2020-04-15 Nr. AB-7424-3-62-3-01552-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-949-1062/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01552-2018-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2; 1.2.3; 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (nuo 2019 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija), apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – likviduota biudžetinė įstaiga Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos ir bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“, atstovaujama bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Valdsita“) dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėja L. K. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė jai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, priteisti 825,24 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Pareiškėja paaiškino, kad iš interneto portalo Beta.lt (portalo valdytojas – uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Cherry Media LT“) įsigijo 6 dienų kelionę (2015 m. sausio 10 d.–2015 m. sausio 16 d.) į Fuerteventūrą ir už šią kelionę sumokėjo iš viso 2 998 Lt (868,28 Eur). Kadangi kelionė buvo įsigyta per minėtą portalą, pinigai buvo pervesti į UAB „Cherry Media“ sąskaitą. Kelionę turėjo organizuoti kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“, su kuriuo 2014 m. spalio 24 d. buvo sudaryta turizmo paslaugų sutartis. Pareiškėja pažymėjo, kad parašų ant sutarties nebuvimas nepaneigia sutarties sudarymo, kadangi sutartis buvo sudaroma pateikiant pasiūlymą (oferta) ir jį priimant (akceptas) arba kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais. L. K. apmokėjo kelionės kainą, o UAB „Freshtravel“ atsiuntė tipinę sutartį. Kelionė nebuvo suorganizuota, nes UAB „Freshtravel“ tapo nemoki. Pareiškėja nustatyta tvarka kreipėsi į Valstybinį turizmo departamentą prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) dėl UAB „Freshtravel“ sumokėtų pinigų kompensavimo procedūros inicijavimo, kuris 2015 m. liepos 27 d. raštu Nr. SD-856 „Dėl kompensacijos už UAB „Freshtravel“ nesuteiktas paslaugas“ pareiškėją informavo, kad konkrečiam turistui tenkančios ir išmokėtinos kompensacijos procentinis dydis sudaro 4,96 procento nuo kiekvieno turisto įmokėtos ir nuostoliais pripažintos sumos, todėl draudimo bendrovė ERGO Insurance SE Lietuvos filialas į pareiškėjos sąskaitą perves 43,04 Eur. Ši suma L. K. buvo pervesta 2015 m. rugsėjo 9 d. mokėjimo nurodymu Nr. HAN-135472. Likusi suma, kurią sudaro 825,24 Eur, nebuvo kompensuota.

3. Pareiškėja, remdamasi Tarybos 1990 m. birželio 13 d. direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ (toliau – Direktyva, Direktyva 90/314) nuostatomis ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimais, pažymėjo, kad yra draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas. L. K. pažymėjo, kad įvykus draudžiamam įvykiui, kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ nemokumui, Departamentas, kurio duomenimis, bendra turistų patirtų nuostolių suma dėl kelionių organizatoriaus nemokumo sudarė 730 090 Eur, įvykdęs UAB „Freshtravel“ turistams priimtų įsipareigojimų kompensavimo draudimo lėšoms procedūrą, nustatė konkrečiam turistui tenkančios ir išmokėtinos kompensacijos procentinį dydį – 4,96 procento nuo kiekvieno turisto įmokėtos ir nuostoliais pripažintos sumos. Pareiškėja pažymėjo, kad nei Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 patvirtintame Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo apraše, nėra nustatytas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po šio aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, jog vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas. Kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ savo veiklą buvo apdraudęs bendra 202 734 Eur suma dviejose bendrovėse ir tokio dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimas atitiko Turizmo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus, tačiau nebuvo pakankamas padengti turistams padarytą 734 090,21 Eur žalą.

4. L. K. akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas iš esmės faktinėmis aplinkybėmis analogišką administracinę bylą Nr. eA-990-502/2017 dėl nuostolių, turisto patirtų kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ tapus nemokiu, kompensavimo, 2017 m. gegužės 9 d. nutartyje padarė išvadą, kad: „<...> nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjas gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos.

Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 90/314 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjo) teisių apsaugos <...>“. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatavo: „<...> kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 90/314 7 straipsnį. <...>“. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, minėtoje administracinėje byloje įvertinęs sąlygų, kuriomis Bendrijos teisė garantuoja teisę į valstybei narei priskirtinu Bendrijos teisės pažeidimu asmenims padarytos žalos atlyginimą, konstatavo, kad Bendrijos teisė suteikia teise gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos:

i) pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; ii) pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; iii) yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos, ir konstatavęs visų trijų valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teise kilimo sąlygų buvimą, apibendrindamas nurodė, kad „<...> nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos 90/314 garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius (<...> Eur), kuriuos valstybė turi atlyginti <...>“.

Pareiškėja pažymėjo, kad ši teismų praktika yra nuosekliai formuojama visose su UAB „Freshtravel“ padarytų nuostolių atlyginimu susijusiose bylose, kurių faktinės aplinkybės bei taikytinos teisės normos yra analogiškos (tas pats kelionių organizatorius, tas pats draudiminis įvykis). L. K. nuomone, valstybė, netinkamai į nacionalinius teisės aktus perkeldama Direktyvos nuostatas, padarė jai 825,24 Eur turtinę žalą, kurią turi atlyginti.

5. Pareiškėja akcentavo, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.210 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju nėra praleistas ieškinio senaties terminas, kadangi Departamentas apie išmokėtiną draudimo sumą informavo 2015 m. liepos 27 d. Būtent tą dieną pareiškėja sužinojo, kad jai nebus kompensuota visa jos patirta žala bei konkrečią kompensacijos sumą. Atitinkamai nuo šios dienos skaičiuojamas trejų metų senaties terminas turėjo baigtis 2018 m. liepos 27 d. Būtent šią dieną pareiškėja ir pateikė skundą nepraleidusi senaties termino. Vien tai, kad UAB „Freshtravel“ sustabdė veiklą ar tai, kad jam buvo iškelta bankroto byla, nesudarė galimybių spręsti dėl kompensacijos dydžio. Pareiškėja neturėjo pareigos sekti publikacijų spaudoje ir to nedarė, tačiau net ir pripažinus, kad ji tokią pareigą turėjo, nė viename iš atsakovo pridėtų straipsnių nėra nurodyta, kokio dydžio kompensacija L. K. bus išmokėta. Teismui vertinant, kad ieškinio senatis turi būti skaičiuojama nuo 2014 m. lapkričio 14 d., L. K. prašė ieškinio senaties terminą atnaujinti, kaip praleistą dėl klaidos.

6. Pareiškėja pažymėjo, kad atsakovo atstovas deklaratyviai tvirtina, jog ji galėtų gauti dvigubą naudą, nes yra įtraukta į UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą, tačiau remiantis Civilinio kodekso 6.112 straipsnio 1 punktu, kai reikalavimas patenkinamas iš trečiojo asmens turto, jis regreso tvarka pereina minėtam asmeniui, todėl atsakovui patenkinus L. K. reikalavimą, į UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą bus įtrauktas atsakovas, o pareiškėja iš minėto sąrašo bus pašalinta.

7. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ūkio ministerija prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas nurodė, kad L. K. yra praleidusi ieškinio senaties terminą skundo reikalavimams pareikšti. 2014 m. lapkričio 14 d. kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ įvairiose visuomenės informavimo priemonėse viešai pareiškė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą. Analogišką informaciją interneto svetainėje www.tourism.lt 2014 m. lapkričio 14 d. paskelbė ir Departamentas. Įvertinus 2014 m. lapkričio 14 d. viešai paskelbtos informacijos turinį, akivaizdu, kad paskelbus šią informaciją, pareiškėjai tapo žinoma apie tai, jog UAB „Freshtravel“ dėl nemokumo nevykdys veiklos, atitinkamai nebus vykdomi ir šio kelionių organizatoriaus prisiimti įsipareigojimai turistams, taip pat nebus vykdomos šio kelionių organizatoriaus organizuotos kelionės pagal sudarytas turizmo paslaugų teikimo sutartis. Taigi, 2014 m. lapkričio 14 d. pareiškėja sužinojo apie savo galbūt pažeistas teises dėl kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ padarytos žalos, šiam kelionių organizatoriui viešai paskelbus apie nemokumą ir sustabdžius veiklą, todėl būtent nuo 2014 m. lapkričio 14 d. prasidėjo trejų metų ieškinio senaties termino eiga. Paskutinė diena pareiškėjai kreiptis į teismą su reikalavimais dėl žalos atlyginimo buvo 2017 m. lapkričio 14 d., tačiau L. K. į teismą su reikalavimais dėl žalos atlyginimo kreipėsi tik 2018 m. liepos 30 d., t. y. daugiau nei aštuoniais mėnesiais praleidusi trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos pareikšti ir nenurodė jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių terminas buvo praleistas. Atsižvelgiant į tai, L. K. skundas turėtų būti atmestas.

9. Ūkio ministerija pažymėjo, kad tiek Turizmo įstatymas, tiek Lietuvos Respublikos Seimo, kaip valstybės įstatymų leidžiamosios institucijos, veiksmai priimant Turizmo įstatymą negali būti vertinami politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, todėl skundas turi būti atmestas. Atsakovas pažymėjo, kad teismas negali kvestionuoti valstybės įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę, be to, byloje nėra kompetentingų Europos Sąjungos institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad valstybė būtų padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimų, kurių pagrindu valstybei galėtų kilti atsakomybė pareiškėjos atžvilgiu. Spręsti, ar į nacionalinę teisę valstybė yra tinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas, gali tik Europos Komisija arba Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, tačiau nėra pateikta jokių įrodymų, kad šios institucijos būtų konstatavusios, jog valstybė į nacionalinę teisę yra netinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas. Vadinasi, byloje nesant minėtų įrodymų, nėra jokio faktinio bei teisinio pagrindo daryti išvadai, kad yra nustatyta ir egzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė, veikdama per įstatymų leidžiamąją instituciją – Seimą, yra atlikusi neteisėtus veiksmus – neperkėlusi ar netinkamai į nacionalinę teisę perkėlusi Direktyvos nuostatas. Nesant deliktinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų visumos, nėra pagrindo iš valstybės pareiškėjai priteisti turtinę žalą. Be to, administracinis teismas negali vertinti Seimo ar jo narių veiklos. Teigė, kad tik Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui konstatavus, jog konkretus byloje taikytinas įstatymas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, galėtų būti sprendžiama dėl valstybės pareigos atlyginti žalą, kurią asmuo patyrė dėl įstatyme nustatyto Konstitucijai prieštaraujančio teisinių santykių reguliavimo, tačiau to nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta.

10. Atsakovui akivaizdu, kad L. K. žalą galėjo patirti tik dėl kelionių organizatoriaus veiksmų, t. y. dėl to, jog kelionių organizatorius nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie, paaiškėjus, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą bei sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, todėl neegzistuoja joks priežastinis ryšys tarp valstybės veiksmų perkeliant Direktyvą į nacionalinę teisę bei pareiškėjos patirtos žalos. Ūkio ministerija pažymėjo, kad Turizmo įstatymas atitinka Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę, o priimant nurodytą įstatymą, kuriuo buvo įgyvendintos Direktyvos nuostatos, nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti laikomi neteisėtais valstybės veiksmais.

11. Atsakovas pabrėžė, kad L. K. nepateikė tinkamų įrodymų, patvirtinančių skundo reikalavimo priteisti turtinę žalą. Vertinant pareiškėjos pateiktą turizmo paslaugų sutartį, matyti, jog ji nėra pasirašyta nei vienos iš šioje sutartyje nurodytų šalių, todėl negali būti laikoma, kad minėta paslaugų sutartis tarp pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ apskritai buvo sudaryta. Visiškai neaišku, kokiu pagrindu 868,28 Eur (2 998 Lt) suma buvo pervesta į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą, kadangi šis juridinis asmuo pagal turizmo paslaugų sutartį nėra šios sutarties šalis, taip pat iš skunde nurodytų faktinių aplinkybių nežinomi ir kiti pinigų pervedimo nurodytam juridiniam asmeniui pagrindai. Be to, mokėjimas buvo atliktas 2014 m. spalio 23 d., t. y. anksčiau nei turizmo paslaugų sutartyje nurodyta sutarties sudarymo data (2014 m. spalio 24 d.).

12. Ūkio ministerija nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015 UAB „Freshtravel“ buvo iškelta bankroto byla. Kelionių organizatorius, kaip ir bet kuris kitas ūkio subjektas, privalo planuoti savo finansinę veiklą ir užtikrinti jos sklandų vykdymą. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 pareiškėja su 868,28 Eur finansiniu reikalavimu yra įtraukta į UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą UAB „Freshtravel“ bankroto byloje. Vadinasi, patenkinus skundą, pareiškėja įgis teisę iš UAB „Freshtravel“ ir valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo – pagal nurodytą Vilniaus apygardos teismo nutartimi patvirtintą finansinį reikalavimą ir pagal teismo sprendimą. Kadangi teisės aktai nenustato galimybės L. K. gauti dvigubą jos patirtos žalos atlyginimą dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo, skundas turi būti atmestas vien dėl to, kad pareiškėja neįgytų teisės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo tiek iš UAB „Freshtravel“, tiek ir iš valstybės.

II. 13. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimu pareiškėjos L. K. skundą patenkino visiškai ir jai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ūkio ministerijos, priteisė 825,24 Eur turtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. rugpjūčio 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

14. Teismas nustatė, kad L. K. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. spalio 24 d. sudarė turizmo paslaugų sutartį Nr. PT003812 (toliau – ir Sutartis), kuria įsigijo 6 dienų poilsinę kelionę į Fuerteventūrą laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 10 d. iki 2015 m. sausio 16 d. Pareiškėja 2014 m. lapkričio 23 d. į UAB „Cherry Media LT“ sąskaitą mokėjimo nurodymu Nr. 111 už kelionę pervedė 2 998 Lt (868,28 Eur), tačiau kelionė neįvyko, nes kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ tapo nemokus. L. K. kreipėsi į Departamentą dėl sumokėtų pinigų grąžinimo. Departamentas 2015 m. liepos 27 d. rašte Nr. SD-856 pareiškėją informavo, kad buvo nustatytas konkrečiam turistui tenkančios ir išmokėtinos kompensacijos procentinis dydis, kuris sudaro 4,96 procentų nuo kiekvieno turisto įmokėtos ir nuostoliais pripažintos sumos. ERGO Insurance SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 9 d. L. K. sumokėjo 43,04 Eur dydžio draudimo išmoką dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų. Pareiškėjai liko negrąžinta 825,24 Eur suma, kurią ji prašė priteisti iš atsakovo.

15. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. eA-990-502/2017, kurioje kilo analogiškas ginčas kaip ir nagrinėjamu atveju, t. y. dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės netinkamo Direktyvos nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, perkėlimo į nacionalinę teisę, atlyginimo, 2017 m. gegužės 8 d. nutartyje konstatavo, kad Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį, expressis verbis (tiesiogiai) nurodė, kad kadangi nacionaliniais teisės aktais nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamos turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.

Vadinasi, pareiškėja apie jos teisės į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą UAB „Freshtravel“ nemokumo atveju turėjo sužinoti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus nurodytą nutartį, t. y. 2017 m. gegužės 8 d. Atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamu atveju turtinė žala kildinama iš Lietuvos valstybės netinkamo Direktyvos nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, perkėlimo į nacionalinę teisę, o ne iš kelionių organizatoriaus, t. y.

UAB „Freshtravel“ nemokumo fakto, teismas atsakovo atstovo argumentus, kad pareiškėjos skundo reikalavimui turi būti taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas, kadangi jau nuo 2014 m. lapkričio 14 d. viešai per visuomenės informavimo priemones buvo paskelbta apie UAB „Freshtravel“ nemokumą ir veiklos sustabdymą ir L. K. nuo tada turėjo sužinoti apie jos teisės pažeidimą, atmetė kaip nepagrįstus. Pareiškėja, realizuodama savo teisę įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta jos pažeista teisė į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą UAB „Freshtravel“ nemokumo atveju, 2018 m. liepos 30 d. kreipėsi į teismą su skundu ir prašė priteisti turtinės žalos atlyginimą.

Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad L. K. apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti 2017 m. gegužės 8 d. ir, nepraleisdama ieškinio senaties termino, 2018 m. liepos 30 d. kreipėsi į teismą su skundu, todėl trejų metų ieškinio senaties terminas pareiškėjos skundo reikalavimui nebuvo taikomas.

16. Teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 išnagrinėjęs iš esmės analogišką ginčą, 2017 m. gegužės 8 d. nutartyje padarė išvadą, jog „nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 90/314 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjos) teisių apsaugos <...>“. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija minėtoje byloje konstatavo: „<...> kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 90/314 7 straipsnį. <...>“. Teismas pažymėjo, kad iš esmės analogiškos praktikos tęstinumas išlaikomas ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, o šios apeliacinės instancijos teismo administracinės jurisprudencijos nuostatos iš esmės atkartojamos ir pirmosios instancijos teismo praktikoje, teismui nagrinėjant kitas šiuo požiūriu vienarūšes individualias administracines bylas. Taigi, netinkamas Direktyvos 7 straipsnio perkėlimas į nacionalinę teisę (į Turizmo įstatymo 8 straipsnį) jau yra konstatuotas nacionalinių teismų. Remiantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsniu, teismai labai panašias arba analogiškas bylas privalo spręsti panašiai. Taigi, nors teisiškai tokio pobūdžio bylos ir neatitinka modelinių bylų sampratos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 127 straipsnio prasme, tačiau faktiškai tokiomis gali būti traktuojamos ir valstybės civilinei atsakomybei kilti būtinosios sąlygos kiekvienoje tokio pobūdžio byloje naujai nebenustatinėtinos ir nebeįrodinėtinos.

17. Atsižvelgęs į tai, kad nenustatė nei konstitucinių, nei materialinio ar procesinio pobūdžio pagrindų, galinčių pateisinti ar nulemti objektyvią būtinybę nesilaikyti aukščiau nurodytuose teismų sprendimuose suformuoto ratio decidendi (sprendimo esmė, teismo suformuluota abstrakti elgesio taisyklė, sprendimo pagrindas, kuriuo privalu vadovautis) ir nukrypti nuo analogiškose bylose priimtų sprendimų esminio turinio (stare decisis doktrina, t. y. laikytis to, kas jau nuspręsta), teismas padarė išvadą, jog nagrinėjamos bylos kontekste atsakovui Lietuvos valstybei kyla pareiga atlyginti pareiškėjai jos patirtą žalą.

18. Teismas atsakovo atstovo argumentus, kad L. K. reikalavimai dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti nagrinėjami bankroto byloje, atmetė kaip nepagrįstus. Pažymėjo, kad vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą. Teismas pripažino, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo, o nagrinėjamu požiūriu kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus, nėra svarbūs

19. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja Sutartyje yra nurodyta kaip vienas iš į kelionę vykstančių asmenų. Nors pateikta Sutartis nėra pasirašyta, tačiau L. K. mokėjimo nurodymu Nr. 111 2014 m. spalio 23 d. į UAB „Cherry Media Lt“ sąskaitą pervedė 2 998 Lt sumą ir mokėjimo paskirtyje nurodė: „beta.lt order#(414379649)“. Remdamasis Turizmo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, teismas pažymėjo, kad paslaugų sutartis galėjo būti sudaroma ne tik tiesiogiai su UAB „Freshtravel“, bet ir per kelionių pardavimo agentą, atitinkamai ir mokėjimai už pareiškėjos turistinę kelionę galėjo būti atliekami ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, bet ir kelionių pardavimo agentui, kuris, nebūdamas paslaugų sutarties šalimi, veikė UAB „Freshtravel“ naudai.

Ergo Insurance SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 9 d. mokėjimo nurodymu Nr. HAN-135472 į L. K. banko sąskaitą pervedė 43,04 Eur. Mokėjimo paskirtyje nurodyta: „Draudimo išmoka dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų“. Taigi, iš pateiktų duomenų visumos matyti, jog Ergo Insurance SE Lietuvos filialui išmokėjus draudimo išmoką dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, buvo pripažinta, kad 2014 m. spalio 24 d. turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT003529 tarp pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ buvo realiai sudaryta, o draudimo išmoka pervesta į paslaugos užsakovės asmeninę sąskaitą.

Be to, iš 2016 m. gegužės 3 d. Vilniaus apygardos teismo nutarties civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 matyti, kad UAB „Freshtravel“ bankroto byloje yra patvirtintas L. K. kreditorinis reikalavimas UAB „Freshtravel“ atžvilgiu – 825,24 Eur. Įvertinus nustatytas aplinkybes, teismui nekilo abejonių, kad pareiškėja 2014 m. spalio 23 d. mokėjimo nurodymu Nr. 111 pervedė 2 998 Lt (868,28 Eur) sumą į UAB „Chery Media LT“ sąskaitą kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ naudai už interneto portale www.beta.lt jos užsakytą kelionę į Fuerteventūrą.

Įvertinęs sumą, sumokėtą už kelionę, ir išmokėtos kompensacijos dydį, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai nebuvo grąžinta didžioji patirtų išlaidų už įsigytą kelionės paketą dalis. Liko negrąžinta 825,24 Eur (868,28 Eur – 43,04 Eur). Teismui konstatavus faktą, kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, 825,24 Eur suma, kaip turtinės žalos atlyginimas, buvo priteista pareiškėjai.

20. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos, todėl vadovaujantis Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjai iš atsakovo buvo priteistos ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. rugpjūčio 7 d.).

21. Likusius proceso šalių išdėstytus argumentus teismas laikė pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusiam ginčui išspręsti ir nagrinėjamos administracinės bylos nagrinėjimo dalykui, todėl, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimais, detaliau jų neanalizavo.

III. 22. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ūkio ministerija apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos L. K. skundą atmesti.

23. Savo poziciją atsakovas iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti jo atsiliepime į pareiškėjos skundą.

24. Ūkio ministerijos įsitikinimu, teismas visiškai nepagrįstai sprendė, kad ieškinio senaties eiga pareiškėjai kreiptis į teismą prasidėjo 2017 m. gegužės 8 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, kurioje buvo konstatuota, kad Lietuvos valstybė netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvos 7 straipsnį bei nurodyta, jog nacionaliniais teisės aktais neužtikrinus Direktyvos garantuojamos turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.

Teismas visiškai nepagrįstai sprendė, kad minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties priėmimo dieną, t. y. 2017 m. gegužės 8 d., pareiškėja turėjo sužinoti apie savo teisių galimą pažeidimą, kadangi L. K. ne tik nebuvo viena iš šalių nurodytoje byloje, tačiau net pačiame skunde ji savo reikalavimui dėl žalos priteisimo pagrįsti minėtoje byloje priimta 2017 m. gegužės 8 d. nutartimi nesirėmė, o nurodė visiškai kitą skundo pagrindą. Laikantis teismo pozicijos, kad L. K. apie patirtą žalą sužinojo 2017 m. gegužės 8 d., sektų, kad po to, kai UAB „Freshtravel“ paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą, o pareiškėja neišvyko į 2015 m. sausio 10 d.–2015 m. sausio 16 d. numatytą kelionę bei neatgavo už kelionę sumokėtų pinigų, tačiau ji tik praėjus beveik trejiems metams sužinojo apie galimą savo teisių pažeidimą.

Be to, sekant teismo logika, jeigu Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nebūtų išnagrinėta administracinė byla Nr. eA-990-502/2017, būtų laikoma, kad pareiškėja iki šiol nėra patyrusi žalos ir ieškinio senaties terminio eiga jai kreiptis į teismą su skundu nebūtų prasidėjusi iki šios dienos, nepaisant kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ nemokumo ir veiklos sustabdymo, taip pat aplinkybės, jog L. K. neatgavo pinigų už neįvykusią kelionę. Teismui laikant, kad ieškinio senaties termino eiga analogiško pobūdžio ginčams prasideda nuo 2017 m. gegužės 8 d., visiškai neaišku nuo kurio momento turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas pareiškėjui U.

V., kurio skundas buvo nagrinėjamas administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017. Atsakovo nuomone, teismo išaiškinimas, kad ieškinio senaties termino eiga analogiško pobūdžio ginčams prasideda nuo 2017 m. gegužės 8 d., yra visiškai nelogiška.

25. Ūkio ministerijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas nuostatas, tinkamai nemotyvavo sprendimo dalies, kurioje sprendė dėl valstybei kylančios deliktinės atsakomybės pagrindo. Nei teismo sprendime nurodytuose kituose teismų priimtuose sprendimuose, nei pačiame sprendime nėra įvardintos ir kiekviena atskirai pagrįstos Civilinio kodekso 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniuose nustatytos būtinos sąlygos valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Byloje yra palikta neaiškumų ir neatsakytų klausimų dėl valstybės deliktinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų visumos egzistavimo, darančių bylą iki galo neišspręsta. Atsakovo įsitikinimu, teismas, spręsdamas klausimą dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytą imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimų. Be to, teismas, atlikdamas minėtus veiksmus, taip pat pažeidė Administracini bylų teisenos įstatyme nustatytą imperatyvų draudimą vertinti Seimo, kaip valstybės įstatymų leidžiamosios institucijos, veiklą. Nors teismas nenurodė jokių motyvų dėl netinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę, tačiau iš esmės pritarė kitų teismų padarytoms išvadoms, jog nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto teisių apsaugos.

26. Atsakovas pažymi, kad teisinis reguliavimas suponuoja, jog įstatymų leidėjo tikslas buvo numatyti, kad turizmo paslaugų teikimo sutartis turi būti rašytinė, o turizmo paslaugų teikimo sutarties rašytinės formos nesilaikymas suponuoja tai, kad tokio pobūdžio sutartis yra negaliojanti. Tarp pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ nesant pasirašytos paslaugų sutarties, turizmo paslaugų teikimo teisiniai santykiai negalėjo susiklostyti. Paslaugų sutartyje Beta.lt net nėra nurodyta kaip kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ agentas, juo yra nurodytas visai kitas juridinis asmuo. Byloje nėra jokių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima laikyti Beta.lt kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ organizuotų kelionių pardavimo agentu, todėl yra visiškai neaišku, kokiu pagrindu pareiškėja jam mokėjo pinigus.

27. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismo sprendimo įsiteisėjimo atveju ji būtų vykdomas valstybės biudžeto lėšomis, todėl pareiškėjai gavus žalos atlyginimą pagal UAB „Freshtravel“ bankroto byloje pareikštą finansinį reikalavimą, dar kartą L. K. sumokant žalos atlyginimą pagal sprendimą, nesant jokio teisinio pagrindo pareiškėjai gauti dvigubą žalos atlyginimą, būtų pažeistas viešasis interesas racionaliai naudoti valstybės biudžeto lėšas.

28. Pareiškėja L. K. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

29. Pareiškėjos nuomone, atsakovo apeliacinis skundas yra nepagrįstas, deklaratyvus, prieštaraujantis nuosekliai teismų praktikai ir byloje esančiai medžiagai. L. K. pažymi, kad bylos aplinkybės fakto bei teisės klausimais yra identiškos byloms, kurios buvo išnagrinėtos įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Visose šiose bylose nuosekliai laikomasi pozicijos, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, apsauga ir kad valstybė turi atlyginti pareiškėjams atitinkamus nuostolius. Atsakovas siekia, kad teismas nepaisytų analogiškose bylose suformuotų precedentų ir taikytų pareiškėjai kitokias teisines pasekmes nei kitiems dėl UAB „Freshtravel“ bankroto nukentėjusiems turistams, kuriems žalos atlyginimas yra priteistas, tačiau toks reikalavimas, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, yra aiškiai nepagrįstas. Ūkio ministerija fakto, kad sprendimas buvo priimtas remiantis nuoseklia bei gausia teismų praktika analogiškose bylose, neneigė, netgi pripažino, tačiau subjektyviai vertino, kad esami precedentai yra neteisingi ir dėl to teismas pareiškėjos atveju turėtų priimti kitokį sprendimą nei analogiškose bylose. Precedentų neteisingumas yra įrodinėjamas tais pačiais argumentais, kurie jau atmesti minimais įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Jokių naujų motyvų, lemiančių būtinybę nukrypti nuo anksčiau suformuotų precedentų ir priimti kitokį sprendimą, atsakovas nenurodė. Pareiškėjos nuomone, atsižvelgiant į tai, kad teismai negali nemotyvuotai nepaisyti savo sukurtų precedentų ar tuo labiau jų nepaisyti tais argumentais, kurie jau atmesti įsiteisėjusiais teismų sprendimais, yra akivaizdu, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas.

30. Pareiškėja pažymi, kad ji senaties terminą skaičiavo nuo 2015 m. liepos 27 d., nes būtent tą dieną raštu Nr. SD-856 buvo informuota, kad bus kompensuota tik 43,04 Eur suma. Pirmosios instancijos teismas senaties terminą skaičiavo nuo 2017 m. gegužės 8 d., kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinėjo administracinę bylą Nr. eA-990-502/2017, kurioje kilo analogiškas ginčas kaip ir nagrinėjamu atveju, ir teismas tiesiogiai nurodė, kad kadangi nacionaliniais teisės aktais nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamos turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti. L. K. sutinka su teismo išvada, nes faktas apie Direktyvos nuostatų neperkėlimą tapo žinomas tik po minimo sprendimo, o faktas apie kompensacijos dydį – 2015 m. liepos 27 d. Bet kuriuo atveju senaties terminas nėra praleistas. Ūkio ministerija deklaratyviai senaties terminą skaičiuoja nuo 2014 m. lapkričio 14 d., nors tą dieną pareiškėja neturėjo informacijos nei dėl to, kokio dydžio kompensacija jai bus išmokėta, nei dėl Direktyvos normų neperkėlimo į nacionalinę teisę. Pareiškėjos nuomone, atsakovas aiškiai painioja bankroto teisinius santykius reguliuojančias normas su normomis dėl valstybės atsakomybės, nes šis ginčas nekyla iš komercinių (bankroto) teisinių santykių. L. K. akcentuoja, kad momentas, kada UAB „Freshtravel“ paskelbė stabdanti veiklą, neturi jokio tiesioginio ryšio su šia byla. Be to, 2014 m. lapkričio 14 d. pareiškėja net nebūtų galėjusi pateikti šio skundo, nes nebuvo žinoma, kokio dydžio kompensacija jai bus sumokėta iš draudimo lėšų. Atsakovas taip pat nelogiškai sprendžia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartis įrodo senaties terminą prasidėjus 2014 m. lapkričio 14 d., nes pareiškėjai minėtoje byloje anksčiau pateikė skundą nei L. K.. Teikdama šį deklaratyvų argumentą, Ūkio ministerija ignoruoja faktą, kad minėtos bylos šalys skundą pateikė taip pat tik po to, kai gavo raštą dėl kompensacijos sumos. Pažymi, kad sužinojimo apie teisių pažeidimą momentas yra individualus ir kiekvienam pareiškėjui nustatomas atskirai.

31. L. K. atkreipia dėmesį, kad nors teismas dėl to pateikė motyvus, tačiau atsakovas pakartotinai nurodė tuos pačius deklaratyvius bylos medžiagai prieštaraujančius argumentus, kad pareiškėja nebuvo sudariusi sutarties ir kad jos pateiktas mokėjimo nurodymas nepatvirtina apmokėjus kelionę. Faktą, kad L. K. buvo sudariusi sutartį ir atliko apmokėjimą už kelionę, patvirtina bankroto byloje patvirtintas kreditorinis reikalavimas, atsakovui pavaldžios įstaigos – Departamento – raštas ir draudimo išmoka. Ūkio ministerija, būdama valstybės institucija, neišsiaiškino duomenų, kuriais disponuoja jai pavaldi įstaiga ir reiškė abejones dėl teismo nustatytų faktų. L. K. akcentuoja, kad atsakovo atstovas, remdamasis Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi, pateikė argumentus dėl dvigubo žalos atlyginimo, tačiau taip pat teigė, kad pareiškėja apskritai sutarties su UAB „Freshtravel“ nėra sudariusi ir kelionės kainos nesumokėjo. Akivaizdu, kad šie argumentai vienas kitam prieštarauja ir yra nepagrįsti. Pareiškėja pažymi, kad nors įsiteisėjęs teismo sprendimas savaime patvirtina jai padarytos žalos faktą bei dydį, tačiau akcentuoja, jog sutartys gali būti sudaromos apsikeičiant dokumentais ir tai nereiškia, kad nesilaikoma rašytinės sandorio formos.

32. L. K. nurodo, kad precedento galią įgijusiais teismų sprendimais žala buvo priteista turistams, kurie, kaip ir pareiškėja, buvo pasitvirtinę savo kreditorinius reikalavimus bankrutuojančios UAB „Freshtravel“ bankroto byloje. Pažymi, kad atsakovui patenkinus jos reikalavimą, į UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą bus įtrauktas jis, o pareiškėja iš minėto sąrašo bus pašalinta.

33. L. K. atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas detaliai atsakė į esminius atsakovės argumentus, o likusius laikė pertekliniais ir jų detaliai neanalizavo. Ūkio ministerija kartojo tuos argumentus, kurie jau daug kartų buvo atmesti įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Ginčo klausimu yra suformuota nuosekli praktika analogiškose bylose, todėl reikalavimas teismui dar kartą išsamiai atsakyti į visus tuos argumentus būtų absurdiškas, tuo labiau, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

34. Pareiškėja akcentuoja, kad Ūkio ministerija teigė, jog reguliavimas buvo tinkamas, tačiau UAB „Freshtravel“ netinkamai apsidraudė, tačiau šis jo argumentas yra deklaratyvus, nes įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose buvo konstatuota, kad Direktyvos nuostatos buvo netinkamai perkeltos į nacionalinius teisės aktus. Be to, šio argumento deklaratyvumą patvirtina ir tai, kad pati Ūkio ministerija nurodė, jog UAB „Freshtravel“ turėjo turėti draudimą ne mažesnei nei 101 367 Eur sumai, o faktiškai turėjo draudimą net 202 734 Eur sumai.

35. Pareiškėja pažymi, kad faktas, jog ginčo klausimu yra suformuota nauja aktuali praktika, paneigia atsakovo teiginius apie tai, kad ginčas nėra teismingas administraciniams teismams ir jį galėtų spręsti tik Europos Sąjungos Teisingumo Teismas arba kad neva byloje vertinama Seimo veikla, politinis bei ekonominis tikslingumas ir panašiai. Sutinkant su tokiais atsakovo argumentais, administraciniai teismai iš viso negalėtų nagrinėti bylų dėl įstatymais padarytos žalos, nes visi įstatymai yra priimami Seimo. L. K. atkreipia dėmesį, kad vertinti įstatymų atitiktį aukštesnės galios Europos Sąjungos teisės aktams ir vertinti Seimo veiklą ar politinį bei ekonominį įstatymų tinkslingumą nėra tas pats. Akivaizdu, kad Ūkio ministerija įstatymo atitikties aukštesnės galios Europos Sąjungos teisės aktams vertinimą nepagrįstai traktuoja kaip tariamą Seimo veiklos tyrimą ir ekonominio bei politinio tikslingumo tyrimą. Atsakovas nei nagrinėjant bylą, nei skunde nenurodė, kaip šiuo atveju pasireiškė politinis ar ekonominis motyvas, kaip jis turėtų būti suprantamas nagrinėjamos bylos kontekste. Be to, netinkamam Direktyvos perkėlimui į nacionalinę teisę konstatuoti nėra būtinas atitinkamų Europos Sąjungos institucijų konstatavimas, o tai galima padaryti ir nacionalinių teismų pagalba, kai yra sprendžiamas klausimas dėl atsiradusios žalos asmenims atlyginimo – asmenys tiesiogiai direktyvomis, šioms esant besąlygiškomis ir pakankamai tikslioms, gali remtis tiesiogiai nacionaliniuose teismuose prieš valstybę. Ūkio ministerijos rėmimasis nei teisinio, nei faktinio panašumo su nagrinėjama byla neturinčiomis bylomis dėl elektros jėgainių neįrodo jos teiginių apie tariamą politinio ar ekonominio tikslingumo vertinimą. Be to, atsakovas pripažįsta teismo teisę spręsti klausimus dėl valstybės padarytos žalos atlyginimo, tačiau vertina, kad teismas negali spręsti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis. Iš tokios argumentacijos atrodytų, kad yra dvi skirtingos atsakomybės – valstybės, kaip Europos Sąjungos narės, ir valstybės, kaip ne Europos Sąjungos narės, nors valstybės atsakomybė nėra diferencijuojama pagal tai, ar ji savo pareigas vykdė kaip Europos Sąjungos narė, ar ne.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 36. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios valstybei į nacionalinę teisę netinkamai perkėlus Direktyvos nuostatas, susijusias su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, atlyginimo.

37. Remiantis administracinėje byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad L. K. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. spalio 24 d. sudarė turizmo paslaugų sutartį Nr. PT003812, kuria įsigijo 6 dienų poilsinę kelionę į Fuerteventūrą laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 10 d. iki 2015 m. sausio 16 d. Pareiškėja 2014 m. lapkričio 23 d. į UAB „Cherry Media LT“ sąskaitą mokėjimo nurodymu Nr. 111 už kelionę pervedė 2 998 Lt (868,28 Eur), tačiau kelionė neįvyko, nes kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ tapo nemokus.

L. K. kreipėsi į Departamentą dėl sumokėtų pinigų grąžinimo. Departamentas 2015 m. liepos 27 d. rašte Nr. SD-856 pareiškėją informavo, kad buvo nustatytas konkrečiam turistui tenkančios ir išmokėtinos kompensacijos procentinis dydis, kuris sudaro 4,96 procentų nuo kiekvieno turisto įmokėtos ir nuostoliais pripažintos sumos. ERGO Insurance SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 9 d. L. K. sumokėjo 43,04 Eur dydžio draudimo išmoką dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų. Pareiškėjai liko negrąžinta 825,24 Eur suma, kurią ji prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimu pareiškėjos L.

K. skundą patenkino visiškai ir jai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ūkio ministerijos, priteisė 825,24 Eur turtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. rugpjūčio 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad teismas visiškai nepagrįstai sprendė, jog ieškinio senaties pareiškėjai kreiptis į teismą prasidėjo 2017 m. gegužės 8 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017.

Be to, teismas nemotyvavo sprendimo dalies dėl valstybei kylančios deliktinės atsakomybės pagrindo. Atsakovo nuomone, teismas neturėjo teisės spręsti, kad Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turisto teises bei vertinti Seimo veiksmus politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu ir pažeidė išimtinę Europos Komisijos bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimų. Atsakovo nuomone, pareiškėja nepateikė tinkamų įrodymų, kurie pagrįstų, kad paslaugos sutartis tarp jos ir UAB „Freshtravel“ buvo sudaryta bei kad pareiškėja sumokėjo pinigus už minėtos bendrovės organizuotą kelionę ir L.

K. suteikė teisę nepagrįstai gauti dvigubą žalos atlyginimą.

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

39. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Civilinio kodekso normas dėl ieškinio senaties taikymo, yra pabrėžęs, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas, be kita ko, turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas.

40. Įvertinus pareiškėjos nurodyto pažeidimo pobūdį, konstatuotina, jog ji apie savo teisių pažeidimą turėjo suvokti, kai Departamentas 2015 m. liepos 27 d. raštu L. K. informavo apie išmokėtiną sumą, todėl nuo šio momento ir turi būti skaičiuojamas senaties terminas. Nustatyta, kad pareiškėja skundą teismui elektroninėmis ryšio priemonėmis pasirašė ir teismui pateikė 2018 m. liepos 27 d., todėl darytina išvada, kad į teismą ji kreipėsi nepraleidusi ieškinio senaties termino. Taigi, nors pirmosios instancijos teismas nepagrįstai senaties termino eigos pradžią skaičiavo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 priėmimo, t. y. nuo 2017 m. gegužės 8 d., tačiau iš esmės jis padarė pagrįstą išvadą, kad trejų metų ieškinio senatis nagrinėjamu atveju nebuvo praleista. Atsakovo atstovas nepagrįstai prašė šį terminą skaičiuoti nuo ankstesnės datos, kadangi tuo metu pareiškėja dar nežinojo apie savo teisių pažeidimą, t. y. apie tai kad jai bus grąžinta tik nedidelė už kelionę sumokėtų išlaidų dalis.

41. Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios valstybei į nacionalinę teisę netinkamai perkėlus Direktyvos nuostatas, susijusias su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygas, atlyginimo.

42. Teisėjų kolegija pažymi, kad yra suformuota aktuali nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika analogiško pobūdžio bylose, kuriose apeliacinės instancijos teismas yra pateikęs išsamius ir detalius išaiškinimus, kodėl asmenims analogiškais atvejais kaip ir šioje byloje iš Lietuvos valstybės yra priteisiamas jų patirtos žalos atlyginimas, kompensuojantis visus pagrįstus patirtus nuostolius kelionių organizatoriui neįvykdžius savo civilinio pobūdžio prievolinių įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis jam tapus nemokiam (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-277-822/2020, 2019 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1967-552/2019, 2018 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2822-575/2018, 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018, 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018, 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017). Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atsižvelgiant į Teismų įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika. Jokių naujų motyvų, lemiančių būtinybę nukrypti nuo anksčiau suformuotų precedentų ir priimti kitokį sprendimą, atsakovas nenurodė.

43. Įvertinusi nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjos skundą, remdamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė L. K. skundo pagrįstumą patvirtinančius motyvus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išdėstytų išsamių motyvų plačiau nebekartoja ir pateikia argumentus tik dėl bylos esmės bei atsakovo apeliaciniame skunde akcentuojamų argumentų.

44. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėja gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi nacionaliniais teisės aktais nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turistės patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino pareiškėjos teisių apsaugos. Todėl, teismas pripažino, kad Lietuvos valstybė netinkamai į nacionalinę teisės sistemą perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

45. Nekartodama pirmosios instancijos teismo išdėstytų detalių argumentų, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas bylą sprendė vadovaudamasis anksčiau suformuota šiai bylai aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Atsižvelgiant į tai, Ūkio ministerijos argumentai, kad teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimus, įvertindamas Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei Lietuvos Respublikos Seimo veiklą, priimant šį įstatymą, taip pat pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų, atmetami kaip nepagrįsti.

46. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentu, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nėra akivaizdžiai ir detaliai pateikta argumentų dėl Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, tačiau pažymi, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas vadovavosi gausia ir vieninga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurią aiškiai nurodė sprendime ir kurioje buvo konstatuota, jog tokio pobūdžio bylose egzistuoja visos būtinosios deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai – Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį, žala – pareiškėjai buvo grąžinta ne visa už įsigytą kelionę sumokėta suma, t. y. ji patyrė nuostolius, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos – kadangi Direktyvos 7 straipsnis nebuvo tinkamai įgyvendintas, pareiškėjai už neįvykusią kelionę buvo kompensuota tik dalis jo sumokėtos sumos. Atsakovą minėtose bylose atstovavo Ūkio ministerija, be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniai sprendimai yra viešai prieinami, taigi, nors pirmosios instancijos teismo sprendimas turi tam tikrų motyvavimo trūkumų, šie trūkumai nėra esminiai ir, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nesudaro reikšmingų kliūčių atsakovui suprasti, kuo remdamasis teismas priėjo prie išvados, kad atsakovo atžvilgiu egzistuoja būtinosios sąlygos deliktinei atsakomybei kilti Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme. Nagrinėjamoje byloje pagrįstai buvo nustatyta, kad nacionaliniais teisės aktais nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turistės teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėja patyrė turtinę žalą, kurią valstybė pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose turi atlyginti.

47. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina aplinkybę, jog L. K. sumokėjo pinigus už kelionę, į kurią dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo neišvyko. Tai, kad 2014 m. spalio 24 d. turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT003812 (I t., b. l. 8–10) nebuvo šalių pasirašyta, nagrinėjamu atveju nereiškia, kad šalys nesusitarė dėl turizmo paslaugos teikimo (dėl kelionės į Fuerteventūrą), kadangi pareiškėja 2014 m. spalio 23 d. akcinės bendrovės Swedbank mokėjimo nurodymu sumokėjo 2 998 Lt ir ši suma sutampa su kelionės kaina. Tai, kad minėta suma buvo pervesta ne UAB „Freshtravel“ tiesiogiai, tačiau kitai bendrovei, patvirtina tik faktą, kad kelionė buvo įsigyta ne tiesiogiai iš UAB „Freshtravel“, tačiau per tarpininkus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad nurodyta suma buvo sumokėta už UAB „Freshtravel“ pareiškėjai turėtą suorganizuoti kelionę. Tai patvirtina ir Ergo Insurance SE Lietuvos filialo L. K. išmokėta 43,04 Eur draudimo išmoka dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų (b. l. 14).

48. Atsakovo atstovo pozicija, kad pirmosios instancijos teismas suteikė pareiškėjai teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą, yra nepagrįsta. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą. Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose, valstybė turi atlyginti žalą, nepaisant to, kad analogiškas reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra pateiktas ir bendrovės, organizavusios kelionę, bankroto byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-855-575/20192018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2375-502/2018,). Papildomai pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjos kreditorinis reikalavimas gali būti patenkintas. Patikrinus VĮ Registrų centro juridinių asmenų duomenis, nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo nutartis dėl juridinio asmens UAB „Freshtravel“ pripažinimo bankrutavusiu ir likviduojamu dėl bankroto įsiteisėjo 2016 m. gegužės 17 d,. o 2016 m. gegužės 30 d. Juridinių asmenų registrui buvo pateiktas prašymas „Dėl teisinio statuso“ „bankrutavęs‘‘ įregistravimo“.

49. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjai priteisė turtinės žalos atlyginimą, atitinkantį negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl jos įsigyto kelionės paketo iš UAB „Freshtravel“. Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinės žalos atlyginimą, pagrįstai taikė ir Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatą ir L. K. iš atsakovo priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

50. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė bylai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumo ir teisėtumo. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Gintaras Kryževičius Ramutė Ruškytė