2020-12-09 Nr. AB-24428-3-61-3-03123-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2922-415/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03123-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. V. 2019 m. rugsėjo 2 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d. bausmės atlikimo sąlygos Vilniaus PN neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjui nepakako socialinės reabilitacijos programų, socialinio užimtumo, renginių. Be to, neužtikrinta pareiškėjo teisė į sveikatai saugią gyvenamąją aplinką, nes jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, kiti nuteistieji nepaisydavo rūkymui skirtų vietų. Pareiškėjo rūbai, patalynė būdavo persismelkę tabako dūmais, dėl to jis jautė diskomfortą, pasimatymų metu konfliktuodavo su sutuoktine. Pareiškėjas dėl to, kad buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, ne kartą kreipėsi į Vilniaus PN administraciją, tačiau pareigūnai netinkamai vykdė savo pareigas, nepagrįstai prašydavo nurodyti rūkančiųjų pavardes, nors tai nustatyti buvo jų darbas. Pareiškėjas tvirtino dėl netinkamų laikymo sąlygų patyręs pažeminimą, diskomfortą, stresą, žalą sveikatai (atsirado kosulys), negalėdavęs išsimiegoti ir pan.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundo dalį dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2016 m. rugpjūčio 30 d. atmesti kaip pareikštą praleidus ieškinio senaties terminą, kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo nuomone, pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl laikotarpio iki 2016 m. rugpjūčio 30 d. pareikšti ir nepateikė objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog egzistuoja pagrindas šį praleistą terminą atnaujinti. Atsakovas paaiškino, kad Vilniaus PN nuteistųjų bausmės atlikimo metu vykdomos socialinės reabilitacijos priemonės, tačiau dalyvavimas tokiose programose grindžiamas savanoriškumo principu, sėkminga nuteistojo elgesio korekcija neįmanoma be jo paties pastangų bei aktyvaus dalyvavimo. Pareiškėjui atvykus į Vilniaus PN, buvo sudarytas Individualus socialinės reabilitacijos planas. Atsakovas tvirtino, kad Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse, kaip ir kituose korpusuose, draudžiama rūkyti gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose, nuteistieji apie tai informuoti, be kita ko, iškabintais ženklais. Nuteistiesiems, pažeidusiems šį draudimą, skiriamos nuobaudos. I-ojo gyvenamojo korpuso nuteistiesiems prie įėjimo į korpusą įrengtas specialus kiemelis lauke, kuriame jie turi teisę bet kada išeiti parūkyti. Šis kiemelis atskirtas nuo likusio I-ojo gyvenamojo korpuso pasivaikščiojimų kiemo, kuriame pagal nustatytą grafiką išeina pasivaikščioti nuteistieji. Nuteistiesiems, atliekantiems nuobaudas drausmės grupėje ar kamerų tipo patalpose, rūkymo priemonės išduodamos einant pasivaikščioti į lauką (jie gali rūkyti tik pasivaikščiojimų metu). Atsakovo vertinimu, Vilniaus PN tinkamai vykdė savo pareigas, o pareiškėjo pretenzijos yra abstrakčios, nepagrįstos, jis ginčo laikotarpiu nesikreipė į pataisos įstaigos administraciją dėl skunde nurodytų aplinkybių.

5. Pareiškėjas atsikirtime į atsakovo atsiliepimą į skundą tvirtino, jog atsakovo teiginiai, kad pareiškėjas neteikė skundų dėl nurodomų aplinkybių, yra akivaizdus melas. Pareiškėjas prašė netenkinti atsakovo prašymo taikyti ieškinio senaties terminą, kadangi pareiškėjo teisės į sveikatai saugią gyvenamąją aplinktą pažeidimas tęsėsi visą nurodytą laikotarpį. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo argumentais, kad Vilniaus PN tinkamai įgyvendina savo pareigas nerūkančiųjų atžvilgiu, kadangi iki šiol nėra užtikrinta, kad nuteistieji rūkytų tik atskiroje patalpoje, kurioje nėra nerūkančiųjų. Atsakovo nurodytas rūkantiesiems skirtas kiemelis yra naudojamas ne tik rūkantiesiems, bet ir asmenims, laukiantiems laiškų, einantiems į parduotuvę apsipirkti, išėjusiems pakvėpuoti grynu oru ir kt.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 24 d. sprendimu atmetė pareiškėjo S. V. skundą.

7. Teismas, spręsdamas dėl atsakovo prašymo pareiškėjo reikalavimams taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą trejų metų ieškinio senaties terminą, pastebėjo, kad pareiškėjas Vilniaus PN buvo kalinamas nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d., tačiau skundą teismui dėl netinkamų kalinimo sąlygų padavė 2019 m. rugsėjo 2 d. (spaudas ant voko). Taigi, pareiškėjas praleido terminą reikšti reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, patirtą nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2016 m. rugsėjo 1 d. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas skunde tvirtino dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyręs gilius dvasinius išgyvenimus, diskomfortą, garbės ir orumo pažeminimą, stresą, jam nuolat atsirasdavo kosulys, trūkdavo oro kvėpuoti, be to, pareiškėjas ne kartą kreipėsi į teismą dėl galbūt pažeistų jo teisių, todėl jis turėjo ir galėjo suvokti, kad dėl jo nurodomų aplinkybių jo teisės gali būti pažeidžiamos. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Atsižvelgdamas į tai, teismas neatnaujino praleisto ieškinio senaties termino ir vertino tik pareiškėjo kalinimo Vilniaus PN sąlygas laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 2 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d.

8. Teismas, išanalizavęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, pažymėjo, kad Vilniaus PN turi pareigą užtikrinti, jog nerūkantys asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Iš pateiktų nuotraukų matyti, kad Vilniaus PN I-ojo gyvenamojo korpuso nuteistiesiems prie įėjimo į korpusą įrengtas specialus kiemelis lauke, kuriame jie turi teisę bet kada išeiti parūkyti. Šis kiemelis atskirtas nuo likusio I-ojo gyvenamojo korpuso pasivaikščiojimų kiemo, kuriame pagal nustatytą grafiką išeina pasivaikščioti nuteistieji.

Pareiškėjas dėl Vilniaus PN netinkamai įrengtos / neįrengtos rūkymo patalpos (vietos), taip pat dėl to, kad nuteistieji bei pareigūnai rūko neleistinose vietose, į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos kreipėsi du kartus: 2016 m. rugsėjo 7 d. ir 2016 m. liepos 18 d. Pareiškėjo 2016 m. liepos 18 d. skundas pagal kompetenciją persiųstas Vilniaus PN. Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs 2016 m. rugsėjo 7 d. skundą, 2016 m. spalio 6 d. sprendime Nr. 2S-5388 nurodė, kad nuteistiesiems, taip pat ir pareigūnams, griežtai draudžiama rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose; rūkymui įrengtos specialios tam pritaikytos vietos, be to, pareiškėjas nenurodė asmenų, kurie rūko bendro naudojimo patalpose, todėl nėra galimybių nustatyti, kurie nuteistieji ar pareigūnai galbūt pažeidė teisės aktuose nustatytus reikalavimus; konstatuota, kad skundžiamas Vilniaus PN 2016 m. rugsėjo 2 d. atsakymas atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus.

Iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esančių duomenų apie pareiškėjo teiktus skundus matyti, kad minėtas Departamento atsakymas nėra panaikintas. Pareiškėjas dėl minėtų aplinkybių į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentą kreipėsi 5 kartus: 2016 m. liepos 18 d., 2016 m. spalio 6 d. ir 19 d., 2018 m. balandžio 26 d. bei 2018 m. rugsėjo 5 d. (dalis skundų persiųsti iš kitų institucijų). Atliktų patikrinimų metu nustatyta, kad rūkymo vietos įrengtos Vilniaus PN lauko teritorijoje, atokiau nuo gyvenamųjų pastatų, pareiškėjo nurodyti rūkymo faktai ar požymiai (pvz., nuorūkų buvimas) nekonstatuoti.

Taigi, rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas teikė skundus dėl to, kad jam Vilniaus PN teko kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, nes nuteistieji rūko neleistinose rūkyti vietose, tačiau valstybės įstaigos paneigė pareiškėjo nusiskundimus. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių asmenų (nuteistųjų ar pareigūnų), kurie galbūt rūko bendro naudojimo patalpose, todėl nėra galimybių nustatyti, ar tie asmenys pažeidė teisės aktų reikalavimus. Padaryta išvada, jog Vilniaus PN tinkamai vykdo savo pozityviąją pareigą užtikrinti, kad nerūkantys nuteistieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.

Teismas papildomai akcentavo, kad pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje ginčo laikotarpiu nebuvo užfiksuoti nusiskundimai, susiję su kosuliu. Kita vertus, kosulys pareiškėjo galėjo atsirasti dėl įvairių priežasčių, kurios nebūtinai susijusios su kalinimo sąlygomis, juolab kad pareiškėjas turi įvairių sveikatos sutrikimų.

9. Teismas ištyrė atsakovo atstovo paaiškinimus ir byloje esančius duomenis, kad, pareiškėjui atvykus į Vilniaus PN, jam buvo sudarytas Individualus socialinės reabilitacijos planas. Vilniaus PN nuteistųjų bausmės atlikimo metu vykdomos šios socialinės reabilitacijos priemonės: 1) Tipinė naujai atvykusių į pataisos įstaigą nuteistųjų adaptacijos programa, kurios tikslas yra padėti nuteistiesiems adaptuotis įkalinimo įstaigoje, padėti žmogui prisitaikyti prie naujų aplinkybių, naujų gyvenimo sąlygų; 2) Nuteistųjų pataisos programa, kurios tikslas yra siekti, kad asmenys, atlikę laisvės atėmimo bausmę, laikytųsi visuomenėje galiojančių įstatymų ir nedarytų naujų nusikalstamų veikų, vėl taptų pilnaverčiu visuomenės nariu; 3) Tipinė nuteistųjų integracijos į visuomenę programa, kurios tikslas – ruošti nuteistuosius geresnei adaptacijai, integracijai ir savarankiškam gyvenimui visuomenėje, siekiant mažinti recidyvinį nusikalstamumą; 4) Nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa, kurios tikslas yra organizuoti nuteistojo laisvalaikį, kad nuteistasis būtų įtrauktas į įvairius pataisos objektus, sporto renginius ir kt.; 5) Kriminalinės subkultūros apraiškų laisvės atėmimo vietose prevencijos programa, kurios tikslas yra daryti teigiamą poveikį nuteistųjų elgesiui ir užkirsti kelią galimai neformalių elgesio taisyklių sklaidai laisvės atėmimo vietose; 6) Asmenų, kuriuos rengiamasi paleisti iš laisvės atėmimo vietų, teisinio ir socialinio švietimo programa, kurios tikslas – suteikti asmenims, kuriuos rengiamasi paleisti iš laisvės atėmimo vietų, teisinių žinių, kad jie galėtu adaptuotis nuolat kintančioje visuomenėje ir sugebėtų teisėtais būdais tenkinti savo socialinius poreikius.

10. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas turi išreikšti norą dalyvauti tam tikruose socialiniuose užsiėmimuose ar programose, o įstaigos darbuotojai, atsakingi už šių programų vykdymą su suimtaisiais ir nuteistaisiais, sprendžia dėl pareikšto prašymo pagrįstumo, atsižvelgę į aplinkybių visumą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo kreipęsis į Vilniaus PN administraciją su atitinkamu prašymu, tačiau toks prašymas buvo netenkintas. Iš Individualaus darbo su nuteistuoju knygelės matyti, kad, pareiškėjui atvykus į pataisos įstaigą, buvo sudarytos nuteistojo adaptacijos ir pataisos programos, 2018 m. birželio 4–25 d. ir 2019 m. kovo 5–26 d. pareiškėjas dalyvavo agresijos valdymo mokymuose, 2018 m. lapkričio 22 d. – 2019 m. sausio 31 d. dalyvavo bendravimo grupės mokymuose, o 2019 m. liepos 26 d. – krizių psichologijos mokymuose; pareiškėjas skaito spaudą, žiūri televizorių ir sportuoja. Vykdant adaptacijos programą, su pareiškėju ne kartą kalbėta apie narkotinių medžiagų vartojimo žalą, jis informuotas apie priklausomybės ligas, padarinius, galimus gydymosi būdus bei kaip formuoti teigiamą nuostatą blaivybei. Vykdant pataisos programą, su pareiškėju kalbėta apie elgesį, gresiančio ar esančio konflikto atvejais, aptarti konfliktų sprendimo būdai, pareiškėjas skatintas palaikyti glaudžius socialinius ryšius su artimaisiais, atsakyta į jam rūpimus klausimus. Šie dokumentai patvirtina, kad kalinimo Vilniaus PN metu pareiškėjas dalyvavo įvairiose socialinės reabilitacijos programose ir mokymuose. Be to, pareiškėjas skunde neįvardijo, kokių konkrečiai renginių ar užsiėmimų jam trūko, kokiuose ir kada renginiuose ar socialiniuose užsiėmimuose, programose jam nebuvo leista dalyvauti, taip pat kokie jo socialiniai poreikiai nebuvo patenkinti. Teismo vertinimu, tokie abstraktaus pobūdžio pareiškėjo teiginiai nepatvirtina jo teisių pažeidimo.

11. Teismas padarė išvadą, kad byloje nenustatyta viena iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėti Vilniaus PN veiksmai, todėl pareiškėjo skundas atmestinas.

III. 12. Pareiškėjas S. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 24 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą, taip pat išsireikalauti iš atsakovo duomenis apie asmenis, kuriems skirtos nuobaudos, bei filmuotą medžiagą.

13. Pareiškėjas teigia, kad teismas neįžvelgė itin grubaus pažeidimo, kadangi Vilniaus PN neužtikrino, jog pareiškėjas nebūtų priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Atlikdamas bausmę tokiomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, dėl kurių jam atsirado ligos, pradėdavo skaudėti galvą, skrandį, kankino kosulys. Teismas galėjo išsireikalauti iš atsakovo duomenis apie tai, kiek asmenų buvo nubausta už su rūkymu susijusius pažeidimus, kelias pavardes apeliaciniame skunde nurodė ir pareiškėjas. Pareiškėjas, kreipdamasis su skundais į valstybės įstaigas, ne kartą yra pažymėjęs, jog Vilniaus PN pareigūnai turi galimybę fiksuoti pažeidimus, pavyzdžiui, nešiojasi vaizdo įrašymo įrangą (registratorius). Šiuos duomenis galėjo išsireikalauti ir teismas, tačiau to nepadarė. Be to, pareiškėjas tvirtina, jog dėl užsiėmimų Vilniaus PN jis nieko nerašė, nes lankydavo viską, kas tik vykdavo.

14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo šį apeliacinį skundą atmesti.

15. Atsakovo nuomone, teismas laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė teisės aktų normas ir vadovavosi teismų praktika, detaliai atsakė į kiekvieną skundo reikalavimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tik pakartoja skunde išdėstytas aplinkybes ir nenurodo jokių objektyvių argumentų dėl skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo.

16. Pareiškėjas atsikirtime į atsakovo atsiliepimą į skundą pastebi, jog atsakovo pateiktas procesinis dokumentas yra šabloninis. Pakartoja, jog jis ne kartą kreipėsi į valstybės įstaigas dėl teisės į sveikatai saugią gyvenamąją aplinką pažeidimo, dėl tokių kalinimo sąlygų patyrė žalą sveikatai (galvos ir skrandžio skausmai, kosulys ir kt.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų laikymo sąlygų Vilniaus PN neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 2 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d., atlyginimo priteisimo.

18. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

19. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.

20. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Vilniaus PN buvo užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos, tenka atsakovui (jo atstovams). Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

21. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos tikėtinos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4949-520/2019, 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1559-822/2019).

22. Šiame kontekste akcentuotina ir tai, kad, nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, yra nurodęs, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnyje įtvirtintos teismo pareigos būti aktyviu pažeidimas konstatuotinas tais atvejais, kai teismas, būdamas informuotas apie apsunkintą dokumentų gavimą, nepagrįstai atsisako tenkinti pareiškėjo atstovo prašymą dėl įrodymų išreikalavimo ir dėl to neužtikrinamas visapusiškas bylos aplinkybių ištyrimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-564-146/2017). Sisteminis proceso teisės normų aiškinimas suponuoja, jog teismas turi pareigą padėti proceso dalyviams įgyvendinti jų procesines teises (Administracinių bylų teisenos įstatymo 12 str.). Įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str. 4 d.). Ši proceso teisės norma aiškintina kaip nustatanti taisyklę, kad įrodymus pateikia būtent proceso dalyviai. Teismas, nepažeisdamas šalių lygiateisiškumo ir teisėjų nešališkumo principų, paprastai išreikalauja tuos įrodymus, kurių proceso dalyviai negali gauti patys, o savo iniciatyva imasi rinkti įrodymus tik tuo atveju, jei to reikalauja viešasis interesas (kai jis byloje neginamas proceso dalyvių), arba kai nesiėmus priemonių rinkti įrodymus būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai (kai jie byloje neginami proceso dalyvių) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-415/2017).

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neišreikalavo iš atsakovo atstovo ir kitų valstybės įstaigų duomenų apie asmenis, kuriems skirtos nuobaudos už draudimo rūkyti pažeidimą, taip pat daromus pažeidimus įrodančios filmuotos medžiagos. Atitinkamai, pareiškėjas apeliacinės instancijos teismo prašo išreikalauti šiuos duomenis.

24. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas skunde abstrakčiai nurodė, jog kiti Vilniaus PN laikomi asmenys, pareigūnai nepaiso draudimo rūkyti gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose, tačiau neįvardijo konkrečių asmenų pavardžių ir pažeidimo aplinkybių (datos, vietos). Pareiškėjas skunde, be kita ko, prašė teismo iš atsakovo išreikalauti reikiamas pažymas, įrengtų rūkymo vietų planus, pareiškėjo teiktus prašymus ir skundus dėl rūkymo (įskaitant teiktuosius Kalėjimų departamentui). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 5 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą ir įpareigojo:

24.1. atsakovo Lietuvos valstybės atstovą Vilniaus PN – iki 2019 m. rugsėjo 19 d. pateikti teismui atsiliepimą į skundą bei visą turimą su ginču susijusią medžiagą (įskaitant duomenis: dėl pareiškėjo laikymo su rūkančiais; dėl pareiškėjui užtikrinamos saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos; dėl rūkymo vietų įrengimo Vilniaus PN; pareiškėjo skundus, prašymus, skirtus atsakovo atstovui, ir atsakymus į juos dėl skunde nurodytų aplinkybių);

24.2. Marijampolės pataisos namus (t. y. pataisos įstaigą, kurioje pareiškėjas atliko bausmę skundo padavimo metu) – iki 2019 m. rugsėjo 19 d. pateikti teismui pareiškėjo asmens sveikatos istorijos išrašus, kuriuose užfiksuoti duomenys apie jo nusiskundimus dėl emocinės būklės ir kosulio (ginčui aktualus laikotarpis: nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d.);

24.3. Kalėjimų departamentą – iki 2019 m. rugsėjo 19 d. pateikti informaciją, ar pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d. kreipėsi su skundu dėl to, kad Vilniaus PN netinkamai įrengtos / neįrengtos rūkymo patalpos (vietos) ir / ar dėl to, kad nuteistieji bei pareigūnai rūko neleistinose vietose minėtoje įstaigoje;

24.4. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentą – iki 2019 m. rugsėjo 19 d. pateikti informaciją, ar pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d. kreipėsi su skundu dėl higienos normų reikalavimų pažeidimų Vilniaus PN (dėl netinkamai įrengtų / neįrengtų rūkymo patalpų (vietų)), bei tai patvirtinančius įrodymus.

25. Pareiškėjas atsikirtime į atsiliepimą į skundą tvirtino Vilniaus PN administracijai teikęs daug skundų dėl rūkančių asmenų, pagal kuriuos kitiems nuteistiesiems buvo skirtos nuobaudos, tačiau vėlgi konkrečiai neįvardijo nė vieno iš šių skundų, nenurodė draudimą rūkyti pažeidusių asmenų duomenų ir pažeidimo aplinkybių. Pareiškėjas pakartotinai prašė teismo išsireikalauti visus jo rašytus prašymus, skundus.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde įvardija porą asmenų, kuriems skirtos nuobaudos už draudimo rūkyti pažeidimą, ir teigia, jog „yra labai daug nubausta už rūkymą“. Pareiškėjas taip pat užsimena, kad pareigūnai nuolat filmuoja patalpas ir teismas gali išsireikalauti šią medžiagą, tačiau neapibrėžia jokių konkrečių epizodų (data, laikas, vieta), kurie galėtų būti susiję su nagrinėjama individualia byla. Atsikirtime į atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą pareiškėjas pakartoja, jog teismas galėjo išsireikalauti duomenis apie jo pateiktus skundus.

27. Teisėjų kolegija, išanalizavusi anksčiau aptartas aplinkybes, nepritaria pareiškėjo pozicijai, kad pirmosios instancijos teismas neišreikalavo bylai teisingai išspręsti reikšmingų, jo nurodytų dokumentų. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas ėmėsi aktyvių veiksmų duomenims, susijusiems su nagrinėjama byla, išreikalauti, ir kreipėsi į daugiau valstybės įstaigų nei skunde prašė pareiškėjas. Nors pareiškėjas tvirtina, kad byloje nesurinkti visi jo teikti prašymai ir skundai dėl draudimo rūkyti pažeidimų, jis konkrečiai nenurodo nė vieno skundo (skundo data, turinys, adresatas ir kt.), kurio byloje trūksta. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui tik abstrakčiai tvirtino, kad kiti Vilniaus PN laikomi nuteistieji, pareigūnai pažeidinėjo draudimą rūkyti gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose, už tai nuteistiesiems buvo skirtos nuobaudos, tačiau jis tik apeliacinės instancijos teismui įvardijo porą nuteistųjų, kuriems, jo teigimu, tokios nuobaudos buvo skirtos. Be to, pareiškėjas pirmosios instancijos teismui neužsiminė apie egzistuojančius vaizdo įrašus, patvirtinančius jo nusiskundimus, neprašė tokią filmuotą medžiagą išreikalauti. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo paaiškinimai apie egzistuojančius įrodymus buvo abstraktūs, deklaratyvaus pobūdžio, o pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į specialų pareiškėjo statusą, dėjo realias pastangas, siekdamas surinkti ginčui reikšmingą informaciją, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įgyvendino savo pareigą būti aktyviu. Be to, tų pačių motyvų pagrindu, taip pat atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių priežasčių, dėl kurių jis pirmosios instancijos teismui negalėjo įvardyti konkrečių nuteistųjų ir pareigūnų, pažeidusių draudimą rūkyti, bei egzistuojančių vaizdo įrašų, teisėjų kolegija nusprendžia netenkinti jo prašymo dėl papildomų įrodymų išreikalavimo.

28. Dėl pareiškėjo pretenzijų, kad jis buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, pažymėtina, jog Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, 7 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje inter alia (be kita ko, įskaitant) įtvirtintas draudimas rūkyti (vartoti tabako gaminius) bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (3 p.). Šio straipsnio 4 dalis įtvirtina pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Taigi Vilniaus PN administracija turi pareigą užtikrinti, kad nerūkantieji asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2701/2012, 2018 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-856-492/2018).

29. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais (nuotraukomis, II t., b. l. 12–13; Kalėjimų departamento atsakymu į pareiškėjo skundą, I t., b. l. 21–22; Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento patikrinimo aktais ir atsakymais į pareiškėjo skundus, I t., b. l. 43–44, 51–52 ir t. t.), konstatavo, jog Vilniaus PN tinkamai vykdė savo pozityviąją pareigą užtikrinti, kad nerūkantys nuteistieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais, kadangi Vilniaus PN įrengta speciali rūkymui skirta teritorija, o valstybės įstaigos nenustatė pažeidimų, susijusių su nerūkančiųjų teisių užtikrinimu. Pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių, objektyvių duomenų, paneigiančių kompetentingų valstybės įstaigų padarytas išvadas. Priešingai, pats pareiškėjas ne kartą pabrėžė, jog Vilniaus PN administracija skiria nuobaudas asmenims, pažeidusiems nustatytas rūkymo taisykles, be kita ko, reaguodama į pareiškėjo pateiktus skundus, t. y. pataisos įstaiga yra aktyvi siekdama užtikrinti minėto draudimo rūkyti įgyvendinimą. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pastarąsias pareiškėjo pretenzijas.

30. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs pareiškėjo nusiskundimus dėl užimtumo organizavimo, socialinių poreikių tenkinimo bei byloje esančius duomenis (be kita ko, įrašus Individualaus darbo su nuteistuoju knygelėje, II t., b. l. 38–56), laikė, kad ginčo laikotarpiu Vilniaus PN pareiškėjas dalyvavo įvairiose socialinės reabilitacijos programose ir mokymuose, o skundo teiginiai, kad Vilniaus PN nebuvo pakankamai užtikrinamas suimtųjų (nuteistųjų) socialinės reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, nebuvo pakankamai kultūros, sporto, kūrybos, mokslo ir kitų renginių, yra abstraktūs, pareiškėjas nenurodė, kokių konkrečiai renginių ar užsiėmimų jam trūko, kokie socialiniai jo poreikiai nebuvo patenkinti, kurie jo prašymai dalyvauti konkrečiame socialinės reabilitacijos užsiėmime ar programoje nebuvo patenkinti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas tik užsimena, jog jis dalyvaudavo visur, kur tik galima, todėl neteikė skundų dėl užsiėmimų Vilniaus PN, tačiau pareiškėjas aiškiai nenurodė, ar sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis pastaruoju aspektu, neginčijo valstybės įstaigų pateiktų duomenų. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad atsakovo atstovas tinkamai vykdė Bausmių vykdymo kodekso 136 straipsnio ir 137 straipsnio 4 dalies reikalavimus.

31. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Vilniaus PN sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų faktus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog byloje nenustatyta viena iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – atsakovo (jo atstovo) neteisėti veiksmai, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą negali būti patenkintas.

32. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys