2019-05-07 Nr. AB-10598-3-62-3-01552-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1598-662-2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01552-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. T. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas K. T. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovas, Pravieniškių PN-AK), 40 380 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laisvės atėmimo bausmę atliko Pravieniškių PN-AK 3 sektoriuje nuo 2012 m. birželio 11 d. iki 2016 m. vasario 18 d. Pažymėjo, jog nuo 2012 m. birželio 11 d. iki 2013 m. gegužės 6 d. 10 būryje gyveno 95 nuteistieji, nuo 2013 m. gegužės 6 d. iki 2014 m. gruodžio 23 d. 1 būryje gyveno 105 ir nuo 2014 m. gruodžio 23 d. iki 2016 m. vasario 18 d. 9 būryje gyveno 128 nuteistieji, todėl gyvenamojo ploto norma buvo nuolat pažeidinėjama, be to, dalį ploto užėmė ir patalpoje esantys baldai, asmeniniai daiktai. Teigė, kad nebuvo supažindintas su nuteistųjų teisėmis ir pareigomis, kadangi nuteistųjų perteklius ir pareigūnų trūkumas buvo akivaizdus.

3. Pareiškėjo nuomone, pastatas, kuriame jis atliko bausmę buvo avaringos, negyvenamos būklės, stogai padengti šiferinio stogo lakštais. Pažymėjo, jog nuteistieji, iki jiems buvo diagnozuota tuberkuliozė, lankėsi bendro naudojimo patalpose, todėl buvo jam tikimybė užsikrėsti šia liga. Bendro naudojimo patalpose nebuvo įrengta specialių patalpų rūkantiesiems, sanitariniai mazgai buvo įrengti netinkamai, juose trūko inventoriaus, todėl tekdavo stovėti eilėse, miegamosiose patalpose buvo blogas apšvietimas, geležiniai dviaukščiai gultai nebuvo pritvirtinti prie grindų, kalinimo įstaigoje nebuvo įrengta drabužių ir avalynės džiovykla, todėl buvo priverstas rūbus ir patalynę džiovinti miegamojoje patalpoje, nebuvo įrengtas valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlis, laisvalaikio kambarys bei kambarys maisto produktams susidėti, pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži, be stogelių, o dėl šalia esančių gamybinių patalpų oras juose buvo užterštas. Nurodė, kad patalpose buvo kandžiojamas blakių, taip pat gyveno ir kiti gyviai: pelės, tarakonai.

4. Pareiškėjo nuomone, buvo pažeidžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis. Teigė, kad dėl netinkamų atsakovo veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, t. y. didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, papildomus nepatogumus, diskomfortą, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, savijauta, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, jis tapo dirglus, sutriko miegas, sumažėjo bendravimo galimybės. Pareiškėjo vertinimu, neturėtų būti taikomas trejų metų senaties terminas, kadangi pataisos įstaigos pareigūnai slėpė bet kokią teisinę informaciją, tikslu nuslėpti galimybę laiku kreiptis į teismą dėl pastoviai pažeidinėjamų teisių. Teigė, kad apie nuteistųjų teises ir pareigas jis buvo supažindintas tik formaliai pasirašant.

5. Atsakovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo skundą teismo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad jog pareiškėjas pataisos įstaigoje bausmę atliko nuo 2012 m. birželio 11 d. iki 2016 m. vasario 19 d. gyvenamosiose patalpose Nr. 7, Nr. 8, Nr. 5, Nr. 3, Nr. 4, Nr. 6, Nr. 10 ir Nr. 11, kuriose minimaliai tenkančio vienam kalinamam bendrabučio tipo patalpose asmeniui gyvenamųjų patalpų norma pažeista nebuvo. Duomenų, kiek tiksliai asmenų buvo tose gyvenamosiose ir miegamose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas bausmės atlikimo metu, pateikti negali, nes tokie duomenys nėra kaupiami. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Atsakovas pažymėjo, kad ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka ir daugiau. Be to, nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose, taigi pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos sporto aikštelės, salės, kuriomis bet kada gali naudotis nuteistieji. Nurodė, kad 1 būrio stogo danga yra bituminė, 8-9 ir 10-11 būrių stogo dangoje buvo asbestinio šiferio, tačiau ginčo laikotarpiu įstaigoje nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių galėjo atsirasti asbesto dulkių. Prie 1 būrio yra kiemas, kurio plotas 130 kv. m, prie 8-9 būrių kiemo plotas 425 kv. m, prie 10-11 būrių pasivaikščiojimo kiemo plotas 425 kv. m.

7. Teigė, kad būrių kiemuose buvo įrengtos stacionarios džiovyklos su stogeliu. Pažymėjo, kad 3-čio sektoriaus 6 ir 9 būriuose poilsio kambariai nebuvo įrengti, tačiau laisvu laiku nuteistieji galėjo naudotis virtuvėle, biblioteka, kompiuterių klase, būti gryname ore. Teigė, jog 6 ir 9 būrių kieme yra įrengta stacionari džiovykla su stogeliu, nuteistieji rūbus ar avalynę gyvenamosiose patalpose džiovina savo iniciatyva. Virtuvėlėse yra spintelės ir šaldytuvai maisto produktams susidėti. Įstaigos objektuose buvo teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos, be to, patalpose pastebėjus kenkėjus, papildomai atliekamas kenkėjų naikinimas. Gyvenamosios patalpos, kuriose bausmę atliko pareiškėjas, buvo vėdinamos per langus. Akcentavo, jog teisės aktai nenumatė pareigos lovų tvirtinti prie grindų, todėl jos ir nebuvo tvirtinamos. Nurodė, kad gyvenamąsias ir bendro naudojimo patalpas turi valytis patys nuteistieji. Pažymėjo, jog kiemeliuose yra įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos.

8. Nurodė, kad pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Atsakovas laikosi teisės aktų reikalavimų, nuteistiesiems yra užtikrinamos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos, numatytos atitinkamose normose ir teisės aktuose. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs, nepagrįsti. Atsakovas prašo taikyti trejų metų senaties terminą bei skundą atmesti kaip nepagrįstą.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

10. Nurodė, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu į Kalėjimų departamentą prie Teisingumo ministerijos dėl jo laikymo sąlygų Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje nesikreipė. Mano, jog šis ginčas, taikant sutrumpintą ieškinio senaties terminą, turėtų būti nagrinėjamas nuo 2014 metų. Pažymėjo, jog įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas - materialiojo teisinio pobūdžio - faktas (neturtinės žalos padarymo faktas). Tik įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.

11. Kadangi pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba dėl pažeistų jo teisių, kurie sukėlė jam neigiamus išgyvenimus, mano, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad būtų vertinama pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Pažymėjo, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė yra priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

II. 12. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Pravieniškių PN-AK 4 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

13. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2012 m. birželio 11 d. iki 2016 m. vasario 18 d. Atsakovas prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

14. Atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, teismas vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo įkalinimo pradžios, nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Pravieniškių PN-AK, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Pravieniškių PN-AK ar kitų institucijų reikiamą informaciją. Aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo galimybę sužinoti nuo kalinimo pradžios, t. y. 2012 m. birželio 11 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2017 m. liepos 24 d.

15. Nors pareiškėjas teigė, kad kalinimo įstaigos pareigūnai slėpė bet kokią teisinę informaciją apie nuteistųjų teises ir pareigas, tačiau taip pat nurodė, kad supažindinimas su jų teisėmis vyko tik formaliai pasirašant, todėl teismas vertino, kad pasirašydamas pareiškėjas patvirtino aplinkybę, jog yra susipažinęs su nuteistųjų teisėmis ir pareigomis. Pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, kadangi neturėjo galimybės susipažinti su nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, todėl teismas sprendė, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą ir dėl to praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą, nepateikė įrodymų, kuriais remiantis teismas privalo atnaujinti pareiškėjui praleistą ieškinio senaties terminą, todėl teismas konstatavo, kad nėra pagrindo netaikyti ieškinio senaties termino.

16. Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygos nuo 2014 m. liepos 24 d. iki 2016 m. vasario 18 d., išskyrus laikotarpius nuo 2015 m. vasario 11 d. iki 2015 m. vasario 18 d., 2015 m. gegužės 6 d. iki 2015 m. gegužės 8 d., nuo 2015 m. rugpjūčio 5 d. iki 2015 m. rugpjūčio 12 d., nuo 2015 m. rugsėjo 25 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d., kai pareiškėjas buvo išvykęs į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (I t., b. l. 61).

17. Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamosios patalpos nuolat buvo perpildytos. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui.

18. Byloje pateikti įrodymai, patvirtina, kad pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK atvyko 2012 m. birželio 28 d. (I t., b. l. 61), tačiau, kaip minėta, vertinamas laikotarpis nuo 2014 m. liepos 24 d. iki 2016 m. vasario 18 d.

19. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2013 m. gegužės 6 d. iki 2014 m. gruodžio 23 d. buvo kalinamas 1 būrio 2 miegamojoje patalpoje, nuo 2014 m. gruodžio 23 d. iki 2016 m. vasario 18 d. 9 būrio 13 gyvenamojoje patalpoje, tačiau remiantis į bylą pateiktais atsakovo duomenimis, matyti, kad minėtose miegamosiose patalpose pareiškėjas atlikdamas bausmę Pravieniškių PN-AK apgyvendintas nebuvo (I t., b. l. 54, 193). Objektyvių įrodymų, kad tiktai būtų gyvenęs minėtose gyvenamosiose patalpose, pareiškėjas nepateikė, todėl netikėti atsakovo pateiktais duomenimis, teismas neturi pagrindo.

20. Atsakovas į bylą pateikė duomenis, kad 2017 m. rugpjūčio 10 d. pažymoje Nr. 63-1863 ir 2017 m. lapkričio 23 d. pažymoje Nr. 63-2737 pateikti duomenys atitinka pareiškėjo gyvenimo patalpų kaitą ( I t., b. l. 62, 66, 193). Minėti dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu (išskyrus aukščiau minėtus laikotarpius, kai buvo išvykęs į Laisvės atėmimo vietų ligoninę) buvo paskirtas atlikti laisvės atėmimo bausmę nuo 2014 m. sausio 15 d. (nagrinėtinas laikotarpis nuo 2014 m. liepos 24 d.) iki 2014 m. rugsėjo 24 d. į 1 būrio 5 gyvenamąją patalpą, kurios gyvenamasis plotas yra 28,48 kv. m, joje įrengta 9 miegamosios vietos, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,16 kv. m.

21. Pareiškėjas nuo 2014 m. rugsėjo 24 d. iki 2014 m. gruodžio 22 d. buvo paskirtas gyventi į 1 būrio 3 gyvenamąją patalpą, kurios gyvenamasis plotas yra 25,25 kv. m, joje įrengta 8 miegamosios vietos, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,15 kv. m.

22. Pareiškėjas nuo 2014 m. gruodžio 22 d. iki 2015 m. sausio 14 d. buvo paskirtas į 9 būrį, 6 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 19,64 kv. m, joje įrengta 3 miegamosios vietos, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 6,54 kv. m.

23. Nuo 2015 m. sausio 14 d. iki 2015 m. vasario 26 d. pareiškėjas bausmę atliko 9 būrio 10 gyvenamojoje patalpoje ir jos plotas buvo 33,82 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui gyvenamojo ploto teko 3,38 kv. m.

24. Pareiškėjas nuo 2015 m. vasario 26 d. iki 2015 m. rugpjūčio 21 d. buvo paskirtas gyventi į 9 būrio gyvenamąją patalpą Nr. 4, kurios gyvenamasis plotas yra 17,62 kv. m, joje įrengtos 2 miegamosios vietos, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 8,81 kv. m.

25. Nuo 2015 m. rugpjūčio 21 d. iki 2015 m. gruodžio 2 d. pareiškėjas gyveno 9 būrio 11 gyvenamojoje patalpoje, kurios gyvenamasis plotas yra 16,12 kv. m, joje įrengta 4 miegamosios vietos, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 4,03 kv. m.

26. Pareiškėjas nuo 2015 m. gruodžio 2 d. iki 2016 m. vasario 18 d. buvo paskirtas gyventi į 9 būrio gyvenamąją patalpą Nr. 4, kurios gyvenamasis plotas yra 17,62 kv. m, joje įrengtos 2 miegamosios vietos, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 8,81 kv. m.

27. Taigi, pagal atsakovo pateiktus duomenis bei aukščiau įvardiną teisinį reglamentavimą galėtų būti vertinama, jog vienam nuteistajam tenkanti ploto norma nebuvo pažeista, tačiau pareiškėjas skunde (I t., b. l. 4-34), atsikirtimuose (I t., b. l. 167–177, II t., b. l. 23–28, 134–142) bei teismo posėdžio metu nesutiko su atsakovo atstovo pateiktais duomenimis ir tvirtino, kad 1 būryje gyveno 105 nuteistieji, 9 būryje 128 nuteistieji, vėliau – 160 nuteistųjų ir jo gyvenamojoje patalpoje buvo apgyvendinta 16 nuteistųjų bei savo teiginiams pagrįsti pateikė Pravieniškių PN-AK 2013 m. liepos 26 d. pažymą Nr. 117-618 (I t., b. l. 44).

28. Atsakovas nepateikė teismui paaiškinimo dėl skirtingų oficialių duomenų apie gyvenamosiose patalpose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, šio skaičiaus patalpose galimą kitimą pareiškėjo buvimo jose ar vėlesniu metu. Taigi, akivaizdu, kad atsakovas pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką tokio pobūdžio byloje, turėdamas įrodinėjimo pareigą, nepateikė teismui tikslių duomenų apie nuteistųjų skaičių gyvenamosiose patalpose pareiškėjo kalinimo jose metu, taip pat jokių įrodymų, galinčių paneigti pareiškėjo argumentus dėl kartu su juo kalėjusių nuteistųjų skaičiaus, paaiškinimų dėl 2013 m. liepos 26 d. pažymoje Nr. 117-618 nurodytų įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus, jo galimą kaitą, duomenų apie ginčo gyvenamosiose patalpose miegamųjų vietų skaičiaus mažinimą, galimai vykusias (nevykusias) gyvenamųjų patalpų pertvarkas ir pan. Atsakovo atstovas tik pažymėjo, jog duomenų apie tai, kiek asmenų ginčo laikotarpiu buvo gyvenamosiose patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas bausmės atlikimo metu, pateikti negali, nes tokie duomenys nėra sisteminami ir kaupiami (I t., b. l. 54). Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai, sprendė, jog byloje atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo tvirtinimo, kad jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK vertinamuoju laikotarpiu nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais nustatytas plotas. Atitinkamai atlikus aritmetinius skaičiavimus nustatyta, jog pareiškėjui kalint 1 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje, jam teko 2,58 kv. m, 1 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje – 1,80 kv. m, 9 būrio 6 gyvenamojoje patalpoje 2,45 kv. m, 9 būrio 10 gyvenamojoje patalpoje – 2,11 kv. m, 9 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje, jam teko 2,20 kv. m, 9 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, jam teko 2,01 kv. m gyvenamojo ploto. Taigi, akivaizdu, kad visą vertinamą laikotarpį pareiškėjui kalint bendrabučio tipo patalpose nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje, todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą.

29. Nors Vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 111.1 punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas, tačiau nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-386-822/2017, 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3677-575/2016). Todėl teismas sutiko su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad esant nustatytiems gyvenamojo ploto normos pažeidimams, gyvenamosiose patalpose esantys baldai, nuteistųjų reikmenys, asmeniniai daiktai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose.

30. Pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčo laikotarpiu jis buvo kalinamas avaringame, netinkamos būklės pastate, tačiau tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų, t. y. 2015 m. vasario 9 d. akto Nr. 63-560 matyti, kad patikrinus 9 būrį buvo nustatyta, jog yra reikalingas pastato stogo, laiptinės, koridoriaus ir gyvenamųjų patalpų, sanitarinio mazgo ir kt. patalpų remontas, tačiau nustatyta, kad trūkumus šalinti netikslinga dėl būsimos renovacijos darbų (II t., b. l. 45–47). Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas vertinamu laikotarpiu buvo kalinamas pastate, kuriam yra reikalingas remontas, todėl pareiškėjo atžvilgiu konstatuotini neteisėti atsakovo veiksmai.

31. Pareiškėjas nurodo, kad pataisos namų gyvenamosiose patalpose gausu blakių ir tarakonų. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK yra sudariusi 2014 m. lapkričio 18 d. sutartį Nr. KN-P-2014/392/76-145 (I t., b. l. 97-99) su UAB „Dezinfa“ (prieš tai galiojo 2011 m. spalio 24 d. sutartis Nr. KN-P-2011/200/71-161 su UAB „Dezinfa“ (I t., b. l. 195–197). Šia sutartimi kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo atlikti kenkėjų (tarakonų, skruzdėlių, blakių, musių ir pan.) monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus.

Aptarti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK skiriamas reikiamas dėmesys kenkėjų monitoringui ir naikinimui, švaros ir tvarkos patalpose palaikymui. Iš į bylą pateiktų Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo bei Atliktų kenkėjų kontrolės ataskaitų matyti, kad parazitai vertinamuoju laikotarpiu buvo naikinami tiek 1, tiek 9 būriuose (I t., b. l. 131–155, II t., b. l. 86–126). Pažymėtina, kad graužikai ir buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje, tuo tarpu higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji.

Byloje nepateikta įrodymų, t. y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu Reglamentu, surašytų pareiškėjo buvimo vertinamose gyvenamosiose patalpose ar panašiu laikotarpiu. Teismas vertino, kad negali vienareikšmiškai teigti, jog pareiškėjas dėl parazitų (tarakonų, blakių ir kt.) buvimo galėjo patirti papildomus nepatogumus.

Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios.

Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu apie parazitų buvimą būtų informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės, todėl pareiškėjo teiginiai dėl parazitų (tarakonų, blakių ir kt.) buvimo laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 str.).

32. Pareiškėjas prašė priteisti žalą, kurią kildino iš nuteistųjų rūkymo patalpose ir nesančių įrengtų rūkymo vietų būriuose.

33. Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo (toliau – ir Tabako kontrolės įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) (galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 6 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

34. Pareiškėjas nurodė, jog pataisos įstaigoje ženklas leidžiantis rūkyti buvo iškabintas ant įėjimo į pastatą durų, tačiau pastato viduje ženklų draudžiančių rūkyti nebuvo (I t., b. l. 10). Teismas darė išvadą, jog Pravieniškių PN-AK lauke yra įrengtos ir atitinkamai pažymėtos rūkymo vietos, skirtos rūkyti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas atlikdamas bausmę Pravieniškių PN-AK vertinamu laikotarpiu būtų kreipęsis į administraciją dėl kitų kartu su juo gyvenančių nuteistųjų rūkymo patalpose, ar dėl jo perkėlimo į kitą kamerą. Taigi byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, todėl šiuos pareiškėjo teiginius atmetė kaip neįrodytus.

35. Pareiškėjas nurodė, kad nebuvo įrengti drabužių-avalynės džiovykla, laisvalaikio kambarys, kambarys maistui susidėti bei valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo sandėlis.

36. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įstaigų įrengimo taisyklės) 5.8 punkte nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys. Iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, kad 1-ame ir 9-ame būriuose, kuriuose bausmę atliko pareiškėjas, nebuvo nuteistiesiems įrengti laisvalaikio kambariai (I t., b. l 40–43), todėl šį atsakovo pažeidimą pripažino nustatytu.

37. Teismo vertinimu, byloje esantys duomenys (I t., b. l. 40–43, 62, 63) patvirtino, kad kiekvieno būrio virtuvėlėse yra šaldytuvai bei spintelės maisto produktams susidėti ir laikyti, todėl pareiškėjo teiginį dėl kambario maistui susidėti nebuvimo, atmetė kaip neįrodytą.

38. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 3-iame sektoriuje veikiančioje džiovykloje yra sudarytos sąlygos džiovinti drabužius ar avalynę, todėl teismas darė išvadą, kad įrengta džiovykla tenkino nuteistųjų poreikius ir nesudarė problemų. Be to, įstaigos 3-iame sektoriuje veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje buvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Kadangi būrių prausyklose buvo sumontuoti vandens šildytuvai, nuteistieji galėjo skalbti savo asmeninius drabužius patys. Būrių kiemuose buvo įrengta stacionari džiovykla su stogeliu (I t., b. l. 63). Teismas vertino, kad pareiškėjas atsakovo neteisėtų veiksmų dėl neįrengtų drabužių-avalynės džiovyklų, neįrodė.

39. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo sandėliai įrengti visuose būriuose, todėl teismas vertino, kad pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

40. Pareiškėjas teigė, kad jis ilgą laiką iki nuteistiesiems buvo nustatyta, kad jie serga tuberkulioze, šie nuteistieji lankėsi bendro naudojimo patalpose, tačiau pareiškėjas šiems teiginiams pagrįsti nepateikė jokių įrodymų (pvz., kad jis užsikrėtė šia liga). Byloje esantis Pravieniškių PN-AK 2017 m. birželio 9 d. raštas Nr. S-12926 patvirtina, kad šioje kalinimo įstaigoje nuteistieji, sergantys tuberkulioze, laisvės atėmimo bausmės neatlieka. Nuteistieji profilaktiškai kartą per metus tiriami dėl šios ligos. Nuo 2009 metų profilaktiškai tiriant nuteistuosius buvo įtarta tuberkuliozė vienam asmeniui 2013 metais ir minėtas asmuo nedelsiant buvo išsiųstas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (I t., b. l. 42,43). Teismas vertino, kad pareiškėjo teiginiai dėl galimybės užsikrėsti tuberkulioze pataisos namuose lieka neįrodyti.

41. Pareiškėjo nuomone, 1 būrio gyvenamojoje patalpoje buvę gultai turėjo būti pritvirtinti prie grindų. Teismas pažymėjo, kad Įstaigų įrengimo taisyklės nenumato lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamosiose patalpose baldų tvirtinimo prie grindų, todėl atsakovas 1 būrio gyvenamosiose patalpose neturėjo pareigos gultus tvirtinti prie grindų. Teismas vertino, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų.

42. Pareiškėjas skunde nurodė, jog pasivaikščiojimo kiemeliai netinkamai įrengti, per maži, juose neįrengti vamzdžiai lietaus vandeniui nutekėti. Teismas pažymėjo, kad Įstaigų įrengimo taisyklėse nereglamentuoti lokalinio sektoriaus kiemelių dydžiai. Nuteistieji pagal Pataisos įstaigos direktoriaus nustatytą dienotvarkę gali būti ne tik pasivaikščiojimo kiemeliuose, bet judėti po visą lokalinį sektorių (I t., b. l. 86–92). Į bylą pareiškėjo pateiktas 2017 m. birželio 9 d. Pravieniškių PN-AK raštas Nr. S-12926 patvirtina, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengtos lietaus surinkimo ir nuvedimo sistemos, nors teisės aktai to nenumato (I t., b. l. 40–43). Pareiškėjas teigė, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose nuolat buvo užterštas oras, tačiau nepateikė tai pagrindžiančių įrodymų. Teismas pareiškėjo argumentus dėl netinkamai įrengtų pasivaikščiojimo kiemelių, atmetė kaip nepagrįstus.

43. Pareiškėjas skundė, kad Pravieniškių PN-AK pastatai dengti asbesto danga. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Į bylą pateiktame 2017 m. rugpjūčio 18 d. Pravieniškių PN-AK rašte Nr. 77-2622 nurodoma, kad pataisos namuose nevykdomi jokie darbai, kurių metu asbesto danga būtų ardoma, laužoma, dėl ko galėtų atsirasti asbesto dulkių, taip pat pažymima, kad bendrabučio, kuriame yra 1 būrys stogo danga yra bituminė (I t., b. l. 62, 63). Byloje nėra pateikta įrodymų apie asbesto sukeltą žalą pareiškėjo sveikatai. Teismas nekonstatavo atsakovo neteisėtų veiksmų dėl asbesto naudojimo.

44. Dėl sanitarinio mazgo, teismas pažymėjo, kad tiek Pravieniškių PN-AK 2017 m. birželio 9 d. rašte Nr. S-12926, tiek Pravieniškių PN-AK 2017 m. rugpjūčio 18 d. pažymoje Nr. 77-2622 nurodyta, kad 1 būrio sanitariniame mazge įrengti trys klozetai, 9 būrio sanitariniame mazge įrengti 4 klozetai, 2 unitazai 1 praustuvė (I t., b. l. 41–43, 62, 63). Minėti duomenys paneigia pareiškėjo argumentus, kad jam teko atliekant bausmę naudotis tupimu tualetu. Byloje nėra duomenų, kad iš nuteistųjų buvo gauta skundų, jog kyla problemų dėl naudojimosi tualetu ar prausykla, kad reikia laukti eilėje ir pan. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, jog praustuvių, klozetų, pisuarų, atskiros paskirties (išskyrus gyvenamųjų) patalpų skaičius, atsižvelgiant į esamą būriuose nuteistųjų skaičių, nevisiškai atitinka 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos atliekančių nuteistųjų <...> materialinio buitinio aprūpinimo normatyvus, pagal kuriuos numatyta, jog 1 praustuvė turi būti skiriama dešimčiai asmenų, 1 klozetas arba unitazas – dvylikai asmenų, šis normatyvas taikytinas ir dėl pisuarų skaičiaus.

45. Pareiškėjas skunde pažymėjo, jog 1 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje nebuvo užtikrintas apšvietimas dėl ko jis negalėjo nei skaityti, nei rašyti, tačiau tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Byloje esantys atsakovo pateikti duomenys patvirtino, kad pareiškėjas šioje gyvenamojoje patalpoje vertinamu laikotarpiu negyveno, todėl teismas atmetė pareiškėjo argumentus kaip nepagrįstus.

46. Pravieniškių PN-AK 2017 m. rugpjūčio 18 d. pažymoje Nr. 77-2622 nurodyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Teigė, kad 1 ir 9 būrių patalpos buvo vėdinamos per langus (I t., b. l. 62, 63). Teisės aktuose įtvirtintas reikalavimas, kad įkalinimo įstaigose gyvenamąsias ir bendro naudojimo patalpas turi prižiūrėti (tvarkyti bei vėdinti) ten apgyvendinti nuteistieji. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad gyvenamojoje patalpoje, kurioje bausmę atliko pareiškėjas, buvo drėgna dar ir dėl to, kad joje gyvenę nuteistieji (tame tarpe ir pareiškėjas) tinkamai neatliko savo pareigų. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus kaip nepagrįstus.

47. Likusieji šalių argumentai laikytini pertekliniais, neturintys tiesioginės juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui iš esmės, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini

48. Teismas konstatavo, jog pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN-AK pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad buvo kalinamas bendrabučio tipo patalpose pažeidžiant vienam asmeniui tenkančią reglamentuotą gyvenamojo ploto normą, taip pat vertinamu laikotarpiu (nuo 2014 m. liepos 24 d. iki 2017 m. vasario 18 d.) nustatyta, jog patalpoms reikalingas remontas, sanitariniame mazge per mažai įrenginių, nebuvo poilsio kambario.

49. Pareiškėjas nurodė, jog dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė 40 380 Eur neturtinę žalą.

50. Teismas, vertindamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius-kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga ir šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę, t. y. pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku jis turėjo galimybę laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti, lankyti organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku.

51. Teismas vertino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į gyvenamojo ploto normą, pareiškėjas kalėjo ilgą laiko tarpą (523 paras), šis pažeidimas truko nuolat, išskyrus mažas pertraukas, šį plotą atitinkamai mažino gyvenamosiose patalpose buvę baldai ir kiti įrenginiai. Taip pat byloje nustatyti ir kiti higienos normų reikalavimų pažeidimai (sanitariniame mazge trūko įrenginių, nebuvo poilsio kambario, patalpoms reikalingas remontas). Atsižvelgdamas į tai bei nesant duomenų, kad pareiškėjas vertinamu laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų skundais ar prašymais buvo kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją, ar kitas kompetentingas institucijas, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, nenustačius, jog atsakovas būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą, atsižvelgiant į neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri nagrinėjamu atveju įvertintina 4 500 Eur suma ir ši suma priteistina iš atsakovo.

III. 52. Pareiškėjas K. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regiono apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 15 d. sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

52.1. Nesutinka su pirmosios instancijos vertinimu, kad nebuvo pažeidimo dėl nuteistųjų nesupažindinimo su jų teisėmis. Pareiškėjo nuomone, dėl perpildytos įstaigos (didelio skaičiaus kalinčių nuteistųjų) ir didelio pareigūnų trūkumo, labai abejotina, kad nuteistieji buvo supažindinti su nuteistųjų pareigomis ir teisėmis bei nuteistųjų integracija į visuomenę. Kalint tokiomis sąlygomis, senatis negali būti taikoma.

52.2. Nesutinka su teismo išvada dėl Pravieniškių PN-AK 3 sektoriaus negyvenamųjų, avaringų, gyvenimui nepritaikytų pastatų ir asbestinių avaringų stogų. Teigia, kad nors teismas ir konstatavo, kad 9 būryje reikalingas remontas, tačiau lygiai tokie patys pažeidimai yra 4–5, 10–11 būrių pastate, kuriame kalėjo ir pareiškėjas. Nurodo, jog teismas nesurinko visų įrodymų, neišreikalavo statinio techninių (techninių-energetinių) pasų dokumentų kopijų.

52.3. Teismas nepagrįstai pripažino, kad nebuvo pažeista nerūkančių asmenų teisė. Teismas neišreikalavo iš atsakovo įrengtų patalpų rūkymui planų (schemų) bei tinkamai įrengtų vietų rūkymui planų (schemų) bei atliktų darbų sąmatos, nesivadovavo Lietuvos higienos norma HN 122:2006, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-908.

52.4. Teismas atsisakė vertinti pareiškėjo paminėtus faktus, kad dėl įstaigos perpildymo ir pareigūnų bei medicinos personalo stokos, nebuvo užtikrinta ligų (tuberkuliozės, ūminių ligų, virusinių kvėpavimo takų susirgimų ir t. t.) protrūkiai bei nariuotakojų (tarakonų, blakių ir kt.) antplūdis. Teigia, kad gyveno nuolatinėje baimėje užsikrėsti pavojinga ūmia liga, daug kartų kreipėsi į psichologines tarnybas.

52.5. Nesutinka su teismo vertinimu dėl būtinųjų patalpų įrengimo, teigia, jog nebuvo tinkamai įrengta virtuvėle, joje nėra reikalingo inventoriaus, kurio nepakanka visų nuteistųjų skaičiui. Be to, dėl didelio skaičiaus nuteistųjų, nebuvo užtikrinta galimybė naudotis džiovykla. Pareiškėjo vertinimu, teismas neišreikalavo iš atsakovo pastato patalpų-korpusų planų, kuriuose būtų pažymėti jų plotai, patalpų pavadinimai.

52.6. Pasivaikščiojimo kiemeliai nėra sutvarkyti: nėra įrengta lietaus vandeniui nutekėjimo kanalizacijos šulinių, nėra stogelių, kiemelis neatskirtas nuo sporto aikštelės, kiemelis nutolęs 70-100 metrų nuo gamybinių cechų, todėl nesutinka su teismo vertinimu, kad atsakovas nepadarė pažeidimo.

52.7. Pirmosios instancijos teismas nekonstatavo pažeidimų dėl patalpų antisanitarinės būklės. Pažymi, kad Kauno apygardos administracinio teismo byloje (Nr. 1-151-664/2017) pripažinta, kad Pravieniškių PN-AK 3 sektoriuje 9 būryje nuteistieji buvo kandžiojami blakių, bei byloje Nr. 1-4273-423/2015, kurioje buvo pristatytas teismui didelis kiekis blakių ir tarakonų, todėl tai paneigia atsakovo ir teismo argumentus dėl buitinių parazitų veisimosi. Atsakovas nepateikė teismui medicininės pažymos apie pareiškėjo daugkartinius apsilankymus pas psichiatrą ir kokie raminamieji vaistai buvo paskirti.

52.8. Pareiškėjas nesutinka su teismo priteista 4 500 Eur suma, kadangi nebuvo atsižvelgta, jog 1346 dienas buvo pažeistos pareiškėjo teisės.

53. Atsakovas Pravieniškių PN-AK pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo K. T. teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis bei reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

54. Teismas, nustatydamas, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į gyvenamąjį plotą, rėmėsi ne atsakovo pateiktais duomenimis, o pareiškėjo pateikta pažyma, kuri padaryta pažeidžiant įstatymo nustatytą tvarką. Pažymi, kad nuteistiesiems nėra numatyta su savimi turėti fotoaparatą, kopijavimo priemones, tuo tarpu atsakovas nėra teikęs pareiškėjui šios pažymos, be to, ant dokumento yra neaiškių ženklų, kurie tinkamai kopijuojant neturi atsirasti. Pravieniškių PN-AK vertinimu, teismas negalėjo remtis pareiškėjo pažyma kaip oficialiu rašytiniu įrodymu, gautu teisėtais būdais, todėl pareiškėjo įrodymai turėjo būti atmesti.

55. Pataisos namai nėra priėmę jokių teisės aktų, kurie draustų pareiškėjui pataisos namų dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamosiose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose ir kt. patalpose.

56. Teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo kalinamas avaringos būklės pastate, tačiau pareiškėjas tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Atsakovo pateiktas 2015 m. vasario 9 d. aktas Nr. 63-560 patvirtina, kad pastato patalpų trūkumus šalinti netikslinga dėl būsimos renovacijos darbų. Pažymi, kad atsakingos įstaigos Pravieniškių PN-AK nėra nurodžiusios nedelsiant remontuoti patalpas, be to, turėjo būti atsižvelgiama į tai, kad patalpos remontuojamos pagal suteiktus asignavimus.

57. Teismas konstatavo, kad sanitarinių įrenginių skaičius nevisiškai atitinka teisės aktus. Pareiškėjas nedetalizavo ko konkrečiai trūko, neindividualizavo dėl ko kilo neigiamos pasekmės (išgyvenimai), nenurodė priežastinio ryšio. Atsakovo teigimu, teismas šių argumentų neturėjo vertinti kaip pakankamų neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.

58. Pravieniškių PN-AK nuomone, pirmosios instancijos teismas rėmėsi pareiškėjo subjektyvia nuomone, kurios nepatvirtino jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai. Taip pat pažymi, kad pareiga įrodyti, jog atsirado tam tikra žala, tenka pareiškėjui.

59. Kalėjimų departamentas atsiliepime į atsakovo Pravieniškių PN-AK apeliacinį skundą, prašo apeliacinį skundą tenkinti. Kalėjimų departamentas sutinka su apeliacinius skundu ir palaiko atsakovo nurodytus argumentus.

60. Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo K. T. apeliacinį skundą, prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

61. Atsakovas Pravieniškių PN-AK nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 62. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų.

63. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo K. T. skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad pareiškėjas 553 paras (nuo 2014 m. liepos 24 d. iki 2016 m. vasario 18 d., išskyrus laikotarpius, kuriais jis buvo etapuotas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę) Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose buvo kalinamas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančią reglamentuotą gyvenamojo ploto normą, taip pat nustatyti pažeidimai, jog patalpoms reikalingas remontas, sanitariniame mazge per mažai įrenginių, nebuvo poilsio kambario. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjui iš atsakovo priteisė 4 500 Eur žalos atlyginimą.

64. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu nesutinka, tvirtina, jog teismas nepagrįstai pritaikė ieškinio senaties terminą, kadangi jis nebuvo supažindintas su nuteistųjų teisėmis ir pareigomis, taip pat nesutinka su teismo išvada, kad nebuvo konstatuoti pažeidimai dėl avaringų pastatų ir asbesto stogų, dėl rūkymo patalpų įrengimo, ūmių ligų pasireiškimo, buitinių gyvenimo sąlygų nesudarymo, dėl blogai įrengtų pasivaikščiojimo kiemelių bei antisanitarinės būklės (graužikų, tarakonų, pelių) patalpose.

65. Atsakovas Pravieniškių PN-AK apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, pripažįstant, kad buvo pažeista pareiškėjo K. T. teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus neatitinkančiomis sąlygomis bei reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

66. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau –ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

67. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė trejų metų senaties terminą, kadangi dėl nuteistųjų didelio skaičiaus, jie tik formaliai buvo supažindinami su jų teisėmis ir pareigomis.

68. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

69. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjamos kategorijos bylose, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

70. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

71. Įvertinus šioje byloje pateiktus duomenis nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 11 d. iki 2016 m. vasario 18 d., tačiau skundą teismui išsiuntė tik 2017 m. liepos 24 d. (pagal spaudą ant voko) (I t., b. l. 45).

72. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

73. Pareiškėjas tvirtina, jog kalinčių asmenų skaičius yra esminė priežastis dėl ko supažindinimas su nuteistųjų pareigomis ir teisėmis yra labai abejotini, tačiau kartu nurodo, jog supažindinimas su nuteistųjų teisėmis vyko tik formaliai pasirašant. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad pareiškėjas K. T. turėjo galimybę žinoti apie savo galimą teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo pataisos įstaigoje pradžios, todėl pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą.

74. Atsakovas Pravieniškių PN-AK apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK, nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje bei, kad buvo priteista neturtinė žala.

75. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala, ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

76. Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadas dėl pareiškėjui nustatyto gyvenamojo ploto pažeidimo ir neturtinės žalos priteisimo, pažymi, jog byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pagal atsakovo Pravieniškių PN-AK pateiktas pažymas 2017 m. rugpjūčio 10 d. Nr. 63-1863 ir 2017 m. lapkričio 23 d. Nr. 63-2737, pareiškėjas nuo 2014 m. sausio 15 d. (nagrinėtinas laikotarpis nuo 2014 m. liepos 24 d.) iki 2014 m. rugsėjo 24 d. buvo patalpintas į 1 būrio 5 gyvenamąją patalpą, kurios plotas yra 28,48 kv. m, joje įrengta 9 miegamosios vietos (vienam asmeniui tenkantis plotas 3,16 kv. m); nuo 2014 m. rugsėjo 24 d. iki 2014 m. gruodžio 22 d. gyveno 1 būrio 3 patalpoje, kurios plotas yra 25,25 kv. m, joje įrengta 8 miegamosios vietos (vienam asmeniui tenkantis plotas 3,15 kv. m); nuo 2014 m. gruodžio 22 d. iki 2015 m. sausio 14 d. gyveno 9 būrio 6 patalpoje, kurios plotas 19,64 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos (vienam asmeniui tenkantis plotas 6,54 kv. m); nuo 2015 m. sausio 14 d. iki 2015 m. vasario 26 d. gyveno 9 būrio 10 patalpoje, kurios plotas buvo 33,82 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų (vienam asmeniui tenkantis plotas 3,38 kv. m), nuo 2015 m. vasario 26 d. iki 2015 m. rugpjūčio 21 d. gyveno 9 būrio 4 patalpoje, kurios plotas yra 17,62 kv. m, joje įrengtos 2 miegamosios vietos (vienam asmeniui tenkantis plotas 8,81 kv. m), nuo 2015 m. rugpjūčio 21 d. iki 2015 m. gruodžio 2 d. gyveno 9 būrio 11 patalpoje, kurios plotas yra 16,12 kv. m, joje įrengta 4 miegamosios vietos (vienam asmeniui tenkantis plotas 4,03 kv. m), nuo 2015 m. gruodžio 2 d. iki 2016 m. vasario 18 d. gyveno 9 būrio 4 patalpoje, kurios gyvenamasis plotas yra 17,62 kv. m, joje įrengtos 2 miegamosios vietos (vienam asmeniui tenkantis plotas 8,81 kv. m). Taigi, vertintina, kad vienam nuteistajam tenkanti ploto norma pažeista nebuvo.

77. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjui tenkantį gyvenamąjį plotą rėmėsi pareiškėjo byloje pateikta 2013 m. liepos 26 d. pažyma Nr. 117-618, nurodydamas, kad visos abejonės dėl skirtingai nurodytų patalpų plotų, turėtų būti vertinamos pareiškėjo naudai. Atsakovas Pravieniškių PN-AK apeliaciniame skunde teigia, kad pataisos namai nėra išdavę pareiškėjui šios pažymos, todėl teismas negalėjo remtis neteisėtais būdais gautu rašytiniu įrodymu.

78. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas trejų metų senaties terminą, vertino ginčo laikotarpį nuo 2014 m. liepos 24 d. iki 2016 m. vasario 18 d., tuo tarpu pareiškėjo pateikta teismui pažyma apie įrengtų miegamųjų vietų skaičių yra 2013 m. liepos 26 d. Atsižvelgiant į tai, kad 2013 m. liepos 26 d. pažymoje nurodyti duomenys apie įrengtas miegamąsias vietas yra pateikiami iki pažymoje nurodytos datos (t. y. 2013 m. liepos 26 d.), teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo remtis duomenimis, kurie nėra aktualūs nagrinėjamos bylos ginčo laikotarpiu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nesivadovauti atsakovo Pravieniškių PN-AK pateiktais duomenimis apie būrių gyvenamųjų patalpų plotą, jame įrengtų miegamųjų vietų skaičių bei vienam nuteistajam tenkantį gyvenamąjį plotą, todėl nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimo ir neturtinės žalos priteisimo.

79. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis vertinant Pravieniškių PN-AK gyvenamojo pastato avaringumo būklę, pastatų asbesto stogo dangą, nerūkančių asmenų teisių pažeidimus, atsakovo veiksmus neužtikrinant ligų protrūkius, nuteistųjų teisių pažeidimus naudotis viena virtuve, kurioje nėra pakankamo inventoriaus bei vertinant pasivaikščiojimo kiemelius. Pareiškėjas teismo konstatuotų pažeidimų dėl gyvenamojo ploto, patalpų remonto (9 būrio) reikalingumo, sanitarinio mazgo įrenginių ir poilsio kambario nebuvimo, neginčija.

80. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Pravieniškių PN-AK sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino aplinkybes dėl pataisos namų lauke įrengtų ir atitinkamai pažymėtų rūkymo vietų, tinkami įrengtų virtuvėlių, 3-ame sektoriuje veikiančios skalbyklos ir džiovyklos, dezinfekavimo medžiagoms laikyti įrengtų sandėlių, dėl nuteistųjų sveikatos užtikrinimo (neužsikrėsti ligomis), tinkamai įrengtų pasivaikščiojimo kiemelių, asbesto dangos naudojimo ir žalos sukėlimo nuteistiesiems, dėl patalpose įrengto tinkamo apšvietimo, dėl patalpų vėdinimo bei teismo sprendime išdėstė argumentuotas išvadas, todėl teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, pakartotinai dėl to nepasisako. Taip pat teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos išvadomis konstatavus atsakovo pažeidimus dėl neįrengtų laisvalaikio kambarių, dėl sanitariniame mazge esančių įrenginių (klozetų, praustuvių) skaičiaus, dėl 9 būrio patalpų remonto.

81. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo teiginius, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nekonstatavo pažeidimų dėl patalpų antisanitarinės būklės ir nenustatė, kad nuteistieji buvo kandžiojami blakių, ką pasak pareiškėjo, patvirtina Kauno apygardos administracinio teismo spendimuose administracinėse bylose Nr. I-151-664/2017 bei Nr. I-4273-423/2015 nustatytos aplinkybės, pirmiausia pažymi, jog nors pirmosios instancijos teismas sprendime nenurodė, kad Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo duomenimis buvo užfiksuoti „kenkėjai“ (tarakonai, blakės), t. y. pastebėti tarakonai ir blakės (I t. 131–151), tačiau teismas teisingai vertino, kad iš Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo bei Atliktų kenkėjų kontrolės ataskaitų matyti, kad parazitai vertinamuoju laikotarpiu buvo naikinami (I t., b. l. 152–157). Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų būtų kreipęsis į atitinkamas tarnybas ir šios nebūtų reagavusios į pareiškėjo kreipimąsi. Byloje nėra duomenų, kad dėl parazitų buvimo kamerose pareiškėjas patyrė sužalojimus (buvo apkandžiotas).

82. Pažymėtina, kad Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos 2017 m. rugpjūčio 10 d. pažyma Nr. 73(3)-289 patvirtina, kad nuteistasis K. T. laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 11 d. iki 2016 m. vasario 18 d. į Psichologinės tarnybos specialistus dėl gyvenimo sąlygų, psichologinės būklės ir patiriamo nuolatinio streso, pastovios nervinės įtampos, sukrėtimų, nesikreipė. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo teiginiai dėl patalpų antisanitarinės būklės ir dėl to patirtų sveikatos susirgimų, atmestini kaip nepagrįsti.

83. Kartu pažymėtina, kad pareiškėjo nurodytame Kauno apygardos administracinio teismo sprendime administracinėje byloje Nr. I-151-664/2017 buvo nustatyta, kad 2016 m. sausio 7 d. 9 būrio 4 patalpoje buvo pastebėtos blakės. Tačiau, priešingai nei teigia pareiškėjas, byloje Nr. I-151-664/2017 nebuvo konstatuota, kad nuteistieji buvo kandžiojami blakių, kita vertus, šioje byloje nustatyta, kad Pravieniškių PN-AK nepakankamai argumentavo ir nepateikė neginčijamų įrodymų, kad buvo vykdomas graužikų ir buitinių parazitų naikinimas bei kontrolė, t. y. priešingai bei šioje nagrinėjamoje byloje – atsakovui pateikus pažymas apie parazitų naikinimą. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo remtis pareiškėjo nurodyta administracine byla. Be to, pareiškėjo nurodytos administracinės bylos numeriu Nr. I-4273-423/2015, Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nėra.

84. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, kad pirmosios instancijos teismas nesurinko visų įrodymų ir neišreikalavo Pravieniškių PN-AK statinio dokumentų, rūkymo patalpų planų (schemų), patalpų pavadinimų, medicininių dokumentų, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje yra pateikti Pravieniškių PN-AK statinio techniniai dokumentai (Techninis-energetinis pasas) (I t., b. l. 110–130), Pravieniškių PN-AK 1, 2, 3 sektorių planas (schema) su jame nurodytais pastatų pavadinimais bei pažymėtomis rūkymo vietomis (I t. b. l. 105–107), Alytaus pataisos namų medicinos dokumentų išrašas / siuntimas (I t., b. l. 69), todėl atmestini pareiškėjo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino byloje pateiktų duomenų (įrodymų) dėl pareiškėjo ginčytinų aplinkybių.

85. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, byloje nustatyto pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgusi į aktualią teismų praktiką, sprendžia, kad nors šiuo atveju pareiškėjas dėl byloje nustatytų pažeidimų (dėl patalpoms reikalingo remonto, sanitarinio mazgo įrenginių trūkumo ir poilsio kambario nebuvimo) galėjo patirti tam tikrus neigiamus išgyvenimus, šie pareiškėjui galbūt kilę neigiami padariniai nagrinėjamos bylos kontekste nelaikytini pakankamai intensyviais. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. T. apeliacinį skundą atmesti.

Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos apeliacinį skundą tenkinti.

Pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 15 d. sprendimą dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo K. T. ir pripažinti, kad pareiškėjo K. T. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė