2016-11-02 Nr. AB-20694-3-62-3-00400-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1153-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00400-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 5-8).

Nurodė, kad nuo 2015 m. vasario 9 d. iki 2015 m. vasario 12 d. jis buvo laikomas Kauno tardymo izoliatoriaus kameroje Nr. 244, kur buvo pažeistos jo teisės dėl netinkamo kalinimo, gyvenamojo ploto vienam asmeniui teko mažiau, nei numatyta teisės aktuose, t. y. minėtos kameros plotas buvo 14,82 kv. m ir joje buvo kalinami 5 nuteistieji. Kameroje buvo įrengtas sanitarinis mazgas, atskirtas metaline pertvara nuo gyvenamųjų patalpų, taip pat kitas inventorius (lovos, stalas, spintelė ir kt.). Pažymėjo, kad kameroje buvo langas, sanitariniame mazge įrengta ventiliacija, tačiau dėl per didelio kiekio asmenų nebuvo užtikrinamas oro ventiliavimas. Teigė, kad jam buvo skirtas gultas dviaukštėje lovoje, dėl ko nebuvo užtikrintas privatumas tinkamam poilsiui nakties metu. Minėtais veiksmais atsakovas pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatas. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjui sutriko ir pablogėjo sveikata, atsirado irzlumas, nervingumas, padidėjusi baimė aplinkai.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 14-16) su juo nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Kauno tardymo izoliatorius pripažįsta, jog dėl objektyvių priežasčių pareiškėjas atskirais laiko tarpais buvo laikomas mažesnio nei teisės aktų normomis nustatyto minimalaus ploto, reglamentuojančio vienam laikomam asmeniui tenkančio ploto (3,6 kv. m) normą. Tokie pažeidimai yra susiję su etapuojamų suimtųjų (nuteistųjų) skaičiumi ir suėmimo vykdymo režimo reikalavimais, t. y. objektyviomis aplinkybėmis, kurios nuo tardymo izoliatoriaus nepriklauso ir yra besąlygiškai vykdomos.

Pažymėjo, kad pareiškėjas tuo metu dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė į įstaigos administraciją ar Sveikatos priežiūros tarnybą dėl sveikatos. Nurodė, kad pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų dėl sveikatos pablogėjimo.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 26 d. sprendimu (b. l. 24-27) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Pripažino, kad nuo 2015 m. vasario 9 d. iki 2015 m. vasario 12 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Kauno tardymo izoliatoriuje sąlygas. Pareiškėjo reikalavimą dėl 300 Eur neturtinės žalos priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjo pateikto į bylą 2015 m. kovo 16 d. Kauno TI rašto Nr. 13-31 „Dėl laikymo sąlygų“ (b. l. 11-12) duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Kauno TI nuo 2015 m. vasario 9 d. iki 2015 m. vasario 12 d. buvo laikomas kameroje Nr. 244, kurios plotas 14,82 kv. m. Nagrinėjamo ginčo laikotarpiu galiojo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.), kurio 1.3 punkte nustatytas reikalavimas, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Bylos duomenimis (b. l. 23-37) nustatyta, kad vertinamu laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 9 d. iki 2015 m. vasario 12 d. pareiškėjui teko 3,7 kv. m, 5,36 kv. m ir 2,96 kv. m, t. y. šiuo laikotarpiu Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 numatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriuje buvo dvi paras mažesnis kaip 3,6 kv. m, t. y. pareiškėjui trūko 0,64 kv. m ploto.

Taigi tai neginčijamai patvirtina (tai pripažįsta ir atsakovas), kad laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 9 d. iki 2015 m. vasario 12 d. nuteistasis A. S. buvo kalinamas Kauno TI pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus 3,6 kv. m gyvenamojo ploto normą, todėl konstatuota, kad Kauno TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę į tinkamas kalinimo sąlygas.

Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų apie sveikatos būklę, jos pablogėjimą, tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.

Teismas pažymėjo, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą administracinių teismų praktiką, galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (administracinė byla Nr. A438-121/2009), tačiau nustatant padarytos žalos dydį, privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas analizuojamu laikotarpiu (2015 m. vasario 9 d. iki 2015 m. vasario 12 d.) Kauno TI buvo kalinamas 2 paras, kurios neatitiko nustatyto gyvenamojo ploto normos reikalavimų. Be to, pareiškėjui teisės aktais buvo užtikrinta galimybė pasivaikščioti gryname ore, o tai iš dalies kompensuoja judėjimo trūkumą. Įrodymų, kad pareiškėjas dėl per mažo kameros ploto, pasivaikščiojimų gryname ore sąlygų, ribotos judėjimo laisvės ar sveikatos būklės pablogėjimo, kurią galimai lėmė šios aplinkybės, būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją jo teisių pažeidimo metu, byloje nepateikta.

Nors pareiškėjas nurodė, jog kameroje buvo įrengtas langas, įrengta ventiliavimo sistema, bet dėl per didelio nuteistųjų skaičiaus nebuvo užtikrinamas tinkamas ventiliavimas, tačiau tai pagrindžiančių įrodymų į bylą nepateikė. Byloje esantys įrodymai pagrindžia, kad pataisos įstaigos kamerose vėdinimo sistemos veikia visą parą (24 val.), be to, kamerose yra įrengti langai su orlaidėmis, kas užtikrina tinkamą ventiliavimą ir atitinka Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtinimo“, 14.10 punkto bei Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, 26 punkto reikalavimus. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo argumentai dėl neužtikrintos ventiliacijos, atmesti kaip neįrodyti.

Pareiškėjas taip pat teigė, kad kameroje buvo įrengtos dviaukštės lovos, dėl ko nebuvo sudarytos sąlygos jo privatumui ir tinkamam poilsiui nakties metu. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas neteigė, kad jis prašėsi būti perkeltas į kitą kamerą, nurodydamas jo patiriamus nepatogumus, tačiau jo prašymas vis dėlto nebuvo tenkintas.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikyti pertekliniais, neturinčiais juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstyti ir neanalizuoti.

Aiškindamas išvardintų nuostatų visumą, teismas pažymėjo, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo. Šiuo atveju teismas pažymėjo, kad pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimo pobūdis yra susijęs su jo esminių laisvių, įtvirtintų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje, pažeidimu – draudimu elgtis nežmoniškai ar žeminant asmens orumą.

Įvertinęs paminėtas aplinkybes, t. y. pažeidimo trukmę (2 paros), bendrąsias kalinimo sąlygas Kauno TI, bei atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas per visą buvimo Kauno TI laikotarpį nei karto dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė su skundais ar prašymais į Kauno TI administraciją, nesant byloje įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, teismas sprendė, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikyti pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Tokiu būdu pripažinta, kad nuo 2015 m. vasario 9 d. iki 2015 m. vasario 12 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas (teisės aktais reglamentuotą vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamosios patalpos plotą), o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas A. S. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 30-32), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 26 d. sprendimą ir patenkinti jo skundą pirmosios instancijos teismui.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, kadangi pareiškėjo atveju teismas neįvertino ir nepagrindė konkrečių teisės normų pažeidimo dėl valstybės valdžios institucijos darbuotojų neveikimo taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti ir neįvykdė jiems teisės aktais paskirtų funkcijų. Taip pat nuvertino minėtų pažeidimų įtaką pareiškėjo neturtinės žalos subjektui. Teismas neįvertino bylai svarbių aplinkybių ir nesiekė, kaip tą numato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 straipsnis, visapusiškai ir objektyviai ištirti bylai svarbias aplinkybes.

2. Pareiškėjas, remdamasis ABTĮ 57 straipsniu, savo iniciatyva įrodymus, kuriuos pavyko gauti iš atsakovo, pateikė. Tačiau pirmosios instancijos teismas nesiėmė priemonių reikalavimui užtikrinti neišreikalavo iš atsakovo pareiškėjo prašytų įrodymų, kuriuos nurodė skunde ir atskirame 2015 m. gegužės 22 d. prašyme. Taigi, teismas neatliko savo procesinių veiksmų, kad būtų apginta pareiškėjo teisė, išaiškintos skundo aplinkybės ir užtikrintas objektyvus ir visapusiškas įrodymų tyrimas.

3. Iš atsakovo pateiktos pažymos (2015 m. gegužės 5 d. atsiliepimo) teismas negalėjo nustatyti, kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas šioje kameroje nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos. Atsakovas pateikė tik duomenis apie kamerose laikomų asmenų skaičių 08.00 val. ryte ir 20.00 val. vakare. Todėl 2015 m. gegužės 5 d. pažymos turinys turėjo būti vertintinas pareiškėjo naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1469/2014).

4. Kameroje Nr. 244, kurioje pareiškėjas buvo kalinamas, dėl užimamo tualeto ploto, kameroje esančio inventoriaus (lovos, spintelės, stalo) judėjimui 5 asmenims buvo skirta ne daugiau 4 kv. m ploto. Teismas neįvertino to, kad kamerų plotas buvo užstatytas suimtųjų (nuteistųjų) lovomis ir kitais baldais ir buitiniais reikmenimis. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierės A. R. 2008 m. spalio 8 d. sprendime N r. 4D-2008/2-1277 išaiškinta, kad į ploto normą vienam asmeniui neįskaičiuojamas unitazo ir praustuvės užimamas plotas.

5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 13 d. sprendime (administracinė byla Nr. l-1516-394/2015) pažymi, kad atsižvelgiant į kamerų plotą, kuris būna užstatytas kalinių lovomis, kitais baidais ir buitiniais reikmenimis, iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas tam tikrais laikotarpiais laikomas itin mažu ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista t. y., atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

6. Kadangi Lietuva yra Europos Sąjungos nare, pareiškėjas turėjo teisę būti kalinamas 4 kv. m vienam asmeniui plote, atskaičiavus baldus, pagal europietišką standartą, tačiau pirmosios instancijos teismas vis tiek taikė Lietuvos 3,6 kv. m normą, įskaitant į šį plotą baldus. Lietuvos teisė prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai.

7. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog nepaprastai didelis kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius, sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio požiūriu (žr., pvz., 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją). EŽTT yra ne kartą nurodęs, kad tais atvejais, kai pareiškėjams teko mažiau nei trys kvadratiniai metrai grindų ploto, kameros perpildymas turi būti laikomas toks didelis, kad savaime pateisina Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2011 m. sausio 20 d. sprendimą byloje Mandic ir Jovic prieš Slovėniją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją ir juose nurodytą teismo praktiką). EŽTT yra ne kartą pažymėjęs, kad Konvencija 3 straipsnis yra pažeidžiamas, jei asmeniui yra draudžiama judėti, užkertama galimybė mankštintis, pasivaikščioti lauke, varžoma nuteistojo galimybė laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje. Taip pat, kai patalpų apšvietimas ir ventiliacija nesuteikia saugių sąlygų sveikatos būklei.

8. Remiantis LR CK 6.250 str. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

9. Neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją ir kt. Neturtinę žalą įvertinti pinigais neįmanoma, todėl teismas, priteisdamas šios žalos atlyginimą, siekia tik sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima susigrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai apskritai niekas – pinigai ar kitas materialus turtas – negali atstoti. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokį piniginį atlygį, kuris kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-416/2009).

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą, pateiktame elektroninių ryšių priemonėmis (taip pat žr., b. l. 36-38), prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, pareiškėjo skundą atmesti ir spręsti klausimą dėl baudos skyrimo pareiškėjui už piktnaudžiavimą administraciniu procesu.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą remdamasis Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu, kuriame nurodyta ploto, tenkančio vienam asmeniui norma – 3,6 kv. m, tačiau jame nenurodyta, kad vienam kalinčiam asmeniui tenkantis plotas apskaičiuojamas atmetant kameros apstatymo ir įrengimų užimamus plotus. Todėl ploto norma nepažeidžiama, jei bendrą kameros grindų plotą dalijant iš joje laikomų asmenų skaičiaus gaunama nemažiau nei 3,6 kv. m asmeniui, nepriklausomai, kiek vietos užima kameros apstatymas ir įranga bei kaip jie išdėstyti. Tuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą pagrįstai ir teisėtai nereikalavo pareiškėjo prašytų matmenų, kadangi pareiškėjas jų reikalavo formaliai, skunde nenurodydamas, kokias skundo aplinkybes jie įrodo. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas savo sprendimuose, vertindamas kalinamam asmeniui tenkantį plotą, taip pat jį nustato laikydamas, kad Konvencijos 3 straipsnis nepažeistas, jei asmeniui kameroje tenka ne mažiau kaip 3 kv. m ploto (byla Ananyev ir kiti prieš Rusiją, 50, 148 p.).

2. Atsakovo atstovas pateikė pirmosios instancijos teismui kameroje laikytų asmenų skaičių 8 val. ir 20 val., tačiau pareiškėjas reikalauja, kad Kauno TI pateiktoje pažymoje apie kalinių skaičių kameroje 8 val. ir 20 val. nurodyti duomenys turi būti vertinami naudojant didesnį iš pateiktų kalinamų asmenų skaičių. Toks jo reikalavimas yra nepagrįstas. Atkreiptinas dėmesys į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką – toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012, 2014 m. sausio 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A552-192/2014 ir kt. pažymėjo, jog ši aplinkybė (kintantis asmenų skaičius kameroje) turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto. Todėl net mažiausio ploto kamerose keičiantis kalinčių asmenų skaičiui per parą, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą. Pažymėtina, kad net ir esant sąrašiniam didesniam asmenų kameroje skaičiui, tikrasis kameroje esančių asmenų skaičius yra mažesnis pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų, prausimosi pirtyje metu dalis asmenų būna ne gyvenamojoje kameroje, o kitose patalpose. Pareiškėjo reikalavimas laikyti, kad kameroje visą laiką buvo didžiausias tą dieną nurodytas asmenų skaičius, yra nepagrįstas ir neteisėtas.

3. Pareiškėjas nurodo, kad Seimo kontrolierius 2008 m. spalio 8 d. sprendime Nr. 4D-2008/2-1277 nurodė, kad į ploto normą vienam asmeniui neįskaičiuojamas unitazo ir praustuvės užimamas plotas. Tokį reikalavimą Seimo kontrolierius nurodė, remdamasis Lietuvos higienos normos HN 76:1999 - „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, priežiūra“ 6.15 punkto nuostata. Minima norma neteko galios 2010 m. kovo 30 d.; ją pakeitė Lietuvos higienos norma HN 76:2010, kurioje reikalavimo neįskaičiuoti unitazo ir praustuvės užimamo ploto neliko. Pareiškėjas skundžia kalėjimo laiką, kai galiojo higienos norma HN 76:2010. Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai neatsižvelgė į negaliojančios higienos normos reikalavimą, o pareiškėjo pretenzija yra nepagrįsta ir neteisėta.

4. Pareiškėjas į Kauno TI buvo atvykęs kelis kartus (žr. suimtojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelės kopiją). Jis neabejotinai turėjo galimybę susipažinti su tardymo izoliatorių įrengimą ir eksploatavimą reguliuojančiais teisės aktais, todėl jo veiksmas paduodant apeliacinį skundą laikytinas objektyviai nesąžiningu veikimu, nukreiptu prieš ekonomišką, operatyvų ir teisingą bylos išsprendimą, t. y. pripažintinas kaip piktnaudžiavimas administraciniu procesu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintinas.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, neteisingai kvalifikavo pareiškėjo teisių pažeidimą, bei neteisingai taikė bei aiškino neturtinės žalos atlyginimo pagrindą ir nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika tokios kategorijos bylose.

Dėl įrodymų vertinimo

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1114-261/2016).

Dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 yra konstatavęs, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 57 str. 4 d.). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012).

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami.

Kauno tardymo izoliatorius 2015 m. gegužės 5 d. pateikė atsiliepimą į skundą ir nurodė pareiškėjo kalinimo kameros Nr. 244 plotą bei joje įkalintų asmenų skaičių. Teismas apskaičiavo pareiškėjui tenkančio gyvenamojo ploto trūkumą ir pripažino, kad nustatyto teisės aktais ploto stygius ploto matavimo skaičiais yra nežymus ir sudaro 0,64 kv. m. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas mažesniame kameros plote buvo laikomas nepastoviai, o vakarais ir naktimis (b. l. 14-16). Pareiškėjas neginčija, kad miegamoji vieta jam buvo suteikta ir nėra duomenų, kad pareiškėjo teisė į poilsį buvo pažeista. Esant šioms aplinkybėms, naujų įrodymų reikalauti nebuvo pagrindo, kadangi atsakovas sutiko, kad nustatyta ploto norma gyvenamajai patalpai pilnai nebuvo užtikrinta. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti šiuo pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Dėl ginčo santykių kvalifikavimo

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 9 d. iki 2015 m. vasario 12 d. pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant Kauno tardymo izoliatoriuje Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus 3,6 kv. m gyvenamojo ploto normą, todėl konstatuota, kad Kauno TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę į tinkamas kalinimo sąlygas.

Vertinant pažeidimo sunkumą, aktualu tai, kad Europos Tarybos 2006 m. patvirtintos Europos kalėjimų taisyklės tiesiogiai nenustato gyvenamojo ploto normų kamerų tipo patalpoms. Jose tik pažymima, kad turi būti užtikrinta tinkama erdvė ir kvadratiniais, ir kubiniais metrais. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Žmogaus teisių konvenciją – tai priklauso nuo daugelio aplinkybių (tokių kaip įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmė, galimybė mankštintis lauke, fizinių ir psichinių įkalinto asmens savybių ir pan. (žr. 2007 m. liepos 19 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją (pareiškimo nr. 36898/03), 92 p.; 2013 m. sausio 8 d. sprendimą byloje Torreggiani ir kt. prieš Italiją (pareiškimų nr. 43517/09, 46882/09, 55400/09 ir kt.), 69 p.). Paprastai pripažįstama, kad minimalus reikalaujamas asmeninės erdvės plotas yra ne mažiau kaip 3 kv. m (žr., pvz., 2005 m. sausio 20 d. sprendimą byloje Mayzit prieš Rusiją (pareiškimo nr. 63378/00), p. 40; 2005 m. birželio 16 d. sprendimą byloje Labzov prieš Rusiją (pareiškimo nr. 62208/00), p. 44; 2007 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Andrey Frolov prieš Rusiją (pareiškimo nr. 205/02), p. 47-49; 2007 m. birželio 21 d. sprendimą byloje Kantyrev prieš Rusiją, pareiškimo nr. 37213/02, p. 50-51; 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimą byloje Lind prieš Rusiją (pareiškimo nr. 25664/05), p. 59; 2009 m. liepos 16 d. sprendimą byloje Marian Stoicescu prieš Rumuniją (pareiškimo nr. 12934/02), 13 ir 24 p.; 2009 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Orchowski prieš Lenkiją (pareiškimo nr. 17885/04), 122 p.; 2012 m. liepos 10 d. sprendimą byloje Vartic prieš Rumuniją (pareiškimo nr. 12152/05) ir kt.).

Tokiu būdu Žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnio pažeidimo konstatavimui yra reikšmingas ne tik gyvenamojo ploto minimalios normos pažeidimas, bet ir kalinimo trukmė, galimybė mankštintis lauke, fizinės ir psichinės įkalinto asmens savybės. Šio ginčo atveju pirmosios instancijos teismas, pripažindamas pažeidimą, konstatavo pareiškėjo teisės pažeidimo mažą mąstą, nedidelį intensyvumą ir neilgą trukmę – dvi paras, kada iki minimalaus nustatyto ploto normos 3,6 kv. m trūko 0,64 kv. m ploto.

Apeliacinės instancijos teismas su tokiu vertinimu sutinka ir konstatuoja, kad ginčo atveju pareiškėjas nepatyrė žeminančių ir kankinančių sąlygų, todėl Žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnio pažeidimo nėra dėl ko žalos atlyginimas spręstinas pagal nacionalinę teisę.

Dėl atlygintinos žalos dydžio

Teismų praktikoje konstatuojama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-261/2016), kad pagal subsidiarumo doktriną pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai pagrindžia ir Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją).

Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013). Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos matyti, kad neturtinės žalos atlyginimo būdas bei priteistinos sumos dydis, jei pasirenkamas atlyginimo būdas pinigais, iš esmės priklauso nuo aplinkybių daugeto: pažeidimo trukmės, sukeltų neigiamų pasekmių sunkumo, besikreipusio teisminės gynybos asmens elgsenos siekiant išvengti neigiamų faktorių, pažeistų teisių gynimo laiko požiūriu, t. y. ar pažeistas teises stengtasi apginti jau pažeidimo darymo metu, ar betarpiškai pastarajam pasibaigus. Tačiau tai nėra baigtinis sąrašas aplinkybių, darančių įtaką sprendimui dėl pažeistų teisių apgynimo būdo bei pasirinkus neturtinės žalos atlyginimą pinigais – jos dydžio. Kiekvienas atvejis yra individualus ir turi būti vertinamas atskirai (2013 m. balandžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-859/2013).

Šio ginčo atveju pirmosios instancijos teismas aiškiai išdėstė sprendimo argumentus pripažinti pareiškėjo teisės pažeidimą ir konstatavo, kad pažeidimo konstatavimas yra proporcingas pažeistos teisės apimčiai ir pakankamas neturtinės žalos atlyginimui. Apeliacinės instancijos teismas su tuo sutinka ir daro išvadą, jog dėl formalaus teisės pažeidimo sukelti pareiškėjui trumpalaikiai kalinimo sąlygų nepatogumai yra mažareikšmiai ir negali būti pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį įvertinti pinigais.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Ričardas Piličiauskas