2K-582/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-582/2012

Teisminio proceso Nr. 1-30-9-00019-2011-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.19.4.;

1.2.20.15. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Vladislovo Ranonio ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

sekretoriaujant Linai Baužienei,

dalyvaujant prokurorui Gintui Ivanauskui,

išteisintajam N. P.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Jevgenijaus Michailovskio (Jevgenij Michailovskij) kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nutarties, kuria atmestas Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro apeliacinis skundas.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 11 d. nuosprendžiu N. P. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį ir 245 straipsnį, kaip nepadaręs veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos D. Bajerčiūtės pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimo,

n u s t a t ė:

N. P. buvo kaltinamas tuo, kad, būdamas valstybės tarnautoju, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis, dėl to didelės žalos patyrė valstybė bei juridinis asmuo. N. P., dirbdamas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (duomenys neskelbtini) teritorinio padalinio vedėju ir pagal 2008 m. gegužės 7 d. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini), šiam atstovaudamas (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės Nuolatinėje statybos komisijoje, sudarytoje 2007 m. spalio 4 d. (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybos sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), privalėdamas savo darbe vadovautis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. redakcija) 3 straipsnio l dalimi, nustatančia, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnyba grindžiama įstatymų viršenybės, atsakomybės už priimtus sprendimus, principais; 3 straipsnio 2 dalies 6 punktu, nustatančiu, kad valstybės tarnautojas asmeniškai atsako už savo sprendimus; 3 straipsnio 2 dalies 8 punktu, 15 straipsnio l dalies 5 punktu, įpareigojančiais valstybės tarnautoją deramai atlikti savo pareigas ir nepiktnaudžiauti tarnyba, to nepaisė ir pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. redakcija) 14 straipsnio l dalį, nustatančią, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams bei tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje;

N. P. tyčia nevykdė įsiteisėjusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties, priimtos 2011 m. vasario 10 d. administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje teismas įpareigojo atsakovą – Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (duomenys neskelbtini) teritorinį padalinį – suderinti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detalųjį planą pagal Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (duomenys neskelbtini) teritorinio padalinio 2006 m. liepos 18 d. planavimo sąlygas detaliojo planavimo dokumentams rengti Nr. 42;

N. P. 2011 m. kovo 2 d. (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybėje (duomenys neskelbtini), Nuolatinės statybos komisijos posėdyje, detaliojo plano nesuderino ir 2011 m. kovo 2 d. (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos teritorijų planavimo dokumento kompleksinio derinimo protokole Nr. (21.2)-9/12 parašė „nederiname“. Dėl to didelės moralinės žalos patyrė UAB „I. K.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)), nes buvo sumenkintas šio juridinio asmens įvaizdis, nevykdomas verslo projektas, didelės žalos patyrė valstybė, nes buvo pažeisti valstybės deklaruojami įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo bei lojalumo principai, iškraipytos valstybės institucijos – Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (duomenys neskelbtini) teritorinio padalinio – funkcijos bei veiklos principai ir diskredituotas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (duomenys neskelbtini) teritorinio padalinio vedėjo, kaip valstybės tarnautojo, vardas.

Taip N. P. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 228 straipsnio 1 dalyje ir 245 straipsnyje. Dėl šių kaltinimų N. P. išteisintas kaip nepadaręs nusikalstamų veikų.

Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras prašo Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad Klaipėdos apygardos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes netinkamai, vienpusiškai įvertino įrodymus, kuriais grindžiamas kaltinimas N. P., o nepateikęs motyvuotų išvadų dėl dalies apeliacinio skundo esminių argumentų, pažeidė ir BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas. Tokie pažeidimai laikytini esminiais, nes sukliudė teismui priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį bei nešališkai išnagrinėti bylą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai išaiškino sprendimo, nesusijusio su bausme, vykdymo procedūrą, tai lėmė BK 2 straipsnio 1, 3, 4 dalių netinkamą pritaikymą, nes, esant N. P. kaltės padarius BK 228 straipsnio 1 dalyje ir 245 straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas įrodymams, jas padaręs asmuo nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, o tai yra pagrindas apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti (BPK 369 straipsnio 2 dalis).

Kasaciniame skunde kritikuojamos apeliacinės instancijos teismo išvados apie Vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 10 d. nutartimi suformuluoto įpareigojimo formalų pobūdį, jos neprivalomumą vykdyti ir savaiminį teisinių padarinių sukėlimą. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas padarė deklaratyvias išvadas, kurios neparemtos jokiais norminiais teisės aktais ar teismų praktika, ir prisiėmė teisę išaiškinti specializuoto teismo sprendimo (nutarties) vykdymą, šiuo atveju neteisingai konstatuodamas jo neprivalomumą. Tai prieštarauja ne tik nurodytai Vyriausiojo administracinio teismo nutarčiai, bet ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 97 straipsnio nuostatoms. Nelogiška teigti, kad ši Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis buvo veiksminga nuo pat jos įsiteisėjimo momento nepriklausomai nuo to, ar N. P. atliks kokius nors veiksmus, ar ne, nes tokiu atveju beprasmė būtų šios teismo nutarties rezoliucinė dalis, įpareigojanti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (duomenys neskelbtini) teritorinį padalinį atlikti tam tikrus veiksmus. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnyje nurodyta, kokius sprendimus turi teisę priimti administracinis teismas, o pagal 140 straipsnį, apeliacinės instancijos specializuotam teismui nesuteikta teisė atlikti veiksmų, kuriuos atlikti turi teisę ir pareigą tik tam tikra institucija (šioje byloje – Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (duomenys neskelbtini) teritorinis padalinys). Vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 10 d. nutarties rezoliucinėje dalyje suformuluoto įpareigojimo priverstinio vykdymo būtinybę patvirtina ir tai, jog dėl šio įpareigojimo Klaipėdos apygardos administracinis teismas buvo išdavęs vykdomąjį raštą, kuris buvo perduotas antstoliui priverstiniam vykdymui.

Kasatorius, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 771 straipsniu, reglamentuojančiu sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, įvykdymą, nurodo, kad tokie įpareigojantys sprendimai turi būti vykdomi priverstinai; be to, patys savaime jie nepakeičia įpareigoto atlikti tam tikrus veiksmus asmens veikimo. Tam, kad teismų sprendimai būtų įgyvendinti, įstatymo leidėjas numato sankcijas (pvz., baudas) juos nevykdantiems asmenims, o sąmoningai, tyčia sprendimus nevykdantiems asmenims numato ir baudžiamąją atsakomybę.

Apeliacinės instancijos teismo išvados apie tai, kad Vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 10 d. nutartis tik pašalino kliūtį dėl detaliojo plano suderinimo, padarytos neteisingai aiškinant įstatymą, t. y. netinkamai taikant BK 245 straipsnį ir 228 straipsnio 1 dalį.

Kasatorius pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų išplėstinė septynių teisėjų kolegija kasacinėje byloje Nr. 2K-7-233/2007 konstatavo, kad BK 245 straipsnis ir CPK 771 straipsnis nustato skirtingas atsakomybės rūšis, kurios viena kitos nepaneigia ir nėra vienodos. BK 245 straipsniu siekiama užtikrinti, saugoti teisingumo sistemos normalų funkcionavimą, tuo tarpu pagal CPK 771 straipsnyje nustatytą tvarką vykdymo proceso metu asmeniui taikomos procesinės poveikio priemonės už jo procesinių pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą, taip siekiant užtikrinti privalomą teismų sprendimų vykdymą. BK 245 straipsnyje įtvirtinta formali nusikalstamos veikos sudėtis, kuri realizuojama nuo neteisėto neveikimo pradžios. Minėtų BK ir CPK straipsnių konkurencijos nėra, šios įstatymų normos skirtingos savo prigimtimi ir paskirtimi, nes asmens patraukimas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 245 straipsnį visiškai netrukdo jam taikyti CPK 771 straipsnyje numatytos procesinės poveikio priemonės – baudos. Kasacinėse bylose (Nr. 2K-108/2012, 2K -291/2008) pažymėta, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 245 straipsnį svarbu teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis, vykdymo ar nevykdymo faktas, o ne šio sprendimo teisiniai pagrindai.

BK 245 straipsnyje numatyta nusikalstama veika yra trunkamojo pobūdžio, jos baigtumas siejamas su momentu, kai asmuo nustatytu laiku neįvykdo savo pareigos. Pagal šį straipsnį atsakomybėn trauktinas tik tas asmuo, kuris yra atsakingas už teismo sprendimo vykdymą ir kuris veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokdamas, kad neteisėtai nevykdo savo pareigos, ir to norėdamas. Bylos duomenys leidžia teigti, kad N. P., įgaliotas atstovauti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (duomenys neskelbtini) teritoriniam padaliniui sprendžiant sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detaliojo plano derinimo klausimą, 2011 m. kovo 2 d. (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės Nuolatinėje statybos komisijoje buvo tinkamai informuotas apie pareigą įvykdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendimą, jis suvokė jame suformuluotą įpareigojimą ir šio įpareigojimo besąlygiškumą, tačiau tyčia, naudodamasis savo tarnybine padėtimi bei suteiktais įgaliojimais, prisidengdamas tariamais tarnybos interesais bei visuomenės gerove, nevykdė teismo nutarties.

Pasak kasatoriaus, Klaipėdos apygardos teismas iš esmės pažeidė BPK 332 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes neišsamiai išnagrinėjo prokuratūros apeliacinį skundą, nepasisakydamas dėl jame nurodytų argumentų, susijusių su tyčios piktnaudžiauti tarnyba bei nevykdyti teismo sprendimo buvimu N. P. veiksmuose. Apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad nors N. P. ir įtikino pirmosios instancijos teismą, jog 2011 m. vasario 10 d. teismo nutartį supratęs taip, kaip ir departamento teisininkai, su kuriais konsultavosi prieš įvykstant 2011 m. kovo 2 d. posėdžiui (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybėje), tačiau pats dalyvavo ir Vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, todėl žinojo, kad teismas pasisakė dėl detaliojo plano atitikimo planavimo sąlygoms Nr. 42 ir įpareigojo suderinti šį planą be jokių papildomų reikalavimų. Tikint kaltinamuoju, tampa nesuprantami ir nelogiški jo, taip pat ir jo atstovaujamo departamento veiksmai teikiant prašymą atnaujinti procesą bei paduodant skundus dar ikiteisminio tyrimo metu, kurie motyvuoti tuo, kad nutartį priėmęs teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą.

Be to, Vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 10 d. nutartyje pažymėta, kad Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (duomenys neskelbtini) teritorinis padalinys, kurio vadovas N. P. jam atstovavo administraciniuose (Klaipėdos apygardos bei Vyriausiajame) teismuose, nesivadovavo sąžiningumo ir protingumo principais, kėlė vis naujus perteklinius reikalavimus (apie tai pasisakė abiejų instancijų administraciniai teismai). Tai irgi patvirtina, kad N. P., suprasdamas tikrą įpareigojimo esmę, tyčia piktybiškai jo nevykdė. Visų apeliacinio skundo argumentų, kuriais įrodinėta N. P. kaltė, apeliacinės instancijos teismas nevertino, o tik konstatavo, kad išteisintasis klaidingai suprato teismo nutartį.

Kasaciniame skunde teigiama, kad neteisingos yra teismo išvados, jog N. P. siekė veikti teisėtai, manydamas, kad planą reikia suderinti tik tada, kai jis atitiks tam tikras sąlygas, ir nesuvokė bei nenumatė žalingo savo veiksmų pobūdžio. Šios išvados grindžiamos tik N. P. parodymais, bet ne faktiniais bylos duomenimis, kurie patvirtina nusikalstamų veikų tyčinį pobūdį; sprendžiant pagal nurodytas aplinkybes išteisintasis turėjo suprasti ir suprato įpareigojimą taip, kaip jį suformulavo Vyriausiasis administracinis teismas.

Taigi, išteisintasis piktnaudžiavo suteiktais įgaliojimais žinodamas, kad teismas galutiniu sprendimu įpareigojo atlikti tam tikrą veiksmą; tokio teismo sprendimo nevykdymas prisidengiant tariamu pažeidimu ir teise spręsti tam tikrus klausimus, yra ne kas kita, kaip nusikaltimai, numatyti BK 228 straipsnio 1 dalyje ir 245 straipsnyje.

Kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasacinis skundas nepagrįstas.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas prokuroro apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, kuriuo N. P. išteisintas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 245 straipsnį, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas, o tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą. Pagrindiniai kasacinio skundo argumentai susiję su tuo, kad teismas neteisingai aiškino aplinkybes, reikšmingas sprendžiant baudžiamosios atsakomybės pagal BK 245 straipsnį klausimą, t. y. apeliacinės instancijos teismo išvados dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 10 d. nutarties, kurios nevykdė išteisintasis, traktavimas kaip savaime sukeliančios teisinius padarinius, o dėl to ir joje nurodytas įpareigojimas esą yra tik formalus ir vykdyti neprivalomas. Kasatorius mano, kad yra priešingai ir nurodo, jog N. P., nevykdydamas minėtos jį įpareigojančios atlikti atitinkamus veiksmus nutarties, apie kurią buvo informuotas, tai darė tyčia, piktybiškai, kartu naudodamasis savo tarnybine padėtimi bei suteiktais įgaliojimais. Be to, kasaciniame skunde teigiama, kad vykdytinoje administracinio teismo nutartyje įpareigojimas suderinti žemės sklypo detalųjį planą nesiejamas su papildomomis sąlygomis, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad išteisintasis klaidingai suprato teismo nutartį ir siekė veikti teisėtai, manydamas, jog planą privalo suderinti tada, kai jis atitiks tam tikras nutartyje nurodytas sąlygas.

BK 245 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo esmė – nevykdymas teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis. Atsakomybė už tokio teismo sprendimo nevykdymą kyla, kai privalantis vykdyti sprendimą asmuo ne tik nevykdo teismo sprendimo, bet veikia tiesiogine tyčia, t. y. suvokia, kad neteisėtai nevykdo teismo sprendimo, ir to nori. Teismų praktikoje konstatuota, kad atsakomybė pagal BK 245 straipsnį negali būti taikoma vien tik nustačius teismo sprendimo nevykdymo (ar neįvykdymo) faktą. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad sprendžiant baudžiamosios atsakomybės taikymo klausimą būtina įvertinti teismo sprendime nustatyto įpareigojimo turinį, objektyvias priežastis, dėl kurių toks įpareigojimas nebuvo įvykdytas. Baudžiamosios teisinės atsakomybės konstatavimui reikšminga tai, ar teismo sprendimas, nesusijęs su bausme, buvo nevykdomas sąmoningai, suvokiant, kad jo įvykdymui nėra objektyvių kliūčių ir todėl jame nurodytas įpareigojimas turi būti vykdomas.

Byloje nustatytos ir teismų sprendimuose nurodytos visos faktinės aplinkybės, leidžiančios spręsti N. P. baudžiamosios atsakomybės klausimus. Kasacinio skundo argumentai iš esmės yra susiję su teisiniu šių aplinkybių vertinimu. Taigi nustatyta, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 10 d. nutartimi Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (duomenys neskelbtini) teritorinis padalinys buvo įpareigotas suderinti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detalųjį planą pagal Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (duomenys neskelbtini) teritorinio padalinio 2006 m. liepos 18 d. planavimo sąlygas detaliojo planavimo dokumentams rengti Nr. 42. 2011 m. kovo 2 d. (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos posėdyje detalusis planas nebuvo suderintas ir šios komisijos teritorijų planavimo dokumento kompleksinio derinimo protokole Kultūros paveldo departamento (duomenys neskelbtini) teritorinio padalinio vedėjas N. P. parašė „nederiname, nes neatitinka 2006 m. liepos 18 d. planavimo sąlygų Nr. 42“, be to, nurodė, kurie šiose sąlygose nurodytų punktų reikalavimai nėra įvykdyti.

Taigi, 2011 m. vasario 10 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties rezoliucinėje dalyje suformuluotas sprendimas, t. y. įpareigojimas, už kurio nevykdymą kaltinamas N. P., nėra besąlygiškas, nes jame nustatytas įpareigojimas suderinti žemės sklypo detalųjį planą siejamas su jo atitikimu (kitaip tariant – pagal) nurodytoms planavimo sąlygoms Nr.

42. Aptariama teismo nutartis priimta administracinėje byloje sprendžiant ginčą dėl atsisakymo derinti detalųjį planą bei įpareigojimo atlikti atitinkamus veiksmus, tačiau iš bylos medžiagos, taip pat iš pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio turinio matyti, kad dėl minėtų planavimo sąlygų Nr. 42 suinteresuotieji asmenys turi skirtingas nuomones, tačiau pažymėtina, kad šis klausimas nėra šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas. Antra vertus, išteisintasis N. P., nederindamas detaliojo plano, nurodė konkrečius 2006 m. liepos 18 d. planavimo sąlygų Nr. 42 punktų reikalavimus, kurie, jo įsitikinimu, nėra įvykdyti; apie tai, kodėl nevykdė teismo sprendimo (administracinio teismo nutarties), jis detaliai paaiškino teisiamajame posėdyje.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptarti N. P., kitų asmenų parodymai, atsižvelgiant į visas šios bylos aplinkybes, leidžia teigti, kad N. P. suprato besielgiantis teisėtai, nes nederino detaliojo plano dėl jo neatitikimo sąlygoms, su kuriomis teismas susiejo įpareigojimą jį suderinti. Taigi konstatuoti, kad išteisintasis piktybiškai, tyčia nevykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 10 d. nutarties (kaip apie tai teigiama kasaciniame skunde) nėra pagrindo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad N. P. veikoje nėra BK 245 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo sudėties, o tai suponuoja ir tai, kad jis nepiktnaudžiavo tarnybine padėtimi, nes už šią veiką, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje, buvo kaltinamas kaip valstybės tarnautojas, neteisėtai nevykdęs teismo sprendimo.

Pažymėtina, kad pagrįsti yra kasacinio skundo teiginiai apie tai, jog apeliacinės instancijos teismas neteisingai išaiškino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 10 d. nutartį kaip savaime sukeliančią teisines pasekmes ir neprivalomą vykdyti institucijai, kuriai nustatė įpareigojimą suderinti detalųjį planą, todėl esą tokia suderinimo procedūra nebuvo reikalinga. Taip pat skundžiamoje teismo nutartyje nevisiškai teisingai pasisakyta ir dėl 2011 m. vasario 10 d. administracinio teismo nutartyje nurodytų planavimo sąlygų; apeliacinės instancijos teismo nurodytas motyvas, pažymint, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (savo nutarties aprašomoje dalyje) „pabrėžė, jog teismo sprendimui įvykdyti negali būti numatomos papildomos sąlygos“, iš tiesų nepaneigia pirmosios instancijos teismo konstatuotų (ir šioje kasacinės instancijos teismo nutartyje aptartų) aplinkybių, reikšmingų N. P. veikos teisiniam vertinimui. Minėta, kad aktualus ginčas dėl sąlygų šioje baudžiamojoje byloje nesprendžiamas, tačiau, atsižvelgiant į būtinumą laikytis planavimo sąlygose Nr. 42 nurodytų reikalavimų, susidariusioje situacijoje išteisintojo nurodytos priežastys aiškintinos jo naudai.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino N. P., o apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė prokuroro apeliacinį skundą, palikdamas išteisinamąjį nuosprendį galioti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas Piesliakas

Vladislovas Ranonis

Dalia Bajerčiūtė