2020-02-05 Nr. AB-2352-3-61-3-04844-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. A-237-442/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04844-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo I. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Vilniaus pataisos namų, trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus pataisos namai, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas I. S. su skundu ir patikslintais skundais kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 2 078 Eur turtinę žalą ir 78 929 Eur neturtinę žalą. Pareiškėjas nurodė, kad yra diskriminuojamas nuo 2013 m., kadangi jam neteikiamas maitinimas, atitinkantis fiziologines mitybos normas ir kiek įmanoma atitinkantis jo religinius įsitikinimus. Paaiškino, kad Vilniaus pataisos namai (toliau – ir Vilniaus PN) neorganizuoja maitinimo musulmonams. Pareiškėjas nėra vegetaras ir jam vegetarinis maitinimas nepriimtinas – mėsos gaminius priverstas pirkti parduotuvėje, kai tuo tarpu kiti nuteistieji mėsos gaminius gauna nemokamai.

2. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas), atsiliepime prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad valgiaraščiai, pagal kuriuos maitinami suimtieji / nuteistieji, sudaryti pagal didžiausios asmenų grupės maitinimosi ypatybes. Pažymėjo, kad Kalėjimų departamentas užtikrina, jog laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigose esantys asmenys būtų maitinami vadovaujantis teisės aktų nustatyta tvarka. Taip pat yra užtikrinama, kad visi nuteisti / suimti asmenys turėtų pasirinkimo galimybę ir patys nuspręstų pagal kokį patvirtintą valgiaraštį jie būtų maitinami. Paaiškino, kad šiuo metu suimtieji / nuteistieji, kurie dėl religinių ar kitų priežasčių atsisako įprasto patvirtinto maitinimo, maitinami pagal vegetarinį valgiaraštį.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus PN atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos laisvės atėmimo vietose didžioji dalis nuteistųjų yra krikščionys, o valgiaraščiai, pagal kuriuos maitinami nuteistieji, sudaryti pagal didžiausios asmenų grupės maitinimosi ypatybes. Sudaryti valgiaraščius ir gaminti maistą kiekvienos religinės grupės nuteistiesiems nėra galimybių, todėl nuteistiesiems, išpažįstantiems islamo religiją, siūloma maitintis pagal vegetarinio maitinimo valgiaraščius. Vilniaus PN teritorijoje yra nuolat veikianti parduotuvė, kurios asortimentą sudaro įvairūs vištienos, kalakutienos, jautienos ir žuvies gaminiai, todėl pareiškėjui sudarytos visos galimybės įsigyti kitų rūšių gaminius.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl maitinimo Vilniaus PN organizavimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad yra musulmonas, todėl negali valgyti kiaulienos. Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina dėl to, kad atsakovas neužtikrino pareiškėjo maitinimo pagal religinius įsitikinimus.

6. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 ir 6 punktuose nustatyta, kad suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus. Suimtųjų mitybos ir materialinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintos Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės) nustato maisto produktų pirkimo, maisto gaminimo ir išdavimo tvarką asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose nustato. Taisyklių 5 ir 6 punktuose nustatyta, kad maitinimą organizuoja kalinimo įstaigos administracija. Sudaromi šie valgiaraščiai: valgiaraštis dirbantiems vyrams, valgiaraštis nedirbantiems vyrams, valgiaraštis dirbančioms moterims, valgiaraštis nedirbančioms moterims, valgiaraštis dirbantiems vyrams (vegetarams), valgiaraštis nedirbantiems vyrams (vegetarams) ir kt., kuriuos tvirtina Kalėjimų departamento direktorius. Taisyklių 7 punkte nustatyta, kad suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus.

7. Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, jog pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 16 d., 2015 m. lapkričio 30 d. ir 2016 m. lapkričio 21 d. raštu kreipėsi į Kalėjimų departamentą ir 2016 m. rugpjūčio 16 d. į Vilniaus PN dėl jo maitinimo organizavimo pagal religinius įsitikinimus. Kalėjimų departamentas 2015 m. rugsėjo 23 d. raštu Nr. 1.23.172-6644, 2015 m. gruodžio 17 d. raštu Nr. 2S-5890, 2016 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. 2S-6692 ir Vilniaus PN 2016 m. rugsėjo 12 d. raštu Nr. 42-1315(1) nurodė, jog pagal pareiškėjo prašyme išvardintus reikalavimus nėra numatyti tokie patiekalai valgiaraštyje ir išaiškino apie galimybes teikti vegetarinį maitinimą.

8. Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad pareiškėjui nėra teikiamas maitinimas pagal religinius įsitikinimus. Iš atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens teiktų paaiškinimų, kaip nurodė teismas, matyti, kad įkalinimo įstaigose nėra sudaromi valgiaraščiai musulmonų tikėjimo asmenims – be kiaulienos produktų. Iš ginčo šalių teiktų paaiškinimų teismas nustatė, kad šiuo metu nuteisti / suimti asmenys, kurie dėl religinių ar kitų priežasčių atsisako įprasto patvirtinto maitinimo, maitinami pagal vegetarinį valgiaraštį.

9. Byloje pateiktas uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Pontem“ parduotuvės, esančios Vilniaus PN kainoraštis, iš kurio duomenų matyti, kad pareiškėjui buvo sudarytos galimybės įprastą maisto racioną papildyti mėsos gaminiais, kuriuose nėra kiaulienos. Byloje pateiktas pareiškėjo atsiskaitymų apskaitos žiniaraštis, iš kurio duomenų matyti, kad pareiškėjas turi asmeninių lėšų apsipirkti parduotuvėje. Byloje taip pat pateikti pareiškėjo apsipirkimų įkalinimo įstaigose kvitai, iš kurių duomenų matyti, kad pareiškėjas papildomai įsigydavo maisto įkalinimo įstaigose esančiose parduotuvėse. Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, vertino, kad įkalinimo įstaigose užtikrinama, jog nuteisti / suimti asmenys turėtų pasirinkimo galimybę ir patys nuspręstų, pagal kokį patvirtintą valgiaraštį jie būtų maitinami. Pareiškėjas, nepažeisdamas savo religinių įsitikinimų gali maitintis ir pagal valgiaraštį nedirbantiems vyrams, tačiau nevalgydamas patiekalų ar jų dalių, kuriuose yra kiaulienos, arba pagal valgiaraštį, skirtą vegetarams, o taip pat jis gali papildomai įsigyti iš parduotuvėje galimų įsigyti jam tinkamų produktų.

10. Pareiškėjas procesiniuose dokumentuose teismui ir teismo posėdžiuose pažymėjo, kad dėl netinkamo maitinimo jam kilo sveikatos sutrikimų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje konstatuota, kad, kai pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kurias objektyviai galima įrodyti, jis privalo pateikti atitinkamus įrodymus, leidžiančius teismui teisingai įvertinti patirtą neturtinę žalą, arba nurodyti reikšmingas aplinkybes, kodėl to padaryti negali. Šiuo aspektu LVAT nuosekliai laikosi pozicijos, kad asmuo, teigiantis, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė konkrečių sveikatos sutrikimų, šias aplinkybes privalo pagrįsti (LVAT 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1290/2013). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas yra atstovaujamas profesionalaus teisininko, todėl įrodinėjimo naštos paskirstymas tokio pobūdžio bylose jam (jo atstovei) turi būti žinomas. Teismo 2018 m. balandžio 9 d. nutartimi pareiškėjo sveikatos istoriją (duomenys neskelbtini) nutarta laikyti bylos priedu. Iš pareiškėjo sveikatos istorijos (duomenys neskelbtini) duomenų matyti, kad pareiškėjui nebuvo nustatyti sveikatos sutrikimai dėl pareiškėjo nurodomo maitinimo. Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad jam dėl teikiamo maitinimo kilo sveikatos sutrikimai. Pareiškėjas konkrečiai nenurodė, koks gydytojas ir kuriuo metu jam nustatė konkrečius sveikatos sutrikimus dėl teikiamo maitinimo. Teismas taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas buvo diskriminuojamas, nes byloje nėra duomenų, jog analogiškoje situacijoje esantiems kitiems asmenims (musulmonams) buvo užtikrintas maitinimas pagal valgiaraštį musulmonams.

11. Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi sustabdė administracinę bylą iki kol bus priimtas galutinis teismo procesinis sprendimas administracinėje byloje Nr. I-3286-402/2016 (proc. Nr. 3-62-3-00947-2016-3). Pareiškėjas dėl minėtos Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarties pateikė atskirąjį skundą prašydamas ją panaikinti. LVAT 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartimi administracinėje byloje AS-791-442/2017 nutarė, kad Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-3286-402/2016 bus reikšmingas šioje administracinėje byloje, kadangi pareiškėjas skundžiasi iš esmės dėl tų pačių aplinkybių – teisės aktuose nustatyto maitinimo, atitinkančio jo religinius įsitikinimus, neužtikrinimo.

12. LVAT 2018 m. sausio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-306-442/2018, išnagrinėjęs pareiškėjo I. S. apeliacinį skundą administracinėje byloje Nr. I-3286-402/2016 (proc. Nr. 3-62-3-00947-2016-3), nurodė, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta motyvacija ir pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė. Minėtoje nutartyje LVAT konstatavo, kad pareiškėjui buvo suteiktas tinkamas maitinimas, nenustatyti neteisėti valstybės institucijų veiksmai. Teismas, neturėdamas pagrindo nukrypti nuo aukščiau nurodytos LVAT praktikos, padarė išvadą, kad ir šioje administracinėje byloje nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus valstybės institucijų (Kalėjimų departamento) veiksmus.

13. Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, nesant jas paneigiančių duomenų, teismas padarė išvadą, kad įkalinimo įstaigose yra užtikrinama, jog visi nuteisti / suimti asmenys turėtų pasirinkimo galimybę ir patys nuspręstų pagal kokį patvirtintą valgiaraštį jie būtų maitinami. Nenustačius, kad Kalėjimų departamentas pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamą mitybą, nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalies prasme. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

III

14. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir grąžinti pareiškėjo skundą iš naujo nagrinėti kitos sudėties pirmosios instancijos teismui, arba tenkinti pareiškėjo skundą pilna apimtimi. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas pagal į bylą pateiktus dokumentus.

15. Pareiškėjas nurodo, kad produktai iš parduotuvės nėra tiekiami – parduotuvėje produktus reikia pirkti, sumokant už juos pinigus, o įkalinimo įstaigos administracija pareiškėjo pajamomis neaprūpina. Vilniaus PN parduotuvėje ne visada yra pakankamas pareiškėjui tenkančių produktų asortimentas. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad jo teisės negali būti apribotos norminiais teisės aktais – žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės, šias teises turi kiekvienas žmogus, viskas, kas susiję su pagrindinėmis žmogaus teisėmis ir laisvėmis, reguliuojama įstatymais, teisės ir laisvės negali būti ribojamos labiau nei yra būtina demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė.

16. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymo (toliau – BVK) 173 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta pareiškėjo teisė gauti nemokamą tinkamą, pareiškėjo religinius įsitikinimus atitinkantį maitinimą negali būti apribota nei Kalėjimo departamento nei jokiu kitu aktu. Vadinasi, yra įtvirtinta pareiškėjo teisė gauti tinkamą, pareiškėjo religinius įsitikinimus atitinkantį maitinimą, Kalėjimų departamentui tenka pareiga tokį valgiaraštį sudaryti, o įkalinimo įstaigos administracijai tenka pareiga pareiškėją pagal tokį valgiaraštį maitinti. Be to, pareiškėjas pažymi, kad teismas visiškai neįvertino pareiškėjo į bylą pateiktos Lygių galimybių kontrolieriaus 2015 m. balandžio 23 d. pažymos, kurioje konstatuota, jog teisės normos betarpiškai reglamentuojančios nuteistųjų maitinimą yra vertinamos kaip netiesiogiai diskriminuojančios nuteistuosius religiniu pagrindu. Pareiškėjas nėra vegetaras ar veganas, todėl teismo teiginys, kad pareiškėjas gali maitintis pagal vegetarams skirtą valgiaraštį – akivaizdus pareiškėjo teisių ir pareigų pažeidimas, taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 16 straipsnio pažeidimas. Veganų valgiaraštis yra neseniai patvirtintas ir tai įrodo, kad atsakovas pripažįsta tam tikrų grupių poreikius, tačiau islamo konfesijos narius diskriminuoja.

17. Lietuvos teismų praktika diskriminuoja pareiškėją lyginant su kitais musulmonais kitose Europos šalyse, kuriose tinkamas maitinimas yra konstatuotas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimais – tai nurodyti Lygių galimybių kontrolieriaus 2015 m. balandžio 23 d. išvadoje. Pareiškėjas yra diskriminuojamas neteikiant jam maitinimo pagal religinius įsitikinimus, nors valgiaraščiai kitų asmenų grupėms yra sudaromi. Skirtingų sąlygų sudarymas yra galimas, tačiau tik įstatyme įtvirtintais pagrindais, jeigu taip siekiama pozityvių, visuomeniškai svarbių tikslų.

18. Byloje esančioje pareiškėjo sveikatos istorijoje užfiksuota, kad pareiškėjui (duomenys neskelbtini).

19. Pareiškėjas teigia, kad LVAT 2018 m. sausio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-306-442/2018 daroma išvada, kad pareiškėjas turi teisę nusipirkti trūkstamus maisto produktus parduotuvėje, kad yra nesuderinama su BVK 173 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta pareiškėjo teise gauti tinkamą, jo religinius įsitikinimus atitinkantį maitinimą, nemokamai. Taip pat LVAT siūlymas pareiškėjui nevalgyti produkto dalies, kurioje yra kiauliena, yra neįgyvendinamas, nes yra neprotingas ir nesąžiningas, kadangi kiaulės riebalai būna visame produkte. Pirmosios instancijos teismas visai nenagrinėjo ir nepasisakė dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti turtinę žalą, nors pats atsakovas patvirtino pareiškėjo asmeninių lėšų panaudojimą maistui. Teismas, be kita ko, visiškai nepasisakė ir dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą pasirūpinti maitinimu, atitinkančiu religinius ypatumus.

20. Atsakovas, Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

21. Kalėjimų departamentas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinės teisės normų nepažeidė, remdamasis teismų praktika priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo ir apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas nekeistinas.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus PN, atstovaujantis ir atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

23. Vilniaus PN nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagristą sprendimą. Teismas tinkamai vadovavosi ir taikė teisės aktų normas, susiformavusią teismų praktiką, tinkamai ištyrė ir vertino visus byloje esančius įrodymus, visiškai atskleidė bylos esmę. Teismo sprendimo turinys atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus. Teismas detaliai atsakė į kiekvieną pareiškėjo skundo reikalavimą. Teismas sprendime nepadarė nei materialiosios, nei proceso teisės normų pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą priimto teismo sprendimo panaikinimui.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo galbūt patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą dėl nesuteikto teisės aktuose numatyto maitinimo pagal religinius įsitikinimus.

25. Pirmosios instancijos teismas nenustatęs, kad Vilniaus PN pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamą maitinimą, skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

26. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

27. Pirmosios instancijos teismas analizuodamas pareiškėjo teiginius, kad jam, kaip musulmonui, neskiriamas tinkamas maitinimas ir buvo pasiūlytas tik vegetariško maitinimo racionas, nustatė, kad pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5, 6 punktus suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus. Suimtųjų mitybos ir materialinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Taisyklės nustato maisto produktų pirkimo, maisto gaminimo ir išdavimo tvarką asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose. Taisyklių 5 ir 6 punktuose nustatyta, kad maitinimą organizuoja kalinimo įstaigos administracija. Sudaromi šie valgiaraščiai: valgiaraštis dirbantiems vyrams, valgiaraštis nedirbantiems vyrams, valgiaraštis dirbančioms moterims, valgiaraštis nedirbančioms moterims, valgiaraštis dirbantiems vyrams (vegetarams), valgiaraštis nedirbantiems vyrams (vegetarams) ir kt., kuriuos tvirtina Kalėjimų departamento direktorius. Taisyklių 7 punkte nustatyta, kad suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus. Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėjas, nepažeisdamas savo religinių įsitikinimų, galėjo maitintis ir pagal valgiaraštį nedirbantiems vyrams, tačiau nevalgydamas patiekalų ar jų dalių, kuriuose yra kiaulienos, arba pagal valgiaraštį, skirtą vegetarams, o taip pat jis gali papildomai įsigyti iš parduotuvėje galimų įsigyti jam tinkamų produktų. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta motyvacija nagrinėjamu aspektu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, kad nėra nei veganas nei vegetaras, todėl pirmosios instancijos teismo teiginys, jog pareiškėjas gali maitintis pagal vegetarams skirtą valgiaraštį yra pareiškėjo teisių nepaisymas ir pažeidimas, taip pat yra pažeidžiamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 16 straipsnis, atmetami kaip nepagrįsti.

28. Iš į byla peiktų duomenų matyti, kad Lygių galimybių kontrolieriaus 2015 m. balandžio 23 d. pažymoje Nr. (15) SN -101)SP-50 nuspręsta kreiptis į Kalėjimo departamento direktorių siūlant numatyti nuteistųjų maitinimą kiek įmanoma pagal religinius įsitikinimus ir šia norma papildyti Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 28 d. įsakymą Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“. Pažymėtina, kad Kalėjimų departamentas 2015 m. gruodžio 17 d. rašte Nr. 2S-5890, atsakydamas į pareiškėjo skundą, nurodė, kad BVK 173 straipsnio 4 dalis nurodo, jog arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus. Kalėjimų departamentas paaiškino, kad valgiaraščiai, pagal kuriuos maitinami suimtieji / nuteistieji sudaryti pagal didžiausios asmenų grupės maitinimosi ypatybes, o sudaryti valgiaraščius ir gaminti maistą kiekvienos religinės grupės nuteistiesiems nėra jokių galimybių, todėl jiems siūloma maitintis pagal vegetarinio maitinimo valgiaraščius. Teisėjų kolegija, įvertindama į bylą pateiktus duomenis, pažymi, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas buvo diskriminuojamas, nes byloje nėra duomenų, jog analogiškoje situacijoje esantiems kitiems asmenims (musulmonams) buvo užtikrintas maitinimas pagal valgiaraštį musulmonams.

29. Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo formuojamos LVAT praktikos. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas papildomai gali įsigyti parduotuvėje tiekiamų ir pareiškėjui tinkančių produktų. Šiuo atveju pareiškėjas, kaip nustatyta byloje, naudojosi galimybe apsipirkti Vilniaus PN teritorijoje esančioje parduotuvėje, todėl trūkstamą kalorijų kiekį galėjo pakeisti ir iš parduotuvės tiekiamais produktais.

30. Pareiškėjo argumentai, kad teismas visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą pasirūpinti maitinimu, atitinkančiu religinius įsitikinimus, nepagrįsti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas 2017 m. sausio 12 d. nutartimi (I t., b. l. 17 –19) atsisakė priimti pareiškėjo 2016 m. gruodžio 12 d. skundo dalį, kurioje prašoma įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Kalėjimų departamento, teikti pareiškėjui maitinimą, atitinkantį fiziologinius reikalavimus, ir kiek įmanoma, suderintą pagal religinius ypatumus. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais, taip pat pažymi, jog pareiškėjas neįrodė, kad dėl teikiamo maitinimo kilo sveikatos sutrikimai.

31. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti turtinę žalą dėl to, kad pareiškėjas naudojo asmenines lėšas maisto pirkimui. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta neteisėtų veiksmų skiriant pareiškėjui maitinimą, todėl pareiškėjo prašymas atlyginti turtinę žalą už įsigytą maistą, laikytinas nepagrįstas.

32. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

33. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.

34. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. nesant vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų, nėra sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį atsirasti.

35. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 12 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

36. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas nagrinėjamoje byloje atmetamas, todėl prašymas dėl teismo išlaidų netenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo I. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Arūnas Sutkevičius