2018-06-26 Nr. AB-12178-3-61-3-00789-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-380-756/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00789-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 28.9; 32

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Elektrėnų savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Elektrėnų savivaldybės administracijos skundą atsakovams viešajai įstaigai Lietuvos verslo paramos agentūrai, Lietuvos Respublikos finansų ministerijai ir Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai dėl administracinių aktų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Elektrėnų savivaldybės administracija (toliau – ir pareiškėjas, Administracija) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu bei jo patikslinimu, prašydamas panaikinti:

1.1. Viešosios įstaigos Lietuvos verslo paramos agentūros (toliau – ir Agentūra) 2015 m. birželio 23 d. išvadą Nr. VP3-1.3-ŪM-03-V-01-002/IT02 (toliau – ir Išvada Nr. IT02) ir 2015 m. birželio 25 d. išvadą Nr. VP3-3.4-ŪM-04-R-01-028/IT01 (toliau – ir Išvada Nr. IT01) bei šiomis išvadomis Administracijai skirtas 5 proc. projekto vertės korekcijas (172 217,01 Eur);

1.2. Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Finansų ministerija) 2016 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. ((24.16-03)-5K-1515451-5K-1525320-5K-1527575)-6K-1601200 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1601200);

1.3. Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2016 m. vasario 26 d. įsakymus Nr. 4-158, Nr. 4-159, Nr. 4-163 ir Nr. 4-164.

2. Pareiškėjas skundą grindė argumentais:

2.1. Administracija tinkamai ir laiku įgyvendino iš Europos Sąjungos lėšų finansuojamus projektus „Ledo rūmų Elektrėnuose plėtra“ ir „Elektrėnų ledo rūmų pastato energetinių charakteristikų gerinimas“. Įgyvendinant projektus buvo vykdomas Elektrėnų ledo rūmų rekonstrukcijos darbų viešasis pirkimas, pirkimo laimėtoju pripažinti jungtinės veiklos sutarties pagrindu veikiantys rangovai – uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Ortitas, UAB „Litana ir Ko“ ir UAB „Statybos konsultacijų ir projektų biuras“. Įgyvendinusi projektus Administracija gavo Agentūros Išvadas Nr. IT02 ir Nr. IT01 dėl nustatytų Europos Sąjungos finansinės paramos panaudojimo pažeidimų. Administracija minėtas Agentūros išvadas apskundė Finansų ministerijai, kuri Sprendimu Nr. 1601200 skundo netenkino. Remdamasis Agentūros bei Finansų ministerijos sprendimais, Lietuvos Respublikos ūkio ministras 2016 m. vasario 26 d. įsakymais Nr. 4-158, Nr. 4-159, Nr. 4-163 ir Nr. 4-164 perskaičiavo pareiškėjui skirtiną paramą ir nustatė grąžintinos paramos sumas. Pareiškėjas su tokiais Agentūros, Finansų ministerijos ir Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Ūkio ministerija) sprendimais nesutiko.

2.2. Administracija laiku ir tinkamai Agentūrai pateikė visus prašomus paaiškinimus, tačiau Agentūra nurodė, jog pirkimo laimėtojas buvo nustatytas pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas, nes pirkimo laimėtojo UAB „Litana ir Ko“ pateiktas įvykdytų svarbiausių sutarčių sąrašas su įvykdytais projektais „Durpių substratų fasavimo gamykla“ (projekto vertė – 16 098 000 Lt) ir „Statybinių medžiagų prekybos centras“ (projekto vertė – 10 575 000 Lt) neatitinka pirkimo dokumentų 13.10 punkto reikalavimų, pagal kuriuos tiekėjas per pastaruosius 5 metus arba per laiką nuo tiekėjo įregistravimo dienos (jeigu tiekėjas vykdė veiklą mažiau nei 5 metus), kaip generalinis rangovas ar jungtinės veiklos dalyvis, iki pasiūlymo pateikimo dienos yra sėkmingai užbaigęs bent vieną visuomeninės paskirties pastato rekonstrukcijos ar naujos statybos sutartį, kurios vertė ne mažesnė kaip 11 mln. Lt. Aptariamas pirkimo dokumentų reikalavimas buvo nustatytas siekiant įgyvendinti Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 32 straipsnio 1 punkto nuostatas, pagal kurias perkančioji organizacija privalo išsiaiškinti, ar tiekėjas yra kompetentingas, patikimas ir pajėgus įvykdyti pirkimo sąlygas. Kvalifikacijos reikalavimais negali būti siekiama kitų tikslų. Šį reikalavimą pareiškėjas įvykdė tinkamai. Kaip Išvadose Nr. IT02 ir Nr. IT01 teisingai nurodė Agentūra, pirkimo sutartis yra įvykdyta tinkamai, t. y. tiekėjas faktiškai buvo pajėgus šią sutartį įvykdyti – pirkimo sutartis baigta, o jos objektas pripažintas tinkamu naudoti. Agentūra Išvadomis Nr. IT02 ir Nr. IT01 grindė grynai formalų pirkimo dokumentų aiškinimą. Pirkimo komisija, vykdydama pirkimą, pirkimo dokumentų reikalavimus traktavo vienodai visų pirkimo dalyvių atžvilgiu ir siekė ne formalių tikslų, o parinkti pajėgų rangovą, gebantį tinkamai atlikti Elektrėnų ledo rūmų rekonstrukcijos darbus.

2.3. Agentūra sąvoką „visuomeninės paskirties pastatas“ aiškino siaurai pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. D1-91 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties statiniai“ (toliau – ir STR 2.02.02:2004) nuostatas. Pirkimo komisijos nariai, vykdę pirkimo procedūras“, privalėjo realiai išsiaiškinti, ar tiekėjas yra pajėgus įvykdyti Elektrėnų ledo rūmų rekonstrukciją, o ne formaliai siekti atmesti ekonomiškai naudingą pasiūlymą. Be to, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.06:2002 „Ypatingi statiniai“ (toliau – ir STR 1.01.06:2002) 5.4 punkte nustatyta, jog pastatas, kuriame vienu metu būna daugiau nei 100 žmonių, yra visuomeninės paskirties. Pirkimo laimėtojas buvo tinkamai įvykdęs naujo pastato (durpių substratų fasavimo gamyklos), kuris faktiškai yra didesnis už Elektrėnų ledo rūmus bei kuriame lankosi daugiau nei 100 žmonių, statybos darbus, o tai reiškia, jog rangovas buvo pajėgus vykdyti ir kontroliuoti tokio dydžio bei pobūdžio statybos darbus.

2.4. Pirkimo dokumentų 13.10 punkte keliamą kvalifikacijos reikalavimą atitinka ir pirkimo laimėtojo pateiktas objektas – statybinių medžiagų prekybos centras, kurio bendra projekto vertė – 10 575 000 Lt. Pirkimo dokumentų 13.10 punkto reikalavimas pateiktas suapvalinta forma. Jeigu šio reikalavimo forma būtų nesuapvalinta, jo išraiška būtų 11 000 000 Lt, tačiau simboliai „11 mln. Lt“ rodo, jog šis skaičius yra suapvalintas, o suapvalinus statybinių medžiagų prekybos centro projekto vertę, gaunama 11 mln. Lt suma.

2.5. Viešųjų pirkimų tarnyba keletą kartų tikrino pareiškėjo vykdytų projektų viešųjų pirkimų eigą ir pateikė rašytines išvadas. Viešųjų pirkimų tarnyba 2010 m. birželio 22 d. raštu Nr. 4S-2317, įvertinusi pirkimo procedūrų teisėtumą, nustatė, kad Administracija pirkimo procedūras įvykdė nepažeisdama Viešųjų pirkimų įstatymo bei kitų su viešaisiais pirkimais susijusių teisės aktų reikalavimų. Viešųjų pirkimų tarnyba taip pat neprieštaravo, kad būtų sudaryta sutartis su paskelbtu laimėtoju – UAB „Ortitas“. Taigi Viešųjų pirkimų tarnyba konstatavo, jog pirkimo procedūros, įskaitant laimėtojo nustatymą bei jo atitiktį pirkimo dokumentų 13.10 punkto reikalavimams, yra atliktos teisėtai, laimėtojas atitinka Viešųjų pirkimų įstatymo bei pirkimo dokumentų reikalavimus. Vykdydama pirkimus, Administracija neturėjo pagrindo prieštarauti Viešųjų pirkimų tarnybos išvadoms, Agentūra šių išvadų taip pat neskundė.

2.6. Finansų ministerijos Sprendime Nr. 1601200 pateikta daug teismų praktikos, tačiau neatskleistas jos ryšys su įtariamu viešųjų pirkimų procedūrų pažeidimu, todėl šiuo sprendimu taikomos poveikio priemonės nėra tinkamai motyvuotos. Be to, Finansų ministerijos Sprendime Nr. 1601200 pasisakyta tik dėl dalies pareiškėjo skundo objekto, kadangi Finansų ministerija nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su statybinių medžiagų prekybos centro atitiktimi pirkimo dokumentų reikalavimams. Nei Agentūros, nei Finansų ministerijos sprendimai nėra patvirtinti antspaudu.

2.7. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. balandžio 16 d. įsiteisėjusia nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-4084-603/2010 leido Administracijai grįžti į viešojo atvirojo konkurso preliminarios pasiūlymų eilės sudarymo stadiją, kuri seka po kvalifikacinio tikrinimo, todėl Administracija negalėjo grįžti į kitą, nei nurodyta teismo, viešojo pirkimo stadiją.

3. Atsakovas Agentūra atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Agentūra nurodė, kad paskelbus minimalius kvalifikacijos reikalavimus, pasiūlymų vertinimo metu jų turinio pakeitimas yra neteisėtas ir pažeidžia kiekvieno tiekėjo, kuris būtų galėjęs dalyvauti pirkime, jei būtų žinojęs tokias aplinkybes, teises bei užkerta kelią didesnei konkurencijai viešojo pirkimo metu. Tiekėjas negali atitikti minimalaus kvalifikacijos reikalavimo iš dalies. Perkančioji organizacija, vertindama tiekėjo atitikimą minimaliems kvalifikacijos reikalavimams, turi vertinti taip, kaip tiekėjo kvalifikacija apibrėžta pirkimo sąlygose, ir nustatyti, ar tiekėjo kvalifikacija atitinka pirkimo sąlygų reikalavimus.

Viešųjų pirkimų įstatyme aiškiai nurodytos pirkimo tikslo pasiekimo sąlygos: vadovavimasis Viešųjų pirkimų įstatyme nustatytais reikalavimais, reikalingo objekto įsigijimas, racionalus lėšų naudojimas. Taigi tam, kad būtų pasiektas pirkimo tikslas, neužtenka tik įsigyti pirkimo objektą. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad nepažeidė lygiateisiškumo principo, nes pirkimo dokumentų reikalavimus visiems pasiūlymus pateikusiems tiekėjams taikė vienodai. Kaip minėta, pakeitus pirkimo dokumentų turinį pasiūlymo vertinimo metu, yra pažeidžiamos ne tik pirkimo dalyvių, bet ir tiekėjų, kurie nepateikė pasiūlymų, teisės. Agentūra taip pat atkreipė dėmesį, jog ekonomiškai naudingiausiam pasiūlymui neturėtų būti taikomi žemesni reikalavimai nei viešai paskelbtose pirkimo sąlygose.

Be to, pareiškėjo viešojo pirkimo komisijos nariai kvalifikacijos vertinimo metu negalėjo žinoti, kad UAB „Ortitas“ pasiūlymas yra ekonomiškai naudingiausiais, kadangi Viešųjų pirkimų įstatyme nustatyta nuosekli pasiūlymo vertinimo procedūra, pagal kurią pirmiausia atplėšiami vokai su tiekėjų pasiūlymais, įvertinama tiekėjų kvalifikacija, įvertinamas tiekėjo pasiūlymas bei vyksta tiekėjų pasiūlymų palyginimas. Pirkimo sąlygose taip pat nebuvo nurodyta, kad tiekėjų įvykdytų sutarčių vertė bus apvalinama 1 mln.

Lt tikslumu. Pirkimo sąlygų 13.10 punkte buvo aiškiai nurodyta, kad tiekėjo įvykdytos sutarties vertė turi būti ne mažesnė nei 11 mln. Lt, todėl tinkamai įvykdyta sutartis, kurios vertė – 10 575 000 Lt, negalėjo būti pripažinta įrodančia tiekėjo atitiktį minimaliems kvalifikacijos reikalavimams. Nagrinėjamu atveju Viešųjų pirkimų tarnyba nenagrinėjo tiekėjų pateiktų įvykdytų sutarčių objektų priskyrimo pagal jų naudojimo paskirtį, t. y. priešingai, nei teigia pareiškėjas, Viešųjų pirkimų tarnyba nenagrinėjo visų pirkimo procedūros aplinkybių, todėl Agentūros išvados nelaikytinos prieštaraujančiomis Viešųjų pirkimų tarnybos 2010 m. birželio 22 d. raštu priimtam sprendimui.

Pareiškėjo nurodytas Išvadų Nr. IT02 ir Nr. IT01 trūkumas, susijęs su antspaudo nebuvimu, yra formalus ir šiose išvadose nustatytų aplinkybių nepaneigia. Dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-4084-603/2010 vykdymo Agentūra pažymėjo, jog įsiteisėjus šiai nutarčiai ir grąžinus pareiškėją į preliminarios pasiūlymų eilės sudarymo (nustatymo) stadiją, pareiškėjas buvo įpareigotas atlikti konkrečius veiksmus, t. y. atmesti ar pripažinti tinkamu konkretaus tiekėjo ar tiekėjų pasiūlymus, nutraukti pirkimo procedūras, todėl pareiškėjas galėjo pirkimo procedūras toliau vykdyti Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka.

Pastebėjęs, jog tiekėjo kvalifikacija neatitinka minimalių kvalifikacijos reikalavimų arba kyla abejonių dėl tiekėjo kvalifikacijos, pareiškėjas turėjo teisę grįžti į kvalifikacijos vertinimo stadiją ir prašyti patikslinti kvalifikacijos duomenis arba atmesti tiekėjo pasiūlymą.

5. Atsakovas Finansų ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6. Finansų ministerija nurodė, kad Sprendimas Nr. 1601200 dėl Agentūros Nr. IT02 ir Nr. IT01 Išvadų teisėtumo ir pagrįstumo nesukelia pareiškėjui materialinių teisinių pasekmių, todėl negali būti savarankišku ginčo administraciniame teisme dalyku. Finansų ministerija negali būti atsakovu šioje byloje, jos statusas turėtų būti pakeistas į trečiojo suinteresuoto asmens statusą. Finansų ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo viešojo pirkimo komisija privalėjo įsigilinti ne tik į pasiūlymo formą, bet ir į turinį, kuris patvirtintų, jog pirkimo laimėtojas buvo įvykdęs naujo pastato statybos darbus ir kad jis yra pajėgus vykdyti ir kontroliuoti Elektrėnų ledo rūmų statybos darbus. Į STR 1.01.06:2002 1 priedo 4 dalies 3 lentelėje pateiktą ypatingų statinių, t. y. pastatų, kurie naudojami visuomenės poreikiams, sąrašą gamybos ir pramonės paskirties pastatai neįeina. Todėl pareiškėjo argumentas, kad durpių substratų paruošimo ir pakavimo cechas yra visuomeninės paskirties pastatas, yra nepagrįstas. Aplinkybę, kad šis pastatas nepriskirtinas visuomeninės paskirties pastatams, patvirtina ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2015 m. lapkričio 27 d. raštas Nr. (13.2)-D8-8822. Pareiškėjo teiginys, kad pirkimo sąlygų 13.10 punkte suformuluotas reikalavimas yra pateiktas suapvalinta forma, nelaikytinas pagrįstu, kadangi pareiškėjui, kaip perkančiajai organizacijai, pavesta konkurso sąlygas formuluoti aiškiai, tiksliai, be dviprasmybių, o pirkimo sąlygų 13.10 punkte nebuvo nurodyta, kad tiekėjų įvykdytų sutarčių vertė bus apvalinama, be to, buvo pateikta konkreti formuluotė – užbaigęs bent vieną sutartį, kurios vertė ne mažesnė kaip 11 mln. Lt. Įvertinus pareiškėjo pažeidimo pobūdį bei skundo teismui argumentus, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjui pritaikyta finansinė korekcija yra per didelė (neproporcinga).

7. Atsakovas Ūkio ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

8. Ūkio ministerija nurodė, kad nenustatė jokių neatitikimų tarp Agentūros nustatytų pažeidimų bei teisės aktų, kuriais remdamasi Agentūra šiuos pažeidimus nustatė. Ūkio ministerija sutiko su Agentūros nustatytomis faktinėmis pažeidimo aplinkybėmis, todėl nekeitė nustatytų pažeidimų apimties, turinio ir su jais susijusių netinkamų finansuoti išlaidų sumų. Agentūros sprendimas dėl pažeidimo bei Ūkio ministerijos sprendimas laikytini vientisu dokumentu, kurio sprendžiamąja dalimi yra Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymas, o motyvuojamąja dalimi – Agentūros sprendimas dėl pažeidimo. Nagrinėjamu atveju skundžiamuose sprendimuose yra aiškiai suformuluotos teisės ir pareigos, jie atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, nes iš Ūkio ministerijos sprendimų, juos skaitant kartu su Agentūros sprendimais dėl pažeidimų, akivaizdu, kokiais faktais ir teisės normomis jie yra pagrįsti. Agentūros sprendimuose dėl pažeidimų pateikti konkretūs motyvai dėl taikomų poveikio priemonių pasirinkimo, argumentai išdėstyti išsamiai ir aiškiai, galima lengvai identifikuoti pareiškėjo teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, jo pagrindus bei apimtį.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

10. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Administracija nesutikimą su Agentūros Išvadomis Nr. IT02 ir Nr. IT01 grindžia tuo, kad jomis nepagrįstai įvertinta, jog durpių substratų gamykla nėra visuomenės poreikiams naudojamas pastatas, o statybinių medžiagų prekybos centro vertė neatitinka pirkimo dokumentų sąlygos, kad sudarytos statybos sutarties vertė turi būti ne mažesnė kaip 11 mln. Lt; nustatytas pažeidimas yra formalus ir negalėjo turėti ir neturėjo įtakos pirkimo rezultatui. Pareiškėjas skunde nekelia finansinių korekcijų apskaičiavimo matematinio teisingumo klausimo.

11. Teismas atkreipė dėmesį, kad Agentūra Išvadose Nr. IT02 ir Nr. IT01 nustatė, jog: pareiškėjas pirkimo dokumentų 13.10 punkte nurodė, kad tiekėjas per pastaruosius 5 metus arba per laiką nuo tiekėjo įregistravimo dienos (jeigu tiekėjas vykdė veiklą mažiau nei 5 metus), kaip generalinis rangovas ar jungtinės veiklos dalyvis, iki pasiūlymo pateikimo dienos yra sėkmingai užbaigęs bent vieną visuomeninės paskirties pastato rekonstrukcijos ar naujos statybos sutartį, kurios vertė ne mažesnė kaip 11 mln. Lt; pirkimo laimėtojais buvo pripažinti 2009 m. gruodžio 4 d. jungtinės veiklos sutarties pagrindu veikiantys rangovai – UAB „Ortitas“, UAB „Litana ir Ko“, UAB „Statybos konsultacijų ir projektų biuras“; pagrįsdamas pirkimo dokumentų 13.10 punkte nustatytą reikalavimą pirkimo laimėtojas pateikė UAB „Litana ir Ko“ įvykdytų svarbiausių sutarčių sąrašą ir šių sutarčių pastatų pripažinimo tinkamu naudoti aktų kopijas (durpių substratų fasavimo gamykla (gamybos ir pramonės paskirties pastatas pagal STR 1.01.09:2003), bendra projekto vertė – 16 098 000 Lt; ir statybinių medžiagų prekybos centras (visuomeninės paskirties pastatas pagal STR 2.02.02:2004), bendra projekto vertė – 10 575 000 Lt); pareiškėjas, pripažindamas laimėtoju tiekėją, kuris neatitiko pirkimo dokumentų reikalavimų, ir deklaruodamas šio pirkimo išlaidas, pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, 32 straipsnio 6 dalį, teisės aktų bei Projekto finansavimo ir administravimo sutarties nuostatas, todėl Agentūra pripažino 133 249,95 Eur bei 38 967,06 Eur sumas netinkamomis finansuoti ir siūlė Ūkio ministerijai susigrąžinti dalį sumokėtų lėšų (66 022,32 Eur bei 33 122,00 Eur).

12. Atsižvelgdamas į Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies ir 32 straipsnio 6 dalies nuostatas, taip pat į pirkimo dokumentų 13.10 punkto nuostatas, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad, siekdama įvertinti laimėtojo atitikimą kvalifikaciniams reikalavimams, Administracija turėjo nustatyti, jog: 1) tiekėjas per pastaruosius 5 metus arba per laiką nuo tiekėjo įregistravimo dienos (jeigu tiekėjas vykdė veiklą mažiau nei 5 metus), kaip generalinis rangovas ar jungtinės veiklos dalyvis, iki pasiūlymo pateikimo dienos yra sėkmingai užbaigęs bent vieną sutartį, kuri: 2) yra visuomeninės paskirties pastato rekonstrukcijos ar naujos statybos sutartis; 3) sutarties vertė yra ne mažesnė kaip 11 mln. Lt, t. y. lygi 11 mln. Lt arba yra didesnė už 11 mln. Lt.

13. Pagal STR 2.02.02:2004 (redakcija, galiojusi nuo 2006 m. vasario 23 d.) 5.1 punktą visuomeninės paskirties pastatas – pastatas, skirtas visuomenės poreikiams tenkinti ir, atsižvelgiant į STR1.01.09:2003 nuostatas, priklausantis viešbučių, administracinės, prekybos, paslaugų, maitinimo, transporto, kultūros, mokslo, gydymo, poilsio, sporto ar religinės paskirties pastatų pogrupiui. Visuomeninės paskirties pastatų sąrašas pateiktas STR 2.02.02:2004 1 priede, kuriame nurodyti visuomeninės paskirties pastatai yra viešbučių paskirties pastatai, administracinės paskirties pastatai, prekybos paskirties pastatai, paslaugų paskirties pastatai, maitinimo paskirties pastatai, transporto paskirties pastatai, kultūros paskirties pastatai, mokslo paskirties pastatai, gydymo paskirties pastatai, poilsio paskirties pastatai, sporto paskirties pastatai, religinės paskirties pastatai. STR 1.01.06:2002 (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. rugsėjo 18 d.) 5.4 punkte nustatyta, kad ypatingų statinių kategorijai priskiriamas visuomenės poreikiams naudojamas pastatas, kuriame vienu metu būna daugiau kaip 100 žmonių. Įvertinęs šį teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog, priešingai, nei nurodo pareiškėjas, STR 1.01.06:2002 nustato ne kas yra visuomeninės paskirties statiniai, o kas yra ypatingi statiniai. Todėl STR 1.01.06:2002 nereglamentuoja visuomeninės paskirties sampratos. STR 1.01.06:2002 5.4 punktas nustato, kad visuomeninės paskirties statinys gali būti ypatingas statinys minėto reglamento prasme arba ne, jeigu neatitinka 5.4 punkto reikalavimo. Taigi pareiškėjo argumentai, jog durpių substratų gamykla yra visuomenės poreikiams naudojamas pastatas, nėra pagrįsti STR 2.02.02:2004 nuostatomis, kadangi neatitinka šio reglamento 5.1 punkto ir 1 priedo.

14. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su statybinių medžiagų prekybos centro verte (10 575 000 Lt), pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad tiek vadovaujantis bendrinės lietuvių kalbos normomis, tiek aritmetikos taisyklėmis, 11 mln. yra žodinė 11 000 000 išraiška, todėl pareiškėjo argumentai, kad 11 mln. reiškia suapvalintus 11 000 000, yra nepagrįsti. Be to, byloje nenustatyta, jog pareiškėjui buvo suteikta teisė apvalinti tiekėjų sudarytų sutarčių vertę, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo pasirinktas apvalinimo būdas yra teisėtas.

15. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ginčo pirkimo laimėtoju buvo pripažinta tiekėjų grupė, kuri neatitiko kvalifikacinių reikalavimų, o toks pažeidimas iš esmės negali būti laikomas formaliu ir neturėjusiu įtakos pirkimo rezultatams, kadangi, nustačius, jog pirkimo laimėtojas neatitinka kvalifikacinių reikalavimų, vadovaujantis Viešųjų pirkimų įstatymo 32 straipsnio 6 dalimi, pasiūlymas turėjo būti atmestas. Administracija, teigdama, jog konkurso procedūras įvykdė nepažeisdama su viešaisiais pirkimais susijusių teisės aktų reikalavimų, Viešųjų pirkimų tarnybos 2010 m. birželio 22 d. raštu Nr. 4S-2317 remiasi selektyviai, kadangi šiuo raštu Viešųjų pirkimų tarnyba nurodė, kad vertino procedūras po Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-4084-603/2010, t. y. nuo preliminariosios pasiūlymų eilės sudarymo stadijos. Taigi Viešųjų pirkimų tarnyba nevertino pirkimo laimėtojo kvalifikacijos. Be to, byloje esantis Viešųjų pirkimų tarnybos 2015 m. sausio 20 d. raštas Nr. 4S-187 patvirtina tarnybos poziciją, kad jeigu perkančioji organizacija nukrypsta nuo keltų pirkimo dokumentuose reikalavimų pasiūlymų vertinimo metu, tokie jos veiksmai neatitinka lygiateisiškumo ir (ar) kitų viešųjų pirkimų principų.

16. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, jog būtent pareiškėjui kilo pareiga užtikrinti tinkamą viešųjų pirkimų vykdymą. Taigi būtent pareiškėjas, o ne Viešųjų pirkimų tarnyba ar Lietuvos Respublikos teismai nepatikrino pirkimo laimėtojo atitikties pirkimo dokumentų 13.10 punktui. Iš Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-40-84-603/2010 matyti, kad pats pareiškėjas kreipėsi į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ir leidimo grįžti į viešojo konkurso preliminariosios pasiūlymų eilės sudarymo stadiją, t. y. minėta nutartimi buvo tenkintas pareiškėjo prašymas dėl grįžimo į šią stadiją. Pirmosios instancijos teismas taip pat pabrėžė, jog įstatymus pažeidžiantis asmuo negali turėti iš to naudos, nes iš neteisės neatsiranda teisė (ex injuria jus non oritur). Taigi minėta Vilniaus apygardos teismo nutartis niekaip negali legalizuoti pareiškėjo neteisėtų veiksmų atliekant tiekėjų kvalifikacijos vertinimą.

17. Atsižvelgdamas į tai, kad Finansų ministerija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl Išvadų Nr. IT02 ir Nr. IT01, Sprendimu Nr. 1601200, konstatavo, jog šios Agentūros išvados atitinka Europos Sąjungos struktūrinės paramos administravimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį, skundą atmetė, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo Sprendimą Nr. 1601200 panaikinti.

18. Atsižvelgdamas į tai, kad Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2016 m. vasario 26 d. įsakymai Nr. 4-158, Nr. 4-159, Nr. 4-163, Nr. 4-164 taip pat priimti vadovaujantis Išvadomis Nr. IT02 ir Nr. IT01, kurių nėra pagrindo naikinti, pirmosios instancijos teismas minėtus įsakymus laikė teisėtais ir pagrįstais.

19. Pirmosios instancijos teismas sutiko su pareiškėjo argumentais, kad Agentūros Išvados Nr. IT02 ir Nr. IT01, Finansų ministerijos Sprendimas Nr. 1601200, Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2016 m. vasario 26 d. įsakymai Nr. 4-158, Nr. 4-159, Nr. 4-163, Nr. 4-164 neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies reikalavimų, kadangi nėra patvirtinti antspaudu, tačiau laikė, jog tai yra formalaus pobūdžio pažeidimas, neturintis įtakos pareiškėjo teisiniam statusui.

III. 20. Pareiškėjas Elektrėnų savivaldybės administracija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

21. Apeliacinį skundą Administracija iš esmės grindžia argumentais, analogiškais išdėstytiems skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad STR 2.02.02:2004 5.1 punktas visuomeninės paskirties pastatą apibrėžia kaip pastatą, skirtą visuomenės poreikiams tenkinti ir, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.19:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ (toliau – ir STR 1.01.09:2003) nuostatas, priklausantį viešbučių, administracinės, prekybos, paslaugų, maitinimo, transporto, kultūros, mokslo, gydymo, poilsio, sporto ar religinės paskirties pastatų pogrupiui. STR 1.01.09:2003 8.3 punkte nustatyta, kad prekybos paskirties pastatai skirti didmeninei ir mažmeninei prekybai, todėl laimėtojo pasiūlyme nurodyta durpių substratų fasavimo gamykla yra kitas visuomeninės paskirties statinys, priklausantis prekybos paskirties pastatų pogrupiui. Šios išvados nepaneigia aplinkybė, kad minėtas statinys taip pat priklauso gamybos ir pramonės paskirties pastatams. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai sprendė, kad 11 mln. yra žodinė 11 000 000 išraiška, toks motyvas yra netikslus dėl matematinių apvalinimo taisyklių leidžiamos paklaidos, nes skaičių intervale yra ne tik ši reikšmė. Administracija taip pat atkreipia dėmesį, kad Viešųjų pirkimų tarnyba susipažino su visa konkurso medžiaga, o aplinkybė, kad Viešųjų pirkimų tarnyba su šia medžiaga susipažino po 2010 m. balandžio 16 d., neturi teisinės reikšmės bylos nagrinėjimui. Pareiškėjui pritaikyta poveikio priemonė (finansinė korekcija) nėra tinkamai motyvuota. Be to, Finansų ministerijos Sprendime Nr. 1601200 nepasisakyta dėl statybinių medžiagų prekybos centro atitikties pirkimo dokumentų reikalavimams, tačiau pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė, t. y. bylą išsprendė neobjektyviai ir nevisapusiškai. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai padarė išvadą, kad Administracija neprivalėjo vykdyti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-4084-603/2010.

22. Atsakovas Agentūra atsiliepime į Administracijos apeliacinį skundą prašo jį atmesti, atsiliepimą grindžia argumentais, analogiškais išdėstytiems pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą.

23. Atsakovas Finansų ministerija atsiliepime į Administracijos apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

24. Finansų ministerija palaikė pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją, papildomai nurodė, jog pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis pastato – durpių substratų paruošimo ir pakavimo cecho – paskirtis yra „gamybos, pramonės“. Šie registro duomenys nėra pakeisti ar nuginčyti įstatymo nustatyta tvarka, todėl yra vienas iš tinkamų įrodymų, patvirtinančių, kad viešojo administravimo subjektai pagrįstai taikė statybos techninių reglamentų nuostatas bei pagal jas nustatė, jog Elektrėnų ledo rūmų rekonstrukcijos pirkimo laimėtojais pripažintų rangovų įvykdytų svarbiausių sutarčių sąraše nurodytas durpių substratų paruošimo ir gamybos cechas nėra visuomeninės paskirties pastatas. Finansų ministerija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo nuomonei, kad pagal bendrinės lietuvių kalbos normas bei aritmetikos taisykles 11 mln. yra žodinė 11 000 000 išraiška. Administracija apeliaciniame skunde nepateikė jokių įrodymų, kad pirkimo dokumentuose buvo numatyta statybos darbų sutarties vertės suapvalinimo galimybė, nurodytos suapvalinimo taisyklės, o potencialūs rangovai, teikdami pasiūlymus konkursui, galėjo apie tai žinoti. Atsiliepime pažymima, jog Administracija skunde Finansų ministerijai teikė argumentus tik dėl durpių substratų paruošimo ir pakavimo cecho, jokių aplinkybių ir įrodymų dėl statybinių medžiagų prekybos centro vertės atitikties pirkimo dokumentuose nustatytam kvalifikaciniam reikalavimui nepateikė. Finansų ministerijos Sprendime Nr. 1601200 yra nurodyti motyvai dėl finansinės korekcijos, jame Finansų ministerija nustatė, jog Agentūros sprendimai dėl nustatytų pažeidimų atitinka specialiųjų Europos Sąjungos struktūrinės paramos administravimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas bei Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Sprendimu Nr. 1601200 poveikio priemonės pareiškėjui nebuvo taikytos.

25. Atsakovas Ūkio ministerija atsiliepime į Administracijos apeliacinį skundą palaikė pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją, apeliacinį skundą prašė atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme byla išnagrinėta vadovaujantis ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d.

27. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjo apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

28. Nagrinėjamos apeliacine tvarka administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjui skirtos Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos sumažinimo (pritaikytos 5 proc. finansinės korekcijos) pagrįstumas, nustačius viešuosius pirkimus reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus.

29. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti VšĮ Verslo paramos agentūros 2015 m. birželio 23 d. ir 2015 m. birželio 25 d. išvadas, Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. vasario 5 d. sprendimą ir Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2016 m. vasario 26 d. įsakymus, atmetė. Teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes konstatavo, kad Agentūra Išvadose Nr. IT01 ir Nr. IT02 pagrįstai nustatė viešuosius pirkimus reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir Ūkio ministerijai pagrįstai siūlė taikyti finansinę korekciją, kas ir buvo padaryta. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, priimti administraciniai sprendimai iš esmės atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje keliamus reikalavimus.

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo bei nagrinėjamam ginčui taikytinų teisės normų aspektu, su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis sutinka.

31. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje vieningai laikomasi nuostatos, kad pažeidimo tyrimo išvada ir ministro įsakymas dėl paramos grąžinimo turi būti vertinami kaip vientisas dokumentas, kurio sprendžiamąja dalimi yra įsakymas, o motyvuojamąja – pažeidimo tyrimo išvada (žr., pvz., administracines bylas Nr. A143-2152/2013, A756-2046/2013, A858-1927/2014 ir kt.). Pareiškėjo skundžiamus Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymus (administracinius aktus) skaitant ir vertinant kartu su Agentūros išvadomis, akivaizdu, kokiais faktais, argumentais ir teisės normomis yra pagrįsti sprendimai. Argumentai išdėstyti pakankamai išsamiai, aiškiai ir suprantamai. Skundžiamų aktų turinys ir forma (nepatvirtinimas antspaudu) negalėjo pareiškėjui sutrukdyti (o ir nesutrukdė) įstatymų nustatyta tvarka veiksmingai realizuoti teisę į galbūt pažeistų jo teisių ir teisėtų interesų gynybą. Tad apeliacinio skundo argumentai dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymų neatitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams atmestini kaip nepagrįsti.

32. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas savo nesutikimą su skundžiamomis Agentūros išvadomis (taigi ir Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymais) grindžia iš esmės dviem aspektais. Pirkimo laimėtoju pripažinta UAB „Litana ir Ko“ (vienas iš jungtinės sutarties veiklos pagrindu veikiančių rangovų), kaip tiekėjas, pateikė įvykdytų svarbiausių sutarčių sąrašą su įvykdytais projektais: 1) durpių substratų fasavimo gamyklos sutartį, bendra projekto vertė – 16 098 000,00 Lt; 2) statybinių medžiagų prekybos centro sutartį, bendra projekto vertė – 10 575 000,00 Lt.

33. Pareiškėjas ir apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirkimo laimėtojas atitinka pirkimo dokumentų 13.10 punkto nuostatas, o pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino teisės aktuose apibrėžiamą „visuomeninės paskirties pastato“ sąvoką bei padarė neteisingą išvadą, kad pareiškėjas neturėjo teisės 10 575 000,00 Lt sumos vertinti kaip suapvalintos 11 mln. Lt skaičiaus išraiškos.

34. Bylos medžiaga patvirtina, kad vykdant viešąjį pirkimą pareiškėjas, kaip projekto vykdytojas, pirkimo dokumentų 13.10 punkte nustatė tiekėjui reikalavimą, kad tiekėjas per pastaruosius 5 metus arba per laiką nuo tiekėjo įregistravimo dienos (jeigu tiekėjas vykdė veiklą mažiau nei 5 metus), kaip generalinis rangovas ar jungtinės veiklos dalyvis, iki pasiūlymo pateikimo dienos turi būti sėkmingai užbaigęs bent vieną visuomeninės paskirties pastato rekonstrukcijos ar naujos statybos sutartį, kurios vertė ne mažesnė kaip 11 mln. Lt.

35. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. vasario 27 d. Įsakymu Nr. D1-91 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties statiniai“ III skyriaus 5.1 punkte pateikiama tokia visuomeninės paskirties pastato sąvoka: tai pastatas, skirtas visuomenės poreikiams tenkinti ir atsižvelgiant į STR 1.01.09:2003 nuostatas, priklausantis viešbučių, administracinės, prekybos, paslaugų, maitinimo, transporto, kultūros, mokslo, gydymo, poilsio, sporto ar religinės paskirties pastatų pogrupiui. Visuomeninės paskirties pastatų sąrašas pateiktas šio reglamento 1 priede. Visuomeninės paskirties pastatų sąrašo prekybos paskirties pogrupiui priskirti: parduotuvės, parduotuvės-operatorinės, vaistinės, knygynai, prekybos paviljonai, palapinės, kioskai ir kiti pastatai (3 p.). STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 8.3 punkte nurodyta, kad prekybos paskirties pastatai – skirti didmeninei ir mažmeninei prekybai (parduotuvės, parduotuvės-operatorinės, vaistinės, knygynai, prekybos paviljonai ir kiti pastatai), tarp jų ir laikini statiniai (palapinės, kioskai ir pan.). Vien ta aplinkybė, kad Durpių substratų fasavimo gamykla intensyviai vykdo durpių gavybą visuomenės reikmėms ir jomis prekiauja, kaip teigia apeliantas, nepakankama išvadai, jog gamykla yra visuomeninės paskirties statinys.

36. Statybos įstatymo (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2009 m. gruodžio 5 d.) 2 straipsnio 77 punkte nustatyta, kad statinio paskirtis – statinio viešajame registre nurodytas statinio naudojimo tikslas (žmonėms gyventi, ūkinei komercinei ar kitai veiklai), kai statinys atitinka saugos ir jame planuojamos (atliekamos) veiklos (technologijos proceso) privalomus reikalavimus, nustatytus normatyviniuose statinio saugos ir paskirties dokumentuose. Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą Durpių substratų paruošimo ir pakavimo cecho pagrindinė naudojimo paskirtis – gamybos, pramonės. Įvertinusi minėtų teisės normų dispozicijas, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Durpių substratų paruošimo ir pakavimo cechas nėra visuomeninės paskirties pastatas, kaip nurodo apeliantas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas pernelyg plečiamai aiškina STR 2.02.02:2004 III skyriaus 5.1 punkte pateiktą visuomeninės paskirties pastato sampratą. Taigi UAB „Litana ir Ko“ neatitiko pirkimo dokumentų 13.10 punkte tiekėjui nustatyto minimalaus kvalifikacijos reikalavimo iki pasiūlymo pateikimo dienos būti sėkmingai užbaigusiam bent vieną visuomeninės paskirties pastato rekonstrukcijos ar naujos statybos sutartį.

37. Kita tiekėjo nurodyta – Statybinių medžiagų prekybos centro, visuomeninės paskirties pastato sutartis neatitiko pirkimo dokumentų 3.10 punkto sąlygos, pagal kurią sutarties vertė būtų ne mažesnė kaip 11 mln. litų. Apeliacinio skundo argumentai, kad bendra projekto vertė – 10 575 000,00 Lt, suapvalinus aritmetiniu būdu, laikytina 11 mln. litų, nagrinėjamos bylos kontekste nėra svarbūs, todėl atmestini. Tai, kad pirkimo dokumentuose suma buvo įrašyta ne skaičiais 11 000 000, o simboliu 11 mln., visiškai nereiškia, kad skaičiai 10 575 000,00 litų yra tapatūs 11 mln. litų. Pirkimo sąlygose nebuvo nurodyta, kad tiekėjų įvykdytų sutarčių vertė bus apvalinama 1 mln. Lt tikslumu (virš 10 500 000 vertinant kaip 11 mln., o mažiau 10 500 000 vertinant kaip 10 000 000, ar pan.), to negalėjo žinoti ir potencialūs rangovai, teikdami pasiūlymus konkursui. Pirkimo sąlygų 13.10 punkte buvo aiškiai nurodyta, kad tiekėjo įvykdytos sutarties vertė turi būti ne mažesnė nei 11 mln. Lt, todėl tinkamai įvykdyta sutartis, kurios vertė – 10 575 000 Lt, negalėjo būti pripažinta įrodančia tiekėjo atitiktį nurodytiems minimaliems kvalifikacijos reikalavimams.

38. Apeliantas taip pat teigia, kad Viešųjų pirkimų tarnyba susipažino su visa konkurso medžiaga ir raštu davė sutikimą sudaryti sutartį, kas patvirtina, jog konkursą laimėjusio tiekėjo kvalifikacija yra tinkama. Teisėjų kolegija pažymi, kad Viešųjų pirkimų tarnyba 2015 m. gruodžio 28 d. rašte nurodė nenagrinėjusi tiekėjų pateiktų įvykdytų sutarčių objektų priskyrimo pagal jų naudojimo paskirtį, t. y. nenagrinėjo visų pirkimo procedūros aplinkybių. Be to, kaip matyti iš Viešųjų pirkimų tarnybos 2010 m. birželio 22 d. rašto Agentūrai ir Elektrėnų savivaldybės administracijai, Viešųjų pirkimų tarnyba konkurso procedūrų teisėtumą vertino tik dėl UAB „Ortitas“, kuri buvo kreipusis į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui Elektrėnų savivaldybės administracijai dėl paskelbto viešojo atviro konkurso nutraukimo pripažinimo neteisėtu. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra susijęs ne su UAB „Ortitas“, o su UAB „Litana ir Ko“ įvykdytomis sutartimis (Durpių substratų fasavimo gamykla ir Statybinių medžiagų prekybos centru). Duomenų, kad Viešųjų pirkimų tarnyba vertino šios bendrovės kvalifikaciją, byloje nepateikta.

39. Pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 32 straipsnio 1 dalį būtent perkančiajai organizacijai kyla pareiga išsiaiškinti, ar tiekėjas yra kompetentingas, patikimas ir pajėgus įvykdyti pirkimo sąlygas. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad perkančiosios organizacijos nustatyti minimalūs kandidatų ar dalyvių kvalifikacijos reikalavimai negali dirbtinai riboti konkurencijos. Jie turi būti pagrįsti ir proporcingi pirkimo objektui, tikslūs ir aiškūs. Todėl teisėjų kolegija visiškai sutinka su Agentūros pozicija, kad paskelbus minimalius kvalifikacijos reikalavimus, pasiūlymų vertinimo metu jų turinio pakeitimas yra neteisėtas ir pažeidžia kiekvieno tiekėjo, kuris būtų galėjęs dalyvauti pirkime, jei būtų žinojęs tokias aplinkybes, teises bei užkerta kelią didesnei konkurencijai viešojo pirkimo metu. Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog perkančioji organizacija užtikrina, kad atliekant pirkimo procedūras ir nustatant laimėtoją būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pabrėžęs, kad perkančioji organizacija negali vėliau keisti pirkimo dokumentų turinio ar jų aiškinti taip, kad būtų iš esmės pakeistos pirkimo sąlygos, nes tokiu atveju būtų pažeisti skaidrumo ir tiekėjų teisėtų lūkesčių principai (žr., pvz., 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2009).

40. Viešųjų pirkimų įstatymo 32 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad perkančioji organizacija turi atmesti kandidato ar dalyvio paraišką ar pasiūlymą, jeigu jo kvalifikacija neatitinka pirkimo dokumentuose nustatytų minimalių kvalifikacijos reikalavimų arba jei kandidatas ar dalyvis perkančiosios organizacijos prašymu nepatikslino pateiktų netikslių ar neišsamių duomenų apie savo kvalifikaciją.

41. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad pirkimo tikslai buvo pasiekti, darbai atlikti tinkamai ir laiku, neturi reikšmės sprendimo taikyti finansinę korekciją pagrįstumui ir teisėtumui. Nustatyti konkrečias neigiamo finansinio poveikio pasekmes, kai pažeidimu buvo ribojama potenciali konkurencija, dažniausiai nėra galimybės, tačiau vien konkurencijos ribojimas, nustatytų konkurso taisyklių nesilaikymas, sutarties sudarymas su dalyviu, su kuriuo ji neturėjo būti sudaryta, pažeidimo neleidžia vertinti kaip formalaus ar mažareikšmio. Pareiškėjui pritaikytas mažiausias Europos Komisijos 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. C(2013)9527 patvirtintų Gairių dėl Komisijos finansinių korekcijų, taikytinų Sąjungos išlaidoms, valdomoms pagal pasidalijamojo valdymo principą, kai nesilaikyta viešojo pirkimo taisyklių, 13 punkte įtvirtintas 5 proc. finansinės korekcijos dydis, nors pareiškėjas rangos sutartį sudarė nesilaikydamas Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų principų ir pažeisdamas 32 straipsnio 6 dalies nuostatas.

42. Atsakydama į apelianto argumentą, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog Finansų ministerijos Sprendime Nr. 1601200 nepasisakyta dėl statybinių medžiagų prekybos centro atitikties pirkimo dokumentų reikalavimams, teisėjų kolegija pažymi, jog Elektrėnų savivaldybės administracija, teikdama skundą Finansų ministerijai šiuo aspektu Agentūros surašytų pažeidimo tyrimo išvadų neginčijo. Pareiškėjas skunde nurodė savo motyvus tik dėl Durpių substratų paruošimo ir pakavimo cecho pripažinimo visuomeninės paskirties pastatu.

43. Teisėjų kolegija, atkreipdama dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje ne kartą pažymėta, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.), pažymi, kad kitiems pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems motyvams ir byloje surinktų bei išanalizuotų įrodymų pagrindu padarytoms išvadoms pritaria, todėl jų nebekartoja. Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

44. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės bei proceso teisės normas, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais teisinio pagrindo nėra. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo Elektrėnų savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė