2017-10-31 Nr. AB-19894-3-62-3-00967-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2689-575/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00967-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. (A. K.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. (A. K.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu ir jo patikslinimu (b. l. 4–6, 12) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pataisos namai), 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio mėnesio iki 2016 m. kovo mėnesio buvo kalinamas Pataisos namų 3-ame sektoriuje netinkamomis sąlygomis, kadangi nebuvo užtikrina minimali vienam asmeniui tenkanti ploto norma. Gyvenamosiose patalpose buvo daugybė parazitų, kaupėsi drėgmė, veisėsi grybelis. Pastato stogas buvo iš asbesto, kuris galėjo pakenkti sveikatai. Nurodė, kad bausmės atlikimas tokiose patalpose pareiškėjui sukėlė nepatogumus, papildomą diskomfortą, nuolat bijojo dėl sveikatos.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pataisos namų, atsiliepime (b. l. 30–35) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Nurodė, kad pareiškėjas atliko bausmę pataisos namų 3-ame sektoriuje nuo 2013 m. gruodžio 11 d. iki 2016 m. vasario 19 d. Vienam nuteistajam tenkantis gyvenamosios patalpos plotas yra tik santykinis dydis ir neatspindi faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičius gyvenamosiose patalpose keičiasi. Atkreipė dėmesį į tai, jog galimą gyvenamojo ploto trūkumą kompensuoja dideli sektorių kiemai, kuriuose galima nevaržomai judėti, sportuoti. Pažymėjo, kad šiuo metu galiojantys teisės aktai nereglamentuoja gyvenamojo ploto pataisos įstaigose skaičiavimo su baldais ar be jų. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, kas atitinka higienos normų reikalavimus. Pataisos namai yra sudarę sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Dezinfa“, pagal kurią įstaigoje periodiškai atliekami kenkėjų naikinimo darbai. Nors pataisos namų stogai dengti asbesto danga, ji kelia pavojų tik tuomet, kai yra ardoma ar laužoma. Tuo tarpu Pataisos namuose nevykdomi jokie tokio pobūdžio darbai. Pareiškėjas skunde nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pataisos namuose.

7. Pasisakydamas dėl gyvenamojo ploto bendrabučio tipo patalpose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punktu ir pažymėjo, kad pareiškėjas į Pataisos namus atvyko 2013 m. gruodžio 11 d., išvyko 2016 m. vasario 19 d. Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu buvo paskirtas gyventi į šias 3-čio sektoriaus bendrabučio tipo patalpas: laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 18 d. iki 2014 m. kovo 5 d. į 6 būrį, 6 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 35,51 kv. m, joje įrengta 6 miegamosios vietos, taigi pareiškėjui teko 5,9 kv. m. ploto; nuo 2014 m. kovo 5 d. iki 2015 m. rugpjūčio 11 d. – į 7 būrį, 4 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 35,84 kv. m, joje įrengta 6 miegamosios vietos, tad pareiškėjui teko 5,9 kv. m ploto; nuo 2015 m. rugpjūčio 11 d. iki 2016 m. vasario 19 d. – į 4 būrį, 3 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 16,22 kv. m, joje įrengta 5 miegamosios vietos, tad pareiškėjui teko 3,2 kv. m ploto. Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, darė išvadą, kad pareiškėjo bausmės atlikimo Pataisos namų bendrabučio tipo patalpose metu buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma.

8. Dėl sanitarinių ir buities sąlygų bendrabučio tipo patalpose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Pataisos įstaigos patalpose buvusių parazitų. Atsakovo į bylą pateikta tarp UAB „Dezinfa“ ir Pataisos namų sudaryta paslaugų teikimo sutartis teismui nekėlė abejonių, jog Pataisos įstaigoje pastoviai atliekamas kenkėjų naikinimas. Atsižvelgus į išdėstytą, pareiškėjo teiginiai dėl buitinių parazitų buvimo ir neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų laikyti nepagrįstais.

9. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 110 straipsnio 3 dalimi, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.5, 73.6, 73.8, 255 punktais bei Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), 58 punktu ir pažymėjo, kad už gyvenamųjų patalpų valymą drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, yra atsakingi patys nuteistieji, todėl pareiškėjo teiginys, kad patalpose buvo pelėsis, patvirtina aplinkybę, kad atsakingas už kameros tvarkymą asmuo neatliko tinkamai pareigos tvarkyti kamerą. Teismas pažymėjo, kad patalpoje buvo drėgna taip pat dėl netinkamai nuteistųjų vykdomų pareigų atidaryti langus ir išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai dėl drėgmės, pelėsio (grybelio) buvimo gyvenamosiose patalpose atmesti kaip nepagrįsti.

10. Teismas rėmėsi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punktu ir pažymėjo, kad byloje nėra pateikta įrodymų apie asbesto sukeltą žalą pareiškėjo sveikatai. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atsakovo neteisėti veiksmai dėl asbesto naudojimo nekonstatuoti. Teismo vertinimu, vien deklaratyvus teigimas, jog yra pažeidžiamos teisės, neišdėstant konkrečių jų pažeidimų, negali būti pagrindu žalos atlyginimo priteisimui.

11. Vadovaudamasis aukščiau išdėstyta teisiškai reikšmingų aplinkybių visuma bei ginčo situacijos teisiniu reglamentavimu, teismas sprendė, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų Pataisos įstaigoje yra grindžiami abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertintini lėmusiais neturtinės žalos atsiradimą.

12. Kaip minėta, pareiškėjas bausmę atliko specifinėje Pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius-kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, nuteistieji, pagal pataisos namų direktoriaus nustatytą dienotvarkę, gali dirbti, lankytis nuteistųjų koplyčioje, sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), dvasiškai tobulėti bei užsiimti kita pataisos namuose leistina veikla. Buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal darbotvarkę skirtu miegui laiku, be to, būrių, kuriuose bausmę atliko pareiškėjas bendrojo naudojimo patalpos yra gana didelės, kas iš dalies kompensuoja gyvenamam plotui skirtą normą vienam asmeniui, nors nagrinėjamu atveju pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas atitiko teisinį reglamentavimą.

13. Teismas pažymėjo, kad šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Kartu teismas pabrėžė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl jo kalinimo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Atsakovo pateikti teismui duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nagrinėjamo ginčo laikotarpiu nei karto nesikreipė dėl streso, įtampos ar nemigos, pareiškėjas įrodymų apie kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas neturėjo pagrindo spręsti apie netinkamų gyvenimo sąlygų poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Teismas darė išvadą, jog skundo reikalavimas dėl 50 000 Eur neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str.). Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 d. 1 p.).

III. 14. Pareiškėjas A. K. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 92–93), kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą tenkinti.

15. Apeliaciniame skunde pažymi, kad Lietuvoje yra daugybė analogiškų bylų, kuriose yra priimti sprendimai pareiškėjų naudai, nors juose pareiškėjai nepateikė faktinių teisių pažeidimo įrodymų. Šiuo atveju pažeista Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio nuostata, numatanti, jog teismai analogiškose bylose privalo priimti analogiškus sprendimus.

16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pataisos namų, atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 96–97) prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, jog apeliacinis skundas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas jokiais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos dėl netinkamų laikymo sąlygų Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje atlyginimo.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodo, jog teismas netinkamai vertino įrodymus, įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos analogiškose bylose.

20. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).

21. Administracinių teismų praktika, pagal kurią įrodinėjimo našta neteisėtų veiksmų vertinimo etape tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai, be kita ko, grindžiama Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencija. EŽTT tokiose bylose atidžiai atsižvelgia į objektyvius sunkumus, kuriuos patiria pareiškėjas, rinkdamas įrodymus tam, kad pagrįstų savo teiginius, susijusius su kalinimo sąlygomis. Dėl įkalinimo įstaigų režimui būdingų apribojimų negalima realistiškai tikėtis, kad įkalintieji pateiks savo kamerų nuotraukas ar pateiks tikslius jų ploto, temperatūros ar apšvietimo matavimų duomenis. Vis dėlto pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai, o tam tikrais atvejais gali pateikti ir bent kai kuriuos įrodymus, pagrindžiančius jų skundus (pvz., kartu kalinčio asmens rašytinius paaiškinimus ar, kai įmanoma, nuotraukas) (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08). Todėl bylose, susijusiose su nepriimtinomis kalinimo sąlygomis, neįmanoma pritaikyti principo affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti), nes prieigą prie informacijos, galinčios pagrįsti ar paneigti kaltinimus, paprastai turi tik atsakovas (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą byloje Olszewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 21880/03), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 2011 m. sausio 11 d. sprendimą byloje Hacioglu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 2573/03).

22. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017, 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016, 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016, 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015, 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; taip pat žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03), 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje Ahmet Özkan ir kiti prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 21689/93), 426 p.).

23. Taip pat pažymėtina, kad valstybės institucijos turi pagrįsti, dėl kokių priežasčių negali pateikti įrodymų, o argumentas, kad dokumentai buvo sunaikinti praėjus tam tikram laiko tarpui, negali pateisinti įrodymų nepateikimo ir atleisti nuo pareigos įrodyti tam tikrus faktus (žr., pvz., EŽTT 2013 m. spalio 24 d. sprendimą byloje Shcherbakov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34959/07), 2010 m. balandžio 1 d. sprendimą byloje Gultyayeva prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 67413/01), 2009 m. vasario 10 d. sprendimą Novinskiy prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 11982/02).

24. Šiuo atveju pareiškėjas konkrečiai nurodė, jog nuo 2013 m. gruodžio mėnesio iki 2016 m. kovo mėnesio buvo kalinamas Pataisos namų 3-ame sektoriuje netinkamomis sąlygomis, kadangi nebuvo užtikrina minimali vienam asmeniui tenkanti ploto norma. Skunde taip pat nurodytos gana tikslios aplinkybės, kokiais atvejais buvo pažeidžiamas ploto reikalavimas (b. l. 4). Atsakovas, atsiliepime pateikdamas duomenis dėl pareiškėjo apgyvendinimo ginčo laikotarpiu, be kita ko, nurodė, jog duomenų apie tai, kiek asmenų pareiškėjo bausmės atlikimo metu gyveno Pataisos namų gyvenamosiose ir miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas, pateikti negali, nes tokie duomenys nekaupiami. Taigi informacija apie miegamųjų vietų skaičių buvo pateikti remiantis atsakymo parengimo dienos duomenimis.

25. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju vienam asmeniui tenkančio ploto neužtikrinimas buvo vienas iš pagrindinių argumentų, su kuriuo pareiškėjas siejo savo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą. Taigi pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti apgyvendinimo sąlygas, kurios egzistavo pareiškėjo buvimo Pataisos namuose metu. Teismas turėjo įvertinti pareiškėjo teiginius dėl vienam asmeniui tenkančio ploto, kurie prieštaravo atsakovo atstovo pateiktiems duomenims. Tuo labiau, kad Pataisos namų pateikti duomenys neatspindėjo situacijos, kuri buvo pareiškėjo buvimo Pataisos namuose metu. Dėl šių priežasčių spręstina, jog pirmosios instancijos teismas nesivadovavo teisės aktuose ir teismų praktikoje suformuotomis taisyklėmis dėl įrodinėjimo proceso panašaus pobūdžio bylose, priėmė sprendimą neįvertinęs visų reikšmingų aplinkybių.

26. Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių (ABTĮ 86 str. 2 d.), jų visapusiškai ir objektyviai neištyrė, kaip to reikalauja ABTĮ 81 straipsnis, pažeidė ABTĮ 56 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. netinkamai pritaikė procesinės teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 146 str. 1 d.), o šį pažeidimą ištaisyti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nėra galimybės. Taigi, vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad skundžiamas Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl, siekiant garantuoti teisingo teismo sprendimo priėmimą, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, perduodant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kadangi vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo ištirti bei įvertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalių teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą.

27. Nagrinėdamas bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas turėtų atsižvelgti, kad EŽTT 2017 m. spalio 17 d. paskelbė sprendimą byloje Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą, kuriame buvo vertinamos kalinimo sąlygos Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje. Nustatęs, kad pareiškėjai beveik 4 metus buvo laikomi mažesniame nei 3 kv. m plote, EŽTT konstatavo, kad toks pažeidimas negali būti laikomas trumpu ir atsitiktiniu. Dėl šios priežasties atmestas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės argumentas, kad asmenims, laikomiems pataisos namuose, suteikiama judėjimo laisvė. Šiomis aplinkybėmis EŽTT konstatavo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą ir pareiškėjams priteisė neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. (A. K.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan