2023-04-17 Nr. AB-8096-3-61-3-01214-2020-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1183-575/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01214-2020-5

Procesinio sprendimo kategorija 22.4.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. balandžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus, Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Finansinių nusikaltimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. B. skundą atsakovui Finansinių nusikaltimų tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Išplėstinė teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja R. B. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) įpareigoti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) nuo 2010 metų kasmet prie kasmetinių atostogų priskaičiuoti po 5 dienas atostogų kaip asmeniui, vienam auginančiam vaiką iki keturiolikos metų; 2) atnaujinti terminą skundui paduoti (jei jis buvo praleistas).

2. Pareiškėja skunde ir paaiškinimuose nurodė, kad vidaus tarnyboje statutine valstybės tarnautoja (pareigūne) dirba nuo 1997 m. rugsėjo 25 d. Tarnyboje dirba nuo 2008 m. balandžio 3 d. 2020 metų pradžioje paaiškėjo, kad dirbant Tarnyboje kiekvienais metais prie kasmetinių atostogų jai nebuvo priskaičiuojamos 5 dienų atostogos kaip asmeniui, vienam auginančiam vaiką iki keturiolikos metų, nors kitiems statutiniams valstybės tarnautojams, esant tokiai pačiai situacijai, dirbantiems įvairiose statutinėse institucijose, yra papildomai priskaičiuojamos 5 dienų atostogos. Atsižvelgusi į tai, pareiškėja manė, kad yra diskriminuojama.

3. Pareiškėja paaiškino, kad teisę kasmet gauti 5 dienomis ilgesnes atostogas, kaip asmuo, kuris vienas auginą vaiką iki keturiolikos metų, įgijo nuo 2010 metų (tuo metu atsakovui pateikė tai patvirtinančius dokumentus), todėl nuo 2010 metų buvo žinoma, jog pareiškėja viena augina mažametį vaiką, dėl to turi teisės aktuose numatytas atitinkamas teises ir pareigas. Pareiškėjai nuo 2010 metų Tarnyboje buvo skaičiuojamas papildomas neapmokestinamųjų pajamų dydis kaip asmeniui, vienam auginančiam vaiką. Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 166 straipsnio 2 dalimi bei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 36 straipsnio 1 dalimi, o nuo 2019 m. sausio 1 d. – Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas) 49 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjai kasmet turėjo būti skaičiuojamos ir suteikiamos 5 dienomis ilgesnės atostogos kaip asmeniui, vienam auginančiam vaiką iki keturiolikos metų.

4. Pareiškėja prašė, kad jei paaiškėtų, jog skundui paduoti nustatytas terminas yra praleistas, atnaujinti skundo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių (negauto Tarnybos atsakymo, negalėjimo su juo susipažinti, jos ligos ir blogos savijautos nuo 2020 m. kovo 3 d). Nurodė, kad dėl 2020 m. kovo 6 d. jos gyvenamosiose patalpose Tarnybos pareigūnų atliktos kratos ir paimtų kompiuterinių laikmenų, kompiuterių, telefonų ir dokumentų neturėjo galimybių ne tik rašyti, atspausdinti, siųsti dokumentų, bet ir prisijungti prie elektroninės teismų sistemos, susisiekti su asmenimis ir institucijomis. Nuo 2020 m. kovo 16 d. buvo įvestas karantinas dėl koronaviruso, dėl to pareiškėja negalėjo parengti ir pateikti skundo nustatytu terminu. Pareiškėjos teigimu, krata buvo atliekama ne tik pareiškėjos, bet ir jos mamos gyvenamojoje vietoje, o pareiškėjos mama yra garbaus amžiaus, serga ne viena sunkia lėtine liga, jos sveikata žymiai pablogėjo, todėl kelias savaites pareiškėja turėjo gyventi pas mamą ir ja rūpintis. Pareiškėja taip pat nurodė, jog Lietuvoje įvedus karantiną buvo nustatytas nuotolinis vaikų mokymasis. Be to, pasikeitė įstaigų darbo, bendravimo su asmenimis pobūdis, todėl visų klausimų sprendimai užtruko ilgiau nei įprasta. Pareiškėja skundą paruošė 2020 m. kovo 31 d. ir pateikė teismui iškart, kai atsirado visos tam reikalingos sąlygos ir galimybės.

5. Pareiškėja pažymėjo, kad pirmą kartą dėl pasikeitusio savo statuso, t. y. dėl to, kad išsiskyrė su sutuoktiniu ir viena augina vaiką iki keturiolikos metų, į Tarnybą kreipėsi 2010 metų pradžioje, bendravimas vyko žodžiu. Pareiškėjai buvo paaiškinta, kad dėl pasikeitusių gyvenimo aplinkybių bus perskaičiuotos atostogos, atskiro raštiško prašymo teikti nereikia, užtenka pateiktų dokumentų (vaiko gimimo liudijimo, ištuokos liudijimo kopijų, pažymos apie pareiškėjos ir vaiko deklaruotą gyvenamąją vietą). Pareiškėjai buvo nurodyta pateikti tik prašymą raštu dėl papildomo neapmokestinamųjų pajamų dydžio taikymo.

Pareiškėja pažymėjo, kad įprastai didžioji dalis personalo klausimų buvo sprendžiama žodžiu. Atostogos visada buvo skaičiuojamos specialistų pagal jų turimus duomenis / dokumentus, pasikeitus aplinkybėms prašymų raštu dėl atostogų perskaičiavimo teikti nereikėjo (pavyzdžiui, dėl darbo stažo padidėjus atostogų trukmei). Todėl pareiškėjai nekilo abejonių, kad personalo specialistai perskaičiuos atostogas pagal pasikeitusias aplinkybes. Pareiškėja paaiškino, kad dažniausiai per metus neišnaudodavo visų priskaičiuotų atostogų, todėl jos persikeldavo į kitus metus, todėl pareiškėja iki 2014 metų nesuprato ir nepastebėjo, kad jai nėra skaičiuojamos 5 dienų atostogos kaip asmeniui, vienam auginančiam vaiką iki keturiolikos metų.

Sužinojusi, kad jai nėra skiriamos minėtos 5 dienų atostogos, pareiškėja į atsakovą vėl kreipėsi žodžiu ir 2014 m. lapkričio 10 d. raštu Nr. 04/17-4-9803. Pareiškėjai buvo atsakyta 2014 m. lapkričio 18 d. raštu Nr. 1/17-6-3544. Pareiškėja pažymėjo, jog tuo metu priskaičiuoti prašomas atostogas buvo atsisakyta visai kitais motyvais, nei atsakant į 2020 m. vasario 6 d. prašymą. Tuo metu atsakovui nekilo abejonių dėl pareiškėjos atitikties sąvokai – asmuo, kuris vienas augina vaiką iki keturiolikos metų. Nors pareiškėja nesutiko su 2014 m. lapkričio 18 d. rašte nurodytais motyvais dėl 5 dienų kasmetinių atostogų nepriskaičiavimo, tačiau juos suprato ir žinojo, kad tai yra taikoma visiems darbuotojams, esant tokiai pačiai situacijai kaip ir pareiškėjos.

Todėl, nenorėdama aštrinti situacijos su darbdaviu, pareiškėja į teismą šiuo klausimu nesikreipė. Tačiau 2020 metų pradžioje pareiškėja sužinojo, kad dirbant Tarnyboje kiekvienais metais prie kasmetinių atostogų jai nebuvo priskaičiuojamos 5 dienų atostogos kaip asmeniui, vienam auginančiam vaiką iki keturiolikos metų, o kitiems statutiniams valstybės tarnautojams, esant tokiai pačiai situacijai, tokios atostogos buvo ir yra priskaičiuojamos, kaip ir kitose statutinėse institucijose.

6. Pareiškėja nurodė, kad 2020 m. vasario 6 d. raštu dar kartą kreipėsi į atsakovą dėl 5 dienų kasmetinių atostogų priskaičiavimo kaip asmeniui, vienam auginančiam vaiką iki keturiolikos metų, tačiau atsakovas vis tiek atsisakė priskaičiuoti atostogas. Atsakovo 2020 m. vasario 20 d. rašte nurodytus argumentus, kad pareiškėja neatitinka asmens, kuris vienas augina vaiką iki keturiolikos metų, sąvokos, pareiškėja laikė nepagrįstais, pabrėžė, jog su vaiko tėvu gyveno skyrium, teismo sprendimu vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su ja. Pasak pareiškėjos, atsakovo teiginius, esą iki 2018 m. gruodžio 31 d., jei pareigūnui pagal jo vidaus tarnybos stažą turėjo būti priskaičiuojama 35 ir daugiau kalendorių dienų kasmetinių atostogų, tai, nors jie ir buvo asmenys, vieni auginantys vaikus iki keturiolikos metų, jiems daugiau atostogų nebuvo priskaičiuojama, paneigia atsakovo veiksmai, nes tokiems asmenims atsakovas priskaičiuodavo minėtas atostogas, tai atsisakyta daryti tik pareiškėjai. Be to, tokie motyvai yra diskriminuojantys ir neteisingi. Pareiškėja pažymėjo, kad kitose statutinėse įstaigose šios atostogos buvo vertinamos ir skaičiuojamos atskirai (dar iki 2018 m. gruodžio 31 d.).

7. Atsakovas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti, taip pat skirti pareiškėjai iki 300 Eur baudą už piktnaudžiavimą administraciniu procesu.

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja nepateikė Tarnybai pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad yra asmuo, kuris nuo 2010 metų iki prašymo pateikimo faktiškai viena augino ir augina vaiką iki keturiolikos metų. Tai, kad nuo 2010 metų pareiškėjai buvo pritaikytas papildomas neapmokestinamųjų pajamų dydis, nereiškia, kad darbdavys privalėjo perskaičiuoti ir pareiškėjos kasmetines atostogas, jai to atskirai nepareikalavus. Atsakovas patvirtino, kad pareiškėja, prašydama jai taikyti 35 kalendorinių dienų minimalias atostogas, pirmą kartą į Tarnybą kreipėsi ne 2020 m. vasario 6 d., o dar 2014 m. lapkričio 10 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 04/17-4-9803. Tarnyba 2014 m. lapkričio 18 d. raštu Nr. 04/17-4-9803 atsisakė jas priskaičiuoti iš esmės dėl to, kad pareiškėjai priskaičiuotų kasmetinių atostogų trukmė santuokos nutraukimo dieną pagal jos tarnybos stažą jau buvo 35 kalendorinės dienos kasmetinių atostogų. Vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto (redakcija, galiojusi iki 2015 m. gruodžio 31 d.) 5 straipsniu ir VTĮ (redakcija, galiojusi iki 2018 m. gruodžio 31 d.) 5 straipsniu, darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams gali būti taikomi tik subsidiariai. Kadangi Vidaus tarnybos statutas nustatė tokią pačią ir ilgesnę kasmetinių atostogų trukmę – 35 kalendorines dienas ir daugiau – pareigūnams, kurių stažas viršijo 10 metų, išnagrinėjus pareiškėjos prašymą ir atsižvelgus į faktines pareiškėjos aplinkybes, rašte buvo padaryta išvada, jog pareiškėjai negali būti taikomos nei pagal VTĮ 36 straipsnio 1 dalį, nei pagal DK (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) 166 straipsnio 2 dalį priskaičiuojamos papildomos atostogos. Pareiškėja pripažino, kad 2014 metais Tarnybos atsakymą priėmė kaip pagrįstą ir šio atsakymo nustatytu terminu neskundė.

9. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja, praėjus daugiau kaip 5 metams, dar kartą, t. y. 2020 m. vasario 6 d., su prašymu kreipėsi į Tarnybą, iš esmės pakartodama tą patį, todėl elgėsi nesąžiningai, nes žinojo, kad Tarnyba jau kartą nagrinėjo šį jos prašymą, jį atmetė ir teisinis reguliavimas, kuriuo jis buvo grindžiamas, iki 2018 m. gruodžio 31 d. nesikeitė, o tariama teisė į papildomas atostogas pasibaigė dar 2019 m. birželio 18 d., kai sūnui sukako keturiolika metų. Tarnyba 2020 m. vasario 20 d. raštu Nr. 1/17-1-565 atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą. Nors šiame atsakyme iš esmės buvo nurodytas kitas motyvas atsisakyti tenkinti pareiškėjos prašymą, tai nepaneigia šio sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėja apskritai negali būti laikoma asmeniu, kuris vienas augino vaiką iki keturiolikos metų, nes nepateikė įrodymų, kad jos sūnaus tėvo teisė ir pareiga dalyvauti vaiko auklėjime ir ugdyme iki jam sukankant keturiolika metų buvo apribota. Tarnyba taip pat nustatė, kad pareiškėja neturi teisės į jos prašyme nurodytas 5 dienomis ilgesnes kasmetines atostogas, nes pagal Vidaus tarnybos statute nustatytą specialųjį pareigūnų kasmetinių atostogų trukmės teisinį reguliavimą nuo 2010 metų jai Tarnyba jau buvo suteikusi ne trumpesnes nei 35 kalendorinių dienų kasmetines atostogas, kuriomis ji naudojosi ir naudojasi.

10. Pasak atsakovo, pagal šiuo metu galiojantį VTĮ 5 straipsnio 6 dalies 10 punktą statutiniams valstybės tarnautojams VTĮ nebetaikomas, visas pareigūnų socialines garantijas nuo 2019 m. sausio 1 d. nustato Vidaus tarnybos statutas, DK ir kiti darbo santykius reguliuojantys įstatymai. VTĮ (redakcija galiojusi iki 2018 m. gruodžio 31 d.) 5 straipsnis nustatė, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas. VTĮ 36 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojui suteikiamos 28 kalendorinių dienų kasmetinės minimalios atostogos. Valstybės tarnautojui, vienam auginančiam vaiką iki keturiolikos metų arba neįgalų vaiką iki aštuoniolikos metų, taip pat valstybės tarnautojui, kuris pripažintas neįgaliuoju, suteikiamos 35 kalendorinių dienų kasmetinės minimalios atostogos. Pareiškėjai nuo 2007 m. rugsėjo 25 d. kasmet pagal tuo metu galiojusio Vidaus tarnybos statuto (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. gegužės 29 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.) 32 straipsnio 1 dalį, pagal jos vidaus tarnybos 10 metų stažą buvo skaičiuojamos ir suteiktos 35 kalendorinių dienų trukmės atostogos. Nuo 2012 m. rugsėjo 25 d., pareigūnės stažui pasiekus 15 metų, jai buvo suteiktos 40 kalendorinių dienų atostogos, o nuo 2017 m. rugsėjo 25 d., pareigūnės stažui viršijus 20 metų – 45 kalendorinių dienų atostogos. Pareiškėjos prašyme nurodyta VTĮ (redakcija, galiojusi iki 2018 m. gruodžio 31 d.) 36 straipsnio 1 dalis nustatė 35 kalendorinių dienų kasmetines minimalias atostogas valstybės tarnautojui, vienam auginančiam vaiką iki keturiolikos metų, todėl galėjo būti taikoma tik tuo atveju, jei tos pačios trukmės ar ilgesnių atostogų suteikimo pareigūnams nenustatytų Vidaus tarnybos statutas. Taigi pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. faktiškai pagal Vidaus tarnybos statutą suteikiamos atostogos buvo arba tokios pačios trukmės, arba viršijo VTĮ nustatytas minimalias atostogas. Kadangi šią socialinę garantiją nustatė speciali VTĮ norma, DK minimalias atostogas reguliuojančios teisės normos pareiškėjai negalėjo būti taikomos.

11. Vidaus tarnybos statuto (redakcija, galiojusi nuo 2019 m. sausio 1 d.) 49 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta nauja socialinė garantija statutiniams pareigūnams, vieniems auginantiems vaiką iki keturiolikos metų, gauti papildomai 5 darbo dienų trukmės atostogas, kurios būtų pridedamos prie kasmetinių atostogų trukmės, tačiau pareiškėja Tarnybos darbo reglamento nustatyta tvarka į darbdavį, pasikeitus socialinės garantijos teisiniam reguliavimui, iki jos vaikui sukaks keturiolika metų, nesikreipė, dokumentų nepateikė ir papildomų atostogų neprašė. Todėl darbdavys negalėjo įsitikinti, ar pareiškėja atitinka aplinkybę „faktiškai vienas auginantis vaiką iki 14 metų“, ir pareigos jas suteikti ar priskaičiuoti neturėjo.

12. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjai paaiškinimuose nurodžius, jog prašymas dėl papildomų atostogų Tarnyboje jau 2014 metais buvo išnagrinėtas ir jį tenkinti atsisakyta, bei kad ji su šiuo atsakymu susipažino ir jo nustatyta tvarka neskundė, tik patvirtina atsakovo argumentus dėl DK 15 straipsnio 2 dalyje nustatyto trejų metų bendrojo ieškinio senaties termino ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto skundo padavimo termino taikymo bei parodo pareiškėjos pasyvumą ir nesiėmimą aktyvių savo teisės gynimo veiksmų nustatytu laiku. Atsakovo 2014 m. lapkričio 18 d. raštas Nr. 1/17-6-3544 žymi teisės dėl papildomų atostogų suteikimo senaties termino eigos pradžią, įsigaliojus šiam sprendimui. Pareiškėja sužinojo apie galimą savo teisės pažeidimą ir, jei manė, kad jos teisė pažeidžiama, galėjo ir turėjo imtis priemonių ją ginti, tačiau per ABTĮ 29 straipsnio 1 dalies nustatytą vieno mėnesio terminą nuo individualaus akto įteikimo ilgiau kaip 5 metus, iki 2020 m. vasario 6 d., nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, siekdama teisės į papildomas atostogas pripažinimo, ir nesikreipė į teismą dėl jos gynimo. Todėl, atsakovo nuomone, pareiškėja skundo padavimo ir senaties terminą dėl papildomų atostogų priskaičiavimo praleido prieš 5 metus, ir tai yra pakankamas pagrindas atmesti skundą.

13. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja Tarnybos darbo reglamento 75 punkte nustatyta tvarka su Tarnybos 2020 m. vasario 20 d. raštu, kuriuo Tarnyba atsisakė tenkinti prašymą suteikti jai papildomas 5 dienų atostogas, susipažino 2020 m. vasario 24 d., todėl žinojo, kad toks atsakymas yra, žinojo jo pateikimo datą, atsakymo turinį ir tai, kad jam apskųsti nustatytas 1 mėnesio terminas. Iki pareiškėjos ligos 2020 m. kovo 3 d. dar buvo likusios 8 dienos, per kurias ji galėjo surinkti reikalingą informaciją ir pradėti rašyti skundą teismui; krata buvo atliekama 2020 m. kovo 6 d. dieną, jos metu buvo paimti kompiuteriai ir telefonai. Nuo kratos dienos iki karantino įvedimo Lietuvoje pradžios buvo dar 10 dienų, o iki skundo padavimo termino pabaigos 2020 m. kovo 24 d. – 18 dienų, per kurias apdairus ir rūpestingas asmuo, suinteresuotas ginti savo teises, turėjo pakankamai laiko ir galėjo pasirūpinti skundo surašymu bei pateikimu teismui nustatytu laiku tiek asmeniškai, tiek kreipdamasis teisinės pagalbos į profesionalius teisininkus.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 14 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino – įpareigojo Tarnybą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2019 m. birželio 18 d. kiekvienais metais pareiškėjai R. B. suteikti 5 darbo dienų papildomas kasmetines atostogas kaip asmeniui, vienam auginančiam vaiką iki keturiolikos metų.

15. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2020 m. vasario 6 d. pareiškėja raštu kreipėsi į atsakovą, prašė priskaičiuoti 5 dienomis daugiau atostogų kasmet nuo 2010 metų. Tarnyba 2020 m. vasario 20 d. raštu Nr. 1/17-1-565 atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą; pareiškėjai šis raštas įteiktas Tarnybos darbo reglamento 75 punkte nustatyta tvarka 2020 m. vasario 24 d. per Tarnybos dokumentų valdymo informacinę sistemą. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad su Tarnybos sprendimu nesuteikti papildomų atostogų pareiškėja susipažino 2020 m. vasario 24 d. Remdamasis šalių paaiškinimais ir iš pateikto nedarbingumo pažymėjimo pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja nuo 2020 m. kovo 3 d. iki 2020 m. balandžio 6 d. sirgo, 2020 m. kovo 6 d. jos namuose atliktos kratos, kurių metu paimti kompiuteriai, 2020 m. kovo 16 d. paskelbtas karantinas, į teismą pareiškėja kreipėsi 2020 m. balandžio 1 d. Įvertinęs atsakovo teiginius, kad pareiškėja su atsakovo atsakymu susipažino 2020 m. vasario 24 d., kad pareiškėja paaiškinimuose pripažino, kad tą dieną gavo nurodytą atsakymą ir susipažino su jo esme, pirmosios instancijos teismas laikė, kad apie atsakovo sprendimą nesuteikti atostogų pareiškėja sužinojo 2020 m. vasario 24 d. Vadovaudamasis ABTĮ 29 straipsnio 1 dalimi, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog skundą teismui reikėjo paduoti per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto įteikimo, t. y. iki 2020 m. kovo 24 d., pareiškėja su skundu į teismą kreipėsi 2020 m. balandžio 1 d., praleidusi terminą 7 dienomis, tačiau atsižvelgęs į tai, kad 2020 m. kovo 3 d., praėjus 7 dienoms nuo ginčijamo akto įteikimo, pareiškėja susirgo, vėliau 2020 m. kovo 6 d. kratų metu iš jos buvo paimti kompiuteriai, dar vėliau – 2020 m. kovo 16 d. paskelbtas karantinas, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šios aplinkybės lėmė ypač sunkios pareiškėjai situacijos susidarymą tiek darbo, tiek asmenine, netgi galbūt psichologine prasme, o tai apsunkino skundo teismui pateikimo galimybes. Be to, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad skundo terminas praleistas nežymiai ir, tikėtina, jog pareiškėja, esant aptartai situacijai, neturėjo pakankamai galimybių skundui paduoti laiku. Aptartas priežastis pripažinęs svarbiomis, pirmosios instancijos teismas atnaujino terminą skundui paduoti.

16. Dėl senaties termino kreiptis į teismą pirmosios instancijos teismas nurodė, kad:

16.1. Viena iš darbuotojų ir darbdavių interesų pusiausvyros ir jų derinimo su visuomenės interesais teisinių garantijų yra procesinis ieškinio senaties institutas, inter alia (be kita ko) nustatantis laikotarpį, per kurį darbo santykių šalis gali ginti savo teises pareikšdama ieškinį. Tiek pagal dabar galiojančią, tiek ankstesniu laikotarpiu galiojusią Vidaus tarnybos statuto 7 straipsnio 3 dalį, darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai, kiti įstatymai pareigūnams taikomi tiek, kiek jų tarnybos santykiai ir socialinės garantijos nereglamentuoti šiame statute, kituose statutinių įstaigų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose. Ieškinio (skundo) senaties termino nenustato nei Vidaus tarnybos statutas, nei VTĮ.

16.2. DK 15 straipsnio, reglamentuojančio ieškinio senatį, 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatis – įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį ar pateikdamas prašymą išnagrinėti darbo ginčą. DK 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas šio kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu šis kodeksas ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. DK ir kiti norminiai aktai kitokio senaties termino reikalavimams dėl atostogų nesuteikimo nenumato, todėl reikalavimui dėl atostogų nesuteikimo taikomas DK įtvirtintas 15 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendras trejų metų senaties terminas. Pagal DK 15 straipsnio 14 dalį ieškinio senačiai skaičiuoti ir taikyti taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nuostatos, jeigu šis kodeksas ar kiti įstatymai nenustato specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. Tokios pačios nuostatos buvo įtvirtintos ir 2017 m. sausio 1 d. galiojusiame DK (27 str. 2 ir 5 d.). DK ir kiti darbo įstatymai nereglamentuoja ieškinio senaties termino dėl nesuteiktų atostogų taikymo, jų eigos sustabdymo, nutraukimo ir atnaujinimo, nenustato ieškinio senaties termino pasibaigimo teisinių pasekmių, todėl šiems su ieškinio senatimi susijusiems klausimams spręsti turi būti taikomos CK 1.126, 1.128–1.131 straipsnių normos (CK 1.1 str. 3 d.).

16.3. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad subjektyvusis sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau. Nustatant šias aplinkybes taip pat būtina atsižvelgti ir į konkretaus ieškovo charakteristiką – patirtį, išsilavinimą, galimybes ir pan. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-348-690/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

16.4. Nagrinėjamu atveju pareiškėja 2010 m. kovo 29 d. pateikė Tarnybai prašymą dėl papildomo neapmokestinamųjų pajamų dydžio, taip pat pateikė vaiko gimimo liudijimo, ištuokos liudijimo kopiją, pažymos apie jos ir vaiko deklaruotą gyvenamąją vietą. Pareiškėja nurodė, kad tuo metu jai buvo pasakyta, jog gaus papildomų atostogų kaip motina, viena auginanti vaiką, pati vėliau neskaičiavo ir netikrino, ar atostogos buvo skiriamos, visų atostogų neišnaudodavo, jos būdavo perkeliamos į kitus metus. Atsakovas teigė, kad pareiškėjos prašymo dėl papildomų atostogų suteikimo 2010 metais negavo, tačiau gavo dokumentus, kuriais remiantis buvo skaičiuojamas papildomas neapmokestinamųjų pajamų dydis kaip asmeniui, vienam auginančiam vaiką. Todėl, nors pareiškėja apie savo teisę į papildomas atostogas galbūt žinojo jau nuo 2010 m. kovo 29 d., ji nežinojo, kad atostogos jai nebuvo suteikiamos.

16.5. Siekiant nustatyti skundo padavimo teismui senaties termino eigą atsižvelgtina į tai, jog nagrinėjamu atveju ginčas kilęs iš tarnybos santykių ir susijęs su nesuteiktomis papildomomis 5 darbo dienomis kasmetinių atostogų per metus. Pareiškėjai neišnaudodavus visų jai skirtų kasmetinių atostogų, galima situacija, kad pareiškėja tiksliai nežinojo, kokios trukmės atostogos jai yra skaičiuojamos. 2014 m. lapkričio 10 d. Tarnybiniu pranešimu Nr. 04/17-4-9803 pareiškėja kreipėsi į Tarnybą su prašymu dėl papildomų atostogų jai skyrimo kaip motinai, vienai auginančiai vaiką iki keturiolikos metų. Tarnyba 2014 m. lapkričio 18 d. raštu Nr. 1/17-6-3544 atsisakė tenkinti jos prašymą motyvuojant tuo, kad pareiškėjai priskaičiuotų kasmetinių atostogų trukmė santuokos nutraukimo dieną pagal jos tarnybos stažą jau buvo 35 kalendorinės dienos kasmetinių atostogų. Pareiškėja nurodė, kad tuo metu sutiko su Tarnybos pozicija, kad jai papildomos atostogos nepriklauso, tačiau galutinai pareiškėjos žinojimas apie pažeistą teisę į papildomas 5 darbo dienų atostogas susiformavo 2020 m. vasario 6 d., kuomet pareiškėja raštu kreipėsi į atsakovą, prašydama priskaičiuoti 5 dienomis daugiau atostogų kasmet nuo 2010 metų.

16.6. Apie savo teisių galimą pažeidimą pareiškėja sužinojo, kai Tarnyba 2020 m. vasario 20 d. raštu „Dėl atostogų“ atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą, o su šiuo raštu pareiškėja susipažino 2020 m. vasario 24 d. Apskaičiuoti tinkamos trukmės pareigūno atostogas yra Tarnybos pareiga. Atsakovas, būdamas darbdavys, privalėjo nuodugniai ir atidžiai kiekvienais metais tikrinti pareiškėjai skaičiuojamos atostogų trukmės teisingumą ir pagrįstumą. Tikėtina, kad tikslūs duomenys apie pareiškėjai suteikiamas atostogas jai nebuvo žinomi dėl įstatymo taikymo neaiškumo, pareiškėja abejojo dėl savo teisių į atostogas apimties. Atsakovas nepateikė duomenų, kad tarnautojams buvo teikiamos suteiktų atostogų suvestinės (ataskaitos). Tokiu atveju nėra pagrindo netikėti pareiškėjos paaiškinimu, kad apie tai, jog pažeistos jos teisės, ji suvokė tik 2020 m. vasario 24 d., todėl kreipdamasi į teismą 2020 m. balandžio 1 d. pareiškėja nepraleido DK 15 straipsnio 2 dalyje nustatyto bendro trejų metų senaties termino.

17. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal Vidaus reikalų pareigūnų registro duomenis 2020 m. gegužės 13 d. pareiškėjos vidaus tarnybos stažas yra 25 metai 1 mėnuo 30 dienų. Pareiškėjai pagal Vidaus tarnybos statuto (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. gegužės 29 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.) 32 straipsnio 1 dalį, atsižvelgiant į jos vidaus tarnybos stažą, nuo 2005 m. kovo 14 d. buvo priskaičiuotos 35 kalendorinių dienų kasmetinės atostogos, nuo 2010 m. kovo 14 d. – 40 kalendorinių dienų kasmetinės atostogos, o nuo 2015 m. kovo 14 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. – maksimalios 45 kalendorinių dienų kasmetinės atostogos. Nuo 2019 m. sausio 1 d. pareiškėjos atostogos buvo perskaičiuotos darbo dienomis, priskaičiuotos 37 darbo dienų atostogos.

18. Atsižvelgęs į tai, kad byloje keliamas klausimas dėl pareiškėjos teisės į papildomas asmens, vieno auginančio vaiką iki keturiolikos metų, atostogas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2019 m. birželio 18 d., pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nurodytu laikotarpiu pareiškėjos, kaip statutinės pareigūnės, tarnybos statusą reglamentavo Vidaus tarnybos statutas, kuriame nustatyta, jog vidaus tarnybos principus, vidaus tarnybos sistemos pareigūnų statusą, priėmimą ir atleidimą iš tarnybos, priėmimą ir mokymąsi vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigose, pareigūnų atsakomybę, paskatinimus, socialines ir kitas garantijas, profesinių sąjungų veiklos vidaus reikalų statutinėse įstaigose ypatumus, taip pat kitų valstybės tarnautojų priėmimo į tarnybą vidaus reikalų statutinėse įstaigose ypatumus.

Vidaus tarnybos statute iki 2019 m. sausio 1 d. nebuvo reglamentuota teisė gauti papildomas atostogas asmenims, vieniems auginantiems vaiką iki keturiolikos metų. Tačiau pagal VTĮ (redakcija, galiojusi iki 2018 m. gruodžio 31 d.) 4 straipsnio 2 dalį statutiniams valstybės tarnautojams VTĮ 31 straipsnis, 51 straipsnis, 9 straipsnio 3 dalies 1 punktas ir 4 dalis, 15 straipsnis, 16 straipsnio 4 ir 6 dalys, 161 straipsnis, 17 straipsnis, 181 straipsnis, 183 straipsnis, 19 straipsnis, 261 straipsnis, 28 straipsnis, 29 straipsnio 2, 5 ir 6 dalys, 31 straipsnis, 311 straipsnis, 32 straipsnis, 33 straipsnis, 34 straipsnis, 341 straipsnis, 381 straipsnis, 39 straipsnio 1 dalis, 42 straipsnio 2 dalis, 43 straipsnio 5 dalies 9 punktas, 44 straipsnio 1 dalies 19 ir 20 punktai taikomi be išlygų.

Kitos VTĮ nuostatos statutiniams valstybės tarnautojams taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja jų statutai ar Diplomatinės tarnybos įstatymas. VTĮ (redakcija, galiojusi iki 2018 m. gruodžio 31 d.) 35 straipsnio 1 dalis nustatė, kad valstybės tarnautojai turi teisę į šio bei kitų įstatymų nustatytas atostogas. VTĮ 36 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojui suteikiamos 28 kalendorinių dienų kasmetinės minimalios atostogos. Valstybės tarnautojui, vienam auginančiam vaiką iki keturiolikos metų arba neįgalų vaiką iki aštuoniolikos metų, taip pat valstybės tarnautojui, kuris pripažintas neįgaliuoju, suteikiamos 35 kalendorinių dienų kasmetinės minimalios atostogos.

Vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.) pareigūnams nustatoma tokia kasmetinių atostogų trukmė, atsižvelgiant į pareigūnų vidaus tarnybos stažą:

1) iki 10 metų – 30 kalendorinių dienų;

2) nuo 10 iki 15 metų – 35 kalendorinės dienos;

3) nuo 15 iki 20 metų – 40 kalendorinių dienų; 4) 20 metų ir daugiau – 45 kalendorinės dienos. Įvertinęs išdėstytą teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. turėjo būti taikomos ir VTĮ normos, reglamentavusios papildomų atostogų suteikimą jai, kaip asmeniui, vienam auginančiam vaiką iki keturiolikos metų, ir numatančios teisę į 7 papildomas kalendorines dienas kasmetinių atostogų valstybės tarnautojams; tokia teisė turėjo būti garantuojama ir statutiniams pareigūnams.

19. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. pagal tuo metu galiojusio Vidaus tarnybos statuto (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. gegužės 29 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.) 32 straipsnio 1 dalį pagal jos vidaus tarnybos 10 metų stažą buvo skaičiuojamos ir suteiktos 35 kalendorinių dienų trukmės atostogos, nuo 2012 m. rugsėjo 25 d., pareigūnės stažui pasiekus 15 metų, jai buvo suteiktos 40 kalendorinių dienų atostogos, o nuo 2017 m. rugsėjo 25 d., pareigūnės stažui viršijus 20 metų – 45 kalendorinių dienų atostogos. Vidaus tarnybos statutas visą ginčui aktualų laikotarpį nenumatė maksimalios suteiktinų atostogų ribos, todėl pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad bendras statutinių pareigūnų kasmetinių atostogų dienų skaičius nebuvo ir nėra ribojamas. Tokiam pareigūnui suteikiamos papildomos atostogos už stažą bei papildomai už tai, kad jis vienas augina vaiką, tokios atostogos sumuojasi, bet nesibendrina. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. pareiškėjai turėjo būti skaičiuojamos papildomos 7 kalendorinės dienos atostogų pagal VTĮ 36 straipsnio 1 dalį.

20. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad nuo 2019 m. sausio 1 d., pasikeitus ginčui aktualių teisės aktų nuostatoms, pagal Vidaus tarnybos statuto (redakcija, įsigaliojusi nuo 2019 m. sausio 1 d.) 49 straipsnio 1 dalį pareigūnams nustatomos tokios trukmės kasmetinės atostogos, atsižvelgiant į pareigūnų vidaus tarnybos stažą: 1) 22 darbo dienų – ištarnavusiems iki 5 metų; 2) 25 darbo dienų – ištarnavusiems nuo 5 iki 10 metų; 3) 29 darbo dienų – ištarnavusiems nuo 10 iki 15 metų; 4) 33 darbo dienų – ištarnavusiems nuo 15 iki 20 metų; 5) 37 darbo dienų – ištarnavusiems 20 metų ir daugiau; pagal šio straipsnio 2 dalį pareigūnui, vienam auginančiam vaiką (įvaikį) iki keturiolikos metų arba neįgalų vaiką (įvaikį) iki 18 metų, suteikiamos papildomos 5 darbo dienų kasmetinės atostogos. Pagal nuo 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojusios redakcijos VTĮ 5 straipsnio 6 dalies 10 punktą statutiniams valstybės tarnautojams VTĮ nebetaikomas, visas pareigūnų socialines garantijas nuo 2019 m. sausio 1 d. nustato Vidaus tarnybos statutas, DK ir kiti darbo santykius reguliuojantys įstatymai. Todėl nuo 2019 m. sausio 1 d. teisė į papildomas atostogas statutiniams pareigūnams, vieniems auginantiems vaiką, įtvirtinta Vidaus tarnybos statute. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, šios teisinio reglamentavimo spragos užpildymas Vidaus tarnybos statute įtvirtinant šios grupės asmenų teisę į papildomas 5 darbo dienų atostogas, patvirtina anksčiau teismo padarytas išvadas. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė ir tai, kad ginčo laikotarpiu papildomas atostogas asmenims, vieniems auginantiems vaiką iki keturiolikos metų, numatė ir DK (galiojusio iki 2016 m. gruodžio 31 d.) 166 straipsnio 2 dalies 2 punktas. Taigi specialios paskirties kasmetinės atostogos buvo įtvirtintos tiek valstybės tarnautojams (įskaitant statutinius pareigūnus), tiek kitiems darbuotojams.

21. Atsižvelgęs į nurodytą teisinį reglamentavimą dėl papildomų atostogų asmenims, vieniems auginantiems vaiką iki keturiolikos metų, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėja, kaip statutinė pareigūnė, viena auginanti vaiką iki keturiolikos metų, visą ginčijamą laikotarpį turėjo teisę gauti papildomas 5 darbo dienų atostogų. Iki 2019 m. sausio 1 d. šios socialinės grupės asmenims tiek VTĮ, tiek DK numatė minimalias 35 kalendorinių dienų atostogas. Iki 2019 m. sausio 1 d. Vidaus tarnybos statutas nereglamentavo papildomų atostogų tokiems asmenims suteikimo, tačiau pagal VTĮ (redakcija, galiojusi iki 2018 m. gruodžio 31 d.) 4 straipsnio 2 dalį šio įstatymo nuostatos, susijusios su atostogomis, statutiniams valstybės tarnautojams taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja jų statutai ar Diplomatinės tarnybos įstatymas, todėl iki 2019 m. sausio 1 d. pareiškėjai turi būti taikomos VTĮ nuostatos.

22. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad VTĮ (redakcija, galiojusi iki 2018 m. gruodžio 31 d.) 36 straipsnio 1 dalis nustatė 35 kalendorinių dienų kasmetines minimalias atostogas valstybės tarnautojui, vienam auginančiam vaiką iki keturiolikos metų. Pagal šį įstatymą valstybės tarnautojams buvo įtvirtintos minimalios 28 kalendorinių dienų atostogos, tuo metu statutiniams pareigūnams minimalias kasmetines atostogas reglamentavusiame Vidaus tarnybos statute minimalios kasmetinės atostogos buvo 30 kalendorinių dienų. Sistemiškai įvertinęs nurodytas nuostatas, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad valstybės tarnautojo, kuris augina vaiką vienas ir turi teisę tik į minimalias atostogas, atostogos pailgėja septyniomis kalendorinėmis dienomis, todėl pareiškėjai taikytinos VTĮ 36 straipsnio 1 dalies nuostatos ir nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. pareiškėjos atostogos taip pat turėjo pailgėti 7 kalendorinėmis dienomis arba 5 darbo dienomis. Nei Vidaus tarnybos statutas, nei DK nenumatė ir šiuo metu nenumato maksimalios atostogų trukmės. Iš to galima spręsti, kad dėl darbo stažo didėjant atostogų trukmei, įstatymuose papildomai įtvirtintų garantijų asmenims, vieniems auginantiems vaiką, apimtis turi išlikti ir būti papildomai pridedama prie kasmetinių atostogų, nepriklausomai nuo to, kokios jos yra trukmės. Jei asmeniui dėl įgyto stažo priklausė 35 kalendorinių dienų ar ilgesnės atostogos, tai nereiškia, kad jis nebeteko teisės gauti specialios paskirties papildomų atostogų kaip asmuo, vienas auginantis vaiką. Tokiu atveju asmuo, įstatymuose traktuojamas, kaip turintis specialių garantijų dėl savo išskirtinės socialinės padėties, vien dėl turimo didelio stažo negali būti prilyginamas asmeniui, kuris nėra minėtų papildomų garantijų subjektas. Jei asmuo, turintis papildomą garantiją, ir asmuo, neturintis tokios garantijos, išdirbę vienodą tarnybos stažą, gautų vienodą bendrą atostogų dienų skaičių, tai būtų neteisinga, reikštų maksimalios trukmės atostogų įtvirtinimą, tarnybos pareigūno, kuris vienas augina vaiką, teisių, papildomų garantijų, skirtų tokiems asmenims ir jų vaikams, suvaržymą. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad asmens, vieno auginančio vaiką iki keturiolikos metų, papildomų atostogų paskirtis yra tikslinė, skirta praleisti laikui su vaiku, juo rūpintis.

23. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2004 m. kovo 5 d., 2012 m. vasario 27 d. ir 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimais ir padarė išvadą, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija) kiekvienai dirbančiai motinai yra suteikiama garantija į mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, palankias darbo sąlygas ir kitas lengvatas, taip pat Konstitucija suteikia teisę įstatymų leidėjui nustatyti konkrečias paramos formas vaikus auginančioms šeimoms, inter alia, atostogas vaiko priežiūrai, jų teikimo pagrindus, sąlygas, terminus ir dydžius. Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad tai nustatant negali būti paneigtos Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalyse bei Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos, be to, turi būti laikomasi konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, proporcingumo, įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, lygiateisiškumo, konstitucinių vertybių pusiausvyros principų ir socialinės darnos imperatyvų.

24. Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo argumentus, kad VTĮ (redakcija, galiojusi iki 2018 m. gruodžio 31 d.) 36 straipsnio 1 dalis, nustatanti 35 kalendorinių dienų kasmetines minimalias atostogas valstybės tarnautojui, vienam auginančiam vaiką iki keturiolikos metų, galėjo būti taikoma tik tuo atveju, jei tos pačios trukmės ar ilgesnių atostogų suteikimo pareigūnams nenustatytų Vidaus tarnybos statutas, pabrėždamas, jog pareiškėjai, kuri ginčo laikotarpiu gavo 35 ir daugiau kalendorinių darbo dienų kasmetines atostogas, papildomos atostogos visą laikotarpį vis tiek priklausė, o didėjant kasmetinių atostogų trukmei dėl stažo, teisė į papildomas atostogas neišnyko. Vertinant priešingai būtų paneigta Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos esmė – visokeriopai puoselėti ir saugoti tokias konstitucines vertybes kaip motinystė, tėvystė ir vaikystė, būtų pažeidžiamas konstitucinis teisinės valstybės principas ir iš jo kylantys proporcingumo, lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos imperatyvai, teisingumo užtikrinimas.

25. Atsižvelgęs į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2013 m. gruodžio 29 d. nutarimą Nr. 44, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad asmenys, kurių santuoka yra nutraukta ar gyvenantys skyrium ir teismo sprendimu vaiko (įvaikio) gyvenamoji vieta yra nustatyta su juo, šiuo nutarimu yra įtraukti į sąrašą kaip tokių asmenų, kurie iš esmės savaime jau pripažįstami kaip auginantys vaiką vieni. Siekiant nuginčyti šį faktą turi būti pateikiami tai paneigiantys duomenys, įrodymai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos santuoka yra nutraukta teismo 2009 m. spalio 12 d. sprendimu, sūnaus gyvenamoji vieta nustatyta su ja, šie faktai nekvestionuotini; byloje nenustatyta, kad pareiškėja su buvusiu vyru ir sūnumi po santuokos nutraukimo būtų gyvenę kartu, todėl pareiškėja ginčo laikotarpiu atitiko asmens, kuris vienas augino vaiką iki keturiolikos metų, sąvoką.

26. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja sūnų A. V., gim. (duomenys neskelbtini), nuo 2009 m. lapkričio 12 d. (teismo sprendimo įsiteisėjimo diena) augina viena, jam keturiolika metų sukako 2019 m. birželio 18 d., pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjos teisė į papildomas atostogas turėjo būti nuo 2009 m. lapkričio 12 d. iki 2019 m. birželio 18 d. Jau nuo 2010 m. kovo 29 d. Tarnyba turėjo visą reikiamą informaciją apie tai, jog pareiškėja viena augina vaiką iki keturiolikos metų. Pareiškėjos nurodytos teisės pažeidimas buvo tęstinio pobūdžio, t. y. kiekvienas metais jai nebuvo suteikiamos papildomos atostogos. Pagal Vidaus tarnybos statuto 32 straipsnio 4 dalį (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. rugsėjo 1 d.) pareigūnui, kuriam kalendoriniais metais nebuvo suteiktos kasmetinės atostogos, jos suteikiamos ne vėliau kaip kitų metų I ketvirtį. Nuo 2016 m. sausio 1 d. Vidaus tarnybos statuto 32 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad pareigūnui, kuriam kalendoriniais metais nebuvo suteiktos kasmetinės atostogos, jos suteikiamos ne vėliau kaip kitų metų I pusmetį. Atsakovui nevykdant pareigos suteikti pareiškėjai jai priklausančias papildomas kasmetines atostogas (nors pareiškėja tiek žodžiu, tiek ir raštu dėl atostogų suteikimo kreipėsi, be to, buvo pateikusi savo, kaip asmens, vieno auginančio vaiką, statusą patvirtinančius dokumentus), nesuteiktos ir dėl to nepanaudotos atostogos turėjo persikelti vis į kitus metus, todėl teisė gauti visas sukauptas atostogas pareiškėjai išliko iki pat paskutinės ginčo laikotarpio dienos, t. y. iki 2019 m. birželio 18 d. Kadangi pareiškėja neturėjo galimybės panaudoti jai, kaip asmeniui, kuris vienas augina vaiką iki keturiolikos metų, priklausančių atostogų, teisė į neteisėtai nesuteiktas ir nepanaudotas atostogas negali būti ribojama trejų metų laikotarpiu dėl senaties. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nepanaudotų atostogų kita kompensavimo forma yra išreiškiama pinigine suma, apskaičiuojama pagal vidutinį gautą darbo užmokestį, todėl teisė į nepanaudotas atostogas tam tikra prasme yra ir piniginė teisė.

27. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad papildomos kasmetinės atostogos pareiškėjai kaip asmeniui, vienam auginančiam vaiką iki keturiolikos metų, priteistinos už visą ginčo laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. (teismo sprendime nurodyta data – 2020 m. sausio 1 d. – laikytina rašymo apsirikimu) iki 2019 m. birželio 18 d.; Tarnyba nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą dėl papildomų atostogų suteikimo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2019 m. birželio 18 d., tinkamai neįvertino pareiškėjos pateiktų duomenų, nenustatė visų reikšmingų faktinių aplinkybių ir teisinio reglamentavimo. Tarnyba visą ginčo laikotarpį turėjo pareiškėjai suteikti papildomas 5 darbo dienų atostogas kiekvienais metais kaip asmeniui, vienam auginančiam vaiką iki keturiolikos metų.

III. 28. Atsakovas Tarnyba apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos R. B. skundą.

29. Atsakovo teigimu, pareiškėja 2014 m. lapkričio 10 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 04/17-4-9803 kreipėsi į Tarnybą su prašymu dėl papildomų atostogų skyrimo kaip motinai, vienai auginančiai vaiką iki keturiolikos metų. Tarnyba 2014 m. lapkričio 18 d. raštu Nr. 1/17-6-3544, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, atsisakė tenkinti šį prašymą, nes priskaičiuotų kasmetinių atostogų trukmė santuokos nutraukimo dieną pagal jos tarnybos stažą jau buvo 35 kalendorinės dienos kasmetinių atostogų. Pareiškėja sutiko su Tarnybos pateiktu sprendimu ir jo neskundė. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja nuo 2013 m. gruodžio 31 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. ėjo Tarnybos Teisės ir personalo skyriaus vyresniojo inspektoriaus pareigas, todėl galima teigti, kad pareiškėja žinojo tuo metu galiojusius teisės aktus ir juos taikė, taip pat žinojo, kaip yra skaičiuojamos kasmetinės atostogos. Pareiškėja turėjo galimybę žinoti, kiek kasmetinių atostogų išnaudojo ir kiek jų liko, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėja nežinojo, kad atostogos jai nebuvo suteiktos, yra nepagrįstos. Be to, teisės aktai nenustato Tarnybai pareigos teikti ataskaitas darbuotojams apie nepanaudotas ar suteiktas kasmetines atostogas, darbuotojai patys gali kreiptis dėl tokios informacijos suteikimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji buvo aktyvi ir domėjosi savo atostogų likučiu. Tarnybos įsitikinimu, byloje turėtų būti taikomas DK 15 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas trejų metų ieškinio senaties terminas.

30. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad Vidaus tarnybos statuto 36 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, jog valstybės tarnautojui suteikiamos 28 kalendorinių dienų kasmetinės minimalios atostogos. Valstybės tarnautojui, vienam auginančiam vaiką iki keturiolikos metų arba neįgalų vaiką iki aštuoniolikos metų, taip pat valstybės tarnautojui, kuris pripažintas neįgaliuoju, suteikiamos 35 kalendorinių dienų kasmetinės atostogos. Pareiškėjai, vadovaujantis tuo metu galiojusio VTĮ (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. gegužės 29 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.) 32 straipsnio 1 dalimi, pagal jos vidaus tarnybos 10 metų stažą buvo skaičiuojamos ir suteikiamos 35 kalendorinių dienų trukmės atostogos, tai atitinka nuostatą, jog valstybės tarnautojui, vienam auginančiam vaiką iki keturiolikos metų arba neįgalų vaiką iki aštuoniolikos metų, suteikiamos 35 kalendorinių dienų kasmetinės minimalios atostogos. Pareiškėjos pareigūnės stažui pasiekus 15 metų, nuo 2012 m. rugsėjo 25 d. jai buvo suteiktos 40 kalendorinių dienų kasmetinės atostogos, o nuo 2017 m. rugsėjo 25 d., pareigūnės stažui viršijus 20 metų – 45 kalendorinių dienų atostogos.

31. Pareiškėjai jos 2020 m. vasario 6 d. prašyme nurodytu laikotarpiu (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.) faktiškai pagal Vidaus tarnybos statutą suteikiamos atostogos buvo arba tokios pačios trukmės, arba viršijo VTĮ nustatytas minimalias atostogas, o kadangi šią socialinę garantiją nustatė speciali VTĮ norma, DK minimalias atostogas reguliuojančios normos pareiškėjai negalėjo būti taikomos.

32. Tarnyba taip pat pažymi, kad teisės aktai nustato, jog darbuotojams, turintiems teisę ir į papildomas, ir į prailgintas atostogas, tenka išsirinkti tik vienas iš jų, t. y. naudojantis prailgintomis atostogomis, papildomos atostogos už darbo stažą prie jų nepridedamos.

Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 33. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos atsisakymo pareiškėjai R. B. (vidaus tarnybos statutinei pareigūnei) 2010 m. sausio 1 d.–2019 m. birželio 18 d. laikotarpiu kasmet prie kasmetinių atostogų priskaičiuoti po 5 dienas atostogų, kaip asmeniui, vienam auginusiam vaiką iki keturiolikos metų.

34. Tarnyba aptariamą pareiškėjos prašymą atsisakė tenkinti, motyvuodama dviem aspektais: 1) kad iki 2018 m. gruodžio 31 d. kasmetinės atostogos pareiškėjai buvo skaičiuojamos pagal tuo metu galiojusio Vidaus tarnybos statuto 32 straipsnį, todėl pareiškėjai turint daugiau nei 10 metų vidaus tarnybos stažą nebuvo pagrindo taikyti minėtu laikotarpiu galiojusių DK 166 straipsnio 2 dalies ir VTĮ 36 straipsnio 1 dalies nuostatų; 2) po 2019 m. sausio 1 d. pareiškėja apie savo teisę į papildomas atostogas Tarnybą informavo šiai teisei jau pasibaigus, todėl taikytinas DK nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas.

35. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjos skundą, konstatavęs, kad kreipdamasi į teismą pareiškėja nepraleido DK nustatyto bendro trejų metų senaties termino, nes apie savo teisių galimą pažeidimą sužinojo, kai Tarnyba 2020 m. vasario 20 d. raštu atsisakė tenkinti jos prašymą, o apskaičiuoti tinkamos trukmės pareigūno atostogas yra darbdavio pareiga, todėl Tarnyba privalėjo nuodugniai ir atidžiai kiekvienais metais tikrinti pareiškėjai skaičiuojamos atostogų trukmės teisingumą ir pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Vidaus tarnybos statutas nenumatė maksimalios atostogų ribos, todėl pareigūnui už stažą bei tai, kad jis vienas augina vaiką, suteikiamos papildomos atostogos nesibendrina, dėl stažo pailgėjus kasmetinių atostogų trukmei, teisė į papildomas atostogas neišnyko. Atsakovui nevykdant pareigos suteikti pareiškėjai jai priklausančių papildomų kasmetinių atostogų, teisė gauti visas sukauptas atostogas pareiškėjai išliko iki paskutinės ginčo laikotarpio dienos, pareiškėjos teisė į neteisėtai nesuteiktas ir nepanaudotas atostogas negalėjo būti ribojama trejų metų ieškinio senatimi.

36. Tarnyba su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad 2014 metais netenkinus pareiškėjos prašymo dėl papildomų atostogų dienų suteikimo, pareiškėja su tokiu Tarnybos sprendimu sutiko, be to, jai buvo žinoma kasmetinių atostogų skaičiavimo tvarka, ji negalėjo nežinoti, kad ginčo atostogos jai nebuvo suteiktos, todėl DK 15 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą trejų metų ieškinio senaties terminą pareiškėja praleido dėl viso ginčo laikotarpio. Tarnyba taip pat akcentuoja, jog pagal galiojusią Vidaus tarnybos statuto redakciją, pareiškėjai buvo suteiktos 35 kalendorinės dienos kasmetinių atostogų ir tai atitiko nuostatą, jog valstybės tarnautojui, vienam auginančiam vaiką iki keturiolikos metų arba neįgalų vaiką iki aštuoniolikos metų, suteikiamos 35 kalendorinių dienų kasmetinės minimalios atostogos. Taigi Tarnyba laikosi pozicijos, kad ginčo papildomos kasmetinės atostogos pareiškėjai apskritai neturėjo būti skaičiuojamos ir suteikiamos, argumentų dėl pirmosios instancijos teismo nustatytos kasmetinių papildomų atostogų trukmės (suteiktinų dienų skaičiaus) nereiškia.

37. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Dėl faktinės aplinkybės, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu viena augino vaiką iki keturiolikos metų

38. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad:

38.1. Pareiškėja 2010 m. kovo 29 d. pateikė Tarnybai prašymą dėl papildomo neapmokestinamųjų pajamų dydžio taikymo, nes pareiškėja yra išsituokusi ir viena augina 4 metų vaiką; pridėjo ištuokos liudijimo kopiją (įrašas apie ištuoką – 2009 m. lapkričio 20 d.).

38.2. Pareiškėja 2014 m. lapkričio 10 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 04/17-4-9803 kreipėsi į Tarnybą, nurodė, kad nuo 2009 m. spalio 12 d. yra išsituokusi, viena augina mažametį vaiką (gim. (duomenys neskelbtini), todėl vadovaujantis DK 166 straipsnio 2 dalimi ir VTĮ 36 straipsnio 1 dalimi, nuo 2010 metų jai turi būti taikomos 35 kalendorinių dienų kasmetinės minimalios atostogos. Tarnyba 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. 1/17-6-3544 pareiškėjai nurodė, kad kasmetinės atostogos pareiškėjai suteikiamos pagal Vidaus tarnybos statuto 32 straipsnį, taikyti DK 166 straipsnio 2 dalies ir VTĮ 36 straipsnio 1 dalies nuostatas, turint daugiau nei 10 metų vidaus tarnybos stažą, nėra pagrindo.

38.3. Pareiškėja 2020 m. vasario 6 d. Tarnybai pateikė prašymą Nr. 04/11-1-12-1321, kuriame nurodė, kad nuo 2010 metų jai kasmet nebuvo priskaičiuojamos 5 dienų atostogos kaip asmeniui, vienam auginančiam vaiką iki keturiolikos metų, prašė jai priskaičiuoti iki tol nepriskaičiuotas kasmetines 5 darbo dienų atostogas. Pareiškėja 2020 m. vasario 10 d. rašte Nr. 04/11-1-12-1405 Tarnybai nurodė, kad yra pateikusi visą informaciją / dokumentus apie tai, kad viena augina mažametį vaiką, dėl kurio turi teisę į teisės aktuose nustatytas atitinkamas teises ir pareigas, be to, ši aplinkybė Tarnybai buvo žinoma, nes nuo 2010 metų pareiškėjai, kaip asmeniui, vienam auginančiam vaiką, skaičiuotas papildomas neapmokestinamųjų pajamų dydis; pareiškėja Tarnybai pateikė vaiko gimimo liudijimo, ištuokos liudijimo bei teismo sprendimo, kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su pareiškėja, kopijas.

38.4. Tarnyba 2020 m. vasario 20 d. sprendime Nr. 1/17-1-565 nurodė, kad darbuotojui teisė į papildomas atostogas priklauso nuo tas aplinkybes patvirtinančių dokumentų pateikimo darbdaviui dienos, atsižvelgiant į darbuotojo Tarnybos darbo reglamente nustatyta tvarka pateiktą prašymą; pareiškėja Tarnybą apie savo teisę į papildomas atostogas informavo pateikdama 2020 m. vasario 6 d. prašymą, šiai teisei pasibaigus, be to, pareiškėja neįrodė viena auginusi vaiką iki keturiolikos metų (vaiką iki keturiolikos metų pareiškėja augino ir juo rūpinosi ne viena, o kartu su buvusiu sutuoktiniu; pareiškėja nepateikė duomenų, kad buvęs jos sutuoktinis nedalyvavo vaiko auklėjime pagal teismo sprendime nustatytą tvarką), todėl Tarnyba darė išvadą, jog nagrinėjamu atveju taikytinas DK 15 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas.

38.5. Pareiškėjai, atsižvelgiant į jos vidaus tarnybos stažą (2020 m. gegužės 13 d. pareiškėjos vidaus tarnybos stažas buvo 25 metai 1 mėnuo 30 dienų), skaičiuotos kasmetinės atostogos: nuo 2005 m. kovo 14 d. – 35 kalendorinės dienos kasmetinių atostogų; nuo 2010 m. kovo 14 d. – 40 kalendorinių dienų kasmetinių atostogų; nuo 2015 m. kovo 14 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. – 45 kalendorinės dienos kasmetinių atostogų; nuo 2019 m. sausio 1 d. – 37 darbo dienos kasmetinių atostogų.

39. Pažymėtina, kad nors byloje sprendžiamas ginčas yra kilęs tarnybos teisinių santykių (pareiškėja ginčo metu buvo vidaus tarnybos statutinė pareigūnė, kurios teises, pareigas ir garantijas reglamentavo Vidaus tarnybos statutas) srityje, atsižvelgiant į DK bei Vidaus tarnybos statute pateikiamas „darbuotojo“ ir „vidaus tarnybos sistemos pareigūno“ sąvokas bei teisinio santykio pobūdį, vidaus tarnybos statutinis pareigūnas bendrąja prasme laikytinas darbuotoju. Todėl nagrinėjamu atveju aiškinant Vidaus tarnybos statuto nuostatas yra aktualūs ir su tam tikromis DK įtvirtintomis sąvokomis bei darbuotojų socialinėmis garantijomis susiję išaiškinimai.

40. Aiškinant sampratos „darbuotojas, kuris vienas augina vaiką“ turinį ta apimtimi, kokia teisinė ir faktinė situacija yra pripažintina atitinkančia šią sampratą DK (2005 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. X-294 redakcija) 166 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo prasme, yra aktualus kitos DK nuostatos – 135 straipsnio 1 dalies 2 punkto, kuriame, kaip ir DK 166 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatoje, kalbama apie situaciją, kai vienas iš tėvų augina vaiką vienas (kai dėl ekonominių ar technologinių priežasčių arba dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų mažinamas darbuotojų skaičius, pirmenybės teisę būti palikti dirbti, be kita ko, turi darbuotojai, kurie vieni augina vaikus (įvaikius) iki šešiolikos metų), aiškinimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-531/2010).

41. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas minėtą DK 135 straipsnio 1 dalies 2 punkto teisės normą, yra konstatavęs, kad darbuotojais, kurie vieni augina vaiką iki šešiolikos metų, yra pripažįstami asmenys, kurie faktiškai vieni augina vaiką (vaikus) ar įvaikį (įvaikius) iki šešiolikos metų amžiaus (pavyzdžiui, yra našlys (našlė), vieniša motina (įmotė), kitam vaiko tėvui (įtėviui) neterminuotai arba terminuotai apribota tėvų valdžia, santuoka yra nutraukta ar sutuoktiniai gyvena skyrium ir teismo sprendimu vaiko (įvaikio) gyvenamoji vieta yra nustatyta su juo, kt.). Nurodytas sąrašas nėra baigtinis, nes gali būti ir kitų situacijų, kai darbuotojas bus laikomas faktiškai vienas auginantis vaiką. Šios teisės normos taikymui neturi reikšmės, ar darbuotojas vienas išlaiko auginamą vaiką, ar kitas vaiko tėvas taip pat vykdo pareigą materialiai išlaikyti nepilnametį vaiką. Būtina sąlyga taikant DK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą – vienam auginti vaiką iki šešiolikos metų amžiaus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2011; 2011 m. spalio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2011). Aptariami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) aktualūs taikant ir nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio DK nuostatų, susijusių su „darbuotojo, kuris vienas augina vaiką“ samprata, turinį.

42. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėja buvo aktyvi – Tarnybą apie aplinkybę, kad viena augina vaiką iki keturiolikos metų (gim. (duomenys neskelbtini), pirmą kartą informavo 2010 m. kovo 29 d. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pagal šį prašymą Tarnyba pareiškėjai taikė jos prašytą papildomą neapmokestinamųjų pajamų dydį. Apie minėtą aplinkybę pareiškėja Tarnybą pakartotinai informavo 2014 m. lapkričio 10 d., pridėdama ištuokos liudijimo kopiją; taip pat 2020 m. vasario 6 bei 10 d. raštais, prie kurių pridėjo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. spalio 12 d. sprendimą dėl pareiškėjos santuokos nutraukimo, kuriame pareiškėjos nepilnamečio sūnaus gyvenamoji vieta nustatyta kartu su motina, t. y. su pareiškėja (teismo sprendimo dalis dėl santuokos nutraukimo, nepilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos su pareiškėja nustatymo ir išlaikymo įsiteisėjo 2009 m. lapkričio 12 d.).

43. Įvertinus aptartus bylai aktualius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, atsižvelgus į bylos duomenis (pareiškėjos santuoka buvo nutraukta, teismo sprendimu vaiko gyvenamoji vieta buvo nustatyta su pareiškėja), matyti, jog pareiškėja nuo 2009 metų pabaigos iki 2019 m. birželio 18 d. faktiškai viena augino vaiką iki keturiolikos metų. Šios išvados niekaip nekeičia aplinkybė, jog vaiko tėvas minėtu laikotarpiu buvo įpareigotas vykdyti pareigą materialiai išlaikyti nepilnametį vaiką, kadangi sąvokos „vaiko išlaikymas“ ir „vaiko auginimas“ nėra tapačios.

Dėl Vidaus sistemos pareigūnų, kurie vieni augina vaiką iki keturiolikos metų, teisės į papildomas kasmetines atostogas

44. Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu Nr. IX-1538, 32 straipsnyje „Kasmetinės atostogos“ nustatyta, kad pareigūnams kasmetinių atostogų trukmė nustatoma atsižvelgiant į pareigūnų vidaus tarnybos stažą: 1) iki 10 metų – 30 kalendorinių dienų; 2) nuo 10 iki 15 metų – 35 kalendorinės dienos; 3) nuo 15 iki 20 metų – 40 kalendorinių dienų; 4) 20 metų ir daugiau – 45 kalendorinės dienos (32 str. 1 d.).

45. Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2015 m. birželio 25 d. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto pakeitimo įstatymu Nr. XII-1855, 40 straipsnyje „Kasmetinės atostogos“ nustatyta, kad pareigūnams nustatoma tokia kasmetinių atostogų trukmė, atsižvelgiant į pareigūnų vidaus tarnybos stažą: 1) iki 10 metų – 30 kalendorinių dienų; 2) nuo 10 iki 15 metų – 35 kalendorinės dienos; 3) nuo 15 iki 20 metų – 40 kalendorinių dienų; 4) 20 metų ir daugiau – 45 kalendorinės dienos (40 str. 1 d.).

46. Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2018 m. birželio 29 d. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto pakeitimo įstatymu Nr. XIII-1381, 49 straipsnyje „Kasmetinės atostogos“ nustatyta, kad pareigūnams nustatomos tokios trukmės kasmetinės atostogos, atsižvelgiant į pareigūnų vidaus tarnybos stažą: 1) 22 darbo dienų – ištarnavusiems iki 5 metų; 2) 25 darbo dienų – ištarnavusiems nuo 5 iki 10 metų; 3) 29 darbo dienų – ištarnavusiems nuo 10 iki 15 metų; 4) 33 darbo dienų – ištarnavusiems nuo 15 iki 20 metų; 5) 37 darbo dienų – ištarnavusiems 20 metų ir daugiau (49 str. 1 d.). Pareigūnui, vienam auginančiam vaiką (įvaikį) iki keturiolikos metų arba neįgalų vaiką (įvaikį) iki 18 metų, suteikiamos papildomos 5 darbo dienų kasmetinės atostogos (49 str. 2 d.).

47. Šiuo atveju pažymėtina, jog ginčo laikotarpiu DK (2002 m. birželio 4 d. įstatymo Nr. IX-926, 2005 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. X-294 redakcijos) 166 straipsnyje buvo nustatyta, kad kasmetinių minimaliųjų atostogų trukmė – dvidešimt aštuonios kalendorinės dienos (1 d.); o darbuotojams, vieniems auginantiems vaiką iki keturiolikos metų, suteikiamos trisdešimt penkių kalendorinių dienų kasmetinės minimaliosios atostogos (2 d.). Nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio DK (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2603, 2016 m. lapkričio 3 d. įstatymo Nr. XII-2688 redakcijos), nustatyta, kad darbuotojams suteikiamos ne mažiau kaip dvidešimt darbo dienų (jeigu dirbama penkias darbo dienas per savaitę) kasmetinės atostogos (126 str. 2 d.); o darbuotojams, vieniems auginantiems vaiką iki keturiolikos metų suteikiamos dvidešimt penkių darbo dienų kasmetinės atostogos (jeigu dirbama penkias dienas per savaitę) (138 str. 1 d.).

48. Konstitucinis Teismas 2022 m. lapkričio 30 d. nutarimu konstatavo, jog įstatymų leidėjas Vidaus tarnybos statuto (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) 32 straipsnyje bei Vidaus tarnybos statuto (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 40 straipsnyje nustatęs, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, vieniems auginantiems vaiką (-us) iki keturiolikos metų, buvo suteiktos tokios pačios trukmės kasmetinės atostogos kaip ir kitiems vidaus tarnybos sistemos pareigūnams (t. y. juose neįtvirtinęs nuostatų dėl papildomų kasmetinių atostogų jiems), šių pareigūnų, vienų auginančių vaiką (-us) iki keturiolikos metų, atžvilgiu įtvirtino kitokį, mažiau palankų kasmetinių atostogų teisinį reguliavimą, palyginti su įtvirtintuoju darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis, valstybės tarnautojams, taip pat atitinkamiems pataisos pareigūnams, tarp šių papildomų kasmetinių atostogų suteikimo aspektu vienodoje (panašioje) padėtyje esančių asmenų kategorijų nesant tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kurie objektyviai pateisintų nevienodą jų traktavimą konkrečių šeimos, motinystės, tėvystės ir vaikystės apsaugos ir paramos joms priemonių nustatymo kontekste, taigi nepaisė Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo, jos 38 straipsnio 1, 2 dalių suponuojamų reikalavimų, taip pat pažeidė konstitucinį teisinės valstybės principą. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas pripažino, kad Vidaus tarnybos statuto (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) 32 straipsnis, Vidaus tarnybos statuto (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 40 straipsnis tiek, kiek juose nebuvo įtvirtintos papildomos kasmetinės atostogos vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, vieniems auginantiems vaiką (-us) iki keturiolikos metų, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 38 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

49. Konstituciniam Teismui ginčo laikotarpiu iki 2018 m. gruodžio 31 d. galiojusį Vidaus tarnybos statute įtvirtintą vidaus tarnybos sistemos pareigūnų kasmetinių atostogų teisinį reguliavimą tiek, kiek jame nebuvo įtvirtintos papildomos kasmetinės atostogos pareigūnams, vieniems auginantiems vaiką (-us) iki keturiolikos metų, pripažinus prieštaravusiu Konstitucijai, atsižvelgiant į Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalį, nustatančią, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, taip pat vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2022 m. lapkričio 30 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, nagrinėjamu atveju turi būti užpildyta dėl šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu antikonstituciniu pripažinto teisinio reguliavimo atsiradusi teisės spraga.

50. Pažymėtina, jog žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas galima užpildyti ad hoc (esant konkrečiai situacijai), teismams pagal savo kompetenciją sprendžiant bylas dėl individualaus visuomeninio santykio ir taikant (bei aiškinant) teisę. Teismai turi konstitucinę pareigą užtikrinti asmens, kuris kreipiasi į teismą dėl savo teisių ar laisvių pažeidimo, teises, laisves, kitas konstitucines vertybes; taigi teismai neabejotinai turi ir iš Konstitucijos kylančius įgaliojimus taikyti inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją – aukščiausiąją teisę. Nors galutinai pašalinti teisės spragas galima tik teisę kuriančioms institucijoms išleidus atitinkamus teisės aktus, tačiau visais atvejais yra nepaneigiama galimybė teismams žemesnės galios teisės akte esančią teisės spragą užpildyti ad hoc. Jeigu tokie teismų įgaliojimai būtų neigiami, nepripažįstami, tektų konstatuoti, kad teismai, spręsdami bylas, taiko ne teisę, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją, o tik įstatymą (apibendrinta šios sąvokos prasme), kad jie ne vykdo teisingumą pagal teisę, o tik formaliai taiko teisės aktų straipsnius (jų dalis), kad konstitucinėms vertybėms, inter alia asmens teisėms ir laisvėms, žala gali būti daroma (ir neatlyginama ar kitaip neatitaisoma) vien dėl to, kad atitinkamas teisėkūros subjektas tam tikrų santykių nesureguliuoja teisiškai (arba juos teisiškai sureguliuoja nepakankamai intensyviai), t. y. kad nors Konstitucijoje ir yra įtvirtintos tam tikros vertybės, jos nėra deramai ginamos ir saugomos pagal Konstituciją. Tai nesiderintų su teismų socialine ir konstitucine paskirtimi (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą; kt.).

51. Vadinasi, pareiškėjai manant, kad jos teisės dėl prieštaraujančiu Konstitucijai pripažinto teisinio reguliavimo (žr. šios Nutarties 48 p.) buvo pažeistos, ji turėjo teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad teisės iš tikrųjų buvo pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją. Toks teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas ad hoc, teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugai užtikrinti atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose.

52. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėja, kaip vidaus tarnybos sistemos pareigūnė, viena auginusi vaiką iki keturiolikos metų, kuriai iki 2018 m. gruodžio 31 d. Vidaus tarnybos statute nebuvo įtvirtintos papildomos kasmetinės atostogos ir todėl tokios atostogos jai nebuvo skaičiuojamos ir suteikiamos, turi teisę reikalauti jai tokias atostogas apskaičiuoti. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant pareiškėjos šioje byloje reiškiamą reikalavimą, taip pat į iki 2018 m. gruodžio 31 d.

DK įtvirtintą minimaliųjų kasmetinių atostogų darbuotojams, vieniems auginantiems vaiką iki keturiolikos metų, reglamentavimą, be kita ko, įvertinus šiuo metu Vidaus tarnybos statute įtvirtintą teisinį reguliavimą, pagal kurį pareigūnui, vienam auginančiam vaiką (įvaikį) iki keturiolikos metų suteikiamos papildomos 5 darbo dienų kasmetinės atostogos (Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2018 m. birželio 29 d. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto pakeitimo įstatymu Nr. XIII-1381) 49 str. 2 d.) bei aplinkybę, kad Vidaus tarnybos statutas ginčo laikotarpiu neribojo ir šiuo metu neriboja maksimalios vidaus tarnybos sistemos pareigūnų kasmetinių atostogų trukmės, pareiškėjai, kaip vidaus tarnybos sistemos pareigūnei vienai auginusiai vaiką iki keturiolikos metų, turėtų būti apskaičiuota 2010 m. sausio 1 d.–2018 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu dėl antikonstituciniu pripažinto teisinio reguliavimo jai nesuteikta papildomų kasmetinių atostogų dalis (2019 m. sausio 1 d.–2019 m. birželio 18 d. laikotarpiu papildomos kasmetinės atostogos pareiškėjai, kaip šiuo laikotarpiu vienai auginusiai vaiką iki keturiolikos metų, turėtų būti apskaičiuotos pagal nuo 2019 m. sausio 1 d. galiojančio Vidaus tarnybos statuto 49 straipsnio 2 dalį (žr.

šios Nutarties 46 p.). Nepaisant pareiškėjos reikalavimų, tai iki šiol nėra padaryta, todėl pažeista pareiškėjos teisė turi būti ginama teismui priimant sprendimą, kuriuo Tarnyba būtų įpareigota apskaičiuoti pareiškėjai tokią nepagrįstai nesuteiktų papildomų kasmetinių atostogų dalį. Teismui neapgynus šios pažeistos pareiškėjos teisės, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi pagal Konstitucijai prieštaraujantį įstatymą priimti sprendimai, kurie negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

53. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju nepagrįstais laikytini Tarnybos apeliacinio skundo argumentai, esą naudojantis prailgintomis atostogomis, papildomos atostogos už darbo stažą prie jų nepridedamos. Vidaus tarnybos statute įtvirtintos su pareigūnų stažu susietos socialinės garantijos nėra įvardijamos kaip prailgintos ir / ar papildomos kasmetinės atostogos. Be to, kaip minėta, Vidaus tarnybos statute nėra normų, nustatančių maksimalią pareigūnų kasmetinių atostogų trukmę, taigi nėra ir pagrindo reikalauti, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai pasirinktų tik kurią nors vieną iš savo prigimtimi su skirtingomis socialinėmis garantijomis susijusių (vidaus tarnybos pavojingumu, pobūdžiu, trukme, papildomais reikalavimais, atsakomybe bei stažu ir / ar šeimine padėtimi, vienam auginant vaiką iki keturiolikos metų) kasmetinių atostogų rūšių.

Dėl DK įtvirtinto trejų metų ieškinio senaties termino taikymo

54. Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl pareiškėjos teisės į papildomas kasmetines atostogas dėl to, kad ji 2010 m. sausio 1 d.–2019 m. birželio 18 d. laikotarpiu viena augino vaiką iki keturiolikos metų. Atsakovas prašo aptariamam ginčo laikotarpiui taikyti ieškinio senaties terminą.

55. Vidaus tarnybos statutas nereglamentuoja teisės pasinaudoti kasmetinėmis atostogomis senaties terminų, todėl nagrinėjamu atveju taikytinos su tuo susijusios DK nuostatos. DK (2002 m. birželio 4 d. įstatymo Nr. IX-926 redakcija, neteko galios nuo 2017 m. liepos 1 d.) 27 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas šio kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu šis kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir nuo 2017 m. liepos 1 d. galiojančio DK 15 straipsnio 2 dalyje.

56. Pažymėtina, jog DK yra patvirtintas inter alia įgyvendinant 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų (toliau – ir Direktyva 2003/88), kuri yra taikoma ir viešojo sektoriaus tarnautojams. Direktyvoje 2003/88 įtvirtinta, kad valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad kiekvienas darbuotojas turėtų teisę į bent keturių savaičių mokamas kasmetines atostogas pagal nacionalinės teisės aktais ir (arba) praktika nustatytas teisės į tokias atostogas ir jų suteikimo sąlygas (7 str. 1 d.); minimalus kasmetinių mokamų atostogų laikas negali būti pakeistas kompensacija, išskyrus tuos atvejus, kai yra nutraukiami darbo santykiai (7 str. 2 d.).

57. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje pabrėžiama, jog Direktyvos 2003/88 7 straipsnis atspindi ir sukonkretina Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pagrindinę teisę į mokamas kasmetines atostogas. Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalis iš esmės nedraudžia nacionalinės teisės normos, numatančios naudojimosi pagal šią direktyvą aiškiai suteikiama teise į mokamas kasmetines atostogas tvarką, įskaitant šios teisės praradimą pasibaigus referenciniam laikotarpiui arba perkėlimo laikotarpiui, tačiau su sąlyga, kad teisę į mokamas kasmetines atostogas praradusiam darbuotojui buvo suteikta galimybė faktiškai pasinaudoti šios direktyvos jam suteikiama teise (žr., pvz., 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimo Kreuziger, C‑619/16 42 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Taigi Direktyvos 2003/88 7 straipsnyje įtvirtinta teisė į mokamas kasmetines atostogas gali būti ribojama tik esant „ypatingoms aplinkybėms“ (žr., pvz., 2017 m. lapkričio 29 d. sprendimo King, C‑214/16 56 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

58. Spręsdamas dėl nacionalinės teisės nuostatose įtvirtinto teisės į mokamas kasmetines atostogas įgyvendinimo apribojimo, susijusio su nacionalinės teisės aktuose numatytos senaties taikymu, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad darbuotojas turi būti laikomas silpnesniąja darbo santykių šalimi, pareiga užtikrinti faktišką pasinaudojimą teise į mokamas kasmetines atostogas neturėtų būti visiškai perkelta darbuotojui, nes darbdaviui dėl to būtų suteikta galimybė nesilaikyti pareigų, kaip pretekstą nurodant, kad darbuotojas nepateikė prašymo išleisti mokamų kasmetinių atostogų (žr., pvz., 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimo Max-Planck-Gesellschaft zur Förderung der Wissenschaften, C‑684/16 41 ir 43 punktus). Todėl teisė į mokamas kasmetines atostogas pasibaigus referenciniam ar perkėlimo laikotarpiui gali būti prarasta tik su sąlyga, kad atitinkamas darbuotojas turėjo galimybę laiku faktiškai pasinaudoti šia teise (žr., pvz., 2022 m. rugsėjo 22 d. sprendimo LB (Prescription du droit au congé annuel payé), C-120/21 45 punktą).

59. Šiuo aspektu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad darbuotojas turi teisę į kasmetines atostogas, o darbdavys – pareigą suteikti jas tais pačiais darbo metais, už kuriuos atostogos yra suteikiamos; darbas turi būti organizuojamas nepažeidžiant darbuotojų teisių, taip pat teisių į kasmetinį poilsį, t. y. darbas turi būti organizuojamas taip, kad kiekvienas darbuotojas turėtų realią galimybę pasinaudoti jam įstatymo suteiktomis garantijomis, taip pat ir teise į kasmetines atostogas per tuos metus, už kuriuos atostogos suteikiamos, o ne vėliau (žr., pvz., 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2008).

60. Atsižvelgdama į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kad, nepaisant pareiškėjos aktyvumo nuo 2010 metų teikiant duomenis apie šeiminę situaciją (ištuoką ir tai, kad pareiškėja viena augino vaiką iki keturiolikos metų) bei prašymus dėl papildomų kasmetinių atostogų skaičiavimo, pareiškėjai visą ginčo laikotarpį, tebesitęsiant tarnybos teisiniams santykiams, nebuvo sudaryta reali galimybė, kaip asmeniui, aptariamu laikotarpiu vienam auginusiam vaiką iki keturiolikos metų, faktiškai pasinaudoti teise į papildomas kasmetines atostogas (žr. šios Nutarties 51–52 punktus) nei tais metais, kai tokios atostogos turėjo būti suteikiamos, nei vėliau (Tarnyba atsisakė skaičiuoti pareiškėjai tokias kasmetines atostogas), išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties termino eiga reikalavimui apskaičiuoti ir suteikti tokias papildomas kasmetines atostogas net ir negalėjo prasidėti. Todėl apeliacinio skundo argumentai, esą teisės aktai Tarnybai nenustatė pareigos teikti darbuotojams ataskaitas apie nepanaudotas kasmetines atostogas, taip pat kad pareiškėja dėl savo einamų pareigų ir turimo išsilavinimo turėjo žinoti, kaip yra skaičiuojamos kasmetinės atostogos, bei su tuo sutiko, nagrinėjamu atveju laikytini teisiškai nereikšmingais, o Tarnybos prašymas taikyti DK įtvirtinto trejų metų ieškinio senatį atmestinas.

61. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai įpareigojo Tarnybą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2019 m. birželio 18 d. kiekvienais metais pareiškėjai suteikti papildomas kasmetines atostogas kaip asmeniui, šiuo laikotarpiu vienam auginusiam vaiką iki keturiolikos metų. Taigi pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atsakovo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė