2013-09-09 Nr. AB-4656-3-61-3-03330-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Legislator summary
AI generatedLietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. H. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. H. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Legislator headnote
AI generated2013-09-09 Nr. AB-4656-3-61-3-03330-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: Pareiškėja K. H. (toliau – ir pareiškėja) skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2012 m. lapkričio 30 d. raštą Nr. (21.3-32-4)-R-10000 ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti, panaikinant Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Panevėžio AVMI) Kontrolės departamento Juridinių asmenų patikrinimų skyriaus vedėjos 2012 m. spalio 3 d. užduotį Nr. MT-252 atlikti mokestinį tyrimą dėl mokesčių mokėtojos K. H. ir pavedant jį atlikti Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir Kauno AVMI).
Full text
Adm
Administracinė byla Nr. A575-1553/2013
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03330-2012-7
Procesinio sprendimo kategorija 70.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. rugsėjo 9 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. H. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. H. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Pareiškėja K. H. (toliau – ir pareiškėja) skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2012 m. lapkričio 30 d. raštą Nr. (21.3-32-4)-R-10000 ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti, panaikinant Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Panevėžio AVMI) Kontrolės departamento Juridinių asmenų patikrinimų skyriaus vedėjos 2012 m. spalio 3 d. užduotį Nr. MT-252 atlikti mokestinį tyrimą dėl mokesčių mokėtojos K. H. ir pavedant jį atlikti Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir Kauno AVMI).
Pareiškėja nurodė, kad Panevėžio AVMI Kontrolės departamento Juridinių asmenų patikrinimų skyriaus vedėja 2012 m. spalio 3 d. priėmė sprendimą skirti užduotį atlikti mokestinį tyrimą dėl mokesčių mokėtojos K. H.. Atlikti mokestinį tyrimą pavedė Panevėžio AVMI vyriausiajai specialistei V. G.. Pareiškėja, nesutikdama su pavedimu mokestinį tyrimą atlikti Panevėžio AVMI, pateikė skundą VMI, tačiau VMI 2012 m. lapkričio 30 d. raštu Nr. (21.3-32-4)-R-10000 pareiškėjos skundą atmetė. Pareiškėja manė, kad jos skundas buvo atmestas nepagrįstai, neįvertinus skunde nurodytų argumentų dėl jos teisių pažeidimo, todėl minėtas VMI 2012 m. lapkričio 30 d. raštas Nr. (21.3-32-4)-R-10000 turi būti panaikintas.
Pabrėžė, jog remiantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 7 straipsniu, taikant mokesčių įstatymus, visi mokesčių mokėtojai dėl šių įstatymų nustatytų sąlygų yra lygūs. Taip pat akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog mokesčių mokėtojų lygybės principo pažeidimu gali būti laikoma ir aplinkybė, kad skirtingus mokesčių mokėtojus dėl to paties mokesčio administruoja skirtingos institucijos. Pareiškėja tvirtino, kad mokestinį tyrimą atliekant kitos apskrities teritoriniam mokesčių administratoriui, yra pažeidžiamos jos, kaip mokesčių mokėtojos, teisės, jos padėtis yra nepagrįstai apsunkinama dėl nesuprantamų ir nežinomų vidinių mokesčių administratoriaus sprendimų mokestinį tyrimą pavesti atlikti Panevėžio AVMI.
Dėl MAĮ įtvirtinto mokesčių mokėtojų lygybės principo pažeidimo, ji negali efektyviai naudotis MAĮ mokesčių mokėtojui garantuojamomis teisėmis – asmeniškai dalyvauti arba būti atstovaujamam savo atstovo pagal įstatymą ar įgalioto atstovo esant santykių su mokesčių administratoriumi; teikti paaiškinimus ir pastabas dėl jo atžvilgiu atliekamų mokesčio administratoriaus veiksmų; įstatymų nustatyta tvarka apskųsti bet kokį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą ar jo neatlikimą (MAĮ 36 str.). Atkreipė dėmesį, kad MAĮ 36 straipsnio 9 punktas numato, jog mokesčių mokėtojas turi teisę reikalauti, kad mokesčių administratorius, atlikdamas administravimo veiksmus mokesčių mokėtojo atžvilgiu, tiksliai laikytųsi mokesčių teisės aktuose numatytų procedūrų ir neviršytų jam suteiktų įgaliojimų.
Be to, teigė, jog atliekant mokestinį tyrimą kitos apskrities, nei gyvena mokesčių mokėtojas, mokesčių inspekcijai, pažeidžiami ir ekonominio efektyvumo, administracinio aiškumo principai, nes akivaizdu, kad efektyviau savo pareigas gali atlikti tos pačios apskrities, kurioje gyvena mokesčių mokėtojas, mokesčių inspekcija. Tuo tarpu, pareiškėjos teigimu, centrinis mokesčių administratorius nenurodė, dėl kokių priežasčių mokestinį tyrimą buvo pavesta atlikti kitai teritorinei mokesčių inspekcijai, taip pat nenurodė įstatyminių pagrindų, suteikiančių teisę centriniam mokesčių administratoriui tai daryti.
Kartu pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju sprendimą skirti užduotį atlikti mokesčių mokėtojos K. H. mokestinį tyrimą priėmė Panevėžio AVMI Kontrolės departamento Juridinių asmenų patikrinimų skyriaus vedėja, o jį atlieka Panevėžio AVMI Kontrolės departamento Juridinių asmenų patikrinimų skyriaus vyriausioji specialistė V. G., tačiau mokestinis tyrimas pradėtas fizinio asmens atžvilgiu, todėl jis atliekamas nekompetentingo specialisto, o šie prieštaravimai kelia dar daugiau abejonių pradėto mokestinio tyrimo pagrįstumu ir teisėtumu.
Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 10–12) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas pažymėjo, kad VMI turi teisę pavesti teritoriniam mokesčių administratoriui atlikti mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimą, įskaitant bendrą patikrinimą ir patikrinimą mokesčio mokėtojo arba mokestį išskaičiuojančio asmens, esančio kitos teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos aptarnaujamoje teritorijoje. Tai reiškia, kad mokesčių mokėtojo mokestinį tyrimą gali atlikti ne tik mokesčių mokėtojo gyvenamosios vietos mokesčių administratorius, bet ir, centrinio mokesčių administratoriaus pavedimu, kitas vietos mokesčių administratorius.
Teisės aktuose nėra įtvirtinta jokių sąlygų, kurios ribotų centrinio mokesčių administratoriaus diskreciją pavesti mokestinį tyrimą atlikti kitam vietos mokesčių administratoriui. Be to, tokie centrinio mokesčių administratoriaus veiksmai yra sąlygoti tam tikros kontrolės taktikos elementų. Teisės aktuose taip pat nėra įtvirtinta ir mokesčių mokėtojo teisė pagal jo pageidavimą pasirinkti tyrimui atlikti konkretų mokesčių administratorių. Kartu atsakovas akcentavo, kad pavedimas atlikti mokestinį patikrinimą (pavedimas tikrinti) negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku.
Atkreipė dėmesį, kad konkrečias teisines pasekmes mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo kontrolės srityje, atliekant mokestinį patikrinimą, mokesčių mokėtojui paprastai sukelia sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kai mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratoriaus pareigūnai nustato mokesčių įstatymų pažeidimus. VMI nuomone, analogiškos pozicijos galima laikytis ir nagrinėjamu atveju, kai yra ginčijamas centrinio mokesčių administratoriaus raštas dėl pavedimo atlikti mokestinį tyrimą. Toks raštas/pavedimas atlikti mokestinį tyrimą yra tarpinis (procedūrinis) dokumentas, t. y. tik vienas iš aptariamos mokesčių administravimo procedūros, kurios pabaigoje paprastai priimamas konkrečias materialines teisines pasekmes sukeliantis sprendimas, metu priimamų dokumentų.
Todėl rašto/pavedimo atlikti mokestinį tyrimą teisėtumas negali būti vertinamas pagal atskirą reikalavimą, t. y. toks pavedimas negali būti savarankiškas administracinės bylos dalykas. Pasisakydama dėl pareiškėjos argumento, kad mokestinį tyrimą atlikti pavesta nekompetentingam specialistui, VMI pabrėžė, jog MAĮ nėra įtvirtinti mokesčių inspekcijos valstybės tarnautojo nušalinimo pagrindai.
II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 8 d. sprendimu (b. l. 28–31) pareiškėjos skundą atmetė.
Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje spręstinas ginčas dėl VMI 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimo Nr. (21.3-32-4)-R-10000, kuriuo buvo atmestas pareiškėjos prašymas panaikinti Panevėžio AVMI 2012 m. spalio 3 d. užduotį Nr. MT-252 atlikti mokestinį tyrimą dėl mokesčių mokėtojos K. H. ir pavesti jį atlikti Kauno AVMI, pagrįstumo ir teisėtumo. Pažymėjo, jog iš esmės ginčas tarp šalių yra kilęs mokesčių administravimo srityje dėl mokestinio tyrimo procedūros. Tuo tarpu mokestinio tyrimo atlikimą reglamentuoja atitinkamos MAĮ nuostatos ir VMI viršininko 2004 m. gegužės 28 d.
įsakymu Nr. VA-108 patvirtintos Mokestinio tyrimo atlikimo taisyklės. Mokestinis tyrimas – tai mokesčių administratoriaus atliekama mokesčių mokėtojo veiklos stebėsena, apimanti pateiktų mokesčių deklaracijų, muitinės deklaracijų, dokumentų bei kitos apie mokesčių mokėtoją turimos informacijos analizę, mokesčių mokėtojų vizitavimą, jų veiklos kontrolę, siekiant nustatyti ir pašalinti trūkumus bei prieštaravimus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje (MAĮ 2 str. 22 d.). Mokestinį tyrimą atlieka mokesčių administratoriaus pareigūnai, be atskiro pavedimo atlikdami savo tiesiogines darbo funkcijas (MAĮ 135 str. 1 d.).
Be to, Lietuvos Respublikos finansų ministro 1997 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 110 patvirtintų VMI nuostatų (toliau – ir VMI nuostatai) 11.3 punkte numatyta, kad VMI turi teisę teritoriniam valstybiniam mokesčių administratoriui pavesti atlikti mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimą, įskaitant bendrą patikrinimą ir patikrinimą mokesčių mokėtojo arba mokestį išskaičiuojančio asmens, esančio kitos teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos aptarnaujamoje teritorijoje. Remdamasis minėtu teisiniu reglamentavimu, teismas sutiko su VMI argumentais, kad mokesčių mokėtojo mokestinį tyrimą gali atlikti ne tik mokesčių mokėtojo gyvenamosios vietos mokesčių administratorius, bet ir, centrinio mokesčių administratoriaus pavedimu, kitas vietos mokesčių administratorius, o iš esmės teisės aktais neribotą diskreciją rinktis, kuriam teritoriniam mokesčių administratoriui pavesti atlikti tyrimą, turi būtent VMI.
Teismas taip pat pažymėjo, kad teisės aktai nesuteikia mokesčių mokėtojui teisės pasirinkti tyrimo atlikimui konkretų mokesčių administratorių, o pareiškėja nepateikė jokių svarių argumentų, jog mokestinio tyrimo atlikimas Panevėžio AVMI suvaržys jos teises ir/ar neužtikrins tinkamo mokesčių administravimo principų įgyvendinimo, bei tai patvirtinančių įrodymų.
Pareiškėjos argumentus dėl atlikti mokestinį tyrimą parinktos Panevėžio AVMI vyriausiosios specialistės V. G. nekompetencijos teismas vertino kaip nepagrįstus. Nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad MAĮ nėra įtvirtinti mokesčių administratoriaus valstybės tarnautojo nušalinimo pagrindai, šiuo atveju būtina vadovautis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) normomis, reglamentuojančiomis pareigūno, valstybės tarnautojo ar darbuotojo nušalinimą. Šiuo aspektu atkreipė dėmesį, jog pareiškėja nepateikė jokių objektyvių duomenų apie minėtos vyriausiosios specialistės V. G. suinteresuotumą tyrimo eiga ir/ar baigtimi, apie pavaldumo santykius tarp pareiškėjos ir šios specialistės ar jų giminystės ryšius (VAĮ 25 str. 1 d.).
Teismas taip pat akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, jog viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtina teismų. Taigi tarpiniai mokestinių patikrinimų procedūrų sprendimai (tokiu laikytina ir užduotis atlikti mokestinį tyrimą) negali būti savarankišku administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, kadangi pareiškėjai nesukelia jokių savarankiškų teisių ir pareigų.
III. Pareiškėja K. H. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 34–37), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti, panaikinant Panevėžio AVMI Kontrolės departamento Juridinių asmenų patikrinimų skyriaus vedėjos 2012 m. spalio 3 d. užduotį Nr. MT-252 atlikti mokestinį tyrimą dėl mokesčių mokėtojos K. H. ir pavedant jį atlikti Kauno AVMI.
Pareiškėja mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas netinkamai aiškinant teisės normas bei taikant teismų praktiką. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėja papildomai pažymi, jog nesiekia nutraukti ar trukdyti mokestiniam tyrimui, taip pat neturi tikslo nurodyti, koks konkrečiai specialistas turėtų atlikti mokestinį tyrimą, tačiau siekia, kad mokestinį tyrimą atliktų Kauno AVMI. Be to, akcentuoja, kad šiuo atveju sprendimą atlikti mokestinį tyrimą priėmė Panevėžio AVMI Kontrolės departamento Juridinių asmenų patikrinimų skyriaus vedėja, o ne centrinis mokesčių administratorius, todėl abejotina, ar nebuvo viršyti teritorinio mokesčių administratoriaus įgaliojimai. Teigia, jog tiek Panevėžio AVMI Kontrolės departamento Juridinių asmenų patikrinimų skyriaus vedėjos 2012 m. spalio 3 d. užduotis Nr. MT-252 atlikti mokestinį tyrimą, tiek VMI 2012 m. lapkričio 30 d. raštas Nr. (21.3-32-4)-R-10000 sukelia pareiškėjai teisines pasekmes, todėl laikytini tinkamu bylos nagrinėjimo dalyku.
Atsakovas VMI atsiliepimu į apeliacinį skundą su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
VMI atsiliepimas į pareiškėjos apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui. Atsakovas papildomai pažymi, kad 2012 m. kovo 22 d. raštu Nr. (21.13-32-4)-R-2785 paprašė Panevėžio AVMI atlikti dviejų individualių įmonių bei su jomis susijusių asmenų kontrolės procedūras. Nurodo, jog tokie centrinio mokesčių administratoriaus veiksmai buvo sąlygoti tam tikros kontrolės taktikos elementų, darant prielaidą, kad Kauno AVMI, kuri buvo atlikusi vienos iš anksčiau minėtų individualių įmonių operatyvų patikrinimą, gali būti šališka ir neobjektyvi. Atkreipia dėmesį, kad VMI nenurodė Panevėžio AVMI, kokias konkrečias kontrolės formas minėtų mokesčių mokėtojų atžvilgiu būtina atlikti, todėl Panevėžio AVMI turėjo teisę pati savo nuožiūra jas pasirinkti ir, įvertinusi VMI pateiktus faktus bei turimą informaciją, savarankiškai pasirinko atlikti mokestinį tyrimą pareiškėjos atžvilgiu. Taip pat pabrėžia, kad tiek centrinis, tiek vietos mokesčių administratoriai skatina mokesčių mokėtojus naudotis elektroninių ryšių priemonėmis, o pareiškėjai buvo sudarytos sąlygos reikalingus dokumentus pateikti jai priimtinu būdu ir terminais, tačiau ji atsisakė geranoriškai bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, be to, nenurodė, kaip konkrečiai šiuo atveju yra apsunkinama jos, kaip mokesčių mokėtojos, padėtis ir teisės. Kartu nurodo, jog VMI 2012 m. lapkričio 30 d. raštas Nr. (21.3-32-4)-R-10000 yra tik atsakymas pareiškėjai dėl jos prašymo išnagrinėjimo ir negali būti vertinamas kaip sprendimas, kurį turi teisę priimti centrinis mokesčių administratorius, remdamasis MAĮ 145 ir 154 straipsniais.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI 2012 m. lapkričio 30 d. rašto Nr. (21.3-32-4)-R-10000, kuriuo VMI netenkino pareiškėjos skundo ir nepanaikino Panevėžio AVMI 2012 m. spalio 3 d. išrašytos užduoties Nr. MT-252 atlikti mokestinį tyrimą dėl K. H. bei nepavedė mokestinį tyrimą atlikti Kauno AVMI, teisėtumo ir pagrįstumo. Taigi akivaizdu, jog šiuo atveju ginčas iš esmės kilo dėl Panevėžio AVMI 2012 m. spalio 3 d. išrašytos užduoties Nr. MT-252 atlikti mokestinį tyrimą dėl K. H.. Pareiškėja nesutinka su pavedimu mokestinį tyrimą atlikti Panevėžio AVMI ir mano, jog jį turėtų atlikti Kauno AVMI.
Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalimi, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą atkreipęs dėmesį, kad vadovaujantis šiomis teisės normomis, galima daryti išvadą, jog administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.).
Be to, iš aktualios bei dominuojančios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. birželio 20 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A261-69/2011, pažymėjo, kad vientisos (vienos) administracinės procedūros metu, prieš priimant galutinį sprendimą, gali būti ir dažnai yra surašomas ne vienas viešojo administravimo institucijos dokumentas (pvz., tarnybinis pranešimas, paklausimas, siuntimas, teikimas, tarnybinė išvada ar kt.). Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Dėl šios priežasties šie dokumentai dažnai (tačiau jokiu būdu ne visada) suinteresuotiems asmenims jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A261-69/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011, P. 360–378). Administracinių teismų praktikoje argumentai dėl tarpinių aktų pagrįstumo ir teisėtumo paprastai gali būti nurodyti grindžiant skundą dėl galutinio sprendimo, kurio tarpiniais dokumentais jie yra (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-555/2010 ir kt.). Kitaip tariant, administracinis teismas, nagrinėdamas skundą dėl tam tikrą administracinę procedūrą užbaigiančio sprendimo, gali nagrinėti ir tarpinių (procedūrinių) aktų (sprendimų), kurie atskirai administraciniam teismui neskundžiami, teisėtumą ir pagrįstumą bei jų poveikį galutinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Kaip minėta, šiuo atveju pareiškėja iš esmės ginčija Panevėžio AVMI 2012 m. spalio 3 d. išrašytą užduotį Nr. MT-252 atlikti mokestinį tyrimą dėl K. H., kadangi mano, jog mokestinį tyrimą turėtų atlikti mokesčių mokėtojo (pareiškėjos) gyvenamosios vietos mokesčių administratorius, t. y. ne Panevėžio AVMI, o Kauno AVMI. Tuo tarpu MAĮ 144 straipsnis numato, kad mokesčių mokėtojas turi teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs, jog šiame MAĮ straipsnyje įtvirtinta mokesčių mokėtojo teisė apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą ta apimtimi, kiek tai susiję su mokesčių mokėtojo teise į teisminę gynybą, turi būti aiškinama sistemiškai atsižvelgiant į ABTĮ 5 straipsnio ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatas. Atitinkamai aiškinant MAĮ 144 straipsnio, ABTĮ 5 straipsnio ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo metodu, galima daryti išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011, P. 255–264, ir kt.).
Remiantis MAĮ 2 straipsnio 23 dalimi, mokestinis tyrimas – mokesčių administratoriaus atliekama mokesčių mokėtojo veiklos stebėsena, apimanti pateiktų mokesčių deklaracijų, muitinės deklaracijų, dokumentų bei kitos apie mokesčių mokėtoją turimos informacijos analizę, mokesčių mokėtojų vizitavimą, jų veiklos kontrolę, siekiant nustatyti ir pašalinti trūkumus bei prieštaravimus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje. Kadangi viena iš pagrindinių mokesčių administratoriaus funkcijų yra kontroliuoti, ar teisingai apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti mokesčiai (MAĮ 25 str. 1 d. 7 p., 26 str. 1 d. 7 p.), atsižvelgiant į paminėtą mokestinio tyrimo sąvoką, akivaizdu, jog šis tyrimas yra viena iš mokesčių administratoriaus vykdomos (atliekamos) mokesčių mokėtojo (jo veiklos) kontrolės formų.
Pagal MAĮ 135 straipsnio 1 dalį mokestinį tyrimą atlieka mokesčių administratoriaus pareigūnai, be atskiro pavedimo atlikdami savo tiesiogines darbo funkcijas. Kaip matyti iš Panevėžio AVMI 2012 m. spalio 3 d. išrašytos užduoties Nr. MT-252 atlikti mokestinį tyrimą dėl K. H. (b. l. 4, 16), šiuo atveju mokestinio tyrimo tikslas – analizuoti ir sisteminti mokėtojo veiklos duomenis, t. y. išanalizuoti gautas pajamas ir patirtas išlaidas, gautas ir suteiktas paskolas, pirkimo–pardavimo sandorius, nustatyti mokėtojo padarytas klaidas, trūkumus ir/ar prieštaravimus, informuoti mokesčių mokėtoją apie mokesčių administratoriaus nustatytas klaidas, trūkumus ir/ar prieštaravimus.
Taigi akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju užduotis atlikti mokestinį tyrimą pati savaime niekaip nelemia mokesčių mokėtojo materialinių teisių ir pareigų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje. Tai įvertinus, konstatuotina, kad užduoties atlikti mokestinį tyrimą teisėtumas negali būti vertinamas pagal atskirą reikalavimą, t. y. toks pavedimas negali būti savarankiškas administracinės bylos ginčo dalykas. Pareiškėjo ginčijamas VMI 2012 m. lapkričio 30 d. raštas Nr. (21.3-32-4)-R-10000 (b. l. 5, 14) taip pat pats savaime nenustato pareiškėjai jokių teisių ar pareigų, jis yra tik informacinio pobūdžio, todėl ir šis dokumentas negali būti savarankišku skundo administraciniam teismui dalyku.
Kartu pabrėžtina, jog minėtame VMI 2012 m. lapkričio 30 d. rašte Nr. (21.3-32-4)-R-10000 esantis įrašas, kad „šis atsakymas gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo <...> nustatyta tvarka“, pats savaime nepatvirtina, jog nurodytas raštas laikytinas pareiškėjai teisines pasekmes sukeliančiu individualiu teisės aktu, galinčiu būti savarankišku administracinės bylos nagrinėjimo dalyku.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo priimti ir nagrinėti pareikštą reikalavimą, todėl byla turi būti nutraukta kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 15 str., 101 str. 1 p.). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, jog kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai šiuo atveju yra teisiškai nebereikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų pagrįstumo nevertina ir dėl jų nepasisako.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 8 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Irmantas Jarukaitis
Ričardas Piličiauskas
Dainius Raižys