2013-07-09 Nr. AB-3484-3-62-3-00805-2012-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-921/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00805-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjui S. D.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. D. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 4–7), kurį patikslino (b. l. 95), į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovas), 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui už laikotarpį nuo 2006 m. gruodžio 20 d. iki 2012 m. rugpjūčio 8 d.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2006 m. gruodžio 20 d. iki 2012 m. rugpjūčio 8 d. neteisėtai buvo apribota jo laisvė, kadangi laisvės atėmimo bausmės sąlygos neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų. Terminuoto laisvės atėmimo bausmę jis atliko perpildytuose pataisos namuose, kuriuose nuteistųjų skaičius stipriai viršijo teisės aktų nustatytą maksimalų nuteistųjų skaičių. Gyvenamosiose patalpose gyvenamojo ploto vienam asmeniui vidutiniškai teko tik apie 2,3 kv. m. Būriuose, kuriuose nuteistųjų būdavo nuo 70 iki 90, jis buvo priverstas naudotis kartu su kitais nuteistaisiais tik 6 praustuvėmis, 5 tualetais, 3 pisuarais, o maitinimo patalpose ir trumpalaikių pasimatymų kambariuose nėra įrengta šilto vandens tiekimo sistema.

Skalbyklos ir džiovyklos patalpų plotas tik apie 10 kv. m ir todėl jos nėra pritaikytos patenkinti poreikius (išskalbti ir išdžiovinti) dideliam nuteistųjų skaičiui. Baudos izoliatoriaus kameros taip pat neatitinka gyvenamojo ploto vienam asmeniui normų reikalavimų. Šiose kamerose nėra įrengta šilto vandens tiekimo sistema, nors jose nuobaudas atliekantys nuteistieji valgo. Atliekant bausmę baudos izoliatoriuje nėra suteikiama drabužių ir patalynės skalbimo paslaugų, be to, pataisos namai neturi Higienos paso, kuris įstaigai yra privalomas.

Kadangi pastatai nepritaikyti tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, todėl vėdinimo sistema gyvenamosiose patalpose neatitinka reikalavimų, yra užteršta, taip pat patalpose nėra evakuacinio išėjimo, langai uždengti grotomis, stogai uždengti šiferio danga, kurioje yra asbesto, ir tai kenkia sveikatai. Dėl didelio nuteistųjų skaičiaus, mažų patalpų asmeninės higienos poreikiams užtikrinti atsirado palankios sąlygos kenkėjams veistis (pelėms, žiurkėms, tarakonams ir t. t.). Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d.

įsakyme Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) nustatyta, kad gyvenamosios patalpos vienam nuteistajam tenkantis plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m, o kameros tipo patalpose nuteistajam tenkantis plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 6 punktas numato, jog turi būti sudaroma nuteistajam saugi sveikatai aplinka; 17 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietų pastatai tinkamais naudoti pripažįstami teisės aktų nustatyta tvarka; 27 punktas numato, jog maitinimo įmonėje ir trumpalaikių pasimatymų būriuose turi būti įrengta šalto ir šilto vandens sistema; 46 punktas nustato privalomą Higienos paso turėjimą; 60 punktas numato, jog neturi būti graužikų ir buitinių parazitų.

Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtinta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalis skelbia, jog vykdant bausmę nesiekiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos kalinimo įstaigų taisyklių 18.3, 18.4 punktai numato, jog šalies įstatymuose turėtų būti nustatytos minimalios laikymo sąlygų normos bei numatyti mechanizmai, kuriais būtų užtikrinta, kad šie reikalavimai nebus pažeidžiami dėl laisvės atėmimo vietų perpildymo.

Pabrėžė, kad Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje 2-oje valdyboje jis buvo laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, žalojant sveikatą, nesudarant normalių bausmės atlikimo sąlygų, žeminant orumą. Dėl šių aplinkybių jis patyrė didžiulę neturtinę žalą, kuri turi būti įvertinta pinigais. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė realią neturtinę žalą, t. y. buvo sutrikdyta jo sveikata, jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, didelius nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata ir savijauta, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko miegas, atsirado dirglumas, sumažėjo bendravimo galimybės. Be to, nurodė, kad 2007 m. buvo patalpintas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 5, tačiau jos ploto nurodyti negalėjo.

Nuo 2006 m. gruodžio 18 d. iki 2007 m. sausio 30 d. bausmę atliko 5 būrio 3 brigadoje ir jam teko 2,77 kv. m gyvenamosios patalpos ploto. Nuo 2007 m. sausio 30 d. iki 2008 m. balandžio 10 d. terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliko 7 būrio 3 brigadoje ir jam tenkanti gyvenamojo ploto dalis sudarė 3,2 kv. m ploto. Nuo 2008 m. balandžio 10 d. iki 2008 m. spalio 9 d. bausmę atliko 4 būrio 2 brigadoje ir jam tenkantis gyvenamasis plotas buvo 2,77 kv. m, o nuo 2008 m. spalio 9 d. bausmę atlieka 1 būrio 2 brigadoje ir jam tenkantis gyvenamasis plotas sudaro 3,2 kv. m.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 12–19) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad kiekvienam pataisos įstaigos nuteistajam direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiros brigados gyvenamojoje zonoje. Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo kambarys. Būrio patalpos apjungia kelių brigadų sekcijas ir, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičių, paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę.

Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, o kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti ir poilsio kambariai arba bibliotekos. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 6 val. 30 min. iki 22 val. 30 min. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Per visą bausmės atlikimo pataisos įstaigoje laiką pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose kartu su kitais nuteistaisiais.

Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 310 patvirtintą organizacinį tvarkomąjį statybos techninį reglamentą STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“ (toliau – Organizacinis tvarkomasis statybos techninis reglamentas STR 1.14.01:1999), gyvenamųjų patalpų plotas skaičiuojamas kaip aritmetinė atskirų kambarių ir bendro naudojimo patalpų plotų suma. Dėl to nuteistojo gyvenamasis plotas nėra tik vieta miegamajame kambaryje, nes pagal paminėtą teisės aktą gyvenamosios patalpos yra atskiri kambariai su bendrojo naudojimo patalpomis.

Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, kuriais bet kada gali naudotis nuteistieji. Be to, ne visada visos miegamosios patalpos vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktorius savo įsakymu tvirtina Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarką, kuri reglamentuoja gyvenamųjų patalpų valymą kiekvieną dieną drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio.

Pagal Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 3 dalies reikalavimus nuteistieji privalo budėti (palaikyti švarą ir tvarką) gyvenamosiose patalpose pagal administracijos patvirtintą ir iškabintą brigados nuteistųjų budėjimo gyvenamojoje patalpoje grafiką. Gyvenamųjų patalpų valymo rezultatus kiekvieną dieną kontroliuoja būrio viršininkas. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį yra atliekamas gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas. Sanitariniai, techniniai įrenginiai, sanitariniai mazgai plaunami ir dezinfekuojami darbuotojų kiekvieną dieną.

Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių duomenų apie stogo dangos neigiamą poveikį jo sveikatos būklei. Skalbyklos, džiovyklos patalpų plotams teisės aktai nenumato minimalios ploto ribos. Dėl to pareiškėjo teiginys, kad jis kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, neatitinka tikrovės. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginančios jo buvimą pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Pareiškėjui tenkančio gyvenamojo ploto minimali riba (3,1 kv.

m) pažeista nebuvo. Be to, ir Europos Žmogaus Teisių Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis pažeidžiamas tik tuomet, kai asmeniui yra draudžiama judėti, užkertama galimybė mankštintis, pasivaikščioti lauke, varžoma nuteistojo galimybė laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje. Taip pat nėra jokių objektyvių duomenų, kad patalpų apšvietimas ir ventiliacija neatitinka reikalavimų bei turi neigiamą įtaką pareiškėjo sveikatos būklei. Pareiškėjas nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų, o tuo pačiu ir neįrodė, kad Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija nesilaikė tokių teisės normų reikalavimų.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimu (b. l. 101–109) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas terminuoto laisvės atėmimo bausmę nuo 2006 m. gruodžio 20 d. iki 2012 m. rugpjūčio 8 d. Atsakovo atstovas posėdžio metu teismo prašė taikyti ieškinio senatį (Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.126 str. 2 d.). Nagrinėjant administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ir ieškinio senatį reglamentuojančios CK normos (Teismų įstatymo 33 str., Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 13, 20 str., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-413/2012 ir kt.).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia ar turi realią galimybę suvokti apie jo teisės pažeidimą (Teismų įstatymo 33 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ (toliau – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 39) 7.1 p.). Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 7.4 p.).

CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl padarytos žalos (taip pat ir neturtinės) atlyginimo. Teismas nurodė, jog pareiškėjas paaiškino, kad dėl blogų bausmės atlikimo sąlygų nei į atsakovą, nei į teismą anksčiau nesikreipė, taip pat neįvardijo priežasčių, trukdančių ginti savo teises. Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1 dalimi. Įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus ir paaiškinimą teisme, teismas padarė išvadą, jog kilusio ginčo atveju turi būti vertinamas laikotarpis už 3 paskutinius metus – nuo 2009 m. rugpjūčio 8 d. iki 2012 m. rugpjūčio 8 d.

Teismui nebuvo pateikti pakankami duomenys, jog iki 2012 m. birželio 21 d. kreipimosi į administraciją pareiškėjas asmeniškai patyrė (ir subjektyviai tą suvokė) neigiamas pasekmes, kurias galima kvalifikuoti kaip neturtinę žalą. Dėl to teismas konstatavo, kad nenustatyta jokių CK 1.129, 1.130 straipsniuose įtvirtintų pagrindų, kurie duotų pakankamą pagrindą svarstyti klausimus ir apie ieškinio senaties terminų sustabdymą arba jų eigos nutraukimą. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti (CK 1.131 str. 2 d.), teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (CK 1.5 str. 3, 4 d., Civilinio proceso kodekso 3 str. 6 d.) bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes.

Įvertinęs bylos įrodymų visetą, teismas konstatavo, kad šioje byloje nėra jokio pagrindo svarstyti ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą (ABTĮ 57 str.).

Teismas vadovavosi ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Nurodė, jog turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz., Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d. ir kt.). Vadovaudamasis CK 6.271, 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 straipsniais, teismas padarė išvadą, kad viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu) jam atliekant terminuoto laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, atlyginimo. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu.

Vien teiginys, jog mažesnis gyvenamosios patalpos plotas sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas, antisanitarines sąlygas, neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu. Šiuo atveju ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai turėjo tiesioginę įtaką ir tai sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13, 20 str., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.). Teismas įvertino dalies ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d.

įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:1999) (neteko galios 2010 m. balandžio 11 d.) 2 lentelę, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (redakcija nuo 2010 m. balandžio 30 d.) 111.1, 111.2 punktus. Teismas nustatė, kad pareiškėjas pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu nuo 2008 m. spalio 9 d. buvo paskirtas gyventi 1 būrio 2 brigados patalpoje, kuri buvo skirta gyventi iš viso 22 nuteistiesiems (šią aplinkybę pripažino tiek pareiškėjas, tiek ir atsakovo atstovas).

Pareiškėjas teismui raštu pateikė gyvenamojo ploto, tekusio jam asmeniškai nuo 2008 m. spalio 9 d. iki šiol, apskaičiavimą. Pareiškėjas į vienam asmeniui tenkantį plotą įtraukė tik ¼ dalį virtuvės patalpų (nes šiomis patalpomis naudojasi 4 brigados) ir teismui nurodė, kad 1 būrio 2 brigados gyvenamosiose patalpose jam teko 3,2 kv. m gyvenamojo ploto (iš šio ploto išminusavus gyvenamosios patalpos lubas remiančių kolonų plotą (apie 1 kv. m), gyvenamojo ploto lieka 3,1 kv. m). Atsakovas ir jo atstovas šiems pareiškėjo argumentams paneigti įrodymų nepateikė.

Be to, pareiškėjo argumentus patvirtino ir bylos rašytinių įrodymų duomenys. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad paminėtu laikotarpiu pareiškėjui atsakovas užtikrino teisės aktų numatytą minimalų gyvenamąjį plotą, tenkantį vienam nuteistajam. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas 2007 m. dėl drausminės nuobaudos paskyrimo buvo laikomas baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 5, tačiau byloje vertinamas laikotarpis nuo 2009 m. rugpjūčio 8 d. iki 2012 m. rugpjūčio 8 d., todėl baudos izoliatoriaus kameros plotas juridiškai ginčo sprendimui nėra svarbus.

Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 (Teismų įstatymo 33 str.). Pažymėjo, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo skundo argumentų, jog Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (tiek ir Antrojoje valdyboje) bendras nuteistųjų skaičius viršijo Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11.5 punkte numatytą skaičių. Nepaisant to, bylos duomenys patvirtino, jog atsakovas užtikrino pareiškėjui gyvenamąjį plotą, kuris iš esmės nepažeidė teisės aktuose įtvirtinto minimalaus ploto.

Taigi atsakovas jokių neteisėtų veiksmų (neveikimo), duodančių pakankamą pagrindą neturtinės žalos konstatavimui, pareiškėjo atžvilgiu neatliko. Dėl šių aplinkybių šią pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.). Atsakovas ir jo atstovas teismui nurodė, kad pareiškėjui vidutiniškai teko 3,79 kv. m gyvenamasis plotas. Šią išvadą atsakovas grindė 2012 m. rugpjūčio 21 d. pažymos Nr. 77-877 duomenimis. Pažymoje nurodyta, kad visų 5 Antrosios valdybos lokalinių sektorių bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų plotas sudaro 5 831,49 kv. m, o nuteistųjų skaičius pareiškėjo bausmės atlikimo laikotarpiu buvo maždaug nuo 1 350 pareiškėjo bausmės atlikimo pradžioje iki 1 536 nuteistųjų 2012 m. birželio mėn. Atsakovas padarė išvadą, kad minimali vienam nuteistajam tenkančio gyvenamojo ploto dalis sudaro 3,79 kv. m (skaičiuojant 1 536 nuteistuosius).

Teismas pabrėžė, kad toks skaičiavimo būdas nevisiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. Organizacinio tvarkomojo statybos techninio reglamento STR 1.14.01:1999 8, 9, 10, 15, 18 punktų nuostatų sisteminė analizė patvirtino, jog į gyvenamąjį plotą neturi būti įskaičiuotos bendrojo naudojimo patalpos (turi būti sudedamas tik kambarių ir virtuvės plotas). Dėl aukščiau aptarto teisinio reguliavimo teismas nesirėmė atsakovo pateiktais argumentais dėl gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam, apskaičiavimo (ABTĮ 57 str.).

Teismas nustatė, kad žmonių evakavimo iš būrių patalpų planai yra parengti ir iškabinti tam skirtose ir matomose vietose. Nei Lietuvos higienos normos HN 76:1999, nei Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostatos nereglamentuoja minimalaus vienam nuteistajam skirtinų skalbyklos, dušo, džiovyklos patalpų ploto. Šiuose teisės aktuose taip pat nenurodytas ir minimalus bendras šių patalpų plotas. Pažymėjo, jog atsakovo atstovas nurodė, kad Kauno visuomenės sveikatos centras, patikrinęs patalpų ir įrenginių atitikimą teisės aktams bei nenustatęs esminių neatitikimų teisės aktų reikalavimams, 2011 m. vasario 14 d. atsakovui išdavė Higienos pasą Nr. 9-0128(13) (pareiškėjas šių argumentų nepaneigė).

Bylos įrodymai patvirtino, kad gyvenamosios, buitinės, pagalbinės patalpos valomos pagal Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus 2011 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. V-416 patvirtintą tvarką. Kenkėjų kontrolės stebėjimo žurnalo duomenys patvirtino, jog reguliariai yra atliekama dezinfekcija ir kontroliuojami jos rezultatai įvairiose patalpose. Direktoriaus įsakymais nuolat sudaromos komisijos, kurios sistemingai tikrina patalpų būklę, dezinfekcijos atlikimą ir t. t. Siekdamas užtikrinti teisės aktų reglamentuotas pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygas, atsakovas su specializuota įmone UAB „Dezimfa“ pasirašė sutartį dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo.

Dėl higienos ir valymo priemonių pirkimo taip pat sudaryta sutartis su UAB firma „Koslita“. Teismui nebuvo pateikti jokie duomenys, kurie duotų pakankamą pagrindą išvadai, jog paminėtų sutarčių šalys nesilaiko sutarčių sąlygų arba naudoja gautas priemones ne pagal paskirtį, arba jų apskritai nenaudoja patalpų valymui bei dezinfekcijai. Teismas taip pat akcentavo, kad tiek Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 3 dalies, tiek Lietuvos higienos normos HN 76:2010 58 punkto nuostatos įpareigoja ir pačius nuteistuosius (tarp jų ir pareiškėją) nuolat rūpintis patalpų švara (ABTĮ 57 str.).

Pateikti įrodymai taip pat davė pagrindą išvadai, jog klozetų, dušų, atskiros paskirties (išskyrus gyvenamųjų) patalpų skaičius, atsižvelgiant į esamą nuteistųjų skaičių, nevisiškai atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintų normų reikalavimus.

Be to, dalis statinių dengti šiferio lakštais, pataisos namai neturi Energetinio paso. Atsakovas ABTĮ nustatyta tvarka iš esmės nepaneigė šių pareiškėjo argumentų. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas tik konstatavo paminėtus pažeidimus ir visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Teismas konstatavo, kad atsakovo raštu pareiškėjui į jo paklausimą buvo atsakyta išsamiai ir tinkamai.

Teismui nebuvo pagrindo išvadai, kad atsakovas vilkino atlikti veiksmus arba nepagrįstai atsisakė juos atlikti (suteikti informaciją) ir dėl to galėjo atsirasti neturtinė žala. Dėl dokumentų apie statinių eksploatavimą (Energetinis, Higienos pasai, projektinė dokumentacija ir t. t.) teismas akcentavo, kad pareiškėjui jie pagrįstai nebuvo pateikti, ir iš esmės pritarė atsakovo atsiliepime į skundą išdėstytiems argumentams (ABTĮ 57 str.). Teismas pažymėjo, jog, būdamas aktyvus, ABTĮ 10 straipsnio nuostatų pagrindu padėjo pareiškėjui ginti, jo teigimu, pažeistas subjektines teises ir iš atsakovo savo iniciatyva išreikalavo įrodymus, kuriuos ABTĮ iš esmės įpareigojo pateikti patį pareiškėją (ABTĮ 23, 24 str.).

Teismas akcentavo, kad pats pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog paminėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir būtino priežastinio ryšio. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A444-619/2008. Pažymėjo, jog pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.

Ši argumentacija taikytina ir pareiškėjo skundų argumentams dėl sveikatos būklės pablogėjimo, vertinant juos kartu su išrašų iš medicininių dokumentų duomenimis (nustatyta: kamštis ausyje, kelio sąnario uždegimas, plaštakos raiščių patempimas, sloga ir pan.). Pareiškėjas teismui taip pat nepateikė jokių duomenų (susirgimų, diagnozių ir t. t.), jų nebuvo objektyvios galimybės surinkti ir proceso eigoje dėl šiferio stogo dangos tiesioginės įtakos pareiškėjo sveikatos būklei (ABTĮ 57 str.).

Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundų argumentai dėl antisanitarinių sąlygų Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtino jokie objektyvūs įrodymai, todėl teismas nevertino šių argumentų kaip pakankamų neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Pareiškėjas galėjo iš dalies patirti trumpalaikių neigiamų dvasinių išgyvenimų, nežymų teisės aktų garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau šie neigiami aspektai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška. Teismas turėjo omenyje ir tai, jog pareiškėjas terminuoto laisvės atėmimo bausmę atlieka pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (Bausmių vykdymo kodekso 117 str.). Pareiškėjas beveik 6 metus negynė savo, jo manymu, grubiai pažeistų teisių turėdamas tam realias sąlygas, todėl teismui kilo pagrįsta abejonė, ar pareiškėjas iš viso asmeniškai bei realiai patyrė gyvenimo kokybės pablogėjimą ir, tuo pačiu, neturtinę žalą apskritai. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Dėl paminėtų priežasčių teismas atmetė kaip nepagrįstą ir likusią pareiškėjo skundo dalį (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pateikta Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos dėl kalinamųjų laikymo tokiomis sąlygomis, kai jiems suteikiamas itin mažas gyvenamasis plotas, analizė. Pažymėjo, jog paminėtų aplinkybių (dėl minimalaus žiaurumo laipsnio, akivaizdaus sveikatos būklės pablogėjimo, sąmoningo siekimo pažeminti pareiškėją ir t. t.) šios administracinės bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta (ABTĮ 57 str.).

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 114–118) prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas neišsamiai ištyrė aplinkybes dėl netinkamų laikymo sąlygų. Iš atsakovo išreikalautini leidimai-higienos pasai, statinių techniniai-energetiniai pasai. Teismas neatkreipė dėmesio į aplinkybes dėl laikymo antisanitarinėmis sąlygomis. Iš atsakovo išreikalautini dokumentai dėl remonto darbų, dėl sąlygų skalbti ir džiovinti drabužius. Teismas neįvertino aplinkybės dėl šilto ir šalto vandens trumpalaikių pasimatymų patalpose, valgykloje. Iš atsakovo išreikalautini su šia aplinkybe susiję dokumentai. Teismas neįvertino priešgaisrinės saugos pažeidimų. Iš atsakovo išreikalautini dokumentai, patvirtinantys priešgaisrinės saugos reikalavimų laikymąsi. Nustatytinas pažeidimas dėl evakuacinio išėjimo ir įėjimo iš laiptinės ant stogo nebuvimo. Be to, pasportavęs prausiasi šaltu vandeniu; išreikalautini dokumentai dėl būtinų persirengimo su šiltu ir šaltu vandeniu patalpų. Teismas neteisingai apskaičiavo jam tenkančią gyvenamojo ploto dalį. Jam turėtų tekti 3,1 kv. m ploto. Faktiškai teko 2,48 kv. m. Šis pažeidimas susijęs su Konvencijos 3 straipsniu. Teigia, jog dėl atsakovo veiksmų patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 20 000 Lt.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 127–130) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo skundų argumentai dėl antisanitarinių sąlygų Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai, todėl šie argumentai nevertintini kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes, galima teigti, kad pareiškėjas nepatyrė neturtinės žalos. Pareiškėjas visą bausmės atlikimo laiką neskundė tariamai savo pažeidžiamų teisių, todėl kyla pagrįsta abejonė, ar pareiškėjas iš viso asmeniškai bei realiai patyrė gyvenimo kokybės pablogėjimą ir, tuo pačiu, neturtinę žalą apskritai. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjui iš esmės užtikrino gyvenamąjį plotą, kuris nepažeidžia teisės aktuose įtvirtinto minimalaus ploto. Taigi atsakovas jokių neteisėtų veiksmų (neveikimo) pareiškėjo atžvilgiu neatliko.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš pareiškėjo teismui paduoto skundo matyti, kad prašomos atlyginti neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjas kildina iš skunde nurodytų atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, neteisėtų veiksmų ir neveikimo laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio 20 d. iki 2012 m. rugpjūčio 8 d. Todėl, ir atsižvelgiant į atsakovo prašymą taikyti ieškinio senatį, šioje administracinėje byloje turi būti taikomas CK VII skyriuje (CK 1.124 – 1.131 str.) reglamentuojamas ieškinio senaties institutas (CK 1.126 str. 2 d.). Nurodytos neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjas sieja su tuo, kad dėl atsakovo neteisėto elgesio jis, atlikdamas pas atsakovą laisvės atėmimo bausmę, patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, didelius nepatogumus ir kitą neigiamą poveikį. Toks pareiškėjo nurodytas neigiamas poveikis pagal savo pobūdį yra jo asmeniniai išgyvenimai, kurie (kaip nurodė pats pareiškėjas) laiko aspektu prasidėjo nuo įkalinimo pas atsakovą pradžios. Todėl, sprendžiant ieškinio senaties termino pradžios nustatymo klausimą, laikytina, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą sužinojo (turėjo sužinoti) nuo laisvės atėmimo bausmės atlikimo pas atsakovą pradžios. CK 1.127 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tai reiškia, kad šioje byloje taikytinos ieškinio senaties termino eiga prasidėjo nuo 2006 m. gruodžio 20 d., o, atsižvelgiant į pareiškėjo nurodytą atsakovo padarytų pažeidimų tęstinį pobūdį, laikytina, kad šis terminas prasidėdavo kiekvieną dieną, kai tęsėsi pareiškėjo nurodyti pažeidimai (CK 1.127 str. 5 d.). Atsižvelgiant į tai, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.), pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje teismo gali būti ginamos (nustačius, kad jos buvo atsakovo pažeistos) tik tos pareiškėjo teisės, kurios buvo pažeidžiamos paskutiniu trejų metų laikotarpiu, t. y. laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 8 d. iki 2012 m. rugpjūčio 8 d. (CK 1.131 str. 1 d.).

ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų (toliau – ir Institucija) darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Sprendžiant Institucijos (šiuo atveju atsakovo) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Kolegija pažymi, jog iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad atsakovo (CK 6.271 str. taikymo prasme - Institucijos) administracijos veiklos neteisėtumą pareiškėjas grindžia nuorodomis į Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (2010-04-26 įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustatytų vienam asmeniui tenkančių minimalių gyvenamųjų patalpų ploto normų (3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose ir 3,6 kv. m - pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose) pažeidimą bei į Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostatų pažeidimą. Pažymėtina, kad šie pareiškėjo nurodyti teisės aktai įsigaliojo, atitinkamai, nuo 2010 m. balandžio 30 d. ir nuo 2010 m. balandžio 10 d. Pareiškėjo teismui paduotame skunde nėra atskirai aptarti atsakovo tariamai padaryti teisės aktų pažeidimai, kurie patektų į laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 8 d. (kai, atsižvelgiant į aukščiau aptartą ieškinio senatį, prasidėjo teismo ginamų pareiškėjo teisių gynimo periodas) iki Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (2010-04-26 įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) bei Lietuvos higienos normos HN 76:2010 įsigaliojimo. Todėl kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamai bylai yra reikšmingos tik su Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (2010-04-26 įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) bei Lietuvos higienos normos HN 76:2010 taikymu sietinos faktinės aplinkybės, t. y. aplinkybės, kurios buvo laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio 8 d. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjo teismui paduotame skunde nurodytos iki 2009 m. rugpjūčio 8 d. tariamai padarytų teisės aktų pažeidimo aplinkybės dėl aukščiau aptarto ieškinio senaties taikymo nepripažintinos reikšmingomis nagrinėjamai bylai.

Pasisakydama dėl pareiškėjo skunde nurodytų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nustatytų vienam asmeniui tenkančių minimalių gyvenamųjų patalpų ploto normų pažeidimų, kolegija pirmiausia pažymi, kad teismui paduotame skunde pareiškėjas nurodė, kad nuo 2008 m. spalio 9 d. jis buvo paskirtas gyventi 1 būrio 2 brigadoje, kur jam (vienam) teko 3,2 kv. m gyvenamojo ploto. Toks gyvenamojo ploto (bendrabučių tipo patalpose) dydis atitinka Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkto nustatytą normatyvą (3,1 kv. m). Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo pateiktas gyvenamojo ploto apskaičiavimas (pagal kurį iš gyvenamojo ploto pareiškėjas išskaičiavo jo gyvenamojoje patalpoje esančių sekcijų maistui susidėti ir nuteistųjų drabužiams džiovinti) teisės taikymo požiūriu nėra reikšmingas, nes toks gyvenamojo ploto vienam asmeniui apskaičiavimas nėra numatytas nei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, nei Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarkoje, nustatytoje teismo aptartame Organizaciniame tvarkomajame statybos techniniame reglamente STR 1.14.01:1999. Todėl kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkto reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeisti.

Pasisakydama dėl pareiškėjo nurodytų Lietuvos higienos normos HN 76:2010 pažeidimų, kolegija pažymi, kad pagal pareiškėjo teismui paduotą skundą buvo pažeistos šios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostatos: 6 punktas („Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka“); 17 punktas („Pastatyti, rekonstruoti ar kapitaliai suremontuoti laisvės atėmimo vietų pastatai tinkamais naudoti pripažįstami teisės akto nustatyta tvarka“); 27 punktas („Sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje turi būti įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistema“); 46 punktas („Laisvės atėmimo vietų ligoninė ir laisvės atėmimo vietų sveikatos priežiūros tarnybos privalo turėti leidimą-higienos pasą“) ir 60 punktas („Laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų.

Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka“). Atsižvelgdama į išvardintų Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostatų turinį, kolegija, viena vertus, pažymi, kad nagrinėjamoje situacijoje jos turi būti aiškinamos ir taikomos CK 6.250 straipsnio taikymui reikšmingu aspektu, t. y. tuo aspektu, kiek šių nuostatų galbūt padaryti pažeidimai gali būti siejami su asmens fiziniu skausmu, dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, dvasiniu sukrėtimu, emocine depresija, pažeminimu ir kitko, kas teismo gali būti įvertinta pinigais kaip valstybės atlygintina neturtinė žala.

Kita vertus, nurodytus Lietuvos higienos normos HN 76:2010 normų pažeidimus pareiškėjas sieja su Konstitucijos 21 straipsnio („Draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes“), Konvencijos 3 straipsnio („Niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis baudžiamas“) bei Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalies („Vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą“) pažeidimu.

Todėl nagrinėjamai bylai yra reikšmingas ir svarbus pareiškėjo nurodytų (atsakovo galbūt padarytų) Lietuvos higienos normos HN 76:2010 normų pažeidimų kokybinis vertinimo aspektas, t. y. byloje yra svarbu nustatyti, ar tokie atsakovo galbūt padaryti Lietuvos higienos normos HN 76:2010 normų pažeidimai protingumo ir proporcingumo požiūriu gali būti laikomi Konstitucijos 21 straipsnio, Konvencijos 3 straipsnio bei Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalies saugomų vertybių pažeidimu.

Kolegija pažymi, kad pareiškėjo teiginiai dėl aptariamos teisės normos pažeidimo yra deklaratyvūs, t. y. jo nėra siejami su aukščiau nurodytų materialinės teisės normų saugomų vertybių pažeidimu. Todėl pirmosios instancijos teismas, remdamasis administracinių teismų praktika, pagrįstai nurodė, kad vien tik tokiu būdu pareiškėjo nurodytos aplinkybės CK 6.250 straipsnio taikymo požiūriu negali būti pripažintos bylai reikšmingomis aplinkybėmis.

Atsižvelgdama į nurodytus bylai reikšmingus Lietuvos higienos normos HN 76:2010 normų pažeidimų vertinimo kriterijus, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai aptarė pareiškėjo nurodytų aplinkybių reikšmingumo bylai klausimą. Kolegija, sutikdama su teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais ir jų nekartodama, pritaria teismo padarytai išvadai dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nepagrįstumo.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas iš esmės pagrįstu. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo S. D. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Ramūnas Gadliauskas