2020-11-11 Nr. AB-21364-3-62-3-00007-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1889-556/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00007-2019-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. balandžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. Š. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK, atsakovas), priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. birželio 28 d. Pravieniškių PN-AK 1-os valdybos 12 būrio 124 brigadoje buvo laikomas neužtikrinant teisės aktuose nustatyto minimalaus ploto reikalavimo, kadangi gyvenamojoje patalpoje nuolat buvo laikoma po 8 asmenis.

3. Teigė, kad Darbo zonos dušo patalpoje nebuvo sienelių, pertvarų tarp dušų, maudytis teko su kitais nuteistaisiais jiems matant, tokiu būdu nebuvo užtikrintas jo privatumas, todėl jautėsi nemaloniai, buvo pažemintas. Pažymėjo, kad tokios sąlygos buvo ir laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 10 d. iki 2017 m. balandžio 27 d. bendro naudojimo dušuose, kurie yra gyvenamosiose patalpose bei Pravieniškių PN-AK bendroje dušinėje. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas patyrė papildomus psichologinius išgyvenimus, kančią, nepilnavertiškumo jausmą. Nurodyti išgyvenimai viršijo kalinamam asmeniui būdingus sunkumus ir išgyvenimus. Teigė, kad jam ypatingai sunku buvo išgyventi tokioje aplinkoje.

4. Pareiškėjas papildomuose paaiškinimuose (b. l. 45) nurodė, kad atsakovo pateikti duomenys apie 12 būrio 124 brigados gyvenamosios patalpos plotą neteisingi, kadangi jam pateiktame dokumente plotas nurodytas 18,09 kv. m, o ne 24,80 kv. m, kaip nurodo atsiliepime atsakovas. Todėl pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, reikalavimui priteisti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 10 d. iki 2016 m. sausio 2 d. prašė taikyti ieškinio senatį ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas atsiliepime nurodė Pravieniškių PN-AK 1-ojo sektoriaus būrius/brigadas, į kuriuos direktoriaus įsakymais buvo paskirtas pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu, gyvenamąsias patalpas, jų plotus bei miegamųjų vietų skaičių jose, vienam asmeniui tenkantį plotą. Pažymėjo, kad ne visada visos miegamosios vietos buvo užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto teko daugiau. Teigė, kad pareiškėjo atžvilgiu gyvenamųjų patalpų ploto norma nebuvo pažeista, jo gyvenimo sąlygos atliekant bausmę nebuvo pažeistos.

7. Akcentavo, kad gyvenamųjų patalpų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas numato, kad dienotvarkėje nustatytu laiku, t. y. nuo 6.30 val. iki 22.30 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Pataisos namai nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, visą bausmės atlikimo pataisos įstaigoje laiką pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose. Pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama, o laisvu nuo darbo metu nuteistieji gali būti savo gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore, prie lokaliniuose sektoriuose įrengtų suoliukų.

8. Atsakovas taip pat nurodė, kad sanitarinių mazgų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Dušuose karštas vanduo tiekiamas nuolat, įstaigoje yra patvirtintas ir paskelbtas naudojimosi dušu grafikas, nuteistieji dušine gali naudotis kartą per savaitę.

9. Pažymėjo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl psichologinių išgyvenimų, įtampos ir kt., nesikreipė.

10. Atsakovas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nenustatyti Pravieniškių PN-AK neteisėti veiksmai pareiškėjo atžvilgiu. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių žalos padarymo jam faktą. Nesant neteisėtų atsakovo veiksmų bei žalos įrodymo, civilinės atsakomybės kilimo viešojo administravimo subjektui sąlygų, pareiškėjo skundas negali būti tenkinamas.

II. 11. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. balandžio 9 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundo dalį ir priteisė pareiškėjui M. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 350 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė.

12. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų atliekant laisvės atėmimo bausmę laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. birželio 28 d., tačiau papildomai nurodė, kad ir laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 10 d. iki 2017 m. balandžio 27 d. bendro naudojimo dušuose gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas. Atsakovas prašo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.

13. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normomis, reglamentuojančiomis ieškinio senatį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika ginčui aktualiu klausimu, nurodė, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų (privatumo dušuose nebuvimo) grindžiami neigiamais asmeniui veiksniais, kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti visą laikymo tomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai tą asmenį veikia, o ir pats pareiškėjas patvirtino suvokęs, jog jo teisės yra pažeidžiamos. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti (žinojo) apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo jo apgyvendinimo Pravieniškių PN-AK pradžios, nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į pataisos namų administraciją, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją, taigi pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą (privatumo nebuvimą dušuose) turėjo sužinoti nuo jo apgyvendinimo pataisos namuose (2014 m. kovo 10 d.), tačiau į teismą su skundu kreipėsi tik 2019 m. sausio 1 d., todėl praleido terminą reikalavimui atlyginti neturtinę žalą dėl privatumo dušuose neužtikrinimo laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 10 d. iki 2016 m. sausio 1 d. (CK 1.125 str. 8 d., 1.126 str. 2 d.).

14. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie nurodytus pažeidimus, nenurodė termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių. Tokių priežasčių iš byloje esančių duomenų nenustatė ir teismas, todėl vertino, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spęsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nėra pagrindo ex officio (savo iniciatyva) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo, todėl tenkino atsakovo prašymą ir pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 10 d. iki 2016 m. sausio 1 d. taikė ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos priteisimo dėl privatumo dušuose neužtikrinimo laikotarpiu iki 2016 m. sausio 1 d. atmetė.

15. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl vienam asmeniui tenkančio ploto gyvenamojoje patalpoje, teismas nurodė, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), 111.1. punktas nustato, jog pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam asmeniui, o kamerų tipo patalpose – 3,6 kv. m vienam asmeniui (111.2. punktas). Atlikęs pareiškėjui tekusio ploto normos vertinimą pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatas ir jas aiškinančią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, sprendžiant tokio pobūdžio bylas, teismas nurodė, kad šiuo atveju svarbu nustatyti, ar buvo laikytasi nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, nustatančių ploto normas. Teismas nurodė, kad objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo gyvenamosiose patalpose, kuriuose laisvės atėmimo bausmę vertinamuoju laikotarpiu atliko pareiškėjas, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš joje įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus. Teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. birželio 28 d. buvo paskirtas gyventi į Pravieniškių PN-AK 1-ojo sektoriaus 12 būrio 4 patalpą, kurios gyvenamasis plotas yra 24,80 kv. m, joje yra įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,1 kv. m, t. y. Taisyklių 111.1. punktas nebuvo pažeistas. Tačiau pareiškėjas pateikė Pravieniškių PN-AK 2018 m. lapkričio 5 ir 6 d. raštus, iš kurių matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. birželio 28 d. buvo laikomas 1-jo sektoriaus 12 būrio 124 brigadoje, kurios gyvenamosios patalpos plotas yra 18,09 kv. m.

16. Teismas pažymėjo, kad atsakovui nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su gyvenamojo ploto dydžiu ar kitų kalinimo sąlygų pažeidimų, jie laikomi nustatytais. Teismas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus įrodymus, sprendė, kad jam ginčo laikotarpiu teko 2,26 kv. m (18,09 kv. m / 8 miegamųjų vietų) ploto gyvenamojoje patalpoje, todėl buvo pažeistas Taisyklių 111.1. punktas, nustatantis, jog pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam asmeniui. Teismas konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. birželio 28 d. (106 paros) Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo teisę būti kalinamam teisės aktuose nustatytomis sąlygomis, neužtikrino vienam asmeniui tenkančios ploto normos, todėl šiuo aspektu konstatavo atsakovo neteisėtus veiksmus.

17. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl privatumo neužtikrinimo duše, teismas nurodė, kad pagal EŽTT praktiką, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme. Nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kalinamiems asmenims minimalų privatumą.

18. Teismas pažymėjo, kad Pravieniškių PN-AK nepateikė įrodymų (nuotraukų ir kt.), kurie patvirtintų aplinkybes, jog dušai ginčo laikotarpiu buvo įrengti taip, jog būtų užtikrintas pareiškėjo privatumas (pvz., iš abiejų pusių atskirtas pertvaromis ir pan.). Šiuo atveju atsakovo atstovas turi pareigą paneigti pareiškėjo argumentus dėl privatumo neužtikrinimo, tačiau Pravieniškių PN-AK nepateikus jokių duomenų, susijusių su dušo įrengimu, teismas konstatavo pareiškėjo teisių pažeidimą (privatumo neužtikrinimą) naudojantis dušu.

19. Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas pažymėjo, kad laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. birželio 28 d. pareiškėjui teko 2,26 kv. m gyvenamosios patalpos ploto, todėl jis buvo laikomas netinkamomis kalinimo sąlygomis, pažeidžiant Konvencijos 3 straipsnį, o laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. balandžio 27 d. buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu, todėl jis buvo laikomas netinkamomis kalinimo sąlygomis, pažeidžiant Konvencijos 8 straipsnį. Teismui pateiktuose dokumentuose apie pareiškėjo sveikatą duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi į sveikatos priežiūros specialistus dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų sukeltų pasekmių sveikatai, nėra, tačiau, įvertinus nustatytų pažeidimų pobūdį ir trukmę, teismui nekyla abejonių, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.

20. Įvertinęs byloje nustatytą tekusio gyvenamojo ploto skirtumą (0,83875 kv. m), konstatuotų pažeidimų pobūdį (nustatyti ploto ir privatumo pažeidimai), jų trukmę, nustatęs, kad nėra duomenų, jog pažeidimai kokiu nors būdu pablogino pareiškėjo sveikatą, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas bendrabučių tipo patalpose, į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines, darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta 10 000 Eur suma. Teismas vertino, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti adekvati suma yra 350 Eur, kurią ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo.

III. 21. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. balandžio 9 d. sprendimą pakeisti ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo M. Š. teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti.

22. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas patenkindamas pareiškėjo reikalavimų dalį, neatsižvelgė į visas faktines aplinkybes, nepilnai įvertino pateiktus įrodymus apie pareiškėjo bausmės atlikimą ir jam tekusį gyvenamąjį plotą, dėl to sprendimas turi būti pakeistas.

23. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą ir nustatydamas pažeidimą dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimo, vadovavosi pareiškėjo pateiktais Pravieniškių PN-AK 2018 m. lapkričio 5 d. ir 2018 m. lapkričio 6 d. raštais, kuriuose nurodyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. birželio 28 d. buvo laikomas 1-ojo sektoriaus 12 būrio 124 brigadoje, kurios gyvenamosios patalpos plotas yra 18,09 kv. m. Pažymi, kad atsakovas šių papildomai pateiktų duomenų negavo ir neturėjo galimybės juos ginčyti. Teismas šiuo atveju nebuvo aktyvus ir neįpareigojo atsakovo pateikti papildomus įrodymus dėl patalpų ploto bei įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, kad dušai ginčijamu laikotarpiu buvo įrengti taip, jog būtų užtikrintas pareiškėjo privatumas. Tokiu būdu buvo pažeistos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 4 dalies, 80 straipsnio (apeliaciniame skunde nurodyti atitinkamai ABTĮ 57 straipsnio 4 dalis ir 81 straipsnis laikytini rašymo apsirikimu) nuostatos.

24. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog pareiškėjas dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų ar patiriamų dvasinių išgyvenimų dėl netinkamų gyvenimo sąlygų į psichologinės tarnybos specialistus nesikreipė. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nepatyrė neigiamų išgyvenimų, sveikatos sutrikimų, kuriems galėjo turėti įtakos blogos gyvenimo sąlygos. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai. Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, taip pat, jog siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Įrodymų, kad Pravieniškių PN-AK būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, blogintų jo gyvenimo sąlygas, nėra.

25. Atsakovas akcentuoja, kad neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat turi pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų, vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka.

26. Atsakovo nuomone, šiuo atveju pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

27. Pareiškėjas M. Šimanskis atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo apeliacinį skundą atmesti.

28. Nurodo, kad Pravieniškių PN-AK apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad dušuose yra pertvaros. Pareiškėjas prašė Pravieniškių PN-AK administracijos padaryti dušų nuotraukas, iš kurių matytųsi, jog pertvarų juose nėra, tačiau administracija atsisakė. Taip pat nepagrįsti teiginiai ir dėl gyvenamosios patalpos ploto, tai patvirtina pareiškėjo byloje pateikti įrodymai.

29. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas pažeidė jo teises neužtikrindamas minimalaus ploto reikalavimo ir privatumo duše, todėl pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą sprendimą, kurį prašo palikti galioti, o apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK, atlyginimo.

31. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs Pravieniškių PN-AK neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų, t. y. dėl to, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. birželio 28 d. gyvenamojoje patalpoje nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas, o laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. balandžio 27 d. nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu, konstatavęs Konvencijos 3 ir 8 straipsnių pažeidimus pareiškėjo atžvilgiu, tenkino pareiškėjo skundo dalį ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 350 Eur neturtinei žalai atlyginti.

32. Atsakovo atstovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes, nepilnai įvertino pateiktus įrodymus apie pareiškėjo bausmės atlikimą ir jam tekusį gyvenamąjį plotą, nebuvo aktyvus ir nepareikalavo atsakovo pateikti papildomus įrodymus ginčijamais klausimais, nepagrįstai nustatęs neteisėtus Pravieniškių PN-AK veiksmus neužtikrinant pareiškėjui ginčijamu laikotarpiu vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimo bei privatumo duše, nepagrįstai priteisė neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Atsakovo nuomone, šiuo atveju pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

33. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama atsakovo apeliacinio skundo ribų.

34. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

35. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai.

36. Pažymėtina, kad nors atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą bei 2019 m. sausio 11 d. pažymoje Nr. 61-163 nurodė, kad pareiškėjas nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. birželio 28 d. buvo paskirtas gyventi 1-ame sektoriuje 12 būryje 4 gyvenamojoje patalpoje, kurioje yra 8 miegamosios vietos ir kurios plotas – 24,80 kv. m, tačiau pareiškėjas, atsikirsdamas į atsakovo atsiliepime nurodytus argumentus, pateikė pirmosios instancijos teismui Pravieniškių PN-AK 2018 m. lapkričio 5 ir 6 d. raštus, kuriuose nurodyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. birželio 28 d. buvo paskirtas gyventi 1-ojo sektoriaus 12 būrio 124 brigadoje, kurios gyvenamosios patalpos plotas yra 18,09 kv. m. Taip pat byloje esančioje Pravieniškių PN-AK 2019 m. sausio 18 d. pažymoje Nr. 77-99 „Apie nuteistojo M. Š. laikymo sąlygas“ nurodyta, kad sanitariniuose mazguose yra įrengtos kabinos, pisuarai atskirti ne žemesnėmis nei 1,5 m aukščio sienelėmis, 1-ojo sektoriaus bendroje dušinėje yra įrengta 12 dušo sietelių, privatumas bendroje dušinėje nėra užtikrintas. Byloje duomenų apie dušų įrengimą darbo zonoje nėra pateikta.

37. Taigi byloje esant pakankamai įrodymų vertinti pareiškėjo skunde nurodytus pažeidimus, atsakovo atstovui nepaneigus pareiškėjo skunde nurodytų argumentų apie ginčijamu laikotarpiu jo bausmės atlikimo sąlygas ir papildomai pateiktų įrodymų kitais įrodymais, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi byloje esančiais įrodymais konstatuodamas pareiškėjo teisių pažeidimus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovo atstovas apeliaciniame skunde teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, niekaip nepaneigė skundžiamame sprendime nustatytų faktinių bylos aplinkybių bei pareiškėjo atžvilgiu konstatuotų pažeidimų, todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu yra nepagrįsti. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos šalių pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų ir jo patirtos neturtinės žalos.

38. Teisėjų kolegija, be kita ko, pažymi, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013; kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

39. Atsižvelgiant į atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo pakankamai aktyvus, kadangi neįpareigojo atsakovo papildomai pateikti įrodymus dėl gyvenamųjų patalpų plotų bei privatumo užtikrinimo dušuose, ar papildomai paaiškinti aplinkybes, konstatuotina, kad atsakovui procese buvo sudarytos visos galimybės teikti įrodymus, iš jų ir paaiškinimus, atsakovui buvo žinoma pareiga pateikti įrodymus, nustatyta ABTĮ 56 straipsnio 4 dalyje. Be to, pirmosios instancijos teismas 2019 m. sausio 8 d. nutartimi (b. l. 6) įpareigojo atsakovą pateikti atsiliepimą ir medžiagą, susijusią su keliamu ginču. Aplinkybė, kad atsakovas nebuvo susipažinęs su pareiškėjo papildomai pateiktomis pažymomis, nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino teismas. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad atsakovas neturėjo galimybės susipažinti su bylos medžiaga ar teikti papildomus įrodymus. Atsakovui apie prasidėjusį teisminį procesą pagal pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos priteisimo buvo žinoma, o pagal ABTĮ 11 straipsnio nuostatas, proceso dalyviai privalo sąžiningai naudotis savo procesinėmis teisėmis ir jomis nepiktnaudžiauti, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai, domėtis bylos eiga.

40. Teisėjų kolegija, vertindama ar pareiškėjui priteistas neturtinės žalos, sukeltos neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto gyvenamojoje patalpoje bei privatumo naudojantis dušu, atlyginimas šiuo atveju laikytinas proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

41. Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje administracinėje byloje nustatyto pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo (minimalaus gyvenamojo ploto bei privatumo neužtikrinimo) mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą.

42. Atsižvelgus į teisės aktuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, konstatuotina, kad pareiškėjui pagrįstai priteistas 350 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nurodytu aspektu nepagrįsti.

43. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius