2020-02-26 Nr. AB-4532-3-61-3-00078-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-172-261/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00078-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos kariuomenė) dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. L. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2017 m. lapkričio 29 d. įsakymo Nr. P-1539 „Dėl vyr. ltn. A. L. atleidimo iš pareigų, jo išleidimo į atsargą ir skyrimo atlikti tarnybą rezerve“ (toliau – ir Įsakymas) 3, 4, 5 ir 6 punktus; 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad su atsakovu sudarė profesinės karo tarnybos sutartį, pagal kurią turėjo tarnauti iki 2020 m. birželio 9 d. Dėl pareiškėjo požiūrio į žudymą ir ginklo naudojimą jis paprašė nutraukti sutartį ir atleisti jį iš profesinės karo tarnybos. Skundžiamu Įsakymu pareiškėjas buvo atleistas iš Lietuvos kariuomenės Mechanizuotos pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono II mechanizuotosios pėstininkų kuopos I mechanizuotojo pėstininkų būrio vado pareigų ir su juo sudaryta profesinės karo tarnybos sutartis buvo nutraukta. Įsakymo 3 punktu pareiškėjas buvo įpareigotas grąžinti mokymų išlaidas, kurias sudarė 962,08 Eur, Įsakymo 4 punktu – pareiškėjas paskirtas atlikti tarnybą rezerve, Įsakymo 5 punktu – įpareigotas po atleidimo iš profesinės karo tarnybos atvykti į Lietuvos kariuomenės regioninį skyrių, o Įsakymo 6 punktu – pavesta įrašyti pareiškėją į karinę įskaitą pagal gyvenamąją vietą ir atlikti kitus veiksmus, susijusius su pareikėjo tarnyba rezerve. Pareiškėjas pažymėjo, kad sutinka su jo atleidimu iš pareigų, tačiau nesutinka su Įsakymo 3–6 punktais.

3. Pareiškėjas teigė, kad mokymo išlaidos jam paskaičiuotos nepagrįstai, nes mokymai jam nebuvo reikalingi ir nedavė jokios naudos, be to, į tuos mokymus buvo nusiųstas prievarta. Mokymosi sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta, jis nebuvo informuotas, kad neištarnavus viso laiko teks grąžinti mokymosi išlaidas. Be to, į mokymosi kursus buvo siunčiamas vado įsakymu, kurį privalėjo vykdyti, priešingu atveju, jam būtų grėsusi baudžiamoji atsakomybė. Kadangi atsakovas profesinės karo tarnybos sutartį su pareiškėju nutraukė dėl priežasčių, kurias pripažino svarbiomis, tokiu atveju išlaidos neturi būti išieškomos. Dėl to, kad pareiškėjas nesutinka naudoti ginklo, jis taip pat nesutinka būti įrašytas į rezervą, kuriame vėl teks susidurti su ginklo naudojimu.

4. Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija (toliau – ir KAM) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas savanoriškai pasirašė profesinės karo tarnybos sutartį ir įgijo profesinės karo tarnybos kario statusą. Profesinės karo tarnybos karys pagal Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 44 straipsnio nuostatas tuo atveju, jeigu prieš terminą nutraukia sutartį savo iniciatyva, privalo atlyginti visas išlaidas, susijusias su jo mokymu. Profesinė karo tarnybos sutartis su pareiškėju nutraukta jo iniciatyva prieš terminą, todėl pareiškėjas privalo grąžinti mokymosi išlaidas. Sutartis su pareiškėju buvo nutraukta dėl to, kad pasikeitė jo asmeninis požiūris į ginklo naudojimą, todėl karinio konflikto metu jis nesugebėtų pakeisti savo įsitikinimų. Taigi pareiškėjas prarado motyvaciją tarnauti profesinėje karo tarnyboje, o tai reiškia, kad profesinės karo tarnybos nutraukimo priežastys yra subjektyvaus pobūdžio. Atsakovas nesutiko su pareiškėju, kad jis nebuvo įspėtas, jog mokymosi išlaidas neištarnavus 3 metų po kursų baigimo teks grąžinti, nes ši informacija buvo nurodyta profesinės karo tarnybos sutartyje. Kitais skundžiamo Įsakymo punktais pareiškėjas yra išleistas į atsargą kaip atsargos karys – karo prievolininkas, atlikęs karo tarnybą, todėl privaloma ji skirti atlikti tarnybą karo rezerve, todėl atsakovui neaišku, kokius teisės aktus jis pažeidė.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad profesinės karo tarnybos sutartis su pareiškėju nutraukta paties pareiškėjo iniciatyva, todėl pareiškėjas ir turėtų atlyginti jo mokymams išleistas lėšas. Pareiškėjo prašyme nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį dėl pasikeitusio asmeninio požiūrio į ginklo naudojimą yra laikytina svarbia, tačiau nėra vertinama kaip nuo kario valios nepriklausanti ir nepašalinama priežastimi, todėl pareiškėjas negali būti atleistas nuo prievolės grąžinti atsakovui už jį sumokėtas mokymosi išlaidas. Galiojantys teisės aktai nenumato tarnybos rezerve atidėjimo ar atleidimo nuo karo prievolės dėl asmens vidinio požiūrio pasikeitimo. Toks pareiškėjo požiūrio pasikeitimas negali būti pagrindu atleisti pareiškėją nuo konstitucinės prievolės atlikti tarnybą rezerve.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 17 d. sprendimu pareiškėjo A. L. skundą atmetė.

9. Teismas, atsižvelgęs į bylos medžiagą, nustatė, kad:

9.1. Pareiškėjas A. L. ir KAM, atstovaujama gen. mjr. J. V. Ž. – Lietuvos kariuomenės vado, sudarė 2015 m. birželio 10 d. profesinės karo tarnybos sutartį Nr. PKT-59 (toliau – ir Sutartis), pagal kurią KAM įsipareigojo karį (šiuo atveju – pareiškėją) priimti į profesinę karo tarnybą iki 2020 m. birželio 10 d.

9.2. Pareiškėjas 2017 m. gegužės 31 d. pateikė Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrui prašymą nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį. Jame prašė nuo 2017 m. gruodžio 31 d. nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį dėl to, jog tarnybos eigoje pasikeitė jo asmeninis požiūris į ginklo naudojimą su tikslu žudyti ar sužeisti; jis suvokė, kad karinio konflikto metu nesugebėtų pakeisti savo įsitikinimų ir tuo labiau agituoti priešingai savo pavaldinius.

9.3. Krašto apsaugos ministras priėmė Įsakymą, kurio 1–2 punktais pareiškėją atleido 2017 m. gruodžio 30 d. iš Lietuvos kariuomenės Mechanizuotos pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono II mechanizuotosios pėstininkų kuopos I mechanizuotojo pėstininkų būrio vado pareigų ir 2017 m. gruodžio 31 d. nutraukė profesinės karo tarnybos sutartį su pareiškėju bei išleido jį iš profesinės karo tarnybos į atsargą. Įsakymo 3 punktu nurodyta pareiškėjui grąžinti mokymo išlaidas (962,08 Eur) iš karto arba dalimis, pasirašius su Lietuvos kariuomenės Mechanizuotos pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono vadu Kario mokymo, profesinio parengimo ir kvalifikacijos tobulinimo išlaidų grąžinimo sutartį. Įsakymo 4 punktu pareiškėjas paskirtas atlikti tarnybą rezerve, atliekant ją parengtojo rezervo kariniuose vienetuose. Įsakymo 5 punktu pareiškėjas įpareigotas per 5 darbo dienas po atleidimo iš profesinės karo tarnybos atvykti į Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos regioninį karo prievolės ir komplektavimo skyrių pagal gyvenamąją vietą. Įsakymo 6 punktu pavesta įrašyti pareiškėją į karinę įskaitą pagal gyvenamąją vietą ir atlikti kitus veiksmus, susijusius su pareikėjo tarnyba rezerve.

10. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Įsakymo 3–6 punktų teisėtumo ir pagrįstumo.

11. Pasisakydamas dėl Įsakymo 3 punkto teisėtumo, teismas, atsižvelgęs į bylos medžiagą, taip pat remdamasis Įstatymo 44 straipsniu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2018 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5053-492/2017), nurodė, kad pareiškėjas, tiek sudarydamas profesinės karo tarnybos sutartį, tiek ją siekdamas nutraukti, turėjo aiškiai suvokti jos sudarymo tikslą, vykdymo sąlygas ir savo atsakomybės mastą bei galimas sutarties nutraukimo teisines pasekmes

12. Atsakydamas į pareiškėjo argumentus, kad mokymai jam buvo nenaudingi ir nereikalingi, teismas nurodė, jog pareiškėjas, būdamas profesinės tarnybos kariu, tobulino profesinį parengimą Lietuvos kariuomenės generolo Adolfo Ramanausko kovinio rengimo centre, t. y. 2015 m. rugsėjo 7–27 d. dalyvavo šaudyklų valdymo ir taktinio kovinio šaudymo vadovų 4–5 etapų kursuose. 2016 m. rugsėjo 19–27 d. pareiškėjas Lietuvos kariuomenės generolo Adolfo Ramanausko kovinio rengimo centre išklausė žemesnio nei bataliono lygmens pratybų aplinkos apsaugos kursus. Pareiškėjo profesinės karo tarnybos sutartyje nurodyta, kad karys įsipareigoja iki 2020 m. birželio 10 d. tinkamai vykdyti visas kario pareigas (šios sutarties 1, 3 punktai). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo dalyvavimas atsakovo organizuojamuose mokymuose laikytinas neatsiejama profesinės karo tarnybos sutarties vykdymo sąlyga, tai laikytina pareiškėjo pareiga ir negali būti siejama su jo laisvu valiniu pasirinktu tiek mokymų pobūdžio, tiek sutikimo į juos vykti aspektu. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo argumentus, kad mokymai jam nebuvo reikalingi ir nedavė jokios naudos, be to, į tuos mokymus buvo nusiųstas prievarta, atmetė.

13. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2012 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-231 patvirtinto Profesinės karo tarnybos nutraukimo kario iniciatyva prieš terminą tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatomis (2.1 p.) ir aplinkybe, kad pareiškėjas 2017 m. gegužės 31 d. pateikė prašymą nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį, nurodydamas, kad tarnybos eigoje pasikeitė jo asmeninis požiūris į ginklo naudojimą su tikslu žudyti ar sužeisti, taip pat jis suvokė, kad karinio konflikto metu nesugebėtų pakeisti savo įsitikinimų ir tuo labiau agituoti savo pavaldinius kovai, vertino, jog pareiškėjo 2017 m. gegužės 31 d. prašyme nurodytos profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo priežastis atsakovė pagrįstai įvertino kaip nepatenkančias į svarbių nuo kario valios nepriklausančių ir nepašalinamų priežasčių, numatytų Aprašo 2.1 papunktyje, sąrašą. Atsižvelgęs į tai, teismas sutiko su atsakovo teiginiu, kad pareiškėjo nurodytos priežastis pripažintinos subjektyviomis (asmeninėmis) priežastimis, praradus vidinę motyvaciją ir pasiryžimą tarnauti valstybei ir aukotis dėl jos.

14. Teismas, vertindamas, ar Įsakymo 3 punkte nurodyta suma pagrįsta, vadovavosi Įstatymo 44 straipsnio 4 dalimi, Aprašo nuostatomis, taip pat 2018 m. sausio 24 d. Lietuvos kariuomenės Finansų ir apskaitos departamentas pažyma Nr. FS-73 (toliau – ir Pažyma). Teismas nurodė, kad rašte pateiktas detalus mokymų, kuriuose pareiškėjas dalyvavo, apskaičiavimas yra teisingas ir teismas neturi pagrindo juo abejoti, be to, Įstatymo 44 straipsnyje nėra nurodytų sąlygų, dėl kurių pareiškėjas galėtų būti atleistas nuo pareigos grąžinti jo mokymui išleistas lėšas.

15. Teismas pažymėjo, kad tuo atveju, kai pareiga atlyginti kario mokymo, profesinio parengimo ir kvalifikacijos tobulinimo išlaidas nustatyta įstatymu, sprendžiant dėl atlygintinų išlaidų dydžio ir pagrįstumo reikšmingomis laikytinos tos sąlygos, kurios tiesiogiai nurodytos įstatyme. Išlaidų atlyginimas ribojamas tam tikrais terminais ir jos turi būti susiję su kario mokymu, profesiniu parengimu ir kvalifikacijos tobulinimu, tačiau pareiga atlyginti išlaidas įstatyme nėra siejama su konkrečios profesijos ar kvalifikacijos įgijimu, karinio laipsnio gavimu, todėl pareiškėjo teiginius, kad paskirti kursai jam buvo visiškai nereikalingi ir nedavė jokios naudos, teismas nesvarstė, nes jie neturi teisinės reikšmės.

16. Dėl pareiškėjo argumento, kad mokymosi sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta, jis nebuvo informuotas, kad neištarnavus viso laiko teks grąžinti mokymosi išlaidas, teismas pažymėjo, kad Sutarties 8 punkte buvo nustatyta, kad karys, savo iniciatyva nutraukdamas sutartį prieš terminą, įsipareigoja krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka atlyginti per paskutinius 3 tarnybos metus krašto apsaugos sistemos turėtas išlaidas, tiesiogiai susijusias su jo mokymu, profesiniu parengimu ir kvalifikacijos tobulinimu, išskyrus atvejus, kai sutartį nutraukia dėl krašto apsaugos ministro pripažintų svarbių nuo kario valios nepriklausančių ir nepašalinamų priežasčių. Pareiškėjas Sutartį pasirašė asmeniškai, todėl teismas preziumavo, kad pareiškėjas susipažino su visais joje nurodytais punktais, tuo pačiu ir su minėto punkto reikalavimu.

17. Vertindamas pareiškėjo argumentus, susijusius su Įsakymo 4–6 punktų teisėtumu, teismas nurodė, kad pareiškėjas, nesutikdamas su minėtais punktais, nenurodo jokių pagrįstų argumentų ir teisinių pagrindų, dėl kurių, jo manymu, minėti Įsakymo punktai yra neteisėti ir nepagrįsti. Teismas akcentavo, kad karo tarnyba rezerve Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatyme apibrėžta kaip parengtajam kariuomenės personalo rezervui priskirtų karo prievolininkų privaloma nenuolatinė karo tarnyba parengtojo rezervo kariniuose vienetuose arba savanorių karo tarnyba ar kita karo prievolininkų savanoriškai įsipareigota nenuolatinė karo tarnyba kariniuose vienetuose (2 str. 20 d., 28 d.). Asmenys nuo 19 m. iki 55 m., kurie yra įgiję pagrindinį karinį parengtumą, atrenkami ir skiriami atlikti tarnybą rezerve, atliekant ją parengtojo rezervo kariniuose vienetuose, vykdo konstitucinę Lietuvos Respublikos piliečio pareigą atlikti karo tarnybą – karo prievolę (2 str. 8 d., 21 str. 2 d. 2 p.), t. y. privalo atlikti teisės aktų nustatytą pareigą valstybei. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjas pagal paminėtas įstatymų nuostatas teisėtai yra paskirtas atlikti tarnybą rezerve.

III. 18. Pareiškėjas A. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 17 d. sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Pareiškėjas taip pat prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, teismo posėdyje sutikęs su pareiškėju, kad mokymų kainai pagrįsti reikalinga daugiau duomenų, nei pateikta byloje ir įpareigojęs atsakovą pateikti papildomus duomenis, patvirtinančius mokymų kainą ir mokymuose dalyvavusiu asmenų skaičių, savo sprendime nepagrįstai, nesulaukęs iš atsakovo jokių papildomų duomenų, konstatavo, kad Pažymos pakanka nustatyti, kad pareiškėjui 962,08 Eur išlaidų suma paskaičiuota tinkamai.

20. Pareiškėjas pažymi, kad nors, pirmosios instancijos teismas nurodo, jog „minėtame rašte pateiktas detalus mokymų, kuriuose pareiškėjas dalyvavo, apskaičiavimas yra teisingas ir teismas neturi pagrindo juo abejoti“, tačiau pirmosios instancijos teismas nenurodo kokiame rašte. Pareiškėjas pabrėžia, kad, jeigu teismas turėjo omenyje minėtą Pažymą, tai joje ir jos prieduose jokios detalizacijos nėra. Pareiškėjas nurodo, kad byloje yra raštas, kuriame atsakovas bandė detalizuoti informaciją dėl mokymų kainos –Lietuvos kariuomenės Generolo Adolfo Ramanausko kovinio renginio centro 2018 m. balandžio 18 d. raštas Nr. IS-294 „Dėl patvirtintų kainų pagrindinio“ (toliau – ir Raštas), prie kuriuo pridėti 2 dokumentai – Lietuvos kariuomenės Generolo Adolfo Ramanausko kovinio rengimo centro viršininko 2014 m. birželio 16 d. įsakymas Nr. V-193 „Dėl Lietuvos kariuomenės Generolo Adolfo Ramanausko kovinio rengimo centre vykdomų kvalifikacijos kursų kainų tvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-193) (6 lapai); Lietuvos kariuomenės Generolo Adolfo Ramanausko kovinio rengimo centro viršininko 2016 m. rugpjūčio 16 d. įsakymas Nr. V-355 „ Dėl Lietuvos kariuomenės Generolo Adolfo Ramanausko kovinio rengimo centre vykdomų kvalifikacijos kursų kainų 2016–2017 m. tvirtinimo (toliau – ir Įsakymas Nr. V-355) (2 lapai).

21. Pareiškėjas kvestionuoja Įsakymo Nr. V-193 autentiškumą, nurodydamas, kad įtarimus dėl jo klastojimo sukelia jau tas faktas, kad kovinio rengimo centro viršininko įsakymai dėl kvalifikacijos kėlinio kursų kainų būna 2 lapų, o Rašte nurodoma, kad Įsakymas Nr. V-193 yra 6 lapų. Pareiškėjas nurodo, kad iš byloje esančių dokumentų akivaizdžiai matyti, kad tokius įsakymus sudaro 2 lapai -viršininko pasirašytas pats įsakymas ir to įsakymo 1 punktu patvirtintas prie šio įsakymo pridedamas vienas lapas, kurio viršutiniame dešiniajame kampe yra žyma „PATVIRTINTA“ ir nurodyti Generolo Adolfo Ramanausko kovinio rengimo centro viršininko įsakymo rekvizitai. Tame įsakymo priede lentelės forma surašytos Generolo Adolfo Ramanausko kovinio rengimo centre vykdomų kvalifikacijos kėlinio kursų kainos. Tokios 2 lapų formos yra ir pateiktasis Įsakymas Nr. V-193. Tačiau prie Rašto jis pateikiamas kaip 6 lapų apimties 1 priedas. Pareiškėjas akcentuoja, kad prie 2 lapų apimties Įsakymo Nr. V-193 dar yra pridėti niekieno nepasirašyti ir nepatvirtinti 4 lapai.

22. Pareiškėjo teigimu, jeigu pirmosios instancijos teismas, nurodydamas „minėtame rašte“ turėjo omenyje Raštą, tai nei šiame Rašte, nei prie jo pridėtuose įsakymuose jokio patvirtintų kainų pagrindinio nėra, t. y. Rašto pavadinimas neatitinka Rašto ir prie jo pridedamų įsakymų turinio. Tačiau Rašte, jau kitaip negu Pažymoje, nurodoma, kad kursų kainos grindžiamos ne byloje esančiais Generolo Adolfo Ramanausko kovinio rengimo centro viršininko 2014 m. rugpjūčio 20 d. įsakymu Nr. V-228 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-228) ir Generolo Adolfo Ramanausko kovinio rengimo centro viršininko 2016 m. rugpjūčio 4 d. įsakymu Nr. V-355, o pateikiamais Įsakymu Nr. V-193 ir Įsakymu Nr. V-355, tačiau teikiamas Įsakymas Nr. V-193 yra pripažintas netekusiu galios byloje esančio Įsakymo Nr. V-228 2 punktu, o Įsakymas Nr. V-355 apskritai tikriausiai neegzistuoja, nes prie to rašto kaip priedas yra pateikiamas jau byloje esantis 2016 m. rugpjūčio 4 d. įsakymas Nr. V-355.

23. Pareiškėjas nurodo, kad profesinės karo tarnybos nutraukimo priežastys turėjo būti pripažintos svarbiomis. Pareiškėjas pažymi, kad byloje nekeliamas ginčas, ar pareiškėjo nurodytos tarnybos nutraukimo priežastys patenka į Aprašo 2.1 papunktį. Savo skunde teismui pareiškėjas rėmėsi Aprašo 3 punktu, kuriuo nustatyta, kad kariams, išskyrus nurodytiems šio Aprašo 18 punkte, svarbiomis gali būti pripažįstamos ir kitos priežastys, dėl kurių kariai savo iniciatyva gali nutraukti tarnybą prieš tarnybos sutartyje įsipareigotą terminą.

24. Pareiškėjas akcentuoja, kad jo įsitikinimai dėl ginklo naudojimo su tikslu žudyti ar sužeisti yra tvirti ir stiprus, stiprus, net karinio konflikto atveju jis nesugebėtų paminti jų ir tuo labiau agituoti priešingai savo pavaldinius. Tų įsitikinimų realumą, tvirtumą ir stiprumą rodo tai, kad dėl jų pareiškėjas atsisako net geros materialinės padėties ir socialinių garantijų, kurias jam kaip karininkui garantuoja profesinė karo tarnyba. Pareiškėjo nuomone, Įsakyme šios aplinkybės nebuvo vertinamos, nors pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26 straipsnio 1 dalį ir 139 straipsnio 2 dalį šios aplinkybės yra svarbius. Pareiškėjas remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, susijusia su teisės dėl įsitikinimų atsisakyti atlikti karo tarnybą, užtikrinant galimybę vietoj jos atlikti alternatyviąją (civilinę) tarnybą, įgyvendinimu ir nurodo, kad yra pagrindas pareiškėjo nurodytas Sutarties nutraukimo priežastis pripažinti svarbiomis pagal Aprašo 3 punktą.

25. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iškraipė karo tarnybos nutraukimo priežastis. Pareiškėjo nurodytos tarnybos nutraukimo priežastys (įsitikinimai dėl ginklo naudojimo su tikslu žudyti ar sužeisti) pakeičiamos kitomis išsigalvotomis priežastimis, užgauliomis ir įžeidžiančiomis („praradus vidinę motyvaciją ir pasiryžimą tarnauti valstybei ir aukotis dėl jos“), ko teismo sprendime apskritai neturėtų būti. Pareiškėjo įsitikinimu, jei toks teismo sprendimas įsiteisėtų, tai dėl minėtų iškraipymų įsiteisėjusiu teismo sprendimu būtų nepagrįstai nustatyta, kad pareiškėjas neturi pasiryžimo tarnauti valstybei ir aukotis dėl jos, tačiau atsakovas nėra ta institucija, kuriai suteikta kompetencija nustatinėti tokius juridinius faktus ir teikti tokias išvadas, jo procesinė padėtis byloje taip pat neleidžia to daryti, todėl teismas neturėtų savo sprendimo grįsti tokiomis atsakovo išvadomis.

26. Pareiškėjas pabrėžia, kad jam nepagrįstai ir neteisėtai buvo skirta atlikti karo tarnybą rezerve. Pareiškėjas nurodo, kad prašymą panaikinti Įsakymo 4-6 punktus grindė tuo, jog jo prašymu iš karo tarnybos atleistas dėl įsitikinimų dėl ginklo naudojimo su tikslu žudyti ar sužeisti, to paties Įsakymo 4 punktu vėl paskirtas atlikti karo tarnybą rezerve, kur vėl teks susidurti su ginklų naudojimu. Pareiškėjas pažymi, kad šiuos argumentus jis pakartojo ir teismo posėdyje, tačiau pirmosios instancijos teismas savo sprendime šių pareiškėjo argumentų visiškai nevertino, tarytum tai nėra argumentai, kad nepanaikinus Įsakymo 4 punkto pareiškėjas vėl susidurs su karo tarnyba, iš kurios atleistas dėl įsitikinimų pagal to paties Įsakymo 1 punktą. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymo panaikinti tą Įsakymo dalį netenkino, nors nagrinėjamu atveju pareiškėjo paskyrimas atlikti karo tarnybą rezerve yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26 straipsnio 1 dalies ir 139 straipsnio 2 dalies, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos (toliau – ir EŽTK) 9 straipsnio 1 dalies akivaizdus pažeidimas ir neatitikimas EŽTT praktikai.

27. Pareiškėjas nurodo, kad Įsakymo 5 ir 6 punktai yra tiesiogiai susiję su 4 punktu, todėl panaikinus įsakymo 4 punktą, naikintini Įsakymo 5 ir 6 punktai.

28. Atsakovas KAM atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

29. Atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 37 ir 44 straipsnio nuostatomis, nurodo, kad pareiškėjas privalo atlyginti atsakovui krašto apsaugos sistemos išlaidas, susijusias su jo mokymu, profesiniu parengimu ir kvalifikacijos tobulinimu.

30. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad iš pareiškėjo 2017 m. gegužės 31 d. prašyme nurodytų aplinkybių (tarnybos eigoje pasikeitė jo asmeninis požiūris į ginklo naudojimą su tikslu žudyti ar sužeisti, suvokdamas, kad karinio konflikto atveju nesugebėtų paminti savo įsitikinimų ir agituoti priešingai savo pavaldinius) matyti, kad pareiškėjas prarado motyvaciją tarnauti profesinėje karo tarnyboje, jo nurodytos aplinkybės ir priežastys yra subjektyvaus pobūdžio, atsakovo nuomone, jos negali būti pripažintos nuo pareiškėjo valios nepriklausančiomis ir nepašalinamomis aplinkybėmis. Šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės, negali būti pagrindas, atleisti jį (karį), savanoriškai įsipareigojusį tarnybą atlikti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytomis sąlygomis ir tvarka bei vykdyti visas kario pareigas, nuo iš Įstatymo 44 straipsnio 2 dalies kylančios jam prievolės grąžinti jo mokymui išleistas lėšas.

31. Atsakovas pažymi, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl Aprašo nuostatų taikymo, ir, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalimi, nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo motyvais, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendimu be jokio pagrindo ir be jokios objektyvios būtinybės pareiškėjo nurodytas tarnybos nutraukimo priežastis pakeitė kitomis išgalvotomis priežastimis, užgauliomis ir įžeidžiančiomis.

32. Atsakovas akcentuoja, kad Aprašo 3 punkte nurodytos kitos priežastys suponuoja tik profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimą pagal Įstatymo 37 straipsnio 1 dalį.

33. Dėl mokymų išlaidų paskaičiavimo pagrįstumo atsakovas nurodo, jog Krašto apsaugos ministro 2008 m. rugpjūčio 14 d. įsakymo Nr. V-782 „ Dėl išieškomų mokymo, profesinio ir kvalifikacijos tobulinimo išlaidų apskaičiavimo tvarkos ir išlaidų sudėties aprašo patvirtinimo“ 2 punkte nustatyta, kad pavedama krašto apsaugos sistemos institucijų ar jų padalinių, kurių struktūroje yra karių mokymo centrai, vadovams ar jų įgaliotiems asmenims patvirtinti profesinio parengimo ir kvalifikacijos tobulinimo kursų kainas. Taigi Kovinio rengimo centro viršininkas turėjo teisę patvirtinti nagrinėjamo ginčo kursų kainas. Krašto apsaugos ministro 2008 m. rugpjūčio 14 d. įsakymu Nr. V-782 patvirtintame Išieškomų mokymo, profesinio ir kvalifikacijos tobulinimo išlaidų apskaičiavimo tvarkos ir išlaidų sudėties aprašo (toliau – ir Aprašas Nr. V-782) 9 punkte nurodoma kursų kainos apskaičiavimas ir kokios išlaidos yra įskaitomos į kursų kainą, taip pat nurodyta, kad į kurso kainą įskaitomos praktiniams užsiėmimams aprūpinti materialinės vertybės, personalo išlaidos ir kt. išvardintos išlaidos. Pirmosios instancijos teismui įpareigojus, atsakovas pateikė Raštą su Įsakymu Nr. V-193 ir Įsakymu Nr. V-355, kuriais buvo patvirtinti šiame mokymo centre vykdomų kursų kainos su jų pagrindimu. Iš Rašto matyti, kad Įsakymą Nr. V-193 sudaro 2 lapai, todėl atsakovas nesutinka su pareiškėju, kad šį įsakymą sudaro 6 lapai, dėl ko pareiškėjas manė, kad yra dokumentų klastojimo požymių. Atsakovas paaiškina, kad Kovinio rengimo centro viršininkas pridėjo įsakymu Nr. V-193 patvirtintų kursų kainų paskaičiavimą keturiuose lapuose. Ginčo šaudymo vadovų kursų (4-5 etapas) kainos paskaičiavimas pagal Aprašo 9 punkte nustatytą formulę pateiktas Rašto priede, kuriame nurodyta vieno kario kursų kaina 9706,03 Lt (2811,01 Eur). Ši kursų kaina yra patvirtinta Įsakymu Nr. V-193 ir Įsakymu Nr. V-355.

34. Atsakovas pabrėžia, kad byloje yra Šaudymo vadovų kursų (4–5 etapas) kainos (2811,01 Eur) paskaičiavimo pagrindimas pagal Aprašo Nr. V-782 9 punktą, kurio neginčijo pareiškėjas ir / arba jis nenurodė konkrečių atsakovo skaičiavimų klaidų. Įsakymo 3 punkte nurodyta mokymo išlaidų sumos 962,08 Eur apskaičiavimo pagrindimas pateiktas Pažymoje.

35. Atsakydamas į pareiškėjo argumentą, susijusi su pareiškėjo skyrimu atlikti tarnybą rezerve, atsakovas nurodo, kad pareiškėjas painioja dvi esmingai skirtingas tarnybas – profesinę karo tarnybą ir tarnybą rezerve, kurių santykius reglamentuoja skirtingi teisės institutai, t. y. atitinkami profesinės karo tarnybos (tikrosios karo tarnybos) ir karo prievolės institutas.

36. Atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis (2 str. 3 d., 28 d.) ir Karo prievolės įstatymo nuostatomis (2 str. 20 d.; 3 str.; 21 str. 1 d., 2 d. 2 p.), nurodo, kad pareiškėjo nurodyta priežastis (jo asmeninis požiūris į ginklo naudojimą su tikslu žudyti ar sužeisti pasikeitimas) nepatenka į Karo prievolės įstatymo atleidimo nuo karo prievolės (tuo pačiu tarnybos rezerve) nustatytus atvejus. Pagal Karo prievolės įstatymo nuostatas (2 str. 2 d., 16 str. 1 d.) alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba atliekama vietoj nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos ir tarnybos paskelbus mobilizaciją. Taigi pareiškėjo tarnyba rezerve negali būti pakeista į alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą.

37. Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikoje (2017 m. liepos 4 d. nutarimas) nurodyta, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalį kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis turi teisę ir pareigą ginti Lietuvos valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, taip pat pareigą įstatymo nustatyta tvarka atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, kad žmogaus tikėjimas negali būti pagrindas atleisti jį nuo konstitucinių piliečių pareigų valstybei inter alia (be kita ko) nuo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalies.

38. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas į pareiškėjo apeliacinį skundą grindžiamas iš esmės tais pačiais dokumentais, kuriais grindžiamas atsakovo atsiliepimas į pareiškėjo apeliacinį skundą

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 39. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl kario išleidimo į atsargą, skyrimo atlikti tarnybą rezerve bei įpareigojimo grąžinti mokymo išlaidas.

40. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė.

41. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu ir prašydamas jį panaikinti, apeliacinį skundą grindžia nesutikimu su teismo faktinių aplinkybių vertinimu bei teisės taikymu ginčo santykiams.

42. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjant ginčą teisės taikymas neatsiejamai susijęs su faktinėmis aplinkybėmis. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl teisės taikymo bei faktinės aplinkybės vertintinos kartu.

43. Pareiškėjas Įsakymu buvo atleistas iš pareigų karo tarnyboje remiantis Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 37 straipsnio 1 dalimi, kuria nustatyta, kad karys, sudaręs profesinės karo tarnybos sutartį, karys savanoris ar kitas aktyviojo rezervo karys, sudaręs kario savanorio ar aktyviojo rezervo kario sutartį, savo iniciatyva gali nutraukti tarnybą prieš sutartyje įsipareigotą terminą tik krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka ir jo sprendimu dėl pripažintų svarbių priežasčių.

44. Profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo priežasčių klasifikacija yra patvirtinta Aprašu.

45. Įsakymas yra grindžiamas Aprašo 3 punktu, kuriame nustatyta, kad kariams, išskyrus nurodytiems šio Aprašo 18 punkte, svarbiomis gali būti pripažįstamos ir kitos priežastys dėl kurių kariai savo iniciatyva gali nutraukti tarnybą prieš tarnybos sutartyje įsipareigotą terminą.

46. Įsakymo priėmimo teisinis pagrindas patvirtina, kad atsakovas pareiškėjo nurodoma profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo priežastį, išdėstytą pareiškėjo 2017 m. gegužės 31 d. prašyme, pripažino kita svarbia priežastimi, atitinkančią Aprašo 3 punktą.

47. Pareiškėjo reikalavimas panaikinti Įsakymo 3 punktą dėl mokymo išlaidų grąžinimo yra tiesiogiai susijęs su tarnybos nutraukimo teisiniu pagrindu, kadangi pagal Įstatymo 44 straipsnio 2 dalį karys, su kuriuo prieš terminą nutraukiama profesinės karo tarnybos, kario savanorio ar aktyviojo rezervo kario sutartis jo iniciatyva, arba karys, su kuriuo profesinės karo tarnybos, kario savanorio ar aktyviojo rezervo kario sutartis nutraukiama šio įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 5, 6, 8 punktuose ir 2 dalies 3, 4, 7, 8, 9, 10, 11 punktuose numatytais atvejais, privalo, atsižvelgiant į šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytas sąlygas, atlyginti krašto apsaugos sistemos išlaidas, susijusias su jo mokymu, profesiniu parengimu ir kvalifikacijos tobulinimu.

48. Pareiškėjas skunde nurodo, kad jo atveju turėtų būti taikoma Įstatymo 44 straipsnio 3 dalis pagal, kurią mokymo karo mokymo įstaigoje, Lietuvos aukštojoje mokykloje arba užsienio valstybės aukštojoje mokykloje įgyjant aukštojo mokslo kvalifikaciją, išlaidos atlyginamos tik tuo atveju, jeigu karys profesinėje karo tarnyboje neištarnauja 5 metų po mokymo baigimo. Išlaidos, susijusios su kario profesiniu parengimu ir kvalifikacijos tobulinimu, atlyginamos tik tuo atveju, jeigu karys neištarnauja profesinėje karo tarnyboje ar tarnyboje aktyviajame rezerve 3 metų po profesinio parengimo ar kvalifikacijos tobulinimo pabaigos. Mokymo, profesinio parengimo ir kvalifikacijos tobulinimo išlaidos neatlyginamos, jeigu karys krašto apsaugos ministro sprendimu nutraukia profesinės karo tarnybos, kario savanorio ar aktyviojo rezervo kario sutartį prieš terminą dėl pripažintų svarbių priežasčių ir nuo kario valios nepriklausančių bei nepašalinamų aplinkybių.

49. Pareiškėjas nurodo, kad jo prašyme nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį nurodytos priežastis atitinka priežastis, nurodytas Įstatymo 44 straipsnio 3 dalyje ir jis neprivalo atlyginti mokymo išlaidų.

50. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjo argumentai dėl tarnybos nutraukimo priežasčių vertinimo yra nepagrįsti, kadangi pareiškėjo nurodomas atleidimas nuo mokymo išlaidų grąžinimo yra grindžiamas Aprašo 2 punkte nurodytomis priežastimis, nors kaip minėta Įsakymas priimtas remiantis Aprašo 3 punktu (žr. nutarties 45 p.).

51. Pareiškėjas neginčija atsakovo Įsakyme nurodyto tarnybos nutraukimo pagrindo ir neprašo jo pakeisti, todėl pateikto skundo ribose nevertinamos Įsakyme nenurodytos kitos Aprašu patvirtintos tarnybos sutarties nutraukimo priežastis, sudarančios pagrindą negrąžinti mokymo išlaidų, kadangi mokymo išlaidų atlygintinumą lemia Įsakymo dėl sutarties nutraukimo teisinis pagrindas. Kaip minėta atleidimo priežastys Apraše yra skirtingos ir sudaro atskirą tarnybos nutraukimo pagrindą bei sukelia atitinkamas pasekmes. Aprašo 3 punkte nurodyta sutarties nutraukimo priežastis yra kita svarbi priežastis (žr. šios nutarties 45 p.) ir pagal Įstatymo 44 straipsnio 3 dalį ji nėra priskirta prie priežasčių sudarančių pagrindą atleisti nuo mokymo išlaidų grąžinimo. Nutraukus tarnybą Įsakyme nurodytu pagrindu ir nesant kitų aplinkybių atleidžiančių pareiškėją nuo mokymo išlaidų gražinimo pareiškėjas savo iniciatyva nutraukęs tarnybą prieš terminą privalo gražinti atsakovo patirtas mokymo išlaidas.

52. Pirmosios instancijos teismas gražinamų mokymo išlaidų dydį nustatė remdamasis Pažyma (b. l. 22). Pažymoje nurodytą išlaidų suma 962,08 Eur pagrįsta detaliais skaičiavimais bei pridedamais prie pažymos skaičiavimus, patvirtinančiais dokumentais. Teismas neturi pagrindo netikėti pateiktais įrodymais. Pareiškėjo apeliacinio skundo nesutikimo argumentai nepaneigia pažymoje nurodytų paskaičiavimo teisėtumo, todėl teismas juos atmeta. Pareiškėjo nurodomas Lietuvos kariuomenės Generolo Adolfo Ramanausko kovinio renginio centro 2018 m. balandžio 18 d. raštas Nr. IS-294 „Dėl patvirtintų kainų pagrindinio“ taip pat nepaneigia pažymoje apskaičiuotų mokymo išlaidų, todėl nesiremti Pažymoje nurodytais paskaičiavimas teismas neturėjo pagrindo.

53. Pareiškėjas taip pat ginčija Įsakymo 4, 5 ir 6 punktus, kurių pagrindu jis paskirtas atlikti tarnybą rezerve, kadangi jis nesutinka naudoti ginklo.

54. Karo prievolės įstatymo 2 straipsnio 7 dalimi nustatyta, kad kariuomenės personalo rezervas – karo prievolininkų visuma, išskyrus tikrąją karo tarnybą atliekančius karo prievolininkus. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 8 dalį karo prievolė – konstitucinė Lietuvos Respublikos piliečio pareiga atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, o pagal 9 dalį karo prievolininkas – karo prievolę turintis Lietuvos Respublikos pilnametis pilietis. Minėto įstatymo 2 straipsnio 20 dalimi nustatyta, kad tarnyba rezerve – parengtajam kariuomenės personalo rezervui priskirtų karo prievolininkų privaloma nenuolatinė karo tarnyba parengtojo rezervo kariniuose vienetuose arba savanorių karo tarnyba ar kita karo prievolininkų savanoriškai įsipareigota nenuolatinė karo tarnyba kariniuose vienetuose

55. Pareiškėjas atitinka minėtas Karo prievolės įstatymo nuostatas, todėl pagrįstai nutraukus profesinės karo tarnybos sutartį buvo paskirtas atlikti tarnybą rezerve.

56. Karo prievolės įstatymo 3 straipsnyje nustatyti atleidimo nuo karo prievolės pagrindai. Pareiškėjo nurodomas pagrindas atleisti nuo tarnybos rezerve dėl jo asmeninio požiūrio į ginklo naudojimą minėtoje teisės normoje nėra numatytas.

57. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarime yra konstatavęs ir tai, kad pasirengimas ginti valstybę yra gana plati sąvoka, apimanti ne tik piliečių pasirengimą ginklu ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo; pasirengimas ginti valstybę negali būti suprantamas tik kaip tarnyba kariniam parengimui įgyti; šalies gynybos poreikiai ir priemonės gali būti labai įvairūs, apimantys ne tik kariuomenės ir ginkluotės didinimą siekiant sustiprinti valstybės karinę galią, bet ir su ginkluota gynyba tiesiogiai nesusijusias informacines-technologines, gamybines ir kitas panašaus pobūdžio priemones, tam tikru aspektu lemiančias valstybės karinės galios stiprinimą; ta įvairovė lemia ir piliečių parengimo ginti valstybę konkrečių būdų įvairovę.

58. Remiantis šiomis Konstitucinio Teismo nuostatomis pareiškėjo įsitikinimas nenaudoti ginklo gali būti įvertintas atliekant tarnybą parengtojo rezervo kariniuose vienetuose, tačiau, kaip minėta, pareiškėjo įsitikinimų pagrindais atsakovas, nutraukdamas profesinės karo tarnybos sutartį, negalėjo pareiškėjo atleisti nuo karo prievolės.

59. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius