2016-03-24 Nr. AB-6773-3-62-3-01578-2014-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-287-492/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01578-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja) teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. S. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja N. S. 2014 m. spalio 28 d. kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo neturtinę 1 448,10 Eur (5 000 Lt) žalą.

Pareiškėja nurodė, kad jai administracinėje byloje Nr. A2.11.-6640-540/2013 buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad ji 2013 m. rugpjūčio 7 d. apie 14.45 val. „(duomenys neskelbtini)“, nevykdė teisėto tyrėjo K. R. reikalavimo apleisti tuščias patalpas (sėdėjo ant grindų ir atsisakė išeiti), kadangi antstolis M. L., vykdydamas Kauno miesto apylinkės teismo 2002 m. gruodžio 20 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-606/2002 ir vadovaudamasis Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. gegužės 13 d. vykdomuoju raštu Nr. 2-606 priverstinai iš buto iškeldino gyventojus.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 16 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byla dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 187 straipsnio 2 dalyje, pareiškėjos atžvilgiu buvo nutraukta nesant įvykio bei pažeidimo sudėties. Kauno apylinkės teismo 2002 m. gruodžio 20 d. sprendimu buvo nuspręsta iškeldinti pareiškėjos tėvus O. S. ir A. S. iš gyvenamųjų patalpų „(duomenys neskelbtini)“, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m rugpjūčio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-606/2002 buvo išaiškinta 2002 m. gruodžio 20 d. teismo sprendimo rezoliucinė dalis dėl O. ir A.

S. iškeldinimo civilinėje byloje ir nurodyta, kad kartu su O. ir A. S. iš gyvenamųjų patalpų „(duomenys neskelbtini)“, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, turi būti iškeldinti ir sprendimo priėmimo dieną buvę nepilnamečiai jų šeimos nariai – N. S., L. S. ir G. S.. Kauno apygardos teismo 2004 m. spalio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1256/2004 Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. rugpjūčio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-606/2002 palikta galioti. Tačiau naujas vykdomasis raštas išduotas nebuvo. 2013 m. rugpjūčio 7 d.

šeimos iškeldinimas vyko, vadovaujantis 2003 m. gegužės 13 d. išduotu vykdomuoju raštu, kuriame iškeldinti nurodyta tik O. ir A. S.. Tyrėjas K. R. dalyvavo pagal gautą antstolio M. L. raštą dėl policijos pareigūnų dalyvavimo užtikrinimo vykdant iškeldinimą. Iškeldinimo metu tyrėjas K. R. turėjo tik antstolio M. L. raštą. Pareiškėja rėmėsi Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 769 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią iš gyvenamųjų patalpų turi būti iškeldinami tik vykdomajame rašte nurodyti asmenys, ir mano, kad antstolis M.

L., turėdamas 2003 m. gegužės 13 d. išduotą vykdomąjį raštą dėl O. ir A. S. iškeldinimo, negalėjo spręsti klausimo dėl kitų šeimos narių iškeldinimo. Vykdomasis raštas yra vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas (CPK 584 str., 586-587 str.). Pareiškėja atsisakė išeiti ir liko sėdėti ant grindų. Antstoliui M. L. pareikalavus atlaisvinti patalpas, o jai nepaklusus, tyrėjas K. R. priėjo prie jos ir paragino gera valia išeiti iš kambario, jai atsisakius tai padaryti, jis ir R. M. paėmė pareiškėją už parankių ir išvedė iš buto.

Pareiškėja mano, kad neteisėtai vykdant iškeldinimą pareigūno K. R. veiksmai, reikalaujant, kad pareiškėja vykdytų jo ir antstolio M. L. reikalavimą apleisti tuščias patalpas, yra neteisėti. Pareikšto reikalavimo pagrindas atlyginti žalą kildinamas iš atsakovo veiksmų neteisėtumo, aplaidžiai atliktų jo įstaigos pareigūnui vykdant tarnybines pareigas, t. y. reikalaujant vykdyti neteisėtą nurodymą, o vėliau dėl šio nurodymo nevykdymo inicijuojant administracinio teisės pažeidimo bylą, surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą bei nusiunčiant bylą į teismą.

Dėl tokių neteisėtų valstybės pareigūnų veiksmų pareiškėja nurodė patyrusi moralinę žalą, buvo priversta neteisėtą sprendimą ginčyti teismuose. Dėl nurodytų atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėja patyrė neturtinę žalą – dvasinius išgyvenimus, sveikatos sutrikimą, nepatogumus, pažeminimą ir kt. Po iškeldinimo pareiškėja jautėsi labai blogai: labai išsigando, nes šeima neturėjo kitos gyvenamosios vietos, neturėjo kur išsikelti, buvo bloga, silpna. Dėl pablogėjusios savijautos buvo iškviesti greitosios pagalbos medikai, buvo nuvežta į Kauno klinikinę ligoninę, kur buvo diagnozuota reakcija į stresą.

Stacionariai gydyta nebuvo, tačiau vėliau daug kartų kreipėsi į medikus, nes sutriko miegas. Po pavartotos prievartos jai buvo patemptas peties sąnarys, po kurio laiko prasidėjo niekada nebuvę nugaros skausmai, kuriuos taip pat teko gydytis, lankantis pas gydytojus ambulatoriškai.

Atsakovas su pareiškėjos skundu nesutiko. Paaiškino, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Centro policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus (toliau – Kauno apskr. VPK Kauno m. Centro PK) pareigūnai N. S. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 187 straipsnio 2 dalį. Kauno apylinkės teismas 2013 m. spalio 16 d. nutarimu Nr. A2.11.-6640-540/2013 administracinę bylą nutraukė nesant N. S. veikoje administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 187 straipsnio 2 dalyje, įvykio bei sudėties, nutarimą apskundus apeliaciniu skundu, Kauno apygardos teismas 2013 m. gruodžio 17 d. nutartimi paliko Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 16 d. nutarimą nepakeistą.

Nutarime nurodė, kad nėra pakankamų duomenų, jog N. S. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 187 straipsnio 2 dalyje, tačiau nebuvo nustatyta neteisėtų pareigūnų veiksmų. Kauno apskr. VPK 2013 m. rugpjūčio 26 d. buvo gautas N. S. prašymas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Kauno apskr. VPK Kauno m. Centro PK Viešosios policijos skyriaus Aleksoto policijos nuovados tyrėjo K. R., tyrėjos R. M. ir antstolio M. L. galbūt padarytos nusikalstamos veikos. Tuo pagrindu buvo išnagrinėtas pareiškėjos prašymas ir 2013 m. rugsėjo 6 d. priimtas nutarimas Nr. 20-At-00250-13 atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, nes Kauno apskr.

VPK Kauno m. Centro PK Viešosios policijos skyriaus Aleksoto policijos nuovados tyrėjo K. R., tyrėjos R. M. veiksmuose nebuvo nustatyta baudžiamojo nusižengimo ar nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnyje (piktnaudžiavimas), požymių sudėties. Nutarimas N. S. buvo apskųstas Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūrai, kuri 2013 m. spalio 17 d. nutarimu pareiškimą tenkino iš dalies, leido pareiškėjai susipažinti su filmuota medžiaga, tačiau 2013 m. rugsėjo 6 d. priimto nutarimo Nr. 20-At-00250-13 atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nepanaikino.

Šį nutarimą pareiškėja apskundė Kauno apylinkės teismui, kuris 2013 m. lapkričio 19 d. nutartimi pareiškėjos N. S. skundą atmetė. Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 19 d. nutartį pareiškėja apskundė Kauno apygardos teismui, kuris 2013 m. gruodžio 9 d. nutartimi N. S. skundą atmetė ir paliko galioti Kauno apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2013 m. lapkričio 19 d. nutartį. Iš medžiagoje esančios Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. rugpjūčio 18 d. nutarties dėl 2002 m. gruodžio 20 d. sprendimo matyti, kad išaiškinta sprendimo rezoliucinė dalis ir nurodyta, jog su atsakovais O.

S. ir A. S. iš gyvenamųjų patalpų, „(duomenys neskelbtini)“, iškeldinti, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, ir sprendimo priėmimo dieną buvę nepilnamečiai jų šeimos nariai: L., G., N. S.. Teismas konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo teisėja pagrįstai nusprendė, kad esant įsiteisėjusiems tiek 2002 m. gruodžio 20 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimui, tiek 2004 m. rugpjūčio 18 d. nutarčiai, nebegalima jų peržiūrėti, jie buvo vykdomi teisėtai. Pareiškėja 2014 m. spalio 24 d. prašyme, rašytame Kauno apygardos administraciniam teismui, nurodo, jog vykdant iškeldinimą, ji atsisakė išeiti ir liko sėdėti ant grindų.

Pripažįsta, jog tyrėjas K. R. priėjo prie jos ir paragino ją gera valia išeiti iš kambario. Pati patvirtina, kad nieko daugiau neįvyko, tik atsisakius išeiti, pareigūnai paėmė už parankių ir išvedė iš buto. Mano, jog dėl tokių pareigūno veiksmų negali kilti kažkokios pasekmės ar žala. Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 16 straipsnio 2 dalis numato, kad policijos pareigūnai, vykdydami jiems suteiktus įgaliojimus, vadovaujasi tik įstatymais. Įstatymais pagrįsti policijos pareigūnų reikalavimai yra privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims.

Kauno apygardos teismas 2013 m. gruodžio 9 d. nutartimi pripažino, kad iškeldinimas iš patalpų buvo vykdomas teisėtai. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog būtent dėl policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų jai atsirado pasekmės, neturtinė žala. Pareiškėjos pateikti dokumentai prie prašymo dėl sveikatos niekaip nesusiję su pareigūno veiksmais. Nenustačius institucijų ar pareigūnų veiksmų neteisėtumo, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos N. S. reikalavimo atlyginti neturtinę žalą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 2 d. sprendimu skundą atmetė.

Teismas, peržiūrėjęs teismo posėdžio metu vaizdo įrašą, nustatė, jog vykdant iškeldinimą, pareiškėja atsisakė išeiti iš patalpų ir liko sėdėti ant grindų. Antstolis ne kartą reikalavo N. S. apleisti patalpas, tačiau ji į raginimus nereagavo. Antstolis išaiškino, jog už reikalavimų nevykdymą numatyta atsakomybė, kad ji trukdo vykdyti sprendimą. N. S. atsakė, jog ji niekur neis, nes ji neįrašyta vykdomajame rašte. Tuomet antstolis paprašė pašalinti kliūtį, kad galima būtų užrakinti duris. Tyrėjas K. R. priėjo prie pareiškėjos ir paragino gera valia išeiti iš kambario. Atsisakius išeiti, pareigūnai paėmė už parankių ir išnešė (kadangi ji laikė kojas per kelius sulenkus) pareiškėją iš buto. Vaizdo įraše matytas aplinkybes visiškai patvirtino teismo posėdžio metu apklausti liudytojais antstolis M. L. ir tyrėjai K. R. ir R. M.. Visi byloje apklausti liudytojai (antstolis ir du pareigūnai) patvirtino, jog pareiškėja sėdėjo ant grindų, į raginimus apleisti patalpas nereagavo, tuomet policijos pareigūnai paėmę už parankių išnešė pareiškėją iš patalpos. Šių aplinkybių neneigė ir pati pareiškėja, kadangi jos aiškiai matosi vaizdo įraše.

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Centro policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus pareigūnai N. S. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 187 straipsnio 2 dalį už tai, kad pareiškėja 2013 m. rugsėjo 7 d. apie 14.45 val. „(duomenys neskelbtini)“, nevykdė teisėto tyrėjo K. R. reikalavimo apleisti tuščias patalpas (sėdėjo ant grindų ir atsisakė išeiti), kadangi antstolis M. L., vykdydamas teismo sprendimą ir vadovaudamasis Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. gegužės 13 d. vykdomuoju raštu Nr. 2-606, priverstinai iš buto iškeldino gyventojus. Kauno apylinkės teismas 2013 m. spalio 16 d. nutarimu Nr. A2.11.-6640-540/2013 administracinę bylą nutraukė nesant N. S. veikoje administracinio teisės pažeidimo, numatyto LR ATPK 187 straipsnio 2 dalyje, įvykio bei sudėties, nutarimą apskundus apeliaciniu skundu, Kauno apygardos teismas 2013 m. gruodžio 17 d. nutartimi paliko Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 16 d. nutarimą nepakeistą.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 18 straipsnis numato, jog įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas, nutarimas yra privalomi valstybės ir savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams ar juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Iš byloje esančios Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. rugpjūčio 18 d. nutarties dėl 2002 m. gruodžio 20 d. sprendimo nustatyta, kad ja išaiškinta sprendimo rezoliucinė dalis ir nurodyta, kad su atsakovais O. S. ir A. S. iš gyvenamųjų patalpų „(duomenys neskelbtini)“, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, turi būti iškeldinti ir sprendimo priėmimo dieną buvę nepilnamečiai jų šeimos nariai - tai N. S., L. S. ir G. S.. Aplinkybė, jog pareiškėja iškeldinimo metu buvo jau pilnametė yra nereikšminga, nes tapusi pilnametė ji automatiškai neįgijo teisių į turtą, iš kurio turėjo būti iškeldinta. Teismas rėmėsi CPK 588 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią teismo sprendimai, nuosprendžiai, nutartys, nutarimai ir įsakymai vykdomi po to, kai jie įsiteisėja, CPK 769 straipsniu, kuriame nurodyta, jog pagal teismo sprendimą turi būti iškeldinami tik vykdomajame rašte nurodyti asmenys su jiems priklausančiu turtu. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju vykdomasis dokumentas pateiktas vykdyti 2013 metais, o sprendimo vykdymo tvarka, kuriuo pagrindu buvo išduotas vykdomasis raštas, išaiškinta 2004 metais, ši sprendimo išaiškinimo nutartis yra vykdytino sprendimo sudėtinė dalis. Teismo sprendimas, kuris buvo vykdomas, priimtas 2003 metais (kaip minėta aukščiau, išaiškintas 2004 metais), pareiškėjai buvo žinomas, jo vykdymui ruoštis pakankamai laiko turėjo tiek pareiškėjos tėvai, tiek ir ji pati. Vykdyti įsiteisėjusį sprendimą galėjo ir patys paminėti asmenys geranoriškai, tiek vėliau, gavus antstolio raginimus, tačiau to nepadarė. Taigi, teigti, jog iškeldinimo veiksmai, pasitelkiant policijos pareigūnus, yra neteisėti, nėra įstatyminio pagrindo. Nenustačius, jog iškeldinimo veiksmai buvo neteisėti, nėra pagrindo teigti, jog ir policijos pareigūnų veiksmai iškeldinimo metu buvo neteisėti.

Teismas pažymėjo, kad Policijos veiklos įstatymo 16 straipsnis reglamentuoja policijos pareigūno teisę, įgyvendinant policijos uždavinius, reikalauti, kad tiesiogiai jam nepavaldūs asmenys vykdytų jo teisėtus nurodymus, o jų nevykdymo ar pasipriešinimo atveju panaudoti prievartą, taip pat šiame straipsnyje nurodyta, kad įstatymais pagrįsti policijos pareigūnų reikalavimai yra privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims ir už šių reikalavimų nevykdymą asmenys atsako įstatymų nustatyta tvarka. Minėto įstatymo 23 straipsnis numato, kad policijos pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą, kai būtina užkirsti kelią teisės pažeidimams, sulaikyti juos padariusius asmenis ir kitais atvejais, saugant bei ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus. Policijos pareigūnas turi vykdyti pareigas, jo veikla ir veiksmai turi būti teisėti, t. y. jie turi būti numatyti įstatyme ar poįstatyminiame akte.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjant bylą dėl ATPK 187 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo buvo nustatinėjama ar pareiškėjos veikoje yra jai inkriminuoto pažeidimo sudėtis ir ar ji padarė pažeidimą, tačiau nagrinėjant minėtą administracinio teisės pažeidimo bylą pareigūnų veiksmų teisėtumas ir pagrįstumas, bei atitikimas jų veiklą reglamentuojantiems aktams nevertinamas. Pareigūnų K. R. ir R. M. veiksmuose nenustatyta nusikalstamos, ar kitokio, priešingos, nei teisės aktų reglamentuotos veikos požymių, to nenustatyta ir nagrinėjant bylą teisme. Teismas vertino, kad pareiškėją iškeldinant pareigūnai dalyvavo teisėtai, pagal pateiktą antstolio raštą, savo funkciją užtikrinant iškeldinimo veiksmus atliko tinkamai, ir įsitikinę dėl savo veiksmų teisėtumo, surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą. Išnagrinėjus administracinio teisės pažeidimo bylą priimtas procesinis sprendimas. Teismas vertino, kad byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, jog būtent dėl policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų pareiškėjai atsirado jos nurodytos pasekmės. Pareiškėjos pateikti dokumentai prie prašymo dėl sveikatos nesusiję su pareigūno veiksmais. Teismas, išnagrinėjęs bylą padarė išvadą, jog savo veiksmais pareigūnai K. R. ir R. M. nepažeidė imperatyviu teisės normų.

III. Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėja laikosi pozicijos, kad jos iškeldinimas vyko be vykdomojo rašto, kuriame ji būtų nurodyta kaip iškeldinamas asmuo. Tvirtina, kad teismas neteisingai nurodė iškeldinimo datą (2013 m. rugsėjo 7 d.) ir ydingai vertino aplinkybę dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 187 straipsnio 2 dalyje, protokolo surašymo. Teismas neatsižvelgė į tai, kad dėl policijos pareigūnų panaudotos prievartos patyrė sužalojimų, stresą ir jų sukeltas pasekmes. Pareigūnų veiksmų neteisėtumą pareiškėja grindžia Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 16 d. nutarimu. Mano, kad yra visos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos. Pareiškėjos teigimu, teismas nepagrįstai gina pareigūnus. Teismas nepagrįstai nevertino pateiktų medicininių dokumentų, kurie atitinka 2013 m. rugpjūčio 7 d. įvykius.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas laikosi atsiliepime į skundą išdėstytos pozicijos, naujų argumentų nepateikia.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro aplinkybių, pagrindžiančių valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus kaip būtinąsias žalos atlyginimo sąlygas, nustatymas ir vertinimas.

Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas neįvertino byloje reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių atsakovo neteisėtus veiksmus bei dėl jų pareiškėjos patirtą neturtinę žalą, todėl priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Atsakomybės už žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis. Minėto straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiuo atveju terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (CK 6.271 straipsnio 2 dalis).

Teisės normoje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (CK 6.271 straipsnio 3 dalis). CK 6.271 straipsnio 4 dalis numato, jog valstybės ar savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Pažymėtina, kad civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos:

1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis);

2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis);

3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 straipsnis);

4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6. 249 straipsnis). Tačiau įstatymų numatytais atvejais civilinė atsakomybė gali atsirasti net ir nesant teisės pažeidėjo kaltės. Taip nustatoma griežtoji (objektyvioji) atsakomybė. Vienas iš tokios atsakomybės atvejų yra numatytas Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Vadinasi, viešoji (valstybės ar savivaldybės) atsakomybė Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444–619/2008;

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-330/2008).

Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A391-492/2015).

Asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų <...>. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A406-602/2015).

Administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Kauno apylinkės teismo 2002 m. gruodžio 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-606/2002 buvo nuspręsta iškeldinti pareiškėjos tėvus O. S. ir A. S. iš gyvenamųjų patalpų „(duomenys neskelbtini)“, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos (prijungtos administracinio teisės pažeidimo bylos b. l. 52). Remiantis priimtu sprendimu 2003 m. gegužės 13 d. buvo išduotas vykdomasis raštas dėl O. S. ir A. S. iškeldinimo. Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-606/2002 buvo išaiškinta 2002 m. gruodžio 20 d. teismo sprendimo rezoliucinė dalis dėl O. ir A. S. iškeldinimo civilinėje byloje ir nurodyta, kad kartu su O. ir A. S. iš gyvenamųjų patalpų „(duomenys neskelbtini)“, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, turi būti iškeldinti ir sprendimo priėmimo dieną buvę nepilnamečiai jų šeimos nariai - tai N. S., L. S. ir G. S. (prijungtos administracinio teisės pažeidimo bylos b. l. 53). Kauno apygardos teismo 2004 m. spalio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1256/2004 Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. rugpjūčio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-606/2002 palikta galioti.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus byloje – vaizdo įrašą, liudytojų M. L., K. R. ir R. M. parodymus, nustatė, kad 2013 m. rugpjūčio 7 d. vykusio iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų „(duomenys neskelbtini)“, metu pareiškėjai N. S. atsisakius gera valia išeiti iš kambario, policijos pareigūnai paėmė ją už parankių ir išnešė.

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Centro policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus pareigūnai 2013 m. rugpjūčio 23 d. surašė N. S. administracinio teisės pažeidimo protokolą pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 187 straipsnio 2 dalį už tai, kad pareiškėja 2013 m. rugpjūčio 7 d. apie 14.45 val. „(duomenys neskelbtini)“, nevykdė teisėto tyrėjo K. R. reikalavimo apleisti tuščias patalpas (sėdėjo ant grindų ir atsisakė išeiti), nes antstolis M. L., vykdydamas teismo sprendimą ir vadovaudamasis Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. gegužės 13 d. išduotu vykdomuoju raštu Nr. 2-606 priverstinai iš buto iškeldino gyventojus (b. l. 42-43).

Kauno apylinkės teismas 2013 m. spalio 16 d. nutarimu Nr. A2.11.-6640-540/2013 administracinę bylą nutraukė nesant N. S. veikoje administracinio teisės pažeidimo, numatyto LR ATPK 187 straipsnio 2 dalies, įvykio bei sudėties (b. l. 44-46), nutarimą apskundus apeliaciniu skundu, Kauno apygardos teismas 2013 m. gruodžio 17 d. nutartimi paliko Kauno apylinkės teismo 2013 spalio 16 d. nutarimą nepakeistą (b. l. 50-52). Nutarime nurodė, kad nėra pakankamų duomenų, jog N. S. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 187 straipsnio 2 dalyje, nes iškeldinimas vyko nesant išduoto vykdomojo rašto dėl N. S. iškeldinimo po Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. rugpjūčio 18 d. nutarties priėmimo civilinėje byloje Nr. 2-606/2002.

Pareiškėja tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde neteisėtais valstybės institucijų, jų pareigūnų veiksmais įvardijo neteisėtai vykdytą jos iškeldinimą, nes dėl jos iškeldinimo nebuvo išduoto vykdomojo rašto, su tuo susijusį neteisėtą reikalavimą vykdyti nurodymą išeiti iš patalpų, neteisėtą prievartos panaudojimą išvedant ją iš buto bei vėliau dėl šio nurodymo nevykdymo neteisėtai inicijuotą administracinio teisės pažeidimo bylą – administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymą bei bylos perdavimą teismui.

Teisėjų kolegija, spręsdama dėl pačios pareiškėjos iškeldinimo vykdymo fakto teisėtumo ir pagrįstumo, atkreipia dėmesį, kad šios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos Kaišiadorių rajono apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1588-548/2013 pagal pareiškėjos N. S. ir G. S. skundą dėl antstolio M. L. veiksmų – 2013 m. rugpjūčio 7 d. priverstinio iškeldinimo protokolo bei turto aprašo. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartimi skundas dėl antstolio veiksmų buvo atmestas, nurodyta, kad iškeldinimo metu nebuvo pažeisti CPK 769 straipsnio 1 dalies, numatančios, kad pagal teismo sprendimą iš gyvenamųjų patalpų turi būti iškeldinami tik vykdomajame rašte nurodyti asmenys su jiems priklausančiu turtu, reikalavimai, nes po vykdomojo rašto išdavimo 2003 m. gegužės 13 d.

Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi buvo išaiškinta Kauno miesto apylinkės teismo 2002 m. gruodžio 20 d. sprendimo vykdymo tvarka – kad kartu su O. ir A. S. turi būti iškeldinti ir teismo sprendimo priėmimo dieną buvę nepilnamečiai jų šeimos nariai – L., G. ir N. S.. Kauno apygardos teismas 2014 m. vasario 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-542-254/2014 Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartį paliko nepakeistą, pažymėjo, jog Kauno apygardos teismo 2004 m. spalio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1256/2004, kuria buvo palikta nepakeista Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. rugpjūčio 18 d. nutartis, konstatuota, kad teismui išaiškinus teismo sprendimo rezoliucinę dalį taip, jog kartu su atsakovais, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, iškeldintini ir jų nepilnamečiai vaikai, teismo sprendimo turinys nebuvo pakeistas, <...> iš esmės buvo sprendžiama tiek teismo sprendimo aiškinimo, tiek teismo sprendimo vykdymo aiškinimo klausimai.

CPK 646 straipsnio 1 dalis ir CPK 647 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad vykdomasis raštas išduodamas pagal vykdytiną teismo sprendimą ir kad pagal kiekvieną sprendimą išduodamas vienas vykdomasis raštas, todėl antstolis vykdė Kauno miesto apylinkės teismo 2002 m. gruodžio 20 d. sprendimo pagrindu išduotą vykdomąjį raštą taip, kaip jam buvo išaiškinta įsiteisėjusia Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi. Įstatymas nenumato vykdomojo rašto išdavimo pagal nutartį dėl sprendimo aiškinimo ar sprendimo vykdymo aiškinimo, CPK 278 straipsnio tvarka priimtas procesinis dokumentas pats daro teisinį poveikį (b. l. 86).

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad antstolio veiksmų, vykdant teismo sprendimą dėl iškeldinimo, teisėtumas yra įvertintas įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Tiek CPK 18 straipsnis, tiek ABTĮ 14 straipsnis dėl teismo sprendimo, nutarimo ir nutarties privalomumo, nustato, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taigi ginčas dėl antstolio veiksmų vykdant teismo sprendimą dėl iškeldinimo yra išspręstas, todėl pareiškėja be jokio pagrindo teigia, kad jos atžvilgiu teismo sprendimas buvo vykdomas neteisėtai. Pareiškėja teismo sprendimo dėl iškeldinimo priėmimo metu bute gyveno kaip O. S. ir A. S. šeimos narys, gyvenamosios patalpos subnuomininkais buvo jos tėvai, nuomos santykiams pasibaigus, pareiškėja jokių savarankiškų teisių į ginčo gyvenamąją patalpą neturėjo.

Byloje aptartos aplinkybės, pagrindžiančios antstolio veiksmų teisėtumą vykdant pareiškėjos iškeldinimą, atitinkamai patvirtina, kad tiek antstolio nurodymas išeiti iš patalpų, tiek policijos pareigūnų reikalavimas vykdyti antstolio nurodymą, tiek panaudotos fizinės priemonės pareiškėją išvedant iš buto buvo teisėti veiksmai. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad pareiškėjos atžvilgiu panaudoti fizinės prievartos veiksmai (pareiškėja sėdėjo ant grindų, pareigūnai paėmė ją už parankių ir išnešė, nes laikė kojas sulenkusi per kelius) būtų peržengę pareiškėjos išvedimui iš buto būtinas ribas, todėl ir panaudotų priemonių masto bei proporcingumo prasme nėra pagrindo pripažinti pareigūnų veiksmus neteisėtais. Aplinkybė, kad pareiškėjai iškeldinimas sukėlė stiprius neigiamus emocinius išgyvenimus, jos nurodomus sveikatos sutrikimus, buvo nulemta ne pareigūnų neteisėtų veiksmų, bet pačios situacijos bei pareiškėjos neracionalaus požiūrio į ją, todėl atsakovui už pareiškėjai kilusias neigiamas pasekmes atsakomybė negali būti taikoma.

Sprendžiant dėl pareigūnų veiksmų teisėtumo surašant pareiškėjai administracinio teisės pažeidimo protokolą pagal ATPK 187 straipsnio 2 dalies, numatančios atsakomybę už pasipriešinimą policijos, Viešojo saugumo tarnybos pareigūnui ar policijos rėmėjui, einantiems jiems pavestas viešosios tvarkos saugojimo pareigas, bei perduodant administracinio teisės pažeidimo bylą teismui, teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentais, kad įsiteisėjęs Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 16 d. nutarimas Nr. A2.11.-6640-540/2013, kuriuo administracinė byla buvo nutraukta nesant N. S. veikoje administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 187 straipsnio 2 dalies, įvykio bei sudėties, patvirtina tiek vykdyto iškeldinimo, tiek administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo pareiškėjai neteisėtumą. Atsakomybei už administracinius teisės pažeidimus būdingas didesnis griežtumo laipsnis, todėl jos taikymui nustatomi kriterijai pasižymi formalumu, taigi administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjusiems teismams nustačius pažeidimo sudėties objektyviosios pusės formalų trūkumą – faktą, kad į vykdomąjį raštą pareiškėja nebuvo įrašyta, administracinio teisės pažeidimo byla pareiškėjos atžvilgiu buvo nutraukta. Tačiau administracinės bylos nutraukimo dėl nurodytos formalaus pobūdžio priežasties faktas pats savaime nereiškia, kad pareigūnai, surašydami administracinio teisės pažeidimo protokolą ir bylą perduodami teismui veikė neteisėtai, nes, kaip jau buvo aptarta, įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyta, kad antstolio veiksmai vykdant pareiškėjos iškeldinimą buvo teisėti, vykdomasis raštas turėjo būti vykdomas atsižvelgiant į privalomus išaiškinimus, išdėstytus įsiteisėjusia Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi. Šios aplinkybės patvirtina, kad buvo teisėtas pagrindas ne tik vykdyti pareiškėjos iškeldinimą, bet ir pakankamos prielaidos jai surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą už pasipriešinimą pareigūnams, jų reikalavimų nevykdymą, bei perduoti bylą teismui. Tokių pareigūnų veiksmų pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino neteisėtais, neatitinkančiais Policijos veiklos įstatymo 16 bei 23 straipsnyje įtvirtintų nuostatų.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje nenustačius valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, kurie yra būtinoji žalos atlyginimo sąlyga, pareiškėjos reikalavimai byloje buvo pagrįstai atmesti. Kai nėra nustatyti neteisėti veiksmai, kitas žalos atlyginimui reikšmingas sąlygas – priežastinį ryšį, patirtos žalos dydį, nagrinėti byloje netikslinga, nes tai neturėtų teisinės reikšmės ginčo išsprendimui. Pirmosios instancijos teismas iš esmės nustatė visas ginčui teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimą, priėmė teisėta ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos N. S. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė