2013-11-26 Nr. ATPB-277-4-68-3-00614-2013-8 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. 2AT-37-2013

Teisminio proceso Nr. 4-68-3-00614-2013-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

39.2

45.4.4

45.4.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Prapiesčio, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Vytauto Greičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patrauktos I. R. prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 30217 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio teisės pažeidimo bylą.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. R. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 8 d. nutarimu nubausta už tai, kad 2012 m. birželio 29 d., apie 13.04 val., Vilniuje, ties (duomenys neskelbtini) pastatu, vairuodama automobilį „Rover 220“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atbuline eiga, nepaliko tarpo iš šono, kliudė stovintį automobilį „Saab“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apgadino abu automobilius ir iš eismo įvykio vietos pasišalino, pažeisdama Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) reikalavimus; šiais savo veiksmais padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje. Pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį I. R. paskirta 100 Lt bauda, pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį – 3000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis ATPK 33 straipsniu, paskirtos nuobaudos subendrintos apėmimo būdu ir galutinė nuobauda paskirta 3000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams.

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 4 d. nutartimi I. R. apeliacinis skundas atmestas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 8 d. nutarimas paliktas nepakeistas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2013 m. liepos 8 d. nutartimi priimtas administracinėn atsakomybėn patrauktos I. R. prašymas ir jos administracinio teisės pažeidimo byla atnaujinta.

Pareiškėja, vadovaudamasi ATPK 30217, 30221 straipsnių nuostatomis, prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 8 d. nutarimą bei Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 4 d. nutartį ir bylą nutraukti arba pakeisti teismų nutarimą ir nutartį, panaikinant paskirtą nuobaudą – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą trejiems metams.

Prašyme administracinėn atsakomybėn patraukta I. R. nurodo, kad šią bylą nagrinėję abiejų instancijų teismai padarė esminių materialiosios ir proceso teisės pažeidimų, kurie turėjo įtakos neteisėtų nutarimo ir nutarties priėmimui, t. y. teismai pažeidė ATPK 248 straipsnio, 250 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 256, 257 straipsnių, 284 straipsnio 1 dalies nuostatas, o tai lėmė netinkamą materialinių teisės normų pritaikymą, nubaudžiant pareiškėją pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį ir 130 straipsnį, nesant jos padarytoje veikoje šių teisės pažeidimų sudėčių.

Pareiškėja pažymi, kad asmuo gali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu konstatuojama administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Jei nėra bent vieno iš administracinio teisės pažeidimo sudėties objektyviojo ar subjektyviojo požymių, nėra ir administracinio teisės pažeidimo sudėties. Todėl teismai, nubausdami pareiškėją pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį ir 130 straipsnio 1 dalį, privalėjo jos padarytoje veikoje neginčijamai nustatyti būtinus šių administracinių teisės pažeidimų sudėčių požymius, visų pirma tai, jog ji, pažeisdama KET, sugadino kitiems asmenims (ne sau) priklausančias transporto priemones ar kitokį turtą, o sukėlusi eismo įvykį, iš jo vietos pasišalino, tačiau to nepadarė, nes byloje nėra objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kad ji 2012 m. birželio 29 d., apie 13.04 val., Vilniuje, ties (duomenys neskelbtini) pastatu, vairuodama automobilį „Rover 220“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atbuline eiga, kliudė stovintį automobilį „Saab“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir apgadino abu automobilius bei iš eismo įvykio vietos pasišalino.

Pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad pareiškėja apgadino stovėjusį T. M. automobilį „Saab“, rėmėsi išimtinai nukentėjusiosios T. M. parodymais, kad jai kaimynai pranešė, jog į jos automobilį atsitrenkė kitas automobilis ir nuvažiavo; ji iškvietė pareigūnus, kurie pamatė, kad automobilis apibrozdintas; kiemas yra filmuojamas, todėl ji iš namo pirmininko paėmė vaizdo įrašą, kuriame matyti, kaip kliudomas jos automobilis; automobiliui didelės žalos nepadaryta, jis tik nubrozdintas. Pareiškėja tvirtina, kad tokių automobilio „Saab“ savininkės T. M. paaiškinimų nepatvirtina objektyvi bylos medžiaga.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės patrulės J. K. 2012 m. birželio 30 d. surašytame tarnybiniame pranešime jokie automobilio „Saab“ apgadinimai nenurodyti. Įvykio vietos schemoje (p. 6) iš viso neparašyti jokie eismo įvykyje dalyvavę automobiliai ir nenurodyti jų sugadinimo požymiai. Pridėtame lape, kuris įvardytas „Papildomi duomenys apie eismo įvykį“ (p. 7), nurodyti išoriniai „Saab“ automobilio sugadinimo požymiai – priekinis bamperis, tačiau šis lapas nepasirašytas, todėl neaišku, kas jį surašė bei nustatė šiuos sugadinimus, be to, pateiktas sugadinimų aprašymas visiškai neinformatyvus – neaiški nei apgadinimų lokalizacija (kuri bamperio pusė, kuri dalis), nei pobūdis, nei mastas. Byloje taip pat nėra automobilio „Saab“ techninės apžiūros akto, nuotraukų, iš kurių matytųsi šio automobilio apgadinimai, pateiktoje vaizdo medžiagoje jokių automobilio apgadinimų nematyti.

Pareiškėja atkreipia dėmesį į tai, kad teisme apklausiama automobilio savininkė T. M. paaiškino, jog aplinkybę, kad jai priklausantis automobilis apgadintas, pamatė iškviesti policijos pareigūnai, o tai, pasak pareiškėjos, reiškia, kad nukentėjusioji pati jokių savo automobilio apgadinimų nepastebėjo. Taip pat nukentėjusioji paaiškino, kad nei į savo, nei pareiškėjos draudimo bendrovę dėl draudiminės išmokos atlyginti patirtą žalą nesikreipė, o tai, jos nuomone, patvirtina, kad jokie apgadinimai automobiliui nebuvo padaryti, nes visiškai nelogiška, kad asmuo pats savo lėšomis remontuotų automobilį, patirtų dėl to nuostolių, kai juos privalomai pagal įstatymą privalo padengti draudimo bendrovė.

Taip pat pareiškėja atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. nutarimu buvo nuspręsta bylos medžiagą perduoti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybai, nutarime nurodant, kad teismui pateiktoje byloje nėra objektyvių duomenų apie automobilio „Saab“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apgadinimus, eismo įvykio vietos schemoje šio automobilio apgadinimai apibūdinti lakoniškai, parašant, kad sugadintas priekinis bamperis, apgadinimai tinkamai neužfiksuoti, nėra fotonuotraukų, apgadinimų išmatavimų, pateiktoje laikmenoje su vaizdo įrašu iš eismo įvykio vietos automobilio apgadinimų nematyti, todėl teismas padarė išvadą, jog buvo surinkti ne visi duomenys, būtini išspęsti bylą teisme, ir grąžino bylos medžiagą papildomiems tyrimo veiksmams atlikti (p. 21). Tačiau, nepaisant tokių teismo nutarime nurodytų įpareigojimų, jokie papildomi tyrimo veiksmai atlikti nebuvo, automobilis „Saab“ liko neapžiūrėtas, nenufotografuotas, apsiribota pareigūno E. R. surašytu tarnybiniu pranešimu, kuriame nurodyta, kad automobilio T. M. nepateikė, paaiškinusi, jog tam neturi galimybės, nes juo naudojasi kiti asmenys, į draudimo bendrovę nesikreipė, todėl draudime automobilio nuotraukų nėra (p. 24). Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad teisme T. M. paaiškino, jog automobiliu naudojasi jos brolis, taigi T. M. galėjo įpareigoti jį nuvykti į policiją ir pateikti automobilį apžiūrai arba galėjo tai padaryti pati, tačiau sąmoningai vengė tai padaryti, kas dar labiau sutvirtina įsitikinimą, kad jokie apgadinimai šiam automobiliui nebuvo padaryti. Nepaisant to, kad policija jokių papildomų įrodymų, patvirtinančių T. M. automobilio apgadinimo faktą, nepateikė, neįvykdė teismo nutarime išdėstytų konkrečių įpareigojimų, 2013 m. vasario 8 d. tas pas Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė visiškai priešingą nutarimą, kuriuo pripažino, jog pareiškėja apgadino minėtą automobilį (nors 2012 m. rugsėjo 6 d. nutarime buvo konstatavęs, jog teismui pateiktoje byloje nėra objektyvių duomenų apie automobilio „Saab“ apgadinimus).

Atsižvelgdama į šias aplinkybes pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas įrodymus, nebuvo aktyvus, nevisapusiškai išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą, neišsiaiškino visų reikšmingų aplinkybių, įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito, todėl priėmė neteisėtą nutarimą.

Apeliacinės instancijos teismas, nesivadovaudamas nekaltumo prezumpcijos principu ir remdamasis prielaidomis, padarė išvadą, kad iš byloje pateiktos vaizdo medžiagos matyti, kaip pareiškėja įlipa į jai priklausantį automobilį, važiuoja atgal, o nukentėjusiosios automobilis nuo smūgio pajuda atgal. Taigi teismas neleistinai preziumavo, kad nuo smūgio (nors tai buvo tik lengvas atsirėmimas) automobilis „Saab“ buvo apgadintas, nors vaizdo medžiagoje jokių šio automobilio sugadinimų nematyti, tą buvo konstatavęs Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 6 d. nutarime. Pareiškėja dar kartą akcentuoja, kad duomenų, kuriais remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Šioje byloje, nesant įrodymų, kad buvo sugadintas kitiems asmenims priklausantis turtas – šiuo atveju T. M. automobilis, teismai negalėjo pripažinti, jog pareiškėja padarė ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą, nes jos padarytoje veikoje nėra šio administracinio teisės pažeidimo sudėties. Tuo tarpu pareiškėjai priklausančio automobilio „Rover 220“ apgadinimas šiuo atveju neturi jokios reikšmės, nes įstatymas aiškiai nurodo, kad privalo būti sugadintas kitiems asmenims priklausantis turtas. Be to, nesant duomenų apie automobiliui „Saab“ padarytus apgadinimus, negalima palyginti abiejų automobilių apgadinimų pobūdžio, mechanizmo, aukščio, todėl nėra pagrindo išvadai, jog ant pareiškėjos automobilio rasti apgadinimai buvo padaryti būtent 2012 m. birželio 29 d. jai važiuojant automobiliu atsirėmus į stovintį automobilį „Saab“.

Kadangi šiuo konkrečiu atveju jokia turtinė žala kitiems asmenims padaryta nebuvo, tai pareiškėjai pagal KET 234 punktą nekilo pareiga apie šį įvykį pranešti policijai, todėl jos padarytoje veikoje nėra ir administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnyje, sudėties.

Toliau pareiškėja nurodo, kad teismai, skirdami jai nuobaudą, taip pat padarė esminių proceso ir materialiosios teisės pažeidimų, nukrypo nuo teismų praktikos, pagal kurią teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinio teisės pažeidimo bylose Nr. 2AT-4-2011, 2 AT-7-4-2013, 2AT-13-2013).

Pareiškėja atkreipia dėmesį į tai, kad padaryti pažeidimai pagal pobūdį nebuvo šiurkštūs, įvykis mažareikšmis, nesukėlęs pavojaus kitiems asmenims, pareiškėja pripažino faktą, kad savo vairuojamu automobiliu atsirėmė į stovėjusį automobilį „Saab“, ir dėl to gailėjosi, todėl tai pripažintina jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra, per visą vairavimo stažą ji anksčiau nė karto nėra bausta administracinėmis nuobaudomis už KET pažeidimus, o tai leidžia spręsti, kad pažeidimai buvo atsitiktiniai, nukentėjusioji T. M. pretenzijų dėl žalos neturėjo, be to, pareiškėja atkreipia dėmesį į tai, kad jos darbas tiesiogiai susijęs su važinėjimu po įvairius Lietuvos miestus, kuriuose ji veda seminarus ir kursus (dirba anglų kalbos lektore, dėsto didaktikos ir kalbos kursus), taip pat privalo rūpintis su ja kartu gyvenančia 87 metų motina, kuri beveik nebegirdi, silpnai mato ir sunkiai vaikšto, ją reikia dažnai vežti pas gydytojus, o visuomeniniu transportu tai neįmanoma. Pareiškėjos nuomone, paskyrus jai tik baudą, kuri yra pakankamai didelė, ji patirtų neigiamų pasekmių, t. y. turėtų nemažų išlaidų, todėl, atsižvelgiant į padaryto pažeidimo pobūdį ir aplinkybes, jos asmenybę, teisingumo ir protingumo principus, šiuo atveju ATPK 20 straipsnyje numatyti administracinės nuobaudos tikslai būtų pasiekti neskiriant jai papildomos ATPK 130 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos nuobaudos – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos įgaliotas vyresnysis specialistas R. I. atsiliepimu į pareiškėjos prašymą prašo administracinėn atsakomybėn patrauktos I. R. prašymą atmesti.

Pareigūnas nurodo, kad teismai išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo I. R. administracinio teisės pažeidimo bylą. Teismų sprendimai priimti ištyrus kiekvieną bylos įrodymą, įvertinus jų visumą, išanalizavus ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų teisės pažeidimų sudėtis, nustačius eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių apgadinimus, todėl pareiškėjos teiginiai, kad ji nubausta už pažeidimus, kurių nepadarė ir kurie nebuvo neginčijamai įrodyti, nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nutarimo teisėtumą bei pagrįstumą, proceso teisės normų nepažeidė.

Abiejų instancijų teismų atliktas įrodymų vertinimas patvirtina, kad I. R., pažeisdama KET 132 punkto reikalavimus, apgadino T. M. valdomą transporto priemonę „Saab 9-3“, t. y. kitam asmeniui priklausantį turtą. Teisės pažeidimo padarymo vietoje eismo įvykio aplinkybes fiksavę ir pirminius faktinius duomenis rinkę pareigūnai J. K. bei A. K., apžiūrėję automobilį „Saab 9-3“, nustatė jo priekinio bamperio apgadinimą. Abejonių dėl apgadinimų atsiradimo laiko policijai nekilo, pagal vaizdo įraše užfiksuotą transporto priemonių susidūrimo susidarymo mechanizmą „Saab 9-3“ apgadinimai susiformavo „Rover 220“ galinio bamperio ir „Saab 9-3“ priekinio bamperio kontakto vietoje. Bylos nagrinėjimo metu T. M. papildomai patvirtino, kad jos teisėtai valdomo automobilio bamperis eismo įvykio metu buvo įbrėžtas. Pateikti į bylą klaidinančios informacijos ji neturėjo pagrindo, nes I. R. asmeniškai nepažinojo.

Taip pat, pareigūno nuomone, neturi reikšmės, ar transporto priemonės „Saab 9-3“ valdytoja kreipėsi į draudimo bendrovę dėl žalos atlyginimo. Nukentėjusioji T. M. patvirtino, kad 2012 m. birželio 29 d. jos turtui buvo padaryta minimali žala dėl bamperio įbrėžimo. Kreiptis ar ne į draudimo bendrovę dėl žalos įvertinimo, sprendžia turto valdytojas. Laiku nesikreipęs asmuo praranda teisę į žalos atlyginimą, tačiau tai nedaro administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos negalimos. Pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį administracinės atsakomybės pagrindu laikomas kitam asmeniui priklausančio turto apgadinimas; nustačius tai, vairuotojas traukiamas atsakomybėn.

Surinkta bylos medžiaga rodo, kad I. R. pasišalino iš eismo įvykio vietos ne sąžiningai klysdama dėl savo veiksmų teisėtumo, o suvokusi, kad sukėlė eismo įvykį, kurio metu apgadino kitam asmeniui priklausančią transporto priemonę. Nepastebėti susidūrimo I. R. negalėjo, nes pajuto automobilio atsirėmimą. Be to, automobiliui „Rover 220“ įsirėmus į „Saab 9-3“, šis toliau judėti negalėjo ir vairuotoja buvo priversta sustoti. Minėtų aplinkybių pakanka, kad rūpestingas, KET reikalavimus vykdantis eismo dalyvis pastebėtų transporto priemonių susidūrimą.

Toliau pareigūnas atkreipia dėmesį į tai, kad, nagrinėdamas skundus dėl ATPK 30(1) straipsnio taikymo administracinių teisės pažeidimų bylose, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, jog nuobauda, vadovaujantis šiame straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatoma kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kuriam taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis byloje Nr. N63-681/2010). Pareigūno nuomone, savo pareiškime administracinėn atsakomybėn patraukta I. R. nenurodė tokių faktinių duomenų visumos. Be to, ATPK 30(1) straipsnio nuostatų taikymui administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo turi iki pažeidimo nagrinėjimo prisipažinti padaręs teisės pažeidimą ir nuoširdžiai dėl to gailėtis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis byloje Nr. N62-509/2008). I. R. iki pirmosios instancijos teismui paskelbiant nutarimą šioje byloje nepripažino padariusi ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje numatytus teisės pažeidimus, todėl ATPK 30(1) straipsnis negali būti taikomas.

Administracinėn atsakomybėn patrauktos I. R. prašymas tenkintinas iš dalies.

Dėl ATPK 127 straipsnio 2 dalies ir 130 straipsnio 1 dalies taikymo

Pareiškėjos skunde nurodyti argumentai, kad ji pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį, 130 straipsnio 1 dalį nubausta neteisingai, nes šių administracinių teisės pažeidimų nepadariusi ir jie nebuvo įstatymų nustatyta tvarka įrodyti, nepagrįsti. Abiejų instancijų teismai visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo šios bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus ir padarė pagrįstas, motyvuotas išvadas dėl pareiškėjos kaltės padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje. Tokios išvados pagrįstos byloje esančių įrodymų visuma: vaizdine medžiaga, policijos pareigūnės J. K. tarnybiniu pranešimu, šios pareigūnės užfiksuotais duomenimis apžiūrint įvykio vietą, transporto priemonės techninės apžiūros aktu, nukentėjusiosios T. M. parodymais, duotais pirmosios instancijos teisme. Byloje nustatyta, kad kiemas, kuriame kilo eismo įvykis, stebimas vaizdo kamera. Vaizdo įraše užfiksuota, kaip I. R., vairuodama savo automobilį „Rover“ ir važiodama atbuline eiga, kliudė nukentėjusiosios T. M. automobilį „Saab“ ir šis nuo susidūrimo sujudėjo. I. R., kliudžiusi nukentėjusiosios automobilį ir neišlipusi iš savo automobilio, iš įvykio vietos nuvažiavo. Nukentėjusioji T. M. teismo posėdyje patvirtino, kad, sužinojusi, jog buvo kliudytas jos automobilis, apie tai pranešė policijai bei pateikė vaizdo įrašą. Įvykio metu buvo apgadintas nukentėjusiosios automobilio priekinis bamperis ir pareiškėjos automobilio galinis bamperis. Pažymėtina, kad pati pareiškėja sutinka, jog, važiuodama savo automobiliu atbuline eiga, kliudė nukentėjusiosios automobilio priekį, neneigia, kad iš įvykio vietos pasišalino, tačiau aiškina taip padariusi, nes maniusi, jog nukentėjusiosios automobilio neapgadino ir jai žalos nepadarė. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, laikydamiesi ATPK 257 straipsnio reikalavimų, teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad šio eismo įvykio metu buvo apgadintas nukentėjusiosios automobilis. Ta aplinkybė, kad nukentėjusioji nereikalavo atlyginti padarytos žalos, nepašalina I. R. atsakomybės pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį.

Pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį administracinę atsakomybę užtraukia vairuotojo pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs. Šis pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, kai asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu, yra pats jį sukėlęs ir iš įvykio vietos pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET, bei nori taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, pasišalina iš įvykio vietos siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ar kitokių jam galimų neigiamų padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-7-3-2013). Byloje nustatyta, kad I. R., savo automobiliu važiuodama atbuline eiga, kliudė nukentėjusiosios automobilį ir šis nuo susidūrimo sujudėjo, automobilį apgadino. Pati pareiškėja neneigia kliudžiusi nukentėjusiosios automobilį ir tai pajutusi. Tačiau, kliudžiusi kitą automobilį, ji iš savo automobilio neišlipo, automobilių neapžiūrėjo, nesidomėjo sukeltais padariniais ir iš eismo įvykio tuoj pat pasišalino. Esant šioms aplinkybėms, teismai pagrįstai ir teisingai tokius pareiškėjos veiksmus kvalifikavo pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį. Pagal nustatytas įvykio aplinkybes I. R. negalėjo nesuprasti savo veiksmų priešingumo KET reikalavimams, negalėjo nesuvokti savo pareigos pasilikti eismo įvykio vietoje, priešingai, šią pareigą sąmoningai ignoravo ir iš eismo įvykio vietos pasišalino, taigi pareiškėjos kaltė bei dalyvavimas padarant ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą teisės pažeidimą įrodytas bei kvalifikuotas tinkamai.

Dėl paskirtos nuobaudos – teisės vairuoti transporto priemonę atėmimo

Pareiškėjos prašymas panaikinti jai paskirtą nuobaudą – atėmimą teisės vairuoti transporto priemones trejiems metams tenkintinas.

Pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį I. R. nubausta 3000 Lt bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams. Pagal ATPK 30(1) straipsnį mažesnės nei įstatymo numatyta administracinės nuobaudos skyrimas arba tokios nuobaudos neskyrimas galimas atsižvelgiant į aplinkybes, nurodytas ATPK 30 straipsnio 2 dalyje, 31 straipsnyje, bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais. Administracinė nuobauda gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant. Lietuvos A. T. atnaujintose šios kategorijos bylose ne kartą yra konstatavęs, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-7-4-2013).

I. R. padaryti administracinės teisės pažeidimai savo pobūdžiu nėra šiurkštūs, jos sukeltas eismo įvykis laikytinas mažareikšmiu, jo metu tik nežymiai apgadintas nukentėjusiosios automobilis, nukentėjusioji net nereikalavo atlyginti žalos, pareiškėja anksčiau nebuvo bausta administracine tvarka, nėra nustatytų jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių, pripažintina ir tai, kad jai automobilis reikalingas atliekant darbines pareigas, susijusias su važinėjimu po įvairius Lietuvos miestus, prižiūrint bei slaugant garbingo amžiaus motiną. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo bei protingumo kriterijais, laikytina, kad I. R. ilgalaikis teisės vairuoti transporto priemones atėmimas yra aiškiai per griežta ir neproporcinga administracinė nuobauda, juolab kad už tuos pačius veiksmus pagal tą patį ATPK straipsnį jai paskirta 3000 Lt dydžio bauda. Taigi darytina išvada, kad šiuo atveju ATPK 20 straipsnyje nurodyti administracinės nuobaudos tikslai gali būti pasiekti ir be teisės vairuoti transporto priemones atėmimo. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, I. R. pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskirta nuobauda – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas trejiems metams – naikintina.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30221 straipsnio 14 dalies 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 8 d. nutarimą ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 4 d. nutartį.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 8 d. nutarimo ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 4 d. nutarties dalis, kuriomis I. R. pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį ir, vadovaujantis ATPK 33 straipsniu subendrinus nuobaudas, paskirtas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas trejiems metams.

Kitas teismų nutarimo ir nutarties dalis palikti galioti nepakeistas.

Teisėjai Jonas Prapiestis

Vladislovas Ranonis

Vytautas Greičius