2018-04-18 Nr. AB-7841-3-61-3-02057-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-348-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02057-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija:20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) 6 536 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. gruodžio 28 d. iki 2016 m. kovo 20 d. Lukiškių TI-K buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Kameros buvo nuolat perpildytos. Nebuvo užtikrinamas privatumas jam naudojantis tualetu. Tualete nebuvo įrengta atskira ventiliacinė sistema. Kamerų sienos ir lubos buvo pajuodusios, tinkas ištrupėjęs. Pareiškėjui valgyti tekdavo atsistojus arba atšalusį maistą, nes kamerose buvo įrengtos tik dvi kėdės, o kalinamų asmenų skaičius buvo didesnis. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs baimę, pažeminimą.

3. Atsakovo atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Lukiškių TI-K taip pat prašė priteisti išlaidas dėl bylai reikalingų dokumentų kopijų parengimo.

4. Lukiškių TI-K nurodė, kad stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes kalinamiems asmenims vaikščioti pasivaikščiojimo kiemelyje, sportuoti sporto kiemelyje, lankytis bibliotekoje, koplyčioje, žiūrėti kamerose įrengtą kabelinę televiziją, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba ir programomis. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų ir esančiųjų įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Lukiškių TI-K siekia, kad kalinami asmenys, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Tualetas nuo gyvenamosios patalpos atitvertas 1,5 m aukščio sienele, o toks jo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad kamerose yra tiekiamas šaltas vanduo, langai pritaikyti vėdinimui ir atsidaro. Lukiškių TI-K teigimu, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui 300 Eur neturtinei žalai atlyginti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo. Kitą pareiškėjo skundą dalį atmetė kaip nepagrįstą. Taip pat teismas netenkino Lukiškių TI-K prašymo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

6. Įvertinęs bylos duomenis, t. y. kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas plotą, ir šiose kamerose kartu su pareiškėju kalėjusių asmenų skaičių, teismas konstatavo, kad 34 dienas pareiškėjui tekęs plotas Lukiškių TI-K kamerose neatitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkto, kuriame nustatyta, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

7. Teismas pažymėjo, kad privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą. Atsižvelgęs į tai, kad Lukiškių TI-K kamerose tualetai buvo atitverti tik 1,5 m aukščio pertvara, teismas konstatavo, kad pripažintini pagrįstais pareiškėjo teiginiai, jog Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais.

8. Teismas taip pat nustatė, kad, įvertinus byloje pateiktus Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, ginčo laikotarpiu tam tikrais atvejais higienos normų pažeidimai Lukiškių TI-K kamerose buvo užfiksuoti (sienų nelygumai, pelėsio požymiai, nevisiškai tinkamas dirbtinis apšvietimas), tačiau jie buvo nežymūs ir esant galimybei pašalinami.

9. Įvertinęs nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina neturtinės žalos atlyginimo suma yra 300 Eur.

10. Atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K visus dokumentus pateikė per elektroninių paslaugų sistemą, teismas konstatavo, jog Lukiškių TI-K išlaidų už kopijų parengimą nepatyrė. Teismas taip pat pažymėjo, kad minėti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Todėl Lukiškių TI-K prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas teismas atmetė.

III. 11. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir jo skundą tenkinti visiškai.

12. Pareiškėjas nurodo, kad kamerų plotą taip pat užėmė baldai, kitas inventorius, dėl to realaus ploto teko dar mažiau. Pabrėžia, kad buvo neužtikrintas jo privatumas jam kamerose naudojantis tualetu, kuris nuo bendros kameros erdvės atskirtas tik 1,5 m aukščio pertvara. Pareiškėjas pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką netinkamų kalinimo sąlygų negalima pateisinti ribotais finansiniais ištekliais jas pagerinti. Pareiškėjas nurodo, kad iš bylos duomenų matyti, jog Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistai yra nustatę higienos normų pažeidimus Lukiškių TI-K kamerose (sienų nelygumus, pelėsio požymius ant sienų, nepakankamą kamerų dirbtinį apšvietimą). Šios aplinkybės, pareiškėjo nuomone, patvirtina, kad jis Lukiškių TI-K buvo laikomas netinkamomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis, dėl to buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pareiškėjas teigia, kad jam dėl netinkamų kalinimo sąlygų sutriko miegas, jis patyrė sunkius išgyvenimus, t. y. jis patyrė neturinę žalą. Pareiškėjas pabrėžia, kad Lietuvos teismai negali priteisti mažesnį neturtinės žalos atlyginimą, nei priteisia Europos Žmogaus Teisių Teismas, motyvuojant tuo, kad Lietuvoje yra maža minimali mėnesinė alga, nes toks argumentas yra diskriminacinio pobūdžio, Lietuvos teismai privalo vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo nustatytais koeficientais.

13. Atsakovo atstovas Lukiškių tardymo-izoliatorius atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

14. Lukiškių TI-K nurodo, kad tam tikras kalinamų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Atsakovo atstovo nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta viena iš būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Taip pat nėra jokio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, stresą. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų, kad jis patyrė neturtinę žalą.

15. Atsakovo atstovas pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismo buvo įpareigotas pateikti su ginču susijusią medžiagą, dėl to Lukiškių TI-K turėjo padaryti tam tikras dokumentų kopijas, kurie laikomi popierine forma.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui dėl, jo teigimu, kalinimo netinkamomis sąlygomis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2015 m. gruodžio 28 d. iki 2016 m. kovo 20 d. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K periodiškai buvo laikomas nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki 2016 m. kovo 18 d. (b. l. 11–12).

17. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

18. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas ir byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų, t. y. tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių ir jo keliamų abejonių dėl jam priteisto neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumo.

19. Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino pareiškėjo skundą – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

20. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisto atlyginimo už patirtą žalą dydžio aspektu ir prašo jo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti visiškai.

21. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

22. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

24. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

25. Pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K metu vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus nustatė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124). Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui, laikomam tardymo izoliatoriaus kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

26. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) pažymėta, kad, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Minėtas Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali gyvenamosios patalpos ploto norma, neįskaičiuoti patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

27. Įvertinusi bylos duomenis, t. y. kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, plotą, ir šiose kamerose kartu su pareiškėju kalėjusių asmenų skaičių (b. l. 11–12), teisėjų kolegija konstatuoja, kad iš 61 paros, praleistos Lukiškių TI-K, 32 paras pareiškėjui tekęs plotas šios laisvės atėmimo įstaigos kamerose neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto, kuriame, kaip minėta, nustatyta, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Iš šių 32 parų pareiškėjui 27 paras teko mažiau nei 3 kv. m kameros ploto, atskaičius ir sanitarinio mazgo užimamą plotą, o 5 paras pareiškėjui teko mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, tačiau ne mažiau kaip 3 kv. m kameros ploto, atskaičius ir užimamą sanitarinio mazgo plotą.

28. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog pareiškėjui naudojantis Lukiškių TI-K nevisiškai nuo bendros kamerų erdvės atskirtu tualetu, buvo pažeista jo teisę į privatumą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad sanitarinį mazgą nuo bendros kameros erdvės atskiriant tik 1,5 m pertvara, nėra tinkamai užtikrinimas kalinamų asmenų, kurie naudojasi tualetu taip įrengtame sanitariniame mazge, privatumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-986-756/2016, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017).

29. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad, įvertinus byloje pateiktus Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, ginčo laikotarpiu tam tikrais atvejais higienos normų pažeidimai buvo užfiksuoti Lukiškių TI-K kamerose (kamerų sienų nelygumai, pelėsio požymiai ant sienų, nevisiškai tinkamas kamerų dirbtinis apšvietimas). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog kameros, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, neatitiktų ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusių Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau ir – HN 134:2015) nuostatų. Byloje esantys aktualūs ginčo laikotarpiui Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų (b. l. 39–41, 43–44, 45, 49, 51, 52) duomenys apie kameras, kuriose pareiškėjas nebuvo laikomas, yra nevienareikšmiški, t. y. dalyje kamerų HN 134:2015 pažeidimai nustatyti, o dalyje kamerų – nenustatyti. Įvertinusi minėtus nevienareikšmiškus duomenis ir atsižvelgusi, kad Lukiškių TI-K nepateikė duomenų, jog kameros, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, atitiko higienos normų reikalavimus, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nustatytus higienos normų pažeidimus pripažįsta pagrįstais. Vis dėlto teisėjų kolegija nevertina kamerų sienų nelygumo kaip pažeidimo, kadangi HN 134:2015 tokio reikalavimo nenustato.

30. Taigi byloje nustatyta, kad pareiškėjas kamerose buvo laikomas mažesnio nei 3,6 kv. m ploto sąlygomis, t. y. pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą. Konstatuota, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą jam naudojantis kamerose nevisiškai nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu. Taip pat pripažinta, kad kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, buvo nepakankamas dirbtinis apšvietimas (HN 134:2015 14 punkto pažeidimas), o ant jų sienų buvo pelėsio (HN 134:2015 39 punkto pažeidimas). Todėl konstatuotina, kad Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėjas dėl minėtų aplinkybių patyrė papildomus nepatogumus, neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

31. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytas faktines bylos aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

32. Kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais, kad jam turėtų būti priteisiamas toks pat neturtinės žalos atlyginimas, kaip Europos Žmogaus Teisių Teismas priteisia pareiškėjams analogiško pobūdžio bylose (neturėtų būti atsižvelgiama į valstybėje nustatyta minimalų darbo užmokestį, vadovaujamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo nustatytais koeficientais), pabrėžtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Dėl priteistinos žalos dydžio remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas, taikydamas šioje valstybėje įtvirtintą teisinį reguliavimą bei teismų praktikoje nustatytus kriterijus, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą. Taigi pagal subsidiarumo doktriną pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į Europos Žmogaus Teisių Teismą sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01)).

33. Vertinant, kokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas pareiškėjui turėtų būti priteisiamas nagrinėjamu atveju, atsižvelgtina, kad jis Lukiškių TI-K mažesnio nei 3,6 kv. m jam tenkančio kameros ploto sąlygomis buvo laikomas 32 paras. Iš šių 32 parų 27 paras pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko mažiau nei 3 kv. m ploto, atskaičius ir sanitarinio mazgo užimamą plotą. Pareiškėjas per mažo kamerų ploto sąlygomis Lukiškių TI-K buvo laikomas periodiškai, o nepertraukiamo kalinimo mažesnio nei 3 kv. m kameros ploto sąlygomis ilgiausia trukmė siekė 10 parų. Teisėjų kolegijos nuomone, kalinimo per mažo kameros ploto sąlygomis metu pareiškėjui judėjimo laisvę po kameras ribojo ir ten esantys baldai, todėl kalint mažesnio nei 3 kv. m ploto sąlygomis jam teko ypač mažas kameros plotas. Teisėjų kolegijos vertinimu, 61 parą privatumo naudojantis kamerose tualetu pareiškėjui neužtikrinimas taip pat yra sunkaus pobūdžio jo teisių pažeidimas. Todėl, įvertinusi pareiškėjui padarytų pažeidimų pobūdį, trukmę, mastą ir intensyvumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo kalinimas netinkamomis sąlygomis jam sukėlė tokias kančias ir sunkumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, dėl to buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju adekvati suma pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti yra 500 Eur.

34. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino Lukiškių TI-K prašymo priteisti iš pareiškėjo išlaidas, kurios buvo patirtos dėl dokumentų kopijų bylai parengimo, kadangi minėti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Ši pirmosios instancijos teismo pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015, 2017 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1952-575/2017). Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad atsakovo atstovui priteisti minėtas išlaidas nėra pagrindo ir dėl to, kad Lukiškių TI-K visus bylos duomenis pateikė per elektroninių paslaugų sistemą, dėl to negalima daryti išvados, jog buvo patirtos realios dokumentų kopijų rengimo išlaidos.

35. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo T. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui T. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius