2016-08-25 Nr. AB-16342-3-61-3-04460-2014-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1804-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04460-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 36

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugpjūčio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos bei trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos ryto“ televizijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Lietuvos ryto“ televizijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. R. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. SPR-82; 2) įpareigoti Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2014 m. gegužės 15 d. skundą, laikantis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų ir atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje bei Lietuvos teismų suformuotą praktiką; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nesutinka su Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimu, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo skundas dėl 2014 m. gegužės 8 d. laidoje „Žinių naujienos“ D. P. viešai išsakytų teiginių apie pareiškėjo atleidimą iš naujienų agentūros direktoriaus pareigų, kad jis neturi darbo, vartoja alkoholinius gėrimus ir ima greituosius kreditus, neatitikties tikrovei. Pareiškėjo teigimu, atsakovo išvada, jog ginčo laidoje paskleista informacija buvo tik subjektyvi kalbėjusio asmens nuomonė, yra nepagrįsta, neatitinka Visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 36 dalyje pateiktos „nuomonės“ sąvokos bei teismų praktikoje pateikiamo „nuomonės“ sąvokos turinio aiškinimo. Pareiškėjas nurodė, kad visi laidoje išsakyti teiginiai buvo konstatuojamojo pobūdžio, apibūdinantys pareiškėjo buvusią ir esamą veiklą bei jo asmenines savybes, paskleista informacija nebuvo pagrįsta faktais ir įrodymais, todėl ji turėjo būti pripažinta melaginga. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo išvada, kad ši informacija nebuvo paskleista turint tikslą pažeminti pareiškėją, įžeisti jo garbę ir orumą. Pareiškėjo nuomone, ginčo laidos žiūrovams buvo suteiktas pagrindas manyti, kad jis nesilaiko visuomenėje pripažintų moralės normų ir vertybių. Tokiais veiksmais buvo pažeistas Įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą. Be to, pareiškėjas nesutinka su atsakovo pozicija dėl to, jog programoje panaudota nuotrauka, kurioje pareiškėjas vaizduojamas su sovietinio kario uniforma, atspindi D. P. sarkastišką, kritišką, humoristinę nuomonę apie pareiškėją. Pareiškėjo teigimu, šios išvados neatitinka Įstatymo 2 straipsnio 7 dalies nuostatų bei teismų praktikos, nes kritika pareikšta netinkamai, įžeidžiant pareiškėjo garbę ir orumą. Atsakovas nepagrįstai nurodė, kad ginčo laidos vedėjas pateikė faktiškai pagrįstą informaciją, kuri buvo pagrindas daryti išvadas apie pareiškėjo veiklą po jo atleidimo iš naujienų agentūros direktoriaus pareigų. Priešingai, laidos vedėjo išsakyti argumentai buvo visiškai nepagrįsti ir neatitiko tikrovės.

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba su pareiškėjo skundu nesutiko ir jį prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad ginčo laidoje paskleista informacija buvo pripažinta nuomone, įvertinus ją platesniame, visos paskleistos informacijos kontekste, atsižvelgus į programos pobūdį, naudojamas vaizdines, garsines ir menines raiškos priemones. Laidos vedėjo ir pašnekovo vartoti pasakymai aiškiai nurodė, kad buvo aptariama hipotetinė situacija. Viešosios informacijos skleidėjas, panaudodamas satyros laisvės elementus (sarkazmą, hiperbolę, šaržą), žiūrovui leido suvokti, kad skleidžiama informacija nėra patikima.

Be to, laidos pabaigoje vedėjas aiškiai identifikavo, kad pateikta informacija neturi būti suprantama kaip objektyvių duomenų skleidimas. Atsakovo teigimu, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad komiškas ar satyrinis informacijos perteikimo būdas yra galimas ir pateisinamas, kai tai daroma neperžengiant saviraiškos / satyros laisvės ribų, kai visuomenė geba suvokti komišką informacijos pobūdį (žr., pvz., 2007 m. vasario 22 d. sprendimą byloje Nikowitz ir Verlagsgruppe News GmbH prieš Austriją, 2007 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Vereinigung Bildener Kunstler prieš Austriją, 2009 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Kulish ir Rozycki prieš Lenkiją, 2013 m. kovo 14 d. sprendimą byloje Eon prieš Prancūziją).

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas aktyviai dalyvavo Rusijos informacinę politiką palaikančių organizacijų renginiuose, todėl visuomenė įgijo teisę aštriau reaguoti į jo veiklą, ją komentuoti ir kritikuoti. Pareiškėjo atvaizdas buvo panaudotas ne siekiant įsikišti į jo privatų gyvenimą, bet nagrinėjant jo veiklą tarptautinio žurnalistų klubo „Format A-3“ viešai organizuojamuose renginiuose, stebimuose Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, ir kurie dėl Rusijos politinių ir ideologinių nuostatų skleidimo priskiriami prie grėsmių nacionaliniam saugumui.

Visuomenės susidomėjimą pareiškėjo veikla galėjo paskatinti ir tai, kad 2001–2013 metais jis buvo didžiausios Lietuvoje naujienų agentūros vadovas. Pareiškėjo atvaizdas buvo panaudotas kaip iliustracija, pateikianti subjektyvią, kritišką, sarkastišką ir faktais pagrįstą nuomonę apie nepriimtiną pareiškėjo veiklą. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjo atvaizdas jokios privataus pobūdžio informacijos apie pareiškėją neatskleidė. Be to, EŽTT praktikoje laikomasi pozicijos, kad reikalavimas gerbti asmens privatų gyvenimą savaime mažinamas tiek, kiek pats asmuo save iškelia į viešumą (žr., pvz., 2006 m. gruodžio 14 d. sprendimą byloje Shanabov ir Tren prieš Rusiją).

Dėl savo veiklos bei viešų pasisakymų pareiškėjas galėjo ir turėjo tikėtis kritiškos nuomonės ir įvairaus pobūdžio vertinimų, karikatūriško atvaizdavimo. Be to, atsakovo teigimu, pareiškėjo elgesio nepriimtinumą atskleidė ir jo viešas nepagarbus bendravimas su kitais asmenimis, jų menkinimas. Dėl netinkamo pareiškėjo saviraiškos laisvės naudojimo kitų asmenų atžvilgiu atsakovas yra priėmęs kelis sprendimus, kuriuose buvo konstatuoti Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų pažeidimai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Lietuvos ryto“ televizija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, ginčijamame sprendime detaliai išdėstyti motyvai, tuo tarpu pareiškėjo skunde nepateikiami jokie papildomi argumentai. Be to, pareiškėjas dėl tos pačios laidos buvo pateikęs identišką skundą ir Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai, kuri jo taip pat netenkino.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimu pareiškėjo A. R. skundą tenkino iš dalies: panaikino žurnalistų etikos inspektoriaus 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Nr. SPR-82 dalį, kuria nepagrįstu pripažintas pareiškėjo skundas dėl 2014 m. gegužės 8 d. laidoje „Žinių naujienos“ viešai išsakytų teiginių, ir įpareigojo žurnalistų etikos inspektorių šią pareiškėjo skundo dalį išnagrinėti iš naujo; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo 14,48 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą, prašydamas įvertinti, ar 2014 m. gegužės 8 d. laidoje „Žinių naujienos“ (transliuotoje televizijos kanale „Lietuvos ryto TV“ ir naujienų portale lrytas.lt) D. P. viešai išsakyti teiginiai „Aš suprantu, kad paprastas žiūrovas, kuris nesidomi, galvoja, kad va šitos sumos, 35 ir 70 litų, yra labai nedaug. Bet įsivaizduok situaciją: tu esi, pavyzdžiui, tu esi buvęs didžiausios Lietuvos naujienų agentūros vadovas, tave atleidžia iš darbo, nes tu prisirašai kažkokių blėnių į Facebook‘ą ir visur kitur, neturi darbo, geri, SMS kreditus visus nuolat imi ir taip toliau. Ir tau reikia grąžinti. Tai man atrodo, kad tokiam žmogui šitie 70 litų yra svarbi suma. Taip, nes jis šaudė į nugaras“ nepažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 3, 13, 14, 19, 41 ir 43 straipsnių reikalavimų. Pareiškėjas nurodė, kad paskleista tikrovės neatitinkanti informacija žemina jo garbę ir orumą, o be jo sutikimo panaudojus dvi fotonuotraukas buvo pažeista teisė į atvaizdą.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Visuomenės informavimo įstatymo nuostatomis, sprendė, kad viešosios informacijos skleidėjai savo veikloje turi laikytis Konstitucijos, tarptautinių sutarčių, įstatymų reikalavimų, profesinės etikos normų, skleisti teisingą, aiškią ir nešališką informaciją, nepažeisti asmenų teisių, garbės ir orumo bei privataus gyvenimo.

Vadovaudamasis teismų suformuota praktika, pirmosios instancijos teismas vertino kriterijus, pagal kuriuos duomenys arba žinios yra atribojami nuo nuomonės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2006, 2006 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-667/2006, 2013 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-104/2014). Įvertinęs laidoje išsakytus teiginius, ginčo laidos pobūdį ir formatą, teiginių pateikimo būdą, bendrą pokalbio kontekstą, naudotas vaizdines, garsines priemones, laidoje kalbėjusių asmenų kalbos stilių ir sakinių konstrukcijas bei atsižvelgęs į teismų praktikoje nurodytus kriterijus, teismas konstatavo, kad žurnalistų etikos inspektorius pagrįstai ginčo teiginius įvertino kaip pateiktą nuomonę.

Kita vertus, pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Teismas rėmėsi EŽTT praktika, kad vertinamieji teiginiai – nuomonė – negali būti įrodomi, tačiau jiems taip pat neturi trūkti faktinio pagrindo; kai teiginiai yra vertinamojo pobūdžio, apribojimo proporcingumas gali priklausyti nuo to, ar egzistuoja pakankama faktinė bazė ginčijamam teiginiui pagrįsti, nes vertinamojo pobūdžio teiginys, neturintis jokio faktinio pagrindo, gali peržengti leistinas ribas (žr., pvz., 2005 m. vasario 15 d. sprendimą byloje Steel and Morris prieš Jungtinę Karalystę, 2007 m. liepos 12 d. sprendimą byloje Diena et Ozoliņš prieš Latviją).

Teismo vertinimu, duomenys apie aktyvų pareiškėjo dalyvavimą tam tikrų judėjimų organizuojamuose renginiuose, jo vieši pasisakymai apie Rusijos vykdomą politiką gali pagrįsti nuomonės apie pareiškėją pateikimą ginčo laidoje, kurios pagrindinė tema buvo Rusijos vykdoma veikla ir informacinis karas, asmenų įsitraukimas į Rusijos vykdomą politiką bei jų bruožai, savybės, elgesys. Tačiau šie duomenys nėra ir negali būti faktinis pagrindas nuomonei apie pareiškėjo atleidimą iš BNS direktoriaus pareigų, alkoholio vartojimą, nedarbą ir nuolat imamus greituosius kreditus pagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad vertinamasis teiginys – nuomonė – gali peržengti leistinas ribas, t. y. pažeisti asmens, apie kurį ta nuomonė yra viešai paskleista, garbę ir orumą, jį žeminti. Šiuo atveju pareiškėjas aiškiai ir konkrečiai nurodė, jog ginčo laidoje išsakyti teiginiai, jog jis buvo atleistas iš BNS direktoriaus pareigų, neturi darbo, geria ir ima SMS kreditus, neatitinka tikrovės, peržengia kritikos ribas, žemina pareiškėją ir žeidžia jo garbę bei orumą. Pareiškėjas nekėlė ginčo dėl to, kad informacija apie jo viešą veiklą, kiek ji susijusi su Rusijos vykdoma politika, tokio pobūdžio laidoje negalėjo būti skleidžiama. Teismo nuomone, žurnalistų etikos inspektorius netinkamai įvertino pareiškėjo skundo pobūdį ir ribas, todėl nenustatė, ar ginčo laidoje paskleista nuomonė buvo reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Taip pat teismas konstatavo, kad žurnalistų etikos inspektorius nevertino, ar paskelbta nuomonė turėjo faktinį pagrindą, todėl nepagrįstai pripažino, jog nagrinėjamu atveju informacijos (saviraiškos) laisvės ribos nebuvo peržengtos.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas teismui pateiktame skunde ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nenurodė jokių argumentų, dėl ginčijamo sprendimo dalies, kurioje pasisakyta dėl pareiškėjo fotonuotraukų panaudojimo, neteisėtumo ir nepagrįstumo, todėl darė išvadą, jog pareiškėjas ginčo dėl teisės į atvaizdą pažeidimo šiuo atveju nekėlė.

Atsižvelgęs į anksčiau nurodytus motyvus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad žurnalistų etikos inspektorius neobjektyviai ir nenuodugniai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, todėl priimtas sprendimas iš dalies yra neteisėtas.

Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, teismas nustatė, kad pareiškėjas yra sumokėjęs 28,96 Eur žyminio mokesčio, kitų duomenų apie pareiškėjo patirtas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas teismui nepateikta, todėl, patenkinęs pareiškėjo skundą iš dalies, teismas priteisė pareiškėjui pusę sumokėto žyminio mokesčio – 14,48 Eur.

III. Atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimu.

Atsakovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog ginčo teiginiais buvo paskelbta nuomonė, ją vertino remdamasis netinkamais kriterijus, todėl priėjo prie klaidingų išvadų. Atsakovas pažymėjo, kad, remiantis Visuomenės informavimo įstatymo 2 dalies 36 dalies nuostatomis, nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo šia nuomonės apibrėžimo dalimi. Atsakovas pabrėžė, kad pirmosios instancijos teismas netiksliai nurodė EŽTT 2007 m. liepos 12 d. sprendime byloje Steel and Morris prieš Jungtinę Karalystę pateiktą išaiškinimą, teigdamas, jog vertinamieji teiginiai – nuomonė – negali būti įrodomi, tačiau jiems neturi trūkti faktinio pagrindo. Priešingai, EŽTT šiame sprendime nurodė, kad nuomonė be jokio faktinio pagrindo gali peržengti ribas; nenurodyta, kad nuomonė be jokio faktinio pagrindo yra per se neteisėta. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo cituojamose EŽTT bylose faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos situacijos: minimose EŽTT bylose informacija nebuvo perteikta vartojant satyrą ir humorą. Pasitelkiant satyrą, EŽTT praktikoje yra taikomi kiti kriterijai. Siekiant tinkamai nustatyti ginčo teiginiuose paskelbtos informacijos turinį ir pobūdį bei šios informacijos teisėtumą, būtina įvertinti visas reikšmingas aplinkybes, o ne atskirus sakinius ar jų dalis. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į ginčo teiginių kontekstą, pobūdį, tarpusavio logines sąsajas su kitais teiginiais, įvertino vieno ginčo teiginio atskirose dalyse paskleistą informaciją. Be to, ginčo teiginiuose paskleista informacija neturėjo būti suprantama tiesiogiai, jais nebuvo atvaizduoti realūs įvykiai. Atsakovas pažymėjo, kad šiuo atveju būtina įvertinti visą ginčo programos, kuri susidėjo iš jos vedėjo T. A. ir D. P. pokalbio, turinį.

Atsakovas taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, jog informacija ginčo teiginiuose buvo perteikta panaudojant satyrą ir humorą, neatsižvelgė į tokiose situacijose taikytinus kriterijus. EŽTT yra pabrėžęs, kad satyros paskirtis ir yra perdedant ir iškraipant realybę provokuoti bei šokiruoti (žr., pvz., 2007 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Vereinigung Bildener Kunstler prieš Austriją, 2013 m. kovo 14 d. sprendimą byloje Eon prieš Prancūziją). Tokiose situacijose EŽTT reikšminga aplinkybe laiko asmenų, esančių paskelbtos informacijos objektu, ankstesnį elgesį, pvz., byloje Kulish ir Rozycki prieš Lenkiją EŽTT akcentavo, jog satyrinėje karikatūroje pasirinkti žodžiai buvo perdėti, tačiau tai buvo reakcija į įmonės reklamas, kuriomis trūko jautrumo ir supratingumo vaikų atžvilgiu, t. y. EŽTT konstatavo, kad informacijos raiškos stilius buvo motyvuotas paties įmonės reklamų stiliaus. Atsakovas nurodo, kad kitose bylose Nikowitz ir Verlagsgruppe News GmbH prieš Austriją, Eon prieš Prancūziją EŽTT reikšmingais kriterijais laikė tai, jog informacija pateikta humoristiškai, satyriškai, netiesiogiai, viešojo intereso klausimu ir buvo visuomenėje esančio požiūrio kritika. Atsakovas pažymėjo, kad EŽTT jokioje byloje nevertino, ar satyriniu, humoristiniu būdu perteikti teiginiai ar jų dalys atitiko tikrovę, ar perkeltine prasme vartojami žodžiai teiginyje turi tiesioginį faktinį pagrindimą.

Atsakovo teigimu, nagrinėjant pareiškėjo skundą, nustatyta, jog tiesiogiai vertinami ginčo teiginiai galėtų būti suprantami kaip skleidžiantys konstatuojamojo pobūdžio informaciją apie tai, kad pareiškėjas atleistas iš darbo, geria, ima kreditus ir šaudė kitiems į nugaras, tačiau, atsižvelgus į visos programos kontekstą, vaizdines ir garsines išraiškos priemones, sakinių konstrukcijas, informacijos raiškos stilių, jie vertintini kaip humoristinio ir satyrinio pobūdžio nuomonė viešojo intereso klausimu, t. y. satyriniu ir humoristiniu būdu išreikšta pareiškėjo elgesio kritika.

Pažymėtina, kad ginčo programoje paskelbta informacija yra viešojo intereso objektas, o joje informacija buvo perteikta naudojant satyrą, sarkazmą ir humorą. Vertinant ginčo teiginius tiesiogiai, gautųsi absurdiškos išvados apie tai, kad pareiškėjas yra Antrojo pasaulinio karo veteranas, karo metu šaudęs rusų kariams į nugaras, todėl pretenduoja į karo veteranams numatomas pinigines išmokas ir jam ši išmoka yra svarbi, nes jis buvo atleistas iš darbo, geria, neturi darbo ir ima SMS kreditus. Viso pokalbio metu pašnekovai atvaizduoti sėdintys buvusio Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus rezidencijoje;

žodžiais „įsivaizduok“, „pavyzdžiui“, „tarkim“ itin aiškiai pažymėtas situacijos hipotetinis pobūdis; D. P. taip pat nurodė „Čia galiu jau rimtai atsakyti?“; programoje matomi vaizdai, girdimas muzikinis fonas ir pašnekovų veido išraiškos aiškiai rodė, kad programa nėra tikrovės atspindėjimas; pašnekovai pokalbio metu susiejo tikrus ir netikrus įvykius, reiškinius, viešai žinomus tikrus įvykius pateikė kaip netikrus ir atvirkščiai. Atsakovo teigimu, daryti išvadas apie informacijos atitiktį tikrovei remiantis šių aplinkybių visuma, būtų tolygu asmens karikatūras, šaržus vertinti su jo fotografijomis.

Be to, šiuo atveju T. A. atsakovui pateikė paaiškinimus, jog ginčo informacija buvo prorusiškos pareiškėjo pozicijos ir jo nekultūringo asocialaus bendravimo su asmenimis kritika. Skundo nagrinėjimo metu atsakovas nustatė, kad faktinės aplinkybės, į kurias ginčo programos dalyviai nukreipė savo kritiką, iš tiesų egzistavo. Atsakovo teigimu, informacija apie pareiškėjo buvimą Antrojo pasaulinio karo rusų karo veteranu, karo metu šaudžiusiu rusų kariams į nugaras yra reakcija į pareiškėjo dalyvavimą klubo „Format A-3“ renginiuose, o informacija apie pareiškėjo atleidimą iš darbo, gėrimo, neturėjimo darbo, SMS kreditų ėmimo – reakcija į pareiškėjo nekultūringą, asocialų, nejautrų ir nepriimtiną elgesį po to, kai jis buvo atleistas iš BNS direktoriaus pareigų.

Atsakovas pažymėjo, kad satyros laisvė yra sudėtinė saviraiškos laisvės dalis, o įvairios literatūrinės išraiškos priemonės yra saugomi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio. Nagrinėjamu atveju aplinkybių visuma ir aktuali EŽTT praktika patvirtina, kad informacijos (saviraiškos) laisvės ribos nebuvo peržengtos.

Atsižvelgdamas į tai, atsakovas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas patenkintas, grąžinant šią skundo dalį nagrinėti iš naujo, ir palikti galioti žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimą visa apimtimi.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Lietuvos ryto“ televizija taip pat pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimu.

Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pirmosios instancijos teismas ignoravo aplinkybę, kad ginčo laida buvo satyrinio-humoristinio pobūdžio, šio argumento nevertino. Teismas, pripažindamas, kad informacija ginčo laidoje buvo nuomonė, kelia reikalavimą, jog ji turėtų faktinį pagrindą, ir remiasi EŽTT byla Steel and Morris prieš Jungtinę Karalystę. Pažymėtina, kad teismas neteisingai taikė teismų praktiką, nes nesirėmė praktika, suformuota atvejams, kai informacija / kritika / nuomonė skleidžiama panaudojant humoristinio, satyrinio, sarkastiško pobūdžio metodus ir priemones. EŽTT yra nurodęs, kad tokiais atvejais reikia atsižvelgti į tai, jog satyros, sarkazmo paskirtis yra iškraipius realybę provokuoti bei šokiruoti, asmenų, esančių paskelbtos informacijos objektu, ankstesnį elgesį bei tai, ar paskelbta informacija yra viešojo intereso objektas (žr., pvz., 2007 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Vereinigung Bildener Kunstler prieš Austriją, 2009 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Kulich ir Rozycki prieš Lenkiją).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žurnalistų etikos inspektoriaus 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Nr. SPR-82, kuriuo pareiškėjo A. R. skundas pripažintas nepagrįstu dėl 2014 m. gegužės 8 d. televizijos programoje „Žinių naujienos“ viešai išsakytų teiginių atitikties Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo nuostatoms, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. panaikino žurnalistų etikos inspektoriaus 2014-09-09 sprendimo Nr. SPR-82 dalį, kuria nepagrįstu pripažintas pareiškėjo skundas dėl 2014-05-08 laidoje „Žinių naujienos“ viešai išsakytų teiginių, ir įpareigojo Žurnalistų etikos inspektorių šią pareiškėjo 2014-05-14 skundo dalį išnagrinėti iš naujo. Teismas konstatavo, kad Inspektorius netinkamai įvertino pareiškėjo skundo pobūdį ir ribas, todėl nenustatė, ar ginčo laidoje paskleista nuomonė buvo reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų, taip pat nevertino, ar paskelbta nuomonė turi faktinį pagrindą, todėl nepagrįstai pripažino, kad nagrinėjamu atveju informacijos (saviraiškos) laisvės ribos nebuvo peržengtos.

Su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba ir trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Lietuvos ryto“ televizija, kurie prašo teismo sprendimą dalyje panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo A. R. skundą šioje dalyje atmesti ir pilna apimtimi palikti galioti žurnalistų etikos inspektoriaus 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. SPR-82.

Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniais skundais iš esmės ginčija tik pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje teismas iš dalies patenkino pareiškėjo A. R. skundą ir panaikino žurnalistų etikos inspektoriaus 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Nr. SPR-82 dalį, kuria nepagrįstu pripažintas pareiškėjo skundas dėl 2014 m. gegužės 8 d. programoje „Žinių naujienos“ viešai išsakytų teiginių ir įpareigojo žurnalistų etikos inspektorių šią skundo dalį išnagrinėti iš naujo. Atsižvelgusi į tai, kad proceso šalys nekelia ginčo dėl likusios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą vertina atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Lietuvos ryto“ televizija pateiktų apeliacinių skundų ribose.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, ginčas kilo dėl UAB „Lietuvos ryto“ televizijos 2014 m. gegužės 8 d. laidoje „Žinių naujienos“ A. P. viešai išsakytų teiginių: „Aš suprantu, kad paprastas žiūrovas, kuris nesidomi, galvoja, kad va šitos sumos, 35 ir 70 litų yra labai nedaug. Bet įsivaizduok situaciją: tu esi pavyzdžiui, tu esi buvęs didžiausios Lietuvos naujienų agentūros vadovas, tave atleidžia iš darbo, nes tu prisirašai kažikokių blėnių į Facebook‘ą ir visur kitur, neturi darbo, geri SMS kreditus visus nuolat imi ir taip toliau. Ir tau reikia grąžinti. Tai man atrodo, kad tokiam žmogui šitie 70 litų yra svarbi suma. Taip, nes jis šaudė į nugaras“. Taigi šiuo atveju svarbu įvertinti, ar žurnalistų etikos inspektorius tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo A. R. skundą, kad apie jį buvo galimai paskleista tikrovės neatitinkanti ir jo asmenį žeidžianti informacija.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis suteikia žmogui teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, tačiau šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, laisvę reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją leidžia riboti įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnis laiduoja žmogaus teisę į saviraiškos laisvę, tačiau ir šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad naudojimasis šiomis laisvėmis, kadangi tai yra susiję ir su pareigomis bei atsakomybe, gali būti priklausomas nuo tam tikrų formalumų, sąlygų, apribojimų ar sankcijų, kurias numato įstatymas ir kurios demokratinėje visuomenėje yra būtinos valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar visuomenės saugos interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, taip pat kitų asmenų garbę ar teises, užkirsti kelią įslaptintos informacijos atskleidimui arba užtikrinti teisminės valdžios autoritetą ir bešališkumą. Taigi asmens saviraiškos laisvė ir teisė skleisti informaciją nėra absoliuti ir gali būti ribojama įstatymu.

Pagal Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (2006 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. X-752 redakcija) 2 straipsnio 36 dalį, nuomonė – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Tuo tarpu žinia – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas arba tikri (teisingi) duomenys (Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 84 dalis). Taigi, pagal minėtas Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo nuostatas visuomenės informavimo priemonėse skelbiamoms žinioms taikytinas tiesos kriterijus, o nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų, neįžeidžiant trečiųjų asmenų, nemenkinant jų garbės ir orumo.

Kriterijai, pagal kuriuos duomenys arba žinios yra atribojami nuo nuomonės suformuluoti teismų praktikoje: žiniai, skirtingai negu nuomonei, taikomas tiesos kriterijus. Atribojant žinią nuo nuomonės, būtina analizuoti visą straipsnio ar kalbos tekstą, pasisakymo aplinkybes, kontekstą, ryšį su kita pateikiama informacija, sakinio konstrukciją ir kt. Gali turėti reikšmės pasisakymo aplinkybės ir tikslai. Teismas turi įvertinti, ar teiginiai kategoriški, ar jais tik iškeliami klausimai ir siekiama atkreipti dėmesį į aktualią problemą, pareiškiamas autoriaus susirūpinimas svarbiu klausimu. Apie tai galima spręsti iš to, ar sakiniai suformuluoti kaip teigimas ar kaip pasiūlymas, dvejonė, klausimas, ar dar kitokia forma. Jeigu teiginiai išdėstomi su abejonėmis, su nuorodomis, kad tai autoriaus manymas ar nuomonė, arba klausiamąja forma, tai gali būti daroma išvada, jog yra pateiktas asmens subjektyvus požiūris į faktus, žinias ar informaciją, o ne žinia (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2006, 2006 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-667/2006, 2013 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2013). Sprendžiant, ar nagrinėjamu atveju buvo išsakyta nuomonė ar žinia, turi būti vertinamas visas straipsnio tekstas, kontekstas, pasisakymo aplinkybės, tikslas, aktuali problema. Siekiant tam tikrus teiginius priskirti faktų konstatavimui (žiniai) ar vertinamiesiems teiginiams (nuomonei), būtina atsižvelgti į jų formuluotes, pateikimo aplinkybes, formą ir būdą, ar pateiktas realios situacijos vertinimas, ar nuomonės pareiškimas be jokio faktinio pagrindo, ar vyko gyva diskusija, visuomeninė akcija, ar informacija pateikta mokslinio pobūdžio straipsnyje ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-104/2014).

Europos Žmogaus Teisių Teismo požiūriu, siekiant tam tikrus teiginius priskirti konkrečiai kategorijai (faktų konstatavimui (žiniai) ar vertinamiesiems teiginiams (nuomonei)), būtina atsižvelgti į visą bylos aplinkybių kontekstą: teiginių formuluotes, jų pateikimo aplinkybes, formą ir būdą, ar pateiktas realios situacijos vertinimas, ar nuomonės pareiškimas be jokio faktinio pagrindo, ar vyko gyva diskusija, visuomeninė akcija, kurioms neabejotinai būdingas didesnis emocionalumo ir „perdėjimo“ laipsnis, ar informacija pateikta, pvz., mokslinio pobūdžio straipsnyje, ir kt. Skirtingai negu faktiniai teiginiai, vertinamieji (nuomonės) negali būti įrodomi, tačiau jiems taip pat neturi trūkti faktinio pagrindo (žr., pvz., 2005 m. vasario 15 d. sprendimą byloje Steel and Morris prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 68416/01, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2014). Kai teiginiai yra vertinamojo pobūdžio, apribojimo proporcingumas gali priklausyti nuo to, ar egzistuoja pakankama faktinė bazė ginčijamam teiginiui pagrįsti, nes vertinamojo pobūdžio teiginys, neturintis jokio faktinio pagrindo, gali peržengti leistinas ribas (žr., pvz., 2007 m. liepos 12 d. sprendimą byloje Diena et Ozoliņš prieš Latviją, pareiškimo Nr. 16657/03).

Atsakovas, atsižvelgdamas į tokius kriterijus kaip programos kontekstas, pobūdis, pagrindinė tema, tikslas, naudojamos vaizdinės, garsinės, literatūrinės išraiškos priemonės, ginčo informacijos paskelbimo vieta, forma, taip pat į programos vedėjo T. A. paaiškinimus ir juos pagrindžiančius duomenis, sprendime konstatavo, jog ginčo teiginiai laikytini programoje kalbėjusio pašnekovo D. P. subjektyvia nuomone, išreikšta sarkastiniu, humoristiniu stiliumi. Tai reiškia, kad žurnalistų etikos inspektorius 2014 m. gegužės 8 d. per UAB „Lietuvos ryto“ televiziją transliuotoje programoje „Žinių naujienos“ D. P. viešai išsakytus teiginius laiko vertinamojo pobūdžio informacija (subjektyvus faktų vertinimas ir požiūris), o ne žinia.

Kadangi iš laidos „Žinių naujienos“ turinio nematyti, kad ginčo teiginiai būtų pagrįsti kokiais nors faktais ar konkrečiomis aplinkybėmis, kas galėtų patvirtinti autoriaus reiškiamą subjektyvų vertinimą, darytina išvada, kad šiame kontekste buvo pateikti vertinamieji teiginiai be jokio faktinio pagrindo, aiškių argumentų, kas neatitinka Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatyme keliamų reikalavimų reiškiant nuomonę. Atsižvelgiant į tai, kad tokia subjektyvi nuomonė nebuvo pagrįsta konkrečiais faktais, šiuo atveju yra pakankamas pagrindas teigti apie informacijos rengėjo neobjektyvų, nesąžiningą, neetišką elgesį skelbiant nuomonę. Išsakant nuomonę, komentarą ar vertinimą reputacija gali būti pažeista tik tuo atveju, jeigu toks saviraiškos būdas yra nesąžiningas ir neturi objektyvaus pagrindo. Todėl šiuo atveju darytina vienareikšmiška išvada, kad ginčo teiginiai apie pareiškėjo veiklą ir asmenines savybes laikytini vertinamojo pobūdžio (A. P. subjektyvus faktų vertinimas ir požiūris), tačiau kuri neturi faktinio pagrindimo ir yra žeidžianti asmenį informacija.

Europos Tarybos Ministrų Komitetas 2004 m. vasario 12 d. deklaracijoje „Dėl politinių debatų visuomenės informavimo priemonėse“ patvirtino, kad fundamentinė teisė į saviraiškos ir informacijos laisvę, garantuotą Konvencijos 10 straipsnyje, sudaro vieną iš svarbiausių demokratinės visuomenės pagrindų ir yra viena iš svarbiausių jos progreso ir kiekvieno individo vystymosi sąlyga, kaip nurodyta jo 1982 m. Saviraiškos ir informacijos laisvės deklaracijoje. Šios deklaracijos V dalyje „Satyros laisvė“ deklaruota, jog humoristinis ir satyrinis žanrai, kaip saugomi Konvencijos 10 straipsnio, leidžia didesnio/platesnio laipsnio perdėjimus ir netgi provokacijas, su sąlyga, kad visuomenė nebūtų klaidinama apie faktus.

EŽTT ne kartą yra nurodęs, kad satyra yra saviraiškos ir socialinio komentaro forma, pasižyminti perdėjimu ir realybės iškraipymu, kurios tikslas yra provokuoti ir sutrikdyti. Taigi, bet koks naudojimosi šia saviraiškos priemone varžymas turėtų būti itin kruopščiai įvertintas (žr., pvz., 2007 m. sausio 25 d. sprendimą byloje Vereinigung Bildender Künstler prieš Austriją, pareiškimo Nr. 8354/01; 2009 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Alves da Silva prieš Portugaliją, pareiškimo Nr. 41665/07; 2013 m. kovo 14 d. sprendimą byloje Eon prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 26118/10. Taip pat yra pabrėžęs ir tai, kad nors bet kuris asmuo, kuris dalyvauja bendro pobūdžio viešoje diskusijoje, turi neperžengti tam tikrų ribų, ypač susijusių su kitų asmenų reputacijos ir teisių gerbimu, tačiau tam tikras perdėjimo laipsnis ar net provokacija yra leidžiama; kitaip tariant yra leidžiamas tam tikras nesaikingumo laipsnis (žr., pvz., 2006 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Dąbrowski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 18235/02; 2011 m. liepos 19 d. sprendimą byloje Uj prieš Vengriją, pareiškimo Nr. 23954/10; 2013 m. kovo 28 d. sprendimą byloje Novaya Gazeta ir Borodyanskiy prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 14087/08; 2015 m. sausio 13 d. sprendimą byloje Marian Maciejewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 34447/05.

Teismų praktikoje pažymėta, kad publikacijos teiginiai turi būti vertinami visos publikacijos ir kitų su aprašoma situacija susijusių publikacijų kontekste, atsižvelgiama į sakinių konstrukciją, minčių dėstymą, logines paskelbtos informacijos sąsajas. Taigi, minėtų teiginių negalima vertinti izoliuotai, atsietai nuo viso publikacijos teksto (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-104/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1281/2014, 2015 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-207-261/2015 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju analizuojamai laidai būdingas specifinis (satyrinis, humoristinis) stilius, ką ginčijamame sprendime ir kituose procesiniuose dokumentuose akcentuoja atsakovas bei trečiasis suinteresuotas asmuo. Tačiau programos, publikacijos, laidos stilius negali būti pagrindu, leidžiančiu prisidengiant programos, publikacijos ar laidos pobūdžiu sąmoningai iškraipyti faktus bei duomenis ir tokiu būdu nesąžiningai išreikšti nuomonę. Kitaip sakant, tai nereiškia, kad pasirinkus atitinkamą transliuojamos informacijos išraiškos formą, priemones ir būdus (laidos žanrą), gali būti paskelbta bet kokia tam tikrą asmenį neigiamai charakterizuojanti informacija, visiškai nevertinant pateikiamos informacijos (teiginių) faktinio pagrindo ir sąsajų su laidos stiliumi/forma.

Įvertinus laidoje paskelbtos informacijos visumą, darytina išvada, kad iš esmės yra formuojamas požiūris, jog A. R. iš didžiausios Lietuvos naujienų agentūros vadovo pareigų buvo atleistas, kadangi prisirašė tam tikrų blėnių į Facebook‘ą ir visur kitur. Taip pat skelbiama, jog pareiškėjas „neturi darbo“, „geria“, „SMS kreditus visus nuolat ima ir taip toliau“ ir pan., t. y. formuojama negatyvi nuomonė apie A. R. veiklą bei asmenines savybes. Vien tik tai, jog per UAB „Lietuvos ryto“ televiziją transliuojama laida „Žinių naujienos“ yra/buvo satyrinio ar humoristinio stiliaus, dar neleidžia tokia išimtinai pripažinti visą joje pateikiamą informaciją. Pastebėtina, kad humoro ar satyros forma organizuotoje laidoje reiškiama nuomonė susijusi ne su pareiškėjo poelgiais, o labiau nukreipta į jo asmeninių savybių sritį. Nesutiktina ir su atsakovo pozicija, kad satyriniu ir humoristiniu stiliumi išreikšta kritika (atleidimas iš darbo, alkoholio vartojimas, SMS kreditų ėmimas ir pan.) buvo nukreipta į konkretų pareiškėjo elgesį (aktyvų dalyvavimą tarptautinio žurnalistų klubo „Format A–3“ rengiamuose renginiuose ir nepagarbų, nejautrų, asocialų bendravimą su kitais asmenimis), nes neįmanoma įžvelgti ryšio tarp laidoje išsakytų teiginių apie A. R. ir atsakovo deklaruojamo jo elgesio (dalyvavimo minėto klubo „Format A–3“ renginiuose ir kt.). Būtent nagrinėjamu atveju atitinkamoje laidos dalyje visuomenė (žiūrovai) pradedama klaidinti galbūt konkrečiais tikrovę neatitinkančiais faktais, kuriems nėra būdingos literatūrinės išraiškos priemonės – humoreskos, satyros, feljetono – pobūdis, o labiau atvirkščiai – teiginiai pateikiamai kaip objektyvus faktas, nukreiptas į pareiškėjo asmenį. Neabejotina, jog anksčiau minėtų ginčo teiginių teisingumas galėtų būti patikrinamas pateikiant ir objektyvius įrodymus (egzistuoja pakankama faktinė bazė ginčijamiems teiginiams pagrįsti). Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad šiuo atveju buvo peržengtos teisės skleisti informaciją ir idėjas (kritikos, išreikštos satyros ar humoro forma) ribos – nebuvo atrasta tinkama pusiausvyra tarp nuomonės reiškimo laisvės ir asmens teisių.

Apeliaciniuose skunduose atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba ir trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Lietuvos ryto“ televizija vadovaujasi Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuota praktika bylose Nikowitz ir Verlagsgruppe NewsGmbH prieš Austriją, pareiškimo Nr. 5266/03, Vereinigung Bildender Kunsler prieš Austriją, pareiškimo Nr. 68354/01, Kulish ir Rozycki prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 27209/03, Eon prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 26118/10. Nevertinant kai kurių teiginių šių bylų sprendimuose, pažymėtina, jog minėtų bylų faktinės situacijos nėra identiškos nagrinėjamai bylai, todėl teisėjų kolegija jų neanalizuoja šio ginčo kontekste ir plačiau nepasisako.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčo santykius reguliuojančių teisės aktų nuostatas, vertino faktines bylos aplinkybes, vadovavosi teismų suformuota praktika, ko pasėkoje priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinius skundus tenkinti juose išdėstytais motyvais nėra jokio juridinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Lietuvos ryto“ televizija apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Arūnas Sutkevičius