2016-03-22 Nr. AB-6314-3-64-3-00129-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-547-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00129-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2–4), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad jis nuo 2009 m. gruodžio 22 d. iki 2011 m. gruodžio 29 d. Šiaulių TI buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalis ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) draudžia žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnyje nurodyta, kad suimtiesiems turi būti užtikrintos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos. Pagal Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 104 punktą suimtiesiems skirtos patalpos turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus. Pareiškėjui 23 val. per parą teko būti perpildytoje kameroje, jis neturėjo galimybės judėti ir mankštintis, trūkdavo oro, skaudėdavo galvą, sutriko miegas, kildavo konfliktai, pareiškėjas tapo irzlus ir nervingas. Siekdamas atkreipti dėmesį į prastas gyvenimo bei medicininės priežiūros sąlygas pareiškėjas badavo, todėl neteko svorio, pašlijo sveikata. Atsižvelgdamas į tai ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis, teigė, jog atsakovas neveikė taip, kaip veikti privalėjo ir dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (CK 6.250 straipsnis).

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, elektroninių ryšių priemonėmis pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Paaiškino, kad pareiškėjas laikotarpio nuo 2009 m. gruodžio 22 d. iki 2011 m. gruodžio 29 d. atitinkamais periodais buvo laikomas Šiaulių TI. Vadovaudamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, kurioje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, taip pat CK 1.126 straipsnio 2 dalies ir 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senatį, skaičiuojant nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos (2015 m. sausio 12 d.).

Pasisakydamas dėl pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygų, atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visada turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto, bet stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Pareiškėjo pretenzijos Šiaulių TI laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. EŽTT praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Konvencijos nuostatas

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 2 punktas nustato, kad taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitališkai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 2 punktas įtvirtina analogišką nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Įstaigos kameros vedinamos natūraliu būdu, atidarius langus ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Šiaulių TI neteisėtas veikimas, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl oro trūkumo, ventiliacijos ir mikroklimato kameroje, negali būti konstatuotas, nes tokie įrengimo reikalavimai yra susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, kurie, be kita ko, negali būti atlikti ir dėl pastato statuso. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl oro trūkumo. Šiaulių TI gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 reikalavimais.

Kiti pareiškėjo argumentai dėl kalinimo antisanitarinėmis sąlygomis yra abstraktūs, pakankamai nedetalizuoti, todėl atmestini. Byloje nėra duomenų, kad kalinimo metu pareiškėjas būtų skundęsis Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir su tuo susijusių nepatogumų ar kitų jo laikymo sąlygų.

Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti žalą CK 6.271 straipsnio pagrindu. Pareiškėjas savo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo grindžia abstrakčiais argumentais, neindividualizuodamas subjektyvių jam kilusių neigiamų pasekmių, nenurodydamas priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Siekiant nustatyti reikalavimo atlyginti žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, įvertinti žalą pagrindžiantys įrodymai, o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą. Pareiškėjui neįrodžius, kad jam buvo padaryta žala, o Šiaulių TI administracijai veikus teisės aktų nustatyta tvarka bei nenustačius tiesioginio priežastinio ryšio tarp pareigūnų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos, pareiškėjo teiginiai yra nepagrįsti. Šiaulių TI siekė pagal galimybes įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir neveikė išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas neužtikrinant minimalaus ploto buvo su pertraukomis ir periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlė ilgalaikių neigiamų pasekmių. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 13 d. sprendimu (b. l. 60–62) pareiškėjo R. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas pažeidžiant teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas.

Iš patiktų į bylą įrodymų teismas nustatė, kad pareiškėjas į Šiaulių TI buvo pristatytas 2009 m. gruodžio 22 d. ir laikytas iki 2011 m. gruodžio 29 d. (26 b. l.).

Atsižvelgdamas į atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, reikalavimą pareiškėjo skundui priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme, taikyti ieškinio senatį, teismas nagrinėjo ar yra pagrindas taikyti ieškinio senatį.

Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 straipsnio 1 dalis), tačiau ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba įgyvendinti subjektines teises išnyksta. Jeigu suinteresuotasis asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę arba įstatymo saugomą interesą, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba atsisako nuo savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista.

Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Atsižvelgęs į šias įstatymo nuostatas, taip pat į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų nuo 2009 m. gruodžio 22 d. iki 2011 m. gruodžio 29 d., įvertinęs pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, teismas konstatavo, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, o iš Šiaulių TI pareiškėjas išvyko 2011 m. gruodžio 29 d., todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. sausio 9 d. (pagal spaudą ant voko – 7 b. l.), teismas nusprendė, kad pareiškėjas visą jo laikymo Šiaulių TI laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi praėjus daugiau kaip trims metams po išvykimo iš Šiaulių TI, todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo pareikšti. Pagal CK 6.250 str. 1 d. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas ir kita; asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių, jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti veiksmai.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad buvimo Šiaulių TI metu patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, nepatogumus, taigi apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė.

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Todėl tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009).

Šiuo atveju pareiškėjas skunde nenurodo jokių senaties termino praleidimo priežasčių, neprašo senaties termino atnaujinti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, kad pareiškėjas privalo nurodyti objektyvias aplinkybes, pateisinančias 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymą, dėl kurių jis įstatymo nustatytu terminu nesikreipė į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT 2014 m. spalio 30 d. nutartis byloje Nr. A-575-1559/2014). Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises.

Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo.

Atsakovas, atstovaujamas Šiaulių TI, prašo taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavus, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti. Pareiškėjo ilgas delsimas kreiptis į teismą dėl tariamai jam padarytų nuoskaudų kompensavimo pinigų sumokėjimo būdu taip pat leidžia daryti prielaidą, kad skunde jo nurodyti kaip patirti nepatogumai, išgyvenimai nebuvo pasiekę tokio laipsnio, kad CK 6.250 straipsnio ir Konvencijos 3 straipsnio taikymo požiūriu juos galima būtų įvertinti pinigine išraiška.

III. Pareiškėjas R. G. apeliaciniu skundu (b. l. 64–65) prašo grąžinti jo skundą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senaties terminą. Pasak pareiškėjo, ieškinio senaties terminas suėjo 2014 m. gruodžio 29 d., o skundą Šiaulių apygardos teismui pateikė jis pateikė 2014 m. lapkričio 4 d. (teisminio proceso Nr. 3-64-3-02689-2014-8), t.y. nesuėjus ieškinio senaties terminui. Teismui 2014 m. lapkričio 7 d. nutartimi įpareigojus pareiškėją pašalinti 2014 m. lapkričio 4 d. skundo trūkumus, jis per nurodytą terminą to padaryti negalėjo, nes savo skundą gavo tik 2015 m. sausio 3 d. (arba 5 d.) kartu su įsiteisėjusia Šiaulių apygardos administracinio teismo nutartimi. Gavęs pirminį savo skundą, pareiškėjas pašalino teismo nurodytus trūkumus ir išsiuntė skundą Šiaulių apygardos administraciniam teismui, tačiau teismas 2015 m. balandžio 13 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Šiaulių tardymo izoliatorius, atstovaujantis Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo atstovo nuomone, teismas byloje pagrįstai taikė ieškinio senatį. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė įstatymų ir aplinkybių, kuriomis gali būti grindžiamas teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Pareiškėjas 2015 m. sausio 9 d. kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos, kurią kildina iš to, kad laikotarpio nuo 2009 m. gruodžio 29 d. iki 2011 m. gruodžio 29 d. atitinkamais periodais jis buvo laikomas Šiaulių TI nežmoniškomis sąlygomis, atlyginimo.

Atsakovo atstovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas nustatė, kad pareiškėjas reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį. Pasak apelianto, 2015 m. sausio 9 d. skundu jis patikslino Šiaulių apygardos administraciniam teismui 2014 m. lapkričio 4 d. teiktą skundą dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl kalinimo Šiaulių TI nežmoniškomis sąlygomis, atlyginimo (administracinė byla Nr. I-3234-362/2014).

Atsižvelgdama į bylos faktines aplinkybes, taip pat į tai, kad atsakovas byloje prašė taikyti ieškinio senatį, teisėjų kolegija pirmiausia patikrina, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio dėl žalos atlyginimo senaties terminą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais (CK 6.271 straipsnis) padarytos žalos atlyginimo (ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio Kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2007 m. kovo 26 d. Nr. A6-317/2007,2010 m. birželio 14 d. Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. Nr. A556-150/2011,2014 m. vasario 24 d. Nr.A146-134/2014 ir kt.).

Dėl ieškinio senaties termino Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę ). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis, ir pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

CK 1.125 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 1 dalyje 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali taikyti ieškinio senatį savo iniciatyva ir gali taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis reikalauja. Šiuo atveju atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Šiaulių TI, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 29 d. iki 2011 m. gruodžio 29 d. kreipėsi į teismą 2015 m. sausio 9 d., prašė taikyti ieškinio senatį.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įstatymas ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su tokiais subjektyvaus pobūdžio kriterijais: asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą. Todėl, spręsdamas apie ieškinio senaties termino eigos pradžią, teismas visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Tais atvejais, kai ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties teisės pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai, ir ar ieškovas apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau, nei tokioje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 nutarimu Nr. 39 patvirtintos Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalgos 7.1-7.4 punktai). Esant atsakovo atstovo reikalavimui taikyti ieškinį, pirmosios instancijos teismas turėjo patikrinti, ar šis atsakovo reikalavimas pagrįstas.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Iš Šiaulių TI pateiktos pažymos apie pareiškėjo laikymą Šiaulių TI nuo 2009 m. gruodžio 22 d. iki 2011 m. gruodžio 29 d. matyti, kad minėtas pareiškėjo laikymo šioje įstaigoje laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, o susidėjo iš 26 periodų, kuriuos vieną nuo kito skiria atitinkami intervalai, kuriais pareiškėjas būdavo išvykęs iš Šiaulių TI. Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimo siekia dėl kalinimo perpildytose kamerose. Taigi tiek kiekvieno laikymo Šiaulių TI periodo atveju, tiek kiekvieną laikymo Šiaulių TI dieną, pareiškėjas negalėjo nežinoti (nesuvokti) kokiomis sąlygomis (perpildytose kamerose, ar ne) jis kalinamas. Pareiškėjas šioje byloje kreipėsi į teismą praėjus daugiau kaip 3 metams po paskutinio jo kalinimo Šiaulių TI periodo, kuris tęsėsi nuo 2011 m. gruodžio 22 d. iki 2011 m. gruodžio 29 d. Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai vertino, kad pareiškėjas savo teisių galimus pažeidimus kalinimo sąlygų prasme turėjo suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjui 2015 m. sausio 9 d. (pagal spaudą ant voko) pateikus skundą teismui dėl žalos atlyginimo, ieškinio senatis taikytina visam pareiškėjo skunde nurodytam jo laikymo Šiaulių TI laikotarpiui (nuo 2009 m. gruodžio 22 d. iki 2011 m. gruodžio 29 d.) ir pagrįstai nustatė, kad skundo padavimo metu ieškinio senaties terminas buvo praleistas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismui taip pat nebuvo pagrindo ex officio spręsti dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 22 d. iki 2011 m. gruodžio 29 d. pareikšti, nes nei pareiškėjo skunde, nei bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kad apie objektyvias senaties termino praleidimo priežastis. Pagrindo tokioms išvadoms nesuteikia ir apelianto nurodyta aplinkybė, kad jis 2014 m. lapkričio 4 d. buvo padavęs skundą Šiaulių apygardos administraciniam teismui dėl žalos atlyginimo.

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad Šiaulių apygardos administraciniame teisme (teisminio proceso Nr. 3-64-3-02689-2014-8) 2014 m. lapkričio 4 d. buvo gautas R. G. skundas Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių TI, dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teismas 2014 m. gruodžio 4 d. nutartimi pareiškėjo 2014 m. lapkričio 4 d. skundą laikė nepaduotu ir grąžino jį pareiškėjui, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 1 dalimi, nes pareiškėjas per teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutartyje nustatytą 14 dienų terminą nuo nutarties gavimo dienos, nepašalino teismo nurodytų 2014 m. lapkričio 4 d. skundo trūkumų. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO taip pat nustatyta, kad Šiaulių apygardos administraciniame teisme 2014 m. lapkričio 17 d. ir 2014 m. gruodžio 12 d. buvo gauti Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos patvirtinimai, kad šioje įstaigoje esančiam pareiškėjui Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis ir 2014 m. gruodžio 4 d. nutartis buvo įteiktos. Pareiškėjas Šiaulių apygardos administracinio teismo nutarties neskundė, ji įsiteisėjo 2015 m. sausio 2 d. Taigi teisminis procesas Nr. 3-64-3-02689-2014-8 dėl pareiškėjo 2014 m. lapkričio 4 d. skundo baigėsi 2015 m. sausio 2 d.

Pirmosios instancijos teismas dėl pareiškėjo 2015 m. sausio 9 d. pateikto skundo priėjo prie pagrįstų išvadų, kad pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 22 d. iki 2011 m. gruodžio 29 d. yra paduotas praleidus 3 metų terminą reikalavimams dėl žalos pareikšti. Apelianto teiginiai esą jo 2015 m. sausio 9 d. skundas turėtų būti vertinamas kaip 2014 m. lapkričio 4 d. skundo trūkumų šalinimas, atmestini kaip nepagrįsti. Pirmiausia pažymėtina, kad šiam apelianto teiginiui prieštarauja 2015 m. sausio 9 d. pateikto skundo turinys. Šiame skunde pareiškėjas nenurodė nei aplinkybės, kad šį skundą teikia, pasak jo, šalindamas teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutartyje trūkumus, nei teismo nustatyto termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, nei tokius teiginius patvirtinančių įrodymų. Iš 2015 m. sausio 9 d. skundo turinio matyti, kad šis skundas teikiamas bendra ABTĮ nustatyta tvarka. Minėta, kad teisminis procesas Nr. 3-64-3-02689-2014-8 dėl šio jo skundo baigėsi 2015 m. sausio 2 d. įsiteisėjusia teismo nutartimi pripažįstant skundą nepaduotu ir grąžinant jį pareiškėjui. Siekdamas pašalinti 2014 m. lapkričio 4 d. skundo trūkumus, pareiškėjas, esant svarbių priežasčių, galėjo prašyti teismo nustatyti naują terminą skundo trūkumams pašalinti arba paduoti skundą dėl teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutarties. Pareiškėjo nesinaudojimą šiomis procesinėmis teisėmis teisėjų kolegija vertina kaip nerūpestingą elgesį, kuris yra reikšmingas vertinant ieškinio senaties termino praleidimo aplinkybes.

Teisėjų kolegija pažymi, kad net ir tuo atveju, jei šioje byloje būtų pagrindas kreipimosi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo data pripažinti apelianto nurodytą datą (2014 m. lapkričio 4 d.), atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, į laikotarpį, kuriam nebūtų taikoma ieškinio senatis, patektų tik pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI periodai nuo 2011 m. lapkričio 4 d. iki 2011 m. gruodžio 29 d.

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Nagrinėjama situacija patenka į CK 1.131 straipsnio 1 dalyje taikymo sritį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarime Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ nurodyta, jog byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali ieškinį atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, jas ištyrė objektyviai, visapusiškai, tinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo nėra pagrindo. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė