2024-07-24 Nr. AB-11212-3-61-3-01511-2024-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1991-1188/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01511-2024-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.3; 8.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. liepos 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ivetos Pelienės ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),

uždarame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. A. M. M. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. A. M. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis A. A. A. M. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas, Migracijos departamentas) 2024 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. 24SD5590 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą. Pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Jis atvyko į (duomenys neskelbtini) 2021 m. liepos 23 d. ir pateikė atsakovui prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimu Nr. 21S44903 nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) (toliau – ir kilmės valstybė), uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo pareiškėjo išsiuntimo dienos. Pareiškėjas šį sprendimą apskundė. Migracijos departamento 1-oji skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisija 2022 m. sausio 17 d. sprendimu Nr. 6K-168 atmetė pareiškėjo skundą. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT) 2022 m. kovo 23 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. eI3-2934-595/2022, tenkino iš dalies pareiškėjo skundą ir pakeitė Migracijos departamento 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimo Nr. 21S44903 3 punktą, sumažindamas draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką iki 3 metų nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2022 m. balandžio 27 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. eA-2187-556/2022, atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą ir paliko galioti VAAT sprendimą, taigi sprendimas išsiųsti pareiškėją yra galiojantis ir vykdytinas.

2.2. Pasikeitus aplinkybėms ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 128 straipsniu, pareiškėjas 2024 m. vasario 26 d. pateikė atsakovui prašymą persvarstyti sprendimą dėl jo išsiuntimo ir draudimo atvykti. Migracijos departamentas Sprendimu atsisakė patenkinti pareiškėjo prašymą, motyvuodamas tuo, kad Migracijos departamento 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimas Nr. 21S44903 dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir draudimo atvykti į ją yra pagrįstas, o pareiškėjas 2024 m. vasario 26 d. prašyme nenurodė aplinkybių, kurios galėtų būti laikomos išimtinėmis ir sudarančiomis pagrindą peržiūrėti įsiteisėjusį sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo ir draudimo atvykti.

2.3. Pareiškėjas 2024 m. vasario 26 d. prašymą grindė siekiu išsaugoti šeimą, kadangi jo sutuoktinė yra (duomenys neskelbtini) pilietė, ji yra vyresnio amžiaus ir neturės galimybės sukurti gyvenimo pareiškėjo kilmės valstybėje, gauti tinkamą medicinos priežiūrą ir negalės prižiūrėti bei išlaikyti savo senyvo amžiaus motinos. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo pateiktu Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio aiškinimu. Teismas be išlygų yra konstatavęs, kad visuma socialinių ryšių tarp ilgai gyvenančių užsieniečių ir bendruomenės, kurioje jie gyvena, yra privataus gyvenimo sąvokos dalis 8 straipsnio prasme. Todėl, neatsižvelgus į tai, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) turi šeimą, ilgai čia gyvena, jo išsiuntimas reikštų kišimąsi į jo privatų gyvenimą. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl jo ekonominės ir socialinės integracijos, šeimos ryšių, ne dėl jo kaltės nevykdomo sprendimo jį išsiųsti, nebuvo nagrinėjamos, todėl atsakovo priimtas Sprendimas yra nemotyvuotas.

2.4. Atsakovo nurodytas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimas pagal peticiją Jeunesse prieš Nyderlandus 12738/10 susijęs su pusbrolio ir pusseserės teise į šeimos susijungimą ir vaiko, gimusio pasibaigus tėvų vizų galiojimo laikui, teise likti teritorijoje, nėra identiškas bylos aplinkybėms ir, skirtingai nei skundžiamame Sprendime nurodo atsakovas, patvirtina, kad išsiuntimas gali pažeisti Konvencijoje įtvirtintas teises. Be to, sprendime būtent pripažįstama, kad pareiškėjų teisės į privataus gyvenimo apsaugą buvo pažeistos. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo sutuoktinė yra (duomenys neskelbtini), kuriai būtinos sveikatos priežiūros paslaugos, o jos jai nebus teikiamos jo kilmės valstybėje. Pareiškėjo sutuoktinė Lietuvoje nuolat prižiūri ir globoja savo motiną Z. P., kuriai neterminuotai nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis ir antrojo lygio specialusis nuolatinės slaugos poreikis. Pareiškėjas negali pasinaudoti teise į šeimą užsienio valstybėje, jo sutuoktinė negali išvykti iš (duomenys neskelbtini) nuolat gyventi, nes sutuoktinės motinai nuolat reikalinga jos globa. Pareiškėjo sutuoktinės amžius, materialinė padėtis, integracijos galimybės, sveikatos būklė, jos motinai priskirtas nuolatinės globos poreikis turi būti vertinamas kaip neįveikiama ar didelė kliūtis, trukdanti šeimai gyventi susijungimo prašančio asmens kilmės šalyje. Be to, būtinybę gyventi Lietuvoje patvirtina ir pareiškėjo sutuoktinės materialinė padėtis, t. y. R. S. Lietuvos Respublikoje turi teisę į senatvės pensiją, o pareiškėjas yra vienintelis darbingas asmuo šeimoje. Tačiau atsakovas Sprendime nepateikė jokios pozicijos dėl kitų pareiškėjo nurodytų priežasčių, dėl kurių išsiuntimas pažeistų jo teisę į privatų gyvenimą ir pareiškėjo sutuoktinės teisę pasirinkti gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini).

2.5. Valstybė narė negali atsisakyti nagrinėti trečiosios šalies piliečio jos teritorijoje pateikto prašymo išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu, remdamasi vien tuo, kad jis pažeidė prievolę sugrįžti ir todėl neteisėtai gyvena minėtoje teritorijoje, pirmiau neišnagrinėjusi, ar tarp šio trečiosios šalies piliečio, jo šeimos nario, nėra tokio priklausaomumo ryšio, dėl kurio trečiosios šalies piliečiui pripažįstama teisė gyventi priimančioje valstybėje narėje, taip pat, ši teisė gyventi šalyje trečiosios šalies piliečiui turi būti pripažįstama nuo priklausomumo santykio tarp pastarojo ir Europos Sąjungos piliečio atsiradimo, todėl nuo šio momento ir tol, kol šis priklausomumo santykis tęsiasi, trečiosios šalies pilietis nebegali būti laikomas neteisėtai gyvenančiu atitinkamos valstybės narės teritorijoje.

2.6. Reikalavimas išvykti ir tik išvykus reikalauti peržiūrėti Sprendimą yra neteisėtas. Atsisakymas peržiūrėti administracinį sprendimą pasikeitus aplinkybėms, kuriomis šis sprendimas grindžiamas pažeidžia pareiškėjo teisę į veiksmingą teisinę gynybą. Atsisakymas peržiūrėti sprendimą išsiųsti užsienietį, nepaisant to, kad pasikeitus aplinkybėms, išnyko pagrindas išsiuntimą taikyti, iš esmės reikštų asmens, kurio atžvilgiu išsiuntimas pritaikytas, nepagrįstą, neteisėtą ir neproporcingą teisių suvaržymą, atitinkamai institucijai suteiktų įgalinimų naudojimą ne pagal paskirtį ir tikslus, kuriems tokia institucija yra įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus veikti, nepagrįstą naudojimąsi valstybės valdžia, konstitucinių teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų pažeidimą, todėl asmeniui, manančiam, kad nebėra pagrindo toliau taikyti išsiuntimą, negali būti atimta teisė prašyti panaikinti jį. Pasikeitus faktinėms aplinkybėms, galiojantis sprendimas iš esmės pažeidžia proporcingumo principą. Nagrinėdamas asmenų prašymus ir skundus Departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, privalo laikytis įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, lygiateisiškumo, efektyvumo principų. Atsisakydamas peržiūrėti savo sprendimą pasikeitus aplinkybėms ir pareiškėjui pateikus tai patvirtinančius įrodymus, motyvuojant tuo, kad sprendimo vykdymas pavestas kitai vyriausybės įstaigai, atsakovas pažeidė viešojo administravimo principus. Pareiškėjas prašo ne sustabdyti išsiuntimo vykdymą Įstatymo 130 straipsnio pagrindu, o iš naujo įvertinti Įstatymo 128 straipsnyje nurodytas aplinkybes, kurios pasikeitė.

2.7. Pasikeitus aplinkybėms turi būti iš naujo nagrinėjamas ir draudimo atvykti į (duomenys neskelbtini) laikotarpis. Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka aiškiai nustato, kad priimant sprendimą turi būti atsižvelgiama į šeiminius ryšius. Šių ryšių atsiradimas yra esminė aplinkybė, dėl kurios nustatytas draudimas turi būti persvarstomas. Individualus administracinis sprendimas priimtas pagal jo priėmimo metu egzistavusias aplinkybes neatima iš pareiškėjo teisės, pasikeitus aplinkybėms, pakartotinai kreiptis į jį priėmusį viešojo administravimo subjektą. Nagrinėjamu atveju ypač svarbus proporcingumo principo taikymas, įvertinant padarinius pareiškėjo privataus gyvenimo laisvei. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat į šiuo konkrečiu atveju nustatytas faktines aplinkybes, dėl Sprendimo motyvų bei išsamumo trūkumo jis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

4.1. Pareiškėjas 2024 m. vasario 26 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu dėl Departamento 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimo Nr. 21S44903 dalies, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo, persvarstymo. Departamentas 2024 m. kovo 23 d. raštu Nr. 24SD5590 „Dėl prašymo išnagrinėjimo“ netenkino pareiškėjo prašymo, motyvuodamas tuo, kad prašyme nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo peržiūrėti Departamento sprendimą ir panaikinti sprendimo dalį dėl pareiškėjo išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvą.

4.2. Pareiškėjas ignoruoja bendrą principą, jog iš neteisės teisė neatsiranda. Vietoje to, kad pareiškėjas sugrįžtų į kilmės valstybę, teisėtu būdu kreiptųsi dėl leidimo gyventi ar vizos išdavimo, jis bando priversti Lietuvos valstybės institucijos įteisinti jo buvimą, nors tai yra neįmanoma pagal Lietuvos įstatymus. Be to, Departamento Rašte buvo įvertintos visos su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės ir atsižvelgta į visus Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nurodytus pagrindus, bei nuspręsta, kad pareiškėjo individuali situacija nesudaro pagrindo panaikinti Departamento 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimo Nr. 21S44903 dalį dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir išsiuntimo.

4.3. Nagrinėjamu atveju buvo įvertinta aplinkybė, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su (duomenys neskelbtini) piliete R. S., kuri Lietuvoje nuolat prižiūri ir globoja savo motiną Z. P., kuriai neterminuotai nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis bei antrojo lygio specialusis nuolatinės slaugos poreikis. Santuokos sudarymo momentu tiek pareiškėjui, tiek ir jo sutuoktinei buvo žinoma pareiškėjo teisinė (imigracinė) padėtis bei kylančios rizikos šeimos gyvenimo tęstinumui Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo skunde cituojamoje EŽTT byloje Jeunesse prieš Nyderlandus (Nr. 12738/10) yra konstatuota, kad turi būti nustatytos išimtinės aplinkybės, kurioms esant šeimos nario, kuris yra ne pilietis, išsiuntimas iš valstybės sudarys Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą. Pareiškėjo situacija neatitinka nė vienos iš EŽTT išskirtų išimtinių sąlygų, kadangi užsienietis (duomenys neskelbtini) yra daugiau nei 2 metus, sudarė santuoką su (duomenys neskelbtini) piliete tik (duomenys neskelbtini), t. y. kai pačiam užsieniečiui ir jo sutuoktinei buvo žinoma, kad pareiškėjo buvimas (duomenys neskelbtini) yra neteisėtas ir yra priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, be to, pareiškėjas su sutuoktine neturi nepilnamečių vaikų, kurie būtų Lietuvos Respublikos piliečiai. Šiuo atveju yra aktualus ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimas Nr. 29, kuriuo patvirtintos Lietuvos migracijos politikos gairės dėl nelegalios migracijos grėsmių. Užsieniečiui neteisėtai atvykus į Lietuvos Respubliką negali būti suteiktos galimybės legalizuotis vien tik tuo pagrindu, kai jis, žinodamas apie neteisėtą savo buvimą, susituokia su (duomenys neskelbtini) piliete ir vengia vykdyti įsiteisėjusį sprendimą. Svarbu įvertinti, ar tuo metu, kai šeima buvo sukurta, šeimą kuriantys asmenys žinojo apie šeimos gyvenimo tęstinumui priimančioje valstybėje nuo pat pradžių kylančias rizikas.

4.4. Užsieniečiai turi į Lietuvą atvykti teisėtai ir įgyti teisę gyventi Įstatyme numatytais pagrindais. Dėl to, Departamento Rašte ir buvo išaiškinta, kad tik įvykdžius priimtą išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos sprendimą ir išvykus į kilmės valstybę arba bet kurią kitą trečiąją valstybę, nepriklausančią Šengeno erdvei, užsienietis galės pateikti prašymą dėl duomenų iš Sąrašo išbraukimo arba draudimo termino sutrumpinimo, kaip ir prašymą dėl draudimo atvykti į Šengeno erdvę panaikinimo, o kartu su minėtais prašymais galės pateikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu išdavimo. Migracijos departamentas, gavęs tokį teisės aktų nustatyta tvarka pateiktą prašymą, įvertintų šio prašymo motyvus ir priimtų atitinkamą sprendimą.

4.5. Pareiškėjo prašymas peržiūrėti sprendimą buvo priimtas ir išnagrinėtas pateikus pareiškėjui rekomendacijas dėl jo individualios situacijos. Tai, kad Rašte pateiktas išaiškinimas dėl sprendimo peržiūrėjimo išvykus nereiškia, jog buvo atsisakyta peržiūrėti pareiškėjo prašymą, t. y. atsakovas peržiūrėjo ir pateikė pareiškėjui atsakymą į jo prašymą Rašte. Rašte, be kita ko, pasisakyta ir dėl draudimo termino atvykti į Lietuvą proporcingumo, nurodant, kad pareiškėjo individuali situacija nesudaro pagrindo peržiūrėti arba panaikinti Departamento 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimo Nr. 21S44903 dalį dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir Šengeno erdvę. Pareiškėjo 2024 m. vasario 26 d. prašyme nurodytos aplinkybės nelaikytinos išimtinėmis, galinčiomis nusverti pareiškėjo keliamą nelegalios migracijos grėsmę. VAAT įsiteisėjusiu 2022 m. kovo 23 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. eI3-2934-595/2022, sutrumpino pareiškėjui nustatyto draudimo atvykti į Lietuvą terminą iki 3 metų, kuris, atsakovo vertinimu, yra proporcingas.

4.6. Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, teisės aktų nuostatomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados, todėl priimtas Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) ir teismų praktikoje suformuluotus reikalavimus.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2024 m. gegužės 29 d. sprendimu atmetė pareiškėjo A. A. A. M. M. skundą.

6. Teismas nustatė, kad:

6.1. Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – ir VSAT) pareigūnai 2021 m. liepos 23 d. sulaikė pareiškėją, neteisėtai kirtusį (duomenys neskelbtini) sieną. Pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 10 d. pateikė atsakovui prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimu Nr. 21S44903 nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas apskundė šį sprendimą, tačiau Migracijos departamento 1-oji skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisija 2022 m. sausio 17 d. sprendimu Nr. 6K-168 atmetė pareiškėjo skundą.

6.2. VAAT 2022 m. kovo 23 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. eI3-2934-595/2022, tenkino iš dalies pareiškėjo skundą, t. y. pakeitė Migracijos departamento 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimo Nr. 21S44903 3 punktą, sumažindamas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą iki 3 metų. LVAT 2022 m. balandžio 27 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. eA-2187-556/2022, atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą ir paliko galioti VAAT sprendimą.

6.3. VSAT 2023 m. sausio 30 d. raštu Nr. 9K-7059 Migracijos departamento paprašė sustabdyti Departamento 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimo Nr. 21S44903 vykdymą dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, kadangi nėra galimybės išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos, nes jis nesutinka savo noru sugrįžti į kilmės valstybę bei pareiškėją atsisako priimti užsienio valstybė, į kurią jis gali būti išsiųstas.

6.4. Departamentas 2023 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. 23S12166 nusprendė sustabdyti Departamento 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimo Nr. 21S44903 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždraudimo asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, perspėjimo įtraukimo į C.SIS II dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“ 2 punkto vykdymą, iki išnyks priežastys, dėl kurių pareiškėjo išsiuntimas sustabdytas.

6.5. Pareiškėjas 2024 m. vasario 26 d. pateikė atsakovui prašymą dėl Departamento 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimo Nr. 21S44903 dalies, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką atitinkamą laikotarpį, persvarstymo. Prašyme nurodė, kad sprendimas nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio savaime nereiškia pareiškėjo gyvenimo Lietuvos Respublikoje neteisėtumo. Be to, sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę nėra vykdomas jau beveik 2 metus. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini).

6.6. Departamentas 2024 m. kovo 23 d. raštu Nr. 24SD5590 netenkino pareiškėjo prašymo, motyvuodamas tuo, kad prašyme nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo peržiūrėti atsakovo priimtą sprendimą ir panaikinti sprendimo dalį dėl pareiškėjo išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvą. Migracijos departamentas nurodė, kad pareiškėjas atvyko į Lietuvą prasidėjus masiniam užsieniečių antplūdžiui iš (duomenys neskelbtini), neteisėtai kirtęs valstybės sieną, pateikė nepagrįstą prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Todėl pareiškėjas nuo atvykimo į Lietuvą momento negalėjo turėti teisėtų lūkesčių pasilikti gyventi Lietuvoje, o pareiškėjo elgesys pagrįstai buvo įvertintas kaip keliantis nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjo atsisakymas savo noru sugrįžti į kilmės valstybę apsunkina išsiuntimo sprendimo vykdymą, o tai reiškia, kad pareiškėjas ir toliau yra linkęs piktnaudžiauti nustatytomis migracijos procedūromis ir kelia nelegalios migracijos grėsmę. Atsakovas Rašte, be kita ko, nurodė, jog Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės savaime nesudaro draudimo priimti išsiuntimo sprendimą, toks draudimas yra įtvirtintas Įstatymo 130 straipsnyje. Priimant Departamento 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. 21S44903, Įstatymo 130 straipsnyje nurodytos aplinkybės nebuvo nustatytos, tokių aplinkybių nenustatė ir teismas, nagrinėdamas užsieniečio skundą dėl nurodyto sprendimo panaikinimo, tokios aplinkybės nenurodytos ir pareiškėjo skunde.

7. Teismas, apžvelgęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, teismų praktiką bei įvertinęs pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, kitą byloje esančią medžiagą, padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju atsakovas, priimdamas Raštą, jame išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo nurodytas aplinkybes, rėmėsi tyrimo metu surinktais faktiniais duomenimis, vadovavosi prieglobsčio teisės doktrina ir atliko išsamią situacijos analizę.

8. Teismas vertino, jog pareiškėjo išsiuntimas ir draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką nepažeidžia pareiškėjo teisių. Teismas sutiko su Migracijos departamento Rašte padarytomis išvadomis. Rašte išanalizuota konkreti pareiškėjo situacija visais Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais aspektais, įvertinti pareiškėjo pateikti įrodymai, papildomai įvertintas pareiškėjo padaryto pažeidimo pavojingumo pobūdis ir mastas (užsienietis į Lietuvos Respubliką atvyko prasidėjus masiniam užsieniečių antplūdžiui iš (duomenys neskelbtini), neteisėtai kirtęs valstybės sieną, pateikė nepagrįstą prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo). Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo (duomenys neskelbtini). Teismas, įvertinęs nurodytus duomenis, konstatavo, kad Raštas buvo priimtas dėl konkretaus pareiškėjo atvejo ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, priešingai nei tvirtina pareiškėjas.

9. Teismas nusprendė, jog atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, jame aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Departamentas, priimdamas Sprendimą, tinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas bei išanalizavo ginčo faktines aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, kurį nėra pagrindo naikinti.

III. 10. Pareiškėjas A. A. A. M. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Migracijos departamento Sprendimą ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas ir kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja skundo, teikto teismui, argumentus, papildomai nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, priėmė nemotyvuotą sprendimą, t. y. neatsakė į pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su nepagrįstais skundžiamo Sprendimo argumentais, bei nurodymu prašymą dėl draudimo atvykti panaikinimo pateikti išvykus iš šalies.

12. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. 13. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja savo poziciją, išdėstytą atsiliepime į skundą, sutinka su skundžiamu teismo sprendimu, teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu ir teigia, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo teismo sprendimo išvadas. Atsakovas akcentuoja, jog pareiškėjas ignoruoja bendrąjį principą, kad iš neteisės teisė neatsiranda, kadangi pareiškėjas neteisėtai, piktnaudžiaudamas migracijos ir prieglobsčio procedūromis, atvyko į Lietuvos Respubliką. Vietoje to, kad pareiškėjas, sugrįžęs į kilmės valstybę, teisėtu būdu kreiptųsi dėl leidimo gyventi ar vizos, jis bando priversti Lietuvos valstybės institucijas įteisinti jo buvimą, nors tai neįmanoma pagal Lietuvos įstatymus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. kovo 23 d. sprendimo Nr. 24SD5590, kuriuo netenkintas pareiškėjo 2024 m. vasario 26 d. prašymas peržiūrėti / panaikinti Migracijos departamento 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimo Nr. 21S44903 dalį dėl pareiškėjo išsiuntimo ir draudimo atvykti, pagrįstumo ir teisėtumo, bei įpareigojimo atsakovą atlikti veiksmus.

15. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, tinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas, išanalizavo ginčo faktines aplinkybes, todėl Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nėra teisinio pagrindo jį naikinti. Pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir laikosi pozicijos, kad teismas nemotyvuotai atmetė pareiškėjo skundą, neįvertinęs visų pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių.

16. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame teismo sprendime padarytos išvados. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad apeliacinis procesas yra ne bylos nagrinėjimas iš naujo ar bylos nagrinėjimo pratęsimas apeliacinėje instancijoje, o pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas apeliacinio skundo ribose. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

17. Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog, priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: buvimo Lietuvos Respublikoje laiką (Įstatymo 128 str. 1 d. 1 p.), šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 128 str. 1 d. 2 p.), esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas) (Įstatymo 128 str. 1 d. 3 p.), padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą (Įstatymo 128 str. 1 d. 4 p.).

18. Įstatymo 128 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdomas, jeigu: 1) atitinkamam administraciniam teismui priėmus nutartį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, kai sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos apskundžiamas teismui, išskyrus atvejus, kai užsienietis turi būti išsiųstas dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, o Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, jo šeimos narys arba kitas asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, – dėl jo keliamos labai rimtos grėsmės valstybės saugumui; 2) užsienietį atsisako priimti užsienio valstybė, į kurią jis gali būti išsiųstas; 3) užsieniečiui reikia suteikti būtinąją medicinos pagalbą, kurios suteikimo reikalingumą patvirtina sveikatos priežiūros įstaigos gydytojų konsultacinė komisija; 4) jo negalima išsiųsti dėl objektyvių aplinkybių (užsienietis neturi galiojančio kelionės dokumento, nėra galimybės gauti kelionės bilietų ir kita); 5) gaunamas Europos Žmogaus Teisių Teismo nurodymas taikyti laikinąją apsaugos priemonę pagal šio teismo Reglamento 39 taisyklę užsieniečio neišsiųsti. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad išnykus priežastims, nurodytoms šio straipsnio 2 dalyje, sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos privalo būti įvykdytas nedelsiant.

19. Pagal Įstatymo 130 straipsnio 1 dalį draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas.

20. Kaip jau minėta, pareiškėjas 2024 m. vasario 26 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą dėl Migracijos departamento 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimo Nr. 21S44903 dalies, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką, persvarstymo / panaikinimo. Prašyme pareiškėjas nurodė, kad: i) sprendimas nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio savaime nereiškia pareiškėjo gyvenimo Lietuvos Respublikoje neteisėtumo; ii) sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę nėra vykdomas jau beveik 2 metus; iii) pareiškėjas 2022 m. vasarą įgijo teisę dirbti ir ja naudojasi; iv) pareiškėjas (duomenys neskelbtini) Lietuvoje sudarė santuoką su (duomenys neskelbtini) piliete R. S.; v) pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyvena daugiau nei 2 metus, su Lietuva jį sieja tvirti šeiminiai, ekonominiai ir socialiniai ryšiai. Migracijos departamentas Sprendimu pareiškėjo 2024 m. vasario 26 d. prašymo netenkino, nes šiame prašyme nurodytas aplinkybes įvertino kaip pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje dalį, užsieniečiui naudojantis jam teisės aktais suteiktomis teisėmis, atsižvelgiant į jo teisinį statusą ir nelaikė jų išimtinėmis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą peržiūrėti / panaikinti Migracijos departamento 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimo Nr. 21S44903 dalį dėl jo išsiuntimo ir draudimo atvykti. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, byloje esančią medžiagą bei įvertinęs Migracijos departamento skundžiamą Sprendimą, sutiko su atsakovo Sprendime padarytomis išvadomis.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kvestionuoja teismo atliktą bylai reikšmingų aplinkybių vertinimą, tačiau pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pareikštais skundo reikalavimais, įvertino pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes (skundo pagrindą), dėl kurių buvo prašoma panaikinti Migracijos departamento Sprendimą, atsakovo procesiniuose dokumentuose pateiktą poziciją bei pateikė konkrečias išvadas, dėl kurių atmetė pareiškėjo skundą. Skundžiamas teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus, todėl teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria skundžiamo teismo sprendimo motyvams. Proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų.

23. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo pareiškėjas, skundžiamame sprendime pasisakė dėl visų pareiškėjo akcentuojamų Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių (dėl pareiškėjo buvimo Lietuvoje laiko, šeiminių, socialinių ir ekonominių ryšių, susiklosčiusių Lietuvoje, padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdžio ir masto). Teismas nustatęs, kad: i) pareiškėjas jau nuo 2021 m. gyvena Lietuvos Respublikoje, tačiau į bylą pateikti duomenys apie jo įsidarbinimą ir gaunamą atlyginimą nuo 2023 m. lapkričio mėn. Byloje nėra duomenų, kuo gyvendamas Lietuvoje pareiškėjas užsiėmė visą iki tol buvusį laiką; ii) pareiškėjas santuoką su (duomenys neskelbtini) piliete sudarė tik (duomenys neskelbtini), kai buvo priimtas sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo iš šalies ir draudimo atvykti, apie kurį jam ir jo sutuoktinei buvo žinoma; iii) byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas aktyviai bando integruotis į Lietuvos visuomenę, t. y. moka arba mokosi lietuvių kalbos, dalyvauja jo gyvenamosios vietos bendruomenės veikloje, turi nuosavą gyvenamąjį būstą arba sudarė būsto nuomos sutartį ir kt.; iv) pareiškėjas atsakovui pateiktame prašyme nurodė, kad turi plačius socialinius ryšius su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis, tačiau šių aplinkybių nepagrindė objektyviais įrodymais; v) byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjo sutuoktinės motinai būtų nustatyta rūpyba (globa), o ji būtų paskirta jos rūpintoja (globėja), priėjo pagrįstą išvadą, kad šios aplinkybės nesudaro savarankiško pagrindo pareiškėjui įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje arba peržiūrėti / panaikinti sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo tokių argumentų, kurie suteiktų pagrindą apeliacinės instancijos teismui kitaip vertinti byloje susiklosčiusias aplinkybes.

24. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo ir draudimo atvykti pažeidžia pareiškėjo teises ir padarė pagrįstą išvadą, kad ši aplinkybė nekeičia Migracijos departamento sprendimo dėl jo išsiuntimo ir draudimo atvykti. Skundžiamame Sprendime, be kita ko, buvo analizuota konkreti pareiškėjo situacija visais Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais aspektais, įvertinti pareiškėjo pateikti įrodymai, papildomai įvertintas pareiškėjo padaryto pažeidimo pavojingumo pobūdis ir mastas (neteisėtas valstybės sienos kirtimas, prasidėjus masiniam užsieniečių antplūdžiui iš (duomenys neskelbtini), pateiktas nepagrįstas prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje). Taigi Sprendimas buvo priimtas būtent dėl konkretaus pareiškėjo atvejo ir vadovaujantis objektyviais kriterijais.

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog Sprendimas atitinka VAĮ ir teismų praktikoje įtvirtintus reikalavimus, jis yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis, jame aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, kurios susietos su taikomomis teisės normomis.

26. Įvertinus kitus apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad jais arba kartojami skunde pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai, dėl kurių tikrinamame teismo sprendime motyvuotai atsakyta, arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai išsamiau nenagrinėjami, kaip neturintys teisinės reikšmės bylai teisingai išspręsti.

27. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, pažymi, jog pagal ABTĮ 4 straipsnio 3 dalį, taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais. Įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad vien tai, jog nėra priimta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimų dėl tapačių faktinių aplinkybių, savaime nelemia būtinybės kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1699-822/2015).

28. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 straipsnio 1 dalį, teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to preliminarų nutarimą. To paties straipsnio 2 dalyje, be kita ko, yra nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.

29. Pažymėtina, jog kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-215-552/2017).

30. Nurodytos teisės aktų nuostatos patvirtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą privalo kreiptis tais atvejais, kai jam iškyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad byloje būtų priimtas sprendimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-653-520/2020, 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2021-556/2023).

31. Pagal ESTT praktiką būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti ESTT pateikiamų klausimų svarbą (žr., pvz., ESTT 2021 m. birželio 10 d. sprendimo byloje Ultimo Portfolio Investment (Luxembourg) SA prieš KM, C-303/20, 22 p.). Be to, nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo nuožiūra (žr., pvz., ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Srl CILFIT ir Lanificio di Gavardo SpA prieš Ministero della sanita, C-283/81, 9 p.). Papildomai pažymėtina, kad ESTT procese dėl prejudicinio sprendimo priėmimo aiškina Europos Sąjungos teisę arba nusprendžia dėl jos galiojimo, o ne taiko šią teisę faktinei situacijai, kuria grindžiama pagrindinė byla. Šis vaidmuo tenka nacionaliniam teismui, todėl ESTT nepriklauso nei nagrinėti vykstant pagrindinei bylai iškeltų fakto klausimų, nei priimti sprendimo dėl galėjusių atsirasti skirtingų nuomonių, kaip aiškinti ar taikyti nacionalinės teisės normas.

32. Teisėjų kolegijos vertinimu, tam, kad būtų išnagrinėta nagrinėjama byla ir joje priimtas galutinis procesinis sprendimas, nėra būtinybės kreiptis į ESTT. Teisėjų kolegijai nekyla pagrįsta abejonė dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo ar dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų, reguliuojančių ginčo teisinius santykius, prieštaravimo Europos Sąjungos teisei. Be to, dėl SESV 20 straipsnio ir Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB „Dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse“ 5 ir 11 straipsnių aiškinimo ir taikymo buvo pasisakyta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo byloje Nr. C-82/16 K. A. ir kt. prieš Belgijos valstybę, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo netenkinamas.

33. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje susiklosčiusią situaciją, visapusiškai ir objektyviai ištyrė bei teisiškai įvertino visas reikšmingas teisines ir faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė pagrįstą bei motyvuotą sprendimą. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas. Nagrinėjamu atveju atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. A. A. M. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Iveta Pelienė

Egidijus Šileikis