2016-03-15 Nr. AB-5543-3-62-3-01058-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2403-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01058-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kauno miesto savivaldybės administracijos skundą atsakovui Lietuvos profesinei sąjungai „Sandrauga“ (trečiasis suinteresuotas asmuo – A. M.) dėl sprendimo atsisakyti duoti sutikimą atleisti iš valstybės tarnautojo pareigų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas Kauno miesto savivaldybės administracija (toliau – ir pareiškėjas, Administracija) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 5–10), prašydamas panaikinti Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ (toliau – ir atsakovas, Profesinė sąjunga) 2015 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. L-(D)-134 atsisakyti duoti sutikimą atleisti iš valstybės tarnautojo pareigų Kauno miesto savivaldybės administracijos filialo (duomenys neskelbtini) seniūną A. M. pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 44 straipsnio 2 dalį (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimas yra nepagrįstas, nes atsakovas, atsisakydamas duoti sutikimą atleisti iš valstybės tarnautojo pareigų A. M., varžo darbdavio teises. Šiame kontekste pabrėžė, kad VTĮ 44 straipsnio 2 dalis numato, jog valstybės tarnautojas, dėl laikinojo nedarbingumo nedirbantis ilgiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės arba ilgiau kaip 140 dienų per paskutinius 12 mėnesių, jį į pareigas priėmusio asmens sprendimu gali būti atleistas iš pareigų. Tuo tarpu A. M. nenutrūkstamai sirgo nuo 2014 m. birželio 16 d. iki 2014 m. spalio 30 d., t. y. ilgiau nei 120 kalendorinių dienų iš eilės, todėl darbdavys pagrįstai, vadovaudamasis VTĮ 44 straipsnio 2 dalimi, įgijo teisę jį atleisti iš (duomenys neskelbtini) seniūno pareigų.

Be to, svarbu ir tai, kad A. M. per paskutinius 12 mėnesių sirgo daugiau nei 140 dienų, kadangi be ankščiau minėto laikotarpio jis per paskutinius 12 mėnesių (nuo 2013 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d.) sirgo nuo 2013 m. lapkričio 11 d. iki 2013 m. lapkričio 27 d. ir nuo 2014 m. kovo 3 d. iki 2014 m. kovo 7 d. (iš viso per paskutinius 12 mėnesių – 159 kalendorines dienas). Pareiškėjas pažymėjo, kad jam nėra žinomos aplinkybės, dėl kurių nagrinėjamu atveju negalėtų būti taikomos VTĮ 44 straipsnio 2 dalies nuostatos.

Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad žinodamas, jog A. M. yra Profesinės sąjungos renkamojo organo narys, siekdamas visapusiškai apsaugoti Profesinės sąjungos renkamojo organo nario interesus, nusprendė kreiptis į Profesinę sąjungą, kad ši duotų sutikimą atleisti jos renkamojo organo narį. Tačiau atsakovas 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. L-(D)-338 atsisakė duoti sutikimą. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 17 d. sprendimu panaikino šį Profesinės sąjungos sprendimą ir įpareigojo atsakovą iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą.

Tačiau Profesinė sąjunga, piktnaudžiaudama jai teisės aktais suteiktais įgaliojimais, nepagrįstai vilkindama trečiojo asmens atleidimą, taip užkirsdama kelią pareiškėjui tinkamai organizuoti veiklą Kauno miesto savivaldybės administracijos filiale (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, pakartotinai priėmė visiškai nemotyvuotą skundžiamą 2015 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. L-(D)-134 atsisakyti duoti sutikimą atleisti A. M. iš Kauno miesto savivaldybės administracijos filialo (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūno pareigų.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju atsakovas, priimdamas sprendimą dėl sutikimo atleisti trečiąjį suinteresuotą asmenį iš valstybės tarnybos, privalėjo tik patikrinti, ar atleidimas iš valstybės tarnybos nėra siejamas su pareigūno veikla profesinėje sąjungoje ar jo atstovavimu profesinės sąjungos nariams, nevertinant kitų atleidimo teisėtumo pagrindų, bei privalėjo aiškiai išreikti savo poziciją (sutinka / nesutinka) su prašymu.

Atsakovas Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 25–29) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pagal VTĮ 5 straipsnį darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas. Šiame kontekste pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo (toliau – ir PSĮ) 21 straipsnio 1 dalis numato, kad darbdavys negali atleisti iš darbo darbuotojo, išrinkto į įmonėje, įstaigoje, organizacijoje veikiančios profesinės sąjungos atstovaujamąjį ir (arba) valdymo organą laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės, negavęs tos profesinės sąjungos atstovaujamojo ir (arba) valdymo organo išankstinio sutikimo. Atitinkamai pareiškėjas 2014 m. spalio 21 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu duoti sutikimą atleisti iš darbo trečiąjį suinteresuotą asmenį. Tačiau atsakovas 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. L-(D)-338 pareiškėjui atsakė, jog prašo laikyti, kad Profesinė sąjunga neduoda sutikimo atleisti trečiąjį suinteresuotą asmenį iš pareigų. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 17 d. sprendimu panaikino šį nesutikimą ir įpareigojo atsakovą iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą. Šioje administracinėje byloje ginčijamas Sprendimas buvo priimtas vykdant įsiteisėjusį Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą. Ginčijamu 2015 m. birželio 3 d. sprendimu Nr. L-(D)-134 Profesinės sąjungos komitetas atsisakė duoti sutikimą, kadangi manė, jog yra požymių, kad trečiasis suinteresuotas asmuo yra persekiojamas ir diskriminuojamas dėl jo narystės profesinėje sąjungoje bei dalyvavimo teisminiuose ginčuose prieš darbdavį (pareiškėją). Tuo tarpu pareiškėjas nepateikė atsakovui jokių duomenų, kodėl trečiojo suinteresuoto asmens atžvilgiu norima taikyti VTĮ 44 straipsnio 2 dalį, taip pat nepateikė jokių duomenų, jog sergant trečiajam suinteresuotam asmeniui, sunku organizuoti seniūnijos darbą. Atsižvelgęs į tai, atsakovas padarė išvadą, kad šiuo atveju trečiąjį suinteresuotą asmenį norima atleisti iš valstybės tarnybos dėl jo narystės profesinėje sąjungoje.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimu (b. l. 51–55) pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino atsakovo Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ padalinio Kauno miesto savivaldybės profesinės sąjungos renkamo organo – komiteto – 2015 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. L-(D)-134 atsisakyti duoti sutikimą atleisti iš valstybės tarnautojo pareigų Kauno miesto savivaldybės administracijos filialo (duomenys neskelbtini) seniūną A. M. pagal VTĮ 44 straipsnio 2 dalį.

Teismas nurodė, kad administracinės bylos duomenys patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, jog trečiasis suinteresuotas asmuo eina (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūno pareigas ir nenutrūkstamai sirgo nuo 2014 m. birželio 16 d. iki 2014 m. spalio 30 d., t. y. ilgiau nei 120 kalendorinių dienų iš eilės. Šios aplinkybės buvo patvirtintos ir teisminio nagrinėjimo metu Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1849-423/2015. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad trečiasis suinteresuotas asmuo per paskutinius 12 mėnesių sirgo daugiau nei 140 dienų, kadangi be minėto laikotarpio jis per paskutinius 12 mėnesių (laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d.) sirgo nuo 2013 m. lapkričio 11 d. iki 2013 m. lapkričio 27 d. ir nuo 2014 m. kovo 3 d. iki 2014 m. kovo 7 d., taip pat sirgo ir laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 29 d. iki 2015 m. spalio 26 d.

Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad VTĮ 44 straipsnio 2 dalis nustato, jog valstybės tarnautojas, dėl laikinojo nedarbingumo nedirbantis ilgiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės arba ilgiau kaip 140 dienų per paskutinius 12 mėnesių, jį į pareigas priėmusio asmens sprendimu gali būti atleistas iš pareigų. Į šiuos laikotarpius neįskaitomas laikas, per kurį valstybės tarnautojas gavo ligos socialinio draudimo pašalpą sergantiems šeimos nariams slaugyti bei ligos pašalpą dėl užkrečiamųjų ligų protrūkių arba epidemijų nušalintiems nuo darbo.

Valstybės tarnautojams, netekusiems darbingumo dėl sužalojimo darbe arba profesinės ligos, darbo vieta ir pareigos paliekamos, kol bus atgautas darbingumas arba nustatytas darbingumo lygis. Tačiau trečiasis suinteresuotas asmuo yra Profesinės sąjungos renkamojo organo (Profesinės sąjungos padalinio komiteto) narys, ginčo dėl šios faktinės aplinkybės administracinėje byloje nėra, o Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 134 straipsnio 1 dalis numato, kad darbuotojai, išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus (šio Kodekso 19 str.), laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, negali būti atleisti iš darbo pagal šio Kodekso 129 straipsnį be išankstinio to organo sutikimo.

Profesinės sąjungos ar darbo tarybos pirmininkas jų kadencijos laikotarpiu taip pat negali būti atleisti iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą be išankstinio profesinės sąjungos atstovaujamojo organo ar darbo tarybos sutikimo. Šiuo aspektu teismas akcentavo, kad PSĮ yra specialusis teisės aktas, nustatantis inter alia profesinių sąjungų teises ir atsakomybę santykiuose su darbdaviais ginat savo narių interesus. Šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad darbdavys negali atleisti iš darbo darbuotojo, išrinkto į įmonėje, įstaigoje, organizacijoje veikiančios profesinės sąjungos atstovaujamąjį ir (arba) valdymo organą laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės negavęs tos profesinės sąjungos atstovaujamojo ir (arba) valdymo organo išankstinio sutikimo.

PSĮ 21 straipsnio 1 dalyje ir DK 134 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos darbuotojo (įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo nario) darbo teisių garantijos (profesinės sąjungos renkamųjų organų narių apsaugos nuo darbo santykių nutraukimo) tikslas yra užtikrinti tiems nariams atitinkamą laisvę, nepriklausomumą nuo darbdavio, išvengti galimų darbdavio teisės atleisti darbuotojus iš darbo piktnaudžiavimų, taip pašalinant darbdaviui nepalankius ir su juo konfliktuojančius profesinių sąjungų lyderius. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra konstatavęs, kad profesinei sąjungai suteikta teisė sprendžiant klausimą dėl sutikimo atleisti tarnautoją iš užimamų pareigų patikrinti, ar tarnautojas atleidžiamas dėl jo narystės profesinėje sąjungoje, dėl atstovavimo profesinių sąjungų nariams ar dėl veiklos profesinėje sąjungoje, t. y. papildomas profesinės sąjungos renkamo organo narių teisių atleidžiant juos iš darbo apsaugos mechanizmas aiškintinas tik kaip garantija profesinės sąjungos nariams išvengti diskriminavimo galimybės dėl jų veiklos profesinėje sąjungoje (rėmėsi LVAT 2012 m. vasario 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-343/2012).

Atitinkamai pareiškėjas Kauno miesto savivaldybės administracija kreipėsi į Profesinę sąjungą ir prašė sutikimo atleisti trečiąjį suinteresuotą asmenį iš valstybės tarnautojo pareigų pagal VTĮ 44 straipsnio 2 dalį, kadangi jis serga (nedirba) ilgiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės.

Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, nusprendęs atleisti iš pareigų trečiąjį suinteresuotą asmenį pagal VTĮ 44 straipsnio 2 dalį, kreipdamasis į Profesinę sąjungą išankstinio sutikimo, tinkamai įvykdė įstatymų numatytą procedūrinį reikalavimą (VTĮ 5 str., PSĮ 21 str. 1 d., DK 134 str. 1 d.). Tuo tarpu pagal DK 134 straipsnio 3 dalies nuostatas darbdavys (pareiškėjas) turi teisę teisme ginčyti darbuotojams atstovaujančio organo atsisakymą duoti sutikimą atleisti darbuotojų atstovą.

Įvertinęs nurodytą reglamentavimą, be kita ko, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. sausio 14 d. nutarimu ir Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos Nr. 135 „Dėl darbuotojų atstovų gynimo ir jiems teikiamų galimybių įmonėje“, kurią 1994 m. birželio 23 d. ratifikavo Lietuvos Respublika, teismas akcentavo, kad PSĮ 21 straipsnyje įtvirtinta garantija profesinių sąjungų renkamo organo nariams yra siekiama apsaugoti jų interesus tik tuo tikslu, jog su jais nebūtų susidorota už jų veiklą profesinėje sąjungoje, tačiau tai neturi sukurti teisės profesinių sąjungų atstovams nevykdyti įstatymų ar galiojančių teisės aktų nuostatų bei tapti priemone užkirsti darbdaviui kelią įgyvendinti jam teisės aktais suteiktas teises.

Teismas kartu atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje dėl profesinės sąjungos renkamojo organo diskrecijos ribų sprendžiant vadovo, turinčio teisę skirti į pareigas, prašymą dėl sutikimo atleisti iš tarnybos, ne kartą imperatyviai pažymėta, kad profesinės sąjungos renkamasis organas privalo įvertinti tik tai, ar atleidimas iš tarnybos nėra susijęs su valstybės tarnautojo veikla profesinės sąjungos renkamuose organuose (rėmėsi LVAT 2013 m. kovo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-275/2013, 2011 m. gegužės 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-640/2011, 2011 m. vasario 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A62-1007/2011).

Be to, teismas pažymėjo, kad profesinės sąjungos, savo veikloje gindamos savo narių teises, taip pat turi laikytis sąžiningumo principo ir šią veiklą vykdyti rūpestingai, nepiktnaudžiaujant jai suteiktomis teisėmis (rėmėsi LVAT 2009 m. balandžio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-418/2009). Teismas kartu akcentavo, kad ginčo situacijoje turi būti vertinamas ir valstybės institucijos (kaip darbdavio) interesų pažeidimo reikšmingumas, taip pat būtina atsižvelgti į institucijos vykdomų funkcijų pobūdį, jų pareigūnų statuso ypatumus, darbdavio interesų pobūdį ir kt.

Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl teisėtų valstybės interesų reikšmės bei pažeidimo, ne kartą akcentavo ypatingą tokių santykių pobūdį. Taigi, egzistuoja pagrįstas viešasis interesas, jog atsakingų institucijų ir jų pareigūnų darbas būtų organizuojamas tokiu būdu, kad nebūtų sutrikdytas tinkamas ir efektyvus įstaigos pagrindinių funkcijų įgyvendinimas. Atitinkamai pareiškėjo atstovas teismui pateikė pakankamai argumentų, kad dėl trečiojo suinteresuoto asmens ligos negali normaliai funkcionuoti seniūnijos administravimas.

Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad atsakovas ginčo situacijoje privalėjo tik patikrinti, ar atleidimas iš tarnybos nėra siejamas su pareigūno veikla profesinėje sąjungoje ar jo atstovavimu profesinės sąjungos nariams, nevertinant kitų atleidimo teisėtumo pagrindų, ir savo sprendime privalėjo aiškiai išreikti savo poziciją (sutinka / nesutinka) dėl prašymo bei nurodyti tokio sprendimo motyvus (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 str., 8 str. 1 d.). Tačiau, įvertinus ginčijamą Sprendimą, matyti, kad nors atsakovo nesutikimas išreikštas aiškiai, nenurodyti jokie tokį sprendimą nulėmę motyvai. Visus nesutikimo motyvus atsakovo atstovai iš esmės išdėstė tik teismo posėdžio metu, tačiau teismas, įvertinęs atsakovo atstovų išsakytus argumentus, sprendė, jog jie negali būti vertinami kaip turintys ryšį su trečiojo suinteresuoto asmens veikla profesinėje sąjungoje. Teismas atkreipė dėmesį, kad visi atsakovo nesutikimo motyvai – iš esmės argumentai, kuriais trečiasis suinteresuotas asmuo ateityje galbūt galės remtis, jeigu ginčys atleidimą iš valstybės tarnybos pagal VTĮ 44 straipsnio 2 dalį. Likusius pareiškėjo, atsakovo ir jų atstovų argumentus teismas laikė pertekliniais, neturinčiais juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui (prašymo patenkinimui arba atmetimui), todėl detaliau jų neanalizavo.

III. Atsakovas Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ apeliaciniame skunde (b. l. 58–61) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, įpareigojant teismą išspręsti tinkamo atsakovo šioje byloje klausimą. Atsakovas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Pažymi, jog pareiškėjas nei prašyme, nei teisminių ginčų metu nenurodė jokių objektyvių faktų ir nepateikė įrodymų, kaip atsakovo atsisakymas duoti sutikimą atleisti trečiąjį suinteresuotą asmenį pažeidžia jo interesus. Be to, atkreipia dėmesį, kad Kauno apskrities profesinė sąjunga „Sandrauga“ ir Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ yra atskiri ir savarankiški juridiniai asmenys, skiriasi jų veiklos teritorija (atitinkamai Kauno apskrityje ir visoje Lietuvos Respublikoje), pareiškėjas nario mokestį perveda būtent Kauno apskrities profesinei sąjungai „Sandrauga“, todėl šioje byloje Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ nėra tinkamas atsakovas.

Pareiškėjas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 72–77) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimą nepakeistą. Pareiškėjas teigia, jog nagrinėjamoje byloje pateikė pakankamai įrodymų ir papildomų paaiškinimų, kurie neginčytinai patvirtina ne tik tai, jog trečiasis suinteresuotas asmuo, eidamas pareiškėjo filialo (duomenys neskelbtini) seniūno pareigas, yra atsakingas už tai, kad jo vadovaujamoje seniūnijoje būtų užtikrintas tinkamas Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 32 straipsnyje nustatytų seniūno ir seniūnijos funkcijų įgyvendinimas, tačiau šių funkcijų vykdyti negalėjo dėl ilgai užsitęsusios ligos, bet ir tai, kad trečiojo suinteresuoto asmens nebuvimo darbe dėl ligos ginčijamu laikotarpiu net 159 kalendorines dienas, t. y. beveik pusę metų, buvo sutrikdyta ne tik jo vadovaujamos seniūnijos bendrąja prasme, bet ir atskirų pareiškėjo darbuotojų veikla: (duomenys neskelbtini) seniūno pavaduotojai ginčo laikotarpiu teko dvigubas darbo krūvis ir atsakomybė; (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūno, kuriam Administracijos direktoriaus įsakymu buvo pavesta vykdyti papildomas trečiojo suinteresuoto asmens pavadavimo funkcijas, darbo krūvis tapo ženkliai didesnis.

Tai patvirtinta ir (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2015 m. spalio 23 d. raštas Nr. 23-11-2796. Be to, (duomenys neskelbtini) seniūnija dėl trečiojo suinteresuoto asmens ligos negalėjo tinkamai atlikti seniūnijos mažos vertės pirkimų, kadangi pagal šios pirkimų rūšies taisykles, mažos vertės pirkimą tvirtina filialo seniūnas, o jo pareigas tuo metu ėjo jo pavaduotoja, kuri pareiškėjo direktoriaus 2012 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. A-2634 buvo paskirta (duomenys neskelbtini) seniūnijos mažos vertės pirkimų organizatore. Todėl šį darbą atlikti, kad vėliau jį galėtų tvirtinti pirkimą organizuojančios seniūnijos seniūno pareigas einantis asmuo, pavesta kitos seniūnijos darbuotojai (pareiškėjo direktoriaus 2014 m. spalio 24 d.

įsakymas Nr. A-2927). Taip pat iš Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 32 straipsnio nuostatų matyti, jog seniūnui, atskirai nuo seniūnijos, įstatymu yra deleguotos pakankamai svarbios papildomos funkcijos, kurių vykdymas yra tiesiogiai susijęs su seniūnijos teritorijos gyventojų gerovės kūrimų ir jų poreikiu tenkinimu, kadangi institucijos filialas yra arčiausiai gyventojų (seniūnijos vidaus administravimas, asignavimų valdymas, gyvenamosios vietos deklaravimas ir kitų juridinę reikšmę turinčių faktų tvirtinimas, notarinių veiksmų atlikimas pagal Lietuvos Respublikos notariato įstatymo nuostatas, siūlymų dėl savivaldybės strateginių plėtros ir veiklos planų projektų teikimas savivaldybės administracijos direktoriui ir pan.), taigi filialui beveik pusę metų neturint vadovo, akivaizdu, kad be kitų valstybės tarnautojų ar darbuotojų pagalbos šių funkcijų tinkamas vykdymas negali būti užtikrintas.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad tai patvirtina, jog siekiant užtikrinti tinkamą Administracijos filialo darbo organizavimą, nesant jo vadovo – trečiojo suinteresuoto asmens, Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius atskirais administraciniais aktais papildomas užduotis pavedė atlikti kitiems pareiškėjo darbuotojams, o tai lėmė jų darbo krūvio padidėjimą. Tuo tarpu minėtiems pareiškėjo išdėstytiems argumentams ir įrodymams paneigti atsakovas teismui nepateikė jokių įrodymų. Dėl atsakovo apeliacinio skundo teiginių, kad šiuo atveju į bylą atsakovu buvo įtrauktas netinkamas atsakovas, pareiškėjas pabrėžia, jog ginčijamą atsisakymą duoti sutikimą atleisti trečiąjį suinteresuotą asmenį davė, t. y. 2015 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. L-(D)-134 priėmė, būtent Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“, o ne Kauno apskrities profesinė sąjunga „Sandrauga“.

Be to, abu minėti juridiniai asmenys yra registruoti tuo pačiu adresu, elektroninio pašto adresas ir interneto tinklapis taip pat sutampa, abiems profesinėms sąjungoms vadovauja tas pats pirmininkas, o tuo atveju, jeigu pareiškėjo prašymą duoti sutikimą atleisti trečiąjį suinteresuotą asmenį gavo ne tas juridinis asmuo, atsakovas turėjo pareigą grąžinti šį raštą pareiškėjui, kaip kreipusis ne į tą adresatą, arba persiųsti tam juridiniam asmeniui, kuris turi teisę priimti tokį sprendimą. Tačiau tokių veiksmų atsakovas neatliko ir Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ padalinio renkamasis organas – komitetas – ėmėsi svarstyti pareiškėjo prašymą bei nusprendė atsisakyti duoti sutikimą atleisti trečiąjį suinteresuotą asmenį ir šioje administracinėje byloje ginčijamu Sprendimu apie tai informavo pareiškėją.

Šiame kontekste pareiškėjas kartu atkreipia dėmesį, jog dėl atsakymo duoti sutikimą atleisti trečiąjį suinteresuotą asmenį pagal tą patį pareiškėjo 2014 m. spalio 21 d. raštą Nr. (33.200)R-5961 nagrinėjama jau antra administracinė byla (pirmoji administracinė byla Nr. 1-1849-423/2015; apeliacinės instancijos teisme bylos Nr. A-2021-520/2015). Tačiau nei pirmosios instancijos teisme šioje byloje, nei procesiniuose dokumentuose ankstesnėje administracinėje byloje atsakovas nebuvo išdėstęs argumentų dėl netinkamo atsakovo.

Pareiškėjas taip pat pažymi, kad atsakovas skundžiamame 2015 m. birželio 3 d. sprendime Nr. L-(D)-134 nurodo, jog sutikimą atsisako duoti būtent padalinio renkamasis organas, todėl atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, kad abi profesinės sąjungos registruotos vienu adresu, turi tokius pačius internetinio tinklapio ir elektroninio pašto adresus ir net tą patį pirmininką, manytina, jog Kauno apskrities darbuotojų profesinė sąjunga „Sandrauga“ yra Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ padalinys, kuris pagal Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ įstatų 33 punktą atlieka dalį Sandraugos konfederacijos funkcijų.

Be to, Sąjungos konfederacijai įstatai taip pat neriboja teisės vykdyti padaliniui priskirtų funkcijų, o šiuo atveju pareiškėjui teisines pasekmes sukelia būtent Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ 2015 m. birželio 3 d. raštas Nr. L-(D)-134, parengtas ant oficialaus blanko, pasirašytas pirmininko, jame išdėstyta konkretaus Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ padalinio pozicija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Profesinės sąjungos atsisakymo duoti sutikimą atleisti iš pareigų Profesinės sąjungos renkamojo organo narį pagrįstumo ir teisėtumo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Administracija 2014 m. spalio 21 d. raštu Nr. (33.200)R.5961 (b. l. 11) kreipėsi į Profesinę sąjungą dėl sutikimo atleisti iš pareigų Profesinės sąjungos renkamojo organo narį A. M. (Administracijos filialo (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūną) pagal VTĮ 44 straipsnio 2 dalį, nurodydamas, jog A. M. serga (nedirba) ilgiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės, todėl, siekiant užtikrinti efektyvią ir sklandžią (duomenys neskelbtini) seniūnijos veiklą, vadovaujantis VTĮ 44 straipsnio 2 dalimi, priimtas sprendimas atleisti jį iš (duomenys neskelbtini) seniūno pareigų. Byloje esantys Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys patvirtina, kad A. M. nenutrūkstamai sirgo nuo 2014 m. birželio 16 d. iki 2014 m. spalio 30 d., t. y. ilgiau nei 120 kalendorinių dienų iš eilės, taip pat per paskutinius 12 mėnesių (nuo 2013 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d.) jis sirgo daugiau nei 140 dienų, kadangi be minėto laikotarpio dar sirgo nuo 2013 m. lapkričio 11 d. iki 2013 m. lapkričio 27 d. ir nuo 2014 m. kovo 3 d. iki 2014 m. kovo 7 d. (b. l. 13–14).

VTĮ 44 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad valstybės tarnautojas, dėl laikinojo nedarbingumo nedirbantis ilgiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės arba ilgiau kaip 140 dienų per paskutinius 12 mėnesių, jį į pareigas priėmusio asmens sprendimu gali būti atleistas iš pareigų. Į šiuos laikotarpius neįskaitomas laikas, per kurį valstybės tarnautojas gavo ligos socialinio draudimo pašalpą sergantiems šeimos nariams slaugyti bei ligos pašalpą dėl užkrečiamųjų ligų protrūkių arba epidemijų nušalintiems nuo darbo. Valstybės tarnautojams, netekusiems darbingumo dėl sužalojimo darbe arba profesinės ligos, darbo vieta ir pareigos paliekamos, kol bus atgautas darbingumas arba nustatytas darbingumo lygis.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog trečiasis suinteresuotas asmuo A. M. yra Profesinės sąjungos renkamojo organo (Profesinės sąjungos padalinio komiteto) narys. Tuo tarpu, vadovaujantis PSĮ 21 straipsnio 1 dalimi, darbdavys negali atleisti iš darbo darbuotojo, išrinkto į įmonėje, įstaigoje, organizacijoje veikiančios profesinės sąjungos atstovaujamąjį ir (arba) valdymo organą laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės negavęs tos profesinės sąjungos atstovaujamojo ir (arba) valdymo organo išankstinio sutikimo. Remiantis DK 134 straipsnio 1 dalimi, darbuotojai, išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus (šio Kodekso 19 str.), laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, negali būti atleisti iš darbo pagal šio Kodekso 129 straipsnį be išankstinio to organo sutikimo. Profesinės sąjungos ar darbo tarybos pirmininkas jų kadencijos laikotarpiu taip pat negali būti atleisti iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą be išankstinio profesinės sąjungos atstovaujamojo organo ar darbo tarybos sutikimo. Atitinkamai, kaip minėta, pareiškėjas kreipėsi į Profesinę sąjungą su prašymu dėl sutikimo atleisti A. M. iš (duomenys neskelbtini) seniūno pareigų. Tačiau skundžiamu 2015 m. birželio 3 d. sprendimu Nr. L-(D)-134 Profesinė sąjunga atsisakė duoti sutikimą atleisti iš valstybės tarnautojo pareigų Administracijos filialo (duomenys neskelbtini) seniūną A. M. pagal VTĮ 44 straipsnio 2 dalį. Minėtame Sprendime (b. l. 12) Profesinė sąjunga nurodė, kad Administracijos prašymas buvo svarstomas „Sandrauga“ padalinio Kauno miesto savivaldybės profesinės sąjungos renkamojo organo – komiteto – 2015 m. birželio 3 d. susirinkimo metu, ir komitetas nutarė atsisakyti duoti sutikimą atleisti iš darbo A. M., t. y. nedavė sutikimo. DK 134 straipsnio 3 dalis numato, jog darbdavys turi teisę teismo tvarka ginčyti darbuotojams atstovaujančio organo atsisakymą duoti sutikimą atleisti darbuotojų atstovą. Teismas gali panaikinti tokį sprendimą, jei darbdavys įrodo, kad šis sprendimas iš esmės pažeidžia jo interesus.

Pažymėtina, kad PSĮ 21 straipsnio 1 dalyje ir DK 134 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos darbuotojo – įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo nario – darbo teisių garantijos (profesinės sąjungos renkamųjų organų narių apsaugos nuo darbo santykių nutraukimo) tikslas yra užtikrinti tiems nariams atitinkamą laisvę, nepriklausomumą nuo darbdavio, išvengti galimų darbdavio teisės atleisti darbuotojus iš darbo piktnaudžiavimų, taip pašalinant darbdaviui nepalankius ir su juo konfliktuojančius profesinių sąjungų lyderius.

Taigi aptariamos normos yra papildomos profesinių sąjungų renkamųjų organų narių teisių garantijos už prisiimtą papildomą riziką (žr., pvz., LVAT 2013 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-275/2013 ir kt.). Kita vertus, nors profesinių sąjungų veiklos laisvė, įskaitant jos narių darbo garantijas, turi būti pripažįstama pagrindine, taip pat matyti, kad jos įgyvendinimui gali būti taikomi tam tikri apribojimai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas PSĮ 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą profesinės sąjungos narių, kurie yra išrinkti į renkamuosius profesinės sąjungos organus, garantiją, ne kartą yra pažymėjęs, jog teisinio reguliavimo dėl profesinių sąjungų narių garantijų kontekste yra apibrėžiamos ir profesinės sąjungos diskrecijos teisės duoti ar ne sutikimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo ribos: profesinė sąjunga šią teisę turi naudoti tik kaip priemonę apginti savo narius nuo diskriminacijos narystės profesinėje sąjungoje pagrindu, nesant įrodymų, jog tarnybinę nuobaudą ketinama skirti dėl asmens veiklos profesinėje sąjungoje, profesinės sąjungos atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą yra neteisėtas, kadangi nepagrįstai suvaržytų viešojo administravimo subjektų teisę vykdyti įstatymais priskirtas funkcijas, galimybę reaguoti į pavaldžių tarnautojų darbinės veiklos trūkumus, padarytus pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2010 m. liepos 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1080/2010; 2012 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2288/2012 ir kt.).

Be to, draudžiama pirmiau aptartą profesinių sąjungų narių garantijų sistemą įgyvendinti tokiu būdu, kuris, priklausomai nuo aplinkybių, suponuotų piktnaudžiavimą teise ir dėl kurio valstybės institucijos vadovybei kiltų kliūčių įgyvendinti tinkamą valstybės institucijos funkcionavimą. Šiuo klausimu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra nusprendęs, kad profesinės sąjungos savo veikloje gindamos savo narių teises taip pat turi laikytis sąžiningumo principo ir šią veiklą vykdyti rūpestingai, nepiktnaudžiaujant jai suteiktomis teisėmis (žr., pvz., LVAT 2009 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-418/2009, 2012 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-368/2012 ir kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad profesinei sąjungai suteikta teisė sprendžiant klausimą dėl sutikimo atleisti tarnautoją iš užimamų pareigų patikrinti, ar tarnautojas atleidžiamas dėl jo narystės profesinėje sąjungoje, dėl atstovavimo profesinių sąjungų nariams ar dėl veiklos profesinėje sąjungoje, t. y. papildomas profesinės sąjungos renkamo organo narių teisių atleidžiant juos iš darbo apsaugos mechanizmas aiškintinas tik kaip garantija profesinės sąjungos nariams išvengti diskriminavimo galimybės dėl jų veiklos profesinėje sąjungoje (žr., pvz., LVAT 2012 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-343/2012, 2015 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2021-520/2015 ir kt.).

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl skundžiamo Profesinės sąjungos Sprendimo pagrįstumo ir dėl to, kad šis Sprendimas iš esmės pažeidžia pareiškėjo Administracijos interesus. Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Tuo tarpu atsakovo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Priešingai, nei tvirtina atsakovas, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas atsakovui pateikė aiškų ir pakankamai motyvuotą prašymą duoti sutikimą atleisti A. M. iš (duomenys neskelbtini) seniūno pareigų, kartu su objektyviais jį pagrindžiančiais duomenimis, o byloje iš esmės nėra duomenų, jog šiuo konkrečiu atveju trečiąjį suinteresuotą asmenį būtų siekiama atleisti būtent dėl jo narystės profesinėje sąjungoje, dėl atstovavimo profesinių sąjungų nariams ar dėl kitos veiklos profesinėje sąjungoje.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Pasisakydama dėl atsakovo Profesinės sąjungos apeliacinio skundo argumentų, kad šioje byloje Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ nėra tinkamas atsakovas, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui Administracijai atsisakymą duoti sutikimą atleisti trečiąjį suinteresuotą asmenį A. M. pateikė būtent Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“, atitinkamai pareiškėjas teismui skundė ir prašė panaikinti būtent Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ vardu priimtą 2015 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. L-(D)-134 (b. l. 12).

Be to, minėtame 2015 m. birželio 3 d. sprendime Nr. L-(D)-134 aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog Administracijos prašymas duoti sutikimą pagal VTĮ 44 straipsnio 2 dalį atleisti iš darbo Kauno miesto savivaldybės administracijos padalinio (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūną A. M. buvo svarstomas būtent „Sandrauga“ padalinio Kauno miesto savivaldybės profesinės sąjungos renkamojo organo – komiteto, kuris 2015 m. birželio 3 d. susirinkimo metu nutarė atsisakyti duoti sutikimą atleisti iš darbo A. M., t. y. nedavė sutikimo.

Taigi, iš pateikto atsisakymo turinio akivaizdžiai matyti, kad atsisakymas (skundžiamas Sprendimas) pateiktas Profesinės sąjungos vardu, o Administracijos prašymas buvo svarstomas Profesinės sąjungos padalinio, veikiančio būtent Kauno miesto savivaldybėje, renkamojo organo – komiteto. Todėl nagrinėjamu atveju Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ laikytina tinkamu atsakovu byloje. Šiuo aspektu kartu pabrėžtina, kad dėl aplinkybių, reikšmingų sprendžiant dėl tinkamo (kompetentingo) subjekto nagrinėti pareiškėjo Administracijos prašymą duoti sutikimą atleisti trečiąjį suinteresuotą asmenį iš darbo, iš esmės jau yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2021-520/2015 apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą pagal pareiškėjo Kauno miesto savivaldybės administracijos skundą atsakovui Lietuvos profesinei sąjungai „Sandrauga“ (trečiasis suinteresuotas asmuo – A.

M.) dėl Profesinės sąjungos sprendimo pagal Administracijos 2014 m. spalio 21 d. raštą Nr. (33.200)R.5961 atsisakyti duoti sutikimą atleisti iš valstybės tarnautojo pareigų panaikinimo. Minėta nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paliko nepakeistą Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą, kuriuo, be kita ko, būtent Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ buvo įpareigota teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais (per 14 dienų nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos) išnagrinėti pareiškėjo Kauno miesto savivaldybės administracijos 2014 m. spalio 21 d. prašymą Nr. (33.200)R-5961 dėl sutikimo atleisti A.

M. iš valstybės tarnautojo pareigų pagal VTĮ 44 straipsnio 2 dalį.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius