2019-12-18 Nr. AB-24020-3-62-3-01223-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3247-662/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01223-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. O. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. O. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. O. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir atsakovo atstovas, Alytaus PN), 700 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis Alytaus pataisos namuose (toliau – ir Alytaus PN) nuo 2015 m. gruodžio mėnesio iki 2018 metų atliko bausmę 11 būrio 3, 2 sekcijų 9, 6, 10, 14 vietose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Akcentavo, jog gyvenamasis plotas buvo labai mažas, dar labiau jį mažino buvę baldai, gyvenamojoje patalpoje sienos nuo drėgmės buvo pasidengusios grybeliu, pelėsiu, langų rėmai mediniai ir supuvę, per tarpus pūsdavo vėjas, nesandarios durys ir jų staktos, netvarkinga elektros instaliacija. Gyvenamosiose patalpose pareiškėjui teko naudotis sanitariniu mazgu (tualetu) visiems nuteistiesiems matant, kadangi jis buvo nepilnai atitvertas, sienelių aukštis 1 m 20 cm, prausykloje nebuvo įrengta veidrodžių, negalėjo apsiskusti. Pareiškėjas teigė, jam teko miegoti ant geležinių surūdijusių lovų. Dėl tokių kalinimo sąlygų jis patyrė neigiamus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, diskomfortą, psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, sumažėjo bendravimo galimybės.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta teisės aktuose numatyta minimali gyvenamojo ploto norma. Be to, pareiškėjas bausmę atliko pataisos namuose, t. y. įstaigoje, kuri nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga. Pabrėžė, kad Alytaus PN visos nuteistųjų gyvenamosios patalpos yra ne kamerų tipo, o bendrabučių tipo, kur nuteistieji dienotvarkėje nustatytu laiku gali patys, nelydimi pareigūno, laisvai judėti įstaigos teritorijoje, t. y. gali vaikščioti tiek patalpose, tiek lauke, gyvena miegamuosiuose, kurie nerakinami, gali sportuoti pataisos namų teritorijoje įrengtose krepšinio, futbolo, tinklinio, pliažo tinklinio aikštelėse. Be to, įrengti sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, nuteistieji gali dirbti ūkio brigadoje (87 etatai, pareiškėjas prašymo dėl priėmimo į darbą nebuvo pateikęs), dvasiškai tobulėti ir lankytis nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos) ar užsiimti kita pataisos namuose leistina, prasminga veikla. Nuteistųjų užimtumas vykdomas įtraukiant juos į įvairias socialinės reabilitacijos programas. Nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad baldai ir tualetai esantys kamerose užima vietą ir taip nuteistiesiems tenka mažiau gyvenamojo ploto, kadangi šiuo metu galiojantys teisės aktai nereglamentuoja gyvenamojo ploto pataisos įstaigose skaičiavimo su baldais ar be jų.

5. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Alytaus visuomenės sveikatos centras pateikė 2015 m. gruodžio 14 d. ir 2016 m. gruodžio 9 d. tikrinimo aktus, kuriuose pažeidimų dėl teisės aktais reglamentuotų sąlygų nenustatyta. Bendrabučio tipo miegamieji ir uždarosios zonos kameros ventiliuojami atidarius langus. Teigė, kad 2 bendrabutis nėra avarinės būklės, o tik blogos būklės. Alytaus PN yra finansuojami iš valstybės biudžeto skiriant tikslinį finansavimą. 2018 m. liepos mėn. pradėti 2 bendrabučio rekonstrukcijos darbai. Visose patalpose yra užtikrintas nuteistųjų privatumas, tualetai ir dušai atskirti sienelėmis. Visų būrių sanitariniuose ir higienos mazguose yra įrengtos praustuvės, veidrodis, tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės). Būriuose ir uždaros zonos kamerose įrengtos prausyklos ir tualetai yra geros būklės, nuolat prižiūrimi. Pažymėjo, kad pareiškėjas laisvės atėmimo bausmės metu yra baustas už narkotikų vartojimą 4 kartus, todėl jo argumentai dėl sveikatos sutrikimų dėl netinkamų laikymo sąlygų atmesti. Pareiškėjas savo skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių, taip pat nenurodė, kuo grindžiamas pateiktos žalos dydis ir kaip yra konkrečiai paskaičiuotas.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. lapkričio 12 d. sprendimu pareiškėjo V. O. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas (higienos normų pažeidimai) buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam atliekant bausmę Alytaus PN gyvenamosiose patalpose trūko gyvenamojo ploto.

8. Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimą, vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punktu, taip pat nustatė, kad objektyvių duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje gyvenamojoje patalpoje metu joje buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2015 m. gruodžio 15 d. iki 2016 m. sausio 26 d. ir nuo 2017 m. liepos 28 d. iki 2017 m. rugpjūčio 10 d. buvo paskirtas į 11 būrio 3 miegamąjį, kurio plotas 44,39 kv. m, įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,69 kv. m. Pareiškėjas nuo 2016 m. sausio 26 d. iki 2016 m. gegužės 26 d. ir nuo 2016 m. rugpjūčio 26 d. iki 2016 m. gruodžio 13 d. buvo paskirtas į 11 būrį, 2 miegamąjį, kurio plotas yra 43,96 kv. m, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,66 kv. m. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjo teisė į 3,1 kv. m plotą ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta, taigi pareiškėjo argumentą dėl jam tekusio per mažo gyvenamojo ploto atmetė kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą.

9. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginį, kad gyvenamojoje patalpoje nebuvo ventiliacijos, todėl sienos nuo drėgmės buvo pasidengusios grybeliu, pelėsiu, langų rėmai mediniai ir supuvę, per tarpus pūsdavo vėjas, nesandarios durys ir jų staktos, netvarkinga elektros instaliacija, vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 12 punktu, kuris nurodo, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.

10. Teismas nustatė, kad byloje esantis pripažinimo avariniu aktas (toliau – ir Aktas) patvirtina, jog, atlikus 2–ojo bendrabučio apžiūrą, jo būklė pripažinta ne avarine, o bloga. Šiame Akte nurodyta, kad vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynų sistemos elementų žymi korozija, nesandarūs sujungimai, pažeista san. mazgų grindų izoliacija; praustuvai, klozetai ir visi esantys tualeto vamzdynai pažeisti stipriai korozijos, estetinė išvaizda labai bloga; bendrabučio patalpų vidaus sienos ir lubos pažeistos grybelio, daugumoje nukritęs tinkas (atplyšę betono lopiniai), nuo drėgmės sienos pajuodusios, apipelijusios; laiptų pakopos ištrupėjusios, iš dalies nukritę darbo armatūros apsauginis betono sluoksnis; langų rėmai supuvę, nesandarūs; durų staktos ir pačios durys nesandarios; vidaus patalpų sienos, lubos, grindys, langai ir durys fiziškai susidėvėjusios (fizinio susidėvėjimo procentas 58 proc.); stogas vietomis praleidžia vandenį, danga susidėvėjusi, iškeltos oro pūslės; reikalinga rekonstruoti vandentiekio ir kanalizacijos sistemas, elektros instaliaciją, pakeisti langus ir duris, būtinas vidaus, sienų ir grindų, laiptinių remontas, pamato, lauko sienų, stogo kapitalinis remontas. Todėl teismas padarė išvadą, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina pareiškėjo skunde nurodytus argumentus dėl 2 bendrabučio, o taip pat ir ginčo gyvenamosios patalpos blogos būklės, be to, pagrindžia pareiškėjo nurodytus blogos patalpų būklės jam sukeltus nepatogumus (patalpose buvo drėgna, veisėsi pelėsis ir grybelis, netvarkingi langai ir durys, elektros instaliacija). Kapitalinio remonto reikalingumą 2 bendrabučio patalpoms patvirtino ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktas Nr. PA.1-309(22.14.3. 1.12).

11. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginį, kad jam teko naudotis sanitariniu mazgu (tualetu) visiems nuteistiesiems matant (nes jis buvo nepilnai atitvertas, sienelių aukštis yra 1 m 20 cm, be to, prausykloje nebuvo įrengta veidrodžių), nurodė, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, reikalavimo bendrabučio tipo patalpose esančiame sanitariniame mazge sanitarinius įrenginius atskirti sienelėmis nėra nustatyta. Teismas konstatavo, kad ginčo būrio sanitariniame mazge sanitariniai įrenginiai vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nors pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Todėl teismas padarė išvadą, kad šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant EŽTT paprastai konstatuoja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjui 11 būryje naudojantis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti. Teismas padarė išvadą, kad veidrodžio ar tualeto reikmenų spintelės trūkumas prausykloje negali būti laikomas tokio pobūdžio pažeidimu, kuris gali sukelti asmeniui neturtinę žalą, be to, pareiškėjas nekonkretizavo dėl šio trūkumo jam kilusių pasekmių.

12. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginį, kad gyvenamosiose patalpose lovos yra geležinės, surūdijusios, nurodė, jog pareiškėjas į bylą jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų (pvz. rašytų, bet neįteiktų skundų, rašytinių liudytojų parodymų ir pan.) nepateikė, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į būrio viršininką ar pataisos namų administraciją dėl prastos baldų kokybės, o pataisos namų administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti. Todėl teismas minėtus argumentus vertino kaip deklaratyvaus pobūdžio ir atmestinus.

13. Teismas vertino, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą; taip pat nenustatyta, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teismas, įvertinęs byloje nustatytų pažeidimų pobūdį, jų trukmę, nenustatęs, kad dėl šio pažeidimo sukeltų nepatogumų pareiškėjas kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją, ar kitas kompetentingas institucijas, neturėdamas duomenų apie nustatyto pažeidimo įtaką pareiškėjo sveikatai, atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines, darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, sprendė, kad yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu.

III. 14. Pareiškėjas V. O. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 12 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti visiškai priteisiant jam iš atsakovo atstovo 700 Eur neturtinei žalai atlyginti.

15. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria jo skundo dalis buvo atmesta. Teigia, kad dėl valstybės nerūpestingumo, neaprūpinimo reikalingais daiktais, kurie priklausė pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, susidarė jų trūkumas, dėl ko jis patyrė papildomų išlaidų ir pasijautė valstybės atstumtu, pažemintu piliečiu.

16. Pareiškėjas teigia, kad atsakovo atstovas neteisingai nurodė, jog ginčo laikotarpiu gyvenamosiose patalpose buvo 12 miegamųjų vietų, nors realiai buvo 20 miegamųjų vietų. Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nustatė dar didesnį lovų skaičių, nei jį nurodė atsakovo atstovas. Mano, kad dėl pareiškėjo skunde nurodytų argumentų apie žiaurias sąlygas jam atliekant bausmę įkalinimo įstaigoje ir dėl to sukeltų nepatogumų bei kančių, teismas turi priteisti jam 700 Eur neturtinei žalai atlyginti.

17. Atsakovo atstovas Alytaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.

18. Alytaus PN nurodo, kad teismas tinkamai išnagrinėjo ir įvertino visą su skundu susijusią medžiagą. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardino valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus, kad nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų, tačiau to nepadarė.

19. Pareiškėjas V. O. pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad nustačius asmens privatumo pažeidimą, būtina priteisti neturtinę žalą pinigais, nes nepakanka vien konstatuoti tokį pažeidimą. Teigia, kad tualetai turėtų būti visiškai atskirti iki pat lubų, o ne vien sienele. Nurodo, kad jo beveik 2 metus laikymas netinkamomis higienos sąlygomis, kai kamerose buvo pelėsio, žema maža temperatūra, drėgmė, grybelis, neigiamai paveikė pareiškėjo sveikatą. Pareiškėjas cituoja teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, susijusius su neturtinės žalos nustatymo kriterijais ir sąlygomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Alytaus PN veiksmų.

21. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažindamas, kad pareiškėjo V. O. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas trinkamas bausmės atlikimo sąlygas (higienos normų pažeidimai) buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, jog byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina pareiškėjo skunde nurodytus argumentus dėl 2 bendrabučio (būklė – bloga), o tuo pačiu ir ginčo gyvenamosios patalpos blogos būklės, taip pat pagrindžia pareiškėjo nurodytus blogos patalpų būklės jam sukeltus nepatogumus (patalpose buvo drėgna, veisėsi pelėsis ir grybelis, netvarkingi langai ir durys, elektros instaliacija).

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo jo apeliacinį skundą tenkinti bei išreikalauti iš atsakovo atstovo pastatų planus. Teigia, jog Alytaus PN neaprūpino jo reikalingais daiktais, taip pat nurodė pirmosios instancijos teismui mažesnį miegamųjų vietų skaičių gyvenamosiose patalpose.

23. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatyti pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.).

24. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui teikia analogišką prašymą dėl įrodymų išreikalavimo kaip ir pirmosios instancijos teismui. Kaip matyti iš bylos medžiagos, teismas 2018 m. birželio 25 d. nutartimi buvo įpareigojęs Alytaus PN pateikti pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto paskaičiavimus, Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus ir visus kitus turimus su ginčo dalyku susijusius dokumentus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išreikalavo pakankamai duomenų, leidžiančių daryti tikslias išvadas dėl pareiškėjo reikalavimo teisėtumo ir pagrįstumo bei juos įvertino. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo prašymas dėl papildomų įrodymų išreikalavimo netenkintinas.

25. Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato CK 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

26. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis aukščiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti.

27. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014). Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijos ar jos darbuotojų (pareigūnų) veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai (pareigūnai) privalėjo veikti.

28. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose minimalus gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam asmeniui, o 111.2 punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose minimalus gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam asmeniui. Teismas taip pat pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 111.1 ir 111.2 punktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr., pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

29. Iš nustatytų faktinių duomenų matyti, kad pareiškėjo teisė į minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimą, ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjui teko nuo 3,66 kv. m iki 3,69 kv. m. Atsižvelgiant į tai nėra jokio pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus pareiškėjo atžvilgiu, nes minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta. Nurodyti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl daugiau miegamųjų vietų buvimo yra abstraktaus pobūdžio, visiškai nedetalizuoti. Taigi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu yra bendro pobūdžio, grindžiami deklaratyviais teiginiais (nekonkretizuojant patalpų, jose buvusių miegamųjų vietų skaičiaus bei laikotarpių).

30. Vadovaudamasis Alytaus apskrities viršininko 2008 m. vasario 27 d. pripažinimo avariniu aktu ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktu Nr. PA.1-309(22.14.3.1.12) pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė blogą 2-ojo bendrabučio patalpų būklę (reikalingas kapitalinis remontas (patalpose buvo drėgna, veisėsi pelėsis ir grybelis, netvarkingi langai ir durys, elektros instaliacija)).

31. Pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai aptarė pareiškėjo skundo argumentus dėl naudojimosi sanitariniu mazgu privatumo, dėl veidrodžių ir tualeto reikmenų spintelės prausykloje neįrengimo, dėl geležinių ir surūdijusių lovų bei netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei ir psichinei būklei. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Šiais skundo aspektais pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, todėl apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

32. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

33. Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, taip pat į tai, kad nuteistieji pataisos namuose gali visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką ir pan., vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, kad pagrįstų, jog jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, kad nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

34. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 12 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. O. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė