2025-06-18 Nr. AB-10463-3-61-3-02318-2024-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2020-442/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02318-2024-5

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. birželio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. P. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas).

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja A. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. gegužės 1 d. sprendimą 24S112228 (toliau – ir Sprendimas dėl leidimo, 2024 m. gegužės 1 d. sprendimas); 2) Migracijos departamento 2024 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. 24S121563 (toliau – ir Sprendimas dėl draudimo atvykti, 2024 m. gegužės 15 d. sprendimas) (toliau kartu – ir Sprendimai); 3) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Lietuva). Pareiškėja taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Sprendimu dėl leidimo Migracijos departamentas nusprendė atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o Sprendimu dėl draudimo atvykti nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. gegužės 15 d. iki 2026 m. lapkričio 14 d. Sprendimai yra neteisėti, nepagrįsti ir neproporcingi, pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtintus įstatymo viršenybės, proporcingumo principus ir turėtų būti panaikinti. Sprendimai priimti, remiantis Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) rašte pateikta informacija, neatlikus pareiškėjos aplinkybių individualaus vertinimo, todėl neatitinka administraciniam aktui keliamų reikalavimų, t. y. Sprendimai yra nepagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir nemotyvuoti.

2.2. Pareiškėja nežino Sprendimo dėl draudimo atvykti motyvų. Skundžiamas sprendimas pareiškėjai nėra pateiktas. Pateiktoje informacijoje apsiribota nuoroda į teisės aktus, nurodant, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Jokių individualių argumentų pateiktoje informacijoje nenurodoma. Priimtu administraciniu teisės aktu pareiškėjai sukuriamos teisinės pasekmės, tačiau neatsižvelgta į konkrečias aplinkybes, įskaitant pareiškėjos teisinį santykį su Lietuvos Respublika, jos ir jos artimųjų interesus ir nesilaikyta proporcingumo principo. Nežinodama konkrečių skundžiamo sprendimo pagrindų, pareiškėja yra priversta pati bandyti atspėti viešojo administravimo subjekto argumentus, pateikti paaiškinimus.

2.3. VSD 2024 m. vasario 15 d. pateikė išvadą Nr. 18-1547 (toliau – ir Išvada), kurioje nurodyta, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjos grėsmė kildinama iš to, kad pareiškėja ilgą laiką, t. y. 22 m. (1992–2014 m.) tarnavo Baltarusijos Respublikos (toliau – ir Baltarusija) kariuomenėje, o tai, esant dabartinei geopolitinei situacijai, ypač didina grėsmės galimybę valstybės saugumui.

2.4. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) ištekėjo ir išvyko iš Lietuvos, buvusiam sutuoktiniui gavus paskyrimą dirbti Ukrainoje kariniame padalinyje. Vėliau buvęs pareiškėjos sutuoktinis buvo paskirtas tarnauti Baltarusijoje, Baranovičiuose, kur jai nebuvo kito darbo, kaip tik įsidarbinti kariniame padalinyje. Šiame dalinyje ji dirbo 1992–2014 m., paliekant darbą eilinio (grandinio) laipsniu. Asmens tarnyba karinėse pajėgose, sprendžiant dėl asmens pavojingumo Lietuvos saugumui, turėtų būti vertinama visumoje kartu su jo atliekamais, planuojamais atlikti arba realiai galimais atlikti veiksmais, atsižvelgiant į jo faktiškai egzistuojančias galimybes bei ryšius su kitais asmenimis, darbinę veiklą ir kt. aplinkybes. Ginčo atveju toks vertinimas nebuvo atliktas. Jokių kitų įrodymų, patvirtinančių pareiškėjos keliamą grėsmę nėra surinkta. Galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu) paneigiamas atsižvelgiant į pareiškėjos amžių ir toliau pateiktas aplinkybes, paneigiančias pareiškėjos lojalumo A. Lukašenkos režimui galimybę. Šios aplinkybės nebuvo vertintos priimant Sprendimus.

2.5. Pareiškėjos lojalumą Baltarusijos jėgos struktūroms paneigia jos teisiniai, kultūriniai ir socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublika. Pareiškėja yra lietuvių kilmės asmuo. Pareiškėja gimė (duomenys neskelbtini), Vilniaus m., (duomenys neskelbtini), pareiškėjos gimtoji kalba – lietuvių. Pareiškėja lankė lietuvių mokyklą, įgijo profesinį išsilavinimą lietuvių kalba. 2006 m. lapkričio 3 d. pareiškėja neteko Lietuvos Respublikos pilietybės atsižvelgiant į įgytą Baltarusijos Respublikos pilietybę. Pareiškėjos tėvai ir seneliai yra lietuviai, ji yra pateikusi prašymą išduoti lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą. Nuo 2014 m. pareiškėja gyvena Lietuvoje. Sprendimas apriboti lietuvių kilmės asmens teisę gyventi Lietuvos Respublikoje prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Aplinkybės, susijusios su pareiškėjos lietuvių kilme ir Konstitucijoje įtvirtinta lietuvio kilmės asmens teise apsigyventi Lietuvoje nebuvo nagrinėtos priimant Sprendimus.

2.6. Pareiškėja prašė pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad Lietuvoje gyvena jos tėvai, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Pareiškėjos senyvo amžiaus tėvams ((duomenys neskelbtini)) yra būtina nuolatinė priežiūra. Lietuvoje gyvena pareiškėjos brolis, Lietuvos Respublikos pilietis, kuris negali prižiūrėti tėvų, nes gyvena Mažeikiuose ir augina trynukus. Lietuvoje taip pat gyvena pareiškėjos dukra ir anūkė, Lietuvos Respublikos pilietės. Priimant Sprendimus, nebuvo įvertinti pareiškėjos tėvų ir anūkės interesai. Priimant sprendimą atsisakyti pakeisti leidimą gyventi nebuvo tinkamai atsižvelgta į prioritetinį vaiko interesą, pareiškėjos šeimos teisę į privatų gyvenimą ir šeimą, įtvirtintą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje. Priimdamas Sprendimus, išskiriančius šeimą, atsakovas neatliko kompetentingo nepilnamečio vaiko interesų vertinimo ir jų vertinimo santykyje su ginamu interesu.

2.7. Taip pat nebuvo tinkamai įvertintas ir pareiškėjos integravimasis Lietuvoje. Pareiškėja yra sukūrusi ilgalaikius ekonominius ryšius Lietuvoje, paneigiančius lojalumo Baltarusijos režimui galimybę, kurie nebuvo įvertinti. Pareiškėja nuo 2022 m. dirbo Grigiškių gimnazijoje, tačiau turėjo nutraukti neterminuotus darbo santykius pasibaigus turėto leidimo gyventi galiojimui. Pareiškėją su Lietuva sieja ir platūs socialiniai ryšiai. Pareiškėja čia gimė, užaugo ir gyvena pastaruosius 10 metų.

2.8. Nuo plataus masto karo veiksmų Ukrainoje pradžios pareiškėja Baltarusijoje lankėsi tik vieną kartą – 2022 m. balandžio mėn. Pareiškėja klausimyne pateikė tikslius duomenis, taip pat ir dėl darbo Baltarusijos karinėse pajėgose, todėl nėra pagrindo abejoti jos nurodomomis politinėmis pažiūromis, paneigiančiomis lojalumo Baltarusijos struktūroms grėsmę. Viešai reiškiamos politinės pažiūros, persekiojimo grėsmė kilmės valstybėje nebuvo vertintos priimant sprendimą dėl pareiškėjos valstybės saugumui keliamos grėsmės. Pareiškėjos senelis J. P. buvo represuotas už pasipriešinimą okupaciniams režimams. Ši aplinkybė, paneigianti lojalumo Baltarusijos režimui galimybę, taip pat nebuvo nagrinėta priimant Sprendimus.

2.9. Sprendimuose nėra pakankamai duomenų konstatuoti, kad pareiškėjos buvimas Lietuvoje keltų realią grėsmę Lietuvos valstybės saugumui – pareiškėjos darbas Baltarusijos karinėse pajėgose iki 2014 m. vertinimo metu negali būti atsietas nuo pareiškėjos amžiaus, jos šeiminių ir socialinių ryšių Lietuvoje ir kitų nurodytų aplinkybių, bei savaime nėra pakankamas konstatuoti pareiškėjos pavojingumą valstybės saugumui; iš Sprendimų turinio negalima vienareikšmiškai spręsti, kad buvo atliktas kompleksinis kitos informacijos, susijusios su pareiškėja (pareiškėjos ir jo šeimos santykis su Lietuva, tėvų priežiūros poreikis, vaiko interesas) vertinimas. Priimtu administraciniu teisės aktu sukuriamos teisinės pasekmės pareiškėjai, tačiau neatsižvelgta į konkrečias aplinkybes, užsienietės individualius interesus ir nesilaikyta proporcingumo principo.

2.10. Pareiškėjos biografijos faktai negali būti vertinami atsietai nuo kitų su pareiškėja susijusių duomenų. Nagrinėjamu atveju nebuvo įvertintas praėjęs laiko tarpas nuo tarnavimo kariuomenėje, pareiškėjos amžius, pareiškėjos, kaip lietuvių kilmės asmens konstitucinės teisės, šeiminiai ryšiai Lietuvoje, pareiškėjos ekonominiai ryšiai, iškreiptai vertinti pareiškėjos teikiami argumentai apie jos politines pažiūras, nenustatyta jokių pareiškėjos ryšių su Baltarusijos valstybės valdžios institucijomis ar jose tarnaujančiais asmenimis, todėl nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui tyrimas. Vien faktas, kad pareiškėja iki 2014 m. dirbo Baltarusijos karinėse pajėgose, nesant jokių kitų papildomų indikacijų, nėra pakankamas vienareikšmiškai konstatuoti pareiškėjos keliamos grėsmės egzistavimą valstybei.

2.11. Nei VSD, nei Migracijos departamentas neatliko individualaus pareiškėjos galbūt keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimo, kaip to reikalaujama pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas). Sprendimai priimti formaliai remiantis Išvadoje pateikta bendro pobūdžio informacija ir pačios pareiškėjos klausimyne nurodytu biografijos faktu. Todėl Sprendimai neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones tinkamai motyvuoti.

3. Pareiškėja prašė stabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu spręsti, ar taikyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 „Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 20 punkto nuostata, pagal kurią užsienietis apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką informuojamas Migracijos departamento raštišku pranešimu, nesiunčiant paties sprendimo atitinka Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam teisminės gynybos principui, VAĮ nuostatoms, įtvirtinančioms motyvavimo ir atsakingo valdymo pareigą ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatoms, įtvirtinančioms teisę kreiptis į teismą. Minėta teisės norma asmeniui, kurio teisės yra apribojamos, neleidžia suvokti tokio apribojimo pagrindo ir atima veiksmingą galimybę jį ginčyti.

4. Atsakovas atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

5. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

5.1. Pareiškėja 2023 m. lapkričio 20 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu (šeimos susijungimo atvejis). Pareiškėja, pildydama klausimyną nurodė, kad 1992–2014 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje. Migracijos departamentas gavo VSD Išvadą, kurioje nurodyta, kad pareiškėja, tarnaudama Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Migracijos departamentas, įvertinęs VSD Išvadą ir kitus duomenis, priėmė skundžiamus Sprendimus.

5.2. Sprendime dėl leidimo nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

5.3. Priimant Sprendimus, buvo įvertinti pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai, socialiniai, ekonominiai. Migracijos departamentas įvertino ir pareiškėjos apklausos metu gautus duomenis. Pareiškėja pasirinko tarnybą savo noru, tarnavo ilgai, tarnybos tikslas – pensija, kurią dabar gauna, Baltarusijoje turi ir nekilnojamojo turto, dažnai vyksta į Baltarusiją, t. y. pareiškėja nėra nutraukusi ryšių su Baltarusija, o tai gali kelti papildomų rizikų ir galbūt sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti kontaktus. Išvada yra pagrįsta darbu Baltarusijos Respublikos institucijoms, lojalumu joms, t. y. remiantis asmeniškai su pareiškėja susijusiomis ir nuo jos priklausiusiomis aplinkybėmis (jos tarnyba). Pareiškėja ilgą laiką (22 metus) nepertraukiamai, savo noru tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, todėl iki šiol gali palaikyti ryšius su Baltarusijos kariuomenėje likusiais kolegomis ar pareigūnais ir tai yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad toks ryšių palaikymas gali suponuoti pareiškėjos pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

5.4. Pareiškėja nėra nutraukusi ryšių su Baltarusija (gauna pensiją, turi nekilnojamąjį turtą, dažnai vyksta į Baltarusiją), nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, kurios neabejotinai liudytų pareiškėjos akivaizdų priešiškumą Baltarusijos oficialiosios valdžios politikai (apklausos metu vengė atsakymų į klausimus dėl Krymo, Rusijos agresijos, rinkimų Baltarusijoje, atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės ir įgijo Baltarusijos pilietybę), veikimą prieš režimą, todėl nėra pagrindo iš esmės paneigti jos lojalumo Baltarusijos valdžiai. Tarnybos pobūdis, kai byloje nenustatyta priešingai, lemia ir teisinį vertinimą, ar asmuo gali būti vertinamas kaip Baltarusijos valdžiai patikimas asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galintis vykdyti režimo užduotis. Todėl atmestini pareiškėjos skundo argumentai, kad ji nėra lojali Baltarusijos Respublikai.

5.5. Pareiškėjai nėra uždrausta atvykti ar lankytis kitose Europos Sąjungos, Šengeno zonos valstybėse narėse ar trečiosiose šalyse, Migracijos departamentas taip pat neturi duomenų, kad pareiškėjos šeimos nariams būtų uždrausta vykti ar lankytis minėtose šalys. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų ir įtikinamų paaiškinimų, kodėl jos senyvo amžiaus tėvais negali pasirūpinti kiti šeimos nariai. Pareiškėja išduotų leidimų laikinai gyventi laikotarpiu periodiškai grįždavo į Baltarusiją (fiksuoti 47 sienos kirtimai) ir ten dažniausiai praleisdavo apie dvi savaites, mėnesį, t. y. tuo metu jos tėvais Lietuvoje rūpinasi kiti asmenys. Pareiškėjos pateiktose gydymo įstaigos išrašuose apie jos tėvo sveikatos būklę yra nurodoma tik anamnezė, o sveikatos priežiūrai užtikrinti yra paskirta tik bendrojo praktikos gydytojo priežiūra, kuri nesieja pareiškėjos buvimo vietos su gydymo paslaugų teikimo vieta būtent Lietuvos Respublikoje.

5.6. Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir vadovaujantis pareiškėjos prie skundo pridėtais dokumentais ir paaiškinimais, ji turi tik vieną pilnametę dukrą, todėl nėra aišku apie kokius nepilnamečio vaiko geriausius interesus pareiškėja skunde nurodo. Pareiškėjos skunde vardijamos aplinkybės (praėjęs laiko tarpas nuo tarnavimo kariuomenėje, pareiškėjos amžius, pareiškėjos, kaip lietuvių kilmės asmens konstitucinės teisės, šeiminiai ryšiai Lietuvos Respublikoje, jos ekonominiai ryšiai, pareiškėjos politinės pažiūros ir kt.) nesudaro pagrindo paneigti jos galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykusi.

5.7. Pareiškėja skunde nenurodė koks teisės aktas ar nuostata prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o tik pateikė savo deklaratyvų nesutikimą dėl teisės aktų normų.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

7.1. Sprendimai priimti pagal kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra proporcingi ir atitinka šalies nacionalinio saugumo interesus. Skunde nėra pateikta objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti, kad nacionalinio saugumo koncepcija buvo remtasi be racionalaus pagrindo.

7.2. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvą, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui (Įstatymo 133 str. 5 d.). Šios Įstatymo nuostatos yra imperatyvios, todėl nustatytas faktas, kad pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui, yra pakankamas, kad pareiškėjos, kaip užsienio šalies pilietės, teisės būtų apribotos, atsisakant jai išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei uždraudžiant jai atvykti į Lietuvą. Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai atvykti ir gyventi Lietuvoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

7.3. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimus, vertino ir individualią pareiškėjos situaciją, sienos kirtimus ir pan. Migracijos departamentas konstatavo, kad ilgalaikiai ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika pareiškėjos nesieja, o šeiminiai asmens ryšiai niekaip nepaneigia esminės aplinkybės dėl pareiškėjos tarnybos Baltarusijos Respublikos kariuomenėje bei iš to galinčių kilti grėsmių, jog pareiškėja gali būti panaudota kaip potencialus verbavimo taikinys, siekiant per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant juos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse vykdyti. Kadangi pareiškėja VSD pripažinta kaip kelianti grėsmę valstybės saugumui, jos asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo.

II. 8. Regionų administracinis teismas 2024 m. rugsėjo 9 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą.

9. Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 9 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui arba priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

10. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. gruodžio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2427-502/2024 pareiškėjos apeliacinį skundą tenkino iš dalies, panaikino Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 9 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, neišsprendė pareiškėjos prašymo kviesti liudytoją, nepasisakė dėl esminę reikšmę turinčių faktinių aplinkybių vertinimo (dėl 2024 m. gegužės 15 d. sprendimo įteikimo pareiškėjai; dėl pareiškėjos situacijos individualizavimo (pareiškėja yra gimusi Lietuvoje, čia gyvena pareiškėjos šeimos nariai ir kt.); dėl kitų pareiškėjos ryšių su Lietuvos Respublika), sistemiškai neįvertino bylos faktinių aplinkybių, todėl tinkamai neišnagrinėjo ginčo, pažeidė proceso teises normas.

III. 11. Regionų administracinis teismas, iš naujo išnagrinėjęs administracinę bylą, 2025 m. balandžio 22 d sprendimu atmetė pareiškėjos skundą.

12. Teismas, be kita ko, nustatė kad: pareiškėja Migracijos departamentui 2023 m. lapkričio 20 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi šeimos sujungimo pagrindu. VSD 2024 m. vasario 15 d. raštu Nr. 18-1547 „Dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo“ (Išvada) Migracijos departamentui pateikė vertinimą, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas, įvertinęs VSD Išvadą ir kitus duomenis, priėmė 2024 m. gegužės 1 d. sprendimą atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir 2024 m. gegužės 15 d. sprendimą uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių. Pareiškėja, nesutikdama su Sprendimais, kreipėsi į teismą, prašydama juos panaikinti.

13. Teismas įvertino Įstatymo 4 straipsnio 3 dalies, 28 straipsnio 4 dalies, 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 76, 79 punktų, Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsnio nuostatas, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką.

14. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėja 1992–2014 m. tarnavo Baltarusijos Respublikoje kariniame dalinyje operatore, jos funkcijos buvo registruoti atvykstančius / išvykstančius į dalinį asmenis (pareigūnus), išrašinėti leidimus t. y. pareiškėja privalėjo būti lojali Baltarusijos valdžiai ir jos vykdomai politikai. Teismas pažymėjo, kad šios aplinkybės, jas vertinant pasikeitusios geopolitinės situacijos kontekste, suponuoja pareiškėjos pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams, todėl nagrinėjamu atveju nepaneigta galimybė, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus.

15. Teismo vertinimu, pareiškėjos nurodytos priežastys (kad jai nebuvo kito darbo (sutuoktinis buvo paskirtas tarnauti Baltarusijoje), tik kariniame dalinyje, kuriame dirbo durininke, neatlikdama svarbių funkcijų, darbą paliko eilinio (grandinio) laipsniu, išėjo į pensiją; su Lietuva sieja savo ateitį; čia gimė, užaugo ir gyvena pastaruosius 10 metų; nuo 2022 m. dirbo Grigiškių gimnazijoje) savaime nereiškia, jog grėsmė dėl ryšių su Baltarusijos Respublikos kariuomene ir tarnybos kolegomis išnykusi, nes tikėtina, kad pareiškėja gali palaikyti ryšius su vidaus tarnybos struktūrose (ar) kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Baltarusijai lojaliais asmenimis (pvz., buvę kolegos ir pan.) ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikoma aplinkybe, suponuojančia pareiškėjos pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

16. Teismas konstatavo, kad VSD surinkti ir aptarti duomenys sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjos galimus ryšius su Baltarusijos atitinkamomis tarnybomis, o pareiškėjai nepateikus konkrečių įrodymų ir byloje nesant duomenų, paneigiančių VSD Išvadoje nurodytas aplinkybes, Sprendimuose pagrįstai konstatuota, jog asmens gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui. Teismo vertinimu, aplinkybės, jog pareiškėja čia gimė, augo, turi didelį suinteresuotumą likti Lietuvoje, nes čia gyvena jos šeima, tėvai, kuriems galbūt yra būtina priežiūra, t. y. asmeninis interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei šalies nacionalinio saugumo užtikrinimas.

17. Teismas įvertino byloje apklaustų pareiškėjos šeimos narių parodymus apie pareiškėjos stiprų ryšį su jais, taip pat aplinkybes dėl jos tėvui reikalingos slaugos ir pažymėjo, kad tai negali būti pripažinta svarbiau už Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimą. Teismas nurodė, kad Lietuvoje gyvena pareiškėjos brolis, kuris gali rūpintis tėvais bei pažymėjo, kad į bylą nepateikti pareiškėjos tėvo slaugos poreikį patvirtinantys dokumentai. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja neneigia fakto, jog ji nėra nutraukusi ryšių ir su Baltarusija, būtent ten gauna pensiją, turi nekilnojamojo turto, vyksta į Baltarusiją.

18. Teismas atmetė pareiškėjos argumentus, kad atsakovas neatliko individualaus pareiškėjos situacijos vertinimo, rėmėsi tik VSD išvada. Teismas nurodė, kad aplinkybės, jog pareiškėja nuo 2022 m. dirbo Lietuvoje, čia gyvena jos tėvai, brolis, pareiškėjos dukra ir anūkė (Lietuvos piliečiai), savaime nėra reikšmingesnės nei valstybės institucijų siekis užtikrinti valstybės saugumą. Teismas pažymėjo, kad Sprendimai yra proporcingi, nes pareiškėjos buvęs darbas (tarnyba) Baltarusijos kariuomenėje, jį vertinant esamos geopolitinės situacijos kontekste, suponuoja realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Teismas pažymėjo, kad atsakovas įvertino pareiškėjo šeiminius, socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika, įvertino pareiškėjos apklausos metu gautus duomenis, taip pat pareiškėjos ryšius su Baltarusija (kad ten gauna pensiją, turi turto, dažnai vyksta).

19. Teismas konstatavo, kad atsakovas tinkamai ir išsamiai atliko vertinimą bei padarė pagrįstas išvadas, jog pareiškėjos deklaruojamas siekis gyventi Lietuvoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas, o pareiškėjos skunde vardijamos aplinkybės (praėjęs laiko tarpas nuo tarnavimo kariuomenėje, pareiškėjos amžius, jos, kaip lietuvių kilmės asmens konstitucinės teisės, šeiminiai ryšiai Lietuvos Respublikoje, ekonominiai ryšiai, pareiškėjos politinės pažiūros ir kt.) nesudaro pagrindo paneigti jos galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykusi.

20. Teismas akcentavo, kad dabartinės geopolitikos kontekste pareiškėjos asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje, šeiminiai, socialiniai ir ekonominiai ryšiai negali būti pripažįstami prioritetiniais ir labiau reikšmingais nei šalies nacionalinio saugumo užtikrinimas bei negali būti pateisintas vien tuo faktu, kad Lietuvoje gyvena jos tėvai. Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog ankstesnis leidimas laikinai gyventi pareiškėjai buvo išduotas teisėtai, neatima iš VSD teisės reikšmingas jos biografijos aplinkybes vėliau įvertinti kaip keliančias grėsmę valstybės saugumui.

21. Teismas įvertino Įstatymo 133 straipsnio 5 dalies, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Kriterijų, kuriuos vertinant nustatomas ar sutrumpinamas draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis arba išbraukiami duomenys apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 37 punkto nuostatas, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir EŽTT praktiką, ir nurodė, kad uždraudimas pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti šalies nacionalinį saugumą, nes nenustatyta aplinkybių, kurios neabejotinai liudytų pareiškėjos akivaizdų priešiškumą Baltarusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš režimą, todėl nėra pagrindo iš esmės paneigti jos lojalumo tos šalies valdžiai. Teismas atmetė pareiškėjos skundo argumentus, kad ji nėra lojali Baltarusijos Respublikai, taip pat atmetė argumentus, kad Sprendimas dėl draudimo atvykti jai nebuvo tinkamai įteiktas.

22. Teismas akcentavo, kad, vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 39 punktu, pareiškėjai galėjo būti nustatomas maksimalus 5 metų draudimo atvykti į Lietuvą laikotarpis, tačiau Migracijos departamentas Sprendimu dėl draudimo atvykti nustatė perpus trumpesnį, t. y. 30 mėnesių, ir toks terminas laikytinas proporcinga ir adekvačia priemone, taikoma pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes. Teismas atkreipė dėmesį, kad turi būti įvertinta, ar pareiškėjos giminaičiai galėtų išvykti kartu su ja (periodiškai atvykti pas ją) į Baltarusijos Respubliką ar kitą šalį.

23. Teismas įvertino VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų nuostatas, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir padarė išvadą, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui aktualias teisės aktų nuostatas, įvertino faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, kurie atitinka VAĮ įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus ir nėra teisinio pagrindo jų naikinti, todėl pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą ir netenkino išvestinio skundo reikalavimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo. Teismas taip pat netenkino pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

IV. 24. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 22 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui arba pareiškėjos skundą tenkinti bei panaikinti skundžiamus Sprendimus ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą. Pareiškėja taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

25. Pareiškėjos apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

25.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir nemotyvuotas. Teismas ignoravo pareiškėjos nurodytus argumentus ir pateiktus įrodymus apie ryšį su Lietuvos Respublika, lojalumą Baltarusijos režimui paneigiančias aplinkybes ir nepagrįstai apribojo pareiškėjos ir jos šeimos teisę į privatų gyvenimą. Migracijos departamentui neatlikus tinkamo tyrimo šiais aspektais, nėra galima spręsti, ar iš tiesų pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, juo labiau – ar taikyti apribojimai – leidimo laikinai gyventi neišdavimas ir draudimas atvykti į šalį – yra būtini siekiant apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas pamatines vertybes, konstituciškai svarbius tikslus, taip pat yra proporcingi individualioje situacijoje, dėl ko galima teigti, kad priimant Sprendimus buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimų pagrįstumą. Teismas nevertino skunde nurodytų argumentų, įskaitant argumentų apie pareiškėjos socialinius, ekonominius ir šeiminius ryšius, lietuvių kilmę, pareiškėjos teisės į šeimą ir privatų gyvenimą, Europos Sąjungos piliečių teises.

25.2. Pareiškėja ginče remiasi tuo, kad tarp jos ir jos senyvo amžiaus tėvų egzistuoja priklausomybės santykis, kuris nebuvo vertintas priimant ginčijamą spendimą. Papildomų argumentų nurodymas teisme ginčijant priimtą sprendimą pažeidžia pareiškėjos teisę į gerą administravimą ir teisę ginti pažeistus interesus teisme. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėją sieja ypatingas emocinis ryšys su jos tėvais, Lietuvos Respublikos piliečiais, kuriems reikalinga globa ir nuo kurių pareiškėja atskiriama ginčijamais Sprendimais. Teismo nurodyti argumentai, kad turi būti įvertinta, ar pareiškėjos giminaičiai galėtų išvykti kartu su ja (periodiškai atvykti pas ją) į Baltarusijos Respubliką ar kitą šalį, negali būti laikomi pakankamais atmesti pareiškėjos skundą, kadangi nei jos tėvų, nei dukters ar anūkės galimybių išvykti gyventi į Baltarusiją teismas nenagrinėjo.

25.3. Išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga bei adekvati, o ne formali ir deklaratyvi. Pareiškėjos atveju nenustačius konkrečių realybėje egzistuojančių pareiškėjos sąsajų su Baltarusijos tarnybomis, nenustačius konkrečių veiksmų ar ketinimų atlikti veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybės interesus, išvada apie pareiškėjos tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui laikytina akivaizdžiai formalia.

25.4. Pareiškėja prašė pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad Lietuvoje gyvena jos tėvai, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Pareiškėjos senyvo amžiaus tėvams būtina nuolatinė priežiūra dėl jiems diagnozuotų ligų. Pareiškėja pateikė tėvo paaiškinimą ir medicininius dokumentus, kurie teismo nebuvo vertinti, taip pat pateikė tėvo sesers paaiškinimus. Pareiškėja prašė įtraukti tėvą į bylą liudytoju tam, kad teismo posėdyje būtų pateikti detalūs argumentai apie priežiūros poreikį ir pareiškėjos teikiamą pagalbą, patikslintos pasekmės artimiesiems ir paneigtos galimos abejonės, tačiau sprendimo dėl šio prašymo nebuvo priimta, nebuvo atsižvelgta į tai, kad Lietuvoje taip pat gyvena pareiškėjos dukra ir anūkė, Lietuvos Respublikos pilietės. Sprendimas, dėl kurio Lietuvos Respublikos piliečiai būtų įpareigoti vykti į Baltarusiją tam, kad būtų kartu su savo šeimos nariu, atsižvelgiant į išimtinai hipotetinį nurodomos grėsmės pobūdį, yra nepagrįstas ir neproporcingas. Senyvo amžiaus tėvų interesas į priežiūrą nebuvo tinkamai įvertintas. Pareiškėjos dukros ir nepilnametės pareiškėjos anūkės (Lietuvos Respublikos piliečių) interesas į bendravimą su mama ir močiute apskritai nebuvo vertintas.

25.5. Pareiškėjos lojalumą Baltarusijos jėgos struktūroms paneigia ne tik šeiminiai, bet ir teisiniai, kultūriniai ir socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublika. Pareiškėja yra lietuvių kilmės asmuo. Nuo 2014 m. pareiškėja gyvena Lietuvoje. 2006 m. lapkričio 3 d. pareiškėja neteko Lietuvos Respublikos pilietybės dėl įgytos Baltarusijos Respublikos pilietybės. Pareiškėjos tėvai ir seneliai yra lietuviai, ji yra pateikusi prašymą išduoti lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą. Sprendimas apriboti lietuvių kilmės asmens teisę gyventi Lietuvos Respublikoje prieštarauja Konstitucijai. Aplinkybės, susijusios su pareiškėjos lietuvių kilme ir Konstitucijoje įtvirtinta lietuvio kilmės asmens teise apsigyventi Lietuvoje nebuvo nagrinėtos priimant Sprendimą dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir nebuvo nagrinėtos teisme.

25.6. Pareiškėjos teisinis santykis su Lietuvos Respublika paneigia teorinės grėsmės galimybę ir bet kuriuo atveju turi būti nagrinėjamas priimant Sprendimą dėl leidimo. Pareiškėja yra sukūrusi ilgalaikius ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, paneigiančius lojalumo Baltarusijos režimui galimybę. Šie ryšiai skundžiamame sprendime nebuvo įvertinti. Pareiškėja, Lietuvoje gyveno nuo 2014 m. ir prižiūrėjo šeimos narius, nuo 2022 m. dirbo Grigiškių gimnazijoje, tačiau turėjo nutraukti neterminuotus darbo santykius pasibaigus turėto leidimo gyventi galiojimui. Todėl visiškai nepagrįstas ginčijamo sprendimo teiginys, kad pareiškėją su Lietuva nesieja ilgalaikiai ekonominiai ryšiai. Pareiškėjos senelis buvo represuotas už pasipriešinimą okupaciniams režimams ir ši aplinkybė, paneigianti lojalumo Baltarusijos režimui galimybę, taip pat nebuvo nagrinėta priimant ginčijamą sprendimą.

25.7. Pareiškėja reguliariai nevyksta į Baltarusiją. Nuo plataus masto karo veiksmų Ukrainoje pradžios pareiškėja Baltarusijoje lankėsi tik vieną kartą, dar vieną kartą į Baltarusiją pareiškėja buvo nuvykusi 2021 metais ir kartą – 2019 metais. Kitos pareiškėjos skunde nurodytos aplinkybės (praėjęs laiko tarpas nuo tarnavimo kariuomenėje, pareiškėjos amžius, pareiškėjos šeiminiai ryšiai Lietuvos Respublikoje, jos ekonominiai ryšiai, pareiškėjos politinės pažiūros ir kt.) teismo sprendime lakoniškai įvardijamos kaip nesudarančios pagrindo paneigti jos galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykusi.

25.8. Asmens tarnyba karinėse pajėgose sprendžiant dėl asmens pavojingumo Lietuvos saugumui turėtų būti vertinama visumoje kartu su jo atliekamais, planuojamais atlikti arba realiai galimais atlikti veiksmais, atsižvelgiant į faktiškai egzistuojančias galimybes bei ryšius su kitais asmenimis, darbinę veiklą ir kt. aplinkybes. Ginčo atveju toks vertinimas nebuvo atliktas. Jokių kitų įrodymų, patvirtinančių pareiškėjos keliamą grėsmę nėra surinkta. Galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu) paneigiamas atsižvelgiant į pareiškėjos amžių ir pateiktas aplinkybes, paneigiančias pareiškėjos lojalumo A. Lukašenkos režimui galimybę. Šios aplinkybės, o taip pat nurodomos pasekmės šeimos nariams nebuvo vertintos priimant sprendimą.

25.9. Migracijos departamento Sprendimuose nurodyti motyvai ir byloje nustatytos aplinkybės nėra pakankami vienareikšmiškai konstatuoti pareiškėjos grėsmę valstybės saugumui, todėl sprendimai neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

25.10. Nors Sprendime dėl draudimo atvykti atsakovas nurodo, kad Įstatymas imperatyviai nustato, jog leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jei užsieniečio gyvenimas kelia grėsmę valstybės saugumui, ši nuostata nenustato Migracijos departamentui diskrecijos teisės spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne. Atsakovo administraciniu teisės aktu, į kurį automatiškai perkelta VSD išvada, sukuriamos teisinės pasekmės pareiškėjai, tačiau neatsižvelgta į konkrečias aplinkybes, jos individualius interesus, šeimos interesus ir nesilaikyta proporcingumo principo. Lietuvoje likusi šeimos dalis negalės į Baltarusijos Respubliką vykti dėl ten kylančių grėsmių.

25.11. Pareiškėja prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo, klausdama, ar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 20 straipsnis, siejamas su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu, gali būti aiškinamas taip, kad pagal jį leidžiama nacionalinių institucijų praktika, kuomet leidimas gyventi šalyje panaikinamas arba atsisakomas išduoti dėl nacionalinio saugumo priežasčių trečiosios šalies piliečiui, galinčiam pasinaudoti išvestine teise gyventi šalyje pagal šį straipsnį, remiantis vien už nacionalinį saugumą atsakingos specializuotos institucijos priimta nemotyvuota nuomone.

26. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti galioti Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 22 d. sprendimą.

27. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo tokius argumentus:

27.1. Pareiškėja apeliaciniame skunde selektyviai cituoja ESTT praktiką. Pareiškėjos nurodomose ESTT sujungtose byloje Nr. C-420/22 ir C-528/22 nurodyta, jog pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) nuostatas, susijusias su Sąjungos pilietybe, nesuteikiama jokios savarankiškos teisės trečiųjų šalių piliečiams. Teisės, kurios gali būti suteikiamos tokiems piliečiams, yra ne savarankiškos minėtų piliečių teisės, bet išvestinės iš teisių, kuriomis naudojasi Sąjungos pilietis. Vadovaujantis Įstatymo 2 straipsnio 26 punktu, šeimos nariai yra sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), įskaitant sutuoktinio arba asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečius vaikus, jeigu jie nesusituokę ir yra priklausomi nuo tėvų, taip pat pirmos eilės tiesiosios aukštutinės linijos giminaičiai, kurie išlaikomi ne mažiau kaip vienus metus ir negali pasinaudoti kitų šeimos narių, gyvenančių užsienio valstybėje, parama. Taigi, tėvai nėra laikomi šeimos nariais, kaip tai apibrėžia minėtas Įstatymo straipsnis.

27.2. Įstatymo 101 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečio šeimos nariai, kurie nėra Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai, turi teisę gauti Europos Sąjungos leidimo laikinai gyventi kortelę, kai atvyksta gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu, pasinaudojusiu laisvo judėjimo Europos Sąjungoje teise, ar pas jį. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad pareiškėjos tėvai yra pasinaudoję laisvo judėjimo Europos Sąjungoje teise, todėl pareiškėja nėra laikytina Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nare.

27.3. Draudimas įteisinti savo buvimą trečiosios šalies piliečiui gali būti neproporcingas tik tuo atveju, jeigu tokiu sprendimu būtų pažeista Sąjungos piliečio teisė laisvai judėti ir jis būtų priverstas dėl priklausomumo ryšio išvykti iš visos Sąjungos teritorijos. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjos tėvai yra pasinaudoję laisvo judėjimo teise ar tokia teise planuoja naudotis, o dėl skundžiamų Sprendimų jiems būtų apribota teisė laisvai judėti ar jie būtų priversti išvykti iš visos Sąjungos teritorijos.

27.4. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų ar įtikinamų argumentų, kad tarp jos ir jos tėvų egzistuoja toks priklausomumo santykis, dėl kurio pastarieji būtų priversti lydėti aptariamą trečiosios šalies pilietę ir išvykti iš visos Sąjungos teritorijos. Vien tik pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika, tam tikros šeiminės aplinkybės savaime niekaip nepaneigia byloje nustatytos esminės aplinkybės dėl iš pareiškėjos ryšių, suponuojančių jos pažeidžiamumą, kylančios grėsmės valstybės saugumui.

27.5. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad ji savo tėvus išlaiko ne mažiau kaip 1 metus ar jais negali pasirūpinti kiti artimieji. Pareiškėjai išduotų leidimų laikinai gyventi laikotarpiu ji grįždavo į Baltarusiją (fiksuoti 47 sienos kirtimai), ten praleisdavo nuo 2 savaičių iki 1 mėnesio, o tuo metu jos tėvais Lietuvoje rūpinasi kiti asmenys. Pareiškėjos pateiktuose medicininiuose dokumentuose nurodoma tik jos tėvo anamnezė, o sveikatos priežiūrai užtikrinti paskirta tik bendrosios praktikos gydytojo priežiūra, kuri nesieja jos buvimo vietos su gydymo paslaugų teikimo vieta būtent Lietuvos Respublikoje. Be to, Lietuvoje gyvena pareiškėjos brolis, kuris gali rūpintis tėvais. Pirmosios instancijos teismas apklausė pareiškėjos prašytus liudytojus, įvertino jų duotus paaiškinimus, įvertino ir pačios pareiškėjos pateiktus paaiškinimus ir įrodymus, todėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai laikytini deklaratyviais.

27.6. Pareiškėja, teigdama, kad nebuvo atliktas vertinimas, ar jos nurodomi artimieji gali atvykti į Baltarusijos Respubliką, tokio teiginio jokiais įrodymais ar įtikinamais argumentais nepaneigia. Be to, Sprendimais nėra sprendžiamas pareiškėjos išsiuntimo klausimas.

27.7. Migracijos departamentas Sprendimuose įvertino aplinkybes, susijusias su pareiškėjos šeiminiais ryšiais, faktus apie jos šeimą. Pareiškėjos atveju yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad ji gali kelti grėsmę valstybės saugumui, o interesas likti gyventi Lietuvoje negalėjo būti pateisintas vien tuo faktu, kad Lietuvoje gyvena jos artimieji. Pareiškėja iš esmės nenurodė jokių argumentų, kodėl teisės į šeimos susijungimą negali įgyvendinti kilmės valstybėje, su kuria pareiškėją sieja ryšiai.

27.8. Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad aplinkybė, jog ji yra lietuvių kilmės, paneigia jos lojalumą Baltarusijos valdžiai. Esant kitoms, reikšmingoms ir nepaneigtoms aplinkybėms (pareiškėja ilgą laiką, nepertraukiamai, savanoriškai tarnavo Baltarusijos kariuomenėje (22 metus), Baltarusijoje gauna pensiją ir ten turi nekilnojamąjį turtą, dažnai vyksta į Baltarusiją, pareiškėja atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės ir įgijo Baltarusijos pilietybę, nenustatyta jokių aplinkybių, kurios neabejotinai liudytų pareiškėjos akivaizdų priešiškumą Baltarusijos oficialiosios valdžios politikai), jos lojalumas Baltarusijos Respublikai negali būti paneigtas vien kilme ar kultūriniais ryšiais. Be to, nors pareiškėja pateikė prašymą išduoti lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą, šis prašymas nėra priimtas (atmestas). Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad kiekvieno lietuvio, kuris nėra Lietuvos Respublikos pilietis, teisė atvykti į Lietuvą ir joje apsigyventi nėra absoliuti ir gali būti ribojama valstybės ar visuomenės saugumo, viešosios tvarkos, žmonių sveikatos apsaugos ir panašiais konstituciškai svarbiais tikslais. Taigi Sprendimai neprieštarauja Konstitucijai.

27.9. Pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio. Pareiškėja nepagrįstai siekia sumenkinti byloje nustatytas aplinkybes (22 metus nepertraukiamas darbas Baltarusijos kariuomenėje, dažni sienos kirtimai, gauna pensiją Baltarusijoje, atsisakė Lietuvos pilietybės, turi nekilnojamąjį turtą Baltarusijoje) ir vertintini kaip nereikšmingas.

27.10. Pareiškėja, prašydama kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, remiasi vien abstrakčia informacija, prašymas nėra paremtas nei faktinėmis bylos aplinkybėmis, nei teisiniais argumentais.

28. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą.

29. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo tinkamai įvertintos bylos faktinės aplinkybės ir taikytinos teisės aktų bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos nuostatos, todėl jį naikinti, vadovaujantis pareiškėjos nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

V. 30. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. gegužės 1 d. sprendimo 24S112228, kuriuo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, ir 2024 m. gegužės 15 d. sprendimo Nr. 24S121563, kuriuo pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo 30 mėnesių (2 metus ir 6 mėnesius), teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.

31. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skunde nurodytas aplinkybes, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsikirtimus į skundą, įvertinęs bylos duomenis, pripažino Sprendimus pagrįstais ir teisėtais, nurodydamas, jog Migracijos departamentas negali kvestionuoti VSD vertinimo dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad susiklosčiusios geopolitinės situacijos kontekste pareiškėjos grėsmė dėl buvusios tarnybos Baltarusijos Respublikos kariuomenėje yra išnykusi. Pirmosios instancijos teismas taip pat pripažino, kad pareiškėjai nustatytas draudimo atvykti į Lietuvą laikotarpis yra proporcingas.

32. Pareiškėja apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą sprendimą, netinkamai įvertinęs faktines aplinkybes, be kita ko, netinkamai įvertinęs jos keliamą grėsmę valstybės saugumui, jos ryšius su Lietuva ir joje gyvenančiais pareiškėjos giminaičiais, taip pat tai, kad pareiškėja yra lietuvių kilmės. Pareiškėjos įsitikinimu, hipotetinės grėsmės konstatavimas neproporcingai riboja pareiškėjos teisę gyventi su šeima Lietuvoje ar su ja matytis.

33. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o šio straipsnio 5 dalis nustato, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei.

34. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (nukreiptas į ateitį) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent remiantis jais ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023; 2023 m. spalio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/2023; 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-930-442/2024).

35. Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas Sprendimus priėmė, remdamasis kompetentingos institucijos – VSD, išvada, kurioje nurodyta kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, pareiškėja, tarnaudama Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui; Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos; jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys; pareiškėjai išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.

36. Atkreiptinas dėmesys, kad naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog dėl Baltarusijos nusikalstamo režimo agresyvių veiksmų prieš kaimynines valstybes Baltarusijos piliečių, ypač siekiančių gauti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, atžvilgiu turi būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1130-624/2024; 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1210-815/2024).

37. Nacionalinio saugumo strategijos 16 straipsnyje konstatuojama: „Autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką“. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ Lietuvos Respublikos Seimas pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.

38. Pakartotinai įvertinusi byloje surinktus įrodymus, atsižvelgdama į Nacionalinio saugumo strategijoje konstatuotą Baltarusijos keliamą grėsmę Lietuvai, vadovaudamasi vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Migracijos departamentas ir VSD pagrįstai sprendė, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Kaip minėta, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, vertinama potenciali grėsmė valstybės saugumui, todėl nagrinėjamu atveju pakanka pagrįsto manymo, jog pareiškėjos tarnyba Baltarusijos Respublikos kariuomenėje VSD surinktos informacijos kontekste kelia grėsmę valstybės saugumui.

39. Nagrinėjamu atveju nustatyta aplinkybė, kad pareiškėja nuo 1992 m. iki 2014 m. (22 metus) tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, leidžia spręsti apie pareiškėjos potencialius ryšius su pilietybės valstybės režimui lojaliais asmenimis, turinčiais Lietuvos Respublikos atžvilgiu priešiškų interesų. Ši aplinkybė suponuoja pareiškėjos pažeidžiamumą Baltarusijos žvalgybos ar saugumo tarnybų atžvilgiu. Be to, pareiškėja Baltarusijoje gauna pensiją, ten turi nekilnojamojo turto, periodiškai vyksta į Baltarusiją, kas iš esmės reiškia pareiškėjos nuolatinį ryšį su grėsmę Lietuvos saugumui keliančia valstybe, o kartu ir potencialų pažeidžiamumą.

40. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad atsakovas nevertino individualių su pareiškėja susijusių aplinkybių, teisėjų kolegija, pažymi, jog Migracijos departamentas, priešingai nei pareiškėja teigia, jos situacijos individualų vertinimą atliko, t. y. nustatė aplinkybes, susijusias su jos pilietybe, ekonominiais, socialiniais ir šeiminiais ryšiais su Lietuvos Respublika ir pilietybės valstybe (Baltarusijos Respublika), t. y. kad Baltarusijoje pareiškėja gauna pensiją, ten turi nekilnojamojo turto, pareiškėja nacionalinės vizos nėra turėjusi, nuo 2015 m. kovo 4 d. iki 2024 m. sausio 31 d. Lietuvoje ji gyveno, turėdama leidimus laikinai gyventi, nuo 2022 m. rugsėjo 27 d. iki 2024 m. sausio 26 d. Lietuvoje dirbo, Lietuvoje gyvena pareiškėjos tėvai – Lietuvos Respublikos piliečiai, jos pilnametė dukra, kuri gyvena tuo pačiu adresu kaip ir pareiškėjos tėvai, taip pat Lietuvoje gyvena pareiškėjos brolis su šeima.

41. Pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas administracinę bylą, liudytojais apklausė pareiškėjos tėvą ir dukrą. Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, kad liudytojų pateikti paaiškinimai teismo buvo įvertinti kartu su kita byloje esančia medžiaga, todėl nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo pareiškėjos nurodytų aplinkybių dėl poreikio pareiškėjai asmeniškai rūpintis savo senyvo amžiaus tėvais.

42. Tai, kad pareiškėja nesutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo atliktu bylos duomenų vertinimu, savaime nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas pareiškėjos pirmosios instancijos teismui nurodytas jos situaciją apibūdinančias aplinkybes, kurios kartojamos ir pareiškėjos apeliaciniame skunde, daro išvadą, kad jų visuma šiuo konkrečiu atveju nepagrindžia pareiškėjos asmeninio intereso ir toliau laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje prioriteto prieš siekį užtikrinti valstybės saugumą.

43. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad lietuvių kilmės užsieniečiams taip pat yra taikomos Įstatymo nuostatos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 32 straipsnio 4 dalies nuostatą „kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje“, yra konstatavęs, kad ši nuostata suponuoja kiekvieno lietuvio, kuris nėra Lietuvos Respublikos pilietis, teisę atvykti į Lietuvą ir joje apsigyventi, kuri nėra absoliuti ir gali būti ribojama valstybės ar visuomenės saugumo, viešosios tvarkos, žmonių sveikatos apsaugos ir panašiais konstituciškai svarbiais tikslais (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2019 m. sausio 11 d. nutarimą Nr. KT3-N1/2019).

44. Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (žr., pvz., EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17).

45. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažinta, jog draudimu atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką siekiama apsaugoti esminę reikšmę turinčią vertybę – Lietuvos valstybės saugumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021).

46. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjos keliama grėsme valstybės saugumui, visumą, sprendžia, kad Migracijos departamento nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis (30 mėnesių nuo 2024 m. gegužės 15 d. sprendimo priėmimo) yra proporcinga priemonė, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą.

47. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjos pateikto prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo, ar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 20 straipsnis, siejamas su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu, gali būti aiškinamas taip, kad pagal jį leidžiami nacionalinių institucijų praktika, kuomet leidimą gyventi šalyje panaikinamas arba atsisakomas išduoti dėl nacionalinio saugumo priežasčių trečiosios šalies piliečiui, galinčiam pasinaudoti išvestine teise gyventi šalyje pagal šį straipsnį, remiantis vien už nacionalinį saugumą atsakingos specializuotos institucijos priimta nemotyvuota nuomone, pirmiausia pažymi, jog šis prašymas yra deklaratyvaus pobūdžio, pareiškėja nenurodo konkrečių teisinių argumentų, kurie pagristų abejonę dėl konkrečios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo.

ABTĮ 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo. Pagal ESTT praktiką, būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti ESTT pateikiamų klausimų svarbą (žr., pvz., ESTT 2021 m. birželio 10 d. sprendimo byloje Ultimo Portfolio Investment (Luxembourg) SA prieš KM, C-303/20, 22 p.).

Be to, nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos ir priima sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo savo nuožiūra (žr., pvz., ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Srl CILFIT ir Lanificio di Gavardo SpA prieš Ministero della sanita, C-283/81, 9 p.). Kreipimosi į ESTT pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad teisinis reguliavimas (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p., 133 str. 5 d.), kuris buvo taikytas priimant Sprendimus ir nagrinėjant bylą teismuose, keltų abejones dėl jo atitikties Europos Sąjungos teisei ir dėl to būtų būtina kreiptis į ESTT dėl atitinkamų Europos Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimo.

48. Apibendrindama teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamento priimti Sprendimai yra pakankamai motyvuoti, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, todėl pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos skundą dėl Migracijos departamento Sprendimų panaikinimo, priėmė iš esmės teisingą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

49. Nagrinėjamu atveju procesinis sprendimas priimtas ne pareiškėjos naudai, todėl jos prašymas atlyginti turėtas bylinėjimosi išlaidas negali būti tenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys

Virginija Volskienė