2019-10-16 Nr. AB-19765-3-61-3-01929-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1054-442/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01929-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 29.1.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo žemės ūkio bendrovės „Žemelė“ skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas žemės ūkio bendrovė (toliau – ir ŽŪB) „Žemelė“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Agentūra) 2017 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. SKP-35 (toliau – ir 2017 m. gegužės 4 d. sprendimas, ginčijamas sprendimas) ir įpareigoti Agentūrą pareiškėjui išmokėti 17 593,20 Eur, t. y. kompensuoti visą prašomą kompensuoti paramos sumą pagal mokėjimo prašymą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2012 m. vasario 1 d. tarp Agentūros ir pareiškėjo buvo sudaryta Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007–2013 metų veiksmų programos antrosios prioritetinės krypties „Akvakultūra, žvejyba vidaus vandenyse, žuvininkystės ir akvakultūros produktų perdirbimas ir rinkodara“ priemonės „Akvakultūra“ veiklos srities „Investicijos į akvakultūros įmones“ paramos sutartis Nr. 2AKV1-2-11-04 (toliau – ir Paramos sutartis). Paramos sutartyje numatyta projektą „Gamybos bazės steigimas“ Nr. 2AKVT-2-11-04 įgyvendinti penkiais etapais ir paramą suteikti šioms pareiškėjo investicijoms kompensuoti: specialaus transporto priemonių įsigijimui (N kategorijos transporto priemones (2 vnt.)) <...>.

Dar iki pasirašant sutartį Agentūra išsamiai išnagrinėjo minėtų transporto priemonių komplektaciją bei kainą, ir patvirtino jų tinkamumą paramai gauti. Agentūros Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamento Kauno paramos administravimo skyrius 2012 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu Nr. SDK-(12.192-Ka)-177 informavo pareiškėją, kad įvertino pirkimų pagal projektą dokumentus ir nurodė, kad organizuoti specializuotų transporto priemonių, skirtų žuvininkystės veiklai vykdyti (2 vnt.) pirkimai neprieštarauja Projekto vykdytojo ir (arba) partnerio, pretenduojančio gauti paramą iš Europos žuvininkystės fondo pagal Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007–2013 metų veiksmų programos priemones, prekių, paslaugų ar darbų pirkimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2008 m. birželio 13 d.

įsakymu Nr. 3D-304, (toliau – ir Pirkimų taisyklės) reikalavimams. Pareiškėjas pateikė Agentūrai 2012 m. birželio 29 d. mokėjimo prašymą, reg. Nr. 2AKV1- 2-11-04-MP001. Agentūra, teigiamai įvertinusi mokėjimo prašymą, 2012 m. rugsėjo 17 d. pareiškėjui išmokėjo 50 005,50 Eur (172 659,00 Lt) paramos sumą automobilių: N1G BB kategorijos 2 vietų rėminio „Toyota Land Cruiser“ 150 (3.0 D4D (190 AJ) pagal 2012 m. kovo 2 d. PVM sąskaitą faktūrą AUT 1006635 ir N1G BB kategorijos 2 vietų rėminio „Toyota Land Cruiser“ 150 (3.0 D4D (190AJ) pagal 2012 m. kovo 2 d.

PVM sąskaitą faktūrą AUT 1006634, įsigijimo išlaidoms kompensuoti. Agentūra, pakartotinai išnagrinėjusi mokėjimo prašymą, 2015 m. vasario 11 d. priėmė sprendimą Nr. SKP-26, kuriuo nusprendė nekompensuoti ir susigrąžinti dalį (17 593,20 Eur) išmokėtos paramos sumos. Minėtas sprendimas pareiškėjui buvo pateiktas 2015 m. kovo 19 d. raštu Nr. BR6-4125 (3.144) „Dėl skolos susidarymo ir išskaičiavimo“. Pareiškėjas nurodė, kad susipažinęs su Agentūros sprendimu ir matydamas, kad Agentūros 2015 m. vasario 11 d. sprendimas nepagrįstas objektyviomis aplinkybėmis, kreipėsi raštu į Agentūrą dėl ekspertinės išvados, kuria remiantis Agentūra priėmė minėtą sprendimą, pateikimo.

Agentūra nepateikė pareiškėjui ekspertinio konsultavimo ataskaitos priedų (komercinių pasiūlymų). Pareiškėjas nesutikdamas su Agentūros 2015 m. vasario 11 d. sprendimu pateikė skundą Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai (toliau – ir Ginčų komisija), kuri 2015 m. balandžio 23 d. priėmė sprendimą Nr. 3R-153 (AG-98/01-2014). Nesutikdamas su Ginčų komisijos sprendimu pareiškėjas pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimu jį tenkino, t. y. panaikino Agentūros 2015 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. SKP-26 ir Ginčų komisijos 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. 3R-154(AG- 98/01-2014) bei įpareigojo Agentūrą išmokėti pareiškėjui 17 593,20 Eur paramos sumą pagal 2012 m. birželio 28 d.

Investicinių veiksmų programos priemonių mokėjimo prašymą Nr.

1. Agentūra, nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, jį apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2017 m. vasario 27 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. A-31-602/2017, kuriuo Agentūros apeliacinį skundą tenkino iš dalies, t. y. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimo dalį, kuria Agentūra įpareigota išmokėti ŽŪB „Žemelė“ 17 593,20 Eur paramos sumą pagal 2012 m. birželio 28 d. Investicinių veiksmų programos priemonių mokėjimo prašymą Nr. 1, pakeitė ir pareiškėjo skundą šioje dalyje atmetė kaip nepagrįstą, kitą Agentūros apeliacinio skundo dalį atmetė.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad Agentūra 2017 m. gegužės 4 d. sprendime teigė, jog vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. A-31-602/2017, pakartotinai įvertino mokėjimo prašymą, bei priėmė sprendimą susigrąžinti dalį išmokėtos paramos sumos, t. y. 17 593,20 Eur. Tačiau, pareiškėjui nebuvo pateikta informacija apie naujai atliktą informacijos (duomenų) vertinimą, jų metodus ir t. t. Todėl, pareiškėjo teigimu, Agentūra ne tik nevykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo, bet ir teikė tikrovės neatitinkančią informaciją. Ginčijamo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą pareiškėjas iš esmės grindžia šiais argumentais:

1) Agentūra ginčijamą sprendimą priėmė ignoruodama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-424-575/2017 suformuotą praktiką, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 straipsnį bei kitas teisės aktų nuostatas, nesilaikė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo įtvirtintų viešojo administravimo principų;

2) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose byloje buvo pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymuose gausu prieštaravimų — sankcijų sistemos nurodytos Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007–2013 metų veiksmų programos administravimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. 3D-339 „Dėl Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007–2013 metų veiksmų programos administravimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Administravimo taisyklės) ir 2008 m. gegužės 23 d.

Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 3D-299 patvirtintose Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007–2013 metų veiksmų programos antrosios prioritetinės krypties „Akvakultūra, žvejyba vidaus vandenyse, žuvininkystės ir akvakultūros produktų perdirbimas ir rinkodara“ priemonės „Akvakultūra“ veiklos srities „Investicijos į akvakultūros įmones“ įgyvendinimo taisyklėse (ginčijamo akto priėmimo metu galiojusiose redakcijose) (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės) nesutampa ir nėra suderintos. Iš Įgyvendinimo taisyklių 17 ir 18.1 punktų ir Administravimo taisyklių 5.22 punkto sekė, kad finansuojamos tik būtinos išlaidos, kas pareiškėjo nuomone, prieštarauja Administravimo taisyklių 1301.1.7 punktui, nustatančiam paramos sumažinimą tik viršijus didžiausią rinkos kainą ir t. t.;

3) iš ginčijamo sprendimo neįmanoma nustatyti, kokie ekspertai atliko pakartotinę ekspertizę, nebuvo aprašyta detali tyrimo eiga, kiekių skaičiavimas, įkainio parinkimas ir panaudojimas, neaišku kaip gautos išvados. Byloje nebuvo duomenų, kad Agentūra atliko išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę, nors sprendime rašė, kad atliko, bet nerašė, kas atliko, neaišku ar darbuotojas turi specialių žinių, kokius naudojo metodus, nebuvo aprašyta tyrimo eiga. Sprendime nenurodyta, ar buvo samdomi ekspertai, ar tik aprašyta ankstesnio ekspertinio užsakymo chronologija, ir nepateikta tyrimo detali eiga, ir t. t.

4) Atsakovas ginčijamame sprendime net nepaminėjo Administravimo taisyklių 1301.1.7 punkto, ir jo netaikė bei nemotyvavo. Administravimo taisyklių 1301.1.7 punkte nustatyta, kad Agentūra, norėdama taikyti paramos sumažinimo sankciją turėjo suformuluoti užduotį ekspertams, kad jie nustatytų didžiausią rinkos kainą investicijai. Pareiškėjo teigimu, Agentūra tokios užduoties ekspertams nesuformulavo. Kad ekspertai nustatinėjo vidutinę rinkos kainą patvirtino 2014 m. lapkričio 28 d. UAB „Civitta“ Ekspertinio konsultavimo ataskaitoje Nr. C-45 pacituota užduotis – suteikti pakartotinę ekspertinę konsultaciją dėl investicijų, numatytų bendrovės Projekte pagal Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007–2013 metų veiksmų programos antrosios prioritetinės krypties „Akvakultūra, žvejyba vidaus vandenyse, žuvininkystės ir akvakultūros įmones“. Taigi, pareiškėjo teigimu, vien dėl šios aplinkybės ginčijamas sprendimas buvo neteisėtas ir nepagrįstas;

5) ginčijamas sprendimas neatitiko Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio, kadangi jame tik nurodyta, jog ekspertizės metu nustatyta darbų rinkos kaina. Pareiškėjas pažymėjo, kad jam 2015 m. kovo 5 d. raštu paprašius Agentūros pateikti įrodymus, jie nebuvo pateikti. Todėl, pareiškėjas teigė, kad Agentūra pati neturi faktinių aplinkybių (įrodymų), kuriomis grindžia ginčijamą sprendimą, o jis priimtas remiantis prielaidomis. Pareiškėjas tvirtino, kad įvykdė pirkimą taip, kaip tai reikalavo pirkimo taisyklės;

6) ginčijamas sprendimas nepagrįstas, neteisėtas bei naikintinas ir dėl to, kad Agentūra netinkamai ir nevisapusiškai vertino bylos įrodymus, nes pareiškėjui nebuvo pateikti jokie įrodymai, kuriais remiantis buvo nustatyta, jog įsigytų investicijų kaina viršijo didžiausią rinkos kainą. Pareiškėjas, nesutikdamas su Agentūros nustatytais neatitikimais, neturėjo jokios galimybės įrodinėti aplinkybių dėl jo tinkamumo paramai gauti, tokiu būdu jam nebuvo užtikrinta teisė į gynybą;

7) kadangi Agentūra negalėjo pateikti įrodymų, kuriais remiantis nustatyta, jog įsigytų darbų kaina viršija didžiausią rinkos kainą, pareiškėjo teigimu, atliktas ekspertinis įvertinimas buvo informacinio, konsultacinio pobūdžio, vertintinas tik kaip prielaida ir juridinės galios neturėjo;

8) automobilių pirkimas buvo vykdomas 2012 m. sausio mėn. pradžioje, kai tuo tarpu ekspertinis kainos vertinimas buvo atliktas 2014 m. rugpjūčio mėn., t. y. ne automobilių įsigijimo momentu, bet daugiau kaip po 2 metų nuo automobilių įsigijimo, kas sąlygojo kainų pasikeitimus. Agentūra nepateikė duomenų, kad patvirtintų ginčijamame sprendime nurodytų automobilių ginčijamų kainų užfiksavimą automobilio įsigijimo momentu. Taigi, pareiškėjo nuomone, surinkti duomenys, kurių pagrindu Agentūra pritaikė pareiškėjui sankcijas, nebuvo pakankamai patikimi ir tikslūs;

9) Agentūra nevertino, kad pareiškėjas darbų pirkimą atliko laikydamasi Pirkimo taisyklių nuostatų. Agentūra sprendimu patvirtino, jog pirkimas atliktas tinkamai, investicijos įsigytos tinkamai ir mažiausia kaina, bei atitinka reikalavimus, reikalingus numatytiems projekto tikslams pasiekti, todėl nebuvo aišku, kaip dar kitaip pareiškėjas turėjo įvykdyti pirkimą;

10) Agentūra ginčijamame sprendime nenurodė konkrečios teisės akto normos, kurią pareiškėjas pažeidė. Pareiškėjo veikime / neveikime nėra pažeidimo sudėties / kaltės. Įgyvendinimo taisyklių bei Administravimo taisyklių nuostatos reglamentuoja sankcijų taikymą, kurios siejamos su paramos gavėjo konkrečiais pažeidimais. Pareiškėjo vertinimu, nesant priežastinio ryšio tarp pareiškėjo veikimo / neveikimo ir pasekmių dėl įsigytų automobilių kainos, Agentūra negalėjo vadovautis prielaidomis ir taikyti sankcijas. Pareiškėjo nuomone, padaryti pažeidimai turėjo būti neginčijamai įrodyti, neturėjo būti jokių prieštaravimų, o pateikti pakankamus ir aiškius įrodymus pareiga tenka Agentūrai;

11) atsakovas elgėsi nesąžiningai, neteisėtai, nesilaikydamas valstybės įgaliotos institucijos elgesiui taikytinų Viešojo administravimo įstatyme apibrėžtų principų. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė ir toliau patiria finansinius nuostolius (dėl minėto projekto buvo priimta daugiau neteisėtų sprendimų, kurių bendrai neišmokėta paramos suma buvo didelė).

4. Atsakovas Agentūra atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. 3D-6, pareiškėjui teisės aktuose ir Paramos sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis kompensuojama iki 1 000 110,63 Eur (t. y. iki 60 proc.) visų tinkamų kompensuoti projekto išlaidų. Agentūra, vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, priėmė 2017 m. gegužės 4 d. sprendimą, kuriuo patikrino, ar mokėjimo prašyme pateiktos išlaidos yra pagrįstos ir atliko išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę.

Vertinant automobilio rinkos kainą buvo gauti 5 įmonių komerciniai pasiūlymai, atitinkantys reikalaujamą techninę specifikaciją (2017 m. kovo 23 d. kvietimuose pateikti pasiūlymus buvo nurodyta techninė transporto priemonių specifikacija: kategorija – N1G; galia: apie 190 AJ; pavarų dėžė – automatinė; variklis – EURO5; paruošimas žuvininkystės veiklai – taip). Vidutinė rinkos kaina buvo nustatyta į tyrimą įtraukiant tiekėjų komercinius ir analogiškos ar panašios įrangos pasiūlymus. Atlikus ekspertizę nustatyta, kad pagal pateiktą techninę specifikaciją dviejų automobilių vidutinė rinkos kaina sudaro 53 863,34 Eur (26931,67 Eur x 2 automobiliai).

Taigi, buvo nustatyta, kad išlaidų vertė, kuri bendrai sudarė 87 170,84 Eur (300 983,46 Lt) be PVM, įsigyjant automobilius pagal 2012 m. vasario 3 d. automobilių pirkimo sutartis Nr. 12/01-19/02LK ir Nr. 12/01-19/01LK, naujų 2011 m. gruodžio 30 d. kvietimuose teikti pasiūlymą atitinkančių automobilių žemiausią rinkos kainą, kuri sudarė 53 863,34 Eur be PVM automobilių įsigijimo metu, bendrai viršijo 33 307,50 Eur. Kadangi 33 307,50 Eur išlaidos nebuvo būtinos įsigyjant automobilius, jos negalėjo būti laikomos tinkamomis kompensuoti.

Atsižvelgiant į tai, Agentūra pripažino, kad tinkama kompensuoti 53 863,34 Eur vidutinė rinkos kaina sudarė automobilių įsigijimo išlaidų sumą, t. y. paramos gavėjui galėjo būti kompensuojama 32 318,00 Eur (53 863,34 Eur x 60 proc. paramos intensyvumas) automobilių įsigijimo išlaidų dalis. Negalėjo būti kompensuojama ir turėjo būti susigrąžinta 17 687,50 Eur paramos suma (50 005,50 Eur išmokėta suma – 32 318,00 Eur galima kompensuoti paramos suma), išmokėta automobilių įsigijimo išlaidoms kompensuoti. Paramos sutarties, kurios nuostatos buvo privalomos tiek pareiškėjai, tiek Agentūrai, 4.1 punktas įtvirtino, kad, išmokant paramos lėšas paramos gavėjui finansuojamos tik tos projekto išlaidos, kurios buvo būtinos projektui vykdyti, tiesiogiai susijusios su projekto vykdymu bei patirtos nuo 2007 m. sausio 1 d. ir projekto įgyvendinimo metu, kaip tai numatyta sutarties 5.1 punkte.

Paramos sutartimi pareiškėjas įsipareigojo, gavęs sprendimą dėl paramos sumažinimo, paramos neskyrimo, sutarties nutraukimo ir (arba) reikalavimo grąžinti paramą ar jos dalį, per sprendime nustatytą terminą įvykdyti sprendime išvardytus reikalavimus (19 punktas). Pagal sutarties 19.25 punktą paramos gavėjas privalėjo Agentūrai priėmus sprendimą neteikti paramos, sumažinti paramą ar nutraukti sutartį ir (arba) grąžinti jau sumokėtas paramos lėšas, šiame sprendime nustatytu laiku grąžinti paramos dalį ar visą gautą paramos sumą ir sumokėti sprendime grąžinti paramą, nurodytas palūkanas, kurių dydis nustatomas vadovaujantis Grąžintinų lėšų, susidariusių įgyvendinant Europos žuvininkystės fondo priemones, administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. balandžio 8 d. nutarimu Nr. 275 (toliau – ir Grąžintinų lėšų administravimo taisyklės), nuostatomis.

6. Atsakovo teigimu, pareiškėjo teiginiai, kad Agentūra, išmokėdama paramą, pagal pateiktus dokumentus pažeidimų nenustatė, atmestini, nes institucijų, atliekančių paramos priežiūrą, kompetencija nėra ribojama tuo, kad ankstesniame administravimo etape nebuvo nustatyta pažeidimų. Pakartotinis paramos administravimo inicijavimas nėra draudžiamas, ir pažeidimų nustatymas galimas, nors pirminiame etape ir nebuvo nustatyta neatitikimų. Teisės aktai aiškiai nustatė, kad Agentūros pareiga, gavus aktualią informaciją, imtis veiksmų, būtinų pažeidimams ištirti, o pareiškėjas negalėjo turėti teisėtų lūkesčių.

7. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nepagrįstai skunde remiasi Administravimo taisyklių 1301.1.7. papunkčio nuostata, kuri pradėjo galioti 2015 m. vasario 13 d., kadangi Paramos sutartis tarp Agentūros ir pareiškėjo sudaryta 2012 m. vasario 1 d., dėl šios priežasties Agentūra, rengdama sprendimą teisėtai ir pagrįstai vadovavosi 2011 m. gruodžio 7 d. Administravimo taisyklių redakcija. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas taikė teisės akto nuostatas, kurios nei pažeidimo padarymo metu, nei sutarties pasirašymo metu negaliojo, taip mėgindamas paneigti lex retro non agit principą. Atsakovo nuomone, ginčijamame sprendime aiškiai nurodytas pažeidimas, dėl kurio pareiškėjui taikomos sankcijos. Šiame sprendime pateiktos faktinės aplinkybės bei teisės aktų nuostatos, kurias pažeidė pareiškėjas bei kuriomis vadovaujantis jam buvo paskirta ir apskaičiuota sankcija. Ginčijamame sprendime nuosekliai išdėstyti motyvai, kuriais remdamasi Agentūra fiksavo minėtą pažeidimą. Ginčijamas sprendimas pasirašytas įgalioto asmens ir paskutiniame jo lape nurodyta apskundimo tvarka. Atsižvelgiant į tai, atsakovas teigė, jog Agentūros ginčijamas sprendimas visiškai atitiko Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimu pareiškėjo ŽŪB „Žemelė“ skundą tenkino iš dalies ir panaikino 2017 m. gegužės 4 d. sprendimą. Likusioje dalyje skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas nurodė, kad šioje administracinėje byloje inter alia nustatyta, jog Agentūra priėmė 2015 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. SKP-26 „Dėl ŽŪB „Žemelė“ išmokėtos paramos pagal Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007–2013 metų veiksmų programos antrosios prioritetinės kryptie „Akvakultūra, žvejyba vidaus vandenyse, žuvininkystės ir akvakultūros produktų perdirbimas ir rinkodara“ priemonės „Akvakultūra“ veiklos srities „Investicijos į akvakultūros priemones“ dalies susigrąžinimo“, kuriame nusprendė susigrąžinti 17 593,20 Eur paramos sumą, sumokėtą automobilių įsigijimo išlaidoms kompensuoti.

Sprendimas priimtas remiantis UAB „Civitta“ ekspertizės išvadomis, kuriose nurodyta, jog paramos gavėjo sumokėta automobilių rinkos kaina yra didesnė negu vidutinė rinkos kaina, kuri buvo nustatyta pagal aštuonių tiekėjų ir gamintojų komercinius analogiškus pasiūlymus (transporto priemonė, kurios galia apie 130 AJ, variklis EURO5, pavarų dėžė automatinė, kategorija N1G, paruošta žuvininkystės veiklai vykdyti). Sprendimo priėmimo pagrindu nurodyti šie teisės aktai: Administravimo taisyklių (redakcija, galiojanti nuo 2013 m. birželio 8 d.) 5, 7.7, 84 punktai;

Įgyvendinimo taisyklių (redakcija, galiojanti nuo 2011 m. gegužės 27 d.) 17, 18.1, 66 punktai; Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių 8.1.3 punktas. Ginčų komisija 2015 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. 3R-154(AG-98/01-2014) atmetė pareiškėjo skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti Agentūros 2015 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. SKP-26 ir įpareigoti Agentūrą išmokėti pareiškėjai 2015 m. kovo 4 d. neteisėtai išskaičiuotą 17 593,20 Eur sumą. Pareiškėjas 2015 m. gegužės 13 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas:

1) panaikinti Agentūros 2015 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. SKP-26 ir Ginčų komisijos 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. 3R-154(AG-98/01-2014); 2) įpareigoti Agentūrą išmokėti pareiškėjui 2015 m. kovo 4 d. neteisėtai išskaičiuotą 17 593,20 Eur sumą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimu nusprendė pareiškėjo skundą tenkinti, panaikinti Agentūros 2015 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. SKP-26 ir Ginčų komisijos 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. 3R-154(AG-98/01-2014) ir įpareigoti Agentūrą išmokėti pareiškėjui 2015 m. kovo 4 d. neteisėtai išskaičiuotą 17 593,20 Eur sumą.

Agentūra nesutikdama su šiuo teismo sprendimu su apeliaciniu skundu kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, kuris Agentūros skundą tenkino iš dalies, t. y. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimo dalį, kuria Agentūra įpareigota išmokėti pareiškėjui 17 593,20 Eur paramos sumą pagal 2012 m. birželio 28 d. Investicinių veiksmų programos priemonių mokėjimo prašymą Nr. 1, pakeitė ir pareiškėjo skundą šioje dalyje atmetė kaip nepagrįstą, kadangi pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl įpareigojimo mokėti paramą, išsprendė klausimą, priskirtą viešojo administravimo subjekto kompetencijai.

10. Agentūra priėmė 2017 m. gegužės 4 d. sprendimą, kuriame nurodė kad vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-31-602/2017, Agentūra pakartotinai įvertino pareiškėjo Agentūrai pateiktą 2012 m. birželio 29 d. mokėjimo prašymą reg. Nr. 2AKV1-2-11-04-MP001, t. y. Agentūra patikrino, ar mokėjimo prašyme pateiktos išlaidos yra pagrįstos, ir pakartotinai atliko kainų ekspertizę.

11. Teismas nustatė, kad Agentūra, norėdama įvertinti automobilio vidutinę rinkos kainą raštu kreipėsi į aštuonias įmones, prekiaujančias automobiliais ir buvo nustatyta vidutinė rinkos kaina su PVM – 32 587,32 Eur, o be PVM – 26 931,67 Eur. Vidutinė rinkos kaina apskaičiuota pagal tiekėjų nurodytą mažiausią kainą, kadangi už tokią kainą paramos gavėjas galėjo įsigyti jo reikalavimus atitinkančią transporto priemonę. Taip Agentūra apskaičiavo ir nustatė rinkos kainą, už kurią paramos gavėjas galėjo įsigyti būtinas investicijas ir patirti būtinas išlaidas.

Teismas nustatė, kad UAB „Autotoja“ nurodė kainą, kuri yra dvigubai didesnė už UAB „Solorina“, prekiaujančios „Toyota“ markės automobiliais, kainą. Atsižvelgiant į tai, kad paramos gavėjas įsigijo automobilius iš UAB „Autotoja“, manyta, jog ši įmonė gali būti suinteresuota nurodyti kainą, neatitinkančią realios rinkos kainos, arba galėjo nurodyti kito modelio, nei buvo parduotas, bet atitinkančio techninę specifikaciją, kainas. Dėl šios priežasties Agentūra, apskaičiuodama vidutinę rinkos kainą, neįtraukė UAB „Autotoja“ nurodytos kainos.

Atlikus tiekėjų apklausos duomenų vertinimą, nustatyta, kad pagal nurodytą techninę specifikaciją dviejų automobilių vidutinė rinkos kaina sudaro 53 863,34 Eur (26 931,67 Eur x 2 automobiliai), pripažinta tinkama kompensuoti 53 863,34 Eur vidutinę rinkos kainą sudaranti automobilių įsigijimo išlaidų suma, t. y. paramos gavėjui galėjo būti kompensuojama 32 318,00 Eur (53 863,34 Eur x 60 proc. paramos intensyvumas) automobilių įsigijimo išlaidų. Taigi turėtų būti susigrąžinta 17 687,50 Eur paramos suma išmokėta automobilių įsigijimo išlaidoms kompensuoti.

Kadangi, vadovaujantis Administravimo taisyklių 113 punktu („Tarpinė vykdymo institucija projektų įgyvendinimo priežiūrą vykdo 5 metus nuo paramos sutarties pasirašymo dienos arba paramos skyrimo patvirtinimo dienos, kai paramos sutartis nepasirašoma. Per šį laikotarpį tarpinė vykdymo institucija tikrina, kaip paramos gavėjas laikosi projekte numatytų įsipareigojimų, naudodamasi atliktų patikrinimų duomenimis, paramos gavėjo pateikta ir kita informacija.“), 2017 m. vasario 1 d. baigėsi projekto kontrolės laikotarpis, todėl Agentūra negalėjo didinti susigrąžinimo sankcijos, dėl to atlikus tiekėjų apklausos duomenų vertinimą mokėjimo prašymas pervertintas ir priimtas sprendimas susigrąžinti 17 593,20 Eur paramos sumą.

Agentūra 2017 m. gegužės 5 d. raštu Nr. BR6-4651 informavo pareiškėją apie priimtą sprendimą.

12. Teismas atkreipė dėmesį, kad šioje byloje kyla ginčas, pirma, dėl ekspertizės duomenų, kuriais grindžiamas ginčijamas sprendimas, pagrįstumo ir teisingo vertinimo, ir, antra, dėl teisės aiškinimo ir taikymo. Teismas iš karto atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas buvo teisus, skunde nurodęs, jog Administravimo taisyklių 1301.1.7. papunkčio nuostata, jog „jeigu Agentūra, atlikusi ekspertizę, nustato, kad prekių, paslaugų ar darbų kaina paramos gavėjui atlikus pirkimus, yra nepagrįstai didelė, paramos gavėjui išmokama suma, neviršijanti ekspertizės išvadoje nurodytos didžiausios rinkos kainos konkrečiai investicijai“, turi būti taikoma šioje byloje. Atsakovo argumentai, kad ši nuostata negaliojo pažeidimo padarymo momentu, todėl negalėjo būti taikoma, buvo, teismo vertinimu, visiškai nepagrįsti: ši nuostata buvo apibrėžianti sankcijos skyrimo santykius, savo pobūdžiu švelninanti pareiškėjo padėtį, todėl galėjo ir privalėjo būti taikoma šioje administracinėje byloje. Teismo vertinimu, atsakovas netinkamai taikė teisės aktų nuostatas, todėl ginčijamas sprendimas šiuo aspektu buvo visiškai nepagrįstas.

13. Vertindamas ekspertizės duomenų, kuriais grindžiamas ginčijamas sprendimas, pagrįstumą, jų vertinimą, teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiasis administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2155-520/2016, atlikta teismų praktikos analize dėl individualaus administracinio akto atitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams.

14. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas net kainų tinkamai nenustatė: antai, UAB „Solorina“ savo rašte nurodė kainas, tačiau iš šio rašto neaišku, ar kainos su PVM, ar be; tokia pat situacija ir UAB „Ivuana“ rašte, tačiau ginčijamame sprendime atsakovas be jokių argumentų kainas užrašė su PVM. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad 2017 m. gegužės 4 d. sprendimas buvo priimtas netinkamai taikius ir aiškinus teisės aktų nuostatas, netinkamai nustačius faktines aplinkybes.

15. Teismas įvertinęs pareiškėjo prašymą įpareigoti Agentūrai pareiškėjui išmokėti 17 593,20 Eur, t. y. kompensuoti visą prašomą kompensuoti paramos sumą pagal mokėjimo prašymą, nurodė, kad toks reikalavimas priskirtinas viešojo administravimo subjekto kompetencijai, todėl negali būti tenkinamas ir turi būti atmestas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-31-602/2017).

III. 16. Atsakovas Agentūra apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

17. Atsakovas nurodo, kad Administravimo taisyklių 7.7 punktas įpareigoja Agentūrą tikrinti paramos paraiškose bei mokėjimo prašymuose pateiktos informacijos teisingumą ir nurodytų išlaidų arba prašomos paramos tinkamumą finansuoti. Taip pat pažymi, jog atitinkami reikalavimai nustatyti Įgyvendinimo taisyklių 17 ir 18.1 punktuose. Taip pat šiuo atveju ginčas turėtų būti nagrinėjamas ir remiantis 2012 m. vasario 1 d. paramos sutartimi Nr. 2AKV1-2-11-04, kurios nuostatos yra privalomos tiek pareiškėjai, tiek Agentūrai. Paramos sutartimi pareiškėjas įsipareigojo, Agentūrai priėmus sprendimą neteikti paramos, sumažinti paramą ar nutraukti sutartį ir (arba) grąžinti jau sumokėtas paramos lėšas, šiame sprendime nustatytu laiku grąžinti paramos dalį ar visą gautą paramos sumą ir sumokėti sprendime grąžinti paramą nurodytas palūkanas, kurių dydis nustatomas vadovaujantis Grąžintinų lėšų administravimo taisyklėmis. Atsakovas pažymi, jog Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių 8.1.3 papunktyje nustatyta, kad vykdomoji institucija priima sprendimą dėl grąžintinų lėšų susidarymo, jeigu fizinis arba juridinis asmuo „gavo didesnę paramą, nei priklauso“. Šiuo atveju Agentūra, priėmusi sprendimą dėl paramos susigrąžinimo, turi teisę permoką išskaičiuoti iš kitų mokėjimų pareiškėjui.

18. Atsakovas teigia, kad Administravimo taisyklių redakcija su 1301.1.7. papunkčio nuostata įsigaliojo tik 2015 m. vasario 13 d., o pareiškėjas pirkimo sutartis dėl automobilių pasirašė 2012 m. vasario 3 d. Tai, atsakovo nuomone, patvirtina, kad pareiškėjas vykdydamas pirkimus privalėjo vadovautis Administravimo taisyklių, Įgyvendinimo taisyklių bei Paramos sutarties nuostatomis, galiojusiomis Paramos sutarties pasirašymo metu, kuriose aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad finansuojamos tik projektui būtinos išlaidos. Be to, ginčijamas sprendimas buvo priimtas vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, kuria panaikintas 2015 m. vasario 11 d. sprendimas Nr. SKP-26, ir 2015 m. vasario 11 d. negaliojo Administravimo taisyklių 130.1.7. papunkčio nuostata, todėl ši nuostata negaliojo nei pažeidimo padarymo, nei pažeidimo nustatymo momentu. Dėl šios priežasties Agentūra neturėjo pagrindo taikyti Administravimo taisyklių 130.1.7. papunkčio nuostatos.

19. Agentūra nurodo, kad atlikusi kainų tyrimą nustatė, jog tokių pat esminių techninių parametrų automobilius, pareiškėjas galėjo įsigyti gerokai mažesnėmis kainomis, todėl išlaidos, viršijančios Agentūros nustatytą vidutinę rinkos kainą, laikytinos nebūtinomis projektui įgyvendinti pilna apimtimi. Tuo pačiu, šios išlaidos laikytinos netinkamomis finansuoti.

20. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas, neįsigilinęs į Agentūros paklausimų tiekėjams turinį priėjo prie neteisingos išvados ir konstatavo, kad Agentūra neteisingai nustatė automobilių rinkos kainą. Agentūrai pervertinant pareiškėjo mokėjimo prašymą, ji kreipėsi į naujais automobiliais prekiaujančius tiekėjus ir papašė pateikti informaciją, ar 2012 metais tiekėjai prekiavo automobiliais pagal pateiktą techninę specifikaciją, ir kokia buvo tokio tipo automobilių pardavimo kaina. Tai reiškia, kad Agentūra prašė pateikti galutinę kainą, su pridėtinės vertės mokesčiu. Vien ta aplinkybė, kad tiekėjai UAB „Solorina“ ir UAB „Ivuana“ nurodė galutines kainas, tačiau nedetalizavo pridėtinės vertės mokesčio, nesudaro pagrindo teigti, kad šie tiekėjai kainas nurodė be mokesčių. Tiekėjai tiksliai atsakė į Agentūros užklausą ir pardavimo kainą suprato, kaip galutinę kainą su mokesčiais.

21. Atsakovas nurodo, kad ginčijamame sprendime aiškiai nurodytas pažeidimas, dėl kurio pareiškėjui taikomos sankcijos. Šiame sprendime pateiktos faktinės aplinkybės bei teisės aktų nuostatos, kurias pažeidė pareiškėjas bei kuriomis vadovaujantis jam yra paskirta ir apskaičiuota sankcija. 2017 m. gegužės 4 d. sprendime nuosekliai išdėstyti motyvai, kuriais remdamasi Agentūra fiksavo pažeidimą. Šis sprendimas pasirašytas įgalioto asmens ir paskutiniame jo lape nurodyta apskundimo tvarka. Atsižvelgiant į tai, atsakovas teigia, jog Agentūros 2017 m. gegužės 4 d. sprendimas visiškai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.

22. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2019 m. rugsėjo 16 d. buvo priimti pareiškėjo rašytiniai paaiškinimai dėl atsakovo apeliacinio skundo. Šiame paaiškinime pareiškėjas nurodo, kad prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

23. Pareiškėjas teigia, kad Agentūra apeliaciniame skunde nepateikė naujų aplinkybių, realiai nepagrindė ir nepateikė nei vieno argumento ir (arba) įrodymo, kodėl pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti naikinamas. Nesutikdamas su Agentūros apeliaciniame skunde nurodyta pozicija, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagristas, pareiškėjas nurodo, jog teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, nesivadovavo Agentūros prielaidomis, todėl teisingai konstatavo, kad pateikti duomenys abejotini, netikslūs ir nepatikimi, kad Agentūra privalo surinkti tokius įrodymus, kurie aiškiai, neprieštaringai įrodytų pareiškėjo padarytus pažeidimus, nes priešingu atveju tie pažeidimai laikytini menamais, kad netinkamai Agentūra taikė materialines teisės normas. Pareiškėjo nuomone, Agentūra mėgina suklaidinti teismą, jog pareiškėjas nepagrindė, kad specializuoti automobiliai yra reikalingi projektui įgyvendinti. Priešingai, atkreipia dėmesį, jog nuo pat paraiškos pateikimo momento pareiškėjas teikė Agentūrai informaciją reikalingą projektui patvirtinti, bei pagrindė tokių specializuotų automobilių svarbą, jų specifiką, o Agentūra pareiškėjo projektui pritarė, pasirašė Paramos sutartį, įvertino teigiamai pirkimus, išmokėjo paramą. Taip pat atkreipia dėmesį, kad pagal Paramos sutartį bei kitus teisės aktus yra reikalavimas pareiškėjui vykdyti veiklą ne trumpiau kaip 5 metus, o tai reiškia, kad technika turi tarnauti ne metus, turi būti kokybiška, atitikti Europos Sąjungos reikalavimus, bei ji yra reikalinga projekto tikslams pasiekti (atitinkamos galios, pravažumo ir t.t.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Byloje ginčas kilo dėl Agentūros 2017 m. gegužės 4 d. sprendimo, kuriuo buvo nuspręsta susigrąžinti dalį išmokėtos paramos sumos, t. y. 17 593,20 Eur, teisėtumo ir pagrįstumo.

25. Pirmosios instancijos teismas panaikino Agentūros 2017 m. gegužės 4 d. sprendimą, konstatavęs, kad ginčijamas spendimas yra priimtas netinkamai taikius ir aiškinus teisės aktų nuostatas, netinkamai nustačius faktines aplinkybes.

26. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą pateikė atsakovas, jį motyvuodamas tuo, kad pirmosios instancijos teismo sprendime yra pateiktos klaidingos išvados dėl teisės aktų nuostatų (Administravimo taisyklių 1301.1.7. papunkčio) taikymo, o išvados dėl ekspertizės duomenų nustatymo teismo padarytos neįsigilinus į Agentūros paklausimų tiekėjams turinį.

27. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Administravimo taisyklių, Įgyvendinimo taisyklių ir Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių nuostatos.

29. Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių 8.1.3 punkte nustatyta, kad Agentūra priima sprendimą dėl grąžintinų lėšų susidarymo, jeigu fizinis arba juridinis asmuo gavo didesnę paramą, nei priklauso.

30. Agentūros 2017 m. gegužės 4 d. sprendime, nurodyta, kad vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-31-602/2017, Agentūra pakartotinai įvertino pareiškėjo Agentūrai pateiktą 2012 m. birželio 29 d. mokėjimo prašymą, t. y. Agentūra patikrino, ar mokėjimo prašyme pateiktos išlaidos yra pagrįstos, ir pakartotinai atliko kainų ekspertizę. Ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis Administravimo taisyklių 5, 7.7, ir 80 punktais, Įgyvendinimo taisyklių 17, 18.1 ir 66 punktais, bei Paramos sutarties 4.1, 19.10, 19.25 papunkčiais.

31. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog asmuo, prisiėmęs įsipareigojimus atlikti pirkimus už mažiausią kainą, turi siekti mažiausios rinkoje pirkimo kainos, o Agentūra, kai jai kyla įtarimų dėl nepagrįstai didelių perkamų prekių ir paslaugų kainų, atlieka ekspertizę, ir vadovaudamasi jos rezultatais priima galutinį sprendimą dėl tinkamų finansuoti išlaidų, nustatant paramos sumą ir tinkamumą, bei netinkamų finansuoti išlaidų dydžio, taikant sankciją (žr., pvz., 2017 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1588-624/2017).

32. Kaip matyti iš bylos medžiagos ginčijamas sprendimas išimtinai grindžiamas Agentūros, vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. nutartį, atliktos pakartotinės kainų ekspertizės išvadomis. Agentūra patikrino, ar pareiškėjo mokėjimo prašyme pateiktos išlaidos yra pagrįstos ir pati atliko išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę. Atlikus ekspertizę nustatyta, kad automobilių vidutinė rinkos vertė mažesnė nei įsigijimo kaina ir naujai įvertinus mokėjimo prašymą priimtas sprendimas susigrąžinti 17 593,20 Eur paramos sumos, kadangi išmokėta automobilių įsigijimo išlaidoms kompensuoti suma negali būti kompensuojama.

33. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad labai svarbu yra įvertinti atlikto ekspertinio tyrimo išsamumą ir patikimumą, jame padarytų išvadų pagrindimą įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pagrįstomis metodikomis (skaičiavimais), kiek tai susiję su darbų ir paslaugų kainomis, turi būti nustatytas aiškus ir suprantamas palyginamasis vertinimas su paramos gavėjo prisiimtais įsipareigojimais ir šių vertinimų paaiškinimas (profesinių sprendimų skaidrumo principas). Taip pat, svarbu atsižvelgti ir į objektyvumo principo taikymą, kuris yra prielaida suinteresuotų asmenų abejonėms dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų bei sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo paneigti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-777-415/2017).

34. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pakartotinės ekspertizės išvados dėl pareiškėjo įsigytų automobilių kainos buvo pateiktos Agentūros specialistų, atsižvelgiant į pasirinktų automobilių pardavėjų pateiktą informaciją.

35. ABTĮ 57 straipsnyje nustatyta, jog įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 d.). Minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (2 d.).

36. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1670-520/2016).

37. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pasisakęs dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros pasitelkiamo ekspertinio tyrimo procedūrai keliamų reikalavimų. Tam, kad būtų galima vertinti ekspertinį tyrimą bei jo pagrindu padarytas išvadas kaip patikimas, reikia atsižvelgti į keletą esminių aspektų. Pirma, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pagrįsta teisė atlikti ekspertinį tyrimą, deranti su kvalifikaciniais gebėjimais (profesionalumo principas). Antra, daromų išvadų pagrįstumas: išvadų pagrindimas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pagrįstomis metodikomis (skaičiavimais), kalbant apie darbų ir paslaugų kainas, inter alia (be kita ko) aiškus ir suprantamas palyginamasis vertinimas su paramos gavėjo prisiimtais įsipareigojimais ir šių vertinimų paaiškinimas (profesinių sprendimų skaidrumo principas). Visa tai tiesiogiai implikuoja ir objektyvumo principo taikymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-788-415/2017, 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-777-415/2017).

38. Šiuo atveju, įvertinus Agentūros ginčijamame sprendime aprašytos ekspertizės turinį, matyti, kad vertinant įmonių pateiktas automobilių vidutines rinkos kainas, buvo atmestas Toyota automobilių įgalioto atstovo Lietuvoje UAB „Autotoja“ pateikta automobilių kaina, nemotyvuotai (remiantis tik savo prielaidomis, nepasitikslinus bei nesurinkus papildomos informacijos) nurodant, jog Agentūros nuomone, ši įmonė galėjo būti suinteresuota nurodyti kainą, neatitinkančią realios rinkos kainos, arba galėjo nurodyti kitos specifikacijos automobilio kainą. Taip pat pritartina pirmosios instancijos pateiktoms išvadoms, jog atsakovas tinkamai nenustatė kainų, kadangi nei iš UAB „Solorina“, nei iš UAB „Ivuana“ raštuose nurodytų kainų neaišku, ar šios kainos pateiktos su PVM, ar be šio mokesčio.

39. Agentūros pakartotinai atlikta kainų ekspertizė pagrįsta netinkamai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, Agentūros atliktas ekspertinis tyrimas ir jo pagrindu suformuluota išvada neatitinka Lietuvos vyriausiojo teismo praktikoje suformuluotų tokiems tyrimams keliamų reikalavimų, todėl toks Agentūros ekspertinis tyrimas nepagrindžia ginčijamo sprendimo dėl dalies išmokėtos paramos sumos susigrąžinimo.

40. Individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis). Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 2 d.).

41. Nustačius, jog ginčijamas Agentūros sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenis, t. y. neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai panaikino ginčijamą Agentūros sprendimą.

42. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išaiškino bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar pakeisti atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė