2022-04-27 Nr. AB-9967-3-61-3-04212-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1165-815/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04212-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 7.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ryčio Krasausko, Veslavos Ruskan, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja R. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Valdyba, atsakovas) 2019 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. (6.5E) I-7960 (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėja taip pat skundė VSDFV Vilniaus skyriaus neveikimą, nepateikus atsakymo į jos 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymą priimti sprendimą dėl paskirtos pensijos apskaičiavimo patikslinimo ir nepriemokos sumokėjimo (toliau – ir 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymas), neteisėtai ir nepagrįstai prašymą persiuntus VSDFV, apie tai neinformuojant pareiškėjos.

2. Pareiškėja skunde nurodė:

2.1. Senatvės pensija jai paskirta VSDFV Šiaulių skyriaus 1998 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu. Priimant minėtą sprendimą neatsižvelgta į darbo Rusijoje nuo 1991 m. birželio 1 d. iki 1998 m. kovo 2 d. laiką. Pareiškėja į VSDFV Vilniaus skyrių 2019 m. rugsėjo 13 d. kreipėsi su prašymu nuo 2001 m. gegužės 29 d. perskaičiuoti paskirtą senatvės pensiją, įskaičiuoti darbo stažą, dirbtą akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Rostselmaš“ sporto kombinate nuo 1991 m. birželio 1 d. iki 1998 m. kovo 2 d., išmokėti skirtumą, susidariusį tarp perskaičiuotos ir faktiškai mokėtos pensijos bei pateikti tikslius apskaičiavimus, taip pat apskaičiavimą priedo už stažo metus.

2.2. Pareiškėja dar 2015 m. atsitiktinai sužinojo, jog kitiems asmenims darbo Rusijoje laikas po 1991 m. birželio 1 d. buvo įskaitytas į stažą, todėl 2015 m. rugsėjo 18 d. kreipėsi į Vilniaus skyrių su prašymu perskaičiuoti skirtą senatvės pensiją. VSDFV Vilniaus skyrius 2015 m. spalio 12 d. raštu atsisakė prašymą tenkinti, nurodydamas, kad tarpvalstybinis susitarimas tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybes ir Rusijos Federacijos Vyriausybės dėl pensinio aprūpinimo, sudarytas 1999 m. birželio 29 d., įsigaliojo 2001 m. gegužės 29 d., t. y. vėliau, nei pareiškėjai buvo paskirta senatvės pensija. Minėtame rašte išdėstyta oficiali pozicija yra diskriminacinio pobūdžio, pagal ją tą patį darbo stažą turintys asmenys (Lietuvos Respublikos piliečiai) traktuojami skirtingai vien tuo pagrindu, ar jie kreipėsi dėl pensijos skyrimo iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rusijos Federacijos Vyriausybes dėl pensinio aprūpinimo susitarimo įsigaliojimo, ar po jo.

2.3. Sprendžiant pareiškėjos prašymą dėl pensijos perskaičiavimo, atsakovas privalėjo vadovautis Europos socialinės chartijos, kurią Lietuvos Respublika ratifikavo 2001 m. gegužės 15 d., nuostatomis, Partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimu, nustatančiu Europos Bendrijų bei jų valstybių narių ir Rusijos Federacijos partnerystę, pasirašytu 1994 m. birželio 24 d. Pareiškėjos darbo stažo nuo 1991 m. birželio 1 d. iki 1998 m. kovo 2 d. įskaitymas į pensijų socialinio draudimo stažą iki tarpvalstybinio susitarimo tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rusijos Federacijos Vyriausybės dėl pensinio aprūpinimo galėjo būti sprendžiamas vadovaujantis bendraisiais teisės principais ir Europos Bendrijos bei Rusijos Federacijos pripažįstamu abipusiškumo principu dėl visų draudimo laikotarpių įskaičiavimo, skiriant pensijas dėl senatvės, nepriklausomai nuo to, kurioje susitariančioje šalyje darbuotojas dirbo.

2.4. VSDFV Vilniaus skyriaus neveikimas, nesiimant veiksmų peržiūrėti 1998 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą tuo pagrindu, jog pasikeitus teisiniam reglamentavimui turėjo būti svarstomas palankesnių normų taikymas pareiškėjos atžvilgiu, yra neteisėtas ir nepagrįstas. Dėl neteisėto neveikimo pareiškėja su prašymu 2019 m. rugsėjo 13 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių priimti administracinį sprendimą ir atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus. Pareiškėja 2019 m. spalio 10 d. iš VSDFV gavo 2019 m. spalio 7 d. raštą, kuriuo buvo siūloma pateikti paaiškinimus ir įrodymus, pagrindžiančius, jog VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. sprendimas Nr. (10.1)3-113742 nebuvo apskųstas per Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą dėl svarbių priežasčių. Pareiškėjos prašymas nėra skundas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020 m. spalio 31 d.) (toliau – ir VAĮ) 2 straipsnio 15 dalies prasme, todėl nepagrįstai ir pažeidžiant administracinę procedūrą buvo persiųstas nagrinėti VSDFV. Pareiškėja 2019 m. lapkričio 12 d. gavo skundžiamą VSDFV Sprendimą, kuriame nurodoma, jog neatnaujinamas praleistas terminas VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. raštui apskųsti ir atsisakoma nagrinėti pareiškėjos 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymą.

2.5. Atsakovo VSDFV Sprendimas neatitinka individualiam administraciniams aktui keliamų reikalavimų. Atsakovas pažeidė VAĮ garantuotą teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų jos prašymo išnagrinėjimą.

3. Atsakovas VSDFV atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:

3.1. Iki 2017 m. gruodžio 31 d. socialinio draudimo pensijos buvo skiriamos ir mokamos vadovaujantis iki 2017 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymu (toliau – ir Pensijų įstatymas) ir iki tos dienos galiojusiais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156. 2016 m. birželio 29 d. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo Nr. I-549 pakeitimo įstatymu Nr. 2512 Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas Nr. I-549 nuo 2018 m. sausio 1 d. buvo išdėstytas nauja redakcija. Nuo tos dienos senatvės pensijos skiriamos ir mokamos pagal nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Pensijų įstatymą ir įsigaliojusius Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatus, patvirtintus Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-670.

3.2. Skundų nagrinėjimo VSDFV tvarką reglamentuoja Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklės, patvirtintos VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (toliau – ir Taisyklės).

3.3. Faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjai senatvės pensiją paskyrė VSDFV Šiaulių skyrius 1998 m. spalio 8 d. sprendimu Nr. 3053400. Pareiškėja 2015 m. rugsėjo 18 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, prašydama „perskaičiuoti man pensiją ir užskaičiuoti mano atidirbtus metus Rusijos federacijoje Roselmašo sporto kombinate nuo 1991 m. iki 1998-03-01. Prašau atsiųsti atsakymą raštu“. VSDFV Vilniaus skyrius 2015 m. spalio 12 d. sprendime Nr. (10.1) 3-113742 nurodė, jog nėra teisinio pagrindo perskaičiuoti paskirtą senatvės pensiją, įvertinant darbo Rusijoje laiką po 1991 m. birželio 1 d., remiantis 1999 m. birželio 29 d. sudarytu Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rusijos Federacijos Vyriausybės susitarimu dėl pensinio aprūpinimo. Buvo nurodyta, kad šis sprendimas gali būti apskųstas VSDFV, vadovaujantis Taisyklėmis. Pareiškėja, būdama apdairi ir rūpestinga, jeigu nesutiko su VSDFV Vilniaus skyriaus atsisakymu tenkinti jos prašymą, galėjo teikti skundą VSDFV.

3.4. Atsakovas 2019 m. rugsėjo 20 d. gavo VSDFV Vilniaus skyriaus raštu persiųstą pareiškėjos atstovės 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymą, kuriame ji nesutiko su trečiojo suinteresuotojo asmens 2015 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. (10.1) 3-113742 ir prašė perskaičiuoti pareiškėjos senatvės pensiją, įtraukiant darbo Rusijos Federacijoje laikotarpį. VSDFV 2019 m. spalio 7 d. sprendime Nr. (6.5) I-7188 informavo pareiškėjos atstovę, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalį VSDFV teritorinių skyrių sprendimai dėl pensijų skyrimo ir mokėjimo gali būti apskųsti VSDFV per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą. Atsakovas 2019 m. spalio 7 d. sprendime nurodė, jog pareiškėjos atstovės prašymas VSDFV pateiktas praleidus nustatytą apskundimo terminą. Prašymas Valdyboje galėtų būti nagrinėjamas, jei iki 2019 m. lapkričio 6 d. pareiškėjos atstovė pateiktų paaiškinimus ir įrodymus, sudarančius pagrindą šį terminą atnaujinti.

3.5. Pareiškėjos atstovė, atsakydama į atsakovo 2019 m. spalio 7 d. sprendimą, 2019 m. spalio 10 d. pateikė paaiškinimą, kad į VSDFV Vilniaus skyrių ji kreipėsi su prašymu, o ne su skundu, todėl atsakyti į jį turėtų VSDFV Vilniaus skyrius. Iš 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymo turinio akivaizdu, kad pareiškėjos atstovė nesutiko su VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. sprendimu. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 1 dalį VSDFV teritorinių skyrių sprendimai ir veiksmai (neveikimas) gali būti skundžiami VSDFV, kuri yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, todėl VSDFV Vilniaus skyrius nėra įgaliotas nagrinėti skundus dėl savo paties priimtų sprendimų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo. Todėl VSDFV Vilniaus skyrius pareiškėjos atstovės prašymą pagrįstai persiuntė pagal kompetenciją nagrinėti VSDFV, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai. Išsiaiškinusi, jog VSDFV Vilniaus skyrius 2019 m. rugsėjo 20 d. rašto Nr. (10.34E) DV_S-66274 pareiškėjai neišsiuntė, dėl to atsiprašė ir išsiuntė jai šio rašto elektroninio dokumento nuorašą.

3.6. VSDFV, kaip privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, nenagrinėjo (ir neturėjo nagrinėti) iš esmės pareiškėjos atstovės skundo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. sprendimo. Pareiškėjos skundo argumentai, susiję su laikotarpio nuo 1991 m. birželio 1 d. iki 1998 m. kovo 2 d. įskaitymu į stažą ir pensijos perskaičiavimu, nereikšmingi šiam ginčui ir su juo nesusiję.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gegužės 6 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

5. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjos teiginius, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. sprendimas Nr. (10.1)3-113742 nebuvo apskųstas per Valstybinio socialinio draudimo istatyme 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą dėl svarbių priežasčių (pareiškėja buvo suklaidinta oficialiu rašytiniu valstybės institucijos atsakymu dėl teisės aiškinimo (ne dėl faktinių aplinkybių interpretavimo); pareiškėja, pasitikėdama oficialiu rašytiniu valstybės institucijos atsakymu, nesuabejojo šio atsakymo ir jame išdėstytos pozicijos pagrįstumu; pareiškėjos atstovė advokato veiklą pradėjo vykdyti tik nuo 2016 m. ir ginčo klausimu neturėjo teisinės patirties, ji dirba kitose teisės srityse, todėl anksčiau pareiškėja patarimo į ją nesikreipė; pareiškėja, neturėdama teisinio išsilavinimo ir specialių žinių, buvo akivaizdžiai suklaidinta), pažymėjo, kad vien pareiškėjos subjektyvus vertinimas dėl nepagrįsto suklaidinimo dėl teisinių žinių neturėjimo nėra laikytinos aplinkybėmis, kurios objektyviai trukdė pateikti skundą dėl ginčijamo sprendimo ir nėra pagrindas pripažinti, kad terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių priežasčių.

6. Teismas nurodė, kad iš pareiškėjos 2019 m. rugsėjo 18 d. prašymo „perskaičiuoti pareiškėjai pensiją ir užskaičiuoti atidirbtus metus Rusijos federacijoje Roselmašo sporto kombinate nuo 1991 m. birželio 1 d. iki 1998 m. kovo 2 d.“ turinio matyti, jog jai buvo žinoma apie VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. sprendimo Nr. (10.1) 3-113742 turinį sudarančius elementus – sprendimo priėmimo datą, pagrindus ir sprendimu nustatytas teises bei pareigas. Pareiškėja teiktame 2019 m. spalio 10 d. paaiškinime neginčija fakto (to neginčijo ir teisminio nagrinėjimo metu) dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. sprendimo Nr. (10.1) 3-113742 gavimo ir pripažįsta, jog minėtą sprendimą gavo. Nustatytų aplinkybių kontekste teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai konstatavo, jog pareiškėja ginčo sprendimą gavo 2015 m. spalio mėnesį. Taigi, remiantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies nuostata, šis sprendimas galėjo būti skundžiamas VSDFV per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią pareiškėja sužinojo apie priimtą sprendimą, t. y. iki 2016 m. balandžio mėnesio (įskaitytinai). Pareiškėja skundą (prašymą) pateikė po daugiau nei trejų metų, t. y. 2019 m. rugsėjo 13 d.

7. Teismas nurodė, kad iš prašymo turinio taip pat matyti, jog pareiškėja nesutinka būtent su VSDVF Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. (10.1) 3-113742, kuris privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nebuvo apskųstas, t. y. pareiškėja į VSDFV Vilniaus skyrių kreipėsi su skundu. Teismas vertino, kad VSDVF Vilniaus skyrius, laikydamasis įstatymo normų, pagrįstai 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymą persiuntė nagrinėti VSDFV.

8. Teismas atkreipė dėmesį, kad nors VSDVF Vilniaus skyrius, persiųsdamas pareiškėjos 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymą VSDVF, neišsiuntė jai 2019 m. rugsėjo 20 d. rašto Nr. (10.34E) DV_S-66274, tačiau vėliau minėtas raštas, atsiprašius dėl klaidos, pareiškėjai buvo įteiktas.

9. Teismas sprendė, kad pareiškėjos ginčijamas 2019 m. lapkričio 12 d. priimtas Sprendimas atitinka tiek VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, tiek specialųjį teisinį reglamentavimą – Valstybinio socialinio draudimo įstatymą ir Taisykles. Teismas pabrėžė, kad savo sprendimą atsakovas pagrindė nustatytomis faktinėms aplinkybėmis ir teisės aktų normomis, todėl nėra pagrindo jį panaikinti.

III. 10. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Pareiškėja taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas), prašant išaiškinti, ar Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 52 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 52 straipsniui, 29 straipsniui ir yra suderinamas su konstitucinėje doktrinoje plėtojamu teisinės valstybės principu.

11. Apeliaciniame skunde nurodoma:

11.1. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad jos teiktas 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymas nėra skundas dėl ankstesnio VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. sprendimo, bet yra naujas prašymas perskaičiuoti skirtą senatvės pensiją, įtraukiant anksčiau neįskaityto stažo laikotarpį. Minėtame prašyme aplinkybė, jog pensija buvo netinkamai apskaičiuota dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės (teisės aiškinimo ir taikymo klaidos), buvo įrodinėjama analizuojant inter alia (liet. be kita ko) ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. sprendime išdėstytą pensiją skiriančios įstaigos poziciją. Tačiau tai nėra pagrindas teigti, jog 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymas yra ne prašymas ištaisyti klaidą, bet yra skundas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. sprendimo.

11.2. Teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjos skundą atmetė vieninteliu pagrindu – pripažinus, jog 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymas yra ne prašymas, bet skundas, kuriuo skundžiamas ankstesnis VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. sprendimas, pateiktas praleidus pastarojo apskundimo terminą. Tačiau skundžiamame sprendime nėra jokių motyvų dėl pareiškėjos motyvuotai ir išsamiai išdėstytos pozicijos, jog pagal Socialinio draudimo pensijų įstatymo 43 straipsnio 1 dalį pensijos suma, laiku negauta dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, išmokama už praėjusį laiką neribojant kokiu nors terminu, ir kad ši nuostata byloje turėtų būti taikoma. Teismas nepateikė motyvų nei dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisinio kvalifikavimo pagal Socialinio draudimo pensijų įstatymo 43 straipsnio nuostatas, nei dėl pastarųjų nuostatų aiškinimo ir (ne)taikymo.

11.3. Pareiškėjos argumentai dėl to, jog, remiantis byloje taikytina Socialinio draudimo pensijų įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostata, jos 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymas turėjo būti nagrinėjamas iš esmės, kad tokio prašymo pateikimas neribojamas kokiu nors terminu, buvo esminiai skundo argumentai. Teismas atsakymo į juos nepateikė, kas ne tik suponuoja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 87 straipsnio 4 dalies pažeidimą, bet suteikia pagrindo teigti, jog pareiškėjos teisė į teisingą bylos nagrinėjimą pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį buvo pažeista.

11.4. Pirmosios instancijos teismas sprendime taip pat nepasisakė dėl pareiškėjos argumentų, jog VSFV Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. sprendime išdėstyta pozicija ir VSDFV veiksmai, atsisakant nagrinėti 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymą, ne tik yra diskriminacinio pobūdžio, bet ir prieštaraujantys administracinių teismų išaiškinimams, pateiktiems šių teismų nagrinėtose bylose dar iki 2015 m. spalio 12 d.

12. Atsakovas VSDFV atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

13. Atsakovas nurodo, kad teismo sprendimas priimtas pareiškėjos skundo reikalavimų ribose, tinkamai išnagrinėjus bei pritaikius materialiosios ir proceso teisės normas, tinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir rašytinius įrodymus, todėl apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo teismo sprendimą naikinti ir tenkinti pareiškėjos apeliacinio skundo reikalavimus.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėja nepateikė jokių svarių argumentų, pagrindžiančių teismo sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą. Teismas objektyviai ir išsamiai išanalizavo visas bylai reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisės normomis pagrįstai konstatavo, kad skundžiamas VSDFV 2019 m. lapkričio 12 d. sprendimas Nr. (6.5E) I-7960, kuriuo 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymas buvo paliktas nenagrinėtu, yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jį naikinti skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

IV. 16. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1483-552/2021 (laikytina, kad nurodant bylos numerį buvo padarytas rašymo apsirikimas, nes bylos numeris pagal Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis yra Nr. eA-1483-438/2021) pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 6 d. sprendimą paliko nepakeistą.

17. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2015 m. rugsėjo 18 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė prašymą perskaičiuoti 1998 m. gegužės 3 d. paskirtą senatvės pensiją, įtraukiant į stažą pensijai gauti darbo Rusijos Federacijoje laikotarpį nuo 1991 m. birželio 1 d. iki 1998 m. kovo 2 d. VSDFV Vilniaus skyrius 2015 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. (10.1) 3-113742 atsisakė tenkinti šį pareiškėjos prašymą, o tuo pačiu atsisakė įtraukti minėtą laikotarpį į pareiškėjos stažą ir perskaičiuoti nuo 1998 m. gegužės 3 d. paskirtą senatvės pensiją. Pareiškėja pakartotinai 2019 m. rugsėjo 13 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė prašymą perskaičiuoti senatvės pensiją į stažą pensijai gauti, įtraukiant darbo Rusijos Federacijoje laikotarpį nuo 1991 m. birželio 1 d. iki 1998 m. kovo 2 d. Šiame prašyme taip pat nurodė, kad nesutinka su VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. (10.1) 3-113742. Teismas vertino, kad šios faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėja dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu 2019 m. rugsėjo 13 d. inicijavo pakartotinę administracinę procedūrą, dėl kurios yra priimtas minėtas VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. sprendimas, kuris teisės aktų nustatyta tvarka nėra nuginčytas ir yra įsiteisėjęs.

18. Teismas, įvertinęs VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto (2016 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XII-2779 redakcija), Socialinio draudimo pensijų įstatymo 41 straipsnio 2 dalies, 44 straipsnio nuostatas sprendė, kad Valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais, kuriais asmenims sukuriamos atitinkamos subjektinės teisės bei pareigos šioje srityje, gali būti nustatyta tvarka šių asmenų ginčijami, o nenuginčyti, įgyja teisinį stabilumą, kuris gali būti pakeistas tik atsiradus naujiems faktiniams ir (ar) teisiniams pagrindams po sprendimo priėmimo. O iki tol, kol šie sprendimai galioja, yra negalimas administracinių procedūrų pakartotinis inicijavimas klausimais, kurie jau buvo išspręsti šiais sprendimais.

19. Teismas konstatavo, kad aptartas teisinis reglamentavimas lemia, jog pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, kad turi būti nepaisoma VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. sprendimo, kad jos 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymas yra naujas prašymas ir turi būti iš naujo nagrinėjamas bei pan., yra nepagrįsti ir neteisingi, dėl ko atmetami.

20. Teismas nurodė, kad priešingai nei teigia pareiškėja, jos minėtų argumentų nepatvirtina ir Socialinio draudimo pensijų įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatos. Ši teisės norma nustato, kad „Pensijos suma, laiku negauta dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, išmokama už praėjusį laiką neapribojant kokiu nors terminu“, t. y. ši teisės norma nustato neribotą terminą gauti pensijos sumas, kurios nebuvo išmokėtos dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, tačiau nereglamentuoja klausimų, susijusių su sprendimų priėmimu, jų apskundimu ir stabilumu skiriant bei mokant pensijas ir pan. Pagal šią teisės normą teisė gauti neišmokėtos pensijos dalį už neribotą laiką atsiranda, kai nustatyta tvarka yra konstatuojama pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltė. Nagrinėjamu atveju yra priimtas VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. sprendimas, kuris, remiantis minėtomis VAĮ ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatomis, yra galiojantis bei sudarantis kliūtis inicijuoti pakartotinę procedūrą tuo pačiu klausimu. Be to, kol galioja šis sprendimas, nėra teisinių prielaidų išvadai, kad pareiškėjai dalis pensijos sumos yra neišmokama dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės.

21. Teismas nurodė, kad nepagrįstos bei neteisingos ir pareiškėjos apeliacinio skundo nuorodos į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A602-1180/2013, nes šioje byloje, priešingai nei nagrinėjamoje, buvo sprendžiami teisinių santykių klausimai, kurie atsiranda po atitinkamų sprendimo skirti ir mokėti ar neskirti ir nemokėti pensiją priėmimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos nurodomas tarpvalstybinis susitarimas tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rusijos Federacijos Vyriausybės dėl pensinio aprūpinimo įsigaliojo 2001 m. gegužės 29 d., t. y. iki VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. sprendimo priėmimo, kuriuo, be kita ko, buvo išspręsti ir šio susitarimo taikymo pareiškėjos atžvilgiu klausimai.

V. 22. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. sausio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eP-90-502/2021 pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo tenkino ir atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. eA-1483-438/2021 pagal pareiškėjos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo.

23. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju susiklostė tokia situacija, kai dėl pareiškėjos 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymo, kuris buvo adresuotas VSDFV Vilniaus skyriui, kompetentingas subjektas – t. y. VSDFV Vilniaus skyrius nepriėmė jokio sprendimo, ką iš esmės turėjo padaryti vadovaudamasis VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punktu, o minėtą prašymą, įvertinęs jį kaip skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. sprendimo, persiuntė nagrinėti VSDFV Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje nustatyta privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, nors pareiškėja 2019 m. rugsėjo 13 d. prašyme ir neprašė panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. sprendimo. Apeliacinės instancijos teismas 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartyje konstatavo, kad pareiškėja dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu 2019 m. rugsėjo 13 d. inicijavo pakartotinę administracinę procedūrą, dėl kurios yra priimtas minėtas VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. sprendimas, kuris teisės aktų nustatyta tvarka nėra nuginčytas ir yra įsiteisėjęs. Tačiau teismas neįvertino tos aplinkybės, kad, kaip minėta, pagal VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punktą nebuvo priimtas joks VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas, todėl iš esmės byloje negalėjo kilti ginčo, nagrinėtino išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka VSDFV pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalį. Todėl, teismui įvertinus VSDFV sprendimą kaip teisėtą ir pagrįstą, kyla pagrįstų abejonių dėl tinkamo VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto taikymo byloje, taip pat ir dėl Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies tinkamo taikymo. Teisėjų kolegija konstatavo, kad yra pakankamas pagrindas spręsti, jog apeliacinės instancijos teismo sprendime buvo padarytas materialiosios normos aiškinimo ir / ar taikymo pažeidimas (ABTĮ 156 str. 2 d.), kurio akivaizdumą suponuoja anksčiau nurodyti argumentai.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Dėl ginčo esmės ir administracinės bylos nagrinėjimo ribų

24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV 2019 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. (6.5E) I-7960, kuriuo pareiškėjos 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymas buvo paliktas nenagrinėtu, motyvuojant tuo, kad pareiškėja yra praleidusi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą ginčyti VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. (10.1) 3-113742.

25. Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2015 m. rugsėjo 18 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė prašymą perskaičiuoti 1998 m. gegužės 3 d. paskirtą senatvės pensiją, įtraukiant į stažą pensijai gauti darbo Rusijos Federacijoje laikotarpį nuo 1991 m. birželio 1 d. iki 1998 m. kovo 2 d. VSDFV Vilniaus skyrius 2015 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. (10.1) 3-113742 atsisakė tenkinti šį pareiškėjos prašymą, o tuo pačiu atsisakė įtraukti minėtą laikotarpį į pareiškėjos stažą ir perskaičiuoti nuo 1998 m. gegužės 3 d. paskirtą senatvės pensiją.

26. Pareiškėja 2019 m. rugsėjo 13 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė prašymą perskaičiuoti senatvės pensiją, įtraukiant į stažą pensijai gauti darbo Rusijos Federacijoje laikotarpį nuo 1991 m. birželio 1 d. iki 1998 m. kovo 2 d., taip pat nurodydama, kad ji nesutinka su VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. (10.1) 3-113742. VSDFV Vilniaus skyrius pareiškėjos prašymą 2019 m. rugsėjo 20 d. raštu Nr. (10.34E) DV_S-66274 persiuntė nagrinėti VSDFV, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai. VSDFV 2019 m. spalio 7 d. sprendimu Nr. (6.5) I-7118 pareiškėjai pasiūlė iki 2019 m. lapkričio 6 d. pateikti paaiškinimus ir įrodymus, galinčius patvirtinti, kad terminą VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimui apskųsti praleido dėl svarbių, objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą šį terminą atnaujinti. Pareiškėja 2019 m. spalio 10 d. paaiškinime (gautas 2019 m. spalio 11 d. registracijos Nr. G-8009) nurodė, kad į VSDFV Vilniaus skyrių kreipėsi su prašymu, o ne su skundu, todėl atsakyti į jį turėtų VSDFV Vilniaus skyrius. Taip pat nurodė, kad ji negalėjo apskųsti VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. rašto, kadangi ji buvo suklaidinta oficialiu rašytiniu valstybės institucijos atsakymu dėl teisės aiškinimo (ne dėl faktinių aplinkybių interpretavimo). Pareiškėja pažymėjo, kad, pasitikėdama oficialiu rašytiniu valstybės institucijos atsakymu, nesuabejojo šio atsakymo ir jame išdėstytos pozicijos pagrįstumu, kadangi neturi teisinio išsilavinimo ir specialių žinių.

27. VSDFV 2019 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. (6.5E) I-7960 atsisakė nagrinėti 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymą, kuriuo pareiškėja nesutiko su Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. (10.1) 3-113742 dėl atsisakymo įskaityti į pareiškėjos stažą darbo Rusijos Federacijoje laikotarpį nuo 1991 m. birželio 1 d. iki 1998 m. kovo 2 d. ir perskaičiuoti nuo 1998 m. gegužės 3 d. paskirtą senatvės pensiją, kaip pateiktą praleidus nustatytą skundo padavimo terminą.

28. Pareiškėja nesutikimą su Sprendimu iš esmės grindė tuo, kad jos 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymas, adresuotas VSDFV Vilniaus skyriui, nėra skundas dėl ankstesnio VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. priimto sprendimo, bet yra naujas prašymas perskaičiuoti skirtą senatvės pensiją, įtraukiant anksčiau neįskaityto stažo laikotarpį nuo 1991 m. birželio 1 d. iki 1998 m. kovo 2 d., kuris (prašymas) turi būti nagrinėjamas, remiantis Socialinio draudimo pensijų įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

29. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gegužės 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-1653-426/2020 pareiškėjos skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1483-552/2021 (laikytina, kad nurodant bylos numerį buvo padarytas rašymo apsirikimas, nes bylos numeris pagal Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis yra Nr. eA-1483-438/2021) šį sprendimą paliko nepakeistą, konstatavęs, kad pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, jog jos 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymas yra naujas prašymas ir turi būti iš naujo nagrinėjamas bei pan., yra nepagrįsti ir neteisingi, dėl ko atmetami.

30. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. sausio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eP-90-502/2021 atnaujino procesą administracinėje byloje dėl padaryto materialiosios teisės normos aiškinimo ir / ar taikymo, konkrečiai – dėl VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto taikymo byloje, taip pat ir dėl Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies tinkamo taikymo.

31. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad bylos, kurioje procesas atnaujintas, ypatybė yra ta, kad nagrinėjant tokias bylas būtina atsižvelgti į nutartyje atnaujinti procesą apibrėžtas proceso atnaujinimo ribas (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1611-662/2015; išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3771-520/2016; išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5042-556/2017). Atnaujinus procesą byloje, teismas bylą iš naujo nagrinėja neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai, t. y. teismas patikrina teismo sprendimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą ta apimtimi ir tokiais pagrindais, kurie yra nustatyti teismo nutartyje atnaujinti procesą (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-993/2014; išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1433-146/2015; išplėstinės teisėjų kolegijos 2021 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. R-14-1062/2021; išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1116-602/2022). Faktinės bylos aplinkybės, nagrinėjant pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą atnaujintą administracinę bylą, analizuojamos tiek, kiek tai būtina nustatyti, ar teisingai pritaikytos materialiosios teisės normos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-1198/2006; išplėstinės teisėjų kolegijos 2021 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. R-14-1062/2021).

32. Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eP-90-502/2021, procesas šioje byloje atnaujintas konstatavus, kad nagrinėjamu atveju susiklostė tokia situacija, kai dėl pareiškėjos 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymo, kuris buvo adresuotas VSDFV Vilniaus skyriui, kompetentingas subjektas – t. y. VSDFV Vilniaus skyrius nepriėmė jokio sprendimo, ką iš esmės turėjo padaryti vadovaudamasis VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punktu, o minėtą prašymą, įvertinęs jį kaip skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. sprendimo, persiuntė nagrinėti VSDFV Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje nustatyta privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, nors pareiškėja 2019 m. rugsėjo 13 d. prašyme ir neprašė panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. sprendimo. Apeliacinės instancijos teismas 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartyje konstatavo, kad pareiškėja dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu 2019 m. rugsėjo 13 d. inicijavo pakartotinę administracinę procedūrą, dėl kurios yra priimtas minėtas VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. sprendimas, kuris teisės aktų nustatyta tvarka nėra nuginčytas ir yra įsiteisėjęs. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eP-90-502/2021 konstatuota, jog apeliacinės instancijos teismas neįvertino tos aplinkybės, kad pagal VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punktą nebuvo priimtas joks VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas, todėl iš esmės byloje negalėjo kilti ginčo, nagrinėtino išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka VSDFV pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalį. Taigi, šioje byloje kyla problema dėl VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto taikymo, taip pat ir dėl Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies tinkamo taikymo.

Bylai aktualus teisinis reguliavimas ir 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymo teisinės prigimties vertinimas

33. Socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnyje nustatyta, kad „Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka.“ Atitinkamai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „Skundai Fondo valdybai dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas. Skundai dėl sprendimų pensijų, rentų, šalpos išmokų, vienišo asmens išmokų ir pagal Lietuvos Respublikos profesionaliojo scenos meno įstatymą mokamų kompensacinių išmokų kūrybiniams darbuotojams skyrimo ir (ar) mokėjimo klausimais nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas. Skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, Fondo valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas. Skundų nagrinėjimo Fondo valdyboje tvarką nustato Fondo valdybos direktorius.“

34. Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Pensijų įstatymo nuostatas pensijas skiria ir moka Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos, vadovaudamosi šiuo įstatymu (šio įstatymo 40 str. 1 d.), be to, jau paskirtas ir mokamas pensijas galima patikslinti pagal Pensijų įstatymo 40 straipsnio 5 dalį, kurioje, be kita ko, nustatyta, jog jei pateikiami papildomi laikotarpių, buvusių iki pensijos paskyrimo, stažo ir (ar) darbo užmokesčio duomenys, asmens senatvės ar netekto darbingumo pensijos bendroji ir (ar) individualioji dalys nustatomos iš naujo, atsižvelgiant į papildomus stažo ir (ar) darbo užmokesčio duomenis. Paminėtina, kad kreiptis dėl pensijos paskyrimo galima prieš tris mėnesius iki teisės gauti pensiją atsiradimo arba bet kuriuo metu po teisės gauti pensiją atsiradimo (Pensijų įstatymo 41 str. 1 d.); iš esmės prašyti tikslinti paskirtą ir mokamą pensiją Pensijų įstatyme nėra numatyti terminai. Tačiau kartu ypač pažymėtina, kad sisteminis minėtų Pensijų įstatymo 40 ir 41 straipsnių normų, taip pat Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies nuostatų aiškinimas suponuoja, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai dėl pensijų paskyrimo, jų tikslinimo pirmiausiai turi būti ginčijami išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, VSDFV tokius skundus, paduotus laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų, inter alia nepraleidus apskundimo terminų, privalo išnagrinėti, o nenuginčijus tokių sprendimų, jie įgyja teisinį stabilumą, todėl pakartotinis analogiško klausimo dėl pensijos paskyrimo inicijavimas, motyvuojant jį tapačiomis aplinkybėmis, yra negalimas. Tik toks Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies nuostatų, kaip viešosios teisės, išreiškiančios privalomos išankstinės ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarkos procedūras, aiškinimas atitinka ir įstatymų leidėjo ketinimus užtikrinti pensijų skyrimo santykių stabilumą. Kita vertus, atvejai, kai atsiranda naujų teisinių ir (ar) faktinių aplinkybių, sudarančių pagrindą patikslinti paskirtas ir mokamas pensijas, t. y. taikyti Pensijų įstatymo 40 straipsnio 5 dalį, suteikia galimybę teikti naujus prašymus.

35. Šioje byloje pareiškėja siekė tikslinti jai 1998 m. gegužės 3 d. paskirtą senatvės pensiją, įtraukiant į stažą pensijai gauti darbo Rusijos Federacijoje laikotarpį nuo 1991 m. birželio 1 d. iki 1998 m. kovo 2 d., tačiau VSDFV Vilniaus skyrius 2015 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. (10.1) 3-113742 atsisakė tenkinti šį pareiškėjos prašymą, o tuo pačiu atsisakė įtraukti minėtą laikotarpį į pareiškėjos stažą ir perskaičiuoti nuo 1998 m. gegužės 3 d. paskirtą senatvės pensiją. Pažymėtina, kad pareiškėja 2019 m. rugsėjo 13 d. prašyme vėl prašė tikslinti jai 1998 m. gegužės 3 d. paskirtą senatvės pensiją, įtraukiant į stažą pensijai gauti darbo Rusijos Federacijoje laikotarpį nuo 1991 m. birželio 1 d. iki 1998 m. kovo 2 d., kartu šio prašymo 1 ir 2 punktuose, kurie sudaro didžiąją minėto prašymo turinio dalį, nurodydama nesutikimo su VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. (10.1) 3-113742 argumentus.

Taigi, nors 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymas pačios pareiškėjos vadinamas „prašymu“, tačiau iš jo turinio, jo 1 ir 2 punktų, matyti, kad tai yra skundas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. sprendimo Nr. (10.1) 3-113742, kuriame kartu pakartojamas dar 2015 m. teiktas prašymas. Be to, kad pareiškėjos 2019 m. rugsėjo 13 d. kreipimesi pakartojamas dar 2015 m. teiktas prašymas, dėstomi išsamūs nesutikimo su VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. (10.1) 3-113742 argumentai (tai, kad sprendime išdėstyta pozicija yra diskriminacinio pobūdžio ir prieštaraujanti administracinių teismų praktikai), pareiškėja nepateikė jokių papildomų laikotarpių, buvusių iki pensijos paskyrimo, stažo ir (ar) darbo užmokesčio duomenų, kitaip tariant – naujų įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad buvo pagrindas vadovautis anksčiau minėta Pensijų įstatymo 40 straipsnio 5 dalimi, reglamentuojančia asmens senatvės ar netekto darbingumo pensijos bendrosios ir (ar) individualiosios dalių nustatymą iš naujo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad asmens kreipimosi į viešojo administravimo subjektą forma nustatoma, atsižvelgiant (vertinant) į tokio kreipimosi turinį, o ne jo pavadinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1252/2012, 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2918/2012, 2012 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-2452/2012, 2014 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-494/2014; 2021 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3113-629/2021).

36. Išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad tiek viešojo administravimo institucija VSDFV, tiek pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai vertino, jog 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymo teisinė prigimtis yra skundas.

Dėl Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies ir VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto taikymo

37. VSDFV 2019 m. lapkričio 12 d. sprendime Nr. (6.5E) I-7960 pareiškėjos 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymą paliko nenagrinėtu, tai motyvuojant tuo, kad pareiškėja yra praleidusi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą ginčyti VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. (10.1) 3-113742. Šioje nutartyje konstatavus, kad 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymo teisinė prigimtis yra skundas, konstatuotina, kad tiek viešojo administravimo institucija VSDFV, tiek pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies normą, be kita ko, reiškiančią, kad skundai yra nagrinėjami tik tada, kai yra pateikti nustatytu terminu (arba tas terminas yra atnaujintas); priešingu atveju, skundai nėra nagrinėjami.

Šioje byloje apeliacinės instancijos teismo pacituota VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto (2016 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XII-2779 redakcija) nuostata „Prašymas ar skundas viešojo administravimo subjekto vadovo arba jo įgalioto pareigūno ar valstybės tarnautojo sprendimu gali būti nenagrinėjamas: jeigu paaiškėja, kad tuo pačiu klausimu atsakymą yra pateikęs arba sprendimą yra priėmęs viešojo administravimo subjektas, į kurį kreiptasi, arba kitas kompetentingas viešojo administravimo subjektas ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu ar ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą“ netaikytina, tačiau jos ydingas ir perteklinis citavimas neturi teisinės reikšmės iš esmės teisėtai ir pagrįstai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. eA-1483-552/2021 (laikytina, kad nurodant bylos numerį buvo padarytas rašymo apsirikimas, nes bylos numeris pagal Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis yra Nr. eA-1483-438/2021).

Viešojo administravimo įstatymas šiuo atveju yra lex generalis, o Valstybinio socialinio draudimo įstatymas – lex specialis. Tai reiškia, kad Viešojo administravimo įstatymas yra taikomas tiek, kiek ginčui aktualių klausimų nereguliuoja Valstybinio socialinio draudimo įstatymo normos (taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-224/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-3361/2011 ir kt.). Teisės doktrinoje galioja teisės normų kolizijos įveikimo taisyklė, pagal kurią specialioji norma nugali bendrąją (lot. lex specialis derogat generali).

38. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartis iš esmės yra teisinga.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 165 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. M. prašymą atmesti ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1483-552/2021 (laikytina, kad nurodant bylos numerį buvo padarytas rašymo apsirikimas, nes bylos numeris pagal Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis yra Nr. eA-1483-438/2021) palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Rytis Krasauskas

Veslava Ruskan

Ernestas Spruogis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė