2019-01-09 Nr. AB-732-3-61-3-04608-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-28-552/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04608-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 29.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. D. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. lapkričio 25 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NMA) 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. BRK-4595 (toliau – ir 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas); 2) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2016 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. 3R-375 (AG-306/03-2016) (toliau – ir 2016 m. spalio 27 d. sprendimas); 3) įpareigoti NMA kompensuoti pareiškėjui 2013 m. gruodžio 23 d. mokėjimo prašyme Nr. 2IM-KV-12-1-011365-MP0001 (toliau – ir 2013 m. gruodžio 23 d. mokėjimo prašymas) nurodytą paramos sumą – 47 780,93 Eur (b. l. 1–6).

2. Pareiškėjas nurodė, kad nepažeidė Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153 (toliau – Administravimo taisyklės), 197.1 punkto (redakcijos, galiojusios nuo 2013 m. sausio 27 d. iki 2014 m. birželio 4 d.) nuostatų, todėl nebuvo teisinio pagrindo pareiškėjui taikyti sankciją – paramos sumažinimą. Pasak pareiškėjo, NMA nepagrįstai taikė vėlesnės redakcijos Administravimo taisykles (jų 197.1.8 punktą), t. y. minėtas taisykles pritaikė atgal, o tai iš esmės pažeidė pareikėjo teisėtus lūkesčius, neužtikrino teisinio saugumo ir tikrumo, garantuojamų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.

3. Pareiškėjas pastebėjo, kad NMA 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendime teigia, esą pareiškėjas viršijo didžiausias rinkos kainas, bet tai neįmanoma jam neviršijus Tinkamų finansuoti išlaidų pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemones didžiausiųjų įkainių nustatymo metodikoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. 3D-330 (toliau – Metodika), nurodytų nesudėtingų statinių kainų, kurių nustatyti didžiausi įkainiai yra, kaip nurodyta, tik rinkos kainų vidurkiai.

4. Pareiškėjo nuomone, NMA 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendime subjektyviai teisės aktų reikalavimus išlaidoms nurodo kaip „mažiausios“, tačiau to nėra įtvirtinta jokiuose pareiškėjui taikytinuose teisės aktuose. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad netinkamomis finansuoti išlaidomis gali būti išlaidos, viršijančios nustatytus didžiausiuosius įkainius, tačiau šie įkainiai nagrinėjamu atveju viršyti nebuvo.

5. Pareiškėjas paaiškino, kad įgyvendindamas 2013 m. gruodžio 23 d. paramos sutartį vadovavosi racionaliausia paslaugų pirkimo kaina, tačiau atsižvelgė ir į kokybinius tiekėjų paslaugų kriterijus. Pareiškėjas pastebėjo, kad NMA 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendime nurodyta, kad pagal UAB „Deloitte Lietuva“ kainų ekspertizę pareiškėjo deklaruotų investicijų vertė rinkoje yra vos 18 931,01 Eur, kai UAB „Civitta“ tų pačių investicijų vertę rinkoje nustatė net 39 101,02 Eur. Pareiškėjo nuomone, investicijų „rinkos vertės“ nustatinėjimas konkrečiu atveju yra nereikalingas, tačiau jei teismas pripažintų šį faktą teisiškai reikšmingu, pareiškėjas prašė teismo paskirti atitinkamą nesudėtingų statinių kainų nustatymo ekspertizę.

6. Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 57–64).

7. NMA nurodė, kad atliko užsakomąją projekto investicijų (rekreacinių takų, automobilių stovėjimo aikštelės, suolų, skulptūrų, apžvalgos aikštelės, stalų, lauko tualeto bei miško plotų sutvarkymo) išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę. Minėtų investicijų vertinimą atliko UAB „Deloitte Lietuva“ bei dar vienas ekspertas. Pagal didžiausią ekspertų nustatytą investicijų vertę buvo nustatyta, kad pareiškėjo deklaruotos išlaidos viršijo rinkos vertę 13 767,38 Eur suma.

8. NMA pažymėjo, kad Administravimo taisyklių 197.1.8 punkte numatyta, kad paramos sumažinimo sankcija taikoma, jeigu NMA, atlikusi ekspertizę, nustato, kad paramos gavėjo atlikto pirkimo prekių, paslaugų ar darbų kaina yra nepagrįstai didelė. Tokiu atveju paramos gavėjui išmokama suma, neviršijanti ekspertizės išvadoje nurodytos konkrečios investicijos didžiausios rinkos kainos. NMA pastebėjo, kad šis Administravimo taisyklių punktas buvo priimant pareiškėjo ginčijamą 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą.

9. NMA paaiškino, kad antroji nepriklausoma ekspertizė buvo užsakyta po to, kai pareiškėjas nesutiko su UAB „Deloitte Lietuva“ kainų ekspertize. NMA pažymėjo, kad antrieji ekspertai (UAB „Civitta“) atliko kainų ekspertizę nuvykę į projekto įgyvendinimo vietą. UAB „Civitta“ atlikdama ekspertinį vertinimą, be kita ko, vadovavosi atestuotos įmonės UAB „Sistela“ 2013 m. spalio mėn. skaičiuojamųjų kainų rekomendacijomis.

10. NMA pažymėjo, kad Metodikoje įtvirtinti didžiausi įkainiai konkrečios kategorijos investicijoms, neatsižvelgiant į kokybinius atskirų investicijų požymius. Šie įkainiai nereiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju negali būti pripažinta kaip tinkama finansuoti mažesnė, nei Metodikoje nurodytų įkainių, suma. Ekspertizės atlikimo atveju pareiškėjui mokėtiną paramos sumą reglamentuoja ne Metodika, bet Administravimo taisyklių 197.1.8 punktas.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 89–98).

12. Teismas nurodė, kad įvertinus tai, jog ginčo investicijų pirkimo sutartys buvo sudarytos 2013 m. lapkričio mėnesį, vertinant pareiškėjo investicijas buvo pagrįstai remtasi 2013 m. spalio mėnesio skaičiuojamųjų kainų rekomendacijomis.

13. Teismas taip pat nurodė, kad pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemonės „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2008 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 3D-163 (toliau – Įgyvendinimo taisyklės), 21.1 punktą, tinkamomis finansuoti pripažįstamos tos išlaidos, kurios yra būtinos projektui vykdyti ir numatytos paramos sutartyje. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo išlaidų, patirtų įsigyjant projekto investicijas už padidintą kainą, dalis, kuri viršija rinkos kainą, negali būti laikoma būtinosiomis išlaidomis projektui įgyvendinti. Taip pat tokios išlaidos negali būti laikomos pagrįstomis, nes nėra nulemtos investicijų savybių ar rinkos sąlygų. Teismas nurodė, kad investicijų įsigijimas už nepagrįstai padidintas kainas, neatitinkančias rinkos kainų, yra nesuderinamas su efektyviu paramos naudojimo principu, šios išlaidos negali būti laikomos tinkamomis finansuoti. Teismas pastebėjo, kad tai yra aiškiai nurodyta NMA 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendime. Teismas pastebėjo, kad minėtame NMA sprendime paminėtas Administravimo taisyklių 197.1.8 punktas NMA 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo nedaro neteisėtu.

14. Teismas konstatavo, kad tai, jog tam tikra pareiškėjo deklaruojama investicija neviršija Metodikoje nustatyto didžiausio įkainio, savaime nereiškia, kad ši investicija įsigyta už rinkos kainą. Teismas, pakartodamas NMA argumentus, padarė išvadą, kad Komisija pagrįstai konstatavo, jog skundžiamas NMA 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas yra motyvuotas, taikomos sankcijos pagrįstos teisės aktų nuostatomis, todėl jį naikinti nėra teisinio pagrindo.

III. 15. Pareiškėjas V. D. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą patenkinti (b. l. 101–104).

16. Pareiškėjas prašo, kad apeliacinės instancijos teismas iš naujo nagrinėdamas bylą įvertintų, ar NMA 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo surašymas savo esme yra prilygintinas tinkamu įpareigojimo priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą įvykdymu. Pareiškėjo nuomone, be naujo aplinkybių ir dokumentų tyrimo priimtas NMA 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas yra tik formalus veiksmas, biurokratizmas.

17. Pareiškėjo nuomone, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad Administravimo taisyklių 197.1.8 punkto paminėjimas nedaro NMA 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo neteisėtu. Pareiškėjas nurodo, kad tai yra esminis pažeidimas, nes apie Administravimo taisyklių 197.1.8 punkto įsigaliojimą nuo 2014 m. birželio mėnesio pareiškėjui negalėjo būti žinoma vykdant 2013 m. birželio 7 d. paramos sutartį ir 2013 m. gruodžio 23 d. atsiskaitant pagal ją su NMA (pateikiant mokėjimo prašymą). Pareiškėjas pastebi, kad NMA 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendime paminėtas Įgyvendinimo taisyklių 21.1 punktas nenustato teisinių sankcijų, o nagrinėjamu atveju, pasak pareiškėjo, buvo pritaikytas paramos sumažinimas dėl tariamai netinkamo paramos sutarties vykdymo (administracinės sankcijos rūšis).

18. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju turėtų būti atsižvelgiama į analogiško ginčo byloje priimtą 2017 m. vasario 28 d. sprendimą (administracinė byla Nr. eI-1633-244-2017), kuriame buvo nurodyta, kad Įgyvendinimo taisyklių 110 punkto, 111.4 punkto norma yra nukreipiančioji ir reikalauja, kad teisinis vienetas, taikydamas šią normą, nurodytų, kokios konkrečios sutarties sąlygos ir (arba) teisės aktų nuostatos buvo pažeistos.

19. Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime prašo teismo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei NMA sprendimus (b. l. 107–115).

20. NMA atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą pakartoja argumentus, nurodytus pirmosios instancijos teismui atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo skirta 12 390,63 Eur mažesnė paramos suma, nei pareiškėjas prašė 2013 m. gruodžio 23 d. mokėjimo prašyme, teisėtumo ir pagrįstumo.

22. Pirmosios instancijos teismas, NMA 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą pripažinęs teisėtu ir pagrįstu, pareiškėjo skundą atmetė.

23. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad NMA 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas yra formalus, nes iš esmės jis nesiskiria nuo NMA 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Nr. BRK-7995(12.4), kuris buvo panaikintas kaip neatitinkantis teisės aktų reikalavimų.

25. Iš ginčijamo NMA 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo turinio matyti, kad jis buvo priimtas vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2155-520/2016. Minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo NMA 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimo turinio esminius trūkumus, lėmusius tai, kad minėtas sprendimas neatitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto reikalavimo, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje konstatavo, kad NMA individualiame administraciniame teisės akte turi detalizuoti, kokias konkrečias aplinkybes patvirtina ekspertizių aktuose nurodytos išvados ir kaip šios išvados paneigia paramos gavėjo pateiktus įrodymus, susijusius su jo realiai patirtomis išlaidomis ir prisiimtais įsipareigojimais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat pažymėjo, kad individualiame administraciniame akte nepakanka abstrakčiai nurodyti, jog vadovaujamasi ekspertų išvadomis, kad ekspertizių metu nustatytos tam tikros didžiausios rinkų kainos, nenurodant kokie konkretūs ekspertai atliko ekspertizes. Papildomai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje nutartyje pažymėjo, kad vertinant pareiškėjo mokėjimo prašymą buvo atliktos dvi ekspertizės, tačiau ginčijamame sprendime buvo apsiribota ekspertizės metu nustatytų rinkos kainų bei pareiškėjo deklaruotų kainų perrašymu, tačiau nenurodyta, kurios ekspertizės išvadomis ir kodėl buvo vadovautasi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas akcentavo, kad tam, jog tarp bylos šalių kilęs ginčas būtų išnagrinėtas iš esmės, pirmiausia NMA turi priimti sprendimą, kuriame būtų nurodytos konkrečios nustatytos ginčo faktinės ir teisinės aplinkybės, kad pareiškėjas, ginčydamas tokį sprendimą, turėtų galimybę nurodyti nesutikimo su sprendimu argumentus bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius šiuos argumentus.

26. NMA, priimdama šioje byloje ginčijamą 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą, šalino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nurodytus NMA 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimo turinio trūkumus (dėl sprendimo pagrindimo, motyvavimo). NMA nebuvo įpareigota pakeisti sprendimo esmės, nes pareiškėjo ir NMA ginčas, kaip minėta, iš esmės nebuvo išnagrinėtas. Taigi, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kad NMA 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas buvo priimtas neištyrus jokių naujų aplinkybių, dokumentų, neatlikus jokių veiksmų ir neišklausius pareiškėjo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nepripažįstami pagrįstais, nes NMA pareiškėjo nurodytų veiksmų, vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartį, neprivalėjo atlikti.

27. Iš pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjui buvo aiškus NMA 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo tiek faktinis, tiek teisinis pagrindas, nes pareiškėjas nurodė nesutikimo su šiuo sprendimu argumentus. Pareiškėjas nesutiko su ginčijamo sprendimo teisiniu pagrindu tiek, kiek jame buvo vadovaujamasi Administravimo taisyklių 197.1.8 punktu, kuris, pareiškėjo nuomone, neturėjo būti taikomas, nes Administravimo taisyklėse jis buvo įtvirtintas vėliau, nei pareiškėjas pateikė savo 2013 m. gruodžio 23 d. mokėjimo prašymą, kurį įvertinusi NMA priėmė ginčijamą 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą. Atitinkamai, manydamas, kad Administravimo taisyklių 197.1.8 punktas nagrinėjamu atveju netaikytinas, pareiškėjas darė išvadą, kad ekspertizių atlikimas buvo nereikalingas, o šių ekspertizių rezultatai nagrinėjamu atveju neturi reikšmės. Pareiškėjo nuomone, netaikant Administravimo taisyklių 197.1.8 punkto, pareiškėjui negalėjo būti taikomos sankcijos, nes pareiškėjas jokių teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

28. Administravimo taisyklių 197.1.8 punktas įtvirtina NMA teisę paramos gavėjui išmokėti sumą, neviršijančią ekspertizės išvadoje nurodytų prekių, paslaugų ar darbų vidurkio, jeigu NMA, atlikusi ekspertizę, nustato, kad prekių, paslaugų ar darbų kaina paramos gavėjui, atlikus pirkimus, yra nepagrįstai didelė. Ši nuostata Administravimo taisyklėse buvo įtvirtina 2014 m. birželio 2 d. ir įsigaliojo nuo 2014 m. birželio 4 d., t. y. vėliau nei pareiškėjas pateikė NMA 2013 m. gruodžio 23 d. mokėjimo prašymą, tačiau anksčiau nei buvo priimtas dėl minėto mokėjimo prašymo NMA 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas. Kaip minėta, pareiškėjas mano, kad ši nuostata nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikoma, nes pateikiant mokėjimo prašymą pareiškėjui apie ją nebuvo ir negalėjo būti žinoma.

29. Administravimo taisyklių 197 punktas reglamentuoja sankcijas (paramos sumažinimą, paramos neskyrimą ir paramos ar jos dalies susigrąžinimą), taikomas paramos gavėjui nesilaikant paramos suteikimo reikalavimų ir (arba) pažeidžiant paramos gavimo ir naudojimo sąlygas ir (arba) nesilaikant paramos paraiškoje numatytų reikalavimų ir (arba) prisiimtų įsipareigojimų. Administravimo taisyklių 197.1 punktas reglamentuoja paramos sumažinimo sankcijos taikymą. Taigi, NMA 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu paskyrusi pareiškėjui mažesnę nei 2013 m. gruodžio 23 d. mokėjimo prašyme prašytą paramos sumą ne tik konstatavo, kad dalis pareiškėjo nurodytų išlaidų yra netinkamos kompensuoti, tačiau iš esmės paskyrė pareiškėjui ir sankciją – paramos sumažinimą. NMA 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo priėmimo metu Administravimo taisyklėse 197.1.8 punktas, kuriuo vadovavosi NMA, jau buvo įtvirtintas, tačiau nagrinėjamu atveju reikšminga tai, kad ginčijamas NMA 2016 m. rugsėjo 25 d. sprendimas buvo priimtas išnagrinėjus pareiškėjo 2013 m. gruodžio 23 d. mokėjimo prašymą, todėl svarbu nustatyti, ar paramos suteikimo reikalavimas, kurio galimai nesilaikė pareiškėjas, buvo įtvirtintas 2013 m. gruodžio 23 d. mokėjimo prašymo pateikimo metu ir (arba) šio prašymo pateikimo metu buvo įtvirtintos paramos gavimo ir naudojimo sąlygos, kurias galimai pažeidė pareiškėjas. Be to, pagal Administravimo taisyklių 197 punktą, paramos sumažinimo sankcija gali būti taikoma paramos gavėjui ir už tai, kad paramos gavėjas nesilaikė paramos paraiškoje numatytų reikalavimų ir (arba) prisiimtų įsipareigojimų. Taigi, sprendžiant, ar nagrinėjamu atveju NMA galėjo taikyti Administravimo taisyklių 197.1.8 punktą, reikšminga tai, ar reikalavimas paramos gavėjui prekių, paslaugų ar darbų pirkimų nevykdyti už nepagrįstai dideles kainas buvo įtvirtintas šių pirkimų vykdymo metu, t. y. dar iki pateikiant 2013 m. gruodžio 23 d. mokėjimo prašymą, paramos suteikimo reikalavimuose ir (arba) paramos gavimo ir naudojimo sąlygose ir (arba) paramos paraiškoje.

30. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. birželio 7 d. paramos sutarties 17.1 punktu įsipareigojo įgyvendinti projektą taip, kaip aprašyta paraiškoje (Komisijos byla Nr. AG-306/03-2016, b. l. 46). Pagal paramos sutarties 50 punktą, paraiška yra paramos sutarties sudėtinė dalis (Komisijos byla Nr. AG-306/03-2016, b. l. 52). NMA 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendime nurodyta, kad 2012 m. liepos 25 d. paramos paraiškos Nr. 2IM-KV-12-1-011365-PR001 deklaracijos 6 punkte pareiškėjas įsipareigojo ir savo parašu patvirtino, jog prašoma parama yra mažiausia projektui įgyvendinti reikalinga suma. Pareiškėjas šios aplinkybės byloje neginčija. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šis įsipareigojimas iš esmės reiškia pareiškėjo įsipareigojimą projekto įgyvendinimui nepirkti prekių, paslaugų ar darbų už nepagrįstai dideles kainas. Taigi, prekių, paslaugų ar darbų pirkimas už nepagrįstai dideles kainas reiškia, kad paramos gavėjas nesilaiko paramos paraiškoje (atitinkamai, ir paramos sutartyje) prisiimtų įsipareigojimų, kas iš esmės yra pagrindas sankcijos taikymui pagal Administravimo taisyklių 197 punktą. Atsižvelgiant į tai, kad jau pateikdamas paramos paraišką pareiškėjas savo parašu patvirtino, kad prašoma parama yra mažiausia projektui įgyvendinti reikalinga suma, NMA, priimdama ginčijamą sprendimą, ne tik galėjo, bet ir turėjo vertinti, ar pareiškėjas tinkamai laikėsi šio paramos paraiškoje prisiimto įsipareigojimo.

31. Administravimo taisyklių 5.10 punkte, be kita ko, nustatyta, kad NMA, esant įtarimui dėl nepagrįstai didelių kainų įsigyjant prekes ir paslaugas, atlieka užsakomąją išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę ir, vadovaudamasi jos rezultatais, priima galutinį sprendimą dėl tinkamų finansuoti išlaidų, nustatant paramos sumą ir tinkamumą bei netinkamų finansuoti išlaidų dydžio, taikant sankciją (šioms funkcijoms atlikti NMA gali pasitelkti nepriklausomus ekspertus). Iš ginčijamo 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo turinio matyti, kad NMA, pasitelkdama nepriklausomus ekspertus (UAB „Deloitte Lietuva“ ir UAB „Civitta“), užsakomąją išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę atliko 2014 m. kovo ir liepos mėnesiais. Šiuo laikotarpiu tokia NMA teisė buvo įtvirtinta minėtame Administravimo taisyklių 5.10 punkte.

32. Vertindama pareiškėjo pateiktą 2013 m. gruodžio 23 d. mokėjimo prašymą, NMA vertino, ar visos pareiškėjo patirtos ir mokėjimo prašyme nurodytos išlaidos yra pripažintinos tinkamomis finansuoti. Tiek pagal Administravimo taisyklių 3.29 punktą, tiek ir pagal Įgyvendinimo taisyklių 21.1 punktą, tinkamomis finansuoti yra tik tokios išlaidos, kurios ne tik yra numatytos paramos sutartyje, tačiau taip pat kurios yra būtinos projektui vykdyti. Kaip minėta, NMA turėdama įtarimų dėl nepagrįstai didelių kainų įsigyjant prekes ir paslaugas, vadovaudamasi minėtu Administravimo taisyklių 5.10 punktu, turėjo teisę pasitelkti nepriklausomus ekspertus ir atlikti išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę.

33. NMA 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendime detaliai nurodyta, kaip apskaičiuotas netinkamų finansuoti išlaidų dydis, taikant paramos sumažinimo sankciją (12 390,63 Eur). Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė nesutikimo su šia suma ir (ar) jos apskaičiavimu argumentų, todėl dėl netinkamų finansuoti išlaidų dydžio apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako, nenustačiusi ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje numatytų pagrindų apeliacinio skundo ribų peržengimui.

34. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad NMA, administruodama paramą, turi siekti apsaugoti Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos finansinius interesus, todėl teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad atliktos ekspertizės buvo nereikalingos (perteklinės) ir neturinčios reikšmės. NMA negali pripažinti tinkamomis finansuoti išlaidų, kurios nebuvo būtinos projektui įgyvendinti (nagrinėjamu atveju, kaip minėta, buvo nustatyta, kad pareiškėjas tam tikras investicijas įsigijo už nepagrįstai dideles kainas, nors teikdamas paraišką deklaravo, kad prašoma paramos suma yra mažiausia projektui įgyvendinti reikalinga suma). Negalėdama tokių išlaidų pripažinti tinkamomis, NMA negali išmokėti pareiškėjui paramos šioms išlaidoms finansuoti, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija NMA 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą pripažįsta teisėtu ir pagrįstu. Atitinkamai, šį sprendimą pripažinus teisėtu ir pagrįstu, nėra pagrindo panaikinti pareiškėjo ginčijamus Komisijos ir pirmosios instancijos teismo sprendimus bei tenkinti pareiškėjo išvestinį skundo reikalavimą – įpareigoti NMA kompensuoti pareiškėjui visą 2013 m. gruodžio 23 d. mokėjimo prašyme nurodytą pinigų sumą.

35. Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą atmeta, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimą palieka nepakeistą.

36. Kaip minėta, pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš NMA bylinėjimosi išlaidas, patirtas už advokato pareiškėjui suteiktas teisines paslaugas. Savo išlaidų atlyginimą turi teisę gauti proceso šalis, kurios naudai priimtas teismo sprendimas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas buvo atmestas, todėl pareiškėjas neįgijo teisės iš kitos proceso šalies gauti savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius