojui taip pat turi būti suteikiama garantija būti paskirtam į kitas to paties lygio ir kategorijos arba žemesnės kategorijos valstybės tarnautojo pareigas. Garantija – būti paskirtam į kitas to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas – nėra absoliuti ir taikoma tik tuo atveju, jei tarnautojo dalykinės savybės atitinka pareigybės, į kurią jis pretenduoja, aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1743/2009). Pareiškėjas teigė, kad Departamentas neužtikrino VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų socialinių garantijų, nes nepasiūlė jam nuo 2012 m. kovo 15 d. Departamente įsteigtų pareigų, kurių specialiuosius reikalavimus jis atitiko. Pareiškėjo manymu, pareigų pasiūlymas Alytuje, Kaune, Klaipėdoje ir kituose miestuose negali būti vertinamas kaip tinkamas VTĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostatų įgyvendinimas.

Ištyręs bei įvertinęs nagrinėjamos bylos įrodymus, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2011 m. lapkričio 15 d. pareiškėjas buvo įspėtas, jog nuo 2012 m. kovo 15 d. panaikinama Departamento Apskaitos skyriaus vedėjo (A lygio 14 kategorijos) pareigybė, esant galimybei, jam bus siūlomos kitos to paties lygio ir kategorijos ar žemesnės kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigos, ir jei jis nesutiks užimti siūlomų karjeros valstybės tarnautojo pareigų, nuo 2012 m. kovo 15 d. bus atleistas pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą (I t., b. l. 65). Departamentas 2012 m. kovo 12 d. raštu Nr. (2.30)2-802 pasiūlė pareiškėjui užimti laisvas pareigas Departamento teritoriniuose padaliniuose: Alytaus TP (vyresniojo valstybinio inspektoriaus A lygio 9 kategorijos), Utenos TP (vyriausiojo valstybini inspektoriaus A lygio 11 kategorijos), Kauno TP (valstybinio inspektoriaus B lygio 6 kategorijos) pareigas. Nurodyta apie priimtą sprendimą dėl sutikimo užimti minėtas pareigas Departamento vadovybę informuoti iki 2012 m. kovo 13 d. 12 val. (I t., b. l. 66). Pareiškėjas 2012 m. kovo 13 d. tarnybiniu pranešimu dėl materialinės padėties atsisakė užimti jam siūlomas laisvas pareigas ir prašė supažindinti su visomis Departamente esančiomis laisvomis valstybės tarnautojų pareigybėmis bei su naujai įsteigto Apskaitos, paveldotvarkos planavimo skyriaus etatais (I t., b. l. 67). Departamentas 2012 m. kovo 13 d. raštu Nr. (2.30)2-819 papildomai pasiūlė pareiškėjui pretenduoti į laisvas Departamento Kauno TP vyriausiojo specialisto (A lygio 11 kategorijos) ir Klaipėdos TP vyriausiojo specialisto (A lygio 11 kategorijos) pareigas. Nurodė, kad informacija apie Departamento struktūros pakeitimą buvo pateikta Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėtoje byloje pagal Departamento valstybės tarnautojų ir darbuotojų profesinės sąjungos skundą, o Departamento 2012 m. kovo 12 d. įsakymu Nr. P-99 patvirtinti Apskaitos, paveldotvarkos planavimo skyriaus etatai ir pareigybių lygiai bei kategorijos lieka tokie patys, išskyrus naikinamą Apskaitos skyriaus vedėjo pareigybę (I t., b. l. 68). Pareiškėjas 2012 m. kovo 13 d. tarnybiniu pranešimu atsisakė užimti jam papildomai siūlytas pareigas Departamento Klaipėdos ir Kauno teritoriniuose padaliniuose (I t., b. l. 69).

VTĮ 43 straipsnio 1 dalis užtikrina valstybės tarnautojo teisę dalyvauti jo pareigybės panaikinimo procedūroje, t. y. teisę pretenduoti į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas bei (jo sutikimu) užimti žemesnės kategorijos pareigas, o darbdaviui įtvirtina pareigą užtikrinti šios teisės realizavimą. Tai reiškia, kad darbdavys per laiko tarpą nuo pranešimo valstybės tarnautojui apie jo pareigybės numatomą panaikinimą įteikimo dienos iki šiame pranešime nurodytos pareigybės panaikinimo datos privalo suteikti šiam valstybės tarnautojui visą (išsamią) informaciją apie esamas laisvas pareigas, taip pat pareigas, kurias numatoma įsteigti vykdant su tokiu pareigybės panaikinimu sietiną struktūrinį arba kitokį atitinkamos institucijos (arba jos padalinio) reorganizavimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-1371/2011).

Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui nebuvo suteikta visa būtina informacija, susijusi su jo pareigybės panaikinimu ir galimybe tęsti karjerą valstybės tarnyboje. Pareiškėjas 2012 m. kovo 13 d. tarnybiniu pranešimu (I t., b. l.

67) prašė pateikti informaciją ne tik apie Departamente esančius laisvus etatus, bet ir apie naujai įsteigto Apskaitos, paveldotvarkos planavimo skyriaus etatus, nurodant pareigybių lygius ir kategorijas. Departamentas nurodė, kad su struktūros pertvarkymu susijusi informacija buvo pateikta teismui nagrinėjant Departamento valstybės tarnautojų ir darbuotojų profesinės sąjungos skundą, o Apskaitos, paveldotvarkos planavimo skyriaus etatai lieka tokie patys kaip ir anksčiau (I t., b. l. 69). Teismas konstatavo, kad tokios informacijos pateikimas negali būti vertinamas kaip objektyvus ir išsamus, sudarantis galimybę pareiškėjui dalyvauti jo pareigybės panaikinimo procese.

Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėta administracinė byla pagal Departamento valstybės tarnautojų ir darbuotojų profesinės sąjungos skundą (Nr. I-1609-764/2012) buvo nutraukta teismo 2012 m. vasario 9 d. nutartimi (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys). Nors nuo 2012 m. kovo 15 d. Departamente įsteigiamų pareigybių sąrašas buvo patvirtintas 2011 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. P-369 (I t., b. l. 59–64), naujai įsteigto Apskaitos, paveldotvarkos planavimo skyriaus pareigybių aprašymai patvirtinti Departamento 2012 m. kovo 14 d.

įsakymu Nr. P-111 (I t., b. l. 137–138). Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad visa būtina informacija, susijusi su galimybe užimti naujai įsteigtas karjeros valstybės tarnautojų pareigas, pareiškėjui nebuvo pateikta, taip eliminuojant jo galimybę dalyvauti pareigybės panaikinimo procese. Informacija apie laisvas pareigybes bei siūlymas užimti laisvas karjeros valstybės tarnautojo pareigas turi būti pateikiama nuo pranešimo valstybės tarnautojui apie numatomą jo pareigybės panaikinimą įteikimo dienos iki šiame pranešime nurodytos pareigybės panaikinimo datos.

Pareiškėjas apie pareigybės panaikinimą buvo įspėtas prieš 4 mėnesius iki jos panaikinimo (2011 m. lapkričio 15 d.), siūlymai užimti laisvas karjeros valstybės tarnautojų pareigas pareiškėjui pateikti 2012 m. kovo 12 d. (I t., b. l.

66) ir 2012 m. kovo 13 d. (I t., b. l. 68). Nors teisės aktuose nenustatyta imperatyvi pasiūlymų pateikimo procedūra, tačiau, teismo vertinimu, turėjo būti atsižvelgta į valstybės tarnautojo, kaip silpnesnės teisinių santykių šalies, teisėtų lūkesčių apsaugą, protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijus. Laisvų pareigų siūlymas likus dviem dienoms iki pareiškėjo atleidimo vertintinas tik kaip formalus siekis įgyvendinti VTĮ 43 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Pareiškėjo darbo vieta buvo Vilniaus mieste, o jam siūlomos pareigos Alytuje, Kaune, Klaipėdoje ir Utenoje, terminas pareikšti sutikimui/nesutikimui dėl užimamų pareigų – mažiau nė viena diena.

Atsižvelgdamas į tai, kad sutikimas užimti jam siūlytas laisvas pareigas būtų susijęs su gyvenamosios vietos keitimu, teismas vertino, kad Departamentas realiai neužtikrino pareiškėjo socialinių garantijų, nesivadovavo protingumo ir sąžiningumo principais, neužtikrino pareiškėjo teisėtų lūkesčių apsaugos. Iš „Valstybės žinių“ priedo „Informaciniai pranešimai“ teismas nustatė, kad 2011 m. gruodžio 7 d. buvo paskelbtas konkursas Departamento Juridinio skyriaus Personalo administravimo ir dokumentų poskyrio vedėjo (A lygio 13 kategorijos) pareigoms užimti (I t., b. l. 48–49).

Iš Departamento atsiliepimo (I t., b. l. 45–47) turinio teismas nustatė, kad pareiškėjas atitiko šiai pareigybei keliamus reikalavimus, tačiau konkurse nedalyvavo. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, situacija, kai įspėjimo apie pareigybės panaikinimą galiojimo metu yra organizuojamas konkursas į laisvas karjeros valstybės tarnautojo pareigas, jų nepasiūlant užimti asmeniui, kurio pareigybė naikinama, negali būti vertinama kaip tinkamas VTĮ 43 straipsnio 1 dalies reikalavimų įgyvendinimas. Teismas konstatavo, kad Departamentas, be pirmiau nurodytų Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalies, DK 134 straipsnio 1 dalies ir 303 straipsnio 1 dalies pažeidimų, netinkamai įgyvendino VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje jam įtvirtintą pareigą, taip nepagrįstai apribodamas pareiškėjo teisę dalyvauti pareigybės panaikinimo procese ir pažeisdamas jo teisėtus lūkesčius.

Apibendrindamas išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad nustatyti pareiškėjo socialinių garantijų atleidžiant jį iš pareigų dėl pareigybės panaikinimo pažeidimai suteikia pagrindą pripažinti atleidimą neteisėtu. Valstybės tarnybos įstatymas nenustato konkrečių teisinių pasekmių, kai valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu, todėl, vadovaujantis VTĮ 5 straipsniu, taikytinas DK 297 straipsnis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-281/2007).

DK 297 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas alternatyvus darbuotojo (nagrinėjamu atveju – valstybės tarnautojo) pažeistų teisių gynimo būdas, kuris taikomas, jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Tokiu atveju teismas priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia jam DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.

Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos. Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas nesiekia būti grąžintas į pareigas Departamente, be to, jo grąžinimas į Apskaitos skyriaus vedėjo pareigas nėra galimas dėl pareigų panaikinimo, todėl šiuo atveju taikytinos DK 297 straipsnio 4 dalies nuostatos. Vadovaudamasis DK 297 straipsnio 4 dalimi, teismas panaikino Departamento direktoriaus 2012 m. kovo 14 d. įsakymo Nr. P-108 1 punktą, kuriuo pareiškėjas nuo 2012 m. kovo 14 d. atleistas iš Departamento Apskaitos skyriaus vedėjo pareigų pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, pripažindamas, kad pareiškėjas iš minėtų pareigų atleistas šiuo teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.

Teismas taip pat pažymėjo, kad Apskaitos skyriaus vedėjo pareigybė Departamento direktoriaus 2011 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. P-368 panaikinta nuo 2012 m. kovo 15 d., pareiškėjas iš užimamų pareigų atleistas 2012 m. kovo 14 d. Atleidžiant valstybės tarnautoją pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, atleidimo diena laikytina pareigybės panaikinimo diena, nes atleidimo pagrindas sietinas su pareigybės panaikinimo momentu. Taigi pareiškėjas iš pareigų turėjo būti atleistas nuo 2012 m. kovo 15 d. Perkėlus pareiškėjo atleidimo dieną ir pripažinus jį atleistą teismo sprendimu, šis pažeidimas nelaikytinas esminiu.

Teismas nustatė, kad remiantis VTĮ 297 straipsnio 4 dalimi, pareiškėjui taip pat priklauso išeitinė išmoka, apskaičiuotina pagal DK 140 straipsnio 1 dalies taisykles, ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Bylos duomenys patvirtina, kad 2012 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. P-108 buvo pavesta išmokėti pareiškėjui 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką (I t., b. l. 35). Pagal VTĮ 41 straipsnio 4 dalį išeitinė išmoka pradedama mokėti praėjus mėnesiui nuo valstybės tarnautojo atleidimo dienos ir mokama kas mėnesį lygiomis dalimis.

Išeitinės išmokos mokėjimas valstybės tarnautojui, iš pareigų atleistam pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, nutraukiamas, jeigu asmuo pradeda eiti valstybės tarnautojo pareigas ar priimamas į darbą valstybės ar savivaldybės įstaigoje, išlaikomoje iš valstybės ar savivaldybės biudžeto. Jeigu asmuo pradeda eiti valstybės tarnautojo pareigas ne pirmą mėnesio dieną, išeitinė išmoka mokama tik už to mėnesio dienas iki priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas. Iš Departamento 2012 m. gegužės 14 d. rašto Nr. (3.12)2-1494 teismas nustatė, kad pareiškėjui 2012 m. balandžio 16 d. išmokėta 3311,22 Lt išeitinė išmoka, 2012 m. gegužės 14 d.

– 3311,22 Lt išeitinė išmoka (I t., b. l. 72). Teismo posėdžio metu pareiškėjas patvirtino, kad Valstybės tarnybos departamento siūlymu jis buvo priimtas į valstybės tarnautojo – Sveikatos apsaugos ministerijos Europos Sąjungos paramos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas. Remiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis, šias pareigas pareiškėjas pradėjo eiti nuo 2012 m. birželio 5 d. Atsižvelgęs į tai ir vadovaudamasis VTĮ 41 straipsnio 4 dalies nuostatomis, teismas nusprendė, kad pareiškėjui priteistina nepagrįstai neišmokėtos išeitinės išmokos dalis už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 15 d. iki 2012 m. birželio 4 d., priteistiną sumą skaičiuojant nuo 3311,22 Lt vieno mėnesio išeitinės išmokos sumos (I t., b. l. 72).

Pagal Departamento pateiktus duomenis, pareiškėjo vidutinis vieno mėnesio darbo užmokestis buvo 4359,90 Lt, vienos dienos vidutinis darbo užmokestis – 207,47 Lt (I t., b. l. 20). Vadovaudamasis DK 297 straipsnio 4 dalimi, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjui priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. kovo 15 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, kurio dydis skaičiuotinas atsižvelgiant į atsakovo pateiktus duomenis: vienos dienos vidutinis darbo užmokestis – 207,47 Lt, vidutinis vieno mėnesio darbo užmokestis – 4359,90 Lt (sumos nurodytos neatskaičius fizinių asmenų pajamų ir socialinio draudimo mokesčių).

III. Atsakovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (II t., b. l. 123–126) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes, nepagrįstai valstybės tarnautojo atžvilgiu taikė Darbo kodekso normas, netinkamai taikė Profesinių sąjungų įstatymo normas, suteikė pareiškėjui privilegijas, nors tai Konstitucijos 29 straipsnis, nepagrįstai priteisė papildomas išmokas.

2. Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Valstybės tarnautojų teisės, susijusios su profesinių sąjungų veikla, numatytos VTĮ 16 straipsnyje, socialines garantijas numato VTĮ 40,41,43,44 straipsniai. Pareiškėjui buvo suteiktos visos socialinės garantijos, kurias numato Valstybės tarnybos įstatymas .

3. Departamentas vykdė Kultūros ministro 2011 m. lapkričio 9 d. įsakymą dėl Departamento struktūros pertvarkymo. Pareiškėjas atleistas todėl, kad jo pareigybė buvo panaikinta, kitų to paties lygio ir kategorijos pareigų nebuvo, o žemesnės kategorijos pareigų pareiškėjas atsisakė. Pareiškėjui apie valstybės tarnybos pareigybės panaikinimą buvo pranešta pasirašytinai prieš 4 mėnesius (2011 m. lapkričio 15 d.), siūlymai užimti laisvas karjeros valstybės tarnautojo pareigas buvo pateikti raštu, pareiškėjas raštu šių siūlymų atsisakė. Teismas šiuos siūlymus nepagrįstai vertino kaip pažeidžiančius pareiškėjo socialines garantijas, nevertino aplinkybių, kad dalis Departamento karjeros valstybės tarnautojų, kurie yra tos pačios ir net aukštesnės kvalifikacijos specialistai nė pareiškėjas, taip pat važinėja į valstybės tarnybą iš kitų miestų arba iš Vilniaus į kitus miestus, nes jų tarnybos vieta yra kitoje vietoje nė gyvenamoji vieta.

4. Pareiškėjo atleidimas nesusijęs su jo veikla Departamento valstybės tarnautojų profesinėje sąjungoje. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino aplinkybę, esą pareiškėjas nebuvo tinkamai informuotas apie numatomus pertvarkymus kaip profsąjungos renkamo organo narys, taip pat netinkamai vertino aplinkybę, kad Kultūros ministro 2011 m. lapkričio 9 d. įsakymą Nr. ĮV-683 Departamento valstybės tarnautojų profesinės sąjungos vardu teismui skundė pats pareiškėjas. Teismas, konstatavęs, kad profesinė sąjunga neturi teisinio pagrindo ginčyti Kultūros ministro priimamų teisės aktų, 2012 m. vasario 9 d nutartimi administracinę bylą Nr. I-1609-764/2012 nutraukė. Taigi Departamento valstybės tarnautojų profesinei sąjungai net ir pareiškus nepritarimą pareiškėjo pareigybės panaikinimui, toks nepritarimas nebūtų pripažintas tinkamu pagrindu palikti nepanaikintą pareiškėjo pareigybę. Departamento profesinė sąjunga nuo 2012 m. kovo 14 d. veiklą nutraukė. Profesinių sąjungų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje eksplicitiškai nustatyta, kad darbdavys negali atleisti iš darbo darbuotojo įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo nario pagal Darbo sutarties įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir savo valia, negavęs tos profesinės sąjungos įmonėje renkamojo organo išankstinio sutikimo. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas nėra darbuotojas, įmonėje dirbantis pagal darbo sutartį, apeliantas teigia, kad ši norma neturi aukštesnės galios už Valstybės tarnybos įstatymą.

5. Teismas atskirai nenagrinėjo aplinkybės dėl pareiškėjo priklausymo darbo ginčų komisijai. Ši komisija nebegalėjo veikti nuo 2011 m. spalio 19 d., kadangi turėjo būti paskirti nauji nariai, taigi aplinkybės dėl pareiškėjo priklausymo darbo ginčų komisijai negalėjo būti vertinamos kaip esminės.

6. Valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų sietinas su pareigybės panaikinimo momentu. Kultūros ministro 2011 m. lapkričio 9 d. įsakymu Nr. ĮV-683 buvo nustatyta, kad šis įsakymas įsigalioja 2012 m. kovo 15 d., vadinasi, paskutinė naikinamosios pareigybės galiojimo diena yra 2012 m. kovo 14 d., kadangi nuo 2012 m. kovo 15 d. ši pareigybė negalėjo egzistuoti, todėl darbo užmokestis pagal negaliojančią pareigybę negalėjo būti skaičiuojamas.

Pareiškėjas A. B. su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 3 d. sprendimą nepakeistą, išskyrus tą sprendimo dalį, kurioje nuspręsta priteisti iš atsakovo išeitinės išmokos dalį už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 15 d. iki 2012 m. birželio 4 d., nes už šį laikotarpį išeitinė pašalpa jam buvo išmokėta.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą (II t., b. l. 129–132) grindžiamas analogiškais argumentais kaip ir jo skundas pirmosios instancijos teismui. Nurodoma, kad apeliantas remiasi prieštaringais, abstrakčiais teiginiais, faktinėmis aplinkybėmis, nesusijusiomis su nagrinėjama administracine byla, bei logikai prieštaraujančiomis išvadomis. Pareiškėjas akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju DK 135 straipsnyje nustatyto eiliškumo būti paliktam dirbti nebuvo laikomasi, nes daugelis darbuotojų, kurie buvo perkelti į naujai įsteigtus skyrius, priešingai nė pareiškėjas, nebuvo išdirbę daugiau kaip 10 metų Departamente, jiems nebuvo likę mažiau kaip 3 metai iki pensijos, jie nebuvo išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus, neturėjo antros ar aukštesnės kvalifikacinės klasės, tačiau buvo palikti dirbti naujai įsteigtuose skyriuose. Pareiškėjas taip pat teigia, kad buvo pažeistos jo, kaip profesinės sąjungos renkamojo organo nario, socialinės garantijos. Be kita ko, pažymi, kad apelianto prielaida, jog darbo ginčų komisija iš esmės nebegalėjo veikti nuo 2011 m. spalio 19 d., negali būti teisėtu pagrindu įrodinėjant teismo sprendimo neteisėtumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 47, 84, 85, 97, 127, 130, 137, 138, 139, 150, 154 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 471 straipsniu 2012 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr.XI-1973, kuris įsigaliojo nuo 2012 m. liepos 1 d., 8 straipsniu buvo pakeista šio Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis nustatant, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Bylos proceso šalys apeliacinės instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose nepareiškė prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, jog yra būtina skirti žodinį bylos nagrinėjimą. Atsižvelgdama į minėtą teisinį reguliavimą, taip pat į tai, kad bylos proceso šalys savo poziciją dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo bei ginčo esmės aiškiai išreiškė savo procesiniuose dokumentuose, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu.

Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl karjeros valstybės tarnautojo atleidimo iš valstybės tarnybos pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą (kai panaikinama valstybės tarnautojo pareigybė) pagrįstumo ir teisėtumo.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą nesutikdamas su Kultūros paveldo departamento direktorės 2012 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. P-108, kuriuo jis buvo atleistas iš Departamento Apskaitos skyriaus vedėjo (A lygio 14 kategorijos) valstybės tarnautojo pareigų nuo 2012 m. kovo 14 d. vadovaujantis VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu. Atsižvelgdamas į faktines aplinkybes (atkurti situaciją nėra galimybių, pareiškėjas nuo 2012 m. birželio 5 d. dirba karjeros valstybės tarnautoju kitoje įstaigoje), pareiškėjas prašė pirmosios instancijos teismo panaikinti Įsakymo Nr.P-108 1 punktą, kuriuo jis atleistas iš valstybės tarnybos, ir taikyti DK 297 straipsnio nuostatas (perkelti atleidimo iš tarnybos datą laikant jį atleistu nuo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, priteisti išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos).

Pareiškėjo reikalavimas dėl 2012 m. kovo 14 d. įsakymo Nr. P-108 panaikinimo kitų pareiškėjo pareikštų reikalavimų atžvilgiu yra pagrindinis. Kitų (išvestinių) skundo reikalavimų išsprendimas priklauso nuo to, kaip išsprendžiamas pagrindinis skundo reikalavimas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pirmiausia patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria teismas panaikino atsakovo Įsakymo Nr. P-108 dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos 1 punktą, pagrįstumą ir teisėtumą, nes nustačius, kad yra pagrindas panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria išspręstas pagrindinis pareiškėjo skundo reikalavimas, turėtų būti naikinama ir ta teismo sprendimo dalis, kuria išspręsti išvestiniai skundo reikalavimai.

Valstybės tarnybos įstatymo (byloje aktuali 2011 m. birželio 23 d. įstatymo Nr.XI-1511 redakcija) 44 straipsnio 1 dalies 9 punktas nustato, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama. Ši įstatymo norma negali būti taikoma izoliuotai nuo kitų šio įstatymo normų.

Valstybės tarnybos įstatymas nustato pagrindines procedūras ir taisykles, kurių turi laikytis darbdavys (VTĮ 2 str. 14 d.), nusprendęs panaikinti karjeros valstybės tarnautojo pareigybę, taip pat numato atitinkamas valstybės tarnautojų, kurių pareigybės panaikinamos, garantijas (VTĮ 43 str. 1, 2 d., 44 str.6 d.). Šio įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas. Valstybės tarnautojo, turinčio teisę skirti į pareigas ir atleisti valstybės tarnautojus, veiksmai, susiję su valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimu ir administracinio akto panaikinti pareigybę vykdymu, turi atitikti įstatymų reikalavimus, nepažeisti įstatymų viršenybės, teisėtumo, skaidrumo ir kitų valstybės tarnybos principų (VTĮ 3 str.1 d.). Pažymėtina ir tai, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatyta karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija būti paskirtam į kitas pareigas nėra absoliuti. Ji priklauso nuo objektyvių ir subjektyvių aplinkybių visumos (laisvų to paties lygio ir kategorijos bei žemesnių pareigybių buvimo ar nebuvimo, valstybės tarnautojo atitikimo užimti laisvai pareigybei nustatytus reikalavimus, apsisprendimo užimti pasiūlytas pareigas ir kt.).

Įstatymų leidėjas Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtino tokį teisinį reguliavimą, kad tarp dviejų teisiškai reikšmingų faktų (pareigybės panaikinimo ir valstybės tarnautojo atleidimo) yra numatytas atitinkamas laikotarpis, kuris skirtas valstybės tarnautojo, kurio pareigybė panaikinama, garantijai būti paskirtam į kitas pareigas užtikrinti. Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės tarnautojui apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki pareigybės panaikinimo. Neįgaliajam, nėščiai moteriai (kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama), moteriai ir (ar) vyrui, auginantiems vaikus (vaiką) iki 14 metų, asmeniui, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu prieš 4 mėnesius. Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatytos valstybės tarnautojo, kurio pareigybė panaikinama, garantijos būti paskirtam į kitas pareigas užtikrinimo pradžia siejama su administracinio akto dėl pareigybės panaikinimo priėmimu, o pabaiga – su atitinkamo individualaus administracinio akto (paskirti į kitas pareigas arba atleisti iš valstybės tarnybos) įsiteisėjimu. Pabrėžtina, kad raštu įspėti valstybės tarnautoją apie pareigybės panaikinimą ir siūlyti kitas (laisvas) to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra, žemesnės kategorijos pareigas, yra darbdavio pareiga, kuri jam kyla iš Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies.

Lietuvos vyriausiais administracinis teismas, aiškindamas Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies ir 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatas ne kartą konstatavo, kad šių nuostatų taikymas reikalauja, kad atitinkama pareigybė būtų realiai (faktiškai) panaikinta. Todėl sprendžiant ginčus, susijusius su Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatytos garantijos užtikrinimu, turi būti įvertinta, ar valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimas yra realus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį Nr.A662-1966/2012, taip pat nutartis administracinėse bylose Nr. A662-674/2011, Nr. A756-346/2011, Nr. A146-174/2011 ir kt.). Aiškinantis pareigybės panaikinimo realumą pirmenybė turi būti teikiama su pareigybės panaikinimu susijusių teisinių santykių turiniui, o ne jų formaliai išraiškai (formai), todėl nepakanka apsiriboti formaliu fakto nustatymu, kad buvo priimtas administracinis aktas dėl pareigybės panaikinimo, o turi būti tiriami skirtumai tarp panaikintos pareigybės ir naujai sukurtų pareigybių (žr.Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr.A662-1966/2012, Nr. A146-2643/2011, Nr. A2-1791/2005 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, nustatė, kad pareiškėjo pareigybės panaikinimas buvo realus. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) sutinka su sprendime išdėstytais argumentais bei motyvais, kuriais remdamasi pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjo pareigybės panaikinimas buvo realus, todėl šiuo klausimu nepasisako.

Byloje nustatyta, kad Departamento direktorė, vykdydama Kultūros ministro 2011 m. lapkričio 9 d. įsakymą Nr. ĮV-683 dėl Departamento struktūros nustatymo nuo 2012 m. kovo 15 d., 2011 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr.P-368 panaikino 34 pareigybes, tarp jų pareiškėjo (Apskaitos skyriaus vedėjo) pareigybę. Šiame įsakyme nurodyta, kad jis įsigalioja nuo 2012 m. kovo 15 d. Taigi nuo 2011 m. lapkričio 14 d. įsakymo Nr.P-368 priėmimo atsakovas pareiškėjo atžvilgiu turėjo vykdyti Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Pareiškėjui apie pareigybės panaikinimą pranešta raštu 2011 m. lapkričio 15 d., t.y. iki pareigybės panaikinimo likus 4 mėnesiams, įspėjime išsamiai išaiškintas Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatytų garantijų turinys. Šia prasme atsakovas Valstybės tarnybos įstatymo reikalavimus įvykdė tinkamai.

Atsižvelgiant į Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies paskirtį – garantuoti karjeros valstybės tarnautojui, kurio pareigybė panaikinama, teisę užimti kitas pareigas valstybės tarnyboje, valstybės tarnautojui turi būti užtikrinta galimybė dalyvauti jo užimamos pareigybės panaikinimo procedūroje ta prasme, kad jis turi teisę pretenduoti į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas, bei (jo sutikimu) užimti žemesnės kategorijos pareigas. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai pažymėjo, kad darbdavys nuo pranešimo valstybės tarnautojui apie jo užimamos pareigybės numatomą panaikinimą įteikimo dienos iki jame nurodytos pareigybės panaikinimo datos privalo suteikti valstybės tarnautojui visą (išsamią) informaciją apie esamas laisvas pareigas, taip pat pareigas, kurias numatoma įsteigti vykdant su pareigybės panaikinimu sietiną atitinkamos institucijos (padalinio) reorganizavimą.

Byloje nustatyta aplinkybė, kad atsakovas pasiūlė pareiškėjui 5 laisvas žemesnės kategorijos pareigybes, o pareiškėjas atsisakė jas užimti, pagal nagrinėjamos bylos aplinkybės nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai atliko Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatytą darbdavio pareigą ir kad pagrįstai pritaikė pareiškėjo atžvilgiu šio įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad dėl Kultūros ministro 2011 m. lapkričio 9 d. įsakymo Nr. ĮV-683, nustatančio naują Departamento struktūrą, įgyvendinimo atsakovas priėmė tą pačią dieną du administracinius aktus: 2011 m. lapkričio 14 d.

įsakymu Nr.P-368 panaikino 34 pareigybes, tarp jų pareiškėjo (Apskaitos skyriaus vedėjo) pareigybę, o 2011 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr.P-369 patvirtino naujas pareigybes (iš viso 125, kaip nurodyta Kultūros ministro 2011 m. lapkričio 9 d. įsakyme Nr. ĮV-683). Nors bendras pareigybių skaičius buvo analogiškas (iš viso 125 pareigybės) ir pagal Departamento struktūrą (Departamento direktorės 2011 m. kovo 2 d. įsakymas Nr.P-73), galiojusią iki patvirtintos Kultūros ministro 2011 m. lapkričio 9 d. įsakymu Nr. ĮV-683, tačiau Departamente, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, buvo atlikti realūs struktūriniai pertvarkymai.

Pagal pateiktus į bylą įrodymus, atsakovas 2011 m. lapkričio 14 d. priimtų įsakymų nekoregavo, o tai patvirtina, kad panaikintų ir įsteigtų pareigybių skaičius ir struktūra nekito per visą pareiškėjo įspėjimo apie pareigybės panaikinimo laikotarpį (4 mėnesius).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas 2011 m. gruodžio 7 d., t.y. netrukus po to, kai patvirtino naujos Departamento struktūros pareigybes, paskelbė konkursą Juridinio skyriaus Personalo administravimo ir dokumentų poskyrio vedėjo pareigybei (A lygis, 13 kategorija) užimti. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad tuo atveju, jei įstaigoje vyksta struktūriniai pertvarkymai, kurie susiję su pareigybių panaikinimu, valstybės tarnautojams, kurių pareigybės panaikinamos, turi būti siūloma užimti laisvas pareigybes Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Į bylą pateikti įrodymai, kad pareiškėjas turi ne tik aukštąjį universitetinio išsilavinimą, kuriuo jam suteikta istoriko kvalifikacija (1988 m. Vilniaus universiteto išduotas diplomas), bet ir teisės magistro kvalifikacinį laipsnį, kuris 2004 m. jam buvo suteiktas Lietuvos teisės universitete baigus magistrantūros studijų teisės ir valdymo programą (2004 m. Lietuvos teisės universiteto išduotas magistro diplomas). Atsakovas nepateikė įrodymų, kad pareiškėjas neatitiko reikalavimų šiai žemesnės kategorijos pareigybei užimti, tačiau ši pareigybė jam nebuvo pasiūlyta. Apelianto argumentai, kad pareiškėjas nedalyvavo paskelbtame konkurse minėtai pareigybei užimti, negali būti laikomi pateisinančiais atsakovą Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatytos tarnautojo, kurio pareigybė panaikinama, garantijos užtikrinimo prasme. Šis pažeidimas Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatytos valstybės tarnautojo, kurio pareigybė panaikinama, garantijos užtikrinimo prasme laikytinas esminiu, todėl tai yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad atsakovas pažeidė pareiškėjo, kurio pareigybė buvo panaikinta, teisę būti paskirtam į kitas karjeros valstybės tarnautojo pareigas Departamente.

Kitos pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, taip pat patvirtina, kad atsakovas neužtikrino pareiškėjo (valstybės tarnautojo, kurio pareigybė panaikinama) garantijų Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies prasme. Teismo nustatyta aplinkybė, kad pareiškėjui pareigos Departamento teritoriniuose padaliniuose (Alytuje, Utenoje, Kaune, Klaipėdoje) buvo pasiūlytos per dvi paskutines termino iki pareigybės panaikinimo dienas ir pasiūlyta apsispręsti per dieną ar kelias valandas, negali būti laikoma protingu terminu, užtikrinančiu tinkamą įstatymu numatytos valstybės tarnautojo, kurio pareigybė panaikintą, garantijos tęsti valstybės tarnybą kitose pareigose, įgyvendinimą. Iš pateiktų įrodymų matyti, kad vykdant ginčui aktualius Departamento struktūrinius pertvarkymus, kai kuriuose Departamento teritoriniuose padaliniuose, tarp jų Kaune ir Klaipėdoje, buvo įsteigtos naujos pareigybės. Atsakovas nepateikė įrodymų dėl kokių priežasčių pareigybės Departamento teritoriniuose padaliniuose pareiškėjui buvo pasiūlytos per dvi paskutines termino, likusio iki pareigybės panaikinimo, dienas. Pateikti pasiūlymai buvo susiję su darbu kituose miestuose, o tokiu atveju asmens apsisprendimui reikalingas protingas terminas. Be to, ką teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovo 2012 m. kovo 13 d. atsakymą į pareiškėjo prašymą supažindinti su visomis laisvomis pareigybėmis, negalima laikyti tinkamu informacijos suteikimu Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatytos garantijos prasme. Atsakovas nukreipė pareiškėją į savo tinklalapį, paaiškindamas, kad ten paskelbi teisės aktai, tačiau pareiškėjas prašė supažindinti su visomis laisvomis pareigybėmis. Atsakovas į šį pareiškėjo prašymą neatsakė.

Apelianto argumentai, kad atleidžiant valstybės tarnautoją iš tarnybos turėtų būti remiamasi vien tik Valstybės tarnybos įstatymu, nepagrįsti. Tokią atsakovo poziciją paneigia Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis, kuriame nustatyta, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis Įstatymas. Todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pagrįstai rėmėsi Darbo kodekso, taip pat Profesinių sąjungų įstatymo normomis. Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą bylose dėl Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo nagrinėjant tarnybinius ginčus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį Nr.A662-1966/2012, taip pat nutartis administracinėse bylose Nr. A62-340/2011, A62-1007/2011, Nr. A146-1689/2012, Nr.A146-2643/2011 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus teisingai nustatė, kad pareiškėjas buvo Departamento profesinės sąjungos renkamojo organo (Komiteto) narys. Ši aplinkybė yra reikšminga vertinant atsakovo veiksmus pareiškėjo, kurio pareigybė buvo panaikinta, garantijų užtikrinimo prasme. Apelianto minima Valstybės tarnybos įstatymo 16 straipsnio nuostata tik numato valstybės tarnautojų teisę būti profesinės sąjungos nariu, tačiau nereglamentuoja profesinių sąjungų narių darbo teisių garantijų. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikydamas materialinė teisės normas, nagrinėjamo ginčo atveju pagrįstai rėmėsi Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsniu, kuris numato profesinių sąjungų narių darbo teisių garantijas.

Tokia pirmosios instancijos teismo pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr.A62-1007/2011, A662-640/2011 ir kt.). Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog darbdavys negali atleisti iš darbo darbuotojo įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo nario pagal Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir savo valia, negavęs tos profesinės sąjungos įmonėje renkamojo organo išankstinio sutikimo.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1999 m. sausio 14 d. nutarime yra išaiškinęs, kad Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2, 3, 4, 5 ir 6 dalių normos reguliuoja tų profesinės sąjungos narių, kurie yra išrinkti į renkamuosius profesinės sąjungos organus, darbo ir socialines garantijas. Šios garantijos tokiems profesinės sąjungos nariams yra numatytos tam, kad jie dėl savo darbo renkamuosiuose profesinės sąjungos organuose nebūtų kaip nors diskriminuojami, tai yra kad su jais nebūtų susidorota už jų veiklą šiuose organuose (pavyzdžiui, be pagrindo paskiriant drausmines nuobaudas, atleidžiant iš darbo, perkeliant į kitą, prastesnį darbą ir pan.), taip pat kad darbo šiuose organuose laikotarpiu jiems būtų išsaugotos lygios su kitais darbuotojais teisės. Nors 2003 m. sausio 1 d.

įsigaliojus Lietuvos Respublikos darbo kodeksui ir 2002 m. gruodžio 31 d. netekus galios Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymui, Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo nuostatos atitinkamai nebuvo pakoreguotas, tačiau Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostata yra aktuali ir pasikeitusio teisinio reguliavimo kontekste. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo aspektu yra išaiškinęs, kad Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 2 punkte buvo įtvirtinta galimybė nutraukti darbo sutartį darbdavio iniciatyva, kai sumažinamas darbuotojų skaičius dėl gamybos ar darbo organizavimo pakeitimų.

Iš esmės analogiška savo turiniu norma yra numatyta Lietuvos Respublikos darbo kodekso 129 straipsnio 2 dalyje. Nurodyta, kad darbo sutartis darbdavio iniciatyva gali būti nutraukta dėl ekonominių, technologinių priežasčių ar darbovietės struktūrinių pertvarkymų ir dėl panašių svarbių priežasčių. Be to DK 134 straipsnio 1 dalyje expressis verbis įtvirtinta, kad darbuotojai, išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus (DK 19 str.), laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, negali būti atleisti iš darbo pagal šio DK 129 straipsnį be išankstinio to organo sutikimo.

DK 19 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad atstovauti darbuotojų teisėms ir interesams bei juos ginti esant darbo santykiams gali profesinės sąjungos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A62-1007/2011). Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad atleidžiant pareiškėją A. B. (Departamento profesinės sąjungos komiteto narį) iš valstybės tarnybos reikėjo gauti profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimą. Atsakovas dėl tokio sutikimo į Departamento profesinę sąjungą iš viso nesikreipė.

Į bylą pateikti įrodymai, kad 2012 m. kovo 14 d., t.y. pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos dieną, Departamento profesinė sąjunga buvo panaikinta, esmės nekeičia, šio atsakovo padaryto pažeidimo nepašalina ir atsakovo nepateisina. Iki 2012 m. kovo 14 d.(pareiškėjo atleidimo dienos) profesinė sąjunga nebuvo panaikinta. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjo atleidimas iš tarnybos yra neteisėtas ir dėl to, kad pareiškėjas buvo atleistas be profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimo.

Pareiškėjas į Departamento darbo ginčų komisijos sudėtį įėjo kaip Departamento profesinės sąjungos paskirtas atstovas, taigi jo, kaip profesinės sąjungos renkamojo organo nario, todėl DK 203 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymas šiuo atveju yra perteklinis.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėjas atleistas iš valstybės tarnybos pažeidžiant Valstybės tarnybos 43 straipsnio 1 dalies bei Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalies (ji taikytina kartu su Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu ir DK 134 straipsnio 1 dalimi). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino pareiškėjo atleidimą iš valstybės tarnybos pagal Valstybės tarnybos 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą neteisėtu ir, atsižvelgdamas į aplinkybes, kad pareiškėjas negali būti grąžintas į pirmesnį darbą (pareiškėjo pareigybė panaikinta, pareiškėjas dirba kitoje valstybės institucijoje), pagrįstai taikė Darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalį, laikydamas pareiškėją atleistu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Kadangi pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai patenkino pagrindinį pareiškėjo skundo reikalavimą, pagrįstai patenkino ir išvestinį reikalavimą dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už priverstinę pravaikštą nuo 2012 m. kovo 15 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos (DK 297 str. 4 d.). Teismo nurodytos sumos pagrįstos atsakovo duomenimis apie pareiškėjo vidutinį darbo užmokestį. Pirmosios instancijos teismo sprendimas, jei dėl jo buvo paduotas apeliacinis skundas, įsigalioja ABTĮ 96 straipsnyje nustatyta tvarka.

Darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalis numato ne tik vidutinio darbo užmokesčio, bet ir išeitinės išmokos priteisimą. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjas nuo 2012 m. birželio 5 d. dirba, o atsakovas 2012 m. balandžio 16 d. ir 2012 m. gegužės 15 d. jam išmokėjo išeitinę išmoką už tuos mėnesius, priteisė pareiškėjui išeitinę išmoką (3311,22 Lt) už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 15 d. iki 2012 m. birželio 4 d. (pareiškėjo įsidarbinimo). Ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis naikintina, kadangi pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad jis gavo išeitinę išmoką ir už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 15 d. iki 2012 m. birželio 4 d. Todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti pakeistas, ši sprendimo dalis panaikinta.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad visiškai patenkinti atsakovo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 3 d. sprendimą pakeisti. Panaikinti šio sprendimo dalį, kuria iš atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos priteista pareiškėjui A. B. 3311,22 Lt (trys tūkstančiai trys šimtai vienuolika litų ir dvidešimt du centai) išeitinė išmoka.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 3 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas