2019-05-29 Nr. AB-12490-3-61-3-02686-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1321-438/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02686-2017-5

Procesinio sprendimo kategorija 12.2.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. H. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. H. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, J. H. dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja K. H. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. 68-108 (toliau – ir VMI sprendimas); 2) panaikinti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Panevėžio AVMI) 2017 m. balandžio 21 d. sprendimą Nr. (36.9)FR0682-148 (toliau – ir Panevėžio AVMI sprendimas) ir juo patvirtintą 2017 m. vasario 15 d. patikrinimo aktą Nr. (42.72)FR0680-67 (toliau – ir Patikrinimo aktas).

2. Pareiškėja nurodė, jog administracinis aktas neteisėtas ir nepagrįstas, nes neobjektyviai įvertintas pareiškėjos tikrinamojo laikotarpio pradžioje turimų lėšų likutis, neįvykdyti mokesčių administratoriui privalomi teismo įpareigojimai, lėšų paskaičiavimuose įveltos faktinės ir aritmetinės klaidos, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio taikymas grindžiamas neteisėtais nurodymais ir jų neįvykdymu. Pareiškėja su J. H. kartu gyvena ir bendrą ūkį veda nuo 2006 metų, todėl mokesčių administratorius, apskaičiuodamas jos disponuojamų pinigų likučius nuo 2006 metų, tyrėjo atsižvelgti ir į J. H. pinigines lėšas (įskaitant jo tėvo A. H. suteiktą paramą), kuriomis galėjo disponuoti pareiškėja kaip kartu tvarkyti bendrą ūkį.

3. Pareiškėjos teigimu, jos (šeimos) išlaidas viršijančių pajamų faktas ir apimtys yra nustatyti, taikant MAĮ 70 straipsnio 1 dalį, t. y. pagal menamus mokesčių administratoriaus skaičiavimus, ignoruojant pareiškėjos tikrinamuoju laikotarpiu disponuojamas lėšas grynaisiais ir pajamas/išlaidas skaičiuojant pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Pareiškėja yra gyventoja, todėl neturi prievolės deklaruoti turtą, grynųjų pinigų likučius, apskaityti juos, taip pat apskaityti išlaidas. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėja objektyviai negali pateikti kelerių metų senumo informacijos apie grynųjų pinigų likutį (2009 m. sausio 1 d. ir kuriai kitai datai praeityje) ar vartojimo išlaidas tikrinamu laikotarpiu ir iki jo. Mokesčių administratoriaus reikalavimas nurodyti praeityje turėtą grynųjų pinigų likutį ir patirtas vartojimo išlaidas momentui praeityje pažeidžia teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principus ir yra neteisėtas. Todėl šių duomenų nenurodymas mokesčių administratoriui nesudaro pagrindo konstatuoti pareiškėjos, kaip mokesčių mokėtojo, pareigų pažeidimą ir atlikti MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatytą mokesčio bazės ir mokesčio perskaičiavimą mokesčių administratoriaus vertinimu.

4. Pareiškėjos teigimu, mokesčių administratorius nepagrįstai nevertino pateikto pareiškėjos sutuoktinio tėvo A. H. liudijimo, kuris pagrindžia lėšų (130 000 USD) perdavimą pareiškėjos sutuoktiniui, o reikalavo pakankamų įrodymų. Dėl minėtų lėšų pagrindimo mokesčių administratorius pareiškėjos sutuoktiniu jau nurodė, kad klausimas jau išspręstas teismo, nors teismas naujo įrodymo neturėjo ir dėl jo nepasisakė, nekonstatavo, kad tėvas minėtų pinigų duoti negalėjo, o tai reiškia, kad atsakovas neobjektyvus ir turi išankstinį nusistatymą. Negalėdama paaiškinti, kokio „pakankamo“ įrodymo reikalauja, kad būtų pagrįstos iš A. H. gautos lėšos, Panevėžio AVMI nepagrįstai atsisako vertinti naujai pateiktą A. H. liudijimą. Net jeigu pareiškėjos sutuoktinis būtų kaltas dėl to, kad netinkamai vykdė 130 000 JAV dolerių iš savo tėvo A. H. lėšų gavimo įrodinėjimo pareigą, tai negali kelti jokių neigiamų pasekmių pareiškėjai (ji negali būti atsakinga už sutuoktinio tinkamą pajamų pagrindimą – ypatingai iki jų bendro gyvenimo pradžios).

5. Pareiškėjos teigimu, susidarė situacija, kai pareiškėja, gavusi lėšų iki tikrinamo laikotarpio pradžios, bet jų pakankamai nepagrindusi (neturėjo tokios pareigos arba ją vykdė netinkamai), yra apmokestinama už tikrinamąjį laikotarpį, taip praeityje gautas lėšas perkeliant į vėlesnį laikotarpį ir pažeidžiant mokesčio apskaičiavimo senaties terminą.

6. Mokesčių administratorius nepagrindė apskaičiuoto pareiškėjos grynųjų pinigų likučio 2009 m. sausio 1 d. Patikrinimo metu nepagrindžiama, kodėl yra perskaičiuojamas būtent toks laikotarpis (2004–2008 metų) iki tikrinamojo laikotarpio ir kodėl nevertinamos pareiškėjos lėšos, gautos iki 2004 metų, taip pat kodėl į pareiškėjos lėšas 2004 m. sausio 1 d. neįtraukiami 50 000 Lt grynųjų, kurios įtraukiamos į jos sutuoktinio lėšų analogišką paskaičiavimą. Paskaičiuodamas 2004–2008 metų laikotarpio pajamas ir išlaidas, mokesčių administratorius neįtraukia dalies pareiškėjos sutuoktinio pajamų šaltinio (visų pirma, jo tėvo A. H. suteiktų piniginių lėšų). Mokesčių administratorius vien tik prezumpcija grindė išvadą, kad pareiškėjos sutuoktinis lėšas, gautas iš nekilnojamojo turto pardavimo, tikrinamo laikotarpio pradžiai jau buvo išleidęs. Patikrinimo akte ignoruotas įsiteisėjęs teismo sprendimas ir į pareiškėjos išlaidas apskaičiuojant jos lėšų likučius ir pajamas tikrinamuoju laikotarpiu vėl įtraukiamos ne tik objektyvios, bet ir statistinės vartojimo išlaidos. Statistinės išlaidos yra įtraukiamos ir į 2004–2008 metų pajamų-išlaidų apskaičiavimą, taip mažinant pareiškėjos 2009 m. sausio 1 d. turimą grynųjų pinigų likutį.

7. Pareiškėjos teigimu, patikrinimo aktu, ignoruojant įsiteisėjusį teismo sprendimą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) jurisprudenciją, papildomai apskaičiuojamų pajamų ir gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) prievolių paskirstymas sutuoktiniams po lygiai nepagrindžiamas. Patikrinimo akte pakartoti ankstesniojo patikrinimo akto motyvai, kurie buvo pripažinti nepakankamais. Mokesčių administratorius nesiaiškino ir netyrė, kieno lėšas į individualiosios įmonės (toliau – ir IĮ) „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą įnešė R. T. 2011 metais pagal kasos pajamų orderius, kuriuose nurodoma „savininko įnašas“. Pažeidžiant objektyvumo principą, nei pinigus gavusios įmonės, nei R. T., nei pareiškėjos ar jos sutuoktinio nebuvo prašoma paaiškinti, kieno lėšos buvo įneštos pagal minimus kasos pajamų orderius. Mokesčių administratorius neatsižvelgė, jog į IĮ „(duomenys neskelbtini)“ kasą R. T. įnešė J. H. , o ne pareiškėjos lėšas.

8. Pareiškėja pastabose dėl patikrinimo akto išdėstė aukščiau paminėtus motyvus, tačiau jie liko neišnagrinėti. Sprendimu tvirtindamas patikrinimo aktą mokesčių administratorius lakoniškai pacitavo pastabų turinį, tačiau į motyvus neatsakinėjo, formaliai atkartodamas patikrinimo akto turinį, pareiškėjos pastabose nurodytų motyvų neanalizavo nei VMI. Pareiškėjos pakartotinis patikrinimas atliktas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo pagrindu VMI sprendimu konstatavus, kad pirminio patikrinimo metu nepagrįstas pajamų paskirstymas sutuoktiniams ir MAĮ 70 straipsnio taikymas netinkamai grįstas ne faktinių, bet statistinių išlaidų skaičiavimais, tačiau nurodytų trūkumų atsakovas nepašalino.

9. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

10. Ginčas tarp Pareiškėjos ir mokesčių administratoriaus vyksta dėl pareiškėjai papildomai apskaičiuoto GPM už 2011 metus nustačius, kad pareiškėjos ir jos sutuoktinio J. H. patirtos išlaidos viršijo pajamas bei konstatuojant, kad pareiškėja turėjo įstatymo nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų. Vadovaujantis 2016 m. rugsėjo 27 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo (toliau – ir VAAT) sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-4319-561/2016 (toliau – ir 2016 m. rugsėjo 27 d. VAAT sprendimas), pareiškėjos pakartotinis mokestinis patikrinimas buvo atliktas siekiant nustatyti realias patirtas išlaidas bei surinkti duomenis apie pareiškėjos ir jos sutuoktinio J. H. vedamą bendrą ūkį.

11. VMI patikrinimo metu mokesčius pareiškėjai apskaičiavo vadovaudamasi MAĮ 70 straipsniu, nustačiusi, jog nėra galimybės mokesčių bazės apskaičiuoti įprastu būdu. Ši nuostata reglamentuoja tik mokestinės prievolės dydžio nustatymą, bet nėra skirta nustatyti mokestinės prievolės atsiradimo pagrindus. Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą (MAĮ 70 str. 1 d.) įgyvendinimo tvarka nustatyta VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintose Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėse (toliau – ir Taisyklės), kurių 4 punkte yra pateikiamas pavyzdinis, bet ne baigtinis mokesčių mokėtojo elgesio, kuriam esant gali būti taikomas Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnis, sąrašas. Todėl ir kitais, šiame teisės akte konkrečiai neišvardintais atvejais, toks įvertinimas gali būti atliekamas, jei tenkinamos MAĮ 70 straipsnio 1 dalies sąlygos.

12. Iš mokestinio ginčo medžiagos akivaizdu, kad pareiškėja netinkamai vykdė savo pareigas susijusias su mokesčių apskaičiavimu, deklaravimu ir sumokėjimu, nes disponavo lėšomis, kurių šaltinių patikrinimo metu negalėjo pagrįsti ir atitinkamai įrodyti, jog dėl šių lėšų gavimo kylančios mokestinės prievolės yra padengtos arba lėšos nėra laikytinos apmokestinamosiomis, todėl konstatuotina, kad mokesčių administratorius pareiškėjai gyventojų pajamų mokestį pagrįstai už 2011 metus apskaičiavo pagal atliktą įvertinimą, pritaikiusi išlaidų metodą. Inspekcija, pagal įvertinimą apskaičiuodama pareiškėjai gyventojų pajamų mokestį už 2011 metus naudojosi Taisyklių 29 punkte nustatytais informacijos šaltiniais.

13. Dėl piniginių lėšų likučio ne banke, atsakovas nurodė, jog pareiškėja nėra pateikusi Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos (forma FR0593). Pareiškėja 2014 m. rugsėjo 12 d. pateiktame paaiškinime apie turto įsigijimo ir/ar pajamų gavimo šaltinius ir jų pagrindimą aiškios informacijos apie tai nenurodė (apie turėtas lėšas ne banke nurodė – „nėra“). Siekiant nustatyti pareiškėjos piniginių lėšų likutį mokestinio patikrinimo pradžiai (2009 m. sausio 1 d.) ir įvertinti pareiškėjos patirtų išlaidų atitikimą gautoms pajamoms Panevėžio AVMI atliko pareiškėjos pajamų ir išlaidų analizę už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. Įvertinus patikrinimo metu surinktą informaciją, buvo nustatyta, kad pareiškėjos iki tikrinamojo laikotarpio piniginių lėšų likutis sudarė 28 292 Lt. Inspekcija įvertino pareiškėjos 2009 m. sausio 1 d. piniginių lėšų likutį 28 292 Lt, gautas pajamas ir patirtas išlaidas 2009–2011 metų laikotarpiu, 2011 m. gruodžio 31 d. piniginių lėšų likutį banke – 34 681 Lt, ir nustatė, kad 2011 metais pareiškėjos išlaidos viršijo pajamas 41 030 Lt. Nustatyta, kad pareiškėjos sutuoktinio 2011 metais patirtos išlaidos viršijo pajamas 142 529 Lt, todėl konstatuota, kad bendros pareiškėjos šeimos išlaidos viršijo pajamas 183 558 Lt.

14. Dėl pareiškėjos patirtų vartojimo išlaidų VMI nurodė, kad mokesčių administratorius pakartotinio patikrinimo metu raštu kreipėsi į pareiškėją dėl duomenų apie patirtas vartojimo išlaidas pateikimo laisvos formos paaiškinime arba pagal prie šio rašto pridėtą lentelę, tačiau pareiškėja 2017 m. sausio 24 d. pateikė atsakymą į minėtą paklausimą, kuriame apytikslių vartojimo išlaidų nenurodė. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjai išlaidos už ryšio paslaugas, būsto išlaidas, sunaudotą vandenį, elektrą, dujas nebuvo skaičiuojamos, nes šios išlaidos įvertintos apskaičiuojant pareiškėjos sutuoktinio išlaidas. Dėl pareiškėjos skundo argumento, kad į jos išlaidas vėl įtraukiamos ne tik objektyvios, bet ir statistinės vartojimo išlaidos, statistinės išlaidos įtrauktos ir į 2004–2008 metų pajamų-išlaidų apskaičiavimą, atsakovas pažymėjo, jog pareiškėja, nesutikdama su mokesčių administratoriaus išvadomis, jas privalo paneigti, pagrindžiant konkrečiais duomenimis ir įrodymais. Nagrinėjamu atveju Pareiškėja nepateikė Inspekcijos išvadas paneigiančių objektyvių įrodymų (apskaičiavimų nepateikė), todėl niekuo nepagrįsti Pareiškėjos teiginiai negali paneigti Inspekcijos nustatytų faktinių aplinkybių bei pagrįstų išvadų.

15. Pareiškėjos sutuoktinio iš tėvo gautų piniginių lėšų (130 000 JAV) dolerių teisinis vertinimas buvo atliktas administracinėje byloje Nr. eI-4318-629/2016 pagal pareiškėjos sutuoktinio skundą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo iš naujo vertinti šią aplinkybę.

16. VMI pažymėjo, jog priešingai, nei teigia pareiškėja, mokesčių mokėtojų pareiga tvarkyti apskaitą ir saugoti jos dokumentus įtvirtinta MAĮ 40 straipsnio 1 dalies 6 punkte. Pareiškėja turėjo būti pakankamai atidi ir rūpestinga bei saugoti dokumentus, kurie gali pagrįsti mokestines pasekmes sukeliančius veiksmus.

17. Dėl mokestinių prievolių ir gautų pajamų paskirstymo pareiškėjai ir jos sutuoktiniui pagrindimo atsakovas nurodė, jog pakartotinio patikrinimo metu mokesčių administratorius įvertino aplinkybes, susijusias su pareiškėjos ir jos sutuoktinio vedamu bendru ūkiu. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sutuoktinių bendro turto dalių lygybės prezumpcija. Pareiškėja su J. H. santuoką įregistravo 2010 m. rugsėjo 18 d., o įrodymais pagrįstų duomenų (pvz., vedybų sutartis, turto pasidalinimo faktai Vedybų sutarčių registre), apie pareiškėjos ir jos sutuoktinio nevedamą bendrą ūkį 2011 metais nėra. Atsakovas pažymėjo, jog IĮ „(duomenys neskelbtini)” registruota pareiškėjos vardu, o pinigines lėšas į šios bendrovės kasą įnešinėjo abu sutuoktiniai, kurių didžiąją dalį sudarė pareiškėjos sutuoktinio įneštos lėšos.

18. Be to, Inspekcija, vadovaudamasi teismo sprendimu, 2016 m. lapkričio 25 d. sprendime Nr. 68-342 taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta jokių objektyvių prielaidų vertinti, kad ginčo pajamos buvo gautos iš bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio turto, kas nesudaro pagrindo remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika dėl iš tokio turto gautų pajamų paskirstymo sutuoktiniams apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčio tikslais. Mokesčių administratorius pakartotinio patikrinimo metu įvertintų aplinkybių pagrindu pagrįstai apskaičiuotas 2011 metų pajamas ir gyventojų pajamų mokesčio prievoles lygiomis dalimis paskirstė sutuoktiniams (pareiškėjui – 91 780 Lt (183 559/2). Tuo tarpu pareiškėja mokestinio patikrinimo metu duomenų apie sutuoktinių 2011 metais nevedamą bendrą ūkį nepateikė. Šių pakartotinio patikrinimo metu įvertintų aplinkybių pagrindu mokesčių administratorius pagrįstai apskaičiuotas 2011 metų pajamas ir GPM prievoles lygiomis dalimis paskirstė sutuoktiniams (pareiškėjai - 91 780 Lt (183 559/2)).

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo J. H. atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį tenkinti, nurodė, jog palaiko pareiškėjos skundo reikalavimus dėl tų pačių argumentų, kuriuos pareiškėja nurodė skunde.

II. 20. Vilniaus apygardos administracinio teismas 2018 m. vasario 9 d. sprendimu pareiškėjos K. H. skundą atmetė.

21. Teismas nurodė, jog byloje kilo ginčas dėl VMI ir Panevėžio AVMI sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo.

22. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-4319-561/2016 pareiškėjos K. H. skundą tenkino iš dalies, panaikino VMI 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. 68-160 ir grąžino mokestinį ginčą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo; šiuo sprendimu teismas konstatavo, jog nėra surinkta pakankamai duomenų pareiškėjos mokestinės prievolės tinkamam dydžiui nustatyti, be to, byloje nėra objektyvių prielaidų vertinti, kad ginčo pajamos buvo gautos iš bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio turto; Panevėžio AVMI 2017 m. vasario 15 d. surašė Patikrinimo aktą, kuriuo pareiškėjai papildomai apskaičiavo už 2009–2011 metus 4 163,87 Eur GPM, Panevėžio AVMI 2017 m. balandžio 21 d. sprendimu patvirtino Patikrinimo akte papildomai apskaičiuotą 4 163,87 Eur GPM, apskaičiavo 2 186,03 Eur GPM delspinigių ir skyrė 1 249 Eur GPM baudą; dėl Panevėžio AVMI sprendimo pareiškėja padavė skundą VMI, kuri pareiškėjos skundą atmetė ir patvirtino vietos mokesčių administratoriaus sprendimą.

23. Teismas pažymėjo, jog pareiškėja nesutinka su mokesčių administratoriaus nustatytu jos tikrinamojo laikotarpio pradžioje turėtų lėšų likučiu, o neturėdama pareigos kaupti tokius duomenis, deklaruoti ir vesti apskaitą, objektyviai negali pateikti kelerių metų senumo informacijos apie grynųjų pinigų likutį (2009 m. sausio 1 d. ir kuriai kitai datai praeityje). Teismo vertinimu, pareiškėja tikrinamojo laikotarpio pradžios likučio neteisingą įvertinimą taip pat grindė argumentu, kad Panevėžio AVMI nevertino pareiškėjos sutuoktinio 130 000 USD lėšų, gautų iš tėvo A. H..

24. Teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatė, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo nagrinėjama administracinė byla Nr. eI-4318-629/2016 pagal pareiškėjos sutuoktinio skundą dėl VMI 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimo Nr. 68-159 ir Panevėžio AVMI 2015 m. birželio 3 d. sprendimo Nr. (42.72)FR0682-341. Šios bylos duomenimis buvo nustatyta, kad Panevėžio AVMI atliko pareiškėjos sutuoktinio pajamų ir išlaidų 2001–2008 metais analizę ir nustatė, jog 2009 m. sausio 1 d. jis grynųjų pinigų likučio neturėjo. Dėl piniginių lėšų, gautų iš pareiškėjos sutuoktinio tėvo, teismas nurodė, kad byloje esantis A. H. patvirtinimas, kad jis savo sūnui J. H. suteikė 130 000 USD finansinę paramą, „nuo tada kai jis pradėjo studijas universitete, iki 2010 metų“ jau įvertintas Vilniaus apygardos administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eI-4318-629/2016 kaip nepatvirtina ir nepagrindžia realaus 130 000 USD gavimo. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju teismui pateiktas A. H. 2016 m. rugsėjo 29 d. patvirtinimas, kad jis savo sūnui J. H. suteikė 130 000 USD finansinę paramą, „kai jis pradėjo studijas universitete 1991 m. iki 2010 m.“ nesudaro pagrindo teigti, jog jis realiai aptariamas lėšas gavo, kadangi nei pakartotinio patikrinimo metu, nei skunde teismui jis šias aplinkybes patvirtinančių duomenų nepateikė, nedetalizavo kada ir kokios sumos jam buvo perduotos. Teismas darė išvadą, jog Panevėžio AVMI pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos sutuoktinis tikrinamojo laikotarpio pradžioje iš tėvo gautų 130 000 USD neturėjo, o mokesčių administratorius turėjo pagrindą, remdamasis įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nevertinti šio įrodymo iš naujo.

25. Dėl pareiškėjos argumentų apie jos gautas (turėtas) lėšas iki 2004 metų, t. y. kad į pareiškėjos lėšas 2004 m. sausio 1 d. neįtraukiami 50 000 Lt grynųjų pinigų, mokesčių administratorius neįrodė, kad 319 000 Lt jos sutuoktinis iki tikrinamojo laikotarpio pradžios jau buvo išleidęs, teismas pažymėjo, jog pareiškėja nei pirminio, nei pakartotinio mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratoriui, nei skunde teismui nenurodė, kokios būtent lėšos nebuvo įtrauktos į pareiškėjos turimų pinigų likutį 2009 m. sausio 1 d.. Teismas darė išvadą, jog pareiškėja neįrodė, turėjusi didesnę piniginių lėšų sumą nei nustatė mokesčių administratorius, ir minėtus argumentus atmetė.

26. Teismas atmetė pareiškėjos skundo argumentus, kuriais pareiškėja nesutiko su mokesčių administratoriaus atliktu patirtų išlaidų apskaičiavimu, nes Panevėžio AVMI įtraukė ir realias, ir statistines vartojimo išlaidas. Teismas aptarė MAĮ 67 straipsnyje įtvirtintas įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo taisykles ir nurodė, jog pagal bylos duomenis pareiškėja nėra pateikusi jokių apytikslių duomenų apie šias išlaidas, nurodė, jog išlaidų dokumentų nekaupia. Teismas darė išvadą, jog nagrinėjamu atveju Panevėžio AVMI pareiškėjos išlaidas apskaičiavo naudodama statistinį metodą, ir tai atitiko MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, kai priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą.

27. Teismas sprendė, jog mokesčių administratorius, MAĮ 70 straipsnio pagrindu apskaičiuodamas mokestį pareiškėjai pagal atliekamą įvertinimą, tinkamai įvykdė savo pareigą pagrįsti apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas – vietos mokesčių administratorius centrinio mokesčių administratoriaus pavedimu, atlikęs pakartotinį mokesčių mokėtojų patikrinimą, tinkamai įvertino savo iniciatyva surinktus duomenis dėl mokesčių mokėtojo gautų pajamų ir išlaidų, tinkamai įvertino mokesčių mokėtojo paaiškinimus ir teiktus dokumentus dėl pajamų ir išlaidų, todėl pagrįstai apskaičiavo pareiškėjai mokėtinas sumas.

28. Dėl pareiškėjos argumentų, kad mokesčių administratorius neatsižvelgė į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. Nr. eI-4319-561/2016 paskirstydamas pajamas sutuoktiniams, teismas pažymėjo, jog mokesčių administratorius paskirstydamas sutuoktiniams pajamas vadovavosi CK įtvirtinta sutuoktinių bendro turto dalių lygybės prezumpcija ir duomenų apie asmeniškai kiekvienam sutuoktiniui tenkančią pajamų dalį nerinko ir jų nevertino. Tačiau teismas pažymėjo, kad pareiškėja nesutikdama su mokesčių administratoriaus pajamų paskirstymu sutuoktiniams, nei mokesčių administratoriui nei teismui nenurodė nesutikimo su tokiu pajamų paskirstymu motyvų, nepateikė tai pagrindžiančių dokumentų. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad mokesčių administratorius pagrįstai sutuoktinių gautas pajamas paskirstė per pusę.

29. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos ginčijami VMI ir Panevėžio AVMI sprendimai yra pagrįsti.

III. 30. Pareiškėja K. H. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

31. Pareiškėja apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, ignoruojamas teismo sprendimo privalomumo principas, pareiškėjos apmokestinimas taikant MAĮ 70 straipsnį akivaizdžiai savavališkas, nukrypstama nuo administracinių teismų praktikos analogiškose bylose, mokestinė prievolė nustatoma ir su ja susijusi atsakomybė pareiškėjai taikoma prezumpcijų pagrindu jai priskyrus sutuoktinio išlaidas, taip pat dėl neteisėtų (neįvykdomų) mokesčių administratoriaus nurodymų nevykdymo.

32. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai dėl to, kad pareiškėja, siekdama pagrįsti turėtą piniginių lėšų likutį 2009 metų pradžiai, nepateikė jos išlaidas 2004–2008 metais pagrindžiančių dokumentų, yra teisiškai nereikšmingi ir neatleidžia mokesčių administratoriaus nuo įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos pareigos įrodyti MAĮ 70 straipsnio 1 dalies taikymo pagrindą faktinėmis, o ne statistinėmis išlaidomis. Pareiškėja pabrėžia, kad ji pagal teisės aktus neprivalo kaupti išlaidų dokumentų, vesti apskaitos, todėl, atsakovo reikalavimai tokius dokumentus pateikti buvo neteisėti ir negali sukelti pareiškėjai neigiamų pasekmių.

33. Teismas nepagrįstai atmetė visus pareiškėjos skundo motyvus dėl administraciniu aktu netinkamai (neteisingai) apskaičiuoto grynųjų pinigų likučio tikrinamojo laikotarpio pradžiai. Teismas nepasisakė dėl 50 000 Lt neįtraukimo į pareiškėjos 2004 m. sausio 1 dienai turėtas lėšas, taip pat dėl sutuoktinio 319 000 Lt gautų nekilnojamojo turto sandorių pajamų neįvertinimo, padengiant pareiškėjos išlaidas. Teismas nepagrįstai atsisakė vertinti pareiškėjos patikrinimo metu pateiktą naują pareiškėjos sutuoktinio tėvo A. H. liudijimą apie 130 000 JAV dolerių finansinę paramą. Pareiškėja skunde teismui buvo nuosekliai išdėsčiusi, kodėl mokesčių administratoriaus reikalavimas nurodyti ir pagrįsti praeityje turėtą pinigų likutį laikytinas neteisėtu, neįvykdytinu, tačiau teismas šių argumentų nenagrinėjo. Tuo atveju, jei apeliacinėje instancijoje būtų nustatytos teisės normos įpareigojančios pareiškėją, kaip apskaitos nevedančią gyventoją, nurodyti grynųjų pinigų likutį, turėtą praeityje ir nurodyti visas anksčiau patirtas faktines išlaidas, pareiškėja prašo įvertinti šių normų atitiktį apmokestinimo aiškumo, teisinio tikrumo, teisinio saugumo ir lex non cogit ad impossibilia (lot., teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų) principams.

34. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad mokesčių administratorius nevykdė VAAT 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimo dėl pareigos pagrįsti pajamų paskirstymą sutuoktiniams, tačiau vėl atleido atsakovą nuo pareigos pagrįsti tokį paskirstymą. Teismo vertinimu, pareiškėja nenurodė nesutikimo su tokiu paskirstymu motyvų, tačiau jie buvo nurodyti skunde, o teismas jų nenagrinėjo, nukrypo nuo administracinių teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602- 2280/2012). Pirmosios instancijos teismas sprendimu ne tik neteisėtai atima teisę pareiškėjai remtis teismo sprendimo privalomumo principu, tačiau ir nukrypdamas nuo administracinių teismų praktikos, leidžia nepaisyti pamatinių teisės principų, be kita ko, asmeninės atsakomybės principo, kada dėl vieno sutuoktinio išlaidų atsakomybė prezumpcijos pagrindu priskiriama kitam sutuoktiniui, kuriam už pirmojo sutuoktinio prievolių nevykdymą (pajamų nepagrindimą, nedeklaravimą, išlaidas, viršijančias pajamas) tenka ne tik GPM prievolė ir delspinigiai, bet ir GPM bauda.

35. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo savarankiškų skundo motyvų dėl pareiškėjos pajamų ir išlaidų perskaičiavimo nustatant 2009 m. sausio 1 d. lėšų likutį. Patikrinimo akte šis likutis neteisingai apskaičiuotas ir dėl to, kad jį skaičiuodamas mokesčių administratorius į pareiškėjos išlaidas įtraukė ne tik objektyvias faktines, bet ir statistines vartojimo išlaidas. Tai buvo vienas iš motyvų, dėl kurių teismas panaikino mokesčių administratoriaus sprendimą dėl patikrinimo akto po pirmojo mokestinio patikrinimo.

36. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiai argumentais, kuriuos nurodė atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 37. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Panevėžio AVMI ir VMI sprendimų, kuriais pareiškėjai K. H. papildomai apskaičiuota ir nurodyta į biudžetą sumokėti 4 163,87 Eur GPM, 2 186,03 Eur GPM delspinigių ir paskirta 1 249 Eur GPM bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.

38. GPM ir su juo susijusios sumos pareiškėjai paskaičiuotos, nes mokesčių administratorius nustatė, jog pareiškėjos išlaidos 2011 metais viršijo pajamas 41 030 Lt, pareiškėjos sutuoktinio J. H. 2011 metais patirtos išlaidos viršijo pajamas 142 529 Lt, todėl bendros pareiškėjos šeimos išlaidos viršijo pajamas 183 559 Lt, o šioms išlaidoms padengti pareiškėja ir jos sutuoktinis turėjo iš nežinomų šaltinių gautų ir Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų. Atlikęs pakartotinį mokestinį patikrinimą, pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą (MAĮ 70 str. 1 d.) apskaičiuotas 2011 metų neapmokestintas pareiškėjos šeimos pajamas ir mokestines prievoles mokesčių administratorius paskirstė sutuoktiniams lygiomis dalimis.

39. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog skundžiami mokesčių administratoriaus sprendimai buvo teisėti ir pagrįsti, nes, nagrinėjamu atveju, pareiškėjos pajamų šaltiniai 2011 metais patirtoms išlaidoms padengti nebuvo aiškūs, todėl pagrįstai mokestis apskaičiuotas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikant išlaidų metodą. Teismas darė išvadą, jog pareiškėja, siekdama paneigti mokesčių administratoriaus išvadas dėl patirtų išlaidų, sukauptų piniginių lėšų tikrinto laikotarpio pradžiai ir iki jo, privalėjo savo teiginius pagrįsti. Pareiškėja su minėtomis teismo išvadomis nesutinka šiais esminiais aspektais: 1) mokesčių administratorius neturėjo pagrindo apskaičiuoti mokestį pagal MAĮ 70 straipsnio 1 dalį; 2) pareiškėjos apmokestinimas, t. y. pajamų, išlaidų, piniginių lėšų likučio apskaičiavimas paremtas prezumpcijomis, o neobjektyviais duomenimis; 3) pareiškėja teisės aktais neįpareigota kaupti jokių jos išlaidas (pajamas) pagrindžiančių dokumentų, todėl reikalavimas jas pateikti yra neteisėtas, 4) teismas nepagrįstai nevertino pateiktų įrodymų dėl piniginių lėšų (130 000 JAV dolerių), kurias pareiškėjos sutuoktinis gavo iš savo tėvo; 5) pareiškėja nesutinka su jos ir sutuoktinio patirtų 2011 metų išlaidų paskirstymu jai ir J. H. lygiomis dalimis.

40. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos šio įstatymo 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

41. Byloje nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuoja Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas, Mokesčių administravimo įstatymas bei kiti teisės aktai susiję su jų įgyvendinimu. Todėl byloje teisinę reikšmę turinčių aplinkybių vertinimas ir materialinės teisės normų taikymas turi būti atliekamas, atsižvelgiant į šių teisės aktų nuostatas.

42. Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas asmuo gavęs arba uždirbęs pajamų (bet kokia jų forma) privalo jas deklaruoti, apskaičiuoti ir sumokėti, o jų teisingumui pagrįsti turi turėti visus Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytus privalomus apskaitos dokumentus, sandorius ir pan.. (GPMĮ 2; 3; 5; 19; 24; 25 str.). Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatyti privalomi apskaitos dokumentai, įrodymų vertinimo prasme yra pirminiai ir leistini įrodymai, kuriais remdamasis asmuo gali pagrįsti savo pajamų ir išlaidų šaltinius, jų pobūdį bei teisėtumą.

43. Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

44. Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad jame yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: 1) mokėtino mokesčio dydžio turi būti negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka; 2) to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) turi būti negalima dėl atitinkamos mokesčio mokėtojo veiklos – nevykdymo arba netinkamo vykdymo pareigos apskaičiuoti mokesčius nustatyta tvarka; netvarkymo ir/arba nesaugojimo apskaitos ir kitų dokumentų; nebendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi.

45. Minėta, kad buhalterinės apskaitos duomenys pagal teisės aktų nuostatas yra pirminiai ir leistini informacijos šaltiniai, kurių pagrindu yra galima nustatyta tvarka apskaičiuoti mokėtinus į biudžetą mokesčius, todėl tais atvejais, kai tokių duomenų mokesčio mokėtojas nerenka, juos iškraipo ar sunaikina, yra prarandama objektyvi galimybė įprasta tvarka (teisės aktų nustatyta tvarka) apskaičiuoti į biudžetą mokėtinų mokesčių sumas (dydžius).

46. Mokestinio patikrinimo medžiaga patvirtino, jog pareiškėja tikrinamo laikotarpio dalies pajamų nedeklaravo. Tai lemia, kad pareiškėjos veikla, gaunant atitinkamas pajamas 2009 –2011 metais, bet joms pagrįsti nepateikiant buhalterinės apskaitos dokumentų, sudarė prielaidas mokesčių administratoriui taikyti Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio nuostatas. Dėl ko priešingi šiuo klausimu apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti bei atmetami.

47. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjos argumentais, jog ji teisės aktais nebuvo įpareigota kaupti jos išlaidas pagrindžiančius buhalterinės apskaitos dokumentus, apskaityti, deklaruoti turtą ir grynųjų pinigų likučius, o pareiškėjos apmokestinimą, be kita ko, lėmė ne realios, o taikant statistinius vidurkius apskaičiuotos išlaidos. įstatymų leidėjas Mokesčių administravimo įstatyme expressis verbis (tiesiogiai, aiškiais žodžiais) yra įtvirtinęs šias mokesčių mokėtojo pareigas: teisės aktų nustatyta tvarka tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos dokumentus ir registrus, taip pat kitus dokumentus (MAĮ 40 str. 1 d. 6 p.); pateikti mokesčių administratoriui visus patikrinimui atlikti reikiamus dokumentus, kompiuteriu tvarkomos apskaitos duomenis bei kitą informaciją (MAĮ 40 str. 1 d. 8 p.); pateikti paaiškinimus apie pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti (MAĮ 41 str.). Iš to išplaukia, jog mokesčių mokėtojas, atlikdamas mokestines teisines pasekmes galinčius sukelti veiksmus, turi būti protingas, atsakingas ir rūpestingas, tai yra saugoti dokumentus, galinčius pagrįsti jo atliekamus veiksmus (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-928/2011).

48. Pažymėtina, jog MAĮ 70 straipsnio taikymo specifiką, kiek tai susiję su mokesčių administratoriaus pareiga atidžiai ir maksimaliai objektyviai apskaičiuoti mokesčių mokėtojo pajamas, kurių šaltiniai nėra žinomi, apmokestinimo tikslu, detaliai aptarė pirmosios instancijos teismas, todėl apeliacinė teisėjų kolegija šių argumentų nekartoja.

49. Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnyje, suteikiančiame mokesčių administratoriui teisę mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą apskaičiuoti pagal jo įvertinimą, yra apibrėžtas ir šio mokesčių administratoriui leistino elgesio turinys, o būtent, šį apskaičiavimą jis turi atlikti „atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją“ , o jų nepakankant – „parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.“

50. Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad mokesčių administratorius mokesčius šiuo būdu gali apskaičiuoti dvejopai: taikydamas savo nustatytus įvertinimo metodus (t. y. įtvirtintus Taisyklėse), arba jų netaikydamas. Metodų, nustatytų Taisyklėse jis gali netaikyti tuomet, kai disponuoja pakankama informacija, kuria remiantis gali atkurti tikrąsias ūkinių operacijų aplinkybes bei pakankamai tiksliai apskaičiuoti mokėtinų mokesčių sumas. O kai turima informacija yra nepakankama tokio pobūdžio skaičiavimams atlikti, jis mokėtinų mokesčių sumas gali apskaičiuoti remdamasis, ekonomikos-finansų srityje taikomais teorinio pobūdžio skaičiavimo būdais, kuriuos parenka, atsižvelgdamas į turimos informacijos kiekį, pobūdį, šaltinius ir pan. (Taisyklių 6.2.–6.3.; 28–29 punktai).

51. Toks metodų nustatytų Taisyklėse pobūdis savo ruožtu lemia, kad jų taikymas, o tuo pačiu ir mokesčių, remiantis jais apskaičiavimas, yra susijęs su specialių žinių panaudojimu bei pritaikymu. Pagal įrodymų vertinimo taisykles, duomenys, kurie gauti panaudojus specialias žinias, kaip taisyklė, gali būti koreguojami, paneigiami ir pan., tik taip pat panaudojus bei pritaikius specialias žinias (ABTĮ 56 str. 2 d.; 60–62 str.). Byloje nustatyta, kad mokesčių administratorius, pareiškėjai mokėtinus mokesčius apskaičiavo, taikydamas išlaidų metodą, numatytą Taisyklių 14–17 punktuose. Visa tai patvirtina, kad atsakovas, nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes – pareiškėjai priklausančias mokėti mokesčių sumas, panaudojo teisės aktais leistinus bei tinkamus tokių duomenų surinkimo ir nustatymo metodus. Kadangi pareiškėja tokio pobūdžio įrodymų neteikė, siekdama paneigti tikrinamo laikotarpio pradžiai ir iki jo turėtas pinigines lėšas, patirtas vartojimo išlaidas 2009–2011 metais ir prieš tikrinamąjį laikotarpį (2004–2008 metais), todėl darytina išvada, kad ji nustatyta tvarka nepaneigė atsakovo nustatytų aplinkybių apie pareiškėjos nesumokėtų mokesčių apimtį ir jų dydį bei neįrodė savo teiginių teisingumo.

52. Papildomai pažymėtina, jog pakartotinio mokestinio patikrinimo medžiaga patvirtina, kad Panevėžio AVMI, apskaičiuodama pareiškėjos mokestinę prievolę pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, atliko priešpriešinius patikrinimo veiksmus ir iš kitų juridinių asmenų surinko informaciją apie pareiškėjos šeimos patirtas išlaidas, susijusias su apmokėjimu už komunalinius patarnavimus, ryšių ir kitas namų ūkiui būtinas paslaugas, ir šias išlaidas, priešingai nei teigia pareiškėja, priskyrė tik pareiškėjos sutuoktiniui. Todėl pareiškėjos teiginiai, kad mokesčių administratorius nevykdydamas VAAT 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimo, vartojimo išlaidų apskaičiavimą grindė vien statistiniais duomenimis ar neleistinai jas padidino, yra nepagrįsti.

53. Pareiškėja nurodo, jog mokesčių administratorius netinkamai apskaičiavo pareiškėjos turėtą piniginių lėšų likutį, t. y. nevertino, kad ji galėjo 2004 metų pradžioje turėti 50 000 Lt, nepagrįstai sprendė, kad jos sutuoktinio gautos lėšos (319 000 Lt) pardavus nekilnojamąjį turtą jau buvo išleistos. Dėl šių argumentų teisėjų kolegija pažymi, jog, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas.

Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Aiškindamas šių teisės normų turinį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jomis įrodinėjimo pareiga yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas.

Tuo tarpu mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas.

Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė. Mokesčių mokėtojas, norėdamas paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiuotą konkretų mokestį, privalo pateikti pagrįstus argumentus ir juos pagrindžiančius naujus įrodymus, lemiančius nustatyto mokesčio dydžio neteisingumą (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1527/2010; 2010 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1147/2010; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-912/2011; 2012 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1601/2012; 2015 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-442/2015 ir kt.).

54. Iš mokestinio patikrinimo dokumentacijos matyti, jog mokesčių administratorius vertino pareiškėjos gautas pajamas, lygino jas su patirtomis išlaidomis, atsižvelgė į pareiškėjos ir pareiškėjos sutuoktinio įvykdytus civilinius sandorius ir jų pagrindu patirtas išlaidas ir gautas pajamas, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, mokesčių administratorius MAĮ 67 straipsnyje nustatytas pareigas įvykdė. Tuo tarpu pareiškėja nei mokesčių administratoriui, nei teismui nepateikė jokių įrodymais pagrįstų duomenų ir išsamių paaiškinimų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog ji turėjo tikrinamo laikotarpio pradžiai (2009 m.) ir iki jo (2004–2008 m.) didesnį piniginių lėšų likutį, nei apskaičiavo mokesčių administratorius.

55. Dėl pareiškėjos nurodomų įrodymų vertinimo, kuriais mokestiniame ginče pareiškėja grindė pajamas, t. y. faktą, kad pareiškėjos sutuoktinis iš savo tėvo A. H. gavo 130 000 JAV dolerių grynaisiais pinigais, teisėjų kolegija pažymi, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eI-4318-629/2016 pagal pareiškėjos sutuoktinio J. H. skundą 2016 m. gegužės 9 d. sprendime konstatavo, jog J. H. neįrodė 130 000 JAV dolerių iš savo tėvo gavimo fakto. Šis teismo sprendimas įsiteisėjęs.

56. ABTĮ 57 straipsnio 2 dalis nustato, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Remiantis res judicata (lot., teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) principu, tie faktiniai ir teisiniai aspektai, kurie buvo išnagrinėti kitame teismo sprendime, turi būti pripažįstami, ir šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose (kuriose dalyvauja tie patys asmenys) gali remtis teismo sprendimu nustatytomis aplinkybėmis kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu – tų aplinkybių jam nereikės įrodinėti. Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės dėl lėšų iš A. H. gavimo minėtu teismo sprendimu yra neginčijamai patvirtintos. Todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas ir mokesčių administratorius pakartotinio mokestinio patikrinimo metu šių aplinkybių nevertino iš naujo, o pareiškėjos teiginiai, jog buvo pateikti nauji įrodymai, yra teisiškai nereikšmingi ir nekeičia reikalo esmės.

57. Apeliacinė teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjos argumentais, jog mokesčių administratorius nepagrįstai tikrinamo laikotarpio apmokestinamas pajamas paskirstė pareiškėjai ir jos sutuoktiniu J. H. lygiomis dalimis (183 559 Lt /2). Kartu pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad mokesčių administratoriaus, paskirstydamas sutuoktiniams pajamas pagal Civiliniame kodekse įtvirtintą sutuoktinių bendro turto lygybės prezumpciją, duomenų apie asmeniškai kiekvienam sutuoktiniui tenkančią pajamų dalį nerinko ir jų nevertino, nėra visiškai tiksli. Pagal MAĮ 67 straipsnyje įtvirtintą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo taisyklę, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas apmokestinamas pajamas taikant išlaidų metodą (Taisyklių 6.3.3, 14–17 p.), neturi pareigos įrodyti, kada, iš kur ir kokias pajamas gavo mokesčių mokėtojas, šiuo atveju – pareiškėja ir jos sutuoktinis. Iš Panevėžio AVMI sprendimo turinio matyti, jog pakartotinio mokestinio patikrinimo metu buvo atsižvelgta į pareiškėjos ir jos sutuoktinio bendro gyvenimo ir veiklos aspektus, taip pat į tai, jog nebuvo duomenų, kad pareiškėjos ir jos sutuoktinio turtui nustatytas kitoks nei įstatymų įtvirtintas teisinis režimas (CK 3.87.str.). Nagrinėjamu atveju ginčo pajamų šaltiniai nežinomi, nei pareiškėja, nei jos sutuoktinis į bylą nepateikė jokių duomenų ir argumentų, kad ginčo pajamas gavo ar disponavo jomis asmeniškai. Tai reiškia, jog nėra objektyvių duomenų, leidžiančių netaikyti bendro turto dalių lygybės prezumpcijos dėl sutuoktinių turto teisinio statuso mokesčių teisės normų prasme.

58. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos K. H. apeliacinį skundą atmesti .

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė