2022-11-30 Nr. AB-29350-3-61-3-01973-2021-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-731-552/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01973-2021-8

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. C. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl rašto ir sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. C. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. 21R-343 (AG-49/06-2021) (toliau – ir Sprendimas), ir išspręsti ginčą tarp šalių iš esmės; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2021 m. sausio 6 d. atsakymą Nr. (1.23Mr)7R-60 į 2020 m. gruodžio 20 d. skundą (toliau – ir Raštas), ir įpareigoti Ministeriją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. gruodžio 20 d. skundą; 3) įvertinti tolesnį Ministerijos neteisėtą ir neprofesionalų veikimą (neveikimą), kurį patvirtina Ministerijos 2021 m. balandžio 6 d. raštas Nr. (1.23Mr)7R-1914 ir Ministerijos 2021 m. balandžio 21 d. raštas Nr. (1.23Mr)7R-2192.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Komisija, nesutikdama su pareiškėju, nepateikė jokių savo nesutikimo argumentų ir motyvų. Komisijos sprendimas yra naikintinas, nes jo priėmimas iš esmės prieštaravo visuotinai pripažintiems ir įstatymuose numatytiems gero viešojo administravimo principams. Komisija neišnagrinėjo visų su pareiškėjo situacija susijusių faktinių aplinkybių. Pareiškėjo teigimu, protingumo ir racionalumo principai netrukdė ir suteikė teisę Komisijai veikti sąžiningai ir kreiptis į Ministeriją pateikti paaiškinimus ir šioje byloje, o ne iš dalies tenkinti skundą ir įpareigoti Ministeriją atsakyti į pareiškėjo pateiktus klausimus.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Ministerijos atsakymas keistinas arba naikintinas, nes juo tik siekta suklaidinti pareiškėją ir inicijuoti dar vieną ginčo bylą. Pareiškėjo teigimu, Ministerija, būdama tiesiogiai atsakinga institucija už teisingumo priežiūrą, teisingumo principų laikymąsi, jų diegimą šalyje, pati galėjo imtis iniciatyvos ir panaikinti arba pakeisti ginčijamus įsakymus, o ne tenkintis tik formaliu atsakymu. Pareiškėjas nurodė, kad Komisija, neturėdama kompetencijos spręsti dėl teisės akto atitikties ir neteisėtumo, galėjo kreiptis ir prašyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pradėti tyrimą, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad ginčijo ir skundžiamų įsakymų negaliojimą, nes pareiškėjas skunde kėlė klausimą, kodėl jie buvo laiku nepriimti, ir kodėl jie ne laiku (2020 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. 1R-240) panaikinti, nes sergamumas šalyje nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. tik didėjo. Pareiškėjas nurodė, kad Ministerijos atsakymas neteisėtas, nes nesuprantamos priežastys, kodėl įsakymai buvo priimti tik 2020 m. kovo 16 d., nors valstybės lygio ekstremalioji situacija visoje šalyje buvo paskelbta dar 2020 m. vasario 26 d., ir kas šalyje ar pasaulyje pasikeitė, kad reikėjo panaikinti jų galiojimą nuo 2020 m. rugpjūčio 4 d., nes valstybės lygio ekstremalioji situacija visoje šalyje vis dar galiojo. Ministerijos atsakymas klaidinantis, nes aplinkybė, kad Ministerija nevertino skunde išdėstytų naujų argumentų ir atsakyme dėl jų nepasisakė, negalėjo būti vertinamas kaip tinkamas skundo (ir jo prašymo) išnagrinėjimas ir atsakymo pateikimas, todėl Ministerijos atsakymas buvo neišsamus. Ministerija turėjo išnagrinėti ir naujas esmines faktines aplinkybes, kurios patvirtino pareiškėjo pateiktų argumentų ir motyvų pagrįstumą, tačiau to nepadarė. Pareiškėjo teigimu, Ministerijos pasiūlymas kreiptis į advokatus buvo nesąžiningas, todėl atsakymas taip pat netinkamas ir nesąžiningas. Ministerija gerai žinojo pareiškėjo sunkią padėtį, nes teisingumo ministro priimti įsakymai tinkamai nesureguliavo antstolių darbo valstybės lygio ekstremalios situacijos visoje šalyje, nes viską paliko antstolių savivalei ir atsakomybei, tačiau Komisija šio argumento nenagrinėjo.

5. Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamų įsakymų priėmimas iš esmės prieštaravo Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 3, 7 punktams, taip pat aukštesnės teisinės galios teisės aktams (Vyriausybės nutarimams), nes jų įgyvendinamieji teisės aktai nebuvo rengiami ir priimami taip, kad įsigaliotų kartu su jų nuostatomis, kurias jos įgyvendino, todėl Ministerijos atsakymas naikintinas arba keistinas.

6. Pareiškėjas paaiškino, kad V. G. neteisėtai užvaldžius „kito stovio, būsenos ir vertės butą“, jis nepagrįstai praturtėjo pareiškėjo sąskaita, o pareiškėjas patyrė didelę turtinę ir neturtinę žalą (civilinė byla Nr. e2-3262-467/2020, teisminio proceso Nr. 2-55-3-00684-2020-7), liko ne tik be gyvenamosios vietos ir jam iškilo reali grėsmė ne tik sveikatai, bet ir gyvybei, nes jis neturi tinkamų sąlygų gyventi ir dirbti, nes šiuo metu neturi gyvenamosios vietos, gyvena garaže, kuriame nėra jokių komunalinių patogumų (elektros, vandentiekio, šildymo, nuotekų surinkimo), todėl dėl prieigos prie komunalinių patogumų ir interneto turi lankytis viešose vietose (prekybos centruose), t. y. pareiškėjas turi rizikuoti gyvybe ir sveikata, nes jis buvo neteisėtai iškeldintas, vadovaujantis skundžiamais teisingumo ministro priimtais įsakymais.

7. Pareiškėjas nurodė, kad antstolis, nepaisydamas teismų konstatavimų, ir toliau laikosi neteisėtos pozicijos, kad vykdomosios bylos Nr. 0042/20/00237 ir Nr. 0042/20/00238 yra užbaigtos, tačiau jos iš esmės dar nėra įvykdytos (užbaigtos), nes pareiškėjas buvo priverstinai iškeldintas iš „kito stovio, būsenos ir vertės“ ginčo buto, o tai patvirtino ir apeliacinių teismų jau priimtos įsiteisėjusios nutartys. Pareiškėjo teigimu, Ministerija turėjo įvertinti ir tokį tolesnį antstolio neteisėtą ir neprofesionalų veikimą bei turėjo perduoti Antstolių garbės teismui šias naujas esmines aplinkybes, tačiau to nepadarė, todėl pareiškėjas pateikė prašymą, kad Komisija byloje įvertintų ir tokį tolesnį Ministerijos neteisėtą ir neprofesionalų veikimą (neveikimą). Pareiškėjas nurodė, kad pareiškėjo naujas prašymas ir jo skundo reikalavimai turėjo būti tenkinami, tačiau Komisija, priimdama Sprendimą, neteisėtai ir nepagrįstai ignoravo visumą naujų faktinių ir teisinių aplinkybių, visas ginčo bylas ir apeliacinių teismų įsiteisėjusius sprendimus, kurie patvirtino pareiškėjo argumentus, todėl Komisijos sprendimas yra keistinas arba naikintinas.

8. Atsakovas Ministerija atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

9. Atsakovas sutiko su Komisijos argumentais, kad didžioji dalis pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų yra dėl įsakymo „Dėl notarų ir antstolių darbo ekstremalios situacijos atveju“ su vėlesniais pakeitimais ir papildymais teisėtumo, jų atitikties Konstitucijai, nacionalinei, Europos Sąjungos ir tarptautinei teisei. Pareiškėjas iš esmės kelia ginčą dėl įsakymų, kurie yra norminiai administraciniai teisės aktai, atitikties aukštesnės teisinės galios teisės aktams. Atsakovas pažymėjo, kad teisingumo ministrui nėra suteikta teisė pagal asmens individualų skundą nagrinėti įsakymų, kurie yra norminiai administraciniai aktai, (ne)atitikties aukštesnės galios teisės aktams klausimų, taip pat vertinti, ar teismai priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus, juos siedami su ginčo santykiams taikytinais teisės aktais, įskaitant ir įsakymus. Atsakovas pažymėjo, kad Komisija pagrįstai nevertino pareiškėjo 2021 m. balandžio 22 d. pateiktų naujų įrodymų, kurie susiję su Ministerijos 2021 m. balandžio 6 d. raštu Nr. (1.23Mr)7R-1914 „Dėl antstolio A. B. veiksmų“ ir 2021 m. balandžio 21 d. raštu Nr. (1.23Mr)7R-2192 1914 „Dėl antstolio A. B. veiksmų“, nes tai nepatenka į šio ginčo nagrinėjimo ribas.

10. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad Komisija nevertino Ministerijos veiksmų (neveikimo) teisėtumo dėl antstolių procesinių veiksmų. Atsakovas pažymėjo, kad 2021 m. sausio 6 d. raštu informavo pareiškėją, jog dėl antstolių procesinės veiklos teisinio vertinimo pareiškėjui atsakyta 2020 m. lapkričio 13 d. raštu Nr. (1.23E)7R-6957 „Dėl antstolio A. B. veiksmų“, 2020 m. spalio 22 d. raštu Nr. (1.23E)7R-6515 „Dėl antstolio veiksmų“, paaiškindama, jog antstolio veiksmai, atlikti vykdant vykdomuosius dokumentus ir taikant įstatyme nustatytas priverstinio vykdymo priemones, taip pat antstoliui sprendžiant kitus su vykdymo procesu susijusius klausimus, įskaitant sprendimo vykdymo (iškeldinimo) atidėjimą, yra antstolio procesinė veikla, kurią įstatyme nustatyta tvarka kontroliuoja teismas. Šios kontrolės metu patikrinami ir patvirtinami Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) VI dalyje nurodyti antstolio surašyti vykdymo proceso dokumentai. Ministerijos veiklą apibrėžiantys teisės aktai nesuteikia teisės spręsti, ar vykdymo procese nebuvo pažeistos skolininko teisės ir teisėti interesai, nes tai teismo prerogatyva.

11. Atsakovas nurodė, kad sprendimų vykdymas yra antstolio procesinė veikla, šios veiklos kontrolė priskirta išimtinai teismo kompetencijai. Ministerija negali prisiimti teismui priskirtų funkcijų, nagrinėti ir vertinti tas aplinkybes, kurias pagal įstatymus nagrinėja ir vertina teismai, todėl Ministerija šiuo atveju negalėjo nagrinėti pareiškėjo išdėstytų aplinkybių ir argumentų, taip pat negalėjo spręsti, ar vykdydamas sprendimus antstolis A. B. nepažeidė vykdymo procesą reguliuojančių teisės aktų, pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų, nes tai galėjo būti vertinama kaip bandymas daryti įtaką teismui, vykdant teisingumą.

12. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Komisija iš dalies tenkino pareiškėjo skundą ir įpareigojo Ministeriją išnagrinėti jo 2020 m. gruodžio 20 d. skundą dalyje, kurioje keliamas klausimas, kodėl buvo pripažintas netekusiu galios įsakymas su vėlesniais pakeitimais. Atsakovas nurodė, kad Ministerija, vykdydama Komisijos Sprendimą, 2021 m. gegužės 27 d. raštu Nr. (1.23Mr) 7R-2961 „Dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2021 m. gegužės 11 d. sprendimo ir Jūsų 2021 m. gegužės 19 d. „Atsakymo dėl Teisingumo ministerijos rašto 2021m. gegužės 11 d. Nr. (1.23MR)7R-2614“ paaiškino pareiškėjui įsakymo su vėlesniais pakeitimais pripažinimo netekusiu galios pagrindus bei aplinkybes. Nors skunde pareiškėjas ginčija ir šį atsakymą, atsakovo teigimu, šis atsakymas nepatenka į šio ginčo nagrinėjimo ribas. Atsakovas sutiko su Komisijos išvada, kad 2021 m. sausio 6 d. raštas atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, nustatytus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje, ir nėra teisinio pagrindo jį naikinti.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas su 2020 m. gruodžio 20 d. skundu „Dėl teisės aktų (įsakymų) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams“ kreipėsi į Ministeriją, prašydamas priimti sprendimą dėl teisingumo ministro 2020 m. kovo 16 d. įsakymo Nr. 1R-76 „Dėl notarų ir antstolių darbo ekstremalios situacijos atveju“, teisingumo ministro 2020 m. kovo 20 d. įsakymo Nr. 1R-93 „Dėl notarų ir antstolių darbo ekstremalios situacijos atveju“ ir teisingumo ministro 2020 m. gegužės 27 d. įsakymo Nr. 1R-151 „Dėl notarų ir antstolių darbo ekstremalios situacijos atveju“, kurie galiojo iki 2020 m. rugpjūčio 3 d., atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Teisėkūros įstatymui, Vyriausybės nutarimams, Europos Sąjungos teisei, nacionaliniams įstatymas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimams, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijai (toliau – ir Konvencija), ir tuo pagrindu Įsakymus panaikinti arba pakeisti.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Ministerijai pateiktame skunde išdėstė savo poziciją dėl įsakymų prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktams, teigdamas, kad įsakymai tinkamai nesureguliavo antstolių darbo valstybės lygio ekstremalios situacijos visoje šalyje atveju, nes viską paliko antstolių savivalei ir atsakomybei. Skunde nurodyta, kad Ministerija privalėjo imtis visų prevencinių, operatyvinių priemonių, būtinų asmenims apsaugoti, ir tinkamais įsakymais sustabdyti vykdomąsias bylas iki oficialiai bus paskelbta pandemijos ir valstybės lygio ekstremaliosios situacijos visoje šalyje pabaiga, tačiau to nepadarė. Įsakymai nesuprantami, netikslūs, neaiškūs ir dviprasmiški, priimti nesivadovaujant teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, ignoruojant teismų nutartis, tarptautinę teisę ir antstolio kaip valstybės pareigūno (ir ministro) pareigą, todėl jie turi būti panaikinti arba pakeisti kaip neteisėti ir neatitinkantys Konstitucijos, nacionalinės, Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės. Įsakymų pagrindu antstolio atlikti vykdymo veiksmai bei priimti teismų sprendimai (nutartys) pažeidė pareiškėjo konstitucines teises ir laisves. Pareiškėjas taip pat išdėstė aplinkybes, susijusias su antstolio neteisėtais veiksmais (neveikimu), kuriuos, pareiškėjo teigimu, antstolis atliko vadovaudamasis Įsakymais.

16. Ministerija, išnagrinėjusi pareiškėjo Skundą, 2021 m. sausio 6 d. raštu Nr. (1.3Mr) 7R-60 nurodė, kad įsakymai yra administraciniai norminiai teisės aktai, ir išaiškino, jog ministrų teisės aktų atitikties aukštesnės galios teisės aktams tyrimas priskirtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kompetencijai. Pažymėjo, kad nėra objektyvios galimybės tenkinti pareiškėjo prašymą, t. y. pripažintus netekusiais galios teisės aktus panaikinti ar inicijuoti pakeitimą, nes teisėkūros procese tokia procedūra nėra (ir negalėtų būti) numatyta, tai prieštarautų teisėkūros principams. Atsižvelgdama į tai, Ministerija nenagrinėjo pareiškėjo skunde nuodytų argumentų dėl įsakymų atitikties aukštesnės galios teisės aktams ir išaiškino pareiškėjui teisę teikti individualių prašymą ištrinti administracinių norminių aktų teisėtumą. Rašte Ministerija nurodė, kad dėl skunde minimos antstolio procesinės veiklos pareiškėjui atsakyta 2020 m. lapkričio 13 d. raštu Nr. (1.23E)7R-6957, 2020 m. spalio 22 d. raštu Nr. (1.23E)7R-6515 ir kitais raštais. Atsakovas taip pat pasiūlė pareiškėjui įvertinti galimybę pasinaudoti advokatų paslaugomis (gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą ir konsultacijas apie tai, kurios dar neišnaudotos teisinės gynybos priemonės būtų tikslingos ir perspektyvios konkrečiu atveju).

17. Pareiškėjas, nesutikdamas su Ministerijos Raštu, su 2021 m. sausio 20 d. skundu kreipėsi į Komisiją, prašydamas panaikinti Raštą ir kreiptis į administracinį teismą su prašymu ištirti, ar įsakymai neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams bei priimti sprendimą iš esmės, t. y. įsakymus panaikinti arba pakeisti (inicijuoti pakeitimą). Komisijai pateiktą skundą pareiškėjas grindė tuo, kad Ministerija neišsamiai išnagrinėjo jo skundą, neįvertino ir nenagrinėjo jame nurodytų argumentų ir esminių aplinkybių, nors tai padaryti privalėjo, Raštas neišsamus ir nepagrįstas, Ministerija vilkino atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus (išnagrinėti tinkamai skundą ir ištaisyti įsakymuose padarytas klaidas).

18. Komisija ginčijamu Sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, įpareigojo Ministeriją išnagrinėti pareiškėjo skundą dalyje, kurioje keliamas klausimas, kodėl buvo pripažinti netekusiais galios įsakymai, ir pateikti pareiškėjui atsakymą. Kitoje dalyje skundą atmetė.

19. Iš pareiškėjo skundo teismui turinio ir jame išdėstytų argumentų teismas nustatė, kad nesutikimas iš esmės grindžiamas tuo, kad Komisijos Sprendimas nemotyvuotas, priimtas neįvertinus pareiškėjo nurodytų faktinių ir teisinių ginčo aplinkybių, pateiktų įrodymų ir argumentų, įskaitant 2021 m. balandžio 22 d. pateiktų naujų įrodymų. Skunde pareiškėjas taip pat pakartojo nesutikimo su Ministerijos Raštu argumentus, kuriuos buvo nurodęs Komisijai paduotame skunde.

20. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą, prašė priimti sprendimą dėl įsakymų (galiojusių iki 2020 m. rugpjūčio 3 d.) atitikties Konstitucijai ir kitiems aukštesnės galios teisės aktams, ir tuo pagrindu įsakymus panaikinti arba pakeisti. Teismas nurodė, kad teisingumo ministro priimti įsakymai yra norminiai administraciniai aktai, todėl prašymas įvertinti įsakymų atitiktį aukštesnės teisinės galios teisės aktams yra prašymas ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą.

21. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 112, 113 straipsniais, 21 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir konstatavo, kad Ministerijos kompetencijai nėra priskirtas norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimas. Ministerija, pagal ABTĮ nuostatas, taip pat nepatenka į subjektų ratą, turinčių teisę inicijuoti abstraktaus norminio administracinio akto teisėtumo patikros procedūrą. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 6 punktu, 11 straipsnio 4 dalimi ir darė išvadą, kad Ministerija pagrįstai nenagrinėjo pareiškėjo skundo argumentų dėl įsakymų atitikties Konstitucijai ir kitiems skunde nurodytiems teisės aktams, nes tai nėra priskirta šios institucijos kompetencijai. Teismas nurodė, kad pagal ABTĮ 113 straipsnio nuostatas prašyti pradėti norminio administracinio akto tyrimą, kai tai susiję su individualia byla, turi teisę ir pareiškėjas, todėl teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kad Ministerija, pareiškėjui išaiškindama šią teisę, siekė jį suklaidinti.

22. Teismas nustatė, kad pareiškėjo skundas Ministerijai buvo paduotas po to, kai įsakymai jau buvo pripažinti netekusiais galios. Teismas nurodė, kad Ministerija Rašte teisingai pažymėjo, kad pareiškėjo prašymas pripažintus netekusiais galios teisės aktus panaikinti ar inicijuoti jų pakeitimą negalėtų būti patenkintas, nes teisėkūros procese tokia procedūra nėra (ir negalėtų būti) numatyta – tai prieštarautų teisėkūros principams, todėl pareiškėjo teiginiai, kad Ministerija galėjo ir turėjo imtis iniciatyvos panaikinti ar pakeisti ginčijamus Įsakymus, nepagrįsti.

23. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 27 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 594 straipsniu, nustatė, kad Ministerija 2020 m. spalio 22 d. raštu Nr. (1.23E)7R-6515 „Dėl antstolio veiksmų“ ir 2020 m. lapkričio 11 d. raštu Nr. (1.23E)7R-6957 „Dėl antstolio A. B. veiksmų“ išaiškino pareiškėjui, kad Ministerijos veiklą apibrėžiantys teisės aktai nesuteikia teisės Ministerijai spręsti, ar vykdymo procese nebuvo pažeistos skolininko teisės ir teisėti interesai, nes tai teismo prerogatyva. Iš 2020 m. lapkričio 11 d. rašto turinio teismas nustatė, kad juo pareiškėjui atsakyta dėl antstolio neišnagrinėtų ir teismui nepersiųstų skundų, paaiškinant, jog dėl tų pačių antstolio veiksmų vykdomosiose bylose Nr. 0042/20/00237 ir Nr. 0042/20/00238 Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamas pareiškėjo skundas, todėl 2020 m. lapkričio 9 d. prašyme (atsiliepime) išdėstytas aplinkybes ir argumentus dėl antstolio neteisėtų veiksmų ir skundų neišnagrinėjimo CPK nustatyta tvarka nagrinės teismas ir dėl to priims atitinkamą sprendimą. Teismas darė išvadą, kad dėl skunde išdėstytų aplinkybių dėl antstolio neišnagrinėtų ir teismui neperduotų skundų Ministerija atsakė 2020 m. lapkričio 11 d. raštu Nr. (1.23E)7R-6957, nagrinėdama ankstesnius pareiškėjo prašymus. Antstolio procesinių veiksmų kontrolės įgyvendinimo tvarka pareiškėjui išaiškinta 2020 m. spalio 22 d. raštu Nr. (1.23E)7R-6515. Byloje nėra duomenų, kad minėti Ministerijos atsakymai būtų apskųsti ir panaikinti. Pareiškėjas taip pat neneigia, kad dėl tų pačių antstolio procesinių veiksmų (neveikimo), kurie buvo išdėstyti Ministerijai pateiktame skunde ir ankstesniuose prašymuose, CPK nustatyta tvarka inicijuota teisminė byla.

24. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjui dėl antstolio procesinės veiklos (skundų neišnagrinėjimo ir nepersiuntimo teismui) buvo atsakyta ankstesniais raštais ir pareiškėjas skunde nepateikė jokių naujų aplinkybių, leidžiančių abejoti anksčiau priimtų raštų pagrįstumu, konstatavo, kad Ministerija pagrįstai pakartotinai nenagrinėjo to paties klausimo (Viešojo administravimo įstatymo 11 str. 3 d. 3 p.).

25. Teismas nustatė, kad po to, kai Ministerija priėmė skundžiamą Raštą, Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2S-183-467/2021, išnagrinėjęs pareiškėjo atskirąjį skundą, panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 30 d. nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjo skundas dėl antstolio neveikimo, ir šioje dalyje pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, įpareigodamas antstolį A. B. išnagrinėti ir, jei reikia, persiųsti Vilniaus miesto apylinkės teismui nagrinėti pareiškėjo 2020 m. gegužės 6 d., 2020 m. birželio 22 d., 2020 m. liepos 30 d., 2020 m. liepos 31 d., 2020 m. rugpjūčio 22 d., 2020 m. rugpjūčio 27 d. skundus. Apeliacinės instancijos teismui konstatavus antstolio neveikimą, teisingumo ministro 2021 m. kovo 3 d. įsakymu antstoliui iškelta drausmės byla dėl Vilniaus apygardos teismo nustatytų Antstolių įstatymo 3 straipsnio, CPK 510 straipsnio, Antstolio veiklos dokumentų tvarkymo ir saugojimo taisyklių ir Antstolių profesinės etikos kodekso nuostatų pažeidimų. Pareiškėjas apie tai informuotas 2021 m. kovo 3 d. raštu Nr. (1.23Mr) 7R-1234. Teismas darė išvadą, kad šios aplinkybės patvirtina, jog Ministerija tinkamai atliko visus jos kompetencijai priskirtinus veiksmus, susijusius su antstolių darbo kontrole, teisės aktų nustatytoje apimtyje ir po ginčijamo Rašto priėmimo. Antstoliui iškeltą drausmės bylą dėl antstolio neveikimo (neišnagrinėtų skundų ir jų nepersiuntimo teismui) išnagrinės ir antstolio elgesį įvertins Antstolių garbės teismas.

26. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentą, kad Ministerijos siūlymas apsvarstyti galimybę pasinaudoti advokato teisinėmis paslaugomis, t. y. gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą ir konsultacijas apie tai, kurios dar neišnaudotos teisinės gynybos priemonės būtų tikslingos ir perspektyvios konkrečiu atveju, yra nesąžiningas, nes pareiškėjo turtinė padėtis sunki ir atsakovui šį aplinkybė buvo žinoma, pažymėjo, kad šis siūlymas pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių, nėra įpareigojančio pobūdžio. Pareiškėjas, atsižvelgdamas tiek į savo finansinę padėtį, tiek į kitas aplinkybės, turi diskrecijos teisę nuspręsti naudotis ar ne advokato teisinėmis paslaugomis (pagalba), įskaitant ir valstybės garantuojama teisine pagalba. Teismas konstatavo, kad siūlymas nėra įžeidžiantis, nederamas ar neetiškas, todėl nėra pagrindo jį laikyti nesąžiningu ar pažeidžiančiu pareiškėjo teisėtus interesus.

27. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustatė, kad Ministerija Raštu nenagrinėjo pareiškėjo skundo argumentų dėl norminių administracinių aktų teisėtumo bei antstolio procesinių veiksmų ir nurodė tokio atsisakymo priežastis, todėl Raštas negali būti vertinamas kaip atsakovo neveikimas ar vilkinimas atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus. Komisijai ginčijamu Sprendimu nustačius, kad Raštu neatsakyta į klausimą, dėl kokių priežasčių panaikinti Įsakymai, Ministerija šiuos argumentus operatyviai išnagrinėjo ir į juos atsakė 2021 m. gegužės 27 d. raštu.

28. Teismas nustatė, kad Komisija, nagrinėdama reikalavimus dėl Ministerijos Rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, vertino, ar Ministerija pagrįstai nenagrinėjimo skundo argumentų, kuriais keliamas klausimas dėl norminių administracinių aktų (Įsakymo) teisėtumo ir jų panaikinimo (pakeitimo) ir antstolio procesinių veiksmų (neišnagrinėtų pareiškėjo skundų ir CPK 510 straipsnyje nustatyta tvarka nepersiųstų nagrinėti teismui), todėl darė išvadą, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, Komisija išnagrinėjo ir įvertino esminius skundo argumentus. Teismas konstatavo, kad Komisijos Sprendimas išsamus, motyvuotas, išvados padarytos įvertinus ginčui reikšmingas aplinkybes, pritaikius tinkamas teisės aktų nuostatas. Teismas pažymėjo, kad Komisija negali vertinti Įsakymų atitikties Konstitucijai ar kitiems teisės aktams. Komisija taip pat nepatenka į subjektų ratą, turinčių teisę inicijuoti abstraktaus administracinio norminio akto tyrimo procedūrą. Teismas, įvertinęs pareiškėjo Komisijai pateikto skundo dalyką ir pagrindą, pritarė Komisijos išvadai, kad pareiškėjo 2021 m. balandžio 22 d. pateikti papildomi įrodymai ir prašymai nepateko į Komisijoje nagrinėto ginčo ribas, todėl Komisija pagrįstai šio prašymo netenkino.

29. Teismas konstatavo, kad ginčijamas Ministerijos Raštas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas atsižvelgiant į Ministerijos kompetencijos ribas, tinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir pritaikius teisės aktų nuostatas, motyvuotas. Raštas atitinka esminius Viešojo administravimo įstatymo administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus. Komisijos nustatyti Rašto trūkumai (neatsakyta į pareiškėjo klausimą, dėl kokių priežasčių buvo panaikinti įsakymai) šio sprendimo priėmimo metu pašalinti, pareiškėjui atsakymas pateiktas, paaiškinti įsakymų pripažinimo netekusiais galios pagrindai bei aplinkybės. Teismas neturėjo pagrindo naikinti skundžiamo Rašto. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytos naujos aplinkybės sietinos su papildomos informacijos dėl antstolio galimų neteisėtų veiksmų neperdavimo Antstolių garbės teismui nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir nėra susijęs su skundžiamo Rašto teisėtumu, todėl teismas nevertino šių aplinkybių ir nenagrinėjo trečiojo skundo reikalavimo pagrįstumo.

III. 30. Pareiškėjas A. C. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Komisijos Sprendimą, panaikinti Ministerijos Raštą ir įpareigoti Ministeriją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. gruodžio 20 d. skundą. Pareiškėjas taip pat prašo priimti į bylą jo pateiktus naujus argumentus, aplinkybes bei įrodymus (priedus), įvertinti ir tolesnį Ministerijos neteisėtą ir neprofesionalų veikimą (neveikimą), kurį patvirtina Ministerijos 2021 m. balandžio 6 d. raštas Nr. (1.23Mr) 7R-1914, 2021 m. balandžio 21 d. raštas Nr. (1.23Mr) 7R-2192, ištirti, ar byloje nurodyti norminiai administraciniai aktai (ir jo dalys) atitinka įstatymą ir Vyriausybės norminį teisės aktą ir priimti sprendimą dėl teisingumo ministro priimtų įsakymų (2020 m. kovo 16 d. įsakymo Nr. 1R-76, 2020 m. kovo 20 d. įsakymo Nr. 1R-93 „Dėl notarų ir antstolių darbo ekstremalios situacijos atveju“, t. y. nuotolinio antstolių darbo ir dėl vykdymo veiksmų atidėjimo tam tikrais atvejais, 2020 m. gegužės 27 d. įsakymo Nr. 1R-151 dėl notarų ir antstolių darbo ekstremalios situacijos atveju), kurie galiojo iki 2020 m. rugpjūčio 4 d. (buvo panaikinti 2020 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. 1R-240) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsniams, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymui, Vyriausybės nutarimams, Europos Sąjungos teisei ir Europos Tarybos direktyvoms, Lietuvos Respublikos įstatymams ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartims ir jų išaiškinimams, Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimams ir Konvencijai, ir priimti sprendimą iš esmės, t. y. juos panaikinti arba pakeisti (inicijuoti jų pakeitimą).

31. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad Ministerijos Raštas buvo neišsamus, be to, Ministerija turėjo išnagrinėti ir naujas (naujai paaiškėjusias) esmines faktines aplinkybes, kurios patvirtino pareiškėjo pateiktų argumentų ir motyvų pagrįstumą (tai pripažino ir Vilniaus apygardos teismas 2021 m. vasario 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-183-467/2021), tačiau to Ministerija nepagrįstai nepadarė. Pareiškėjo teigimu, teisingumo ministro priimti įsakymai tinkamai nesureguliavo antstolių darbo valstybės lygio ekstremalios situacijos visoje šalyje atveju, nes viską paliko antstolių savivalei ir atsakomybei, be to, įsakymų pavadinimai neatitinka jų turinio, jie prieštaravo tarptautinei ir šalies teisei. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Komisija iš esmės nepasisakė dėl Ministerijos neveikimo, dėl jos atsakymo neišsamumo ir nepagrįstumo ir dėl vilkinimo atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus.

32. Pareiškėjas pažymi, kad Ministerija Komisijos įpareigojimo neįvykdė, nes 2021 m. gegužės 19 d. rašte Nr. (1.23Mr) 7R- 2961 nepaaiškino pareiškėjui įsakymų pripažinimo netekusiais galios pagrindų bei aplinkybių. Nors byloje nėra duomenų, kad Ministerijos 2020 m. lapkričio 11 d. raštas Nr. (1.23E)7R-6957 ir 2020 m. spalio 22 d. raštas Nr. (1.23E)7R-6515) būtų apskųsti ir panaikinti, pareiškėjo teigimu, teismas turėjo juos įvertinti, nes to reikalavo protingumo ir racionalumo principai. Pareiškėjas daro išvadą, kad teismo sprendimas priimtas formaliu ir paviršutinišku pagrindu yra naikintinas, nes byloje nebuvo pasisakyta dėl didelės dalies pareiškėjo argumentų ir pateiktų įrodymų (priedų).

33. Kadangi Ministerija Raštu nenagrinėjo pareiškėjo skundo argumentų dėl norminių administracinių aktų teisėtumo bei antstolio procesinių veiksmų ir nenurodė tokio atsisakymo priežasčių, pareiškėjo teigimu, Raštas turėjo būti vertinamas kaip atsakovo neveikimas ir vilkinimas atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus. Pareiškėjas daro išvadą, kad Ministerijos Raštas yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas neatsižvelgiant į Ministerijos kompetencijos ribas, tinkamai neįvertinus faktinių aplinkybių ir nepritaikius teisės aktų nuostatų, nemotyvuotas. Raštas neatitinka esminių Viešojo administravimo įstatymo administraciniam sprendimui keliamų reikalavimų. Komisijos nustatyti Rašto trūkumai teismo sprendimo priėmimo metu nebuvo pašalinti, pareiškėjui tinkamas atsakymas nebuvo pateiktas, nebuvo paaiškinti įsakymų pripažinimo netekusiais galios pagrindai bei aplinkybės, todėl teismas turėjo tinkamą pagrindą panaikinti Raštą.

34. Pareiškėjas nurodo, kad Komisija, priimdama Sprendimą, nemotyvuotai ir netinkamai ignoravo pareiškėjo byloje pateiktas esmines faktines ir teisinės ginčo aplinkybes (jų visumą) ir jo pateiktus įrodymus (priedus) bei argumentus ir motyvus, iš esmės rėmėsi tik Ministerijos jokiais įrodymais neparemtais ir nepagrįstais argumentais ir motyvais, nurodytais Rašte ir paaiškinimuose Komisijai. Pareiškėjas pažymi, kad Komisija nenagrinėjo pareiškėjo argumentų ir motyvų, todėl Sprendimas priimtas be jokių argumentų ir motyvų yra neteisėtas, be to, Sprendimo priėmimas iš esmės prieštaravo visuotinai pripažintoms ir įstatymuose numatytoms gero viešojo administravimo nuostatoms (principams).

35. Kadangi nuo 2021 m. sausio 20 d. skundo pateikimo dienos paaiškėjo naujos esminės aplinkybės (jų visuma), pareiškėjas nurodo, kad 2021 m. balandžio 22 d. pateikė Komisijai naujas aplinkybes, argumentus ir motyvus bei įrodymus (priedus) ir prašė juos priimti į bylą, tačiau tai nebuvo padaryta. Pareiškėjo teigimu, Ministerijos siūlymas apsvarstyti galimybę pasinaudoti advokato teisinėmis paslaugomis, t. y. gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą ir konsultacijas apie tai, kurios dar neišnaudotos teisinės gynybos priemonės būtų tikslingos ir perspektyvios konkrečiu atveju, yra nesąžiningas, nes jo turtinė padėtis sunki ir Ministerijai šį aplinkybė buvo žinoma.

36. Atsakovas Ministerija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

37. Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo apeliaciniu skundu, nurodo, kad teisingumo ministro priimti įsakymai yra norminiai administraciniai aktai, todėl prašymas įvertinti įsakymų atitiktį aukštesnės teisinės galios teisės aktams yra prašymas ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą, tačiau Ministerijos kompetencijai nėra priskirtas norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimas. Atsakovas paaiškina, kad Ministerija 2021 m. gegužės 9 d. rašte Nr. (1.23Mr) 7R-2961 paaiškino pareiškėjui įsakymų pripažinimo netekusiais galios pagrindus bei aplinkybes, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad Ministerija įvykdė Komisijos įpareigojimą. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas, atsižvelgdamas tiek į savo finansinę padėtį, tiek į kitas aplinkybės, turi diskrecijos teisę nuspręsti naudotis ar ne advokato teisinėmis paslaugomis (pagalba), įskaitant ir valstybės garantuojama teisine pagalba, todėl Ministerijos siūlymas nėra įžeidžiantis, nederamas ar neetiškas.

38. Atsakovas pažymi, kad Komisija, nagrinėdama reikalavimus dėl Ministerijos Rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, vertino, ar Ministerija pagrįstai nenagrinėjimo skundo argumentų, kuriais keliamas klausimas dėl norminių administracinių aktų teisėtumo ir jų panaikinimo (pakeitimo) ir antstolio procesinių veiksmų (neišnagrinėtų pareiškėjo skundų ir CPK 510 straipsnyje nustatyta tvarka nepersiųstų nagrinėti teismui). Atsakovas sutinka su teismo išvada, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, Komisija išnagrinėjo ir įvertino esminius skundo argumentus, o Komisijos sprendimas išsamus, motyvuotas, išvados padarytos įvertinus ginčui reikšmingas aplinkybes, pritaikius tinkamas teisės aktų nuostatas. Atsakovas pažymi, kad Komisija negali vertinti Įsakymų atitikties Konstitucijai ar kitiems teisės aktams, Komisija taip pat nepatenka į subjektų ratą, turinčių teisę inicijuoti abstraktaus administracinio norminio akto tyrimo procedūrą.

39. Atsakovas sutinka su teismo išvada, kad pareiškėjo reikalavimas teismui įvertinti „tolesnį Ministerijos neteisėtą ir neprofesionalų veikimą (neveikimą)“, kurį, pareiškėjo teigimu, patvirtino Ministerijos 2021 m. balandžio 6 d. raštas Nr. (1.23Mr)7R-1914 ir 2021 m. balandžio 21 d. raštas Nr. (1.23Mr)7R-2192, yra naujos aplinkybės, sietinos su papildomos informacijos dėl antstolio galimų neteisėtų veiksmų neperdavimo Antstolių garbės teismui, ir nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, nes nėra susijęs su skundžiamo Rašto teisėtumu, todėl teismas pagrįstai šių aplinkybių nevertino ir šio reikalavimo pagrįstumo nenagrinėjo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 40. Byloje kilęs ginčas dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2021 m. sausio 6 d. atsakymo pareiškėjui į jo 2020 m. gruodžio 20 d. skundą teisėtumo bei pagrįstumo.

41. Pareiškėjas, būdamas nepatenkintas teismo anstolių veikla, skundė jų veiksmus Ministerijai bei reikalavo panaikinti arba pakeisti Teisingumo ministro įsakymus, susijusius su teismo antstolių veikla ekstremalios situacijos atveju.

42. Ministerija skundžiamame atsakyme pareiškėjui nurodė, jog dėl anstolių procesinės veiklos vykdomosiose bylose jam yra atsakyta ankstesniais raštais, jo skunde minimi teisingumo ministro įsakymai yra norminiai administraciniai aktai, kurie yra netekę galios, todėl jų panaikinimas ar keitimas pačiam aktus išleidusiam subjektui negalimas.

43. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu Ministerijos atsakymu, jį skundė Komisijai, kuri įpareigojo Ministeriją motyvuotai atsakyti pareiškėjui, kodėl buvo pripažinti netekusiais galios teisingumo ministro įsakymai, o likusius pareiškėjo reikalavimus atmetė.

44. Pareiškėjas po to kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, kvestionuodamas Komisijos sprendimą jo nemotyvuotumo bei netinkamo įrodymų vertinimo aspektais bei pakartodamas bei papildydamas savo argumentus dėl Ministerijos veiksmų.

45. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, pripažinęs Komisijos sprendimą teisėtu ir pagrįstu; nurodęs, jog Ministerija nėra kompetentinga tirti norminių administracinių aktų teisėtumą; dėl antstolių veiksmų, susijusių su pareiškėjo valdytu turtu, Ministerija atsakė 2020 m. spalio 22 d. ir 2020 m. lapkričio 11 d. raštais, o kiti Ministerijos veiksmai nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėto neveikimo, vilkinimo ar nesąžiningumo.

46. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės pakartoja ankstesnius savo argumentus dėl Ministerijos atsakymo neišsamumo ir neteisėtumo, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu įrodymų vertinimo bei teisės normų taikymo aspektais.Be to, pareiškėjas prašo ištirti, ar jo skunde Ministerijai paminėti trys teisingumo ministro įsakymai, aptariantys notarų ir antstolių darbą ekstremalios situacijos atveju, atitinka aukštesnės galios teisės aktams.

47. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

48. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

49. Apeliantas 2022 m. lapkričio 21 d. teismui pateikė prašymą prijungti prie bylos naujus įrodymus – atsakymą iš Europos žmogaus teisių teismo, eksperto išvadas ir pranešimą civilinėje byloje Nr. e2-436-603/2022, jo 2022 m. lapkričio 7 d. prašymą Teisingumo ministerijai. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalį, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo pateikti dokumentai, visų pirma, neatitinka sąsajumo reikalavimų, nes nei Europos žmogaus teisių teismo atsakymas, nei civilinės bylos dokumentai, nei 2022 m. lapkričio 7 d. prašymas Teisingumo ministerijai neturi įrodomosios reikšmės nagrinėjamam ginčui. Iš esmės apelianto prašymo turinys yra susijęs su teismo antstolių veiksmų civilinėse bylose aprašymu bei kritiniu vertinimu bei bendrosios kompetencijos teismų sprendimų šiuo aspektu kritika. Šioje byloje nagrinėjama, ar Ministerija tinkamai atsakė į pareiškėjo 2020 m. gruodžio 20 d. skundą. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija netenkina apelianto prašymo ir neprideda papildomai pateiktų dokumentų prie administracinės bylos medžiagos.

50. Pasisakydama dėl apeliaciniame skunde išdėstyto prašymo ištirti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. kovo 16 d. įsakymo Nr. 1R-76, 2020 m. kovo 20 d. įsakymo Nr. 1R-93 ir 2020 m. gegužės 27 d. įsakymo Nr. 1R-151 dėl notarų ir antstolių darbo ekstremalios situacijos atveju teisėtumo tyrimo, teisėjų kolegija pažymi, kad nei pareiškėjas, nei atsakovas nėra tarp specialiųjų subjektų, numatytų Administracinių bylų teisenos įstatyme, galinčių prašyti pradėti abstraktų norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimą. Pagal ABTĮ 113 straipsnį pareiškėjas galėtų prašyti pradėti norminio administracinio akto tyrimą, kai tai yra susiję su individualia administracine byla.

51. Vertindama pareiškėjo nurodytus argumentus dėl prašymo pradėti Lietuvos vyriausiąjame administraciniame teisme nurodytų teisės aktų nuostatų atitikties aukštesnės galios teisės aktams tyrimą, teisėjų kolegija pabrėžia, jog pagal ABTĮ 112 straipsnio 1 dalį bendrosios kompetencijos ar specializuotas teismas turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą prašydamas patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą.

52. Teisėjų kolegija pastebi, jog klausimas dėl teismo kreipimosi dėl norminių aktų atitikties Konstitucijai, kitiems teisės aktams įvertinimo yra administracinę bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir tokiu pagrindu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl byloje taikytino teisės akto atitikimo aukštesnės galios teisės aktams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-678/2013). Tokio pobūdžio prašymai tenkinami tik tuo atveju, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas individualioje administracinėje byloje atsakant į klausimą, ar dėl šio akto taikymo nebuvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kuriuos jis ir gina individualioje administarcinėje byloje, prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.

53. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundžia Ministerijos atsakymą, t.y. ginčas yra kilęs ne tarp pareiškėjo ir antstolių dėl kokių nors galimai neteisėtų antstolių veiksmų, kurie atlikti vadovaujantis minėtais norminiais administraciniais aktais, o tarp fizinio asmens ir viešojo administravimo institucijos dėl asmeniui pateikto atsakymo teisėtumo ir pagrįstumo. Pats pareiškėjas taip pat tiesiogiai nenurodo, kad jo skunde minimi teisingumo ministro įsakymai tiesiogiai pažeidė jo teises ar teisėtus interesus gauti teisės aktų reikalavimus atitinkantį atsakymą. Kadangi apelianto minimi trys teisingumo ministro įsakymai nėra taikytini spręsti nagrinėjamam ginčui, teisėjų kolegija nemato pagrindo tirti jų atitikimą aukštesnės galios teisės aktams.Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog minėti teisingumo ministro įsakymai yra nebegaliojantys, todėl jų teisėtumo tyrimas šioje administracinėje byloje ir šiuo požiūriu būtų nereikšmingas.

54. Viešojo administravimo įstatymas nustato dvi kreipimosi į viešojo administravimo subjektus formas: su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, prašant atlikti teisės aktuose nustatytus veiksmus, yra vadinamas prašymu (VAĮ 2 str. 10 d.), o asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame tas asmuo nurodo, kad yra pažeistos jo ar kito asmens teisės ar teisėti interesai, ir prašo juos apginti, – skundu (VAĮ 2 str. 12 d.). Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostata, kad asmenų prašymus ir skundus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles, yra įgyvendinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintomis Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės). Prašymas ar skundas gali būti nenagrinėjamas, jeigu paaiškėja, kad dėl to paties klausimo atsakymą yra pateikęs arba sprendimą yra priėmęs viešojo administravimo subjektas, į kurį kreiptasi, arba kitas kompetentingas viešojo administravimo subjektas ir asmuo nepateikia naujų duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu ar ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą (VAĮ 11 str. 3 d. 3 p.)..

55. Kaip minėta šios nutarties 18 bei 27 punktuose, Komisija pripažino, kad Ministerijos 2021 m. sausio 6 d. atsakyme, nebuvo motyvuotai atsakyta, kodėl ir kokiais pagrindais teisingumo ministro įsakymai buvo pripažinti netekusiais galios. Šis Ministerijos atsakymo trūkumas iš esmės buvo pašalintas 2021 m. gegužės 27 d. Ministerijos raštu, kuriame buvo suteikta pareiškėjo pageidaujama informacija. Tai, kad apeliantas nesutinka ir su šio atsakymo turiniu, nekeičia susiklosčiusių teisinių santykių vertinimo. Apeliantas nėra apskundęs 2021 m. gegužės 27 d. Ministerijos atsakymo įstatymų nustatyta tvarka.

56. Teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, jog tiek Komisija, tiek pirmosios instancijos teismas teisingai taikė Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, kiek tai susiję su Ministerijos atsakymo dalimi apie teismo antstolių procesinę veiklą. Pareiškėjas į Ministeriją bei kitas institucijas, skųsdamasis teismo antstolių veiksmais, kreipėsi daug kartų. Susipažinus su pareiškėjo 2020 m. rugsėjo 23 d. ir 2020 m. lapkričio 7 d. skundų turiniu, pripažintina, kad 2020 m. gruodžio 20 d. skundas yra dėl tų pačių antstolių veiksmų, jame nėra nurodyta naujų faktinių aplinkybių ar argumentų, todėl pagrįstai laikytinas kartotiniu ir nenagrinėtinu Viešojo administravimo įstatymo 11straipsnio3 dalies 3 punkto pagrindu. Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas CPK nustatyta tvarka skundė antstolių veiksmus, o po jam palankios Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr.e2S-183-467/2021 teisingumo ministro 2021 m. kovo 3 d. įsakymu teismo antstoliui buvo iškelta drausmės byla, taip realizuojant Ministerijos kompetenciją anstolių darbo kontrolės sferoje.

57. Nors apeliantas mano, jog Ministerijos veiksmai, atsakant į jo 2020 m. gruodžio 20 d. skundu turi būti laikomi neveikimu arba vilkinimu, tačiau teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Skundžiamas Ministerijos atsakymas yra priimtas per teisės aktų nustatytą terminą, jis yra pagrįstas teisės aktų normomis ir faktinėmis aplinkybėmis. Turint omenyje, kad teismo antstolių procesinę veiklą kontroliuoja teismas CPK nustatyta tvarka, Ministerijos atsakymo rengimo metu nebuvo pakankamo pagrindo konstatuoti, jog teismo antstolių veiksmai ( neveikimas) yra neteisėtas.

58. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, įvertinusi pareiškėjo ir atsakovo procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. C. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius