2013-05-23 Nr. AB-1947-2-01-3-00043-2012-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-427/2013

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-00043-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei Justinai Paškevičienei,

atsakovo atstovei Žadvilei Abelienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ skundą atsakovui Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl išmokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“ (toliau – ir pareiškėjas, AB „Lietuvos draudimas“) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti 23 097,95 Lt išmoką iš privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – ir PSDF), kuri turėtų būti išmokėta V. K. ir buvo apmokėta AB „Lietuvos draudimas“ lėšomis (t. I, b. l. 73-79, 120-127).

Nurodė, kad 2008 m. gruodžio 26 d. tarp AB „Lietuvos draudimas“ ir V. K. buvo sudaryta kompleksinio kelionių draudimo sutartis (poliso Nr. 125538541) (toliau – ir Kelionių draudimo sutartis), kuria V. K. ir V. K. vykstant į Europą, Aziją ir Afriką nuo 2008 m. gruodžio 27 d. iki 2009 m. sausio 2 d. buvo apdrausti draudimo sąlygų A variantu (Medicininių išlaidų ir repatriacijos draudimo sąlyga) draudimo suma – 100 000 eurų. Draudimo sutarties galiojimo metu Šveicarijos Konfederacijoje (toliau – ir Šveicarija) įvyko draudiminis įvykis, dėl kurio pagal draudimo sutartį pareiškėjas išmokėjo 41 109,21 Lt, iš jų: 33 338,90 Lt už būtinosios pagalbos suteikimą gydymo įstaigai „Flury Stiftung“ Šveicarijoje ir 7 770,31 Lt už gydymo išlaidas ir repatriaciją tiesiogiai V.

K., t. y. pareiškėjas apmokėjo visas V. K. patirtas medicinines ir repatriacijos išlaidas, tiek tas, kurias įsipareigoja kompensuoti pagal Kelionių draudimo sutartį bei kurios kompensuotinos iš PSDF biudžeto. Išmokėjęs draudimo išmoką, pareiškėjas 2009 m. balandžio 23 d. kreipėsi į Teritorinę ligonių kasą prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir TLK) su pretenzija dėl patirtų išlaidų už V. K. suteiktas medicinines paslaugas atlyginimo. Pagal Kompleksinių kelionių draudimo taisyklių Nr. 056 (2008 m. liepos 30 d. redakcija, galioja nuo 2008 m. spalio 6 d.) (toliau – ir Taisyklės) II dalies IX skyriaus nuostatų „Draudimo išmokos ir jų mokėjimo tvarka“ 5 punktą, atlyginant medicinines išlaidas, pirmiausia yra taikoma privalomojo sveikatos draudimo sistema.

Draudikas pagal šių draudimo taisyklių sąlygas kompensuoja tas gydymo išlaidas, kurių neprivalo kompensuoti arba faktiškai per teisės aktų nustatytus terminus nekompensuoja privalomojo draudimo sistema. Tuo atveju, jeigu draudikas pagal šių draudimo taisyklių sąlygas kompensuoja gydymo išlaidas, kurias privalėjo padengti, tačiau nepadengė privalomojo sveikatos draudimo sistema, draudikas įgyja teisę išmokėtas sumas išsireikalauti iš privalomojo sveikatos draudimo sistemos. Ši sutartinė nuostata, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.101 straipsnio 1 dalimi, laikytina reikalavimo perleidimo susitarimu, pagal kurį V.

K. savo reikalavimo teisę į PSDF perleido AB „Lietuvos draudimas“. Pažymėjo, jog ši sąlyga aiškiai nurodo, kad AB „Lietuvos draudimas“ prisiima prievolę apmokėti tik tas išlaidas už suteiktas medicininės pagalbos paslaugas, kurių neprivalo padengti Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir VLK, atsakovas) iš PSDF biudžeto. Todėl pareiškėjas įgijo teisę pasinaudoti VLK direktoriaus 2006 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. 1K-57 (toliau – ir 2006 m. balandžio 11 d. Įsakymas) nustatyta tvarka ir pateikus atitinkamus dokumentus gauti išmoką dėl draudiminio įvykio, kuri V.

K. turi būti kompensuojama iš privalomojo sveikatos draudimo fondo, kadangi reikalavimo perleidimo pagrindu į prievolę dėl patirtų išlaidų atlyginimo (kurios sudaro PSDF draudiminę išmoką) tarp valstybės (VLK, PSDF) ir V. K., vietoj V. K. įstojo pareiškėjas.

Paaiškino, kad VLK 2009 m. gegužės 14 d. raštu pretenziją tenkinti atsisakė remdamasi 1971 m. birželio 14 d. ES Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 „Dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, persikeliamiems Bendrijoje“ (toliau – ir Reglamentas Nr. 1408/71) nuostatomis. Taip pat VLK nurodė, kad Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas (toliau – ir Draudimo įstatymas) valstybinio socialinio draudimo santykiams netaikomas. Pareiškėjas nesutiko su tokia atsakovo pozicija, kadangi 2006 m. balandžio 11 d.

Įsakymo nuostatų II dalies 7 punktas patvirtina kito asmens (t. y. asmens, kuris apmokėjo už apdraustajam suteiktas būtinosios medicinos pagalbos paslaugas) teisę gauti išmoką. Manė, kad VLK atsisakymas prieštarauja ES teisės aktams, draudžiantiems paslaugų teikimo ir (ar) gavimo laisvės apribojimus, kadangi apriboja asmens teisę pasirinkti jam priimtiniausią būdą gauti sveikatos priežiūros paslaugas kitoje valstybėje narėje, šių paslaugų organizatoriumi ir administratoriumi pasirenkant privačią draudimo bendrovę. Taip pat nurodė, kad nereikalauja iš atsakovo priteisti tos patirtų išlaidų dalies, kuri V.

K. nebūtų kompensuota tuo atveju, jei ji nebūtų papildomai apsidraudusi Kompleksiniu kelionių draudimu, t. y. išlaidų už viešbutį, vaistus nuo skausmo, privataus gydytojo konsultaciją pusiau privačias/privačias paslaugas. Taip pat nurodė, kad Kelionių draudimo sutartis neapima medicinos pagalbos, kompensuotinos PSDF lėšomis, sutartis sudaroma tam, kad draudėjas būtų užtikrintas, kad net ir tuo atveju, jei kelionės metu patirtų tam tikrą sužalojimą, įvyktų nelaimingas atsitikimas, būtų prarastas draudėjo turtas ar įvyktų kiti netikėtumai jo atostogos nebūtų visiškai sugadintos, tai pagrindžia tiek pati kelionių draudimo sąvoka (ne sveikatos draudimas), tiek sutarta draudimo paslaugų apimtis.

Taigi už nustatytą kainą AB „Lietuvos draudimas“ įsigyja V. K. riziką, susijusią tiek su galimomis medicininėmis išlaidomis, tiek su repatriacija, kartu suteikdamas organizacines paslaugas, įskaitant ir dokumentų tvarkymą, logistiką ir panašias paslaugas. VLK internetiniame tinklapyje pateiktoje informacijoje apie būtinąją medicininę pagalbą Europos Sąjungos šalyse nurodoma, kad laikinai išvykstantiems į Europos Sąjungos (toliau – ir ES), Europos Ekonominės Erdvės (toliau – ir EEE) šalis nares bei Šveicariją apdraustieji valstybiniu sveikatos draudimu asmenys, turi teisę gauti būtinosios medicinos pagalbos paslaugas, o šių paslaugų išlaidas kompensuos valstybinis sveikatos draudimas.

Sąlygos minėtai būtinajai medicininei pagalbai ir jos kompensavimui yra: turėti privalomojo sveikatos draudimo faktą patvirtinantį dokumentą, Europos sveikatos draudimo kortelę ar ją laikinai pakeičiantį sertifikatą ir asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą. Taip pat nurodyta, kad ši teisė neapima už valstybinės sveikatos sistemos ribų teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų, už kurias turite mokėti patys, taip pat paciento priemokų (mokesčių) ir neužtikrina transportavimo išlaidų kompensavimo, jei dėl nelaimingo atsitikimo ar ligos užsienyje teks vykti namo.

Europos Komisijos internetiniame puslapyje pateikiamoje informacijoje apie išlaidas ir nenumatyto gydymo ES, EEE ir Šveicarijoje kompensavimą nurodyta, kad Europos sveikatos draudimo kortele, be kita ko, taip pat nepadengiamos repatriacijos, gelbėjimo kalnuose arba pavogtos nuosavybės išlaidos, todėl šiai rizikai padengti rekomenduojama apsidrausti kelionės draudimu. Būtent šios asmens išlaidos ir yra atlyginamos draudiko, jei iki kelionės asmuo pasirūpino kelionės draudimu. Taigi, jei asmuo yra draustas ir privalomuoju socialiniu draudimu, ir papildomai apsidraudęs savanoriškuoju sveikatos draudimu, atlyginamos visos pagrįstos išlaidos, tačiau jos atlyginamos dviejų skirtingų subjektų atitinkama apimtimi – iš privalomojo draudimo biudžeto atlyginamos konkrečios paslaugos, už kurių teikimą apmokama iš PSDF biudžeto, kurios tokios pačios ligos ar sužalojimo atveju būtų nemokamai atliekamos Lietuvoje, tuo tarpu draudikas, su kuriuo sudaryta kelionių draudimo sutartis su medicininių išlaidų ir repatriacijos draudimo sąlyga, Taisyklėse nustatyta apimtimi, atlygina visas kitas draudėjo realiai patirtas išlaidas.

Šiuo atveju, teikdama kelionių draudimo paslaugą AB „Lietuvos draudimas“ atlygino visas draudėjos V. K. patirtas išlaidas, susijusias su draudžiamuoju įvykiu, tokiu būdu pagal draudimo sutarties Taisyklių II dalies IX skyriaus 5 punktą ir CK 6.101 straipsnį įgijo reikalavimo teisę į išlaidų, kurios turėtų būti padengtos iš PSDF biudžeto įvykus draudžiamajam įvykiui (prireikus skubios medicininės pagalbos Šveicarijoje) atlyginimą.

Pareiškėjas nesutiko su atsakovo pozicija, kad toks reikalavimo teisės perleidimas prieštarauja Lietuvos įstatymų nuostatoms ir Reglamente Nr. 1408/71 ir Tarybos reglamente (EEB) Nr. 574/72 „Dėl Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 „Dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, persikeliamiems Bendrijoje“ įgyvendinimo“ (toliau – ir Reglamentas Nr. 574/72) nustatytoms procedūroms, kadangi prieštaravimui atsirasti turi būti imperatyvios teisės aktų nuostatos, kurios būtų kliūtimi reikalavimo perleidimo susitarimui sudaryti, o tokių teisės normų VLK nenurodo.

Be to, reikalavimo teisės perleidimas, priešingai nei teigia atsakovas, užtikrina aiškų ir skaidrų minėtuose teisės aktuose nustatytų procedūrų įgyvendinimą, kadangi tokiu atveju aiškiai apibrėžiama išlaidų dalis, kurią draudikas privalo išmokėti draudėjui ir kurią, draudėjo sutikimu, gali išsiieškoti iš privalomojo draudimo sistemos, į kurią draudėjas įgijo reikalavimo teisę mokėdamas nustatytas įmokas. Taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (toliau – ir Sveikatos draudimo įstatymas) 3 straipsnis numato Lietuvoje egzistuojančias draudimo rūšis - privalomąjį ir papildomąjį (savanorišką).

Šio įstatymo 2 straipsnio 5 ir 6 dalys apibrėžia privalomojo ir papildomojo (savanoriško) sveikatos draudimų sąvokas. Remiantis šiomis įstatymo nuostatomis, akivaizdu, kad kelionių draudimas su medicininių išlaidų ir repatriacijos draudimo sąlyga yra papildomas (savanoriškas) sveikatos draudimas. Atsižvelgiant į šios draudimo rūšies pavadinimą, akivaizdu, kad jis yra papildomas, pridedamas, antrinis, t. y. prie pagrindinio esantis, o ne alternatyvus draudimas. Taigi asmuo gali būti apsidraudęs tiek privalomuoju socialiniu, tiek papildomu draudimu ir papildomas draudimas nepanaikina privalomojo, taip pat privalomojo draudimo draudėjo pareigų.

Tai patvirtina ir minėtame Europos Komisijos internetiniame puslapyje pateikti patarimai, kad siekiant išvengti didelių išlaidų nelaimės kelionės metu atveju siūloma apsidrausti papildomu draudimu kelionių rizikai padengti. Nurodė, kad 2006 m. balandžio 11 d. Įsakymo nuostatų II dalies 7 punktas nustato galimybę kitiems asmenims, nei pats apdraustasis gauti išmoką tuo atveju, jei šis asmuo apmokėjo apdraustojo išlaidas už jam suteiktas būtinosios medicinos pagalbos paslaugas. Manė, kad esant draudėjos V. K. susitarimui, nustatytam Taisyklių II dalies IX skyriaus 5 punkte, draudikas įgyja teisę išmokėtas sumas išsireikalauti iš privalomojo sveikatos draudimo sistemos.

Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, V. K. pasirinko, kuriuo „polisu“ pasinaudoti, pateikdama būtent Kelionių draudimo polisą, o ne EDS kortelę, kad tokia kortelė apskritai V. K. buvo išduota ir galiojo draudžiamojo įvykio metu. Draudimo sutartimi aiškiai ir nedviprasmiškai sulygus dėl draudimo apimties ir identifikavus išlaidas, kurias įsipareigoja apmokėti draudikas, draudėjas negali vienašališkai pakeisti draudimo teisinių santykių. Pareiškėjas nesuprato VLK pozicijos, kad draudikas negali būti kitas asmuo, nei pats apdraustasis, kuris galėtų gauti išmoką tuo atveju, jei šis asmuo apmokėjo apdraustojo išlaidas už jam suteiktas būtinosios medicinos pagalbos paslaugas.

VLK nepateikė jokių teisės aktų nuostatų ar kitokių išaiškinimų, kurie leistų patvirtinti, jog ši teisės aktuose nustatyta galimybė yra ribojama kokiais nors kriterijais. VKL konstatavo, kad V. K. neturėdama EDS kortelės galėjo pati susimokėti už paslaugas ir vėliau pateikti sąskaitą VLK, tačiau nepaaiškino, kodėl pareiškėjui apmokėjus už paslaugas, kartu sutariant dėl šių lėšų išsireikalavimo iš VLK, tokiu būdu suteikiant draudėjui papildomą naudą, ši suma nėra atlyginama iš VLK. Pažymėjo, kad ligoninės tinklapyje (adresu: http://www.flurystiftung.ch/) nurodoma, jog gydymo išlaidos privalomuoju draudimu apsidraudusiems asmenims kompensuojamos, o sumas, kurios viršija valstybės kompensuojamą dalį, pacientai turi primokėti patys.

Vadinasi ši ligoninė priklauso Šveicarijos socialinei sveikatos draudimo sistemai ir tik išlaidos, viršijančios kompensuojamąsias (atskiros palatos, papildomos procedūros, papildomos paslaugos), mokamos konkretaus paciento. Tai patvirtina ir į bylą pateiktos „Flury Stiftung“ ligoninės sąskaita, kurioje jos teiktos paslaugos skiriamos ir į standartinio dydžio paros ir atvejo sumas ir pusiau privačias/privačias paslaugas, kurių, kaip minėta, pareiškėjas nereikalauja atlyginti. Manė, kad VLK veiksmai dėl atsisakymo apmokėti apdraustosios V.

K. išlaidas pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) viršenybės (o kartu ir teisės viršenybės) principą, kuris neatsiejamai susijęs su teisinės valstybės principu, yra universalus konstitucinis principas, juo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija. Šie principai taikytini viešosios valdžios institucijų veiklai ir suponuoja jų prievolę veikti ex lege, t. y. pagal galiojančią teisę.

Taip pat pažymėjo, kad atsakovas nurodė administracinių teismų praktiką (nutartis administracinėje byloje Nr. A438-490/2010), tačiau toje byloje nagrinėtos faktinės aplinkybės skiriasi. Prašė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra susijęs su Reglamento Nr. 1408/71 3 straipsnio 1 dalimi ir 72 straipsniu, taip pat 1999 m. birželio 21 d. Liuksemburge pasirašyto Europos Bendrijos bei jos valstybių narių ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimo dėl laisvo asmenų judėjimo išaiškinimu.

Pagal nusistovėjusią ESTT praktiką, medicinos veiklai taikomas Sutarties 57 straipsnis (byla C-157/99 B. S. M. Geraets-Smits v. Stichting Ziekenfonds VGZ and H.T.M. Peerbooms v. Stichting CZ Groep Zorgverzekeringen, 53 punktas), taip pat Europos pagrindinių teisių chartijoje įtvirtintas ES piliečio teisės į sveikatos apsaugą principas, kurių taikymo apimtis svarbi nustatant VLK veiksmų teisėtumą, atsisakant apmokėti išlaidas, kurios buvo patirtos PSD mokėtojo Šveicarijoje, remiantis Reglamento Nr. 1408/71 nuostatomis. Būtinybę kreiptis į ESTT dėl išaiškinimo pareiškėjas grindė paslaugų teikimo laisvės principu ir ESTT praktika, kuri aiškiai nustato draudimą apriboti sveikatos paslaugų teikimą ir (ar) gavimą kitoje ES ar EEE valstybėje ir Šveicarijoje.

Šiuo atveju VLK praktika ir teisės aktų taikymas, kuris apriboja apdrausto asmens galimybę naudotis privačios draudimo kompanijos paslaugomis, siekiant gauti paslaugas, numatytas Sveikatos draudimo įstatyme ES ar EEE valstybėje ar Šveicarijoje, prieštarauja ES Sutarčių nuostatoms ir pažeidžia ES bendruosius teisės principus, laisvę teikti paslaugas ir teisę į sveikatos apsaugą. Pagal ESTT formuojamą praktiką, kiekvienas savo valstybėje narėje apdraustas asmuo viešnagės kitoje valstybėje narėje metu, turi teisę gauti sveikatos priežiūros paslaugas, jei viešnagės metu suserga ir pagal sveikatos būklę yra būtina neatidėliotina medicinos pagalba.

Šis teisės į sveikatos apsaugą principas taip pat įtvirtintas ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, kuriai suteikiama tokia pati teisinė galia kaip ir Sutartims. Rėmėsi ESTT bylomis (byla C-158/96 Raymond Kohll v. Union des caisses de maladie, Decker, byla C-120/95 Nicholas Decker v. Caisse de Maladie des Employes Prives, Smits ir Peerbooms, byla C-368/98 Abdon Vanbraekel and Others v. Alliance nationale des mutualitės chrėtiennes (ANMC)). ESTT yra pažymėjęs, kad vien ekonominio pobūdžio sumetimai negali pateisinti pagrindinio laisvės teikti paslaugas principo apribojimo, taigi VLK veiksmai atsisakant išmokėti draudimo išmoką prieštarauja ES teisės normoms, įskaitant laisvę teikti paslaugas ir teisę į sveikatos apsaugą.

Atsakovas Valstybinė ligonių kasa prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (t. I, b. l. 84-93, 143-149).

VLK neginčijo fakto, kad V. K. tuo laikotarpiu, kai įvyko draudiminis įvykis Šveicarijoje, buvo drausta privalomuoju sveikatos draudimu, tačiau nepaisant to, kad V. K. turėjo visas galimybes pasinaudoti privalomojo sveikatos draudimo sistema, dėl tik V. K. žinomų priežasčių, ji šia sistema nepasinaudojo. VLK nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad jis, vadovaudamasis CK 6.101 straipsnio 1 dalimi, taip pat Taisyklių II dalies IX skyriaus nuostatų „Draudimo išmokos ir jų mokėjimo tvarka“ 5 punktu įgijo reikalavimo teisę dėl V.

K. išmokėtos draudimo išmokos. VLK, viešojo administravimo subjektas, įgyvendinantis privalomąjį sveikatos draudimą, kompensuoja apdraustųjų privalomuoju sveikatos draudimu patirtas būtinosios medicininės pagalbos išlaidas, patirtas kitose ES šalyse, griežtai vadovaudamasis Lietuvos ir Reglamentų Nr. 1408/71 ir Nr. 574/72 nustatytomis procedūromis. Būtent ši VLK vykdoma viešojo administravimo veikla leidžia daryti vienareikšmę išvadą, kad toks reikalavimo perleidimas prieštarauja ir Lietuvos įstatymų nuostatoms, ir Reglamentuose Nr. 1408/71 ir Nr. 574/72 nustatytoms procedūroms.

Reglamentai Nr. 1408/71 ir Nr. 574/72 aiškiai įvardina sveikatos priežiūros paslaugų, kurios apdraustajam privalomuoju sveikatos draudimu pagal vienos ES šalies teisės aktus suteikiamos kitoje ES šalyje, teikimo apmokėjimo ar šių išlaidų kompensavimo proceso dalyvius: tai vienos iš ES šalių kompetentinga valstybinio sveikatos draudimo įstaiga (viena iš įvardintų Reglamento Nr. 1408/71 priede) ir pats apdraustasis, kuris sveikatos draudimu yra draustas būtent remiantis vienos ar kitos šalies teisės aktais, reglamentuojančiais valstybinį sveikatos draudimą.

Pirmuoju atveju sąskaitą už Lietuvos Respublikoje apdrausto privalomuoju sveikatos draudimu piliečio gydymą atsiunčia ES šalies valstybinio sveikatos draudimo įstaiga. Būtent atsiskaitymai už Tarybos reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnio 1 (a) dalyje apibrėžtas paslaugas vykdomi tarp VLK ir paslaugas suteikusios vienos iš ES šalių valstybinį sveikatos draudimą vykdančios įstaigos to paties reglamento 36 straipsnyje nustatyta tvarka patvirtintomis tos šalies bazinėmis (referentinėmis) paslaugų kainomis bei sąlygomis (išskyrus paciento mokesčius ir priemokas bei pervežimo išlaidas); antruoju atveju pats apdraustasis privalomuoju sveikatos draudimu pateikia Teritorinei ligonių kasai jau apmokėtą sąskaitą, su prašymu kompensuoti patirtas išlaidas.

Tai yra, kai Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnio 1 (a) dalyje apibrėžtas apdraustajam privalomuoju sveikatos draudimu suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas susimoka jis pats – atsiskaitymai vykdomi vadovaujantis Reglamento 574/72 34 straipsnyje nustatyta tvarka ir už suteiktas išmokas natūra kompensuojama patvirtintomis bazinėmis (referentinėmis) kainomis bei sąlygomis (išskyrus paciento mokesčius ir priemokas bei pervežimo išlaidas). Taigi VLK, vadovaudamasi Reglamentų Nr. 1408/71 ir Nr. 574/72 nustatyta tvarka, kompensuoja kitose ES šalyse suteiktos būtinosios pagalbos išlaidas tik šiais dviem nurodytais atvejais ir kompensuoti pareiškėjui, t. y.

AB „Lietuvos draudimas“ už sumokėtas būtinąsias V. K. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas, suteiktas vienoje iš ES šalių, negali. Būtent VLK, būdama viešąjį administravimą vykdančia institucija, privalo vadovautis minėtų teisės aktų nuostatomis ir negali elgtis pagal modelį, kurį nurodo pareiškėjas. VLK neturi teisinio pagrindo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto išmokėti pareiškėjui prašomą sumą, kurią pati draudimo bendrovė, vykdydama draudimo sutartį, sumokėjo V. K.. Taip pat nurodė, kad VLK, įgyvendinanti jai pavestą uždavinį – vykdyti privalomąjį sveikatos draudimą – privalo griežtai vadovautis privalomojo sveikatos draudimo santykius reguliuojančių teisės aktų nuostatomis.

Kompleksinių kelionių draudimo taisyklės yra patvirtintos AB „Lietuvos draudimas“ valdybos sprendimu, todėl negali būti prilygintos viešąjį administravimą reguliuojantiems teisės aktams, šių taisyklių nuostatos gali saistyti tik draudimo bendrovę ir su ja draudimo sutartis pasirašiusius AB „Lietuvos draudimas“ klientus. Nurodė, kad būtent Tarybos Reglamentų Nr. 1408/71 ir Nr. 574/72, kurie yra tiesioginio taikymo ES teisės aktai, nustatytomis procedūromis VLK, kaip kompetentinga valstybinio privalomojo sveikatos draudimo sistemos institucija, privalo vadovautis kompensuodama apdraustiesiems kitose ES šalyse suteiktų būtinosios pagalbos paslaugų išlaidas, o Kompleksinių kelionių draudimo taisyklių nuostatos negali sukurti atsakovui jokių prievolių, o pareiškėjui – teisės išreikalauti jo išmokėtas sumas iš privalomojo sveikatos draudimo sistemos.

CK 6.102 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas perleisti reikalavimą, kuris neatsiejamai susijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas socialinės apsaugos srityje, apskritai kreditorių pasikeitimas tokiose prievolėse prieštarauja pačiai jų prigimčiai. Reikalavimai, neatsiejamai susieti su kreditoriaus asmeniu, tokie kaip reikalavimai dėl pašalpų, pensijų, ligos ar nedarbo pašalpų negali būti perleisti. Asmuo, mokantis valstybės nustatytus mokesčius ir įmokas, atitinkamai įgyja ir tam tikrą statusą ar socialines garantijas, kurios priklauso tik pastarajam ir perleisti kitam asmeniui jis jų negali.

Taigi asmuo, mokantis privalomojo sveikatos draudimo įmokas, tampa apdraustuoju, todėl jis negali perleisti nei savo įgyto apdraustojo statuso, nei su statusu įgytos teisės į būtinosios pagalbos paslaugų, patirtų kitoje ES šalyje, išlaidų kompensavimą. Todėl nesutiko, kad Taisyklių 5 punkto nuostata, anot pareiškėjo, kaip sutartinė nuostata laikytina reikalavimo perleidimo susitarimu. Šiuo atveju akivaizdu ir tai patvirtina Kelionių draudimo sutartis, kad draudikas sudarė kelionių draudimo sutartį su medicininių išlaidų ir repatriacijos draudimo sąlyga bei, įvykus draudiminiam įvykiui, atlygino draudėjui visas jo realiai patirtas išlaidas.

Sutiko, kad draudimo bendrovė galėjo sudaryti draudimo sutartį tik dėl tų išlaidų, kurios nėra kompensuojamos iš PSDF, bet kompleksinėje kelionių draudimo sutartyje taip pat buvo įtraukta ir medicininių išlaidų ir repatriacijos draudimo sąlyga, kuriai esant draudimo bendrovė atlygino draudėjui visas jo realiai patirtas išlaidas, tai yra ir tas, kurias galėjo kompensuoti privalomojo sveikatos draudimo sistema, ir kitas šios sistemos nekompensuojamas išlaidas. Pažymėjo, kad draudimo bendrovė, sudariusi draudimo sutartį, pati įsipareigojo už sutartyje nustatytą draudimo įmoką atlyginti visas patirtas išlaidas (tiek medicinines išlaidas, apimančias ir būtinosios pagalbos paslaugas, tiek kitas paslaugas, nekompensuojamas iš PSDF, tokias kaip repatriacijos paslaugas) kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis.

Pareiškėjas su draudžiamuoju buvo susietas draudimo santykiais, kuriuos patvirtino draudimo sutartis ir kartu su draudimo įmoka prisiėmusi ir atitinkamą draudimo riziką. Todėl įvykus draudiminiam įvykiui, pareiškėjas išmokėjo draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką. Darė išvadą, kad tarp pareiškėjo ir V. K. susiklostė savanoriškojo draudimo teisiniai santykiai, kurie apėmė ir būtinosios medicininės pagalbos teikimo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjas, kaip ir visos kitos draudimo bendrovės, turi laisvą valią, kokia apimtimi sudaryti draudimo sutartis su draudėjais, tai yra joms nėra draudžiama sudaryti draudimo sutartis ir ta apimtimi, kurią kompensuoja privalomojo sveikatos draudimo sistema, bet laisva valia sudarius tokią sutartį, privalu laikytis ir įsipareigojimų pagal ją.

Neteisinga yra manyti, kad sudarius draudimo sutartį ir pagal ją kompensavus draudėjo visas patirtas išlaidas, reikalavimo teisės perleidimas užtikrina aiškų ir skaidrų minėtuose teisės aktuose nustatytų procedūrų įgyvendinimą, kadangi tokiu atveju aiškiai apibrėžiama išlaidų dalis, kurią draudikas privalo išmokėti draudėjui ir kurią draudėjo sutikimu gali išsiieškoti iš privalomojo sveikatos draudimo sistemos.

Atsakovas nesutiko su pareiškėjo pateikiamu E126 formos pažymų pildymo ir išdavimo bei apdraustųjų išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2006 m. balandžio 11 d. įsakymu, (toliau – ir Aprašas) 7 punkto taikymo aiškinimu. Šis teisės aktas parengtas vadovaujantis Reglamentų Nr. 1408/71 ir Nr. 574/72 nuostatomis, tad Aprašo nuostatos negali prieštarauti šiems ES teisės aktams. Nesutiko ir su pareiškėjo patikslintame skunde pateiktu teiginiu, jei asmuo susimokėjo už paslaugas pasiskolinęs pinigų, tai jis negali atgauti šių išlaidų.

VLK kompensuoja kitose ES šalyse suteiktų būtinosios pagalbos paslaugų išlaidas tik dviem anksčiau nurodytais atvejais Reglamentų Nr. 1408/71 ir Nr. 574/72 nustatyta tvarka. Šiuo atveju, kai už Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnio 1 (a) dalyje apibrėžtas apdraustajam privalomuoju sveikatos draudimu suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas susimoka jis pats – atsiskaitymai vykdomi vadovaujantis Reglamento 574/72 34 straipsnyje nustatyta tvarka, t. y. pats apdraustasis privalomuoju sveikatos draudimu pateikia TLK jau apmokėtą sąskaitą, su prašymu kompensuoti patirtas išlaidas pagal Aprašo nustatytą tvarką.

Todėl pareiškėjo teiginys, kad jei už apdraustajam suteiktas paslaugas apmokėjo jo šeimos narys, jis negali atgauti išlaidų, yra neteisingas. Šiuo atveju taip pat taikomas Aprašo 7 punktas. Ši Aprašo nuostata patvirtina, kad apmokėjimą už apdraustajam suteiktas būtinosios medicinos pagalbos paslaugas gali atlikti tik fizinis asmuo, nes tokiu atveju reikia pateikti apmokėjusio asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą. Pažymėjo, kad šio ginčo atveju, VLK buvo pateikti finansiniai dokumentai (patvirtinantys apmokėjimą už V.

K. suteiktas būtinosios medicininės pagalbos paslaugas), kuriuose nurodomas gavėjas ne Šveicarijos Konfederacijos valstybinio sveikatos draudimo įstaiga ar Lietuvos kompetentinga institucija (VLK), o draudimo bendrovė. Taigi Aprašo 7 punktas negali būti taikomas draudimo bendrovei, nes pareiškėjas su V. K. buvo susieti draudimo santykiais, o įvykus draudiminiam įvykiui pareiškėjas išmokėjo pastarajai draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, todėl nebeturi teisės Aprašo 7 punkte nurodytu pagrindu prašyti atlyginti savo patirtas išlaidas.

Dėl asmens teisės pasirinkti draudimo rūšį nurodė, kad neginčija to, jog V. K., būdama apdrausta privalomuoju sveikatos draudimu, turėjo teisę gauti būtinąją medicinos pagalbą ir šios pagalbos teikimo išlaidos būtų kompensuotos PSDF biudžeto lėšomis, jeigu V. K. būtų pateikusi draudimą privalomuoju sveikatos draudimu patvirtinantį dokumentą (ESD kortelę), taip pat V. K. galėjo pasinaudoti dar viena Reglamente Nr. 574/72 numatyta išimtine galimybe – negalėdama pateikti dokumento, liudijančio jos draudimą privalomuoju sveikatos draudimu, galėjo pati sumokėti už suteiktas paslaugas ir Lietuvos teritorinei ligonių kasai arba Šveicarijos Konfederacijos valstybinio sveikatos draudimo institucijai pateikti apmokėtą sąskaitą ir prašymą kompensuoti patirtas išlaidas.

Tik dėl V. K. žinomų priežasčių ji privalomojo sveikatos draudimo sistema nepasinaudojo.

Taip pat nurodė, kad pareiškėjas savo reikalavimą grindžia Taisyklių 5 punktu, tačiau tokio pobūdžio nuostatos gali būti vertinamos kaip informacinio pobūdžio, nurodančios draudimo bendrovėje besidraudžiančiam asmeniui galimybę, įvykus draudiminiam įvykiui, pasirinkti arba privačios draudimo bendrovės vykdomą draudiminę apsaugą, arba valstybės privalomojo sveikatos draudimo sistemą. Būtent tokią informaciją, sudarydamas draudimo sutartį ir sužinojęs, kad V. K. yra apdrausta privalomuoju sveikatos draudimu, pareiškėjas turėjo suteikti savo klientei.

VLK apie galimybę gauti asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurių teikimo išlaidos vienu ar kitu būdu būtų kompensuotos PSDF biudžeto lėšomis, yra patalpinusi savo internetiniame puslapyje www.vlk.lt. Pagal Reglamento 1408/71 22 straipsnį, jei ES šalies apdraustajam, viešinčiam kitoje ES šalyje, prireikia būtinosios medicinos pagalbos paslaugų, jam, vadovaudamasi savo nacionaliniais teisės aktais, išmokas natūra moka, t. y. sveikatos priežiūros paslaugų išlaidas apmoka, buvimo vietos sveikatos draudimo įstaiga. Tai reiškia, kad tokių išmokų apimtis arba draudiminio įvykio objektas yra apibrėžiamas vadovaujantis paslaugas teikusios šalies teisės aktais.

Vadinasi, vadovaujantis ES socialinės apsaugos sistemas koordinuojančiais reglamentais, apmokamos tik šalių socialinio sveikatos draudimo (nacionalinei sveikatos) sistemai priklausančių paslaugų teikėjų suteiktų medicinos paslaugų išlaidos ir tik ta apimtimi, kurią apmoka atitinkamos ES šalies privalomąjį sveikatos draudimą vykdančios institucijos, bet neapmokamos ir nekompensuojamos paciento priemokos, kurios dažniausiai patenka į privačių draudimo kompanijų siūlomo kelionių draudimo būtinosios medicinos pagalbos paketą.

Tai reiškia, kad privalomojo sveikatos draudimo būtinosios pagalbos objektas ir apimtis nėra tapatūs privačių draudimo kompanijų būtinosios pagalbos objektui ir apimčiai. Taigi, išaiškinus savo klientams apie skirtingus valstybinio privalomojo sveikatos draudimo ir privačių draudimo bendrovių objektus, pastarieji turėtų galimybę gauti kelionių draudimo teikiamą naudą, tai yra jiems draudimo bendrovė apmokėtų už paslaugas, kuriuos pagal ES šalies teisės aktus nėra kompensuojamos iš PSDF biudžeto. Išaiškinęs apdraustų privalomuoju sveikatos draudimu asmenų teisę gauti sveikatos priežiūros paslaugas, kurių teikimo išlaidos kompensuojamos iš PSDF biudžeto, pareiškėjas (o kartu su juo ir kitos draudimo bendrovės) galėtų apdraustiesiems privalomuoju sveikatos draudimu taikyti mažesnes draudimo įmokas.

Dėl prieštaravimo ES principams ir Sutarčių nuostatoms nurodė, kad pareiškėjas remiasi Reglamentu Nr. 1408/71 ir apsiriboja jam naudinga šio teisės akto analize. Be to, pareiškėjas teikia ESTT formuojamos praktikos nuostatas, kurios nėra panašios šiam ginčo santykiui, todėl daro teisiškai netikslias, nemotyvuotas ir nepagrįstas išvadas, neva, VLK praktika ir teisės aktų taikymas apriboja apdraustojo asmens galimybę naudotis privačiomis draudimo kompanijos paslaugomis.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 21 d. sprendimu nusprendė pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nei nuo 2006 m. balandžio 16 d. iki 2012 m. kovo 31 d. galiojęs E126 formos pažymų pildymo ir išdavimo bei apdraustųjų išlaidų kompensavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2006 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. 1K-57, nei nuo 2012 m. balandžio 1 d. galiojantis Apdraustųjų privalomuoju sveikatos draudimu išlaidų būtinajai medicinos pagalbai, suteiktai kitoje Europos Sąjungos šalyje, ir kitose Europos Sąjungos šalyse apdraustų asmenų išlaidų būtinajai medicinos pagalbai, suteiktai Lietuvoje, kompensavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2012 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. 1K-32, reglamentuojantys, be kita ko, apdraustojo išlaidų Europos Sąjungos šalyse narėse bei Norvegijoje, Islandijoje, Šveicarijoje ir Lichtenšteine suteiktoms būtinosios medicinos pagalbos paslaugoms apmokėti kompensavimo tvarką, nenumato, kad pagal savanoriškąją sveikatos draudimo sutartį draudikas, atlyginęs Europos Sąjungos šalyse narėse bei Norvegijoje, Islandijoje, Šveicarijoje ir Lichtenšteine apdraustajam suteiktų būtinosios medicinos pagalbos paslaugų išlaidas, galėtų kreiptis dėl jų kompensavimo į VLK. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-490/2010, kurioje suformuotos nuostatos, susijusios su draudiko, pagal savanoriškąją sveikatos draudimo sutartį atlyginusio Europos Sąjungos šalyje narėje apdraustajam suteiktų būtinosios medicinos pagalbos paslaugų išlaidas, teisę į jų kompensavimą iš privalomojo sveikatos draudimo fondo.

Pirmosios instancijos teismas nurodė Sveikatos draudimo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalis, 4, 6 ir 17 straipsnius. Pagal minėto įstatymo 2 straipsnio 5 dalį, 5 ir 9 straipsnius, draudžiamiems šiuo draudimu asmenims yra teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos, kurios apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, t. y. apdraustiems asmenims suteikiamos sveikatos priežiūros paslaugos „natūra“, o ne suteikiamos atitinkamos išmokos grynaisiais pinigais. Tokia pat draudimo išmokų suteikimo forma (natūra) byloje nagrinėjamu atveju nustatyta ir Tarybos reglamente (EEB) Nr. 1408/71 „Dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, persikeliamiems Bendrijoje“ bei Tarybos reglamente (EEB) Nr. 574/72 „Dėl Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 „Dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, persikeliamiems Bendrijoje“ įgyvendinimo“, išskyrus Tarybos reglamento (EEB) Nr. 574/72 34 straipsnio 1 dalyje nustatytą išimtį, suteikiančią teisę asmeniui gauti iš savo kilmės valstybės kompetentingų institucijų išlaidų atlyginimą, už patirtas išlaidas kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, kuri jam suteikė sveikatos priežiūros paslaugas „natūra“, tačiau asmuo negalėjo pateikti dokumento, liudijančio jo teisę gauti sveikatos priežiūros išmokas savo kilmės valstybėje.

Teismas pažymėjo, kad paminėti teisės aktai nereglamentuoja kitokio pobūdžio draudimo klausimų (pvz., savanoriškojo), t. y. nenustato taisyklių, suteikiančių atitinkamas teises ar pareigas draudikams, kurie nėra privalomojo sveikatos draudimo teisinių santykių subjektai. Byloje nustatyta, kad tarp pareiškėjo ir draudėjo, < ... >, buvo susiklostę savanoriškojo draudimo teisiniai santykiai dėl draudėjo, < ... >, kelionės konkrečiu laikotarpiu į Italiją draudimo, kurie apėmė ir būtinosios medicininės pagalbos teikimo išlaidų atlyginimą, t. y. tarp pareiškėjo ir draudėjo, < ... >, buvo susiklostę ne privalomojo sveikatos draudimo teisiniai santykiai. Teismas nurodė CK 6 knygos LIII skyriaus nuostatas ir padarė išvadą, kad tais atvejais, kai pagal kelias draudimo sutartis yra numatyta draudikų pareiga išmokėti draudimo išmoką už to paties draudiminio įvykio tas pačias pasekmes, yra taikomos privatinės teisės normos, o ne viešosios teisės normos (CK 6.1002 str.). Tai lemia, kad pareiškėjas byloje nagrinėjamu atveju, draudimo išmokų draudėjui klausimus turėjo spręsti, vadovaudamasis privatinės teisės normomis, t. y. su draudėju < ... >. Ir priešingai, paminėtos viešosios teisės normos tokios teisės – spręsti draudimo išmokų draudėjui klausimus, nesuteikia < ... >“.

Pažymėta, kad pareiškėjo teiginiai, jog nagrinėjamos ir administracinės bylos Nr. A438-490/2010 faktinės aplinkybės yra skirtingos, nėra pagrįsti: abiejose bylose ginčas kilo dėl patirtų išlaidų už Lietuvos piliečiui suteiktas medicinines paslaugas kompensavimo Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 ir Reglamento (EEB) Nr. 574/72 nustatytais pagrindais ir tvarka draudikui, pagal savanoriškojo sveikatos draudimo sutartį atlyginusiam asmens, apdrausto privalomuoju sveikatos draudimu, kitoje ES šalyje ar Norvegijoje patirtas išlaidas už asmens sveikatos priežiūros paslaugas išlaidas. Administracinėje byloje Nr. A438-490/2010 išaiškinta, kad joje minimos viešosios teisės normos tokios teisės – spręsti draudimo išmokų, mokamų iš PSDF biudžeto, išmokėjimo draudėjui klausimus, draudikui, vykdančiam įpareigojimus pagal savanoriškąją sveikatos priežiūros sutartį – nesuteikia. Skundo teiginiai, kad VLK praktika ir teisės aktų aiškinimas prieštarauja ES teisės principams ir sutarčių nuostatoms, pirmosios instancijos teismo vertinimu, nėra pagrįsti, kadangi minėta VLK praktika ir teisės aktų aiškinimas nepažeidžia (ir nepažeidė) nei V. K. teisės į sveikatos apsaugą, nei pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ laisvės teikti paslaugas, o taip pat ir medicininių išlaidų draudimo, kadangi aplinkybė, jog pareiškėjas negali nustatyti savanoriško draudimo rūšių taisyklių, prieštaraujančių norminių teisės aktų nuostatoms, savaime nepatvirtina tokios teisės ribojimo.

III. Pareiškėjas AB „Lietuvos draudimas“ apeliaciniu skundu prašo patenkinti skundą.

Apeliaciniame skunde argumentuoja, jog 2006 m. balandžio 11 d. Įsakymo nuostatų II dalies 7 punktas numato kito asmens galimybę apmokėti būtinąsias medicinos pagalbos paslaugas (ką ir padarė AB „Lietuvos draudimas“). Be to, šio įsakymo III dalies 7 punktas numato, jog išlaidos kompensuojamos pervedant pinigų sumą į prašyme nurodytą banko sąskaitą, kas reiškia, kad V. K. pateikus prašymą ir nurodžius AB „Lietuvos draudimas“ banko sąskaitą, išlaidos dėl būtinosios medicinos pagalbos apmokėjimo būtų kompensuotos. Pažymi tai, kad teismo posėdyje VLK atstovai pripažino tokį faktą, todėl AB „Lietuvos draudimas“ yra nesuprantama, kodėl pareiškėjui yra sudaromos papildomos administracinės kliūtys ir draudžiama atlyginti išlaidas pareiškėjui tiesiogiai, jeigu pagal galiojančius teisės aktus numatyta galimybė tiek apmokėti būtinąsias medicinos pagalbos išlaidas kitam asmeniui, tiek yra numatytas šių išlaidų kompensavimo mechanizmas.

Teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagristai nusprendė, kad VLK praktika neprieštarauja ES principams ir Sutarčių nuostatoms. Nesutinka su atitinkamu Reglamento 1408/71 36 ir 63 straipsnio traktavimu ir taikymu praktikoje. Kadangi Vilniaus apygardos administracinis teismas nesikreipė į ESTT, pareiškėjas prašo Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priėmimo į ESTT. Šį prašymą grindžia argumentais, pateiktais skunde pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad pareiškėjo teikiama draudimo paslauga yra kompleksinė, pareiškėjas už nustatytą kainą (draudimo įmoką) įgijo V. K. riziką, susijusią tiek su galimomis medicininėmis išlaidomis, tiek su repatriacija, kartu suteikdamas organizacines paslaugas, įskaitant ir dokumentų tvarkymą, logistiką bei kitus būtinus veiksmus, kylančius iš tikslo garantuoti draudėjui teisę į sveikatos apsaugą ir poilsį kelionės metu. Draudėjas drausdamasis Kompleksinio kelionių draudimo paslauga tikisi išvengti neigiamų išgyvenimų, emocijų, streso ir kitų neigiamų padarinių bei tikisi, kad jo teisėti lūkesčiai išvykti į kelionę be rūpesčių bus visiškai garantuoti draudiko teikiamos paslaugos. Tačiau esama VLK praktika riboja atitinkamos paslaugos teikimą ir gavimą, kadangi draudėjas yra verčiamas pats organizuotis PSD lėšomis atlyginamų paslaugų gavimą, esant būtinybei netgi susimokėti už tokias paslaugas (kadangi daugelis gydymo įstaigų neteikia paslaugų, kol negauna finansinio užstato arba patvirtinto draudimo poliso).

Teigia, jog pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo draudiko teisės į draudimo sutartimi numatytos išmokos ribas viršijančias išlaidas pagrindų. Remiasi Sveikatos draudimo įstatymo 2 straipsnio 5 ir 6 dalimis ir išdėsto argumentus dėl privalomojo ir papildomo (savanoriškojo) sveikatos draudimo. Nurodo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas pažymėjo, kad pagal kelias draudimo sutartis esančios pareigos išmokėti draudimo išmokos klausimus sprendžia privatinės, o ne viešosios teisės normos ir atsižvelgiant į tai, padarė nepagrįstą išvadą, kad draudikui viešosios teisės normos teisės į išmokėtos išmokos susigrąžinimą nesuteikia. Teigia, jog sutinka su teismo pozicija, kad pagal CK 6 knygos LIII skyriaus ir teisės aktų, reglamentuojančių šio pobūdžio (kelionės) draudimą, nuostatas, draudimo sutartis yra atlygintinė, o draudimą nuo skirtingų rizikų, sudarant dėl draudimo objekto vieną ar kelias draudimo sutartis su skirtingais draudikais, yra reguliuojama privatinės teisės, o ne viešosios teisės normų. Tačiau pažymi, kad AB „Lietuvos draudimas” su V. K. sprendė draudimo klausimus vadovaudamiesi būtent privatinės teisės normomis, t. y. vadovavosi CK 6 knygos LIII skyriaus bei Taisyklių II dalies IX skyriaus nuostatomis. Būtent privatinės teisės nuostatų pagrindu AB „Lietuvos draudimas” atsirado reikalavimo teisės perėjimas, tačiau teisę išsireikalauti išmokėtų sumų kompensaciją iš privalomojo sveikatos draudimo sistemos suteikia viešosios teisės normos, t. y. 2006 m. balandžio 11 d. Įsakymas. Taip yra todėl, kad VLK yra viešojo administravimo subjektas ir būtent būtinosios medicinos pagalbos išlaidų kompensaciją reguliuoja viešosios teisės normos, taigi ir su tuo susijusiems klausimams turi būti taikomos būtent šios rūšies normos.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino šios kategorijos bylose suformuotus precedentus ir neatsižvelgė į faktinių aplinkybių (ratio decidenti) skirtumus. Nurodo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-490/2010 ir šioje byloje nagrinėtos faktinės aplinkybės skiriasi dėl to, kad AB „Lietuvos draudimas” ir V. K., kaip jau buvo minėta, susitarė dėl reikalavimo į VLK perleidimo, tokiu būdu V. K. išvengė lėšų atgavimo ir administravimo procedūros (gavo vieną iš Kelionių draudimo sutarties suteikiamų naudų draudėjui).

Būtent dėl šios priežasties šioje byloje AB „Lietuvos draudimas” savo reikalavimą grindžia 2006 m. balandžio 11 d. Įsakymo nuostatų II dalies 7 punktu, kuris nustato galimybę kitiems asmenims, nei pats apdraustasis, gauti išmoką tuo atveju, jei šis asmuo apmokėjo apdraustojo išlaidas už jam suteiktas būtinosios medicinos pagalbos paslaugas. Teigia, jog minėtoje nutartyje nebuvo nagrinėta Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos (dabar – Lietuvos bankas) pozicija dėl sveikatos draudimo standartinių sutarčių sąlygų, susijusių su medicininės pagalbos išlaidų, patirtų būnant kitoje ES valstybėje narėje atlyginimu.

Būtent ši pozicija buvo pagrindas AB „Lietuvos draudimas” modifikuoti Kelionių draudimo sutarčių sąlygas. Minėtoje pozicijoje Draudimo priežiūros komisija aiškiai nurodė draudikams, kad „< ... > pažymime, jog visų pirma savanoriškojo draudimo papildomas pobūdis lemia, kad draudėjas, sudarydamas savanoriškojo draudimo sutartį su draudiku, tikisi papildomų paslaugų, kurias jam gali suteikti draudikas ir kurios negarantuojamos valstybės kaip privalomas minimumas. Iš to seka, kad pirmiausia turėtų būti taikoma privalomojo draudimo teikiama apsauga ir tik tiek, kiek ji nepadengia išlaidų ar apskritai dėl tam tikrų priežasčių negali būti taikoma (pavyzdžiui, jeigu pačiam asmeniui tektų mokėti išlaidas), asmens turėtas medicinines išlaidas turėtų kompensuoti draudikas, su kuriuo sudaryta savanoriškojo draudimo sutartis tokia apimtimi, kiek joje numatyta”.

Vilniaus apygardos teismui neatsižvelgus į oficialios valstybės institucijos išaiškinimą, susidaro situacija, kai VLK praktika ir kelionių draudimo teisinis reguliavimas (įskaitant oficialios institucijos išaiškinimus) apriboja privataus draudiko teisę teikti atitinkamas paslaugas, tokiu būdu patiriant finansinių nuostolių. Pažymi, kad draudikui atsisakius atlyginti PSDF lėšomis mokėtinas sumas ir prisiimti riziką dėl šių sumų susigrąžinimo iš VLK, kelionių draudimo paslaugos populiarumas žymiai sumažėtų, dėl ko draudikai patirtų nuostolių, be kita ko, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2011) draudimo bylose, tikėtina, kad tokias išlaidas draudėjas vis vien prisiteistų iš draudiko, kaip paslaugą, kurios pagrįstai tikėjosi, išlaidų iš VLK susigrąžinimą perkeliant draudikui, kaip veiklos profesionalui.

Pažymi, kad šioje byloje nagrinėtinos Kelionių draudimo taisyklės visiškai kitaip apibrėžia draudimo apsaugos ribas ir draudiko pareigas, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas neatsižvelgė į šią aplinkybę ir nenagrinėjo sutartinių santykių, iš kurių ir kyla pareiškėjo reikalavimo teisė. Nurodo, jog sistemiškai aiškinat Taisyklių II dalies IX skyriaus nuostatų „Draudimo išmokos ir jų mokėjimo tvarka“ 5 punktą su ankščiau pateikta Draudimo priežiūros komisijos pozicija, matyti, kad šiuo atveju AB „Lietuvos draudimas“ apmokėjo išlaidas, kurias turėjo padengti VLK, taigi tarp AB „Lietuvos draudimas“ ir V.

K. susiklostė ne draudimo teisiniai santykiai, o reikalavimo perleidimo santykiai, kadangi AB „Lietuvos draudimas“ apmokėjo išlaidas, kurias V. K. turėtų kompensuoti VLK ir kurios pagal sudarytą sutartį nėra laikytinos draudimo išmoka, o V. K. perleido savo reikalavimo teisę į VLK draudikui.

Atsakovas Valstybinė ligonių kasa prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. I, b. l. 183-193) prašo pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime atsakovas, argumentuodamas dėl kitoje ES valstybėje narėje patirtų būtinosios medicinos pagalbos išlaidų kompensavimo privalomuoju sveikatos draudimu apdraustiems asmenims sąlygų, remiasi Reglamento Nr. 1408/71 ir Reglamento Nr. 574/72 nuostatomis bei teigia, jog būtinosios medicinos pagalbos išlaidų kompensavimo apdraustiesiems privalomuoju sveikatos draudimu procedūroje galimi tik šie trys dalyviai: VLK ir paslaugas suteikusios vienos iš ES Šalių valstybinį sveikatos draudimą vykdanti įstaiga (institucija, paminėta Reglamento Nr. 574/72 priede Nr. 10) bei pats apdraustasis privalomuoju sveikatos draudimu. Teigia, jog AB „Lietuvos draudimas“ buvo susietas su apdraustuoju savanoriškais draudimo santykiais ir pagal sudarytą draudimo sutartį, įvykus draudžiamajam įvykiui, atlygino apdraustajam patirtas būtinąsias medicinines bei kitas transporto išlaidas. Tai reiškia, kad pareiškėjas, t. y. draudimo bendrovė, įvykdė prievolę pagal sudarytą draudimo sutartį ir pagal šią sutartį prievolė jos atžvilgiu pasibaigė.

Dėl privalomojo sveikatos draudimo santykių subjektų išdėsto Sveikatos draudimo įstatymo nuostatas ir teigia, jog galima daryti išvadą, kad privačios draudimo bendrovės nėra privalomojo sveikatos draudimo santykių subjektai, jos nedalyvauja ES šalių socialinės apsaugos sistemas koordinuojančių Reglamentų Nr. 1408/71 ir Nr. 574/72 įgyvendinimo procese, ir, vadovaujantis šiais teisės aktais, neturi teisės reikalauti išlaidų, kurias patyrė vykdydamos savo ir draudėjo savanoriškojo draudimo sutartį, kompensacijos iš PSDF biudžeto.

Argumentuoja, jog VLK yra viešojo administravimo subjektas, atliekantis jam įstatymu pavestą funkciją – vykdyti PSDF biudžetą, todėl pareiškėjo reikalavimas atlyginti jo patirtas išlaidas ne pagal teisės aktus, reglamentuojančius būtinosios medicinos pagalbos paslaugų išlaidų kompensavimą, yra nepagrįstas. Pažymi, kad Draudimo priežiūros komisijos nuomonė padarė įtaką draudimo bendrovėms, sudarant joms kelionių draudimo sutartis, tačiau jokiu būdu atsakovas nesutinka, kad į šią Draudimo priežiūros komisijos poziciją privalo atsižvelgti ir VLK. Atkreipia dėmesį, kad nepaisant to, jog pareiškėjas grindžia savo reikalavimą Draudimo priežiūros komisijos pozicija ir Taisyklių „Draudimo išmokos ir jų mokėjimo tvarka“ 5 punktu, visgi kompensuodama V. K. patirtas išlaidas, šiomis nuostatomis nesivadovavo. Būtent nebuvo pirmiausia taikoma privalomojo sveikatos draudimo sistema. Draudimo bendrovė atlygino visas V. K. patirtas medicinines ir repatriacijos išlaidas, o taip pat ir būtinųjų medicinos pagalbos paslaugų išlaidas, kurios galėjo būti kompensuotinos iš PSDF biudžeto. Pareiškėjas prieštarauja pats sau iš vienos pusės teigdamas, kad pagal Taisykles, AB „Lietuvos draudimas” prisiima prievolę apmokėti tik tas išlaidas už suteiktas medicininės pagalbos paslaugas, kurių neprivalo padengti VLK iš PSDF biudžeto fondo, iš kitos pusės, pagal sudarytą draudimo sutartį, kompensavo draudėjui visas jo patirtas išlaidas.

Dėl būtinųjų medicinos pagalbos išlaidų, kompensuotinų privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis, sumos nustatymo teigia, jog nagrinėjamu atveju VLK neturi galimybės gauti iš ES šalies narės valstybinio sveikatos draudimo institucijos standartizuoto dokumento, kuris atitiktų Europos Komisijos Socialinės apsaugos sistemų koordinavimo administracinės komisijos patvirtintą formą ir galėtų būti pagrindu kompensuoti asmeniui jo patirtas būtinosios medicinos pagalbos išlaidas kitoje ES valstybėje narėje (E 126 formos pažymos B dalies), nes nebuvo V. K. išreikštos valios gauti išlaidų kompensavimą iš PSDF biudžeto. Atsakovas nesutinka su apelianto išaiškintu privalomojo ir savanoriškojo sveikatos draudimo santykiu, apdraustasis privalomuoju sveikatos draudimu, sudaręs tiek papildomą savanoriškojo sveikatos draudimo sutartį, tiek alternatyvią draudimo sutartį jokiu būdu nepraranda teisės į būtinosios medicinos pagalbos išlaidų kompensavimą PSDF biudžeto lėšomis, apdraustasis tik įgyja teisę rinktis, kokiu būdu realizuoti savo teisę į būtinųjų medicinos pagalbos paslaugų išlaidų kompensavimą ir, pasirinkus privalomojo sveikatos draudimo sistemą, VLK neatsisako šiam apdraustajam kompensuoti jo patirtas būtinąsias medicinos pagalbos paslaugų išlaidas.

Dėl reikalavimo teisės perleidimo pažymi, jog reikalavimo teisės perleidimas galimas tik su sąlyga, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Nesutinka, kad Taisyklių 5 punkto nuostata, anot pareiškėjo, kaip sutartinė nuostata laikytina reikalavimo perleidimo susitarimu, pagal kurį V. K. savo reikalavimo teisę į PSDF biudžeto lėšomis kompensuojamas būtinąsias medicinos išlaidas perleidžia AB „Lietuvos draudimas“. Dėl ESTT praktikos nurodo, jog visose pareiškėjo nurodomose ESTT bylose faktinės aplinkybės nėra panašios į tas aplinkybes, kurioms esant yra nagrinėjamas šis ginčas. Pareiškėjo nurodytose bylose ESTT sprendimai nėra susiję su būtinosios medicinos pagalbos paslaugų išlaidų kompensavimu, jie susiję su išankstinio leidimo gauti planines medicinos pagalbos paslaugas išdavimu ir planinių sveikatos priežiūros paslaugų išlaidų kompensavimu. Nė vienoje byloje nenagrinėjama privačių draudimo bendrovių, kompensavusių draudėjui jo patirtas būtinosios medicinos pagalbos paslaugų išlaidas pagal papildomą savanorišką draudimo sutartį, taip pat jokių kitų subjektų, nesančių privalomojo sveikatos draudimo teisinių santykių subjektais, teisė reikalavimo teisės pagrindu prašyti kompensuoti iš privalomojo sveikatos draudimo sistemos jo patirtas išlaidas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Taigi teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad įstatymas reikalauja ne tik motyvuoti teismo sprendimus, bet ir įpareigoja teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnis).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, jog sprendimas nėra grindžiamas išsamia ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų (aktų) analize. Teismas apsiriboja abstrakčiu teiginiu, konstatuodamas, kad tam tikri teisės aktai < ... > nenumato, kad pagal savanoriškąją sveikatos draudimo sutartį, draudikas, atlyginęs Europos Sąjungos šalyse narėse bei Norvegijoje, Islandijoje, Šveicarijoje ir Lichtenšteine apdraustajam suteiktų būtinosios medicinos pagalbos paslaugų išlaidas, galėtų kreiptis dėl jų kompensavimo į Valstybinę ligonių kasą prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Tuo tarpu pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodo konkrečias teisės aktų nuostatas (pavyzdžiui, Valstybinės ligonių kasos direktoriaus 2006-04-11 įsakymu Nr. 1K–57 patvirtinto Aprašo 7 punktą), tačiau teismas šios nuostatos neanalizuoja ir nepasisako, ar pagal ją AB „Lietuvos draudimas“ įgyja teisę gauti išmoką. Taip pat visiškai netirti ir kiti skundo argumentai (pareiškėjo motyvai, kad kelionių draudimo sutartis neapima medicinos pagalbos, kompensuotinos PSDF lėšomis, privalomojo ir papildomo draudimo santykis ir ribos bei kt.).

Pirmosios instancijos teismas esminę išvadą byloje padaro remdamasis atsakovo Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos atsiliepimo į pareiškėjos skundą motyvais, t. y. < ... tarp pareiškėjo ir draudėjo buvo susiklostę savanoriškojo draudimo teisiniai santykiai, kurie apėmė ir būtinosios medicininės pagalbos teikimo išlaidų atlyginimą. Visumoje susipažinus su pirmosios instancijos teismo sprendimo turiniu, darytina išvada, kad jis grindžiamas dviem motyvais: teisės aktai nenumato teisės gauti išmoką bei tarp pareiškėjo ir draudėjo susiklostė savanoriškojo draudimo teisiniai santykiai. Taigi teismas savo sprendime visiškai netiria ir nevertina AB „Lietuvos draudimas“ skunde pateiktų argumentų bei nemotyvuoja, kodėl vienareikšmiškai pripažįsta ir priima atsakovo dokumentuose pateiktą poziciją bei ar iš tikrųjų atsakovo veiksmai nagrinėjamu atveju yra teisėti ir atitinkantys teisės aktų nustatytus reikalavimus. Šiuo atveju faktinių bylos aplinkybių išdėstymas, ginčo teisinius santykius reguliuojančių teisės aktų abstrakti analizė (konstatavimas, jog atitinkami teisės aktai nenumato), taip pat atsiliepimo motyvų atkartojimas, neatlikus ginčo dalykui reikšmingų teisės aktų nuostatų ir įrodymų reikiamos analizės bei nedavus joms teisinio įvertinimo, neatitinka reikalavimų, kurie keliami teismo sprendimo formai ir turiniui.

Ženklią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį sudaro Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A438-490/2010 argumentų atkartojimas. Teismas netgi neatkreipė dėmesio į tai, kad šioje byloje draudiminis įvykis atsitiko V. K. būnant Šveicarijos Konfederacijoje, o ne Italijoje.

Vienu iš pagrindiniu teisės normų taikymo veiklos subjektu yra teisminės valdžios institucijos. Todėl teismas kaip svarbiausias teisės normų taikymo veiklos subjektas, nagrinėdamas konkrečią bylą, privalo imtis visų priemonių, kad būtų užtikrintas teisės aktais nustatytų asmenų subjektinių teisių įgyvendinimas bei priimtas teisėtas ir pagrįstas sprendimas, o ne pasirinkti lengviausią būdą – perrašyti bylos faktines aplinkybes ir atsiliepimo į skundą motyvus, visiškai nesigilinant į ginčo teisinio reguliavimo aspektus bei ginčo išsprendimui taikytinų teisės normų ypatumus. Būtent teismui tenka pareiga atlikti faktinės situacijos juridinę kvalifikaciją, kurios metu parenkama ir analizuojama/aiškinama konkrečiu atveju taikytina teisės norma. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas visiškai nesprendė, kokia teisės norma taikytina šiuo konkrečiu atveju, o apsiribojo teiginiu, kad atitinkami teisės aktai nenumato teisės gauti draudimo išmoką, tarp pareiškėjo ir draudėjo buvo susiklostę ne privalomojo sveikatos draudimo teisiniai santykiai ... >, t. y. vadovavosi pagrinde atsakovo atsiliepimo į skundą argumentais ir anksčiau nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi bei jos motyvacija. Toks bylos išsprendimas nėra teisingumo vykdymas ir gali būti prilyginamas atvejui, kai teismo sprendimas yra be motyvų.

Byloje nustatyta, kad AB „Lietuvos draudimas“ 2009 m. balandžio 23 d. su pretenzija dėl išmokėtos draudimo išmokos kreipėsi į atsakovą. Išnagrinėjusi pretenziją Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2009 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. 4K-212-2944 informavo pareiškėją, kad neturi galimybių apmokėti prašomos sumos (41109,21 Lt) dėl V. K. medicinos išlaidų ir repatriacijos. Nagrinėjant bylą iš naujo svarstytina, kokia šio dokumento juridinė reikšmė byloje ir ar nėra tikslinga tikslinti skundo dalyką.

Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 str. 1 d.). Teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-320/2008).

Remiantis išdėstytu (teismui visapusiškai ir objektyviai neištyrus visų bylai reikšmingų aplinkybių) pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo negalima pripažinti pagrįstu, o dėl aukščiau nurodytų priežasčių byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnyje įtvirtintą pareigą visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes ir neišsiaiškino visų reikšmingų bylos aplinkybių. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime neanalizavo šiai bylai aktualaus teisinio reguliavimo bei pareiškėjo skundo argumentų. Šie procesiniai teisės normų pažeidimai turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 142 straipsnio 1 dalis, 143 straipsnis).

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad vykdydamas teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis), teismas privalo išspęsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Romanas Klišauskas Skirgailė Žalimienė