2020-04-22 Nr. AB-8418-3-61-3-00949-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-285-502/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00949-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ryanair DAC apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ryanair DAC skundą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Ryanair DAC (toliau – ir pareiškėjas, Ryanair) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) Pajėgų valdymo valdybos (toliau – ir Valdyba) 2018 m. vasario 22 d. nutarimą Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) pažeidimo byloje Nr. IN/431/88/LT/18 (toliau – ir Nutarimas), jei prašymas panaikinti Nutarimą nebūtų tenkintas, sumažinti paskirtą baudą iki minimalios, Įstatyme numatytos baudos bei atlyginti išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų teikimo tvarką reglamentuoja Įstatymas, kuriuo įgyvendinama 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyva 2004/82/EB dėl vežėjų įpareigojimo perduoti keleivių duomenis (toliau – ir API direktyva). Direktyvos neturi tiesioginio veikimo valstybėse narėse, jų sukeliamos teisinės pasekmės nacionalinėje teisėje atsiranda tik tada, kai valstybė narė tinkamai įvykdo perkėlimo pareigą. Pareiškėjo nuomone, API direktyva į nacionalinę teisę perkelta netinkamai. API direktyvoje yra numatyta vežėjo pareiga nustatyta tvarka ir terminais pateikti šioje direktyvoje apibrėžtus keleivių duomenis. Įstatyme, įgyvendinančiame API direktyvą, nustatoma pareiga pateikti duomenis yra nepagrįstai išplečiama, vežėjas įpareigojamas pateikti ne tik API direktyvoje nurodytą informaciją, tačiau ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2016/681 dėl keleivio duomenų įrašo (toliau – ir PNR direktyva) nurodytus duomenis. Reikalavimas dėl duomenų pateikimo yra perteklinis, prieštaraujantis API direktyvai, kurioje numatyta daug mažesnė keleivių duomenų apimtis.

3. Pareiškėjo nuomone, Įstatymu nustatyta skrydžio duomenų saugojimo trukmė taip pat neatitinka API direktyvos nuostatų, nes Įstatymu numatytas daug ilgesnis duomenų saugojimo terminas. API direktyvos 6 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės imasi būtinų priemonių įpareigoti vežėjus panaikinti šios direktyvos tikslais jų surinktus ir perduotus pasienio institucijoms duomenis per 24 valandas po transporto priemonės atvykimo pagal 3 straipsnio 1 dalį, o Įstatymo 191 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad šio Įstatymo 1 priede nurodyti duomenys tvarkomi teisės aktų nustatyta tvarka įsteigtoje informacinėje sistemoje ir saugomi 5 metus, be to, nurodyti duomenys po 6 mėn. nuo jų įrašymo į informacinę sistemą yra nuasmeninami ir užmaskuojami.

4. Pareiškėjo nuomone, atsakovas netinkamai įvykdė pareigą įteikti jam procesinius dokumentus. Įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tinkamu pranešimu apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką laikomas pranešimas, išsiųstas registruotu paštu Juridinių asmenų registre nurodytu proceso šalies buveinės adresu, išskyrus atvejus, kai proceso šalis nurodo kitą korespondencijos įteikimo adresą. Ryanair yra didelė, daugiau nei 14 000 darbuotojų turinti bendrovė, todėl pareiškėjo atstovė A. M. P. prašė visus dokumentus, susijusius su PNR duomenų teikimu, siųsti jos nurodytu skyriaus, atsakingo už skrydžių informaciją, adresu. Tačiau protokolai su nurodytomis nagrinėjimų datomis ir kita informacija buvo išsiųsti pareiškėjo oficialios buveinės adresu. Todėl priešingai, nei teigiama Nutarime, pareiškėjui nebuvo užtikrintos procedūrinės teisės nagrinėjant bylą Departamente.

5. Pareiškėjas teigia, kad Nutarimu paskirta 4 200 Eur bauda yra per didelė. Pareiškėjas bendradarbiavo su Departamentu, padėjo išaiškinti galimą pažeidimą, pasitelkė atstovus bylos nagrinėjimui. Šie veiksmai laikytini vežėjo pagalba atliekant tyrimą, todėl atsakovas turėjo juos vertinti kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei mažinti paskirtos baudos dydį.

6. Pareiškėjas pažymi, kad jam nebuvo suteikta galimybė pasiruošti teikti duomenis, jis nebuvo informuotas apie privalomumą teikti keleivių, atvyksiančių iš ne Europos Sąjungos (ES) valstybių, duomenis pagal API direktyvą, jam nebuvo suteikta pakankamai laiko duomenų bazėms pritaikyti ir atlikti kitus veiksmus, kad būtų užtikrintas saugus duomenų pateikimas, nebuvo išspręstas pareiškėjo naudojamos informacinės sistemos suderinimo su Departamento naudojama informacine sistema klausimas. Prieš paskirdamas baudą, atsakovas turėjo suteikti pareiškėjui visą informaciją apie renkamus duomenis, suteikti laiko pritaikyti technines priemones duomenims pateikti, todėl Nutarimas naikintinas.

7. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad Nutarimas priimtas vykdant Įstatymą, kuris įgyvendina ne tik API direktyvą. Įstatymu yra įgyvendinamos keturios susiję ES direktyvos, skirtos vežėjų veiklai reguliuoti. Pareiškėjas, vertindamas Įstatymo 1 priede nustatytus reikalavimus, nepagrįstai remiasi tik API direktyvos nuostatomis, ir nevertina kitomis direktyvomis nustatytų įpareigojimų. Tiek API direktyva, tiek ir PNR direktyva, kurios yra įgyvendinamos Įstatymu, nustato vežėjams pareigą teikti tuos pačius keleivių duomenis, kurie yra vadinami API duomenimis, ir kurie vežėjų yra saugomi ir tvarkomi tose pačiose keleivių išvykimo kontrolės sistemose. Tačiau PNR direktyva, be API duomenų, numato pareigą teikti papildomai dar daugiau duomenų kategorijų. Todėl įstatymų leidėjas pagrįstai nusprendė, kad abi šios direktyvos yra perkeliamos tuo pačiu Įstatymu ir šie duomenys tvarkomi vienoje Keleivių duomenų įrašų informacinėje sistemoje. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo siekis nuginčyti nacionalinį reguliavimą remiantis API direktyva neatsižvelgiant į vėlesnes ES direktyvas, nevertinant Įstatymo bei kitų poįstatyminių teisės aktų nuostatų sistemiškai, yra nepagrįstas ir atmestinas. Pagal Įstatymo redakciją, galiojusią iki 2017 m. gruodžio 31 d., vežėjas buvo įpareigotas pateikti santykinai mažos apimties duomenis, kurių didžioji dalis turėjo būti teikiama ir pagal API direktyvos nuostatas. Tik dalis Įstatymo reikalaujamų pateikti duomenų laikytini papildomais palyginti su reikalaujamais pateikti pagal API direktyvą. Pareiškėjas nepateikė apskritai jokių duomenų, t. y. nepateikė nei pagal API direktyvą, nei pagal PNR direktyvą, nei pagal Įstatymą reikalaujamų duomenų. Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad pagal API direktyvą informacijos saugojimo terminai yra reglamentuoti įsakmiai. API direktyva suteikė valstybėms narėms diskreciją nusprendžiant dėl duomenų saugojimo terminų, tai nurodyta jos 6 straipsnyje.

9. Atsakovo nuomone, procesiniai dokumentai pareiškėjui įteikti tinkamai. Pranešimas dėl bylos nagrinėjimo registruotu paštu išsiųstas pareiškėjo buveinės adresu. Įstatymo pažeidimo protokolo ir pranešimo dėl bylos nagrinėjimo kopijos taip pat išsiųstos elektroniniu paštu pareiškėjo įgaliotam asmeniui, pareiškėjo klientų aptarnavimo centrui, ir kitiems pareiškėjo atstovams. Siekdamas efektyvesnio proceso, atsakovas iš karto pateikė dokumentų vertimą į anglų kalbą. Taigi Departamentas elgėsi apdairiai, atsakingai ir rūpestingai.

10. Atsakovas nurodo, kad nėra pagrindo pareiškėjui taikyti Įstatymo 26 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Atsakomybę lengvinančia aplinkybe galėtų būti aktyvūs vežėjo veiksmai ir aktyvi pagalba atliekant pažeidimo tyrimą. Atstovo pasitelkimas bylos nagrinėjimui taip pat nelaikytinas pagalba tyrimui, kadangi atstovas nesiėmė jokių veiksmų ir nesuteikė jokios papildomos informacijos, kuri galėtų padėti tyrimui.

11. Atsakovas pažymėjo, kad API direktyva galioja visoje Europos Sąjungoje (toliau – ir ES) daugiau, nei 10 metų. Šios direktyvos nuostatas perkeliantis Įstatymas įsigaliojo nuo 2007 m. rugsėjo 1 d., priėmus naują jo redakciją, kuria papildomai perkeliamos ir PNR direktyvos nuostatos, pareiga teikti atvykstančių iš ne ES valstybių narių keleivių duomenis nebuvo nustatyta naujai, o išliko. Naujuoju reguliavimu buvo pakeistas tik būdas, kuriuo vežėjas privalėjo teikti šiuos duomenis. Atsižvelgęs į tai, kad vežėjams būtinas tam tikras laikas sistemų pritaikymui, atsakovas visais įmanomais būdais informavo vežėjus apie teisinio reguliavimo pasikeitimus, šiam tikslui buvo rengiami susitikimai ir pasitarimai, buvo išplatintos atmintinės.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 5 d. sprendimu pareiškėjo Ryanair DAC skundą atmetė.

13. Teismas nustatė, kad Valdyba 2018 m. sausio 16 d. Įstatymo pažeidimo protokolu užfiksavo, kad vežėjas Ryanair 2018 m. sausio 11 d., 22.40 val. į Kauno oro uostą, Lietuvos Respublika, atskraidino 139 keleivius iš Eilato Ovdos oro uosto, Izraelio Valstybė (reiso Nr. FR2619) (toliau – ir Skrydis), tačiau nepateikė Įstatyme numatytų bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais keleivius ir tuo pažeidė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Departamentas 2018 m. sausio 16 d. Pranešimu informavo pareiškėją apie Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies pažeidimą ir bylos nagrinėjimą Departamente 2018 m. vasario 19 d., pasiūlė iki 2018 m. vasario 12 d. susipažinti su bylos medžiaga ir pateikti paaiškinimus. Departamentas 2018 m. vasario 22 d. priėmė skundžiamą Nutarimą, kuriuo nustatė, kad: vežėjas Ryanair 2018 m. sausio 11 d., 22.40 val. į Kauno oro uostą atskraidino 139 keleivius iš Izraelio Eilato Ovdos oro uosto (reiso Nr. FR2619), tačiau nepateikė Įstatyme numatytų bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais keleivius ir tuo pažeidė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimus; pranešimas vežėjui Ryanair išsiųstas 2018 m. sausio 17 d. registruotu laišku vežėjo atstovo pateiktu adresu, papildomai ši informacija buvo išsiųsta Ryanair atsakingam asmeniui A. M. P. elektroniniu laišku, iki 2018 m. vasario 19 d. pareiškėjo rašytinių paaiškinimų dėl padaryto pažeidimo Departamentas negavo; bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad pareiškėjo atstovas T. V. prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant ir neskirti Ryanair baudos, savo poziciją iš esmės grindė argumentais dėl netinkamo API direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę, netinkamu Ryanair informavimu, procesinių dokumentų įteikimu; Ryanair, pradėjęs teikti reikalaujamus duomenis, bendradarbiauja, šis faktas svarbus sprendžiant atsakomybės klausimą. Įvertinęs bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, Departamentas Nutarimu vežėjui Ryanair paskyrė Įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje numatytą 4 200 Eur baudą.

14. Teismas aptarė teisinį reguliavimą, nustatytą Įstatyme (akto redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d.) bei API ir PNR direktyvose, kurios Įstatymu perkeltos į nacionalinę teisę. Pagal Įstatymo 191 straipsnio 1 dalį, vežėjas, kuris verčiasi keleivių vežimu oro keliais, ne vėliau kaip prieš 48 valandas iki tvarkaraštyje numatyto skrydžio laiko ir iš karto po to, kai uždaromi keleivių įlaipinimo vartai, bet ne vėliau negu pradedamas skrydis, privalo šio straipsnio 2 dalyje nurodytam įgaliotam padaliniui neatlygintinai elektroninių ryšių priemonėmis pateikti šio Įstatymo 1 priede nurodytus bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenis apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją ar išvykstančius iš jos oro keliais keleivius. Įgaliotas padalinys pagal Įstatymo 191 straipsnio 2 dalį yra Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu įgaliota policijos įstaiga ar jos struktūrinis padalinys. Teismas aptarė, kokie keleivių duomenys pagal Įstatymo 1 priedo „Bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenys“ 1 punktą turi būti pateikti.

15. Teismas nurodė, kad API direktyvos 3 straipsnyje nustatyta, jog valstybės narės imasi būtinų priemonių nustatyti įpareigojimą vežėjams atsakingų už asmenų tikrinimą ties išorinėmis sienomis institucijų prašymu, iki registracijos pabaigos perduoti informaciją apie keleivius, kuriuos ji pristatys į paskirtą sienos kirtimo punktą, per kurį tie asmenys pateks į valstybės narės teritoriją (1 d.). Minėta informacija yra tokia: naudojamo kelionės dokumento numeris ir tipas, pilietybė, visi vardai ir pavardės, gimimo data, patekimo į valstybių narių teritoriją sienos kirtimo punktas, transporto priemonės kodas, transporto priemonės išvykimo ir atvykimo laikas, bendras ta transporto priemone vežamų keleivių skaičius, pradinė įlaipinimo vieta (2 d.). Šios direktyvos 4 straipsnyje nurodyta, kad valstybės narės imasi būtinų priemonių taikyti sankcijas vežėjams, kurie per klaidą neperdavė arba perdavė ne visus ar neteisingus duomenis. Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad sankcijos būtų atgrasios, veiksmingos ir proporcingos; skiriamų sankcijų dydžiai ir ribos nurodyti šio straipsnio a) ir b) paragrafuose.

16. Teismas pažymėjo, kad PNR direktyva priimta siekiant užkirsti kelią teroristiniams nusikaltimams ir sunkiems nusikaltimams, juos nustatyti, tirti ir patraukti už juos baudžiamojon atsakomybėn, ir siekiant užtikrinti, kad visos valstybės narės priimtų nuostatas, kuriomis ES išorės skrydžius vykdantys oro vežėjai būtų įpareigoti perduoti PNR duomenis, kuriuos jie renka, įskaitant API duomenis. PNR direktyvoje nustatyta, kad valstybės narės taip pat turėtų turėti galimybę šią pareigą taikyti ir ES vidaus skrydžius vykdantiems oro vežėjams. Tos nuostatos neturėtų daryti poveikio API direktyvai (preambulės 4 pastraipa). PNR direktyvos 1 priede išvardinti oro vežėjų renkami keleivio duomenų įrašo duomenys. PNR direktyvos 8 straipsnyje įtvirtintos oro vežėjų pareigos duomenų perdavimo srityje.

17. Teismas, palyginęs Įstatymo 1 priede nurodytų duomenų pobūdį ir apimtį, kuriuos reikalaujama pateikti iš vežėjo, su API ir PNR direktyvose nurodytais duomenimis, padarė išvadą, kad pagal Lietuvos teisinį reguliavimą privalomi pateikti duomenys nelaikytini pertekliniais, jie savo turiniu ir apimtimi atitinka šiose direktyvose išvardintus oro keleivių ir su jais susijusius duomenis. Teismas sprendė, kad Lietuvos įstatymų leidėjas Įstatymo 191 straipsniu, šio Įstatymo 1 priedu įtvirtinęs imperatyvaus pobūdžio pareigą teikti API ir PNR duomenis įgaliotai institucijai (šiuo atveju – Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu įgaliotai policijos įstaigai ar jos struktūriniam padaliniui), tinkamai įvykdė API ir PNR direktyvose nustatytą pareigą, susijusią su pareigų dėl šių duomenų teikimo oro vežėjams (taigi ir pareiškėjui) nustatymu. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad iš pareiškėjo buvo reikalaujama pateikti perteklinius duomenis.

18. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, dėl to, jog pareiškėjas vykdė Skrydį, ir, kad prieš tokio pobūdžio skrydžius pagal Įstatymo 191 straipsnio 1 dalį pareiškėjui kilo pareiga ne vėliau kaip prieš 48 valandas iki tvarkaraštyje numatyto skrydžio laiko ir iš karto po to, kai uždaromi keleivių įlaipinimo vartai, bet ne vėliau, negu pradedamas skrydis, įgaliotam padaliniui neatlygintinai elektroninių ryšių priemonėmis pateikti šio Įstatymo 1 priede nurodytus bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenis apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją ar išvykstančius iš jos oro keliais keleivius. Pareiškėjas skunde nenurodo, kad jis Departamentui teikė duomenis pagal Įstatymo 191 straipsnį ar vadovaujantis API ir (arba) PNR direktyvomis. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad Ryanair apskritai būtų teikęs kokius nors Skrydžio keleivių duomenis. Konstatavęs, kad pareiškėjas dėl Skrydžio nėra teikęs jokių bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją ar išvykstančius iš jos oro keliais keleivius, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nesilaikė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos ir ją pažeidė.

19. Teismas nurodė, kad Įstatymo 191 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, jog šio Įstatymo 1 priede nurodyti duomenys tvarkomi teisės aktų nustatyta tvarka įsteigtoje informacinėje sistemoje ir saugomi 5 metus. Šio Įstatymo 1 priedo 1.2, 1.4, 1.5 papunkčiuose ir 3 punkte nurodyti duomenys po 6 mėnesių nuo jų įrašymo į informacinę sistemą yra nuasmeninami ir užmaskuojami, išskyrus atvejus, kai šie duomenys yra naudojami konkrečiais teroristinių ar labai sunkių ir sunkių nusikaltimų prevencijos, nustatymo, tyrimo ar patraukimo baudžiamojon atsakomybėn tikslais. Oro vežėjo pateikti šio Įstatymo 1 priede nenumatyti ypatingi ir kiti asmens duomenys informacinėje sistemoje nedelsiant ištrinami. Pagal API direktyvos 6 straipsnio 1 dalį, keleiviams įvažiavus į šalį šios institucijos panaikina duomenis per 24 valandas po perdavimo, nebent duomenų reikia vėlesniems už asmenų ties išorinėmis sienomis patikrinimą atsakingų institucijų teisės aktuose nustatytoms funkcijoms atlikti pagal nacionalinius teisės aktus ir taikant Direktyvos 95/46/EB duomenų apsaugos nuostatas. Be to, valstybės narės taip pat gali naudoti API direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje nurodytus asmens duomenis teisės aktų vykdymo tikslais. Taigi API direktyvoje įtvirtintas teisinis reguliavimas suteikia diskrecijos teisę naudoti vežėjo pateiktus duomenis jei to būtinybė kyla iš nacionalinių teisės aktų. Pagal PNR direktyvos, kuri taip pat įgyvendinama Įstatymu, 12 straipsnio 1 bei 2 dalis, valstybės narės užtikrina, kad PNR duomenys, kuriuos oro vežėjai pateikė informacijos apie keleivius skyriui, būtų saugomi informacijos apie keleivius skyriaus duomenų bazėje penkerių metų laikotarpį po jų perdavimo valstybės narės, į kurios teritoriją arba iš kurios teritorijos vykdomas skrydis, informacijos apie keleivius skyriui. Tuo tarpu pasibaigus šešių mėnesių laikotarpiui po duomenų perdavimo, visi PNR duomenys nuasmeninami užmaskuojant. Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad Įstatyme įtvirtinant duomenų saugojimo terminus yra atkartojamos PNR direktyvos nuostatos, todėl teigti, kad vežėjų pateiktus duomenis atsakovas saugo per ilgai, nėra teisinio pagrindo.

20. Teismas atmetė pareiškėjo skundo teiginius, kad Nutarimas naikintinas, kadangi visi atsakovo pranešimai siųsti ne pareiškėjo prašytu, o kitu adresu. Juos paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai, kuriuose nurodomas įtrauktas pareiškėjo pageidaujamas adresas ryšiams API ir PNR duomenų teikimo klausimais palaikyti. Be to, pranešimas ir Įstatymo pažeidimo protokolo kopija 2018 m. sausio 16 d. taip pat elektroniniu paštu išsiųstas pareiškėjo atstovui, advokato padėjėjui T. V., kuris ir yra įgaliotas atstovauti pareiškėjo interesus ginčuose su Departamentu, veiklą vykdo Lietuvos Respublikoje. Departamento veiksmai, išsiunčiant su nustatytu pažeidimu susijusius dokumentus Ryanair atstovo nurodytu adresu ir elektroniniu paštu šio vežėjo atsakingiems padalinių vadovams (pvz., A. M. P.) pareiškėjo atstovui, veikiančiam Lietuvos Respublikoje, atitiko Įstatymo 23 straipsnio 1 ir 3 dalyje nurodytą pranešimo apie bylos nagrinėjimą tvarką. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjas nebuvo tinkamai informuotas apie bylos nagrinėjimą.

21. Teismas vertino, kad pareiškėjui paskirta bauda yra proporcinga padarytam pažeidimui. Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje vežėjams (taigi ir pareiškėjui) įtvirtinta pareiga teikti duomenis, be kita ko, susijusi su visuomenei itin svarbiu tikslu – siekiu užkirsti kelią teroristiniams nusikaltimams ir sunkiems nusikaltimams, juos nustatyti, tirti ir patraukti už juos baudžiamojon atsakomybėn. Taip pat teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas, kiek susiję su Skrydžiu, atsisakė vykdyti Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje imperatyviai įtvirtintą pareigą, t. y. apskritai atsisakė teikti reikalaujamus duomenis, kas iš esmės nėra suderinama su sąžiningu veikimu. Todėl teismas nesutiko ir su pareiškėjo argumentais, kad jam Nutarimu turėjo būti paskirta mažesnė, nei vidutinė Įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje numatyta bauda vien todėl, kad jo atstovai bendradarbiavo su Departamentu, padėjo išaiškinti galimą pažeidimą, pasitelkė atstovus bylos nagrinėjimui.

22. Teismas nustatė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas 2016–2017 metais periodiškai buvo informuojamas Departamento specialistų apie PNR direktyvos ir Įstatymo reikalavimus dėl keleivių duomenų teikimo, nurodoma apibendrinta informacija su teisės aktų vertimais į anglų kalbą, į kokius Departamento specialistus visi skrydžius vykdantys vežėjai gali kreiptis, be kita ko, ir techniniais klausimais. Įstatymo 191 straipsnio nuostatos dėl duomenų teikimo yra imperatyvios, šias nuostatas įgyvendinantis Policijos generalinio komisaro 2016 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 5-V-1091 patvirtintas Bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų ir informacijos apie oro vežėjus teikimo informacijos apie keleivius padaliniui tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas) nustato sąrašą būdų, kurių pagalba gali būti teikiami atitinkami duomenys (7.1–7.7 p.), šis sąrašas nebaigtinis, oro vežėjai gali duomenis teikti jų pasirinktu, tačiau su Informacijos apie keleivius padaliniu suderintu būdu. Tai, kad pareiškėjas nebuvo pakankamai rūpestingas ir dėl subjektyvių priežasčių nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 11 d. dėl Skrydžio nepriėmė techninio pobūdžio sprendimų dėl keleivių duomenų teikimo Lietuvos Respublikos institucijoms, nesudaro pagrindo teigti, kad Departamentas veikė nesąžiningai, neobjektyviai ar piktnaudžiavo suteiktais viešaisiais įgaliojimais.

23. Teismas sprendė, kad atsakovas tinkamai įvertino nustatytas aplinkybes bei pagrįstai konstatavo, kad Ryanair pažeidė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalį, o Nutarimu skirta ekonominė sankcija yra adekvati bei proporcinga, todėl pareiškėjo skundą bei prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas atmetė.

III. 24. Pareiškėjas Ryanair DAC apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti; jei šis prašymas nebūtų tenkintas, sumažinti byloje pareiškėjui paskirtą baudą iki minimalios Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatyme numatytos baudos.

25. Pareiškėjas nurodo, kad API ir PNR direktyvos priimtos skirtingiems tikslams pasiekti ir skirtingu laiku, reikalavimo pagal vieną iš jų vežėjui pateikti keleivių duomenis nekyla. Į šias aplinkybes, taip pat į skirtingą direktyvų reguliavimą ir skirtingus jų tikslus pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir neįvertino. API direktyva priimta daug anksčiau ir pagal ją vežėjai, vykdantys skrydžius iš trečiųjų, ne ES narių šalių, į ES valstybes, imasi būtinų priemonių nustatyti įpareigojimą vežėjams atsakingų už asmenų tikrinimą ties išorinėmis sienomis institucijų prašymu, iki registracijos pabaigos, perduoti informaciją apie keleivius, kuriuos jie pristatys į paskirtą sienos kirtimo punktą per kurį tie asmenys pateks į valstybės narės teritoriją. API direktyvoje yra pateiktas aiškus ir neišplėstinis sąrašas duomenų, kuriuos privalo perduoti oro vežėjai kontroliuojančiai institucijai. Siekiant tolygaus ir neperteklinio ES teisės aktų laikymosi, valstybės narės nereikalauja didesnio duomenų kiekio, nei nurodyta šioje direktyvoje, siekdamos direktyvos tikslų įgyvendinimo. Šis duomenų kiekis laikytinas pakankamu užtikrinti direktyvos tikslams.

26. Pareiškėjas teigia, kad Aprašo 2.3 punkte yra numatyta, jog keleivių duomenys (PNR) – į Lietuvos Respublikos teritoriją atvykstančių ir iš jos išvykstančių oro keliais keleivių bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenys, kurie yra išvardyti Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 1 priede. Vežėjui kilo pagrįstų abejonių dėl duomenų teikimo ir jų saugumo, kadangi Įstatymo 191 straipsnyje numatyti keleivių duomenys yra apibrėžti šio Įstatymo 1 priede. Šio priedo 1.6, 1.7, 2.5, 2.6, 2.7 papunkčiuose ir 3 punkte nurodyti duomenys Lietuvos policijos generalinio komisaro įgaliotai policijos įstaigai teikiami nuo 2018 m. sausio 1 d.

27. Pareiškėjas nurodo, kad pagal Įstatymo reguliavimą vežėjas privalėjo pateikti šiuos duomenis ne vėliau kaip prieš 48 valandas iki tvarkaraštyje numatyto skrydžio laiko ir iš karto po to, kai uždaromi keleivių įlaipinimo vartai, bet ne vėliau negu pradedamas skrydis. Toks reikalavimas pateikti duomenis yra perteklinis, prieštaraujantis API direktyvai, kadangi joje dėl vežėjų įpareigojimo perduoti keleivių duomenis numatyta daug mažesnė keleivių duomenų apimtis. Informacijos rinkimas apie keleivius turi būti aiškiai apibrėžtas, neperteklinis ir užtikrinantis asmens duomenų apsaugą, kaip tai numatyta Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (95/46/EB) 6 straipsnyje. Įstatyme nustatytas perteklinis duomenų kiekis ir jos saugojimo terminai yra prieštaraujantys API direktyvos tikslams.

28. Pareiškėjas pažymi, kad pagal Europos Bendrijų steigimo sutarties 249 straipsnį direktyvos neturi tiesioginio veikimo valstybėse narėse. Direktyvų sukeliamos teisinės pasekmės nacionalinėje teisėje atsiranda tik tuomet, kai valstybė narė tinkamai įvykdo perkėlimo pareigą. Pareiškėjo nuomone, API direktyva į nacionalinę teisę perkelta neteisingai. Direktyvos nuostatos, kurių pagrindu priimtas nutarimas skirti baudą vežėjui, yra imperatyvaus pobūdžio, pakankamai aiškios ir tikslios. Direktyvos nuostatomis asmenims suteikiamos tam tikros teisės, t. y. teisė perduoti direktyvos reikalaujamą, bet ne platesnio pobūdžio informaciją direktyvoje nustatytais terminais ir tvarka, kuriai prieštarauja Lietuvos reguliavimas. PNR informaciją vežėjai privalės teikti įgaliotai institucijai Lietuvoje – Policijos departamentui nuo 2018 m. gegužės 25 d. Taigi reikalavimas vežėjams teikti daugiau informacijos apie keleivius, nei numatyta API direktyvoje, neegzistuoja. Didesnio kiekio duomenų, nei nurodyta API direktyvoje, reikalavimas pateikti vežėjams perteklinis, peržengia API direktyvos ribas. To pirmosios instancijos teismas neįvertino.

29. Pareiškėjas nurodo, kad nors rekomendacijos ir nuomonės yra neprivalomi teisės aktai, tačiau Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra nutaręs, kad nacionaliniai teismai turi atsižvelgti į rekomendacijas, o ypač tada, kai jos gali nurodyti, kaip aiškinti šalies vidaus teisės nuostatas, priimtas įgyvendinant rekomendacijas, arba kai rekomendacijos papildo privalomus Bendrijos teisės aktus. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Europos Komisijos 29 straipsnio duomenų apsaugos darbo grupės nuomonę Nr. 9/2006 dėl Tarybos direktyvos 2004/82/EB dėl vežėjų įpareigojimo perduoti keleivių duomenis įgyvendinimo (toliau – ir Nuomonė).

30. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino „vieno langelio principą“ keleivių duomenims teikti, jį vertindamas kaip ES teisės aktais suteikiamą teisę įgaliotoms ES valstybių institucijoms rinkti didesnį kiekį duomenų, nei numatyta API ar PNR direktyvose, ir vėliau tuos duomenis naudoti tikslams, nebūtinai nustatytiems direktyvose, kurių įgyvendinimą šios institucijos privalo užtikrinti. Šis principas reiškia ne galimybę rinkti daugiau duomenų, bet technines priemones, naudojamas rinkti skirtingus duomenis. API direktyvos nuostatos pakankamai įsakmios ir nenumato ilgesnių informacijos apie keleivius saugojimo terminų, išskyrus atvejus, kai duomenų reikia vėlesniems už asmenų ties išorinėmis sienomis patikrinimą atsakingų institucijų teisės aktuose nustatytoms funkcijoms atlikti. Įstatymu nustatyta duomenų saugojimo trukmė yra gerokai ilgesnė, nei numatyta direktyvoje. Nei savo atsiliepime, nei bylą nagrinėjant iš esmės pirmosios instancijos teisme, atsakovas nenurodė, kokiems tikslams Lietuvos Respublikoje informacija saugoma ilgesnį laiką, nei nustatyta API direktyvoje.

31. Pareiškėjas teigia, kad vykstant dialogui tarp jo ir atsakovo buvo suklaidintas, nes pagrįstai (informacija teiktina per www.pnr.lt svetainę, taip pat visa vežėjui siųsta informacija buvo įvardinta kaip PNR duomenys – tai parodo ir byloje esantys įrodymai) manė, jog visa institucijos siunčiama informacija yra susijusi su PNR direktyvos įgyvendinimu ir atsiradus prievolei teikti informaciją pagal API direktyvą neturėjo pakankamai laiko ir resursų pritaikyti savo sistemų teikti institucijai keleivių duomenų pagal API direktyvą. Atsakovas aiškiai ir nedviprasmiškai nepaaiškino apie artėjančią pareigą teikti keleivių duomenis pagal API direktyvą. Vežėjas su institucija derinosi dėl PNR, ne API direktyva reikalaujamų perduoti duomenų pateikimo. Be to, pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad procesinius dokumentus atsakovas vežėjui Ryanair įteikė tinkamai. Tarp Departamento ir vežėjo vyko susitikimai, vaizdo konferencijos ir kitaip šalys bendravo iki tvarkos, pagal kurią būtų teikiami keleivių duomenys (PNR) pagal PNR direktyvą. Vežėjui buvo suteiktas laikotarpis, per kurį jis paruoš savo technines priemones ir personalą keleivių duomenims padaliniui teikti. Padalinys niekaip neinformavo vežėjo apie privalomumą teikti keleivių, atvykstančių iš ne ES valstybių duomenis pagal API direktyvą, nedavė pakankamo laiko jam pritaikyti duomenų bazių ir atlikti kitų būtinų veiksmų. Ryanair kitose ES valstybėse narėse teikia keleivių duomenis pagal API direktyvą naudodamas „Type B“ informacinę sistemą, kuri kol kas nėra suderinta su padalinio informacine sistema. Sistemoms suderinti reikalingas laikas, kurio vežėjui nebuvo suteikta. Pareiškėjas iš karto, be išankstinio pranešimo, buvo pradėtas bausti už Įstatymo 191 straipsnio pažeidimus, nebuvo duota pakankamai laiko techniškai išspręsti duomenų teikimo galimybės. Tik 2017 m. gruodžio 13 d. įvyko pirmasis techninis pokalbis dėl galimybės vežėjui teikti API keleivių duomenis pagal „Type B“ protokolą.

32. Pareiškėjas pažymi, kad už pažeidimą paskirta 4 200 Eur bauda yra per didelė, prieštaraujanti teisingumo ir proporcingumo principams. Vežėjas bendradarbiavo su Departamentu, padėjo išaiškinti galbūt padarytą pažeidimą, bendradarbiavo, pasitelkė atstovus bylos nagrinėjimui, todėl šie veiksmai laikytini vežėjo pagalba atliekant tyrimą.

33. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

34. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai ir teisingai įvertino apeliaciniame skunde pateiktas aplinkybes, ypač susijusias su skundžiamo sprendimo teisiniais pagrindais, API ir PNR direktyvų tinkamu perkėlimu į nacionalinę teisę, aiškiai dėl jų pasisakė. Atsakovas sutinka, kad API ir PNR direktyvų tikslai ir priėmimo laikas yra skirtingi, tačiau šios aplinkybės neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi šių abiejų direktyvų nuostatos ir iš jų kylančios pareigos vežėjams vadovaujantis teisės aktų reikalavimais buvo tinkamai ir laiku perkeltos į nacionalinę teisę ir sureguliuotos Įstatymu. API ir PNR direktyvos nustato pareigą vežėjams teikti tuos pačius keleivių duomenis ir kurie vežėjų yra saugomi ir tvarkomi tose pačiose keleivių išvykimo kontrolės sistemose. Skirtumas tas, kad PNR direktyva numato pareigą teikti papildomai, be API direktyvoje numatytų duomenų kategorijų, daugiau duomenų. Įstatymų leidėjas pagrįstai nusprendė, kad abi šios direktyvos yra perkeliamos tuo pačiu Įstatymu ir šie duomenys tvarkomi vienoje Keleivių duomenų įrašų informacinėje sistemoje. API ir PNR direktyvų nustatomi skirtingi tikslai yra realizuojami techninėmis priemonėmis, t. y. Keleivių duomenų įrašų informacinės sistemos funkcionalumais atitinkamas prieigas prie skirtingų duomenų kategorijų suteikiant skirtingiems subjektams, atsižvelgiant į jiems nustatytus įgaliojimus tvarkyti duomenis.

35. Atsakovas pabrėžia, jog pareiškėjas klaidingai vertina pareigų, kylančių iš PNR direktyvos ir įtvirtintų Įstatyme, atsiradimo momentą, teigdamas, kad jos atsiras tik nuo 2018 m. gegužės 25 d. PNR direktyva buvo priimta 2016 m. balandžio 27 d., įsigaliojo 2016 m. gegužės 24 d. pagal PNR direktyvos 18 straipsnio 1 dalį valstybės narės privalo perkelti direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę, t. y. užtikrinti, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini, kad šios direktyvos būtų laikomasi ne vėliau kaip nuo 2018 m. gegužės 25 d. Įstatymas, perkeliantis ir suderinantis abiejų direktyvų – API ir PNR – nuostatas, priimtas 2016 m. birželio 23 d., įsigaliojo 2017 m. sausio 1 d., nepažeidžiant PNR direktyvoje nustatyto galutinio jos perkėlimo į nacionalinę teisę termino.

36. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas, ginčydamas renkamų keleivių duomenų apimtį, duomenų saugojimo ir pateikimo įgaliotam padaliniui terminus, remiasi vien API direktyvos nuostatomis ir neatsižvelgia į tiesiogiai taikytiną, abiejų direktyvų reikalavimus perkeliantį, nacionalinį teisinį reguliavimą. Vertinant Įstatymo reikalavimus bendrame abiejų direktyvų kontekste, apimtis nėra perteklinė, o šių duomenų saugojimo ir pateikimo įgaliotam padaliniui terminai ir duomenų tvarkymas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams.

37. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo cituojama 2006 m. rugsėjo 28 d. Nuomonė yra neaktuali, nes priimta dar 2006 metais, t. y. tuo metu, kai galiojo tik API direktyva, ir neatspindi teisinio reguliavimo pokyčių, įvykusių per pastaruosius 10–11 metų, ypač susijusių su pakeitimais, padarytais 2016 metais priimta PNR direktyva. Europos Komisijos internetiniame tinklalapyje, kuriame skelbiama ir minėtos darbo grupės nuomonė, taip pat yra nurodoma, kad skelbiamos nuomonės ir rekomendacijos neatspindi Europos Komisijos oficialios pozicijos.

38. Atsakovo teigimu, tiek API, tiek PNR direktyvose nurodyti duomenys renkami ir tvarkomi toje pačioje Keleivių duomenų įrašų informacinėje sistemoje, šios sistemos funkcionalumais realizuojant skirtingą keleivių duomenų tvarkymo režimą, duomenų saugojimo terminus ir kt., suteikiant atitinkamas prieigas prie skirtingų duomenų kategorijų skirtingiems subjektams, atsižvelgiant į jiems teisės aktų nustatytus įgaliojimus tvarkyti duomenis. Toks Keleivių duomenų įrašų informacinėje sistemoje tvarkymas realizuojamas Įstatymo 191 straipsnio 4 dalies nuostata, kuria remiantis, siekiant kovoti su nelegalia migracija ir sugriežtinti pasienio kontrolę, Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai tvarko tik šio Įstatymo 1 priedo 1.1, 1.2, 1.3, 1.4, 1.5, 2.3, 2.4 papunkčiuose nurodytus duomenis ir tik apie užsieniečius, atvykstančius į Lietuvos Respubliką iš ne Europos Sąjungos valstybių narių. Tokie duomenys yra tvarkomi ir saugomi API direktyvoje nustatytais tikslais ir tvarka, Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnams yra pasiekiami 24 val., t. y. tokį terminą, kurį apibrėžia API direktyva. Toks duomenų tvarkymo modelis, kai API ir PNR duomenys tvarkomi toje pačioje sistemoje techniškai užtikrinant skirtingą duomenų tvarkymo režimą, Europos Komisijos yra pripažintas gerąja praktika.

39. Atsakovas pažymi, kad pareiga pareiškėjui teikti nurodytus keleivių duomenis yra įtvirtinta API direktyvoje, kuri galioja visoje ES jau daugiau negu dešimtmetį, todėl jis negalėjo nežinoti apie tokio reikalavimo buvimą. Direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę perkeliantis Įstatymas, numatantis pareigą vežėjams, vykdantiems skrydžius į Lietuvos Respubliką teikti keleivių duomenis (tokia apimtimi, kuria reikalavo API direktyva) įsigaliojo nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. Priėmus naująją Įstatymo redakciją (įsigaliojo nuo 2017 m. sausio 1 d.), kuria perkeliamos ne tik minėtos API direktyvos, bet ir PNR direktyvos nuostatos, pareiga teikti atvykstančių iš ne ES valstybių narių keleivių duomenis nebuvo nustatyta naujai, o išliko.

Naujuoju reguliavimu buvo pakeistas tik būdas, kuriuo vežėjais privalėjo teikti šiuos duomenis, t. y. keleivių duomenys nuo Įstatymo įsigaliojimo momento privalėjo būti teikiami elektroninių ryšių priemonėmis. Naująja Įstatymo redakcija buvo įtvirtinta vieninga keleivių duomenų sąvoka, neišskirianti atskirai API ir PNR duomenų sąvokų, nes savo pobūdžiu šie duomenys yra tapatūs. Pareiškėjas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų keleivių duomenų teikimo sistemoms derinti ir vengė atsakyti į raginimus pradėti realius darbus, todėl 2017 m. spalio 17 d.

Departamentas raštu Nr. 5-S-9821 vėl kreipėsi į pareiškėją bei įspėjo, kad pareiškėjui iki 2017 m. spalio 31 d. nesiėmus aktyvių veiksmų duomenų teikimui užtikrinti bus pradėta taikyti Įstatymo nustatyta atsakomybė. Konkretūs darbai dėl sistemų suderinimo ir duomenų teikimo buvo pradėti tik nuo to momento, kai pareiškėjui tapo žinoma apie jo atžvilgiu taikomą atsakomybę. 2017 m. gruodžio 13 d. vykusios vaizdo konferencijos metu su pareiškėjo atstovais buvo sutarta dėl abiem šalims tinkamo duomenų teikimo būdo bei tolesnių veiksmų sistemoms susiderinti.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir teisingai įvertino visas aplinkybes dėl procesinių dokumentų įteikimo vežėjui ir priėjo teisingos išvados, jog procesiniai dokumentai vežėjui Ryanair buvo įteikti tinkamai. Pareiškėjo pateikiamos subjektyvios aplinkybės, kad įmonė yra didelė, joje dirba daug darbuotojų ir pan., laikytinos nereikšmingomis. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino aplinkybes, susijusias su atsakomybę lengvinančios aplinkybės taikymu, ir pagrįstai sutiko su Departamento pozicija, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas bendradarbiavo pažeidimo tyrimo metu išaiškinant galbūt padarytą pažeidimą.

Pareiškėjui paskirta bauda atitinka jo padaryto pažeidimo pobūdį ir sunkumą, bei nesudaro pagrindo išvadai, jog ši bauda yra aiškiai per griežta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 40. Ginčas byloje kilo dėl Departamento Pajėgų Pajėgų valdymo valdybos 2018 m. vasario 22 d. nutarimo byloje Nr. IN/431/88/LT/18, kuriuo pareiškėjui Ryanair DAC skirta 4 200 Eur bauda už tai kad, vežėjas, nepateikdamas bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais keleivius, pažeidė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

41. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

42. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Taip pat administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015). Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais.

43. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. lapkričio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1724-624/2019, nagrinėdama iš esmės analogišką bylą, pareiškėjo Ryanair DAC apeliacinį skundą atmetė. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią administracinę bylą, nenustatė priežasčių, dėl kurių neturėtų vadovautis teismo išaiškinimais minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje byloje.

44. Pareiškėjas, ginčydamas Nutarimą, nurodo, kad teikti duomenis pagal PNR direktyvą jis privalėjo tik nuo 2018 m. gegužės 25 d. Kadangi skrydis, dėl kurio buvo priimtas skundžiamas Nutarimas, vykdytas 2018 m. sausio 16 d., pareiga teikti duomenis pagal PNR direktyvą dar neegzistavo. Atsižvelgiant į tai, reikalavimas pateikti didesnės apimties nei API duomenis, remiantis Įstatymo 191 straipsnio 1 dalimi, prieštarauja API direktyvai ir suponuoja netinkamą jos įgyvendinimą nacionalinėje teisėje.

45. Dėl šių apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. lapkričio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1724-624/2019 konstatavo, kad PNR direktyva numato terminą, kurio pabaigoje ją įgyvendinantys įstatymai ir kiti teisės aktai jau turi būti įsigalioję valstybėse narėse, o ne terminą, nuo kurio valstybės narės turi teisę pradėti taikyti minėtuosius aktus. Taigi, valstybės narės gali prieš direktyvos įgyvendinimo terminą ją perkelti į nacionalinės teisės sistemą, tačiau bet kokiu atveju jos tai turi padaryti tinkamai. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog jo pareiga įgaliotai institucijai teikti duomenis galėjo atsirasti tik nuo 2018 m. gegužės 25 d., t. y. galutinio termino, iki kurio valstybės narės turi užtikrinti, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini garantuoti direktyvos laikymąsi. Pažymėtina, kad 2016 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-2483 16 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad Įstatymo 1 priedo 1.6, 1.7, 2.5, 2.6, 2.7 papunkčiuose ir 3 punkte nurodyti duomenys Lietuvos policijos generalinio komisaro įgaliotai policijos įstaigai teikiami nuo 2018 m. sausio 1 d. Kadangi skrydis vykdytas 2018 m. sausio 16 d., pareiškėjas turėjo pateikti 1.1–1.5, 1.8 ir 2.1–2.4 papunkčiuose nurodytus duomenis.

46. API direktyva buvo priimta 2004 m. balandžio 29 d. ir į Lietuvos nacionalinę teisę perkelta 2006 m. liepos 4 d. įstatymu Nr. X-747, įsigaliojusiu 2006 m. rugsėjo 1 d. Šios direktyvos tikslas – sugriežtinti pasienio kontrolę ir kovoti prieš nelegalią migraciją, kai vežėjai iš anksto perduoda keleivių duomenis kompetentingoms nacionalinėms institucijoms (API direktyvos 1 str.). API direktyva nurodo valstybėms narėms imtis būtinų priemonių nustatyti įpareigojimą vežėjams atsakingų už asmenų tikrinimą ties išorinėmis sienomis institucijų prašymu, iki registracijos pabaigos, perduoti informaciją apie keleivius, kuriuos jie pristatys į paskirtą sienos kirtimo punktą, per kurį tie asmenys pateks į valstybės narės teritoriją (API direktyvos 3 str. 1 d.), o teiktina informacija yra detalizuota API direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje.

Minėtu Įstatymo pakeitimu, įsigaliojusiu nuo 2006 m. rugsėjo 1 d., Įstatymas buvo papildytas 191 straipsniu, kurio 2 dalyje buvo išvardyta Valstybės sienos apsaugos tarnybai teiktina informacija, atspindėjusi API direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje nurodytą informaciją. Lietuvos Respublikai ėmusis veiksmų įgyvendinti PNR direktyvą, be kita ko, buvo pakeistas Įstatymo 191 straipsnis, o Įstatymas – papildytas 1 priedu, kuriame išvardyta po Įstatymo pakeitimo teiktina informacija su išlygomis, turėjusiomis įsigalioti 2018 m. sausio 1 d.

Tokiu būdu įstatymų leidėjas siekė viename teisės akte įgyvendinti abi teikti informaciją įpareigojančias direktyvas. PNR direktyvos tikslai, skirtingai nuo API direktyvos, siekiančios gerinti sienų kontrolę ir kovoti su nelegalia imigracija, inter alia yra užtikrinti saugumą, ginti asmenų gyvybę bei saugą ir sukurti PNR duomenų apsaugos tuo atveju, kai juos tvarko kompetentingos valdžios institucijos, teisinę sistemą (PNR direktyvos preambulės 5 p.). Pagal PNR direktyvą renkami PNR duomenys gali būti tvarkomi tik teroristinių nusikaltimų ir sunkių nusikaltimų prevencijos, nustatymo, tyrimo ir patraukimo už juos baudžiamojon atsakomybėn tikslais, kaip numatyta 6 straipsnio 2 dalies a, b ir c punktuose (PNR direktyvos 1 str. 2 d.).

Be to, pagal PNR direktyvą renkami duomenys yra didesnės apimties, nei nurodytieji API direktyvoje ir apima API duomenis (oro vežėjų renkami keleivio duomenų įrašo duomenys išvardyti PNR direktyvos 1 priede, kurio 18 punkte kaip vieni tokių duomenų nurodyti visi surinkti išankstinės informacijos apie keleivius (API) duomenys, t. y. teikiami PNR duomenys apima ir API duomenis). Atsižvelgdamas į tai, įstatymų leidėjas pakeitė teisinį reguliavimą ir numatė duomenų rinkimą vienoje duomenų įrašų sistemoje, technologinėmis priemonėmis atskiriant prieigą prie konkrečių duomenų, ir nėra argumentuotų priežasčių sutikti su pareiškėjo teigimu, kad toks duomenų rinkimas bei tvarkymas vienoje sistemoje nėra galimas.

47. Pareiškėjas teigia, kad PNR bei API duomenų tvarkymo trukmė yra nevienoda, turi būti atsižvelgiama į 2006 m. rugsėjo 28 d. Nuomonę. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. lapkričio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1724-624/2019, sprendė, kad API duomenys, būdami PNR duomenų, informacinėje sistemoje saugomų 5 metus, sudėtine dalimi, negali būti ištrinami po 24 valandų ir yra nuasmeninami ir užmaskuojami Įstatyme numatytais terminais bei tvarka. Dėl Nuomonės išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagrindinis darbo grupės nuomonės nurodymas, jog PNR duomenys nereikalingi ir neturėtų būti naudojami vykdant pasienio kontrolę, atsispindi ir Įstatymo 191 straipsnio 4 dalyje, kurioje nurodyta, kuriuos konkrečiai duomenis (o ne visus 1 priede nurodytus PNR duomenis), nurodytu tikslu – siekdama kovoti su nelegalia imigracija ir sugriežtinti pasienio kontrolę, – tvarko Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Be to, minėta darbo grupės nuomonė priimta 2006 m. rugsėjo 28 d., t. y. dar iki atsirandant naujam ES teisiniam instrumentui (PNR direktyvai), o pareiškėjas niekaip nepagrindė, kaip atsakovo veika, susijusi su duomenų tvarkymu paminėtais aspektais pažeidžia ar galėtų pažeisti jo teises ar teisėtus interesus.

48. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, jog pareiškėjas buvo tinkamai informuotas keliais skirtingais elektroninio pašto adresais, inter alia pranešimas pareiškėjui išsiųstas jo registruotos buveinės adresu. Tokie atsakovo veiksmai atitiko Įstatymo 23 straipsnyje nurodytą pranešimo apie bylos nagrinėjimą tvarką, todėl ir šis pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

49. Pareiškėjas teigia, jog jam nebuvo pranešta apie pareigą teikti duomenis ir suteikta galimybė tinkamai tam pasiruošti. Dėl šių argumentų teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjui, kaip ekonominę veiklą vykdančiam ūkio subjektui, kuriam, be kita ko, taikytini aukštesni atidumo, rūpestingumo standartai, yra taikomas ir aukštesnio lygmens – profesionalumo kriterijus, o tai inter alia reiškia, kad pareiškėjas, tiek prieš įžengdamas į atitinkamą rinką, tiek keisdamas savo vykdomos ekonominės veiklos pobūdį ar vystydamas veiklos kryptis (šiuo atveju ­– pradėdamas vykdyti skrydžius iš ne ES šalių), turi įvertinti su jo vykdoma veikla susijusius teisės aktų reikalavimus ir juos vykdyti. Be to, byloje įrodyta, kad atsakovas papildomai ėmėsi veiksmų informuoti pareiškėją apie pareigą teikti privalomus duomenis, todėl pareiškėjo argumentas, jog jis nežinojo arba buvo suklaidintas dėl pareigos teikti privalomus duomenis, yra nepagrįstas.

50. Dėl pareiškėjo argumentų, kad jam buvo skirta per didelė bauda, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra objektyvių duomenų, kad paskirta akivaizdžiai per didelė bauda. Pareiškėjui nėra paskirta maksimali bauda, o galimos sankcijos vidurkis. Pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino aplinkybes, susijusias su atsakomybę lengvinančių aplinkybių taikymu ir pagrįstai konstatavo, jog nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas realiai teikė pagalbą atsakovui atliekant pažeidimo tyrimą. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad bylos nagrinėjimui buvo pasitelkti atstovai, pati savaime nevertintina kaip pagalba tyrimui. Be to, atsižvelgtina į tai, kad buvo pažeistas Įstatymas, susijęs su itin svarbiu visuomenei tikslu, t. y. su teroristinių nusikaltimų ir su teroristine veikla susijusių nusikaltimų, taip pat sunkių ir labai sunkių nusikaltimų prevencija, nustatymu ir tyrimu. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju iš ne ES valstybės atskraidino 139 keleivius ir nepateikė nei vieno iš keleivio duomenų.

51. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, jo prašymas atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Ryanair DAC apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Dainius Raižys