2017-03-28 Nr. AB-7140-3-61-3-02246-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-280-822/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02246-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. O. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. O. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. O. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 21–25).

Pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, kad jis buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose pažeidžiant teisės aktų reikalavimus (plotas – apie 8 kv. m, laikomi po 4 asmenis). Kamerose yra dvi dviejų aukštų lovos, kurios užima mažiausiai dar po 2 kv. m, taip pat yra sanitarinis mazgas, tualetas, į grindis įmontuotas staliukas su dviem atlenkiamomis kėdėmis, o tai užima dalį ir taip mažo kameros ploto. Kamerose bloga ventiliacija, pastoviai didelė drėgmė, todėl nuo sienų ir lubų luposi tinkas ir su dažais krisdavo į lėkštes bei ant galvų, kamerose maži staliukai, buvo pilna tarakonų. Dėl tokių laikymo sąlygų pareiškėjas patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, papildomus nepatogumus, diskomfortą, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, tapo dirglus, nervingas, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į patikslintą skundą (b. l. 29–36) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo kalinamas nuo 2013 m. rugsėjo 20 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d. ir nuo 2015 m. vasario 17 d. iki 2015 m. kovo 2 d. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pripažįsta, kad dėl teismo nutarčių, sprendimų vykdymo, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų nuteistųjų ir suimtųjų laikymo sąlygų, atskirais laiko tarpais nuteistieji ir suimtieji laikomi mažesnio nei teisės aktų normomis nustatyto minimalaus ploto, reglamentuojančio vienam laikomam asmeniui tenkančio ploto (3,6 kv. m.) normą, tačiau įstaigos administracija negali daryti įtakos dėl suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiaus, o jų nepriimti įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai, taip pat visada stengiamasi, kad tai truktų kuo trumpesnį laiko tarpą. Pažymėjo, jog kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Už kamerų valymą ir tvarkymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Siekiant palaikyti švarą kamerose įstaiga yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su įmone, kuri nuolat atlieka vabzdžių, graužikų naikinimo darbus, priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Akcentavo, jog sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančius teisės aktus, patalpos vėdinamos natūraliu būdu per langus. Lukiškių tardymo izoliatoriuje–kalėjime laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Suimtieji ir nuteistieji maitinami laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų, valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Teigė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, o reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2 400 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2013 m. rugsėjo 20 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d. ir nuo 2015 m. vasario 17 d. iki 2015 m. kovo 2 d. kamerose Nr. 105, 182, 175, 140, 135, 156, 126, 164, 199, 254, 258.

Iš teismui pateiktų duomenų nustatyta, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K iš viso buvo kalinamas 453 paras, iš kurių 410 paras jo kalinimo sąlygos neatitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkto reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K metu (pažeidžiant teisės aktų nustatytas kalinimo sąlygas), kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis svyravo nuo 1,85 kv. m iki 3,5 kv. m, t. y. pareiškėjui trūko nuo 1,75 kv. m iki 0,1 kv. m kameros ploto. Atsakovas neginčija fakto, jog nustatyti teisės aktų reikalavimai gyvenamojo ploto normai tam tikrą laiką buvo pažeisti. Todėl konstatuota, kad Lukiškių TI-K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam privalėjo būti užtikrinta ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto norma, tenkanti vienam asmeniui. Teismas pažymėjo, kad 43 paras vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus.

Vadovaudamasis byloje esančias duomenimis, teismas padarė išvadą, jog ginčo laikotarpiu suimtiesiems tenkantis plotas periodiškai buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikru laikotarpiu pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Kaip minėta, atsakovas taip pat neginčija fakto, jog nustatyti teisės aktų reikalavimai gyvenamojo ploto normai pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeisti. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų apie sveikatos būklę, jos pablogėjimą, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. A. O. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Teismas taip pat konstatavo, kad nustatytas pažeidimas nebuvo tęstinis, būdamas Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo kilnojamas į skirtingas kameras ir tam tikrais atvejais pareiškėjui tenkantis kameros plotas siekė ir 3,9 kv. m, 3,78 kv. m , 3,97 kv. m, 4,97 kv. m, 3,74 kv. m, 3,93 kv. m, 4,34 kv. m, 4,96 kv. m, 6,9 kv. m. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl kameroje esančių baldų užimamo ploto, vadovaudamasis aiškinimu pateiktu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-189-442/2015, kad į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv.m. – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.

Teismas pažymėjo, kad administracinių teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad higienos normų, susijusių su kalinimo patalpų ventiliacija, higiena, pažeidimai gali būti veiksniai, prisidedantys prie kalinimo sąlygų bloginimo. Papratai šie aspektai vertinami kitų kalinimo sąlygų kontekste. Byloje nepateikta kitų įrodymų, o taip pat ir Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų dėl ginčo laikotarpiu tikrintų kalinimo patalpų Nr. 105, 182, 175, 140, 135, 156, 126, 164, 199, 254, 258 ventiliacijos, higienos, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamos ventiliacijos, higienos galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų (netinkamos ventiliacijos, higienos) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos ventiliacijos, higienos normų neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų, laikytini nepagrįstais.

Teismas pažymėjo, jog iš byloje pateikto Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. gruodžio 10 d. patikrinimo akto Nr. 13(13.3)-13.16-1612D matyti, jog kameroje Nr. 140 (kurioje tuo metu buvo patalpintas pareiškėjas) tarakonų bei kitų buitinių parazitų nenustatyta, t. y. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimų pažeidimų nenustatyta, todėl atmestini pareiškėjo teiginiai dėl kamerose buvusių tarakonų.

Teismas vertino, kad byloje nepateikta duomenų apie pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklės pablogėjimą būtent dėl jo kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K vertinamuoju laikotarpiu. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Įvertinęs visumą nustatytų aplinkybių ir įrodymų, teisinį ginčo santykių reglamentavimą, teismas padarė išvadą, jog byloje nustačius aplinkybes dėl pareiškėjo laikymo perpildytose kamerose, yra teisinis pagrindas neturtinės žalos, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, atlyginimo priteisimui. Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų pobūdį, jų trukmę, nesant duomenų apie netinkamų kalinimo sąlygų įtaką pareiškėjo sveikatos būklei, nesant informacijos, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nenustačius, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintas 2 400 Eur ir ši suma priteista iš atsakovo. Nurodytas dydis nustatytas taip pat atsižvelgus į Lukiškių TI-K specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus, dalis laiko per kalinimo laikotarpį (1 val. per dieną) skirta pasivaikščiojimui gryname ore, tuo metu kalinamieji irgi nebuvo kamerose. Vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais teismas sprendė, jog šiuo atveju pareiškėjo patirtos dvasinės skriaudos nėra pagrindo vertinti pareiškėjo nurodyta suma, t. y. 50 000 Eur, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati suma yra 2 400 Eur.

III. Pareiškėjas A. O. su Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimu nesutinka ir prašo jį panaikinti, o pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde (b. l. 115–116) pareiškėjas nurodo, kad nei atsakovas nei teismas nepasisakė dėl jo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpio 2006–2007 metais, nors atsakovas neprašė taikyti senaties termino. Pažymi, kad Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti, todėl jo negali nustatyti ir nacionalinė teisė. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvadomis ir pažymi, kad sanitarinis mazgas yra atskira patalpa, užimanti apie 2–2,5 kv. m, ir negali būti laikomas asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto dalimi. Sanitariniame mazge nėra veidrodžio, todėl neįmanoma nusiskusti. Be to, nesant atskiros ventiliacijos sistemos kameroje tvyro blogas kvapas. Sanitarinis mazgas nuo bendros patapos atkirtas 1,5 m pertvara, o tai neatitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto ir europietiškų standartų, kaip ir numatytas vos 1 valandos per dieną pasivaikščiojimas. Pareiškėjo nuomone, pirmoji instancija neteisingai apskaičiavo laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo laikomas netinkamomis sąlygomis dėl per mažo ploto. Pažymi, kad skunde prašė taikyti europietišką 4 kv. m standartą, tačiau teismas neatsižvelgęs į tai taikė 3,6 kv. m normą, įskaičiuojant į šį plotą baldus. Prašo pripažinti pagrįstu pareiškėjo skunde nurodytą pažeidimo laikotarpį. Nurodo, kad teismas nepasisakė dėl dalies jo skunde nurodomų argumentų. Pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl atsisakė vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo (pvz. Canalli byloje).

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, remdamasis atsiliepime į skundą išdėstytais argumentais.

Pažymi, kad duomenų dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, nes asmenų kaita labai didelė, neretai asmenų skaičius kameroje kinta keletą kartų per dieną. Todėl tam tikromis dienomis asmeniui tenkančio mažesnio ploto nereikėtų vertinti kaip tęstinio ir intensyvaus pažeidimo, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą. Taip pat pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, tam tikrais atvejais užtenka teisės pažeidimo pripažinimo ir tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (bylos A525-2017/2012, A146-1527/2012).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ; 1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Šioje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisdamas jam 2 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis dėl jo kalinimo sąlygų. Taip pat nurodo, kad nei atsakovas, nei teismas nepasisakė dėl jo kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K 2006–2007 metais.

ABTĮ 136 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Pagal ABTĮ 136 straipsnio 2 dalį teismo, apeliacine tvarka nagrinėjančio bylą, nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Teisėjų kolegija, vertindama priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad teismų sistema ir jos suteikiamos gynybos priemonės yra skirtos realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises ar interesus, išspręsti tarp asmenų kylančius ginčus. Atitinkamai, siekiant apibrėžti nagrinėjamo ginčo ribas ir klausimus, ABTĮ nustato reikalavimus pateikiamam skundui (ABTĮ 23 str.). Pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7, 8 punktus kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus (skundo sudedamosios dalys) – skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimas) ir pagrindą (aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai). Šis aspektas yra ypatingai svarbus, nes pareiškėjo suformuluotas pirmosios instancijos teisme skundo pagrindas ir dalykas, t. y. pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribos, nulemia ne tik bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme, bet iš esmės nustato ir bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjo skundas dėl žalos, patirtos dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, teismui pateiktas 2015 m. balandžio 20 d. (b. l. 1–4). Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 26 d. nutartimi pareiškėjui nurodė pašalinti skundo trūkumą – konkretizuoti skundo reikalavimą dėl žalos atlyginimo, tiksliai nurodant, kokio dydžio neturtinės žalos prašo (b. l. 13). 2015 m. birželio 11 d. teismui pateiktas patikslintas skundas, tačiau teismas 2015 m. birželio 16 d. nutartyje konstatavo, kad pateiktas dokumentas neįskaitomas, todėl teismas negali spręsti jo priėmimo klausimo. Teismas pažymėjo, kad nepriėmus pirminio skundo, negalimas jo patikslinimas. Pareiškėjui nustatytas terminas skundo trūkumams pašalinti – pateikti skundą, atitinkantį ABTĮ nustatytus skundo formai ir turiniui keliamus reikalavimus, pažymint, kad sprendžiant dėl skundo priėmimo bus vertinamas paskutinis gautas skundas (b. l. 18–19). Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartimi (b. l. 27) priimtas pareiškėjo 2015 m. birželio 24 d. skundas (b. l. 21–25). Atsakovas įpareigotas pateikti visus su skundo nagrinėjimu susijusius dokumentus. 2015 m. spalio 9 d. teisme gautas pareiškėjo atsikirtimas į atsakovo pateiktą atsiliepimą, kuriame pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovas savo atsiliepime visiškai nepasisako dėl laikotarpio nuo 2006 m. spalio 23 d. iki 2007 m. gruodžio 13 d., kai pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, ir prašo, nagrinėjant bylą vertinti visą jo kalinimo laikotarpį, netaikant senaties termino (b. l. 101). Į pirmosios instancijos teismo posėdį proceso dalyviai neatvyko, todėl byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka (b. l. 105, 107–112).

Pirmosios instancijos teismas sprendime iš esmės įvertino ir pasisakė dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų laikotarpiais nuo 2013 m. rugsėjo 20 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d. ir nuo 2015 m. vasario 17 d. iki 2015 m. kovo 2 d. Teismas sprendime visiškai nepasisakė dėl 2006–2007 metų laikotarpio vertinimo, nenurodė šio laikotarpio nevertinimo priežasčių, nors, kaip minėta, šis laikotarpis nurodytas pareiškėjo atsikirtime į atsiliepimą bei pareiškėjo teismui pateiktame atsakovo 2015 m. sausio 25 d. rašte „Dėl informacijos pateikimo apie laikymą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime“ (b. l. 5), kuris priimtame pareiškėjo 2015 m. birželio 24 d. skunde minimas kaip įrodymas, pagrindžiantis jo kalinimo laikotarpį ir kamerų plotus. Pažymėtina, kad šiame rašte nurodyti laikotarpiai – nuo 2006 m. spalio 23 d. iki 2007 m. gruodžio 13 d. ir nuo 2013 m. rugsėjo 20 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d. Atsakovo pateiktame atsiliepime į skundą nurodyti pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiai nuo 2013 m. rugsėjo 20 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d. ir nuo 2015 m. vasario 17 d. iki 2015 m. kovo 2 d.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, tik įvertinus visas bylai reikšmingas aplinkybes, nustačius ar paneigus atsakovo neteisėtus veiksmus, yra galima spręsti apie pareiškėjo realiai patirtą neturtinę žalą ir vertinti jos dydį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 86 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta, jog teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai yra esminiai teismo sprendimui keliami reikalavimai. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008).

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neįvertino dalies pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpio, nors iš byloje esančių procesinių dokumentų matyti, kad su juo pareiškėjas siejo prašomą priteisti žalą. Taip pat lieka neaišku, ar pareiškėjas skunde prašė priteisti žalą už laikotarpį nuo 2015 m. vasario 17 d. iki 2015 m. kovo 2 d.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti vertinamas kaip teisėtas ir pagrįstas. Tai sudaro pagrindą administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teismas turėtų aiškiai apibrėžti nagrinėjamo skundo ribas, galėtų pasiūlyti pareiškėjui patikslinti skundą, nurodant laikotarpį, už kurį prašo priteisti skunde nurodomo dydžio neturtinę žalą, esant būtinybei, išsireikalauti papildomų įrodymų, susijusių su pareiškėjo nurodomais neteisėtais Lukiškių TI-K veiksmais (neveikimu) viso ginčo laikotarpiu.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tinkamai tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalių teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, kaip to reikalauja ABTĮ 81 straipsnis, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Dėl šių aplinkybių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir administracinė byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. A. O. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė