2020-10-01 Nr. AB-18191-3-62-3-02171-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2215-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02171-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. K. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, (toliau – ir atsakovas) 45 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovo atstovas, Pravieniškių PN-AK) 3 sektoriuje atliko nuo 2012 m. kovo 9 d. iki skundo padavimo dienos, tačiau senaties terminas negali būti taikomas, kadangi pažeidimai yra tęstinio pobūdžio, o Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) nenustato senaties termino.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad jis buvo kalinamas gyventi netinkančiuose, avariniuose pastatuose, kamerose vienu metu gyveno nuo 8 iki 16 žmonių, vienam asmeniui tekdavo nuo 1 iki 1,5 kv. m ploto. Patalpų plotą mažino jose esantys baldai ir kiti įrenginiai, patalpose buvo šalta, drėgna, langų kampuose, ant sienų ir lubų buvo pelėsis ir grybelis. Nuo sienų ant langų byrėjo tinkas, jo nuolat galėjo rasti lovoje, ant stalo, maiste, daiktuose ir drabužiuose. Nebuvo jokios ventiliacijos, naktinio apšvietimo, todėl jis buvo ne kartą užkliuvęs, atsitrenkęs ir net nukritęs. Dieninis apšvietimas buvo blogas, todėl jis negalėjo skaityti, rašyti ir mokytis, nuolat skaudėdavo akis ir galvą, pablogėjo regėjimas. Nebuvo gesintuvo, priešgaisrinės sistemos bei avarinio išėjimo, ant langų buvo uždėtos grotos, todėl kilus gaisrui pareiškėjas neturėtų galimybės išsigelbėti. Baldai nebuvo pritvirtinti prie žemės, dėl to nuolat kildavo sveikatai ir net gyvybei pavojingos situacijos. Patalpose buvo gausu parazitų, tarakonų ir blakių, dėl ko naktį jis negalėjo išsimiegoti, kankindavo jų įkandimai.

4. Pareiškėjas nurodė, jog iki 2015 m. gegužės 17 d. buvo 10–11 būryje, kuriame gyveno apie 250 nuteistųjų. Jis 11 būryje buvo apgyvendintas 8, 9 ir 14 gyvenamosiose patalpose, kuriose nuolat gyveno 8–16 nuteistųjų. 10–11 būriuose jam tekdavo laukti eilėse prie sanitarinių mazgų, juose buvo labai šalta, drėgna, gausu parazitų, pelėsio, blogas apšvietimas bei labai slidžios grindys, ant kurių jis buvo ne kartą paslydęs, nukritęs, susižeidęs. Praustuvių kiekis buvo per mažas, prausykloje nebuvo rankų džiovinimo aparato, vienkartinių rankšluosčių. 10-11 būrio pasivaikščiojimo kiemelis buvo apie 30 kv. m ploto. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) nustatė, jog vidutinis asmeninis pavaikščioti skirtas plotas asmeniui turi būti ne mažesnis nei 8 kv. m. Be to, pirmi 20 nuteistųjų iš 10–11 būrio galėjo pasivaikščioti už lokalinio sektoriaus ribų, tačiau ir tame pasivaikščiojimo kiemelyje buvo daug pažeidimų (nėra įrengta lietaus vandeniui nutekėjimo kanalizacija, nėra įrengta stogelių ir t. t.). Analogiška situacija buvo ir 3–6 būrių pasivaikščiojimo kiemeliuose. Tiek pasivaikščioti skirtas 8–9 būrio lokalinio sektoriaus kiemelis, tiek 3–6 būrių, tiek bendras pasivaikščiojimo kiemelis vienodai nutolę nuo gamybinių patalpų, todėl oras pasivaikščiojimo kiemeliuose yra prastas.

5. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad būriuose nebuvo įrengti laisvalaikio kambariai, atskiras tualetas personalui, nebuvo drabužių ir avalynės džiovyklos, nebuvo įrengtas valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlis. Pastatų stogas iki 2016 metų buvo padengtas šiferiu (asbestu). Sienos sutrūkinėjusios, pastato konstrukcijos su pažeidimais. Dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas patyrė didelius nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, fizinį skausmą, garbės ir orumo pažeminimą, stresą, depresiją, sveikatos pablogėjimą ir kančias.

6. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą prašė jį atmesti ir taikyti ieškinio senaties terminą.

7. Atsakovo atstovas paaiškino, kad pareiškėjui nuo 2012 m. kovo 9 d. iki 2015 m. kovo 1 d. buvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, o nuo 2015 m. kovo 2 d. iki 2015 m. lapkričio 4 d. vienam asmeniui teko 2,67 kv. m gyvenamojo ploto. Teisės aktai nustato, jog įkalinimo įstaigose gyvenamąsias ir bendrojo naudojimo patalpas turi valyti ten apgyvendinti nuteistieji. Baldai prie grindų tvirtinami tik drausmės grupėje ir kamerų tipo patalpose. Patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus. Remontai atliekami atsakovo atstovo lėšomis. Patalpos vėdinamos per langus, jose įrengtas dieninis apšvietimas, naktinio apšvietimo nebuvo. Pravieniškių PN-AK yra sudariusi sutartį, pagal kurią yra teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. 10–11 būriuose įrengta 12 praustuvių, 2 kojų plautuvės, 1 dušo sietelis, 10 klozetų ir 2 praustuvės. Dušinėje veikia 11 dušo purkštukų, prie dušo yra įrengti muilo dozatoriai ir ant grindų padėti kilimėliai. 3 sektoriuje yra sudaryti ir iškabinti evakuaciniai planai, įrengtos gaisrinės kopėčios, sudarytos ir suderintos gaisrinės instrukcijos, kurios iškabintos kiekviename būryje. Gesintuvai yra laikomi Kontrolės ir paleidimo punktuose. 11 būryje priešgaisrinės sistemos nebuvo įrengtos.

8. Atsakovo atstovas nurodė, kad poilsio kambariai nėra įrengti. Pastate, kuriame buvo 11 būrys, stogo dangoje buvo asbestinio šiferio, tačiau Pravieniškių PN-AK jokie darbai nebuvo atliekami. Gyvenamojoje zonoje atliekos nebuvo deginamos, o kas vyksta gamybinėje zonoje, kur veiklą vykdo valstybės įmonė (toliau – ir VĮ) „Mūsų amatai“, Pravieniškių PN-AK informacijos neturi. Kiemeliai nėra atskirti nuo sporto aikštynų, o 11 pasivaikščiojimo kiemelio plotas yra apie 390 kv. m. 3 sektoriaus būrių teritorijoje buvo įrengtos stacionarios drabužių džiovyklos, taip pat išduotos būriams nešiojamos džiovyklos. 3 sektoriuje veikia skalbykla ir džiovykla, sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Duomenų apie tai, jog pareiškėjui sveikatos pablogėjimą galėjo sukelti gyvenimo sąlygos Pravieniškių PN-AK, nėra.

II. 9. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. gegužės 17 d. sprendimu pareiškėjo A. K. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 1 300 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, kurią patyrė dėl neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų, atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2012 m. kovo 9 d. iki 2018 m. rugsėjo 28 d., ir pažymėjo, jog atsakovo atstovas prašė taikyti ieškinio senatį.

11. Teismas analizavo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktą, 1.127 straipsnio 1, 5 dalis ir nustatė, kad pareiškėjas skundą teismui išsiuntė 2018 m. rugsėjo 28 d. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas visą jo kalinimo Pravieniškių PN-AK laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie jo teisių pažeidimus. Teismas vadovavosi CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.131 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgė į EŽTT praktiką ieškinio senaties taikymo aspektu (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją (pareiškimo Nr. 36813/97), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, kad tokio pobūdžio pažeidimas nėra tęstinis pažeidimas (žr., pvz., 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011), įvertino tai, kad pareiškėjas skunde nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, ir darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties termino, todėl, atsakovo atstovui prašant, taikė ieškinio senatį ir pareiškėjo reikalavimo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų, buvusių už iki 2015 m. rugsėjo 27 d., atmetė. Teismas vertino pareiškėjo kalinimo sąlygas nuo 2015 m. rugsėjo 28 d. iki 2018 m. rugsėjo 28 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

12. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punktas nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose. Teismas nustatė, jog pareiškėjas nuo 2015 m. rugsėjo 28 d. iki 2018 m. rugsėjo 28 d. buvo paskirtas gyventi į: 9 būrio 6 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 16 kv. m, joje įrengtos 6 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 2,66 kv. m; 5 būrio 6 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 16,27 kv. m, joje įrengtos 5 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,254 kv. m; 1 būrio 7 gyvenamąją patalpą, kurioje buvo įrengtos 4 miegamosios vietos. Iš atsakovo atstovo pateiktos 1 būrio schemos teismas sprendė, jog neįmanoma nustatyti, koks 7 patalpos plotas. Teismas vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie pareiškėjo paskyrimus į būrius ir gyvenamąsias patalpas ir nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo skiriamas į 11 būrio 9 patalpą, 5 būrio 6 patalpą, 1 būrio 7 patalpą, o 11 būrio 14 gyvenamojoje patalpoje ir 3, 4 ir 6 būriuose nebuvo. Teismas vadovavosi oficialiais rašytiniais atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą bei jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių ir sprendė, kad pareiškėjui nuo 2015 m. rugsėjo 28 d. iki 2016 m. gegužės 29 d. teko 2,67 kv. m ploto (245 paras trūko 0,43 kv. m ploto bendrabučio tipo patalpose), nuo 2018 m. rugsėjo 19 d. iki 2018 m. rugsėjo 28 d. (10 parų) taip pat nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, kadangi atsakovo atstovas pateikė patalpų schemą, iš kurios neįmanoma nustatyti, koks 1 būrio 7 patalpos plotas. Teismas konstatavo, kad nuo 2015 m. rugsėjo 28 d. iki 2016 m. gegužės 29 d. ir nuo 2018 m. rugsėjo 19 d. iki 2018 m. rugsėjo 28 d. nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Teismas sutiko su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad kamerose esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose.

13. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir pareiškėjo nusiskundimus, susijusius su tuo, kad dėl didelio kiekio nuteistųjų buvo sunku pasinaudoti tualetu, trūko praustuvių, vertino kaip neatsiejamai susijusius su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir šio pažeidimo dalį.

14. Teismas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su netinkama oro temperatūra, ventiliacija, drėgme, naktiniu ir dieniniu apšvietimu, pelėsiu ant sienų ir lubų, parazitais aptarė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusios iki 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir HN 76:2010) 22–24, 26, 56 punktus bei iš esmės analogiškas nuostatas, įtvirtintas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d.

įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir HN 134:2015), 14, 16, 17 ir 39 punktuose ir vertino, kad gyvenamųjų patalpų natūralus vėdinimas užtikrinamas per langus. Teismas aptarė Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 11.6 punktą, nustatė, kad duomenų apie tai, jog buvo įrengtas naktinis apšvietimas atsakovo atstovas nepateikė, todėl liko nepaneigtas pareiškėjo tvirtinimas dėl naktinio apšvietimo neįrengimo.

Teismas pažymėjo, kad grotų įrengimą ant langų numato Eksploatavimo taisyklės. Teismas nurodė, kad atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie gyvenamųjų patalpų apšvietą, temperatūrą, drėgmę pareiškėjo buvimo jose laikotarpiu, duomenų apie tai, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją dėl netinkamo apšvietimo, temperatūros ar drėgmės nėra, nes atsakovo atstovas nurodė, jog pareiškėjas visą ginčo laikotarpį nesiskundė ir neteikė prašymų atlikti gyvenamųjų patalpų patikrinimą.

Teismas vertino, jog pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad gyvenamosiose patalpose netinkama temperatūra, vėdinimas, drėgmė, apšvietimas, tačiau nedetalizavo, kuo pasireiškė (ar galėjo pasireikšti) dėl minėtų neatitikimų patiriama neturtinė žala, todėl sprendė, kad nėra teisinio pagrindo išvadai, jog dėl apšvietimo, oro temperatūros ir kitų veiksnių pareiškėjas galėjo patirti jo nurodytą neturtinę žalą. Teismas pažymėjo, kad patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko patalpas, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio, drėgmės ar nešvaros gyvenamosiose patalpose.

15. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su nariuotakojais ir graužikais, teismas analizavo HN 134:2015 20 punktą, HN 76:2010 60 punktą ir nustatė, jog Pravieniškių PN-AK atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei nustačius buvimo pėdsakus, jie naikinami. Byloje yra paslaugų teikimo sutartis su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Dezinfa“, pateikti darbų atlikimo aktai, kurie patvirtina, jog pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje buvo atliekami darbai. Teismas vertino, kad šie duomenys patvirtina, jog ginčo patalpose kenkėjų kontrolės ir naikinimo paslaugos buvo teiktos nesilaikant sutartyje nustatytų įsipareigojamų atlikti šiuos darbus 2 kartus per mėnesį bei buvo rasta kenkėjų. Teismas pareiškėjo argumentus dėl buitinių kenkėjų buvimo patalpose, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu gyveno pareiškėjas, atmetė. Tačiau teismas, atsižvelgęs į tai, kad nė viename teismui pateiktame dokumente nebuvo užfiksuota pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog jis buvo sukandžiotas blakių, šį pareiškėjo argumentą atmetė.

16. Teismas, vertindamas skundo teiginius dėl pastato konstrukcijose buvusio asbesto, avarinio išėjimo, gesintuvų, priešgaisrinės sistemos nebuvimo, nustatė, kad atsakovo atsakovas nurodė, jog Pravieniškių PN-AK evakuaciniai išėjimai nustatyti ir paskelbti visuose būriuose, gesintuvai būriuose nėra laikomi, kadangi nuteistieji juos gadina. Gesintuvai yra saugomi Kontrolės ir paleidimo punktuose. Duomenų apie tai, jog yra avarinis išėjimas, atsakovo atstovas nenurodė, todėl teismas sprendė, kad pareiškėjo argumentai iš dalies pagrįsti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas šiuo aspektu jam padarytos žalos nepagrindė. Teismas nustatė, jog atsakovo atstovas nurodė, kad pastato stogo dangoje buvo asbestinio šiferio, tačiau Pravieniškių PN-AK jokie darbai nebuvo atliekami, šiuo metu pastatas renovuotas ir stogo danga pakeista bitumine. Teismas vertino, jog pareiškėjas skunde nenurodė, kada buvo atliekami darbai, byloje nėra pateikta įrodymų apie asbesto sukeltą žalą pareiškėjo sveikatai, todėl teismas atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų dėl asbesto naudojimo nekonstatavo.

17. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad Eksploatavimo taisyklėse nėra nustatyto reikalavimo pritvirtinti baldus prie grindų, pareiškėjo pretenzijas dėl nepritvirtintų baldų atmetė.

18. Teismas nurodė, kad Eksploatavimo taisyklėse nereglamentuoti lokalinio sektoriaus kiemelių dydžiai bei teisės aktuose nenustatyta, kiek pasivaikščiojimo kiemelių ploto turi tekti vienam nuteistajam. Teismas, atsižvelgęs į tai, jog aplinkybė, kad pareiškėjui teko naudotis pasivaikščiojimo kiemeliu su daug kitų nuteistųjų, yra neatsiejamai susijusi su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu, šią aplinkybę vertino kaip minėto pažeidimo dalį.

19. Teismas nurodė, kad Eksploatavimo taisyklių 19 punkte įtvirtinti reikalavimai įrengti atmosferos kritulių šalinimo sistemą ir 1,2 m pločio stogelius, skirtus nuteistiesiems pasislėpti nuo atmosferos kritulių, taikomi tik pasivaikščiojimo kiemuose įrengtoms kameroms, o ne pasivaikščiojimo kiemams bendrąja prasme, todėl pareiškėjo pretenzijas dėl lietaus vandens kanalizacijos šulinių bei stogelių nebuvimo pasivaikščiojimo kiemeliuose atmetė. Pagal Eksploatavimo taisyklių 20 punktą pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei (20 p.). Teismas aptarė HN 76:2010 18.3 punktą, atsižvelgė į tai, kad atsakovo atstovas nurodė, jog 10–11 būrio teritorijoje sporto aikštelės nebuvo, o sporto aikštelė buvo atskiroje teritorijoje atskirtoje nuo gyvenamųjų būrių tvoros, bei nurodė, jog sporto aikštelė nebuvo atskirta nuo pasivaikščiojimo kiemelio, todėl konstatavo HN 76:2010 18.3 punkto pažeidimą. Teismas nustatė, kad Pravieniškių PN-AK nepateikė jokių duomenų, paneigiančių pareiškėjo tvirtinimą dėl kiemelio oro taršos, todėl darė išvadą, kad pareiškėjo teiginiai dėl oro užterštumo pasivaikščiojimo kiemelyje liko nepaneigti.

20. Dėl neįrengtos batų ir drabužių džiovyklos, laisvalaikio kambario, atskiro tualeto personalui, kambario valymo inventoriui ir dezinfekavimo medžiagoms laikyti, teismas aptarė Eksploatavimo taisyklių 5.5, 5.6, 5.8, 5.9 punktus, atsakovo atstovo pateiktus duomenis, kuriuose nurodyta, jog 3 sektoriuje atskiroje patalpoje įrengtos skalbimo mašinos, džiovinimo vietos įrengtos būrio kiemuose, ir darė išvadą, kad tai neįrodo, jog batų ir drabužių džiovykla buvo įrengta būtent ginčo būriuose. Pravieniškių PN-AK neginčijo aplinkybės, kad ginčo būriuose nebuvo įrengtas laisvalaikio kambarys, tualetas personalui. Teismas sprendė, kad atsakovo atstovas ginčo laikotarpiu nevykdė Eksploatavimo taisyklių 5.5, 5.8 punktuose nustatytų reikalavimų įrengti laisvalaikio kambarį ir tualetą personalui. Teismas nurodė, kad konstatavus gyvenamojo ploto normos pažeidimą, pareiškėjui kalint 11 būryje, spręstina, kad papildomų baldų, laisvalaikiui skirtų daiktų, inventoriaus, džiovinamų drabužių užimamas plotas santykinai mažino vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą.

21. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su pastatų, kuriuose buvo 11 būrys, technine būkle, teismas vertino atsakovo atstovo pateiktus duomenis, jog 11 būrio stogo dangoje buvo asbestinio šiferio ir darė išvadą, jog tai patvirtina pareiškėjo teiginį dėl asbesto gyvenamojoje aplinkoje (kalint 11 būryje) buvimo. Nors atsakovo atstovas nurodė, jog 11 būrio pastatas renovuotas ir stogo danga pakeista į bituminę, atsakovo atstovas nepateikė teismui jokių įrodymų apie statinių, kuriuose buvo 11 būrys, sienų, stogų, techninę būklę, jos stebėjimus, kasmetines statinių, atskirų jų konstrukcijų ir inžinerinės įrangos apžiūras (statinių techninės priežiūros žurnalų kopijų), t. y. objektyvių duomenų, paneigiančių pareiškėjo tvirtinimą dėl prastos pastatų, kuriame buvo 11 būrys, techninės būklės – seno, nusidėvėjusio stogo, suskilusių sienų, netvarkingų durų ir sienų sąramų ir pan., todėl teismas pareiškėjo pretenzijas šiuo aspektu laikė pagrįstomis.

22. Teismas nustatė, kad pareiškėjui kalint bendrabučio tipo patalpose, 255 paras jis buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, buvo nustatyta ir kitų pažeidimų, ir konstatavo, jog tokie pažeidimai ir jų mastas sudarė realias prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, objektyviai galėjo sukelti jo nurodomas dvasines kančias, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu. Teismas sprendė, kad pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 1 300 Eur, o kitą skundo dalį atmetė.

III. 23. Pareiškėjas A. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gegužės 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo už pažeistas teises, nesudarant tinkamų gyvenimo sąlygų atliekant bausmę, tenkinti.

24. Pareiškėjas nurodo, kad nuteistajam sunku pateikti kai kuriuos įrodymus, nes jis su atsakovo atstovu nėra lygiavertės bylos proceso šalys. Pareiškėjas teigia, kad jam teko mažesnis gyvenamosios patalpos plotas negu jam priklauso pagal teisės aktų reikalavimus, o Pravieniškių PN-AK pateikia neišsamius duomenis, nurodydamas būrius ir nuteistųjų skaičių, nenurodydamas konkretaus gyvenamųjų patalpų ploto (nurodo gyvenamąjį plotą, bet nenurodo gyvenusių asmenų skaičiaus). Pareiškėjas įsitikinęs, jog tokiu būdu atsakovo atstovas bando gudrauti ir nepateikti tikslių duomenų. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad byloje pateikti duomenys apie 2012–2015 metų laikotarpį, už kurį teismas taikė ieškinio senaties terminą.

25. Pareiškėjo teigimu, teismas pritarė Pravieniškių PN-AK vykdomai aplaidžiai veiklai, toks teismo sprendimas neturės jokios prevencinės reikšmės padėčiai ištaisyti, jis pažeidžia kenčiančių nuo blogų kalinimo sąlygų asmenų teises ir visiškai ignoruoja pareiškėją, kaip žmogų. Pareiškėjo įsitikinimu, tai nėra teisingumo įgyvendinimas, žemina pasitikėjimą teismu, žemina teismo autoritetą, kompromituoja teismą kaip teisėsaugos instituciją, todėl to negalima toleruoti.

26. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gegužės 17 d. sprendimą ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti.

27. Atsakovo atstovas nurodo, kad teismas, iš dalies patenkindamas pareiškėjo skundą, neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes, netinkamai įvertino pateiktus įrodymus, todėl skundžiamas teismo sprendimas turi būti pakeistas.

28. Atsakovo atstovas teigia, kad teismas, iš dalies patenkindamas pareiškėjo skundą, nustatė, kad jam atliekant bausmę nuo 2015 m. rugsėjo 28 d. iki 2016 m. gegužės 29 d. jis buvo paskirtas gyventi į 9 būrį 6 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 16 kv. m, joje įrengtos 6 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 2,66 kv. m gyvenamojo ploto. Atsakovo atstovas atkreipia dėmesį, kad teismas netinkamai įvertino bylos medžiagą, kadangi pareiškėjas 9 būrio 6 gyvenamojoje patalpoje laisvės atėmimo bausmės neatliko. Teismas taip pat konstatavo, jog nuo 2018 m. rugsėjo 19 d. iki 2018 m. rugsėjo 28 d. (10 parų) nebuvo pareiškėjui užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, kadangi atsakovo atstovas pateikė patalpų schemą, iš kurios neįmanoma nustatyti, koks 1 būrio 7 gyvenamosios patalpos plotas. Atsakovo atstovo įsitikinimu, teismas nebuvo pakankamai aktyvus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 str. 4 d., 81 str.), kadangi neįpareigojo Pravieniškių PN-AK papildomai pateikti bylai reikšmingų duomenų, t. y. geresnės kokybės patalpų schemos, ar papildomai paaiškinti aplinkybes.

29. Atsakovo atstovas nurodo, kad teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus duomenis apie pareiškėjo bausmės atlikimą gyvenamosiose patalpose ir jam tekusį gyvenamąjį plotą. Atsakovo atstovas pažymi, kad Pravieniškių PN-AK nustatytas bausmės atlikimo režimas, pagal kurį dienotvarkėje nustatytu laiku nuo 6 val. 30 min. iki 22 val. 30 min. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Pravieniškių PN-AK nėra kalėjimo tipo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, pareiškėjas gyveno ir gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, o ši aplinkybė, nagrinėjant bylą, yra esminė. Atsakovo atstovo įsitikinimu, pareiškėjui tekusį santykinai mažą gyvenamąjį plotą iš dalies kompensavo nemaži kambario išmatavimai bei pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė. Atsakovo atstovas pabrėžia, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas yra tik santykinis dydis, t. y. apskaičiuojamas atsižvelgiant į patalpos plotą ir numatytą apgyvendinti nuteistųjų skaičių, tačiau neatspindi faktinės padėties, kadangi nuteistųjų skaičius nuolat keičiasi (miegamasis ne visada būna užpildytas dėl nuolatinės nuteistųjų rotacijos, kai nuteistieji išvyksta etapais į kitus pataisos namus, Laisvės atėmimo vietų ligoninę, lankosi Sveikatos priežiūros tarnyboje ir pan.).

30. Atsakovo atstovas nesutinka su teismo vertinimu, jog buvo neužtikrintos kalinimo sąlygos be parazitų. Atsakovo atstovas nurodo, kad Pravieniškių PN-AK 2014 m. lapkričio 14 d. buvo sudariusi sutartį su UAB „Dezinfa“, pagal kurią buvo teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Nuo 2016 m. lapkričio 23 d. Pravieniškių PN-AK sudarė sutartį su UAB „Utenos deratizacija“, pagal kurią teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Apie pastebėtus kenkėjus informuojama UAB „Utenos deratizacija“, kuri atlieka dezinfekciją, dezinsekciją ar deratizaciją (priklausomai nuo pastebėtų kenkėjų). Informacija apie suteiktą paslaugą registruojama Atliktų kenkėjų kontrolės darbų ataskaitoje. Patalpose pastebėjus kenkėjus, papildomai atliekamas kenkėjų naikinimas. Pravieniškių PN-AK kenkėjai naikinami 2 kartus per mėnesį visuose Pravieniškių PN-AK, atsižvelgiant į poreikį ar gavus nusiskundimų, o ne kiekvienoje gyvenamojoje patalpoje po 2 kartus kiekvieną kartą atvykus atlikti numatytus darbus. Atsakovo atstovas nurodo, kad ginčo patalpose, ginčo laikotarpiu kenkėjų kontrolė buvo atliekama, tai patvirtina į bylą pridėti Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo registravimo žurnalo kopijos. Atsakovo atstovas pažymi, kad buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje, higienos taisyklių privalo griežtai laikytis ne tik Pravieniškių PN-AK personalas, bet ir nuteistieji.

31. Atsakovo atstovas teigia, kad teismas netinkamai įvertino Pravieniškių PN-AK pateiktus duomenis, kadangi higienos norma HN 134:2015 nenustato sporto aikštyno atskyrimo, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas buvo sužalotas ar patyrė kitokių neigiamų pasekmių dėl sporto aikštyno neatitvėrimo.

32. Atsakovo atstovas nesutinka su teismo vertinimu, jog Pravieniškių PN-AK pateikti duomenys (pažyma), kuriuose nurodyta, jog 3 sektoriuje atskiroje patalpoje įrengtos skalbimo mašinos, džiovinimo vietos įrengtos būrio kiemuose, neįrodo, kad batų ir drabužių džiovykla buvo įrengta būtent ginčo būriuose. Atsakovo atstovo vertinimu, nėra pagrindo netikėti Pravieniškių PN-AK pateiktomis oficialiomis pažymomis, kuriose yra nurodoma informacija apie džiovyklų įrengimą ir kt. Atsakovo atstovas teismui teikė informaciją, susijusią tik su būriais, kuriuose pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę, todėl nėra pagrindo jais abejoti.

33. Atsakovo atstovas vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir teigia, jog pripažįstama, kad asbesto gaminiai pavojų sveikatai kelia tik tuomet, kai jie yra ardomi, laužomi ar kitaip apdorojami, nenustatoma, kad asbesto plaušeliai, kurie konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, kenkia sveikatai. Iš byloje pateiktų duomenų nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjo sveikatai buvo padaryta žala dėl asbesto, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad asbesto gaminių buvimas gyvenamojoje aplinkoje kėlė grėsmę jo sveikatai ir gyvybei. Pareiškėjas dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų į psichologinės tarnybos specialistus nesikreipė. Taip pat nesikreipė ir į medikus. Atsakovo atstovas daro išvadą, kad pareiškėjas nepatyrė neigiamų išgyvenimų, sveikatos sutrikimų, kuriems galėjo daryti įtaką blogos gyvenimo sąlygos.

34. Atsakovo atstovas pažymi, jog EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama satisfakcija už patirtą teisės pažeidimą, t. y. teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas žalos atlyginimas pinigais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 35. Bylos dalykas – 45 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui A. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, pagal CK 6.271 straipsnį dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK nuo 2012 m. kovo 9 d. iki 2018 m. rugsėjo 28 d.

36. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytus nusiskundimus dėl jam neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, jog Pravieniškių PN-AK pareiškėjui nuo 2015 m. rugsėjo 28 d. iki 2016 m. gegužės 29 d. teko 2,67 kv. m ploto (245 paras trūko 0,43 kv. m ploto bendrabučio tipo patalpose), nuo 2018 m. rugsėjo 19 d. iki 2018 m. rugsėjo 28 d. (10 parų) taip pat nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma; nebuvo įrengta batų ir drabužių džiovykla, laisvalaikio kambarys, tualetas personalui; pareiškėjas buvo kalinamas 11 būryje, kuris yra pastate, kurio būklė netinkama – senas, nusidėvėjęs stogas, suskilusios sienos, netvarkingos durys ir sienų sąramos ir pan.; patalpose buvo buitinių kenkėjų; 10–11 būrio teritorijoje nebuvo sporto aikštelės, ji buvo atskiroje teritorijoje, atskirtoje nuo gyvenamųjų būrių tvoros, sporto aikštelė nebuvo atskirta nuo pasivaikščiojimo kiemelio; pasivaikščiojimo kiemelyje buvo užterštas oras. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pareiškėjui priteistas 1 300 Eur neturtinės žalos atlyginimas iš esmės dėl to, kad 255 paras jis buvo laikomas pažeidžiant minimalaus ploto reikalavimus. Pažymėtina, kad pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinės žalos, patirtos nuo 2012 m. kovo 9 d. iki 2015 m. rugsėjo 27 d. (įskaitytinai), atlyginimą pirmosios instancijos teismas taikė sutrumpintą ieškinio senatį ir šį reikalavimą atmetė.

37. Pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniais skundais apskundė tiek pareiškėjas, tiek atsakovas. Pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų patenkintas jo skundas. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, pritarė atsakovo atstovo vykdomai aplaidžiai veiklai, priimtas sprendimas nėra teisingumo įgyvendinimas ir žemina pasitikėjimą teismu, žemina teismo autoritetą. Pareiškėjo teigimu, jo skundo argumentai liko nepaneigti, jis buvo nurodęs, kad buvo laikomas mažesnio ploto patalpose, patalpose nuolat veisiasi kraujasiurbiai, nariuotakojai: blakės, blusos, tarakonai, pareiškėjui (nuteistajam) sudėtinga pateikti kai kuriuos įrodymus, atsakovo atstovas pateikė ne visus duomenis. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą – pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatant netinkamas pareiškėjo kalinimo sąlygas. Taip pat atsakovas nurodo, kad šiuo atveju nebuvo pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, nes pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo teisei apginti.

38. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

39. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pabrėžia, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Šiuo atveju pareiškėjas nenurodo bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjo skunde nurodytų jam neužtikrintų kalinimo sąlygų ir priteistos neturtinės žalos atlyginimo, taikytos ieškinio senaties turėtų būti pripažintos neteisingomis.

40. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas abstrakčiais teiginiais, t. y. nenurodoma, kokie įrodymai nebuvo išreikalauti iš atsakovo, kokius neteisingus duomenis pateikė atsakovas, kokius konkrečius teisės aktus pažeidė atsakovo atstovas, o pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo to nenustatė.

41. Įvertinus pareiškėjo nurodytus abstrakčius nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentus, atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kuriais nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis neužtikrintomis pareiškėjo kalinimo sąlygomis ir patirta neturtine žala, galima daryti išvadą, jog bylos šalys nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.

42. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

43. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos šalių pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų ir jo patirtos neturtinės žalos.

44. Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013; kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

45. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, jei atsakovo atstovo byloje pateikti duomenys apie tai, kiek asmenų nurodytais laikotarpiais gyveno konkrečioje kameroje, koks konkretus gyvenamasis plotas teko kiekvienam, yra netikslūs ir nepakankami, skaičiuojant plotą, tekusį asmeniui, atsižvelgiama į miegamųjų vietų skaičių gyvenamojoje patalpoje ir bendrą kameros plotą. Tokiu atveju sprendžiama, ar vidutiniškai pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas atitiko teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018; kt.).

46. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl per mažai jam tekusio ploto, atsakovo atstovo pateiktus įrodymus, kuriais nebuvo paneigtos pareiškėjo pretenzijos, pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjui 255 paras nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas ir dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

47. Vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2017 m. spalio 17 d. sprendimą byloje S. ir D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 71024/13, 71974/13)), tuo atveju, jeigu kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m ploto pataisos namuose, tai taip pat reiškia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, net jei asmenims, laikomiems pataisos namuose, ir suteikiama judėjimo laisvė. Todėl atmestini atsakovo argumentai, jog šiuo atveju būtina atsižvelgti į pareiškėjo kalinimo įstaigos režimo pobūdį ir suteikiamą pakankamą judėjimo laisvę viso pataisos namų lokalinio sektoriaus teritorijoje, dėl ko teisės pažeidimas esą laikytinas minimaliu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1795-556/2019).

48. Pažymėtina, kad valstybė turi užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje M. ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12, Nr. 29292/12, Nr. 69598/12, Nr. 40163/13, Nr. 66281/13, Nr. 70048/13 ir Nr. 70065/13); 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04)).

49. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).

50. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, kad nuo 2018 m. rugsėjo 19 d. iki 2018 m. rugsėjo 28 d. (10 parų) pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, rėmėsi tuo, jog atsakovas pateikė patalpų schemą (b. l. 116), iš kurios neįmanoma nustatyti, koks yra 1 būrio 7 patalpos plotas. Atsižvelgiant į atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo pakankamai aktyvus, kadangi neįpareigojo atsakovo papildomai pateikti geresnės kokybės patalpų schemos ar papildomai paaiškinti aplinkybes, konstatuotina, kad atsakovui procese buvo sudarytos visos galimybės teikti įrodymus, iš jų ir paaiškinimus, atsakovui buvo žinoma pareiga pateikti įrodymus, nustatyta ABTĮ 56 straipsnio 4 dalyje. Be to, pirmosios instancijos teismas 2018 m. spalio 10 d. nutartimi (b. l. 7) įpareigojo atsakovą pateikti duomenis apie patalpų plotą, gyvenusius asmenis ir kt.

51. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pareiškėjas nuo 2015 m. rugsėjo 28 d. iki 2016 m. gegužės 29 d. neatliko bausmės 9 būrio 6 gyvenamojoje patalpoje, tačiau nenurodo, kurioje patalpoje pareiškėjas atliko bausmę ir kad toje patalpoje buvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma (3,1 kv. m). Patikrinus atsakovo pateiktus duomenis (b. l. 10, 24–26, 100–118), nustatyta, kad pareiškėjas bausmę atliko 11 būrio 9 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas – 16 kv. m, joje įrengta 6 miegamosios vietos, t. y. vienam asmeniui teko 2,67 kv. m gyvenamojo ploto.

52. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis minėtomis įrodinėjimo naštos paskirstymo tokio pobūdžio bylose taisyklėmis, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, atsakovo atsikirtimus į skundą bei įvertinęs bylos įrodymus ir aktualų teisinį reglamentavimą, sprendė, kad liko nepaneigti pareiškėjo argumentai, jog nebuvo įrengta batų ir drabužių džiovykla, laisvalaikio kambarys, tualetas personalui; pareiškėjas buvo kalinamas 11 būryje, kuris yra pastate, kurio būklė netinkama – senas, nusidėvėjęs stogas, suskilusios sienos, netvarkingos durys ir sienų sąramos ir pan.; patalpose buvo buitinių kenkėjų; 10–11 būrio teritorijoje nebuvo sporto aikštelės, ji buvo atskiroje teritorijoje, atskirtoje nuo gyvenamųjų būrių tvoros, sporto aikštelė nebuvo atskirta nuo pasivaikščiojimo kiemelio, pasivaikščiojimo kiemelyje buvo užterštas oras.

53. Atsakovas nurodo, kad ginčo patalpose buvo atliekama kenkėjų kontrolė pagal atsakovo atstovo ir įmonių, atliekančių kenkėjų kontrolės paslaugas, sutartis. Tačiau šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo atstovo sudarytą paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, pateiktus darbų atlikimo aktus, nustatė, kad ginčo patalpose kenkėjų kontrolės ir naikinimo paslaugos buvo teiktos nesilaikant sutartyse nustatytų įsipareigojamų atlikti šiuos darbus 2 kartus per mėnesį bei buvo rasta kenkėjų. Atsakovas, teigdamas, kad kenkėjai naikinami 2 kartus per mėnesį visoje įstaigoje, atsižvelgiant pagal poreikį ar gavus nusiskundimų, o ne kiekvienoje gyvenamojoje patalpoje, nenurodo jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, nebuvo būtinybės atlikti tokio naikinimo 2 kartus per mėnesį.

54. Pirmosios instancijos teismas nepripažino pagrįstais pareiškėjo argumentų dėl atsakovo neteisėtų veiksmų naudojant asbestą, nurodė, kad byloje nėra pateikta įrodymų apie asbesto sukeltą žalą pareiškėjo sveikatai (žr. sprendimo 8 lapą), tačiau nustatė, kad pareiškėjas buvo kalinamas 11 būryje, kuris yra pastate, kurio būklė netinkama – senas, nusidėvėjęs stogas (stogo dangoje buvo asbestinio šiferio), suskilusios sienos, netvarkingos durys ir sienų sąramos ir pan. (žr. sprendimo 9 lapą). Pažymėtina, kad iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio nematyti, jog buvo nustatyta, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą dėl to, jog atsakovas neužtikrino, kad pastatų konstrukcijose nebūtų asbesto.

55. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Higienos normos HN 76:2010 18.3 punkte buvo nurodyta, jog sporto aikštynai turi būti papildomai aptverti, sporto įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, nekelti pavojaus laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų bei personalo sveikatai ir gyvybei, įvertinęs tai, kad 10–11 būrio teritorijoje sporto aikštelės nebuvo, sporto aikštelė buvo atskiroje teritorijoje, atskirtoje nuo gyvenamųjų būrių tvoros, t. y. sporto aikštelė nebuvo atskirta nuo pasivaikščiojimo kiemelio, konstatavo HN 76:2010, galiojusios iki 2015 m. lapkričio 1 d., 18.3 punkto pažeidimą. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nepagrįstai nustatytas šis pažeidimas, tačiau nenurodomi jokie teisiniai argumentai, dėl kurių pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė HN 76:2010, galiojusios iki 2015 m. lapkričio 1 d., t. y. dalį ginčo laikotarpio (nuo 2015 m. rugsėjo 28 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d.), 18.3 punktą.

56. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo apeliaciniame skunde nurodomą atsakovo pateiktą pažymą (b. l. 72–73), kurioje nurodyta, jog 3 sektoriuje atskiroje patalpoje įrengtos skalbimo mašinos, džiovinimo vietos įrengtos būrio kiemuose, konstatavo, kad ši pažyma neįrodo, jog batų ir drabužių džiovykla buvo įrengta būtent ginčo būriuose. Įvertinus atsakovo pažymos turinį, sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentacija šiuo aspektu, nes pažymoje nėra duomenų apie būrius, kuriuose kalėjo pareiškėjas.

57. Nagrinėjant atsakovo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo išvada priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, pažymėtina, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

58. Atsakant į klausimą, ar pareiškėjui priteistas neturtinės žalos, sukeltos neužtikrinant minimalios gyvenamosios patalpos erdvės, atlyginimas šiuo atveju laikytinas proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

59. Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje administracinėje byloje nustatyto pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo (minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo) mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas nustatytas pareiškėjui neužtikrintas kalinimo sąlygas, mano, jog nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas nelaikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą.

60. Atsižvelgus į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjui pagrįstai priteistas 1 300 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

61. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė