2022-05-11 Nr. AB-12287-3-62-3-02442-2020-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eTA-316-520/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02442-2020-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Š. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. Š. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI, atsakovo atstovas), 10 000 Eur neturtinės žalos, kilusios dėl jo kalinimo netinkamomis sąlygomis nuo 2017 m. balandžio 20 d. iki 2018 m. balandžio 12 d., atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Kauno TI nuo 2017 m. balandžio 20 d. iki 2018 m. balandžio 12 d. buvo kalinamas kaip įtariamasis. Kamerose buvo netinkamos sąlygos, nes jos buvo perpildytos, pareiškėjui teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali 3,6 kv. m norma. Dėl to tarp kamerose esančių asmenų būdavo įtempti santykiai, trūkdavo oro. Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, pareiškėjas tvirtino, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuojamas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas. Be to, kamerose įrengti tualetai buvo tik iš dalies atskirti nuo gyvenamosios patalpos, todėl jais naudojantis nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas. Pareiškėjo teigimu, sanitariniame mazge nebuvo įrengto atskiro apšvietimo, šviesa patekdavo tik iš gyvenamosios patalpos, dėl nepakankamo apšvietimo jis negalėjo nusiskusti, dėl ko susilaukdavo kitų nuteistųjų bei administracijos replikų.

3. Pareiškėjas taip pat skundėsi, kad iš parduotuvės nusipirktas maistas greitai sugesdavo, kadangi kamerose nebuvo įrengti maistui laikyti šaldymo įrenginiai ar šaltos patalpos. Skundžiamu laikotarpiu buvo varžoma pareiškėjo teisė į riboto interneto prieigą, dėl to jis nesusipažino su reikiamais teisės aktais ir negalėjo tinkamai apsiginti baudžiamojoje byloje. Dėl nepakeliamų kalinimo sąlygų Kauno TI pareiškėjas 2017 m. gegužės 23 d. kėsinosi į savo gyvybę. Nurodytos kalinimo sąlygos yra kankinančios, nežmoniško, pažeidžiančios nacionalinės teisės aktus ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatas. Kauno TI neužtikrinus tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią emocine depresija, dvasiniais ir psichologiniais išgyvenimais, orumo pažeminimu, bendravimo galimybių sumažėjimu.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno TI atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Kauno TI pareiškėjo reikalavimui prašė taikyti ieškinio senatį, kadangi, atsakovo teigimu, pareiškėjas praleido senaties terminą daliai reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo pareikšti.

6. Kauno TI nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas turėjo suimtojo statusą, ir tvirtino, kad pareiškėjui buvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui kameroje, nėra pagrindo atsižvelgti į baldų ar sanitarinio mazgo užimamus plotus. Kauno TI atkreipė dėmesį, kad ginčo laikotarpiu galioję teisės aktai nenumatė, jog tardymo izoliatorių kamerose turi būti įrengti šaldytuvai maisto produktams laikyti, ir paaiškino, kad kamerose yra įrengtos spintelės ir lentynos maisto produktams laikyti. Kauno TI kamerose įrengti sanitariniai mazgai atitverti 2,1 m aukščio metalinėmis sienelėmis, turi duris ir nors nėra visiškai izoliuoti, nes yra atviru viršumi, tačiau pareiškėjui buvo užtikrintas pakankamas privatumas naudojantis šiais sanitariniais mazgais. Kauno TI nurodė, kad visiškai izoliuoti sanitarinių mazgų nuo likusio kamerų ploto Kauno TI neturi galimybių, tokie pakeitimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcija ir kapitalinio remonto darbais.

7. Kauno TI pažymėjo, kad teisės aktai nenumato, jog tardymo izoliatoriaus kamerose įrengti sanitariniai mazgai turi turėti atskirą apšvietimą. Sanitariniai mazgai kamerose yra įrengti paliekant tarpą tarp lubų, todėl sanitariniai mazgai yra apšviečiami, į juos šviesa patenka, kadangi kamerose dirbtinis apšvietimas įrengtas lubose. Be to, į kameras per langus patenka ir natūrali šviesa. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos kamerose Nr. 212, Nr. 214, Nr. 228, Nr. 231, Nr. 337, Nr. 350, kuriose ginčo laikotarpiu buvo kalinamas pareiškėjas, patikrinimų neatliko ir kamerų apšvietos nematavo, todėl Kauno TI tokių duomenų neturi ir negali pateikti.

8. Kauno TI taip pat nurodė, kad izoliatoriuje kalinami asmenys gali naudotis riboto interneto prieiga. Pareiškėjo teisė naudotis ribota interneto prieiga nebuvo pažeista, informacija apie riboto interneto prieigą ir galimybę gauti teisės aktus jam buvo suteikta Kauno TI 2018 m. sausio 26 d. raštu Nr. 11-363 „Dėl ribotos interneto prieigos ir galimybės gauti teisės aktus“. Šiame rašte buvo nurodyta, jog pareiškėjui suteikta teisė naudotis www.e-tar.lt interneto svetaine, kurioje jis gali rasti reikalingus teisės aktus, pateiktas naudojimosi riboto interneto prieiga tvarkos aprašas. Kauno TI vertinimu, kliūčių naudotis riboto interneto prieiga pareiškėjui nebuvo sudaryta. Kauno TI akcentavo, kad nėra pateikta jokių įrodymų apie pareiškėjui galbūt kilusias neigiamas pasekmes, o pareiškėjo argumentai apie patirtą neturtinę žalą yra nekonkretūs. Kauno TI vertinimu, pareiškėjas neįrodė netinkamų jo kalinimo sąlygų sukeltos neturtinės žalos fakto.

II. 9. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2021 m. balandžio 19 d. sprendimu pareiškėjo V. Š. skundą atmetė.

10. Teismas pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos, kilusios iki 2017 m. spalio 12 d., atlyginimo priteisimo pareikšti pritaikė ieškinio senaties terminą, taip pat netenkino pareiškėjo prašymo jį atnaujinti. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas nuo 2017 m. balandžio 20 d. iki 2018 m. balandžio 12 d., tačiau skundą pareiškėjo atstovė advokatė dėl netinkamų kalinimo sąlygų Kauno TI elektroninių ryšių priemonėmis pateikė tik 2020 m. spalio 13 d.

11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, kaip nurodė, nuo jo laikymo Kauno TI laikotarpio pradžios jautė įvairius nepatogumus, todėl privalėjo suvokti apie savo teisių pažeidimą, kurį sukėlė, jo vertinimu, netinkamos kalinimo sąlygos. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų buvo nustatyta, kad pareiškėjas su skundais dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų įvairiose kalinimo įstaigose, į administracinį teismą kreipėsi ne tik 2020 m. spalio 13 d., bet ir dar po du kartus 2018 ir 2019 metais. Teismas sprendė, kad nagrinėjant bylą nebuvo nustatyta duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių neturėjo galimybių kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Atsižvelgęs į pareiškėjo nurodomus jo teisių pažeidimus nuo 2017 m. balandžio 20 d. iki 2018 m. balandžio 12 d. kalinimo Kauno TI metu, teismas sprendė, kad akivaizdu, jog pareiškėjas suprato ir privalėjo suprasti, kad juntamus neigiamus išgyvenimus ir patiriamą diskomfortą sukelia galbūt neužtikrinamos teisės į tinkamas kalinimo sąlygas, tačiau kreiptis į teismą nepagrįstai ilgai delsė. Pareiškėjui teisinė pagalba buvo suteikta jau 2020 m. kovo 23 d., advokatas pakeistas 2020 m. liepos 17 d., skundas teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo pateiktas tik 2020 m. spalio 13 d.

12. Apibendrinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad byloje nebuvo duomenų, sudarančių pagrindą daryti išvadą, jog pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises, būdamas aktyvus ir turėdamas patirties inicijuojant administracinius ginčus teismuose, iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas atstovus kreiptis į teismą. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo pareikšti. Teismas pareiškėjo skundui taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą ir skundo dalį dėl neturtinės žalos, galbūt patirtos kalint Kauno TI nuo 2017 m. balandžio 20 d. iki 2017 m. spalio 12 d., atlyginimo priteisimo atmetė.

13. Teismas, pritaikęs ieškinio senatį, vertino pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, patirtą nuo 2017 m. spalio 13 d. iki 2018 m. balandžio 12 d., pagrįstumą.

14. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl neužtikrinto minimalaus gyvenamojo ploto, teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas), kurio 1.3.1 punkte buvo nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

15. Teismas pažymėjo, kad apskaičiuodamas minimalų, vienam asmeniui tenkantį plotą, vadovausis Kauno TI pateiktais papildomais paaiškinimais bei 2018 m. rugpjūčio 6 d. pažymoje pateiktais Kauno TI kamerų plotais, kadangi minėta pažyma parengta remiantis naujai atliktais kadastriniais matavimais.

16. Teismas nustatė, kad nuo 2017 m. spalio 13 d. iki 2017 m. spalio 17 d. pareiškėjas buvo paskirtas į kamerą Nr. 212, kurios plotas – 14,91 kv. m, šioje kameroje gyveno 4 asmenys, pareiškėjui teko 3,73 kv. m ploto; nuo 2017 m. spalio 18 d. iki 2017 m. lapkričio 8 d. pareiškėjas buvo kameroje Nr. 228, kurios plotas – 13,39 kv. m, šioje kameroje gyveno nuo 2 iki 3 asmenų, pareiškėjui teko nuo 6,70 kv. m iki 4,46 kv. m ploto; nuo 2017 m. lapkričio 9 d. iki 2017 m. gruodžio 10 d. pareiškėjas buvo kameroje Nr. 337, kurios plotas – 15,87 kv. m, šioje kameroje gyveno nuo 3 iki 4 asmenų, pareiškėjui teko nuo 5,29 kv. m iki 3,97 kv. m ploto; nuo 2017 m. gruodžio 11 d. iki 2018 m. balandžio 12 d. pareiškėjas buvo kameroje Nr. 350, kurios plotas – 16,34 kv. m, šioje kameroje gyveno nuo 3 iki 4 asmenų, pareiškėjui teko nuo 5,45 kv. m iki 4,09 kv. m ploto.

17. Teismas pažymėjo, kad pagal Įsakymo 1.3.1 punktą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą (3,6 kv. m), neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir sanitarinio mazgo plotas. Atsižvelgdamas į EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas pabrėžė, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams.

18. Įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytą vienam asmeniui turintį tekti minimalų plotą Kauno TI buvo užtikrinta. Bylos duomenimis, vertinamu laikotarpiu pareiškėjui Kauno TI kamerose teko ne mažiau kaip 3,73 kv. m gyvenamojo ploto, todėl teismas pareiškėjo argumentus dėl neužtikinamo minimalaus gyvenamojo ploto kamerose ir perpildytų kamerų atmetė.

19. Teismas nepripažino pagrįstais pareiškėjo nusiskundimų dėl oro trūkumo. Iš bylos duomenų nustatęs, jog kamerose įrengta mechaninė ventiliacija, taip pat kad kamerose yra įrengti langai, o priešingų duomenų pareiškėjas nebuvo nurodęs, teismas darė išvadą, kad toks patalpų vėdinimas atitinka Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo taisyklės) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015) reikalavimus.

20. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniais mazgais kamerose, teismas vadovavosi Įrengimo taisyklių 14.5 punktu, kuriame nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas.

21. Teismas, remdamasis Kauno TI paaiškinimais, nurodė, kad suėmimą vykdanti įstaiga visiškai izoliuoti sanitarinio mazgo nuo likusio kameros ploto Kauno TI neturi techninių, finansinių galimybių, nes tokie pakeitimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Teismas atkreipė dėmesį, kad įstaigos pastatas kapitaliai rekonstruotas 2003 metais, kamerose įrengti sanitariniai mazgai atitverti 2,1 m aukščio metalinėmis sienelėmis, kurios yra nudažytos, lengvai valomos, sanitariniai mazgai turi duris (Kauno TI aplinkybei, kad kamerose esantis sanitarinis mazgas yra su durimis, pagrįsti pateikė fotonuotraukas, atsakovas 2021 m. vasario 3 d. pateikė papildomus paaiškinimus dėl sanitarinių mazgų įrengimo ir nurodė, kad Kauno TI kamerų sanitarinės zonos įrengtos iki 2017 metų ir kad sanitarinių mazgų sienelių aukštis 2,1 m, visose kamerose įrengti vienodi sanitariniai mazgai).

22. Įvertinęs skundo teiginius dėl neužtikrinamo privatumo, atsakovo atstovo pateiktus duomenis, teismas sprendė, kad bylos duomenys patvirtino, jog Kauno TI sanitariniai mazgai kamerose nuo kameros gyvenamojo ploto atskirti sienelėmis su įrengtomis durimis. Teismas darė išvadą, kad nustatytas sanitarinių mazgų įrengimas Kauno TI kamerose atitiko Įrengimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimus ir užtikrino privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, pažymėdamas, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas pripažįstamas kaip užtikrinantis privatumą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje.

23. Dėl pareiškėjo nusiskundimo, kad sanitariniame mazge trūksta apšvietimo, teismas nurodė, kad pagal Įrengimo taisyklių 14.3 punktą kamerose privalo būti įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas. Pažymėjęs, kad šios taisyklės nenumatė, jog tardymo izoliatoriaus kamerose įrengti sanitariniai mazgai turi turėti atskirą apšvietimą, taip pat nustatęs, jog sanitariniai mazgai kamerose yra įrengti paliekant tarpą tarp lubų, todėl sanitariniai mazgai yra apšviečiami kamerose įrengtu dirbtinio apšvietimo įrenginiu, taip pat natūraliu būdu, byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas dėl šio neatitikimo kreipėsi į Kauno TI ar kitą kompetentingą instituciją, teismas pareiškėjo argumentus dėl neįrengto apšvietimo sanitariniame mazge atmetė.

24. Teismas nurodė, jog aplinkybė (to neginčijo pareiškėjas), kad kameroje įrengta spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti, atitinka Įrengimo taisyklių reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad teisės aktuose nėra įtvirtinta teisė kamerose nuteistiesiems turėti šaldytuvus ar atsakovo pareiga kamerose įrengti atskiras patalpas laikyti maisto produktus, ir pareiškėjo nusiskundimus, kad kameroje nebuvo šaldytuvo, atmetė.

25. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus, kad ginčo laikotarpiu buvo varžoma jo teisė į riboto interneto prieigą, dėl to jis nesusipažino su reikiamais teisės aktais ir negalėjo tinkamai apsiginti nagrinėtoje baudžiamojoje byloje, teismas, remdamasis Kauno TI duomenimis, nurodė, kad Kauno TI veikia riboto interneto prieiga; interneto svetainių sąrašas, prie kurių galima prisijungti, patvirtintas Kauno TI direktoriaus 2017 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. 1-174 ir išdėstytas 1 priede; šio įsakymo 1 priedas parengtas, vadovaujantis Kalėjimų departamento 2017 m. balandžio 14 d. raštu Nr. 1S-1590, kuriame buvo pateiktas rekomenduotinas riboto interneto prieigos vartotojams prieinamų interneto svetainių sąrašas; Kauno TI nesant suimtųjų (nuteistųjų) prašymų, Kalėjimų departamento nurodymo ar kito poreikio, nuo 2017 m. gegužės 11 d. Kauno TI riboto interneto prieigos tvarkos aprašo iki pareiškėjo buvimo Kauno TI interneto svetainių sąrašo neatnaujino.

26. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis, teismas darė išvadą, kad minėti dokumentai patvirtina, kad leidžiamų naudotis interneto svetainių sąraše yra nurodyta svetainė, kurios adresas www.e-tar.lt. Teismas sprendė, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė susipažinti su jam reikalingais teisės aktais. Nors pareiškėjas teismo posėdyje pabrėžė, kad pasinaudoti riboto interneto prieiga buvo suteikiama tik viena valanda per savaitę, tokio laiko jam nepakako, teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, galinčių patvirtinti, jog ginčo laikotarpiu neveikė riboto interneto prieiga, konkrečiai nenurodė, kada jis negalėjo pasinaudoti internetu, kad jis kreipėsi į Kauno TI administraciją su prašymais suteikti jam papildomą galimybę pasinaudoti internetu dėl pasiruošimo jo baudžiamosios bylos nagrinėjimui. Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo nusiskundimus dėl varžomų galimybių pasinaudoti interneto prieiga.

27. Remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, įvertinęs jas patvirtinančius įrodymus, teismas darė išvadą, kad nagrinėjant bylą Kauno TI ir jo pareigūnų neteisėtų veikų (neveikimo) nenustatyta. Nenustatęs šio viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų (neveikimo), teismas sprendė, kad valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, ir pareiškėjo skundą atmetė.

III. 28. Pareiškėjas V. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. balandžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą ir priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

29. Pareiškėjas nesutinka, kad jis yra praleidęs senaties terminą daliai skundo reikalavimų, kadangi jo teisių pažeidimai buvo tęstiniai. Vis dėlto, teismui vertinant, kad senaties terminas praleistas, pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu prašė jį atnaujinti, kadangi dėl esamos epidemiologinės situacijos nuteistųjų, kurių laisvė ir taip suvaržyta, susisiekimas su Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau – ir Tarnyba) ir paskirtais advokatais yra apsunkintas. Teismas senaties termino pareiškėjui neatnaujino be pagrindo.

30. Pareiškėjas teigia, kad priešingai nei nurodyta teismo sprendime, jis kalėjo netinkamomis sąlygomis – jam nebuvo užtikrinta teisė į mažiausią asmeniui turintį tekti gyvenamąjį plotą (ne mažiau 3,6 kv. m). Kauno TI pateiktoje medžiagoje ir pareiškėjo atstovei, ir pakoreguotoje teismui, nurodytas bendras kameros plotas ir toje kameroje patalpintų asmenų skaičius. Teismas kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui, apskaičiavo iš bendro patalpos ploto neatėmęs kameroje esančio tualeto ploto, todėl padarė klaidingą išvadą, kad pareiškėjo teisė į vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą nebuvo pažeista. Remdamasis EŽTT praktika, pareiškėjas teigia, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą iš bendro kameros ploto turi būti atimtas kameroje esančio tualeto plotas. Vertinant atsakovo pateiktą pradinę medžiagą ir pateiktus pakoreguotus duomenis, kuomet iš kameros ploto atimamas 1,5 kv. m tualeto plotas (tokį plotą nurodė Kauno TI), matyti, kad atskirais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą buvo pažeista.

31. Pareiškėjo teigimu, atsakovas apribojo jo teisę į riboto interneto prieigą, nesuteikė galimybės pareiškėjui susipažinti su reikiamais įstatymais, kita normatyvine medžiaga, kas trukdė pareiškėjui apginti savo teises nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, skundų tyrime. Atsakovo atstovo pateikti duomenys, kuriuose nurodoma, kad pareiškėjui keletą valandų per savaitę galėjo būti suteikiama riboto interneto prieiga, įrodo, kad ši pareiškėjo teisė buvo ribojama ir varžoma. Akivaizdu, kad nurodyto laiko negali pakakti asmeniui, ketinančiam tinkamai pasirengti savo teisių baudžiamojoje byloje gynimui. Pareiškėjas pastebi, kad dėl teisės į riboto interneto prieigą ribojimą yra pasisakęs ir EŽŽT (žr. 2017 m. sausio 17 d. sprendimą byloje Jankovskis prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 21575/08)).

32. Pareiškėjas nurodo, kad kamerose, kuriose jis kalėjo, tualeto patalpos buvo įrengtos nesilaikant Įrengimo taisyklių reikalavimų, t. y. tualeto skiriamosios sienos pertvaros, skiriančios tualeto patalpą nuo gyvenamosios patalpos, buvo įrengtos ne aklina skiriamąja siena. Dėl šios priežasties pareiškėjas jautė diskomfortą, gėdijosi aplinkinių žvilgsnių, pastabų, buvo pažeistas jo privatumas. EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, kad tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu. Be to, iš atsakovo atstovo pateiktų fotonuotraukų akivaizdžiai matyti, kad nuo viršutinių gultų matomas visas tualeto patalpos vidaus vaizdas.

33. Pareiškėjas pastebi, kad teismas sprendime taip pat konstatavo pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes apie atsakovo atstovo nesudarytas sąlygas suimtųjų maisto laikymui ir kt., tačiau nelaikė to pareiškėjo teisių pažeidimu.

34. Pareiškėjas pakartoja, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis tapo dirglus, kilo stresas, agresija, apatija. Dėl to pablogėjo pareiškėjo bendravimas su kitais asmenimis, tapo nepriimtinu aplinkiniams žmonėms asmeniu – jautriu, dirgliu, piktu. Dėl išvardytų aplinkybių visumos pareiškėjas neapsikentęs netgi bandė kėsintis į savo gyvybę – 2017 m. gegužės 23 d. dėl didelės psichotropinių vaistų dozės pavartojimo pareiškėjui buvo teikiama skubi medicininė pagalba, jis buvo išvežtas į Kauno klinikų reanimaciją. Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė dvasinį diskomfortą, juto kančią, t. y. patyrė neturtinę žalą, ir jam turi būti priteista 10 000 Eur.

35. Atsakovo atstovas Kauno TI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

36. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad teismas netinkamai apskaičiavo vienam asmeniui turintį tekti kameros plotą, atsakovo atstovas nurodo, jog šiuo atveju plotas, tenkantis asmeniui kameroje, nebuvo pažeistas, todėl teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo atsižvelgti į sanitarinio mazgo užimamą plotą. Negana to, ir jokie nacionaliniai teisės aktai nenumato, jog skaičiuojant vienam asmeniui kameroje tenkantį plotą iš bendro kameros ploto turi būti atimamas sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas. EŽTT praktikoje, kuria vadovaujasi pareiškėjas apeliaciniame skunde, aiškiai nurodyta, kad Konvencijos pažeidimu laikytina situacija, kai asmeniui, iš bendro kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, tenka mažiau nei 3 kv. m kameros ploto. Šiuo atveju teismas pagrįstai tokio pažeidimo nenustatė.

37. Nesutikdamas su apeliacinio skundo argumentais, kad teismas netinkamai vertino pareiškėjo teisės pasinaudoti riboto interneto prieiga apribojimą, Kauno TI tvirtina, kad dėl šių aplinkybių pareiškėjas turėjo pateikti detalizuotą paaiškinimą. Šiuo atveju pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog negalėjo pasinaudoti riboto interneto prieiga, tačiau detaliai nurodytų aplinkybių apibūdinti nesugebėjo.

38. Kauno TI laikosi pozicijos, kad sanitariniai mazgai ginčui aktualiose kamerose buvo įrengti taip, kad būtų užtikrinamas jais besinaudojančių asmenų privatumas. Pareiškėjas tik apeliaciniame skunde nurodė, kad neva akivaizdu, jog nuo viršutinių gultų buvo matomas visas sanitarinio mazgo vidus. Kauno TI nuomone, šis teiginys neturėtų būti vertinamas, tačiau turi būti atkreiptas dėmesys, kad sanitariniai mazgai yra pakankamai toli nuo miegamųjų gultų, taip pat sanitarinio mazgo pertvaros yra tokio aukščio, jog nuo jų asmenys sanitariniame mazge nematomi. Akivaizdu, kad pareiškėjas remiasi spėlionėmis, siekia suklaidinti teismą, o savo teiginių niekaip nepagrindžia.

39. Atsakovo atstovas pastebi, kad apeliaciniame skunde akcentuojamas pareiškėjo 2017 m. gegužės 23d. bandymas kėsintis į savo gyvybę, tačiau skunde jis šios aplinkybės neakcentavo. Pareiškėjas į Kauno TI atvežtas tik 2017 m. balandžio 7 d. Vėliau, būdamas Kauno TI beveik vienus metus, pareiškėjas nenurodė, kad siekė kėsintis į savo gyvybę, todėl jo teiginys, jog kėsinimąsi į savo gyvybę pareiškėjas vykdė dėl netinkamų laikymo sąlygų įstaigoje, vertintinas ypač kritiškai.

40. Kauno TI teigia, kad nepagrįstas apelianto prašymas atnaujinti senaties terminą, kurį jis grindžia buvusia epidemiologine situacija. Nėra duomenų, jog pareiškėjo teisė rašyti laiškus, siųsti dokumentus ar skambinti telefonu buvo apribota, todėl akivaizdu, kad nurodytos aplinkybės negali būti laikomos rimta priežastimi senaties terminui atnaujinti. Teismas bylos duomenis įvertino pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nustatytas taisykles, priėmė teisėtą, pagrįstą ir motyvuotą sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 41. Nagrinėjamos bylos dalykas – 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui V. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, pagal CK 6.271 straipsnį dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų Kauno TI.

42. Pirmosios instancijos teismas atsakovo prašymu taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, patirtą nuo 2017 m. balandžio 20 d. iki 2017 m. spalio 12 d. (įskaitytinai), atmetė. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų nuo 2017 m. spalio 13 d. iki 2018 m. balandžio 12 d., pareiškėjo nusiskundimų nepripažino pagrįstais ir įrodytais, nenustatęs pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus, pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetė.

43. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jam būtų priteistas 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, o pripažinus, kad jis praleistas, nepagrįstai neatnaujino senaties termino, netinkamai įvertino aplinkybes dėl minimalaus gyvenamojo ploto, privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, pareiškėjo teisės naudotis riboto interneto prieiga suvaržymo, nesudarytų sąlygų suimtųjų maistui laikyti.

44. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

45. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kuriais nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ieškinio senaties taikymo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į EŽTT jurisprudenciją, kurioje pažymėta, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. EŽTT yra pažymėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, laikui bėgant įrodymams tapus nepatikimais (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93)).

46. Atsižvelgus į tai, vertintina, jog šiuo atveju gali ir turi būti taikomos būtent nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senatį, o ne Konvencijos nuostatos.

47. Ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-834-1062/2017; kt.).

48. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017; kt.).

49. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

50. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamos kategorijos bylose vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jam atliekamus pažeidimus, ir nenustato tęstinio pažeidimo (žr., pvz., 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017; kt.).

51. Įvertinus šioje byloje pateiktus duomenis, nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekė, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Kauno TI nuo 2017 m. balandžio 20 d., tačiau skundą teismui pareiškėjo atstovė išsiuntė tik 2020 m. spalio 13 d., t. y. praleidusi trejų metų ieškinio senaties terminą.

52. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

53. Kaip jau minėta, CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.

54. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

55. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; kt.). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

56. Dėl prašymo atnaujinti senaties terminą pirmosios instancijos teismui pareiškėjo atstovė advokatė nurodė, kad priežastys, dėl kurių šis terminas buvo praleistas, laikytinos svarbiomis. Advokatė nurodė, kad pareiškėjui dar 2020 m. kovo 23 d., t. y. nesuėjus senaties terminui, buvo skirtas advokatas, kuris buvo pakeistas 2020 m. liepos mėnesį, gavus pareiškėjo prašymą, ir paskirta dabartinė atstovė. Advokatė akcentavo, kad pareiškėjui teisinę pagalbą teikė būtent valstybės paskirtas advokatas, tačiau ji negalėjo paaiškinti, kodėl paskirtas advokatas neparengė skundo pareiškėjo vardu. Ieškinio senaties praleidimo priežastys buvo siejamos su pareiškėjo specifiniu teisiniu statusu, su tuo, kad dėl Covid-19 pandemijos dar labiau buvo ribojamos pareiškėjo galimybės bendrauti su advokatu.

57. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas priežastis, konstatuoja, kad jos nepagrindžia, jog ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. Pirmiausia konstatuotina tai, kad nei pareiškėjo atstovė pirmosios instancijos teismui, nei pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių aplinkybių, dėl kurių Tarnybos paskirtas advokatas laiku neparengė skundo, t. y. aplinkybių, kad būtent dėl netinkamos paskirto advokato veiklos laiku nebuvo parengtas skundas. Teiginiai, kad vien dėl epidemiologinės situacijos pareiškėjo galimybė bendrauti su advokatais, gauti teisinę pagalbą iš Tarnybos paskirtų advokatų buvo apribota, yra deklaratyvūs ir jokiais objektyviais įrodymais nepagrįsti. Pareiškėjo nurodyti argumentai nepatvirtina, kad dėl taikomų ribojimų nuo 2020 m. kovo 15 d., įsigaliojus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimui Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“, buvo suvaržytos pareiškėjo galimybės nuotoliniu būdu ar / ir raštu kreiptis į Tarnybą ir jos paskirtus advokatus dėl teisinės pagalbos.

58. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįsta pirmosios instancijos išvada, kad vertintu laikotarpiu pareiškėjui Kauno TI kamerose tekęs plotas atitiko teisės aktų reikalavimus – pareiškėjui teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m. Dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto skaičiavimo metodikos apeliacinės teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos padarytomis išvadomis. Pareiškėjo teiginiai, jog teismas turėjo iš gyvenamosios patalpos ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo plotą, nepagrįsti, nes neatitinka teisinio reguliavimo ir teismų suformuotos praktikos.

59. Šiuo aspektu pažymėtina, kad EŽTT savo praktikoje (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma galutinai ir visiems laikams nustatyti konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau turi būti laikomasi svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio tikėtiną pažeidimą. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais.

60. Kadangi Konvencija jokių konkrečių kalinamiems asmenims gyvenamojo ploto normų nenustato, todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio gyvenamosios patalpos ploto, pagrįstai ir teisėtai vadovavosi Įsakyme Nr. V-124 įtvirtinta minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamųjų patalpų ploto norma (3,6 kv. m). Pažeidimo vertinimas pagal nacionalinę teisę ir atitinkamai ploto apskaičiavimo metodologija yra atliekama pagal nacionalinės teisės normas tiek, kiek jos neprieštarauja iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kylančiam 3 kv. m ploto standartui. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjui tekęs plotas, apskaičiuotas iš bendro konkrečių kamerų ploto atėmus sanitarinio mazgo plotą, visais atvejais viršija 3 kv. m. ribą. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas vertintu laikotarpiu buvo laikomas ir nacionalinės teisės, ir Konvencijos 3 straipsnio reikalavimus atitinkančio ploto Kauno TI kamerose.

61. Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas Kauno TI, siekdamas paneigti pareiškėjo argumentus dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, į bylą pateikė sanitarinių mazgų nuotraukas, iš kurių matyti, kad sanitarinis mazgas Kauno TI kamerose įrengtas kaip atskira patalpa su durimis, sienelių aukštis – 2,10 m. Pareiškėjas skundo negrindė aplinkybėmis, kad dėl sanitarinio mazgo pertvaros aukščio, dviaukščio gulto padėties ir atstumo nuo sanitarinio mazgo kabinos, naudojantis gultu pagal paskirtį yra galimybė stebėti sanitariniame mazge esantį asmenį.

62. Atsakydama į pareiškėjo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė pažeidimo dėl pareiškėjo teisės naudotis riboto interneto prieiga suvaržymo ir nesivadovavo EŽTT aktualia praktika, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr., pvz., 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2) (pareiškimo Nr. 74025/01); 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Akcentuotina, kad EŽTT laikosi pozicijos, jog Konvencijos 10 straipsnio negalima aiškinti kaip bendro įpareigojimo suteikti nuteistiesiems interneto prieigą prie interneto ar konkrečių interneto svetainių (žr., pvz., 2017 m. sausio 17 d. sprendimą byloje Jankovskis prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 21575/08); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-800-624/2019). EŽTT 2017 m. sausio 17 d. sprendime Jankovskis prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 21575/08) nustatė Konvencijos 10 straipsnio pažeidimą, nustatęs, jog buvo apribota pareiškėjo teisė įkalinimo įstaigoje gauti informaciją internetu apie mokymosi galimybes aukštojoje mokykloje.

63. Pažymėtina, kad pareiškėjo šiuo aspektu nurodyti argumentai yra itin bendro pobūdžio. Bylos duomenys patvirtina, kad Kauno TI laikomi asmenys turi teisę ir galimybę naudotis riboto interneto prieiga. Šios aplinkybės neginčija ir pareiškėjas. Nors pareiškėjas pateikė įrodymus, kad jis buvo kreipęsis į Kauno TI administraciją dėl naudojimosi internetu Kauno TI, taip pat tvirtina, kad jam suteikto vienos valandos laiko akivaizdžiai nepakako, kad pasiruoštų apsiginti baudžiamojoje byloje, tačiau byloje nenustatyta (tokių argumentų ir įrodymų nepateikė ir pareiškėjas), kada ir dėl kokios konkrečios bylos jam trūko suteikto laiko pasinaudoti riboto interneto prieiga. Taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Kauno TI administraciją, prašydamas sudaryti galimybę ilgiau nei valandą per savaitę naudotis internetu, gauti konkrečią informaciją, būtiną pareiškėjo nurodomam tikslui pasiekti ir pan., o atsakovo atstovas atsisakė tenkinti tokį prašymą. Atsižvelgiant į išdėstytą, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos išvada, kad pareiškėjo teisė naudotis riboto interneto prieiga nebuvo neproporcingai suvaržyta, ir konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus šiuo aspektu.

64. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo aplinkybes, jog suimtiesiems nesudarytos sąlygos maisto produktams laikyti, tačiau nekonstatavo pareiškėjo teisių pažeidimo. Pažymėtina, kad pareiškėjas skundėsi, jog kamerose nėra įrengta šaldymo įrenginių maistui laikyti, kokios nors vėsios patalpos. Pirmosios instancijos teismas šiuos nusiskundimus įvertino, ir, vadovaudamasis Įrengimo taisyklių, Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų nuostatomis, konstatavo, kad Kauno TI nėra nustatyta pareiga kameroje įrengti šaldytuvą. Be to, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 15 priedą, kuriame nustatytas tardymo izoliatoriuose suimtiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas, nurodė, kad minėtas teisės aktas nenustatė suimtiesiems teisės turėti kameroje šaldytuvą. Nors apeliantas nesutinka su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, tačiau nenurodo jokio teisės akto ir teisės normos, kurioje būtų nustatyta pareiga atsakovo atstovui aprūpinti kamerose esančius asmenis šaldytuvais ar kitais įrenginiais, skirtais vėsiai produktus laikyti. Taigi nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo Kauno TI neteisėtus veiksmus šiuo aspektu.

65. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas buvo atmestas. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, susijusius su pareiškėjo kalinimo sąlygomis, ir detaliai išnagrinėti pareiškėjo nusiskundimai. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ar padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas.

66. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, pritardama pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems motyvams ir jų nekartodama (šiuo aspektu žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė proceso ir materialiosios teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė