2022-02-23 Nr. AB-4137-3-61-3-03819-2021-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1250-261/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03819-2021-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. vasario 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. V. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja S. V. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame teismo prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2021 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. 21S30705 (toliau – ir 2021 m. spalio 12 d. sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. spalio 28 d. sprendimą 6K-1160 (toliau – ir 2021 m. spalio 28 d. sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėja skunde ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ji ir jos atstovė nurodė:

2.1. Prieglobsčio prašymas grindžia tuo, jog dėl pareiškėjos dėdės sąsajų su (duomenys neskelbtini) jai gresia persekiojimo veiksmai. Apklausos metu paaiškino, kad jos tėvas su motina mirė, kai jai buvo 6-eri ((duomenys neskelbtini) m.), ją priglaudė dėdė su teta, gyveno (duomenys neskelbtini) mieste. 2000 m. vyko karas, dėdė priklausė politinei partijai. Pasibaigus karui, dėdę išsivežė kariai, ji liko gyventi tik su teta. 2010 m. su teta persikėlė į (duomenys neskelbtini), vėliau – į (duomenys neskelbtini) miestą. Sugrįžus į (duomenys neskelbtini) miestą, pas ją ateidavo kariai ir klausinėdavo ar ji priklauso kokiai partijai, taip pat apie motinos ir tėvo žūtį; 2011-2013 m. kariai ateidavo į namus ir klausinėjo apie dėdę, ją terorizuodavo. Vieną dieną kariai ją išsivežė į stovyklą apklausai, kur iš jos tyčiojosi, seksualiai priekabiavo, vėliau paleido. Grįžus pas tetą, apie ją kalbėjo kaimynai, ji sėdėjo namie, negalėjo išeiti į lauką, buvo izoliuota. Po šio incidento bandė nusižudyti, nemiegojo naktimis, teta ją išsiuntė į (duomenys neskelbtini) miestą, kur ji dirbo slauge.

2.2. Departamentas 2021 m. spalio 12 d. sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, išsiųsti ją į kilmės valstybę ir uždrausti atvykti 5 metams į Lietuvos Respubliką bei įvesti į 2-os kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėja, nesutikdama su Departamento 2021 m. spalio 12 d. sprendimu, skundė jį ikiteismine tvarka. Komisija 2021 m. spalio 28 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

2.3. Departamento 2021 m. spalio 12 d. sprendimas yra neišsamus ir nepagrįstas. Departamentas nevisapusiškai ir neobjektyviai atliko tyrimą, surinkti duomenys ir jų vertinimas neleidžia daryti nekvestionuotinos išvados, jog pareiškėjos prašymas dėl prieglobsčio suteikimo nėra pagrįstas.

2.4. Vertinant ginčijamų sprendimų argumentą, kad pareiškėjos pasakojimas nebuvo detalus, akcentuotina, kad pareiškėjos tėvai mirė, kai jai buvo 6-eri, todėl natūralu, jog ji apie juos nelabai ką gali papasakoti. Taip pat apklausos metu pareiškėja nurodė mananti, kad dėdė turėjo ryšį su (duomenys neskelbtini), tačiau detalizuoti jo priklausomumo ryšio negalėjo, pažymint, kad dėdė dingo, vėl gi, apie 2009-2010 m., ir pareiškėjai, kaip nepilnametei mergaitei, dėdė nepasakojo apie savo politinius įsitikinimus, juolab didžiąją dalį laiko ji praleido su teta. Be to, pareiškėja pakankamai detaliai pasakojo apie asmenis, jos atžvilgiu vykdžiusius netinkamus veiksmus – armijos kariai, tačiau negalėjo identifikuoti tokių veiksmų priežasties.

2.5. Departamentas neužtikrino pareigos surinkti naujausią, tikslią ir aktualią kilmės valstybės informaciją. Jungtinės Karalystės ataskaitoje, kuri paskelbta 2021 m. birželį, detaliai aprašomi vienišų moterų (šeimoje nesant vyrų), įsikūrusių buvusioje (duomenys neskelbtini) šiaurės ir šiaurės rytų konflikto zonoje, patiriamus smurtinius ir seksualinius veiksmus iš policijos pareigūnų, armijos karių dėl įvairių priežasčių, tačiau Departamentas šios aktualios kilmės valstybės informacijos nesurinko, tokiu būdu tinkamai neatliko vertinimo, ar pareiškėja atitinka pabėgėlio statuso kriterijus.

2.6. 2021 m. spalio 28 d. sprendime Komisija nepagrįstai nurodo, kad pareiškėjos pateikiama informacija iš nurodomo šaltinio yra neaktuali, kadangi, nors Jungtinės Karalystės ataskaita parengta 2021 m., „pareiškėjos skunde minimame šaltinyje pateikiama informacija apie moterims kylančią grėsmę patirti seksualinį smurtą, kuri cituojama iš 2017 m. išnagrinėtoje teisminėje byloje priimto procesinio sprendimo, tačiau pareiškėja savo prieglobsčio prašymo negrindė tokiomis aplinkybėmis, kad kilmės valstybės pareigūnai prieš ją naudojo ar grasino panaudoti seksualinį smurtą“. Tokia išvada yra nepagrįsta, kompleksiškai vertinant šaltinio informaciją. Jokie nauji įrodymai neindikuoja, kad moterys yra priskiriamos mažesnei rizikai patirti persekiojimo veiksmus nei vyrai, neskirstant jų į smurtinius, nesmurtinius separatistinius aktyvizmo veiksmus, pateikiant nuorodą į 2021 m. išnagrinėtoje teisminėje byloje priimtą procesinį sprendimą. Pareiškėja aiškiai nurodė, jog persekiojimo veiksmus patyrė iš karių/armijos, ką iš esmės patvirtina kilmės valstybės informacija.

2.7. Departamentas neteisėtai ir nepagrįstai nevertino individualios pareiškėjos situacijos papildomos apsaugos kontekste, todėl liko neįvertinti Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktų papildomos apsaugos suteikimo kriterijai.

2.8. Nesutinkama su Departamento 2021 m. spalio 12 d. sprendimo dalimis, kuriomis Departamentas nutarė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos ir uždraudė pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką, nusprendė įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi.

2.9. Departamentas, priimdamas sprendimą išsiųsti pareiškėją į kilmės šalį, neužtikrino prievolės savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos taikymo galimybės. Kadangi pareiškėjos prieglobsčio prašymas nebuvo tinkamai išnagrinėtas, neužtikrinus objektyvaus, išsamaus ir visapusiško tyrimo, nevertinant pareiškėjos atitikties tarptautinės apsaugos suteikimo kriterijams, todėl vien tai, kad pareiškėjos prašymas išnagrinėtas skubos tvarka (pažymint, kad iš esmės visų šiuo metu Lietuvoje pateikusių asmenų prieglobsčio prašymai nagrinėjami iš esmės skubos tvarka) ir atmestas, negali būti savaime pakankamu pagrindu pagrįsti priverstinio išsiuntimo reikalingumą. Sprendime užfiksuotas išsamus pareiškėjos pasakojimas apie patirtą persekiojimą kilmės valstybėje, kas rodo akivaizdų asmens siekį bendradarbiauti, taip pat fiksuota ir tai, kad Lietuva ir prieglobsčio prašymo pateikimas buvo pareiškėjos tikslas (paliko kilmės valstybę dėl besitęsiančio seksualinio persekiojimo), t. y. Lietuva nebuvo tranzitinė stotelė.

2.10. Nėra objektyvaus pagrindo konstatuoti egzistuojant pasislėpimo pavojui, o grįsti sprendimą vien hipotetinėmis prielaidomis nėra pagrįsta bei teisėta. Nesant pasislėpimo pavojaus, Departamentas nepagrįstai pareiškėjos atžvilgiu iš karto taikė priverstinę išsiuntimo procedūrą, t. y. priverstinis išsiuntimas taikytas formaliai, neįvertinus pareiškėjos individualios padėties.

2.11. Departamentas ir Komisija nepagrindė, kodėl yra pagrindas nukrypti nuo Kriterijų, kuriais vadovaujantis nustatomas ar sutrumpinamas draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis arba išbraukiami duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Tvarka) (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio pažeidimas). Tvarkos 10 skirsnis įtvirtina pareiškėjos atžvilgiu taikomus kriterijus ir draudimo atvykti terminus. Departamentas nepagrindė priežasties nukrypti nuo šiame skirsnyje numatytų draudimo atvykti terminų. Tvarkoje 5 metų draudimo laikotarpis skiriamas tik išimtiniais atvejais, t. y. kai asmuo išsiunčiamas ne pirmą kartą (35.4. p.), kelia grėsmę viešajai tvarkai, nes buvo nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą (38.2 p.) ir pan. Tokios išimtinės aplinkybės šiuo atveju nenustatytos. Vien tai, kad pareiškėjos prieglobsčio prašymas atmestas, negali būti savaime pakankama aplinkybe taikyti maksimalų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą.

2.12. Pareiškėjos atžvilgiu priimtas sprendimas uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nemotyvuotas nei faktinėmis aplinkybėmis, nei teisiniais argumentais, todėl yra pripažįstamas nepagrįstu bei neteisėtu. Panaikinus sprendimo dalis dėl pareiškėjos išsiuntimo bei draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, turėtų būti panaikintas ir perspėjimas, įvestas į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą.

2.13. Motyvuojamoje 2021 m. spalio 12 d. sprendimo dalyje nurodytas 5 metų laikotarpio terminas, tuo tarpu 1-ame minėto sprendimo puslapyje – 3 metai.

2.14. Pareiškėjos dėdė dingo 2009 m. Pareiškėjos apklausoje dalyvavo vertėjas vyras, todėl nebuvo sukurta saugi aplinka pareiškėjai papasakoti apie patirtą seksualinę prievartą, be to, nebuvo aiškintasi, kaip pareiškėja bandė žudytis. Departamentas pažeidė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 89 punktą, kuriame įtvirtinta pareiga Departamentui pašalinti prieštaravimus. Pareiškėjos istorija nebuvo atskleista, todėl sprendimai turi būti naikintini ir prieglobsčio prašymas nagrinėjamas iš naujo.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime ir jo atstovė pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė:

3.1. Pareiškėja savo prieglobsčio prašymą grindė tuo, jog kilmės šalyje ji yra nuolat persekiojama armijos vyrų, t. y. buvo persekiojama kasdien 2011-2013 m., taip pat persekiojama po 2020 m. politinių partijų pasikeitimo šalyje. Pareiškėja šio savo pasakojimo negalėjo pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, o pats pasakojimas pasižymėjo nenuoseklumu, buvo neišsamus, prieštaringas, jos teikiami paaiškinimai buvo padriki, prieštaringi bei keliantys pagrįstų abejonių. Pareiškėja teigė, kad jos dėdė priklausė politinei partijai, tačiau nenurodė kokiai ir plačiau šios minties neplėtojo, taip pat ji teigė, kad dėdę po karo (t. y. kai jai buvo 6 metai) išsivedė kariai ir jis į namus nebegrįžo, tačiau nenurodė jokių dėl to sekusių sankcijų ar nepatogumų. Pareiškėja persekiotojus įvardijo abstrakčiai – (duomenys neskelbtini) armija, nenurodė persekiojimo priežasties, motyvų bei tikslų būtent ją persekioti, ypatingai atsižvelgiant į tai, kad jos teta, kurios sutuoktinis, anot pareiškėjos, buvo su politika susijęs žmogus ir jo po armijos karių išsivedimo ji gyvo nebemačiusi, su jokiais persekiojimo ar terorizavimo veiksmais nebuvo susidūrusi.

3.2. Pareiškėjos pasakojimas nelogiškas, nes ji teigė gyvenusi su rūpestinga teta, kuri siekė ją apsaugoti, ieškojo giminių, kurie galėtų ją jau suaugusią priglausti, kad armijos vyrai jos neapklaustų, tačiau visus tuos metus palikdavo pareiškėją vieną namuose, o pati eidavo į laukus dirbti ir taip sudarydavo sąlygas armijos vyrams kasdien atvažiuoti į jų namus tvirkinti pareiškėją. Nelogiška ir tai, kad pareiškėja, būdama 17-19 m., visas tas dienas nepadėdavo savo tetai dirbti, kuri viena išlaikydavo šeimą, o būdavo namuose, į kuriuos kasdien atvykdavo armijos vyrai. Pareiškėjos paaiškinimas, kad teta taip darydavo, nes jai buvo labai svarbūs jos ūkio laukai, yra neįtikinantis. Pareiškėja teigė, kad armijos vyrai būtent jos klausinėjo apie jos dėdę, nors pagal surinktą kilmės valstybės informaciją, jei jos dėdė išties buvo susijęs su valdžiai oponuojančiomis jėgomis, ne pareiškėja, o jos teta turėtų sulaukti valdžios atstovų domėjimosi ja. Pareiškėja nenurodė, kad jos teta kada nors būtų sulaukusi armijos vyrų dėmesio ar būtų apklausta dėl jos sutuoktinio tariamos veiklos. Pareiškėja teigė, kad ją vieną kartą armijos vyrai išvežė į apklausą stovykloje, kurioje iš jos juokėsi, bandė priekabiauti, tačiau vėliau paleido. Po šio įvykio, anot pareiškėjos, visas kaimas apie ją kalbėjo ir ji buvo priversta izoliuotis, tačiau pareiškėja negalėjo logiškai paaiškinti, kodėl aplinkiniams nekėlė abejonių pareiškėjos reputacija dėl to, kad pas ją 3 metus iš eilės, kai namuose ji būna viena, atvyksta armijos vyrai ir ją prievartauja. Pareiškėjos pasakojimas apie tai, kad jai grįžus gyventi pas tetą 2020 m. „pradėjo vėl ateiti armijos žmonės, žmonės iš politinių partijų“ nebuvo detalus ir neatskleista tokių atėjimų priežastis, o paprašius paaiškinti pareiškėja pakeitė nuomonę ir nurodė, kad visgi ateidavo žmonės iš armijos ją engti.

3.3. Pareiškėjos pasakojimo turinys neatskleidė jokių pagrįstų motyvų armijos kariams vyrams ją persekioti – nei dėl pareiškėjos politinių pažiūrų, nei dėl jos dėdės, tėvų, ji taip pat nenurodė, kad ji persekiojama dėl savo etninės priklausomybės, nenurodė, kad jos kaime būtų persekiojami kiti žmonės ar armijos vyrai panašiai elgtųsi su kitomis kaimo moterimis, nenurodė, kad jos teta kada nors iš šių armijos vyrų būtų sulaukusi grasinimų, nepagarbaus elgesio, niekada nebuvo net jų apklausiama. Pareiškėja taip pat nurodė niekada nesikreipusi pagalbos į policiją, kas taip pat sukelia abejonių dėl jos pasakojimo apie 3 metus trukusių kasdieninių prievartavimų tikrumo, o Departamentas neturi duomenų, kad policija nenorėtų ar negalėtų pareiškėjos apginti ar šis nenoras būtų sąlygojamas konvencinių priežasčių.

3.4. Pareiškėjos teiginiai, kad ji negali grįžti, nes vienai merginai ten gyventi nesaugu, savaime nesąlygoja prieglobsčio jai suteikimo. Ji viena gyveno 2019 m., dirbo, save išlaikė, nenurodė, kad tuomet buvo susidūrusi su nepatogumais. Pareiškėjos pasakojimas taip pat nebuvo suderinamas su kilmės valstybės informacija, kuri nepatvirtina, kad (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) yra sistemiškai persekiojami. Tyrimo metu įvertinus pareiškėjos pasakojimo turinį, jo nenuoseklumą, neišsamumą, nelogiškumus, tai, kad nebuvo nustatyti tikėtini persekiotojų tikslai ir motyvai persekioti pareiškėją, pareiškėjos nenoras kreiptis į policiją ir ieškoti pagalbos savo šalyje, buvo įvertintas kaip turintis rimtų trūkumų, jam netaikomas abejonės privilegijos principas ir nelaikomas pagrįstu įrodymu. Tyrimo metu nustatyta, kad šiuo atveju „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso sąlyga nėra įvykdyta, todėl pareiškėjos nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys neprilygsta „persekiojimui“ ir nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės dėl pareiškėjos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

3.5. Departamentas surinko ir ginčijamame sprendime išdėstė kilmės valstybės informaciją apie (duomenys neskelbtini) padėtį (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos pasakojimas buvo abstraktus ir pareiškėja nepateikė detalių, kurios galėtų būti patikrintos, surinkta informacija yra tinkama ir pakankama pareiškėjos pasakojimo kontekste. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kurie paneigtų ginčijamame sprendime daromas išvadas. Nors pareiškėja skunde savo išvykimo iš kilmės šalies motyvus formuluoja kaip grėsmę jos seksualinei laisvei, visgi, jos prieglobsčio prašymo ir pasakojimo turinys neatspindi būtent tokios išvykimo iš kilmės valstybės priežasties. Ji nurodė bijanti apklausų bei tai, jog vienai merginai kilmės šalyje gyventi nesaugu. Pareiškėja nenurodė nuo 2019 m. susidūrusi su seksualinės laisvės grėsme, taip pat nenurodė, kad per jos apklausą stovykloje ji buvo prievartaujama, todėl pareiškėjos baimė apklausas sieti su prievartavimais yra subjektyvi ir nepagrįsta. Tarptautinė apsauga (prieglobstis ar papildoma apsauga) asmeniui suteikiama nuo jam gresiančių veiksmų, o ne nuo tų, kuriuos jis jau yra patyręs, kadangi neįmanoma apsaugoti žmogaus nuo to, kas jau įvyko, t. y. prieglobsčio paskirtis yra būtent apsaugoti nuo ateityje gresiančių veiksmų, o ne „kompensuoti“ už tai, ko jau negalima pakeisti.

3.6. Pareiškėjos atveju buvo atliktas perspektyvinis vertinimas siekiant nustatyti, ar jai kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, bei pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjos deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta.

3.7. Pareiškėjos cituojamas šaltinis – 2021 m. Jungtinės Karalystės ataskaita – nepatvirtina, kad situacija pareiškėjos kilmės šalyje yra pablogėjusi lyginant su Departamento surinkta kilmės valstybės informacija ir kad 2021 m. moterys (duomenys neskelbtini) patiria sisteminį seksualinį smurtą iš valstybės pareigūnų. Be to, pareiškėjos minimame šaltinyje pateikiama informacija apie moterims kylančią grėsmę patirti seksualinį smurtą cituojama iš Jungtinėje Karalystėje 2017 m. išnagrinėtoje teisminėje byloje priimto procesinio sprendimo, kuriame pateikiama 2013-2016 m. informacija apie moterų, kurių giminaičiai susiję su (duomenys neskelbtini), padėtį, nes tai buvo aktualu ataskaitoje paminėtoje byloje. Todėl pareiškėjos paminėta ataskaita negali būti laikoma aktualia.

3.8. Departamento surinkta kilmės valstybės informacija taip pat patvirtina, jog dar 2015 m. informacija apie (duomenys neskelbtini) šeimos narių persekiojimą buvo plačiai aptariama žiniasklaidoje, kas neprieštarauja pareiškėjos minimos Jungtinės Karalystės 2017 m. teisminės bylos išvadoms. Jokių kitų panašių bylų nuo 2017 m. Jungtinės Karalystės 2021 m. birželio mėnesio ataskaitoje nėra nurodyta, todėl tokia vienkartinė ataskaitoje paminėta byla nepatvirtina, kad moterys (duomenys neskelbtini) iki šiol sistemiškai susiduria su šiomis grėsmėmis. Be to, cituojama informacija yra bendro pobūdžio ir nepatvirtina individualios grėsmės pareiškėjai jos kilmės valstybėje atsiradimo tikimybės.

3.9. Nei pareiškėjos nurodyta Jungtinės Karalystės ataskaita, nei apklausos metu nurodytos aplinkybės, nei Departamento surinkta pareiškėjos kilmės valstybės informacija nepagrindžia, kad pareiškėjai dėl jos asmeninių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų) kyla individualaus pobūdžio grėsmė susidurti su persekiojimo veiksmais savo kilmės šalyje.

3.10. Kadangi be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėja nenurodė kitų kilmės valstybėje jai kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės buvo vertinamos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Nei pareiškėjos pasakojimas, nei kilmės valstybės informacija nesudarė pagrindo spręsti, jog yra pagrįsta tikimybė, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Pareiškėja yra jauna ir išsilavinusi moteris (pareiškėja teigė, kad yra baigusi studijas), todėl ji turi galimybę įsikurti saugesnėje ir labiau išsivysčiusioje kilmės valstybės teritorijoje.

3.11. Į Lietuvos Respubliką pareiškėja atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis neleistinoje vietoje kirtusi Lietuvos Respublikos valstybės sieną, su savimi neturėjo asmens dokumentų, prieglobsčio pasiprašė tik sulaikyta pareigūnų. Aplinkybių visuma leidžia pareiškėjos veiksmus vertinti kaip keliančius nelegalios migracijos grėsmę ateityje. Pareiškėjos atveju nelegalios migracijos grėsmė susijusi ne tik su Lietuvos Respublika, bet ir su kitomis Šengeno erdvės valstybėmis. Ši grėsmė pagrįsta pačios pareiškėjos faktiniu sąmoningu elgesiu, t. y. konkrečiais duomenimis, o ne bendro pobūdžio spėjimais. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjos tikslas. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog pareiškėja vengdama grąžinimo gali pasislėpti.

3.12. Iki ginčijamo sprendimo priėmimo pareiškėja nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Jei pareiškėja nori savanoriškai grįžti, ji gali kreiptis į Departamentą ar Valstybės sienos apsaugos tarnybą, t. y. jei pareiškėja pateiks prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, tokiu būdu bus inicijuota procedūra, kurios metu šis klausimas ir bus išspręstas.

3.13. Pareiškėja neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jos prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Pareiškėja taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Be to, pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Taigi, priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti ginčijamame sprendime.

3.14. Pareiškėjos istorija nebuvo įtikinama, nes neįtikinama, kad pareiškėja nėjo savo tetai padėti dirbti laukuose. Be to, pareiškėja visai kitaip grindė savo prieglobsčio prašymą, t. y. nebuvo nurodžiusi nieko apie seksualinę prievartą. Apklausos metu pareiškėja nurodė, jog teta nebuvo kariškių apklausinėjama, o teismo posėdžio metu poziciją pakeitė. Nėra jokių įrodymų ir nėra kaip iširti pareiškėjos nurodytos aplinkybės dėl bandymo žudytis. Pareiškėja pasirinko bandymo žudytis būdą – gerti vaistų. Be to, mažai tikėtina, kad pareiškėja negalėjo persikelti gyventi į kitą vietą. Pareiškėjos apklausą vykdė pareigūnė moteris, o viena vertėja, kuri ir vertė iš (duomenys neskelbtini) į anglų kalbą, buvo moteris. Pareiškėja jokių nušalinimų šiai sudėčiai nereiškė ir neatrodė susijaudinusi apklausos metu. Teismo posėdyje irgi dalyvavo vertėjas vyras ir vertėja moteris, tačiau pareiškėja nušalinimų dėl vyriškos lyties vertėjo nereiškė, todėl nesutinkama, kad pareiškėjai nebuvo sudaryta saugi aplinka vykusios apklausos metu.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 10 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Departamento 2021 m. spalio 12 d. sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“ bei atitinkamai pakeitė Komisijos 2021 m. spalio 28 d. sprendimo dalį dėl Departamento 2021 m. spalio 12 d. sprendimo Nr. 21S30705 rezoliucinės dalies 3 punkto, priteisė pareiškėjai iš atsakovo Departamento 84,13 Eur bylinėjimosi išlaidų, kitus pareiškėjos skundo reikalavimus atmetė.

5. Teismas, be kita ko, nustatęs, kad pareiškėja Lietuvos Respublikos sieną kirto 2021 m. rugpjūčio 2 d., 2021 m. rugpjūčio 19 d. pateikė prieglobsčio prašymą, asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų prieglobsčio prašytoja nepateikė, vertino pareiškėjos 2021 m. spalio 7 d. Departamente atliktoje apklausoje pateiktus paaiškinimus bei akcentavo ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, nurodyta Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ 1 straipsnio A dalyje, Tvarkos aprašo 99 punkte, citavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) išaiškinimus, aktualius prieglobsčio bylose.

6. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčo, kad pareiškėja yra kilusi iš (duomenys neskelbtini) ir yra už savo kilmės valstybės ribų, nėra. Pareiškėja teigia, kad prieglobstis jai turi būti suteiktas dėl grėsmės gyvybei. Pareiškėjos teigimu, kilmės valstybėje dėl dėdės priklausymo politinei partijai ir tėvų žūties, ji būdavo klausinėjama armijos, buvo terorizuojama, patirdavo seksualinę prievartą.

7. Teismas nustatė, kad prieglobsčio prašytoja priklauso (duomenys neskelbtini) grupei ir išpažįsta (duomenys neskelbtini). Pareiškėja jokiai politinei partijai nepriklauso. 2021 m. spalio 7 d. apklausos metu pareiškėja persekiojimą daugiausiai siejo su įvykiais, kurie įvyko prieš aštuonis ir daugiau metų. Pareiškėja nurodė, kad jos tėvai mirė, kai jai buvo 6-eri metai. Teismo posėdžio metu pareiškėja nurodė, jog jos dėdė dingo 2009 m. Būtent su šiais asmenimis pareiškėja siejo savo istoriją. Pareiškėja 2021 m. spalio 7 d. apklausos metu nurodė, jog kilmės šalyje ji yra nuolat persekiojama armijos vyrų, t. y. buvo persekiojama kasdien 2011-2013 m., taip pat persekiojama po 2020 m. politinių partijų pasikeitimo šalyje. Pareiškėja teismo posėdyje nurodė, jog buvo persekiojama dėl dėdės, tačiau apklausos teismo posėdžio metu šio savo pasakojimo negalėjo pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, o pats pasakojimas pasižymėjo nenuoseklumu, buvo neišsamus, prieštaringas, jos teikiami paaiškinimai buvo padriki bei keliantys pagrįstų abejonių.

8. Teismas atkreipė dėmesį, kad nors pareiškėja teigė, jog jos dėdė priklausė politinei partijai, tačiau nei teismo posėdžio metu, nei apklausoje nenurodė kokiai. Taip pat ji teigė, kad dėdę po karo (teismo posėdžio metu patikslino, jog 2009 m.) išsivedė kariai ir jis į namus nebegrįžo, tačiau nenurodė, kad dėl to ji būtų patyrusi kokių nors sankcijų ar nepatogumų. Pareiškėja armijos vyrų apklausinėjimą sieja su jos dėde, tačiau, jei jos dėdė buvo susijęs su valdžiai oponuojančiomis jėgomis, ne pareiškėja, o jos teta turėtų sulaukti valdžios atstovų domėjimosi ja. Pareiškėja persekiotojus įvardijo abstrakčiai – (duomenys neskelbtini) armija, nenurodė persekiojimo priežasties, motyvų bei tikslų būtent ją persekioti, apklausos metu pareiškėja neminėjo, jog jos teta būtų patyrusi persekiojimą iš (duomenys neskelbtini) armijos, tačiau teismo posėdyje pakeitė poziciją ir teigė, jog teta irgi patyrė persekiojimą. Toks pareiškėjos pozicijos keitimas negali būti laikomas visiškai nuoširdžiu, jos pasakojimas nebuvo nuoseklus ir pakankamai detalus.

9. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjos 2021 m. spalio 7 d. apklausos pasakojimas nelogiškas, nes nors pareiškėja nurodo, kad jos teta siekė ją apsaugoti, ieškojo giminių, kurie galėtų ją jau suaugusią priglausti, kad armijos vyrai jos neapklaustų, tačiau tuo pačiu metu pareiškėja teigia priešingas aplinkybes dėl tetos elgesio, kad teta visus tuos metus palikdavo pareiškėją vieną namuose, o pati eidavo į laukus dirbti ir taip sudarydavo sąlygas armijos vyrams kasdien atvažiuoti į jų namus tvirkinti pareiškėją. Neįtikinama ir tai, jog pati pareiškėja nėjo padėti tetai laukuose. Be to, pareiškėja apklausos metu nurodė, kad niekada nesikreipė pagalbos į policiją, o tai taip pat sukelia abejonių dėl pasakojimo tikrumo, kadangi pareiškėjos tariamai patirta prievarta truko ilgą laiką. Pareiškėja prieš kreipiantis tarptautinės apsaugos, savo teisėtus interesus turėjo ir galėjo ginti savo kilmės šalyje, tačiau tokia teise nesinaudojo.

10. Teismas Tvarkos aprašo 89 punkte nustatytų reikalavimų kontekste vertino, kad pareiškėjai apklausos metu buvo sudarytos galimybės pateikti visą turimą informaciją ir įrodymus, sudarytos galimybės pašalinti prieštaringumus ir netikslumus, tačiau pareiškėja nei 2021 m. spalio 7 d. apklausos metu, nei skunde, nei teismo posėdyje savo pasakojimo prieštaravimų ir nenuoseklumų nepašalino.

11. Teismas, vertindamas pareiškėjos atstovės teismo posėdžio metu išsakytą argumentą, jog pareiškėjos apklausoje dalyvavo vertėjas vyras ir todėl nebuvo sukurta saugi aplinka pareiškėjai papasakoti apie patirtą seksualinę prievartą, pabrėžė, jog iš apklausos duomenų matyti, jog pareiškėja nušalinimų vertėjams nereiškė. Apklausą vykdė Departamento atstovė moteris, apklausoje dalyvavo du vertėjai: vyras ir moteris. Vertėja, kuri vertė iš (duomenys neskelbtini) (pareiškėjai suprantama kalba) į anglų kalbą buvo moteris, o vertėjas, verčiantis iš anglų į lietuvių kalbą, buvo vyras. Iš pateikto 2021 m. spalio 7 d. apklausos garso įrašo teismas nenustatė, jog pareiškėja būtų susijaudinusi ar vengtų kalbėti. Be to, 2021 m. gruodžio 15 d. teismo posėdyje dalyvavo du vertėjai: vyras, verčiantis iš (duomenys neskelbtini) į anglų bei moteris, verčianti iš anglų į lietuvių. Pareiškėja nenurodė jokių argumentų, kad nesijaučia saugiai teikdama paaiškinimus teisme. Todėl šį pareiškėjos atstovės argumentą teismas atmetė.

12. Teismas sprendė, kad Departamentas, tyrimo metu įvertinęs pareiškėjos pasakojimo turinį, jo nenuoseklumą, neišsamumą, nelogiškumus, tai, kad nebuvo nustatyti tikėtini persekiotojų tikslai ir motyvai persekioti pareiškėją, pareiškėjos nenorą kreiptis į policiją ir ieškoti pagalbos savo šalyje, pagrįstai jį įvertino kaip turintį rimtų trūkumų, todėl pasakojimui nebuvo taikytas abejonės privilegijos principas ir jis nelaikytinas pagrįstu įrodymu.

13. Teismas, įvertinęs ginčijamo Departamento sprendimo, taip pat pareiškėjos akcentuojamos Jungtinės Karalystės ataskaitos, kuri buvo paskelbta 2021 m. birželį, turinį, sutiko su Departamento išvada, kad pareiškėjos minimas šaltinis nepatvirtina, jog situacija pareiškėjos kilmės šalyje yra pablogėjusi lyginant su Departamento surinkta kilmės valstybės informacija bei, kad 2021 m. moterys (duomenys neskelbtini) patiria sisteminį seksualinį smurtą iš valstybės pareigūnų. Pareiškėjos minimame šaltinyje pateikiama informacija apie moterims kylančią grėsmę patirti seksualinį smurtą, cituojama iš Jungtinėje Karalystėje 2017 m. išnagrinėtoje teisminėje byloje priimto procesinio sprendimo, kuriame pateikiama 2013-2016 m. informacija apie moterų, kurių giminaičiai susiję su (duomenys neskelbtini), padėtį. Ataskaitos turinys ir padarytos išvados remiasi įvykiais, kurie įvyko iki 2017 m., be minimos 2017 m. išnagrinėtos bylos, daugiau panašių bylų nėra nurodyta, todėl tokia vienkartinė ataskaitoje paminėta byla nepatvirtina, kad moterys (duomenys neskelbtini) iki šiol sistemiškai susiduria su seksualinio smurto grėsme. Pareiškėjos nurodoma informacija yra bendro pobūdžio ir nepatvirtina individualios grėsmės pareiškėjai jos kilmės valstybėje atsiradimo tikimybės. Teismas pabrėžė, kad galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę.

14. Teismas vertino, kad Departamentas, priimdamas 2021 m. spalio 12 d. sprendimą, vadovavosi naujausia prieinama informacija apie prieglobsčio prašytojos kilmės valstybę: (duomenys neskelbtini) padėtį, problemas, su kuriomis jie susiduria savo šalyje, tarp jų – diskriminacijos apraiškas skirtingose sferose, galimybes gauti išsimokslinimą, darbą, turėti būstą, COVID-19 pandemijos poveikį finansinėmis galimybėmis, kylančius konfliktus su kitais šalies gyventojais, valstybinių tarnybų požiūrį į buvusius (duomenys neskelbtini) ir jų atžvilgiu taikomas priemones, taip pat požiūrį į (duomenys neskelbtini) narius, kurie įsitraukę į nusikalstamas veiklas arba kurių šeimos nariai, būdami užsienyje, aktyviai veikia politiniais klausimais, pavyzdžiui, reikalaudami teisingumo karo aukoms.

15. Teismas pažymėjo, kad Departamentas, tirdamas prieglobsčio prašytojos individualią situaciją, rėmėsi tiek oficialiais šaltiniais – Amnesty International ataskaita už 2020 ataskaitinius metus (parengta 2021 m. balandžio mėn.), 2020 m. Jungtinės Karalystės vidaus reikalų biuro ataskaita, 2020 m. Kanados imigrantų ir pabėgėlių tarybos ataskaita, tiek neoficialia, bet aktualia ir naujausia informacija (įvairiais straipsniais), atsižvelgė į informaciją apie (duomenys neskelbtini) padėtį skirtingais laikotarpiais, t. y. iki 2015 m., po 2015 m., kada jiems atsirado daugiau laisvių ir galimybių šalyje, tiek po 2018 m. (duomenys neskelbtini) partijai laimėjus rinkimus. Todėl teismas vertino, kad pareiškėjos skundo argumentas, jog Departamentas nesurinko visos informacijos apie pareiškėjos kilmės šalį, yra nepagrįstas.

16. Teismas priėjo prie išvados, kad Departamentas surinko išsamią informaciją apie kilmės valstybę ir tinkamai įvertino prieglobsčio prašytojos pateiktą informaciją kilmės valstybėje turimos informacijos kontekste. Departamento surinktos informacijos visuma bei pareiškėjos papasakota istorija tiek apklausos metu Departamente, tiek teismo posėdžio metu, nepagrindžia tikimybės, jog (duomenys neskelbtini) prieglobsčio prašytojai gresia persekiojimas. Pareiškėjos deklaruojama baimė šiuo aspektu negali būti laikoma „visiškai pagrįsta“. Departamento surinkta informacija taip pat nepagrindžia tikimybės, jog prieglobsčio prašytoja dėl savo socialinės padėties gali patirti persekiojimą. Todėl užsienietės baimė patirti šiuos veiksmus dėl socialinės padėties taip pat nėra visiškai pagrįsta. Pareiškėjos subjektyvios prielaidos nėra pagrįstos jokiais objektyviais įrodymais. Kitų aplinkybių, kurios sąlygotų pavojų jos gyvybei, prieglobsčio prašytoja nenurodė. Dėl to pareiškėjos baimė patirti persekiojimą nelaikytina visiškai pagrįsta ir visiškai pagrįstos baimės pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta. Prieglobsčio prašytoja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl Departamentas pagrįstai atsisakė pareiškėjai suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.

17. Teismas nenustatė, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu vyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl pareiškėjos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto sąlygotas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytoja turėtų būti suteikta papildoma apsauga. Nėra pagrindo išvadai, kad išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, ji bus kankinama, su ja bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jos orumas ar ji bus tokiu būdu baudžiama. Duomenų, jog pareiškėjai kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar jai gali būti įvykdyta mirties bausmė, nėra. Pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose. Teismas konstatavo, kad Departamentas padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjai suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo.

18. Teismas pažymėjo, kad Departamentas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjos nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jo priimti, kontekste. Departamento atliktas pareiškėjos nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Bylos duomenys patvirtina, kad Departamentas, prieš priimdamas skundžiamą sprendimą dėl prieglobsčio nesuteikimo, ėmėsi protingų priemonių išklausyti pareiškėją, tinkamai įvertino pareiškėjos paaiškinimus ir, atsižvelgdamas į juos, surinko visą naujausią informaciją apie kilmės valstybę. Departamentas, atlikdamas vertinimą, Tvarkos aprašo nuostatų nepažeidė.

19. Teismas vertino Departamento 2021 m. spalio 12 d. sprendimo dalies išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) ir uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos motyvų ir išvadų pagrįstumą, vadovavosi 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) 6 straipsnio 1 dalimi, 7 straipsnio 4 dalimi ir nesutiko su Departamento išvada, jog pareiškėjos atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jos padarytam pažeidimui.

20. Teismas nurodė, kad pagal Tvarkos dešimto skirsnio nuostatas, reglamentuojančias draudimą atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį, kurio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas buvo nutrauktas arba kuriam buvo panaikintas suteiktas prieglobstis ir kuris buvo grąžintas arba išsiųstas, ir jį detalizuojantį Tvarkos 44.4.1 papunktį, nustačius dvi ir daugiau aplinkybių, nurodytų Tvarkos 44.3 papunktyje, gali būti nustatomas maksimalus 3 metų draudimo atvykti terminas. Kai užsienietis atitinka Tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga (Tvarkos 5 punktas).

21. Teismas vertino, kad Departamento 2021 m. spalio 12 d. sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. 5 metus. Byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėja praeityje būtų pažeidusi atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekusi nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padariusi kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėja būtų išsiunčiama jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų daryti įtaką maksimalaus draudimo atvykti termino taikymui.

22. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos pateiktas prašymas suteikti prieglobstį išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka bei pareiškėja Lietuvos Respublikos sieną kirto neturėdama asmens tapatybės patvirtinančių dokumentų, taip galimai siekdama apsunkti pareiškėjos tapatybės nustatymą ir grąžinimą. Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėja atitinka dvi aplinkybes, nurodytas Tvarkos 44.3 papunktyje. Todėl konstatavo, kad Departamento 2021 m. spalio 12 d. sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra akivaizdžiai nepagrįsta ir neproporcinga, todėl keistina, nustatant, kad pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

23. Teismas nustatė, kad 2021 m. spalio 12 d. sprendime nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

24. Teismas, vadovaudamasis ginčui aktualios redakcijos Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės), 15 punktu, 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 ir 25 straipsniais, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjos atžvilgiu taikomas draudimas atvykti jai ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje, sprendė, kad pareiškėjos asmens duomenys iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai.

25. Teismas atmetė pareiškėjos argumentą, kad motyvuojamoje 2021 m. spalio 12 d. sprendimo dalyje nurodytas 5 metų laikotarpio terminas, tuo tarpu rezoliucinėje dalyje nurodytas 3 metų terminas. Iš 2021 m. spalio 12 sprendimo motyvuojamosios dalies „Dėl draudimo atvykti“ teismas nustatė, kad dėl laikotarpio, kiek laiko pareiškėjos duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo bus teiktini C.SIS II, nepasisakyta, šis laikotarpis nustatytas rezoliucinėje 2021 m. spalio 12 d. sprendimo dalyje ir yra lygus 3 metams nuo pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

26. Teismas nenustatė pagrindų panaikinti Departamento 2021 m. spalio 12 d. sprendimą ir Komisijos 2021 m. spalio 28 d. sprendimą. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė išvestinį skundo reikalavimą įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

27. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalimi, vertino pareiškėjos bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius dokumentus bei, atsižvelgdamas į pareiškėjos patenkinto reikalavimo dalį (12,5 proc.), į pareiškėjos atstovės procesinių dokumentų pobūdį ir apimtį, į nagrinėjamos bylos sudėtingumą, konstatavo, jog pareiškėjai iš Departamento priteistina 81,25 Eur atstovavimo išlaidų suma ir 2,86 Eur žyminio mokesčio, iš viso 84,13 Eur.

III. 28. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 10 d. sprendimą ir patenkinti skundą visiškai.

29. Pareiškėja nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia šiais argumentais:

29.1. 2015 m. kovo mėn. EASO (angl. European Asylum Support Offcise) praktinėse gairėse pateiktų išaiškinimų kontekste pareiškėjos atveju seksualinės prievartos patyrimai turėjo būti įvertinti kaip aplinkybės, kurios turėjo įtakos pasakojimo detalumo trūkumui, kadangi asmenys apie traumuojančias aplinkybės nėra linkę pasakoti išsamiai ir detaliai. Be to, pareiškėjos tėvai mirė, kai jai buvo 6-eri, todėl natūralu, kad nelabai ji gali ką ir papasakoti. Apklausos metu pareiškėja nurodė mananti, kad dėdė turėjo ryšį su (duomenys neskelbtini), tačiau detalizuoti jo priklausomumo ryšio negalėjo, pažymint, kad dėdė dingo, apie 2009-2010 m., ir jai, kaip nepilnametei mergaitei, dėdė nepasakojo apie savo politinius įsitikinimus, juolab, didžiąją dalį laiko ji praleido su teta. Pareiškėja pakankamai detaliai pasakojo apie asmenis, jos atžvilgiu vykdžiusius netinkamus veiksmus – armijos karius.

29.2. Nelogiškas yra teismo pastebėjimas, jog pareiškėja apklausų metu nenurodė, kad jos teta būtų patyrusi seksualinę prievartą iš armijos vyrų, tačiau tai nurodė teismo posėdžio metu, kas liudija apie jos pasakojimo nepatikimumą. Apklausos metu pareiškėjos niekas neklausė apie jos tetos atžvilgiu vykdomą seksualinę prievartą. Visi prieglobsčio prašytojai apklausų metu yra skatinami kalbėti būtent apie savo individualų persekiojimą patvirtinančias priežastis. Teismas nepagrįstai susikoncentravo į pareiškėjos tetos darbą laukuose ir pareiškėjos įsitraukimą į tai, ryšium su jos patirta prievarta iš kariškių. Pareiškėjos teta rūpinosi ja, tačiau tai nepanaikino poreikio užtikrinti būtinųjų poreikių patenkinimą, kuris buvo realizuojamas dirbant laukuose, o pareiškėją, esant jos sudėtingai psichinei būklei, kartkartėmis palikdavo namie, kol ji dirbdavo. Nurodytos aplinkybės nepaneigia pareiškėjos pasakojimo dėl jos patirtos seksualinės prievartos iš armijos.

29.3. Atsakovas neužtikrino pareigos surinkti naujausią, tikslią ir aktualią kilmės valstybės informaciją. Jungtinės Karalystės ataskaitoje, kuri paskelbta 2021 m. birželį, detaliai aprašomi vienišų moterų (šeimoje nesant vyrų), įsikūrusių buvusioje (duomenys neskelbtini) šiaurės ir šiaurės rytų konflikto zonoje, patiriami smurtiniai ir seksualiniai veiksmai iš policijos pareigūnų, armijos karių dėl įvairių priežasčių.

29.4. Pareiškėjos pateikta Jungtinės Karalystės ataskaita atsakovo yra pripažįstama patikimu šaltiniu, t. y. jis pats remiasi šia ataskaita, tačiau pateikia nuorodą į 2020 m. šaltinį. Atsakovas pats nurodo, kad jo disponuojama kilmės valstybės informacija nei patvirtina, nei paneigia pareiškėjos prieglobsčio prašymo motyvų. Vien tai, kad 2021 m. birželio 6 d. Jungtinės Karalystės ataskaitos šaltinyje, analizuojant 2021 m. egzistuojančią moterų padėtį, pateikiamos nuorodos į senesnės datos šaltinius (2017 m. byla), neeliminuoja tame šaltinyje nustatytų faktų teisingumo, o ir jų pateikimas pakartotinai 2021 m. birželio mėnesį pateiktas būtent dėl to, kad nurodyta informacija yra vėl aktuali, vertinant 2021 m. įvykius (duomenys neskelbtini). Tiek atsakovas, tiek teismas nutyli, kad tame pačiame šaltinyje yra referuojama ir į naują 2021 m. gegužės 27 d. sprendimą, nurodant, kad situacija (duomenys neskelbtini) iš esmės pablogėjo po naujojo prezidento išrinkimo, kuris buvo gynybos sekretorius 2009 m. pilietinio karo pabaigoje. Ataskaitoje nurodoma, kad jokie nauji įrodymai neindikuoja, kad moterys yra priskiriamos mažesnei rizikai patirti persekiojimo veiksmus nei vyrai, neskirstant jų į smurtinius, nesmurtinius separatistinius aktyvizmo veiksmus. Minėta kilmės valstybės informacija yra aktuali tiek laiko, tiek sąsajumo su pareiškėjos prieglobsčio prašymo motyvais apsektais.

29.5. Pareiškėjos prieglobsčio prašymo motyvai neprieštarauja kilmės valstybės informacijai, t. y. kilmės valstybės informacija liudija apie vienišų moterų, gyvenančių be vyrų, patiriamą seksualinį smurtą iš policijos, karinių ir sukarintų valstybės agentų, ypač tos, kurios siejamos su (duomenys neskelbtini) partija. Pareiškėjos pasakojimui esant pakankamai detaliam ir jam iš esmės neprieštaraujant naujausiai ir aktualiai kilmės valstybės informacijai (Jungtinės Karalystės 2021 m. birželio mėn. ataskaita), jos pasakojimui apie patirtą persekiojimą turėjo būti taikoma abejonės privilegija ir jis pripažintas patikimu. Tikėtina, kad pareiškėjos nurodyti veiksmai kartosis, ar net didės jų intensyvumas, todėl pareiškėja turi visiškai pagrįsta baimę būti persekiojama kilmės valstybėje ir atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus.

29.6. Tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas konstatuotų, kad atsakovas pagrįstai nesuteikė pareiškėjai pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, turi būti patikrinta ir kita skundžiamo sprendimo dalis, t. y. dėl papildomos apsaugos pareiškėjai nesuteikimo. Jungtinės Karalystės 2021 m. birželio mėn. ataskaitoje išskiriami padidintos rizikos asmenų profiliai susidurti su persekiojimo veiksmais, tarp kurių ir vienišos moterys, gyvenančios be vyrų. Jos susiduria su didesne rizika patirti seksualinį smurtą iš policijos, karinių ir sukarintų valstybės agentų, ypač tos, kurios siejamos su (duomenys neskelbtini) partija. Įvertinus pareiškėjos atitiktį padidintos rizikos asmenų profiliams, atsakovas neteisėtai ir nepagrįstai nevertino individualios pareiškėjos situacijos papildomos apsaugos kontekste, todėl liko neįvertinti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose nustatyti papildomos apsaugos suteikimo kriterijai.

29.7. Atsakovo surinkti duomenys apie situaciją (duomenys neskelbtini) ir jų vertinimas neleidžia daryti nekvestionuotinos išvados, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje sąlygų ir 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų kriterijų, ir išsiuntimo į kilmės valstybę atveju ji nebus kankinama, su ja nebus žiauriai elgiamasi ar nebus žeminamas jos orumas, t. y. kad nėra tikimybės, jog pareiškėją išsiuntus į kilmės šalį nebus pažeistos jos teisės ir pagrindinės laisvės, todėl Departamento sprendimas, neatlikus išsamaus aplinkybių tyrimo, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Nei atsakovas, nei teismas nurodytų aplinkybių tinkamai neįvertino, todėl jų priimti sprendimai yra nepagrįsti, todėl naikintini.

30. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti šiais pagrindiniais argumentais:

30.1. Tvarkos aprašo 22 ir 99 punktų kontekste prašymas suteikti prieglobstį turi būti motyvuotas, prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų patikimumas vertinamas atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra pakankamai detalus, konkretus, nuoseklus, neprieštaringas. Nagrinėjamu atveju pareiškėja savo pasakojimo negalėjo pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, pasakojimas pasižymėjo nenuoseklumu, buvo neišsamus, prieštaringas, jos teikiami paaiškinimai buvo padriki, bei keliantys pagrįstų abejonių. Todėl jos pasakojimas pagrįstai nebuvo laikomas patikimu įrodymu, o jokių savo pasakojimą patvirtinančių įrodymų pareiškėja nepateikė, jos pasakojimo taip pat nepatvirtino surinkta kilmės valstybės informacija.

30.2. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybėje pareiškėjai kyla reali individualaus persekiojimo rizika dėl jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, todėl jos deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta. Jokių šias išvadas galinčių paneigti argumentų arba įrodymų pareiškėja nepateikė. Pareiškėjos įžvelgiama grėsmė yra tik hipotetinio pobūdžio ir grindžiama išimtinai tik spėlionėmis.

30.3. Departamentas surinko kilmės valstybės informaciją apie (duomenys neskelbtini) padėtį (duomenys neskelbtini). Surinkta informacija yra tinkama ir pakankama pareiškėjos pasakojimo kontekste. Nors pareiškėja skunde savo išvykimo iš kilmės šalies motyvus formuluoja kaip grėsmę jos seksualinei laisvei, visgi, jos prieglobsčio prašymo ir pasakojimo turinys neatspindi būtent tokios išvykimo iš kilmės valstybės priežasties. Pareiškėja nenurodė nuo 2019 m. susidūrusi su seksualinės laisvės grėsme, todėl pareiškėjos pozicija, baimę siejant su prievartavimais, yra subjektyvi ir nepagrįsta. Tarptautinė apsauga asmeniui suteikiama nuo jam gresiančių veiksmų, o ne nuo tų, kuriuos jis jau yra patyręs. Pareiškėjos atveju ir buvo atliktas perspektyvinis vertinimas, siekiant nustatyti, ar jai kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių.

30.4. Pareiškėjos cituojamas šaltinis – 2021 m. Jungtinės Karalystės ataskaita – nepatvirtina, kad situacija pareiškėjos kilmės šalyje yra pablogėjusi ir kad 2021 m. moterys (duomenys neskelbtini) patiria sisteminį seksualinį smurtą iš valstybės pareigūnų. Šiame šaltinyje pateikiama informacija cituojama iš Jungtinėje Karalystėje 2017 m. išnagrinėtoje teisminėje byloje priimto procesinio sprendimo, kuriame pateikiama 2013–2016 m. informacija apie moterų, kurių giminaičiai susiję su (duomenys neskelbtini), padėtį, nes tai buvo aktualu ataskaitoje paminėtoje byloje. Ataskaitos turinys ir išvados remiasi įvykiais, datuojamais iki 2017 m., ir todėl pareiškėjos atveju ši ataskaita negali būti laikoma aktualia. Pareiškėjos nurodytas 2021 m. gegužės 27 d. UK Imigracijos ir prieglobsčio rūmų sprendimas nepatvirtina pareiškėjai kylančių grėsmių. Šiame sprendime nurodyti įvykiai vyko dar iki 2007 m. Šios bylos ir pareiškėjos individuali situacija yra skirtinga. Pareiškėja cituoja ir savaip interpretuoja dalį sprendimo.

30.5. Nagrinėjamu atveju nenustatyta individualių aplinkybių, didinančių riziką susidurti su persekiojimo veiksmais, todėl pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Jokių šias išvadas galinčių paneigti argumentų pareiškėja nepateikė.

30.6. Pabėgėlių teisės nuostatos nenustato pareigos sprendžiančiai institucijai įrodinėti neiginius, nes tai būtų neįveikiama užduotis ir pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas. Vadovaujantis EŽTT išaiškinimais, dalijimasis įrodinėjimo našta prieglobsčio bylose neturi būti aiškinamas tokiu būdu, kuris reikalautų iš valstybės institucijos įrodyti priešingai, ypač jei pareiškėjo prašymas atmestas dėl pasakojimo patikimumo. Todėl tiek Departamentas, tiek teismas atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjos situacijos tyrimą ir priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus.

30.7. Skundžiamame Departamento sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Šias aplinkybes paneigiančių argumentų pareiškėja nepateikė. Be to, pažymėtina, jog pareiškėja turi teisę pateikti Departamentui ar Valstybės sienos apsaugos tarnybai prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Jei pareiškėja pateiks prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, tokiu būdu bus inicijuota procedūra, kurios metu šis klausimas ir bus išspręstas.

30.8. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti ginčijamame Departamento sprendime. Pareiškėjai draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad ji į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjos atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija galimo nustatyto maksimalaus termino. Be to, teismas sutrumpino draudimo atvykti laikotarpį.

30.9. Pareiškėja iš savo kilmės valstybės atvyko į Baltarusiją, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjos veiksmai neapibūdina jos elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad ji būtų siekusi kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje. Šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmę.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 31. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento sprendimo, kuriuo pareiškėjai nesuteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, pagrįstumo ir teisėtumo.

32. Įvertinęs Migracijos departamento surinktus duomenis, pareiškėjos apklausų ir teismo posėdžio metu pateiktus paaiškinimus atsakovo surinktos informacijos apie pareiškėjos kilmės valstybę kontekste, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjai suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo.

33. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliacinį skundą grindžia nesutikimu dėl faktinių aplinkybių vertinimo, kas apeliantės manymu nulėmė neteisėto bei nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą.

34. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjos apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

35. Dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

36. Kartu pažymėtina, kad nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-95/2012).

37. Šia apimtimi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas išdėstė argumentus, su kuriais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka, todėl tik atsakydama į apeliacinio skundo argumentus papildo pirmosios instancijos išvadas.

38. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga suteikiama, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad:

1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas;

2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija;

3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

39. Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2021 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3426-1062/2021 ir kt.).

40. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja yra kilusi iš (duomenys neskelbtini) ir prašymą suteikti prieglobstį grindžia aplinkybėmis dėl grėsmės jos gyvybei kilmės šalyje dėl dėdės priklausymo politinei partijai ir tėvų žūties.

41. Pagrįstą baimę dėl persekiojimo, kaip tai nustatyta Įstatymo 86 straipsnio 1 dalimi, lemia ne padėtis šalyje, o asmens, siekiančio pabėgėlio statuso, pareiškimai.

42. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalį, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

43. Šio ginčo atveju pareiškėja nenurodė duomenų apie dėdės veiklą politinėje partijoje ir politinius įsitikimus, dėl kurių jis buvo persekiojamas. Santykiai su dėdė, kaip nurodo pareiškėja, nutrūkę nuo 2009 metų, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėja patyria persekiojimą tokį ilgą laikotarpį ar patyria kitokią diskriminacijos formą dėl giminaičių politinės veiklos bei priklausymo socialinei grupei, kurios įsitikinimai priešingi valdžios ideologijai ir pati pareiškėja tokių asmeninių įsitikinimų nenurodo.

44. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės dėl vienišos moters seksualinio persekiojimo nėra pakankamos konstatuoti individualų persekiojimą ir tai grindžiama bendra padėtimi šalyje, kaip tokia persekiojimo forma. Pareiškėjos, kaip vienišos moters diskriminacija, nėra grindžiama kitais ribojimais, paneigiančias jos teises užsiimti veiklą pragyvenimui ar naudotis kitomis būtinomis galimybėmis (išsilavinimo, medicininio aptarnavimo, išpažinti religiją ir pan.), todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėja patyrė realią individualią persiekiojimo baimę.

45. Pareiškėja nurodo, kad negali grįžti į kilmės šalį dėl jos galimo persekiojimo, kildinamo iš jos ryšio su (duomenys neskelbtini) partija.

46. Pagal EŽTT praktiką, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, prieglobsčio bylose turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

47. Kaip minėta, toks pareiškėjos nurodomas ryšys nėra pakankamas pagrindas pretenduoti į pabėgėlio statusą bei papildomą apsaugą (žr. nutarties 43 dalį). Taip pat nurodytos aplinkybės nepatvirtina, kad vyriausybei gali kilti nepasitikėjimas dėl pareiškėjos lojalumo ir kad jai grižus į kilmės šalį ji gali būti persekiojamą.

48. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos abstraktūs teiginiai dėl kilmės šalyje jai tariamai gresiančio pavojaus, nesant kitų tariamą grėsmę pagrindžiančių duomenų ir aplinkybių, nėra pakankami pagrįsti pareiškėjai galbūt galinčią kilti grėsmę. Nei prašymo dėl prieglobsčio pateikimo ir nagrinėjimo Migracijos departamente metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu pareiškėja nenurodė duomenų, patvirtinančių, kad kilmės valstybėje ji buvo individualiai persekiojama ir tokios informacijos pateikimo galimybės ribojimai nėra nustatyti.

49. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas išsamiai ir visapusiškai įvertino sprendimo dėl papildomos apsaugos pareiškėjai suteikimo priėmimui reikšmingas aplinkybes, pilnai ir visapusiškai ištyrė aplinkybes dėl pareiškėjos atitikties Įstatymo 87 straipsnio reikalavimams bei saugumo situaciją kilmės šalyje ir pagrįstai konstatavo, kad realios grėsmės padėtis kilmės šalyje pareiškėjai nekelia, todėl priėmė pagrįstą sprendimą nesuteikti pareiškėjai papildomos apsaugos.

50. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą išnagrinėjo pilnai ir atsakė į visus skundo argumentus. Teismo išvados yra aiškios ir pakankamos teismo sprendimui priimti, įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų bei klaidų nėra, todėl nustatytas faktines aplinkybes vertinti kitaip, nei kaip įvertino pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo. Teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, priėmė teisėta bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, todėl naikinti jį pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos S. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Dalia Višinskienė