2013-06-18 Nr. AB-2820-3-61-3-00101-2011-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-1142/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00101-2011-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1; 15.2.3.2; 59; 58 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. P. (K. P.) skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, neišmokėtos valstybinės pensijos priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. 1. 1–30) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. 11D(P)-4933 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“; 2) įpareigoti atsakovus Vidaus reikalų ministeriją ir Sveikatos priežiūros tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba) ateityje mokėti jam nustatyto dydžio pensiją; 3) priteisti iš atsakovų Vidaus reikalų ministerijos ir Sveikatos priežiūros tarnybos nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį; 4) priteisti iš atsakovų Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, neturtinės žalos atlyginimą – 10 000 Lt; 5) priteisti iš atsakovo išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

Pareiškėjas nurodė, kad Sveikatos priežiūros tarnyba nuo 2010 m. sausio mėn. jam išmoka sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją – 319,69 Lt, nors 2009 m. mokėjo paskirtą 430 Lt pensiją. Pareiškėjas dėl jam, kaip dirbančiam pensininkui, neteisėtai sumažintos valstybinės pensijos 2010 m. gruodžio 20 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, kuri 2010 m. gruodžio 27 d. sprendime Nr. 11D(P)-4933 nurodė, jog pensija buvo perskaičiuota pagal nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatas. Pensija, taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, nepagrįstai ir neteisėtai sumažėjo nuo 430 Lt iki 319,69 Lt, nenumatant jokio teisinio mechanizmo dėl pensijos dalies grąžinimo. Pareiškėjas nesutiko su ginčijamu sprendimu, kadangi jis yra diskriminuojantis, neteisingas ir nepagrįstas, pažeidžiantis jo, kaip dirbančio pensininko, konstitucines bei tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintas teises. Pareiškėjo nuomone, sprendimas turi būti panaikintas, o atsakovas Vidaus reikalų ministerija įpareigotinas išmokėti visą priklausančią pensiją, t. y. nepriemoką, bei ateityje mokėti visą priklausančią pensiją. Teigė, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 5 straipsnio 1 dalis prieštarauja Konstitucijai, Europos socialinei chartijai, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijai, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai, Lisabonos sutarčiai, Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai. Atsižvelgiant į tai, kad, viena vertus, Lietuvos valstybei yra taikytina civilinė atsakomybė, kita vertus, dėl neteisėtų Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiksmų (pastarosios veiksmai pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais) jam neišmokėta visa priklausanti valstybinė pensija, šie atsakovai turėtų atsakyti, taikant Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.279 straipsnio 1 dalies analogiją. Pažymėjo, jog siekia neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, kadangi yra nurodytų įstatymų nuostatų auka, patyrė šoką dėl neteisėto paminėtų teisės nuostatų taikymo, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, dvasinę skriaudą, jo patirti pažeminimai yra apčiuopiami, buvo priverstas apriboti savo poreikius, sumažėjo jo bendravimo galimybės, pablogėjo reputacija.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu į skundą (b. l. 36–38) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Vidaus reikalų ministerija nurodė, kad, taikydama Laikinojo įstatymo nuostatas, pareiškėjui išmokėjo sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. 2010 m. gruodžio 27 d. sprendime Nr. 11D(P)-4933, atsakydama į pareiškėjo 2010 m. gruodžio 20 d. prašymą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies išmokėjimo, išsamiai paaiškino aplinkybes, lėmusias pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažėjimą, ir šios pensijos perskaičiavimo metodiką. Neturėjo teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi Laikinasis įstatymas, kurio pagrindu perskaičiuota valstybinė pensija, nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, yra galiojantis. Pažymėjo, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui perskaičiuota ir išmokėta vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis ir nustatyta tvarka, todėl Vidaus reikalų ministerijos veiksmai yra teisėti ir pagrįsti įstatymu. Pareiškėjo paminėta patirta neturtinė žala nėra pagrįsta įrodomaisiais faktais, kurių pagrindu būtų galima logiškai daryti išvadą, kad egzistuoja neturtinės žalos padarymo faktas. Pareiškėjo patirta neturtinė žala negali būti siejama priežastiniu ryšiu su Vidaus reikalų ministerijos atliktais teisėtais ir įstatymu pagrįstais veiksmais. Be to, pareiškėjas prašė priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, tačiau jų nedetalizavo, todėl neaišku, kokias bylinėjimosi išlaidas pareiškėjas siekia prisiteisti.

Atsakovas Sveikatos priežiūros tarnyba atsiliepimu į skundą (b. 1. 41–43) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Sveikatos priežiūros tarnyba nurodė, kad pareiškėjui 1992 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. 11637 paskirta 430 Lt dydžio valstybinė pensija už tarnybą nuo 1992 m. spalio 9 d. neterminuotam laikui. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Laikinasis įstatymas, nustatantis, be kita ko, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų perskaičiavimą ir mokėjimą. Pagal Laikinojo įstatymo 1 priedo formulę apskaičiavus pareiškėjo paskirtos pensijos perskaičiavimo koeficientą (0,8808) ir jį pritaikius pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo pensijos dydis sudaro 378,74 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas 2010 m. sausio–gruodžio mėn. turėjo draudžiamųjų pajamų, bei, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotai pensijai nustatytas koeficientas yra 0,8441 (2010 m. sausio–birželio mėn.), apskaičiuotas pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę; pritaikius šį koeficientą, pareiškėjui už 2010 m. sausio–birželio mėn. buvo mokėta 319,69 Lt dydžio pensija. Atsižvelgiant į tai, kad 2010 m. liepos–gruodžio mėn. keitėsi nurodytas koeficientas, apskaičiuotas pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, pareiškėjui už 2010 m. liepos mėn. išmokėta 320,41 Lt dydžio pensija, už 2010 m. rugpjūčio mėn. – 320,38 Lt dydžio pensija, už 2010 m. rugsėjo–gruodžio mėn. – 319,69 Lt dydžio pensija. Toliau pareiškėjui bus mokama tokio dydžio pensija, kuri atitiks nurodytas Laikinojo įstatymo nuostatas ir gaunamas draudžiamąsias pajamas. Pažymėjo, jog Laikinasis įstatymas sumažintų pensijų kompensavimo nenustato. Neturi teisinio pagrindo šiuo metu elgtis kitaip, negu nustatyta Laikinajame įstatyme. Dėl to, kad Laikinasis įstatymas yra galiojantis, taip pat nėra pagrindo atlyginti pareiškėjui 10 000 Lt neturtinę žalą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 7 d. sprendimu (b. l. 97–109) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 1 890,71 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. imtinai; likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui buvo mažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas; pareiškėjo nuomone, tai yra neteisėta ir nepagrįsta. Tačiau teismas pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarime nutarė, be kita ko, pripažinti, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai (todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą jau įgyvendintas ir nebegali būti tenkinamas).

Vadinasi, šis mažinimas buvo atliekamas pagal neprieštaraujančias Konstitucijai įstatymo nuostatas, todėl pareiškėjo reikalavimai šiuo aspektu panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. 11D(P)-4933 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“, įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją ir Sveikatos priežiūros tarnybą ateityje mokėti nustatyto dydžio pensiją pareiškėjui, priteisti iš atsakovų Vidaus reikalų ministerijos ir Sveikatos priežiūros tarnybos nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį netenkinami kaip nepagrįsti.

Teismas pažymėjo, jog, kita vertus, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime nutarė, be kita ko, pripažinti, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“; Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Vadinasi, pareiškėjui, kaip dirbusiam pensininkui, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. imtinai neteisėtai buvo sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, todėl jam turi būti grąžinta 12 119,68 Lt – 10 228,97 Lt = 1 890,71 Lt suma. Teismas nurodė, kad neišmokėta valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 dėl teisėjų valstybinės pensijos nepriemokos ir padarė išvadą, kad pareiškėjui neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį turėtų išmokėti Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. 11D(P)-4933 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ netenkinamas, nes, apskaičiuodama valstybinės pensijos dydį, ši institucija vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais. Vidaus reikalų ministerija, vadovaudamasi teisės norma, kuri vėliau įsigaliojusiame Konstitucinio Teismo nutarime buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, veikė pagal kompetenciją teisės aktuose nustatyta tvarka.

Teismas nepatenkino pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją ir Sveikatos priežiūros tarnybą ateityje mokėti jam nustatyto dydžio pensiją. Akcentavo, kad pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas buvo neteisėtai ir nepagrįstai sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Tačiau Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. jau yra pripažintos netekusiomis galios, todėl pareiškėjui šiuo aspektu pareigūnų ir karių valstybinė pensija mokama kaip atitinkanti įstatymuose nustatytą dydį.

Teismas, be to, nurodė, kad pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovų Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės neturtinės žalos atlyginimą – 10 000 Lt. Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, CK 6.271 straipsnio 1, 4 dalimis. Pažymėjo, jog valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms:

1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.);

2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.);

3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010, 2011 m. spalio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A858-2233/2011. Teismas pabrėžė, kad šioje byloje nėra nustatytas neteisėtų veiksmų atlikimo faktas, todėl nesant bent vienos privalomos kumuliatyviai traktuojamos civilinės atsakomybės sąlygos pareiškėjo reikalavimas atlyginti 10 000 Lt neturtinę žalą negali būti tenkinamas.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalimi, kadangi pareiškėjo skundas patenkintas iš dalies, teismas pažymėjo, jog jo reikalavimas atlyginti bylinėjimosi išlaidas yra pagrįstas. Tačiau teismas šiame sprendime šį reikalavimą paliko nenagrinėtą, nes pareiškėjas nepateikė dokumentų, įrodančių, kad jis tikrai turėjo tokias išlaidas. Teismas išaiškino pareiškėjui, kad jis pagal ABTĮ 45 straipsnio 1 dalį dėl išlaidų atlyginimo teismui turi pateikti prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir išsamiu pagrindimu, o prašymas dėl išlaidų atlyginimo, nepaduotas teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduotas teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

III. Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniu skundu (b. l. 115–116) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 7 d. sprendimo dalį dėl patenkinto pareiškėjo reikalavimo ir jį atmesti.

Vidaus reikalų ministerija nurodo, kad teismo sprendimas priimtas netinkamai pritaikius ginčui aktualias materialinės ir procesinės teisės normas. Kadangi nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, tai Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

Atsakovas Sveikatos priežiūros tarnyba pareiškimu (b. l. 144) prisideda prie atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinio skundo.

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą (b. l. 146–147) prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas nurodo, kad asmenys, gavę neteisėtai perskaičiuotą (sumažintą) valstybinę pensiją, teisę į teisminę gynybą įgyja pradėjus mokėti sumažintą pensiją, ir kreipimosi į teismą trukmę riboja tik ieškinio senatis. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjui paskirtos valstybinės pareigūnų pensijos dydžio sumažinimo teisėtumas. Byloje nėra kvestionuojama, kad toks pensijos sumažinimas buvo pareiškėjui taikomas nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo pagrindu: taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas (šio straipsnio nuostatos Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimu buvo pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai) ir – Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas (šio straipsnio nuostatos paminėtu Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai). Atsižvelgiant į paminėtą Konstitucinio Teismo nutarimą bei į tai, kad pensijos sumažinimo neteisėtumą pareiškėjas sieja iš esmės tik su tam tikrų Laikinojo įstatymo nuostatų neteisėtumu bei su tiesioginiu Konstitucijos taikymu, nagrinėjamai bylai yra reikšminga ir aktualu atsakyti į šiuos pagrindinius klausimus:

1) ar pareiškėjas nepraleido ABTĮ 33 straipsnyje nurodyto termino kreiptis į teismą dėl savo tariamai pažeistos teisės į visą jam paskirtą valstybinę pareigūnų pensiją gynimo. Šiame kontekste pažymėtina, kad aukščiau nurodytu būdu sumažinta pensija pareiškėjui buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio 1 d., skundą Vidaus reikalų ministerijai (institucijai, kuri pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 str. 1 d. skiria ir moka tokias pensijas) dėl nurodyto sumažinimo pareiškėjas padavė 2010 m. gruodžio 20 d., o į teismą kreipėsi 2011 m. sausio 11 d.;

2) ar pareiškėjo teisė į jam paskirtą (nesumažintą) valstybinę pareigūnų pensiją gali būti teismo ginama visa apimtimi ta prasme, kad esant situacijai, kai sumažinta pensija buvo mokama vadovaujantis specialia tokį sumažinimą nustatančia įstatymo norma, kuri (jos taikymo eigoje) dar nebuvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, visa neišmokėta pensijos dalis teismo gali būti priteista pareiškėjui (pažymėtina, kad Laikinojo įstatymo 5 str. taikymo požiūriu byloje nagrinėjama situacija atitinka kolegijos aprašytą situaciją);

3) teismui nustačius, kad dalis nurodytos pensijos buvo neišmokėta neteisėtai, iš ko turi būti priteista neišmokėtos pensijos dalis: iš Vidaus reikalų ministerijos, kuri (kaip buvo nurodyta aukščiau) yra įstatymo numatyta tokias pensijas skirianti ir mokanti institucija, ar valstybė, kurios įstatymų leidžiamosios valdžios institucija – Lietuvos Respublikos Seimas – nustatė Konstitucijai prieštaraujantį pensijų sumažinimo reglamentavimą.

Kolegija pažymi, kad atsakant į nurodytus klausimus yra būtina taikyti ir aiškinti ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies ir su ja siejamų specialių įstatymų, reglamentuojančių teisinius santykius dėl pensijų nepriemokų, nuostatas, Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir 110 straipsnio nuostatas. Nurodytų teisės normų aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kuri savo faktinėmis aplinkybėmis yra analogiška nagrinėjamai bylai. Todėl šiomis teisės aiškinimo taisyklėmis yra būtina vadovautis ir nagrinėjamoje byloje (Teismų įstatymo 33 str. 4 d.). Be to, nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis (joje nurodytos teisės aiškinimo taisyklės bei išvados dėl atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, tinkamumo tokio pobūdžio administracinėse bylose) yra reikšminga nagrinėjamai bylai ir ABTĮ 13 straipsnio taikymo prasme. Pagal šią teisės normą, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Pasisakydama dėl pirmojo iš aukščiau nurodytų klausimo, kolegija pažymi, kad paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje yra pateiktas situacijos dėl pažeistų teisių išmokant sumažintas pensijas gynimo laike aiškinimas, pagal kurį, taikant pagal analogiją Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 27 punkto nuostatas, teismo buvo konstatuota, kad pažeistos teisės dėl valstybinės pareigūnų pensijos mokėjimo gali būti teismo ginamos per 3 metus nuo tos dienos, kurią pareiškėjas sužinojo arba turėjo sužinoti apie sprendimo, su kuriuo jis sieja savo teisių pažeidimą, priėmimą. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas šio termino nepažeidė, todėl klausimas dėl pareiškėjo pažeistų teisių gynimo laike pirmosios instancijos teismo yra išspręstas teisingai.

Pasisakydama dėl antrojo iš aukščiau nurodytų klausimo, kolegija pažymi, kad paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje yra pateiktas Konstitucijos 110 straipsnio nuostatos (kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai) taikymo aiškinimas, pagal kurį teismas, spręsdamas tokio pobūdžio ginčus, yra saistomas šios nuostatos imperatyvo. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje situacijoje teismas negalėjo taikyti Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai Laikinojo įstatymo 5 straipsnio, neatsižvelgdamas ir į tai, kad šis Konstitucinio Teismo nutarimas įsigaliojo (buvo oficialiai paskelbtas) tik 2012 m. rugsėjo 21 d. Todėl atsakovų apeliaciniame skunde šiuo klausimu nurodyti argumentai kolegijos pripažintini nepagrįstais.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu. Tenkinti atsakovų apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija, patikrinusi bylą, nenustatė ir kitų, atsakovų apeliaciniame skunde nenurodytų motyvų, kurie leistų suabejoti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo pagrįstumu (ABTĮ 136 str.).

Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui pateikto prašymo nagrinėti šią apeliacinę bylą žodinio proceso tvarka, kolegija, atsižvelgdama į ABTĮ 137 straipsnio 1 dalies (2012-04-17 įstatymo Nr. XI-1973 redakcija) nuostatą dėl apeliacinių bylų nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka, bei į tai, kad ginčo šalių (ir pareiškėjo) pozicija ir argumentai plačiai buvo išdėstytos pirmosios instancijos teisme, kolegija šio pareiškėjo prašymo nutarė netenkinti.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis