9563bf0077bb11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-348/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01323-2011-6

Procesinio sprendimo kategorija 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. vasario 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjai P. B.,

pareiškėjos atstovui advokatui Juliui Jasaičiui,

atsakovo atstovei I. B.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos P. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos P. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl įsakymo panaikinimo ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja P. B. skundu ir patikslintu skundu (b. l. 18-21, I t., 80-84, III t.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2011 m. gegužės 16 d. įsakymą „Dėl P. B. atleidimo" Nr. 1TE-190 (toliau – ir Įsakymas), kuriuo pareiškėja buvo atleista iš Vidaus reikalų ministerijos Viešojo valdymo politikos departamento (toliau – ir Departamentas) Teritorinio administravimo politikos skyriaus vyresniojo specialisto (A lygio 10 kategorijos) pareigų ir grąžinti ją į ankstesnes pareigas arba bet kokias kitas pareigas, atitinkančias jos turimą išsilavinimą ir kvalifikaciją, minėtame Departamente (nurodė, kad yra laisvos Departamento Vietos savivaldos politikos skyriaus vyresniojo specialisto (A lygio 10 kategorijos) pareigos, kurias iki 2011 m. birželio 27 d. ėjo R. R.). Nesant galimybės grąžinti į pareigas prašė pripažinti tarnybos santykių nutraukimą neteisėtu ir priteisti 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Taip pat prašė priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo ir įvykdymo dienos, 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (Viešojo administravimo įstatymo 41 str.), bylinėjimosi išlaidas.

Atkreipė dėmesį, kad pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 21 straipsnio 1 dalį jos senatvės pensijos amžius yra 60 metų, o pagal minėto įstatymo 22 straipsnio 2 dalį būtinasis valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai gauti yra 30 metų. Nurodė turinti bendrą socialinio pensijų draudimo stažą daugiau negu 30 metų, t. y., pareiškėjos manymu, ji atitinka kriterijus darbuotojų, nurodytų Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 129 straipsnio 4 dalyje.

Darė išvadą, kad jos atleidimas iš valstybės tarnybos buvo galimas tik esant ypatingam atvejui, jeigu jos palikimas valstybės tarnyboje iš esmės pažeistų darbdavio interesus (Valstybės tarnybos įstatymo 43, 5 str.). Atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimą Nr. 44 ir darė išvadą, jog teisminė praktika atleidimą pagal DK 129 straipsnio 4 dalį sieja su aplinkybių pasikeitimu, dėl kurių atleidžiamas darbuotojas neturi galimybės toliau vykdyti jam priskirtų funkcijų, dėl kokių nors priežasčių išnykus poreikiui jas atlikti, nes tolesnis darbo užmokesčio mokėjimas tokiam darbuotojui yra nepateisinamas ekonominiu aspektu.

Pareiškėjos teigimu, 2011 m. sausio 10 d. įspėjimo lapelyje ir Įsakyme buvo nurodytos priežastys, susijusios su Vidaus reikalų ministerijos administracijos padalinių struktūriniais pertvarkymais ir pareiškėjos užimamos pareigybės panaikinimu, tačiau nebuvo nurodytos jokios ypatingos priežastys, kurios būtų susiję su jos atliekamų funkcijų panaikinimu ir būtinumu dėl to ją atleisti. Nurodė vidaus reikalų ministro 2009 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. lV-580 patvirtinto Teritorinio administravimo politikos skyriaus vyresniojo specialisto pareigybės aprašymo (toliau – ir Pareigybės aprašymas) 7.3, 7.4 punktus, pažymėjo, kad juose nurodytų funkcijų atlikimas buvo numatytas ir vidaus reikalų ministro 2009 m. liepos 8 d.

įsakymu Nr. lV-369 patvirtintų Teritorinio administravimo politikos skyriaus nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 4.1-4.3 punktuose. Pažymėjo, kad vidaus reikalų ministro 2011 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. lV-237, kuris įsigaliojo 2011 m. gegužės 17 d., patvirtinus naujus skyriaus nuostatus, juose taip pat buvo įrašytas minėtų funkcijų atlikimas (4.2.1-4.2.3 p.). Pareiškėjos manymu, minėti teisės aktai rodo, kad funkcijos, kurias pagal Pareigybės aprašymą ji turėjo atlikti, nebuvo panaikintos, o tik perduotos iš Teritorinio administravimo politikos skyriaus, pastarąjį panaikinus, į Vietos savivaldos politikos skyrių.

Darė išvadą, kad pareiškėjos atleidimui iš užimamų pareigų pagal DK 129 straipsnio 4 dalį nebuvo jokių ypatingų priežasčių ar aplinkybių, sąlygojusių tokį būtinumą. Pabrėžė, kad daug metų sąžiningai dirbo valstybės tarnyboje. Nurodė, kad dėl jos atleidimo, likus iki senatvės pensijos 3 metams, galimybė susirasti kitą darbą yra beviltiška, taip pažeidžiamas jos socialinis saugumas. Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-756/2011.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimais į pareiškėjos skundus (b. l. 25-27, I t., 87-88, III t.) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš pareiškėjos bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad vidaus reikalų ministro 2010 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1V-817 (2011 m. sausio 10 d. įsakymo Nr. 1V-1 redakcija), atsižvelgiant į vidaus reikalų ministro 2010 m. gruodžio 28 d. įsakymą Nr. 1V-811 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos administracijos struktūros patvirtinimo", priimtas sprendimas pertvarkyti Vidaus reikalų ministerijos administraciją. Nuo 2011 m. gegužės 17 d. buvo panaikintos ne tik kai kurios Vidaus reikalų ministerijos valstybės tarnautojų pareigybės, bet ir kai kurie šios ministerijos administracijos padaliniai.

Nurodė, kad panaikinto Teritorinio administravimo politikos skyriaus funkcijoms vykdyti nebuvo įsteigtas atskiras Vidaus reikalų ministerijos administracijos padalinys. Teigė, kad minėto skyriaus funkcijos, susijusios su Teritorijos administracinių vienetų įstatymo įgyvendinimu, perėjo Viešojo valdymo politikos departamento Vietos savivaldos politikos skyriui. Kitos funkcijos, susijusios su Apskrities valdymo įstatymo įgyvendinimu, atsižvelgiant į tai, kad buvo panaikintos apskričių viršininkų administracijos, buvo panaikintos.

Pažymėjo, kad laisvų pareigybių, kurių sąlygas atitiktų pareiškėja, nuo informacinio lapelio apie galimą jos atleidimą iš valstybės tarnybos įteikimo dienos (2011 m. sausio 10 d.) iki jos atleidimo iš pareigų dienos (2011 m. gegužės 17 d.), į kurias pareiškėja galėjo būti perkelta, Vidaus reikalų ministerijos administracijoje nebuvo. Atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2004. Nurodė, kad pareiškėjai, vertinant jos tarnybinę veiklą, nuolat buvo rekomenduojama gilinti žinias, tobulinti įgūdžius, gerinti pareigingumą, išsamiau analizuoti pavestus klausimus ir t. t.

Pažymėjo, kad į Departamento Vietos savivaldos politikos skyriaus vyresniojo specialisto (A lygio 10 kategorijos) pareigas, kurios yra laisvos nuo 2011 m. birželio 27 d., pareiškėja pretenduoti negali, kadangi neatitinka šiai pareigybei keliamų specialiųjų reikalavimų (mokėti anglų kalbą ne žemesniu nei pažengusiojo vartotojo lygmens B2 lygiu). Nesutiko su pareiškėjos reikalavimu priteisti 10 000 Lt neturtinės žalos, kadangi reikalauti žalos atlyginimo galima tik nustačius neteisėtus Vidaus reikalų ministerijos veiksmus dėl pareiškėjos atleidimo iš tarnybos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.), tačiau nagrinėjamu atveju to nėra.

Pažymėjo, kad pareiškėja nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, jog lankėsi pas gydytojus ar buvo nedarbinga. Pareiškėjos argumentus dėl nerimo ir netikrumo dėl ateities jausmo laikė nepagrįstais, nes, pareiškėjai, kaip turinčiai Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 2 dalyje numatytą garantiją (6 mėnesius nuo atleidimo dienos siūlyti užimti tos pačios ar žemesnės kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas), 2011 m. rugpjūčio 25 d. buvo siūlyta užimti Lietuvos kariuomenės Finansų ir apskaitos departamento Pirmojo atsiskaitymų su darbuotojais skyriaus vyresniojo specialisto (B lygis 10 kategorija) pareigas, tačiau P. B.

į pasiūlymą nereagavo. Pažymėjo, kad pareiškėjai, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 4 dalimi, išmokėta 4 mėnesių jos gauto vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Darė išvadą, kad pareiškėja iki 2011 m. rugsėjo 16 d. gavo darbo užmokestį, todėl nebuvo sunkesnėje materialinėje padėtyje dėl atleidimo iš tarnybos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 11 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nurodė Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, 43 straipsnio 1 dalį, 5 straipsnį, DK 129 straipsnio 4 dalį, atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimą Nr. 44, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-356, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A662-674/2011, A756-346/2011, A146-174/2011, A556- 904/2008, A662-684/2010, A62-1458/2011, A143-1086/2011 ir darė išvadą, jog tam, kad būtų galima konstatuoti atleidimo pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą teisėtumą, būtina paisyti šių sąlygų: patikrinti, ar yra įvykęs valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimo faktas; ar įvykdyta Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatyta garantija, jog asmeniui, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu prieš 4 mėnesius; patikrinti, ar įvykdytos garantijos, numatytos Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje; ar taikytina pareiškėjai DK 129 straipsnio 4 dalyje nustatyta garantija.

Teismas nurodė, kad vidaus reikalų ministro 2010 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-811 patvirtinus naują Vidaus reikalų ministerijos administracijos struktūrą, buvo atliktas institucijos (Vidaus reikalų ministerijos) vidinės organizacinės struktūros pertvarkymas, atsižvelgus į pasikeitusį teisinį reguliavimą, ir tai yra viešojo administravimo subjekto vadovo (šiuo atveju - vidaus reikalų ministro) diskrecijos teisė, kuria jis pasinaudojo, siekiant efektyviai įgyvendinti institucijai priskirtas funkcijas. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja nei šioje, nei kitose administracinėse bylose neginčija atsakovo aktų, kuriais įvykdyti ministerijos organizaciniai pertvarkymai. Pažymėjo, kad pertvarkius ministerijos struktūrą, buvo panaikinta apie 30 pareigybių, realiai, panaikinus Departamento Teritorinio administravimo politikos skyrių, buvo panaikinta ir pareiškėjos iki reorganizacijos eita pareigybė, o kai kurios buvusio Teritorinio administravimo politikos skyriaus funkcijos perduotos Departamento Vietos savivaldos politikos skyriui, kuriame pareigybių skaičius po reorganizacijos nepasikeitė. Nurodė, jog pareiškėjai, atitinkančiai Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies reikalavimus (iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai) apie pareigybės panaikinimą buvo pranešta raštu prieš 4 mėnesius.

Dėl atsakovo prievolės įspėtąjį tarnautoją paskirti į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas, teismas nurodė, jog atsakovas tokios galimybės neturėjo, nes dalis buvusio Teritorinio administravimo politikos skyriaus funkcijų buvo perduotos Vietos savivaldos politikos skyriui, kuriame pareigybių skaičius (6 pareigybės) nepadidėjo, iš jų tris pareigybes užimančių tarnautojų (t. y. vyriausiojo specialisto A lygio 12 kategorijos, vyresniojo specialisto A lygio 10 kategorijos, vyresniojo specialisto A lygio 9 kategorijos) liko nepasikeitę; jame 2011 m. sausio 1 d. – 2011 m. gegužės 17 d. laikotarpiu buvo tik viena realiai laisva pareigybė - vyriausiojo specialisto (A lygis 13 kategorija), tačiau atsakovas šios pareigybės siūlyti pareiškėjai negalėjo, nes pagal Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalį gali būti siūlomos kitos to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigos, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka – žemesnės kategorijos pareigos. Teismas nustatė, jog reorganizuotame Vietos savivaldos politikos skyriuje laisvų P. B. lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigų, taip pat žemesnės kategorijos pareigų nebuvo. Pažymėjo, jog tai, ar buvo galimybė siūlyti kitas pareigas iki pareiškėjos atleidimo iš tarnybos, galimybė pareiškėjai užimti šiuo metu atsiradusią laisvą pareigybę, nėra šios bylos dalykas.

Dėl konstatavimo, ar buvo taikytina pareiškėjai DK 129 straipsnio 4 dalyje nustatyta garantija (darbo sutartis su darbuotojais, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai <...>, gali būti nutraukta tik ypatingais atvejais, jeigu darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus), teismas sprendė, jog sąlygų taikyti pareiškėjai šią garantiją šiuo atveju nebuvo. Pažymėjo, kad skyrių iki reorganizacijos ir po reorganizacijos nuostatų, bylai aktualių pareigybių aprašymų analizė leidžia daryti išvadą, jog po reorganizacijos išliko ne visos, o tik dalis pareiškėjos vykdytų funkcijų, kurių vykdymą, pagal pareigybės aprašymą, iš esmės perėmė Vietos savivaldos politikos skyriaus vedėjas. Teismas nesutiko su pareiškėjos argumentu, kad tik visiškai atsisakius darbuotojo funkcijų, galimas konstatavimas, jog egzistavo ypatingos aplinkybės atleidimui pateisinti. Atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-356. Pažymėjo, kad šiuo atveju taip pat ministerijos darbo organizavimo pertvarkymo pasekme tapo vieno skyriaus dalies atliktų funkcijų perdavimas kitam skyriui ir šia apimtimi padidėjo Vietos savivaldos politikos skyriaus (konkrečiai – skyriaus vedėjo) darbo krūvis. Teismas sprendė, kad tokie darbdavio atlikti struktūriniai darbo organizavimo pakeitimai yra pateisinami, kadangi buvo sąlygoti siekio pagerinti ministerijai patikėtų funkcijų vykdymo didesnį efektyvumą. Dėl atliktų organizavimo pertvarkymų panaikinus, be kita ko, pareiškėjos etatą, jos funkcijų atlikimas iš dalies tapo nereikalingu, dėl to, teismo nuomone, tolesnis darbuotojo palikimas darbe perdavus vykdytas funkcijas kitiems tarnautojams reikštų tokio darbuotojo faktinę prastovą, tai sąlygotų nuolatinius darbdavio patiriamus darbuotojo atlyginimo dydžio nuostolius. Šias aplinkybes teismas pripažino galinčiomis iš esmės pažeisti darbdavio turtinius interesus, todėl darė išvadą, kad darbdavys, siekdamas išvengti nuostolių, galėjo inicijuoti tokio darbuotojo atleidimo iš darbo procedūrą DK 129 straipsnio 4 dalies pagrindais.

Atsakovo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkino, kadangi nebuvo pateikti jokie įrodymai apie jų turėjimą.

III. Pareiškėja P. B. apeliaciniu skundu (b. l. 107-113, III t.) prašo vidaus reikalų ministro 2011 m. gegužės 16 d. įsakymą panaikinti ir grąžinti ją į ankstesnes pareigas, taip pat tenkinti visus kitus skunde nurodytus reikalavimus. Konstatavus apeliaciniame skunde keliamų teisės taikymo problemų reikšmingumą teismų praktikai, prašo skundą nagrinėti išplėstinės teisėjų kolegijos posėdyje.

Teigia, kad teismas nepagrįstai, taikydamas DK 129 straipsnio 4 dalį, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-356, kuri iš esmės neatitinka nei tikrosios minėtos normos prasmės, nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 44 patvirtintos teismų praktikos. Mano, kad DK 129 straipsnio 4 dalyje vartojama sąvoka „ypatingas“ ir DK 129 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „svarbus“ nėra tapačios. Teigia, kad pagal DK 129 straipsnio 4 dalį darbuotojų atleidimas sietinas tik su tokiais pas darbdavį įvykusiais pasikeitimais, dėl kurių nebelieka poreikio vykdyti funkcijas, kurias atliko atleidžiamas darbuotojas.

Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-756/2011. Pabrėžia, kad darbdavys, savo diskrecijos ribose vykdydamas struktūrinius pertvarkymus, turi elgtis sąžiningai ir imtis visų įmanomų priemonių užtikrinti tolesnį DK 129 straipsnio 4 dalyje nurodytų kategorijų darbuotojų darbą. Jeigu tokių darbuotojų įmonėje (įstaigoje) atliekama funkcija nėra panaikinama, darbdavys, atsižvelgdamas į ypatingas jų turimas garantijas, neturi teisės tokių darbuotojų atliekamų funkcijų perduoti atlikti (paskirstyti) kitiems darbuotojams, išskyrus atvejus, kai ypatinga apsauga besinaudojantys darbuotojai dėl savo kvalifikacijos ar profesinių gebėjimų stokos negali (nesugeba) atlikti ankstesnių ar pakoreguotų funkcijų, ir dėl to darbdavys yra priverstas nutraukti darbo sutartį su jais.

Mano, kad tokia DK 129 straipsnio 4 dalyje nurodytų kategorijų darbuotojų garantijų toliau tęsti darbą samprata atitiktų tikrąją įstatymo prasmę ir būtų reali. Nurodo, kad pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 21 straipsnio 1 dalį, pareiškėjos pensijos amžius yra 60 metų, o pagal minėto įstatymo 22 straipsnio 2 dalį būtinasis valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai yra 30 metų. Paaiškina, kad turi bendrą socialinio pensijų draudimo stažą daugiau nei 30 metų, t. y. atitinka kriterijus darbuotojų, nurodytų DK 129 straipsnio 4 dalyje, taigi jos atleidimas iš valstybės tarnybos buvo galimas tik esant ypatingam atvejui, jeigu jos palikimas valstybės tarnyboje iš esmės pažeistų darbdavio interesus.

Nurodo Pareigybės aprašymo 7.3, 7.4 punktus, pažymi, kad tokių funkcijų atlikimas buvo numatytas ir Nuostatų 4.1-4.3 punktuose. Atkreipia dėmesį, kad 2011 m. gegužės 17 d. įsigaliojusių naujų Departamento Vietos savivaldos politikos skyriaus nuostatų 4.2.1-4.2.3 punktuose taip pat buvo įrašytas minėtų funkcijų atlikimas. Daro išvadą, kad funkcijos, kurias pagal pareigybės aprašymą pareiškėja turėjo atlikti, jos atleidimo iš tarnybos metu nebuvo panaikintos, o tiesiog perduotos iš Departamento Teritorinio administravimo politikos skyriaus į Vietos savivaldos politikos skyrių.

Nurodo, kad teismas nenustatė jokių ypatingų atvejų, dėl kurių ji negalėjo likti tarnyboje ir toliau vykdyti jai priskirtas ar šiek tiek pakoreguotas funkcijas kitame padalinyje, taip pat nenustatė, ar tolesnis pareiškėjos palikimas tarnyboje galėtų esmingai pažeisti darbdavio interesus. Teigia, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog Vietos savivaldos skyriuje 2011 m. sausio 1 d. – 2011 m. gegužės 17 d. laikotarpiu buvo tik viena realiai laisva pareigybė – vyriausiojo specialisto (A lygis 13 kategorija), tačiau atsakovas šios pareigybės pareiškėjai siūlyti negalėjo.

Atkreipia dėmesį, kad iš vidaus reikalų ministro 2011 m. sausio 24 d. įsakymo Nr. 1V-67 matyti, jog 2011 m. sausio 24 d. (pareiškėjos įspėjimo laikotarpiu) Vietos savivaldos politikos skyriuje buvo panaikinta A lygio 10 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigybė, o 2011 m. sausio 25 d. įsteigta A lygio 13 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigybė. Pažymi, kad minėta laisva pareigybė jai nebuvo pasiūlyta, o vėliau panaikinta. Mano, kad tokie atsakovo veiksmai neatitinka įstatyme numatytų darbuotojų garantijų. Teigia, kad 2011 m. sausio 10 d.

įspėjimo lapelyje ir 2011 m. gegužės 16 d. įsakyme dėl atleidimo buvo nurodytos priežastys, susijusios su bendrais visos ministerijos administracijos padalinių struktūriniais pertvarkymais, tačiau nebuvo nurodytos jokios ypatingos priežastys, kurios būtų susiję su pareiškėjos atliekamų funkcijų panaikinimu ir būtinumu dėl to pareiškėją atleisti. Teigia, kad dėl jos atleidimo galimas darbo užmokesčio lėšų sutaupymas yra labai mažas lyginant su Vidaus reikalų ministerijos biudžetu, todėl tai negali būti pripažinta esminiu interesu.

Atkreipia dėmesį, kad reorganizacijos metu buvo atleisti tik du darbuotojai, priskirtini DK 129 straipsnio 4 dalyje nurodytoms kategorijoms.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 116-118, III t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-756/2011 nustatytos faktinės aplinkybės yra skirtingos nei šioje ginčo byloje. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1743/2009, 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A39-244/2009, 2008 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A39-1874/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-356, 2011 m. sausio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2011, 2011 m. spalio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2011. Nurodo, kad Vidaus reikalų ministerija yra viešasis juridinis asmuo, finansuojamas valstybės biudžeto, o darbo vietų finansavimas, kai realaus poreikio tokiam darbui nėra, vertintinas ne tik kaip esminis darbdavio interesų pažeidimas, bet ir kaip visų mokesčių mokėtojų interesų pažeidimas. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-904/2008, 2010 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-684/2010, 2011 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-1007/2011. Nesutinka su apeliantės argumentais, jog jos dalies išlikusių funkcijų nebuvo galima perduoti kitiems darbuotojams, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų ribojama vidaus reikalų ministro teisė ir kišamasi į Vidaus reikalų ministerijos veiklos organizavimo teisinius santykius. Pažymi, kad darbo organizavimo pakeitimų paskirtis – optimizuoti valdymą, siekiant efektyviai įgyvendinti institucijai priskirtas funkcijas, o ne galimas lėšų sutaupymas. Paaiškina, kad Vidaus reikalų ministerija jau pirmą pareiškėjos įspėjimo apie jos pareigybės panaikinimą dieną žinojo, kad yra sprendžiamas klausimas dėl laisvos Vietos savivaldos politikos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės (A lygis 10 kategorija) panaikinimo. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėja pati atsisakė jai siūlytų pareigų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl vidaus reikalų ministro 2011 m. gegužės 16 d. įsakymo Nr. 1TE-190 (b. l. 22, I t.), kuriuo, be kita ko, pareiškėja 2011 m. gegužės 16 d. atleista iš Vidaus reikalų ministerijos Viešojo valdymo politikos departamento Teritorinio administravimo politikos skyriaus vyresniojo specialisto (A lygis 10 kategorija) pareigų Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto (kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama) pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo.

Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktas nustato, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama. Taigi sprendžiant dėl pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausia turi būti įvertinta, ar yra realiai įvykęs valstybės tarnautojos pareigybės panaikinimo faktas. Šiuo aspektu paminėtina Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalies nuostata, kuri numato, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., nutartys administracinėse bylose Nr. A556-904/2008, A662-684/2010, A62-340/2011) taip pat ne kartą pažymėta, kad tam tikros institucijos vidinės organizacinės struktūros projektavimas, atsižvelgiant į nustatytą teisinį reguliavimą, atitinkamai yra viešojo administravimo subjekto steigėjo arba viešojo administravimo subjekto vadovo diskrecijos teisė, kuri naudojama, siekiant efektyviai įgyvendinti institucijai priskirtas funkcijas. Valstybės tarnautojų teisių galimi pažeidimai turėtų būti konstatuojami ne per teisės aktus, apibrėžiančius valdžios institucijų veiklą, bet per teisės normas, tiesiogiai reglamentuojančias valstybės tarnybą ir konkretaus valstybės tarnautojo teises.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad vidaus reikalų ministro 2010 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-811 patvirtinus naują Vidaus reikalų ministerijos administracijos struktūrą buvo atliktas Vidaus reikalų ministerijos vidinės organizacinės struktūros pertvarkymas atsižvelgus į pasikeitusį teisinį reguliavimą. Iš vidaus reikalų ministro 2010 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 1V-811 ir 2009 m. liepos 8 d. įsakymo Nr. 1V-367 (b. l. 86-88, 89-91, I t.) matyti, kad nuo 2011 m. gegužės 16 d. tvirtinamoje Vidaus reikalų ministerijos administracijos struktūroje iš penkių buvusių Viešojo valdymo politikos departamento skyrių liko Valstybės tarnybos politikos, Viešojo administravimo politikos, Vietos savivaldos politikos skyriai ir nebeliko Elektroninės valdžios politikos skyriaus bei Teritorinio administravimo politikos skyriaus. Pastarajame naikinamame skyriuje vyresniojo specialisto (A lygis 10 kategorija) pareigas ėjo pareiškėja. Vidaus reikalų ministro 2010 m. gruodžio 30 d. įsakymas Nr. 1V-817 (b. l. 24-40, I t.) rodo, kad nuo 2011 m. gegužės 16 d. panaikinta Vidaus reikalų ministerijos Viešojo valdymo politikos departamento Teritorinio administravimo skyriaus vedėjo (A lygis, 15 kategorija), vedėjo pavaduotojo (A lygis 14 kategorija), vyriausiojo specialisto (A lygis 12 kategorija) ir dviejų vyresniųjų specialistų (A lygis 10 kategorija), t. y. visos šiam skyriui priklausiusios, taip pat ir pareiškėjos eita, pareigybės (b. l. 31, I t.). 2011 m. sausio 10 d. pareiškėjai buvo pranešta apie pareigybės panaikinimą ir atleidimą iš pareigų iki 2011 m. gegužės 16 d. nepaskyrus jos į kitas valstybės tarnautojo pareigas (b. l. 139, I t.).

Pareiškėjos teigimu, jos eitos funkcijos nebuvo panaikintos, dalis jų buvo perduotos Viešojo valdymo politikos departamento Vietos savivaldos politikos skyriui. Iš vidaus reikalų ministro 2011 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu Nr. 1V-646 patvirtinto Viešojo valdymo politikos departamento Vietos savivaldos politikos skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo (b. l. 2-4, III t.) matyti, kad į šias pareigas einančio valstybės tarnautojo funkcijų organizuojant sprendimą klausimų ir ekspertizės atlikimą teisės aktų sritis įėjo dalis pareiškėjai priskirtų funkcijų. Dalis tokių funkcijų įrašytos ir vidaus reikalų ministro 2011 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. 1V-237 patvirtintuose Viešojo valdymo politikos departamento Vietos savivaldos politikos skyriaus nuostatuose (b. l. 130-133, I t.). Kadangi kituose šio skyriaus pareigybių aprašymuose įtvirtintos ir funkcijos vykdyti kitus skyriaus vedėjo pavedimus, susijusius su skyriaus kompetencija, darytina išvada, kad dalis pareiškėjos eitos pareigybės funkcijų buvo paskirstyta Viešojo valdymo politikos departamento Vietos savivaldos politikos skyriaus darbuotojams. Kadangi minėtame skyriuje pareigybių skaičius išliko toks pat, pareiškėjos dalis funkcijų paskirstyta atlikti šiam skyriui nesteigiant papildomų pareigybių, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjos eita pareigybė nebuvo faktiškai panaikinta. Tačiau, pareiškėjos manymu, visiškas jos eitos pareigybės funkcijų nepanaikinimas suteikia jai garantiją kaip asmeniui, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, likti valstybės tarnyboje.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėją priskyrė patenkančia į darbuotojų ratą, nurodytą DK 129 straipsnio 4 dalyje (iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai), su kuriais darbo sutartis gali būti nutraukta tik ypatingais atvejais, jeigu darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus. Teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, kad darbdavio atlikti struktūriniai darbo organizavimo pakeitimai yra pateisinami, panaikinus pareiškėjos pareigybę, jos dalies funkcijų atlikimas tapo nereikalingas, dalis funkcijų paskirstytos vykdyti kitiems tarnautojams, todėl pareiškėjos palikimas darbe sąlygotų pareiškėjos faktinę prastovą, tai lemtų nuolatinius darbdavio patiriamus tarnautojos atlyginimo dydžio nuostolius. Toks atvejis, kai darbuotojo atliekamas darbas savo įnašu neprisideda prie darbdavio (įmonės) veiklos rezultatų, blogina darbdavio finansinę padėtį, yra tas ypatingas atvejis, dėl kurio darbdavys turi teisę pagal Darbo kodekso 129 straipsnio 2, 4 dalis atleisti darbuotoją, laikydamasis įstatymo nustatytos tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2004). Pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Pažymėtina, kad pareiškėjos kritiškai vertinama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2004 yra įtraukta į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo mėn. 24 d. aprobuotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių, priimtų nagrinėjant bylas, kylančias iš darbo teisinių santykių, santraukas (Teismų praktika 30). Tai paneigia apeliantės teiginius, kad aptariama nutartis nebėra aktuali laiko atžvilgiu, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimui Nr. 44. Nagrinėjamu atveju aplinkybė, jog pareiškėjai iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, nesudarė pagrindo likti valstybės tarnyboje, kadangi nebuvo galimybės rinktis, kurią pareigybę panaikinti arba kurį konkretų iš keleto valstybės tarnautoją atleisti. Dėl to apeliantės nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A143-756/2011, esant iš esmės skirtingoms bylų faktinėms aplinkybėms, nagrinėjamu atveju nėra aktuali.

Valstybės tarnybos įstatymas nustato pagrindines procedūras ir taisykles, kurių turi laikytis darbdavys (Valstybės tarnybos įstatymo 2 str. 14 d.), nusprendęs panaikinti karjeros valstybės tarnautojo pareigybę, taip pat numato atitinkamas valstybės tarnautojų, kurių pareigybės panaikinamos, garantijas (Valstybės tarnybos įstatymo 43 str. 1, 2 d.). Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas.

Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad į valstybės tarnautojo pareigas priimami asmenys turi atitikti specialius reikalavimus, nustatytus pareigybės aprašyme. Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punktas taip pat įpareigoja valstybės tarnautoją tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis. Iš šių teisės aktų matyti, kad juose nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris galimybę užimti atitinkamas valstybės tarnybos pareigybes siejo su asmens gebėjimu atlikti atitinkamos pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, kurių (funkcijų) atlikimui užtikrinti iš asmens galėjo būti reikalaujama specialių gebėjimų, pvz., atitinkamos specialybės ir kvalifikacijos, darbo įgūdžių turėjimo ir pan.

Šiuo atveju pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 22 d. nutarime taip pat konstatavo, jog konstitucinė valstybės tarnybos paskirtis, ypatingi uždaviniai, keliami valstybės tarnybai, lemia tai, kad piliečiui, stojančiam į valstybės tarnybą, gali ir turi būti keliami tam tikri bendrieji reikalavimai - stojimo į valstybės tarnybą bendrosios sąlygos, kurių neatitinkantis asmuo negalės tapti valstybės tarnautoju. Minėti reikalavimai turi būti aiškūs ir bendri visiems, kurie siekia atitinkamų pareigų valstybės tarnyboje, stojančiajam į valstybės tarnybą jie turi būti nustatyti įstatymu ir žinomi iš anksto.

Iš tokių bendrųjų reikalavimų - stojimo į valstybės tarnybą bendrųjų sąlygų paminėtini: lojalumas Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai, Konstitucijos ir teisės sistemos pagrindų (įskaitant žmogaus teisių ir laisvių katalogą) išmanymas, valstybinės kalbos geras mokėjimas, konflikto tarp siekiamų pareigų ir privačių interesų nebuvimas (arba tokio konflikto pašalinimas iki asmeniui pradedant eiti pareigas, kurių jis siekia) ir kt. Taip pat gali būti nustatyti bendrieji reikalavimai, susiję su stojančiojo asmeninėmis savybėmis, reputacija, išsilavinimu ir kt.

Gali būti nustatytos ir konstituciškai pagrįstos bendrosios sąlygos, dėl kurių asmeniui neleidžiama stoti į valstybės tarnybą. Valstybės tarnybai, kaip sistemai, keliami profesionalumo, kvalifikuotumo reikalavimai suponuoja ir tai, kad teisės aktais gali būti nustatyti ir specialieji reikalavimai asmenims, siekiantiems tam tikrų pareigų valstybės tarnyboje ar konkrečioje valstybės arba savivaldybės įstaigoje, - specialiosios sąlygos siekiantiesiems tam tikrų pareigų valstybės tarnyboje; šios specialiosios stojimo į valstybės tarnybą sąlygos gali būti diferencijuojamos pagal atitinkamų pareigų valstybės tarnyboje turinį.

Iš tokių reikalavimų - specialiųjų stojimo į valstybės tarnybą sąlygų paminėtini profesinės kompetencijos, patirties, kalbų mokėjimo ir specialių žinių ar įgūdžių ir panašūs reikalavimai, taip pat reikalavimai, susiję su stojančiojo reputacija, asmeninėmis savybėmis ir kt., o priimant į tam tikras pareigas gali būti nustatomos labai įvairios specialiosios sąlygos, pavyzdžiui, susijusios su asmens sveikata, fizinėmis galimybėmis, ryšiais su kitais asmenimis ir kt. Visi nustatyti specialieji stojimo į valstybės tarnybą reikalavimai turi būti konstituciškai pateisinami, priešingu atveju bus pažeista ir piliečio konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, ir žmogaus konstitucinė teisė laisvai pasirinkti darbą (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija - būti paskirtam į kitas to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas, nėra absoliuti. Ši garantija be išlygų gali būti taikoma tik tuo atveju, jei tarnautojas pretenduoja užimti pareigybes, kurioms jų aprašyme nėra nustatyti specialūs reikalavimai. Tačiau, jeigu tarnautojas pretenduoja užimti pareigybes, kurioms jų aprašyme yra nustatyti specialūs reikalavimai, ši garantija gali būti ribojama tokio tarnautojo dalykinių savybių atitikimu specialiųjų reikalavimų kriterijams, t. y. ši garantija galės būti taikoma tik tuo atveju, jei tarnautojo dalykinės savybės atitiks pareigybės, kurią tarnautojas pretenduoja užimti, aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus, nes priešingu atveju, gali būti neatlikti arba netinkamai įgyvendinti tie ypatingi valstybės tarnybos tikslai ir uždaviniai, kurių įgyvendinimas yra priskirtas šioms pareigybėms. Tai lemia, kad tais atvejais, kai karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, pretenduoja užimti pareigybes, kurioms, jų aprašyme, yra nustatyti specialūs reikalavimai, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar tokio tarnautojo dalykinės savybės atitinka šiuos specialiuosius reikalavimus, ar šie specialieji reikalavimai, kurių tarnautojas neatitinka yra esminiai, t. y. ar jų nustatymas gali būti pateisinamas objektyvia būtinybe atlikti tik šiai pareigybei priskirtas specifines funkcijas ir uždavinius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1743/2009).

Pareiškėjos teigimu, jai turėjo būti siūloma užimti Viešojo valdymo politikos departamento Vietos savivaldos politikos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė (A lygis 10 kategorija). Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek pareiškėjos atleidimo metu - 2011 m. gegužės 16 d., tiek po atleidimo - 2011 m. gegužės 17 d., Viešojo valdymo politikos departamento Vietos savivaldos politikos skyriuje buvo šešios pareigybės (b. l. 61, 62, III t.). 2011 m. sausio 1 d. šiame skyriuje buvo šešios pareigybės, iš kurių viena pareigybė (vyriausiojo specialisto (A lygis 10 kategorija) buvo laisva (b. l. 63, III t.).

Ši pareigybė vidaus reikalų ministro 2011 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. 1V-67 (b. l. 43-44, I t.) buvo panaikinta ir įsteigta Vietos savivaldos politikos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė (A lygis 13 kategorija) bei šios pareigybės aprašymas. Iš pastarojo (b. l. 10-12, III t.) matyti, kad naujai įsteigtai pareigybei lyginant su panaikintos pareigybės aprašymu (b. l. 69-70, III t.) nustatyti didesni specialieji reikalavimai: išsilavinimo, anglų kalbos B2 lygio, gebėjimo savarankiškai atlikti teisės aktų, reglamentuojančių nurodytas sritis, ekspertizę.

Be to, visos panaikintos pareigybės funkcijos su kai kuriais pakeitimais paliktos taip pat priskiriant naujas funkcijas: dalyvauti teikiant pagalbą pagal Lietuvos tarptautinius įsipareigojimus, atlikti teisės aktų, susijusių su vietos savivalda, bendrosios valstybės politikos įgyvendinimu viešųjų paslaugų teikimo asmenims vietos savivaldos lygmeniu, savivaldybių administravimo subjektų įgaliojimais, savivaldybių institucijų sudarymo ir veiklos tvarka, savivaldybių institucijų ir savivaldybių administravimo subjektų santykiais su valstybės institucijomis ir įstaigomis, vietos savivaldos ekonominių sąlygų, tinkamų teritorinei gyventojų bendruomenei funkcionuoti, savivaldybių pasienio bei tarptautinio bendradarbiavimo vietos savivaldos srityje, projektų ekspertizę, dalyvauti koordinuojant vietos gyventojų įtraukimo į vietos reikalų tvarkymą savivaldybėse procesus, dalyvauti organizuojant gyvenamųjų vietovių bendruomenių ir savivaldybių institucijų ir įstaigų bendradarbiavimo gerosios patirties sklaidą.

Taigi naujai įsteigtai pareigybei, lyginant su panaikinta, reikalingas aukštesnės kvalifikacijos valstybės tarnautojas, atitinkantis didesnius specialiuosius reikalavimus, todėl nėra pagrindo abejonėms dėl sprendimo vietoj buvusios pareigybės įsteigti naują, didesnius reikalavimus keliančią ir daugiau funkcijų apimančią pareigybę, siekiant tinkamai įgyvendinti Vidaus reikalų ministerijos uždavinius ir atlikti funkcijas jai pavestoje vietos savivaldos politikos formavimo srityje, formalumo. Pažymėtina, kad šis įsakymas buvo priimtas atsižvelgiant į Vidaus reikalų ministerijos Viešojo valdymo politikos departamento 2010 m. gruodžio 30 d. raštą Nr. 31D-1128, kuriame išdėstytas minėtu įsakymu realizuotas prašymas, nurodant, kad toks naujos pareigybės, atitinkančios aukštesnę nei naikinama pareigybė kategoriją, įsteigimas, t. y. aukšta valstybės tarnautojų kvalifikacija ir specialieji gebėjimai reikalingi siekiant tinkamai įgyvendinti Vidaus reikalų ministerijos uždavinius ir atlikti funkcijas jai pavestoje vietos savivaldos politikos formavimo srityje.

Ant rašto yra 2010 m. gruodžio 30 d. vidaus reikalų ministro parašas su prierašu „Sutinku“. Taigi pranešimo pareiškėjai apie naikinamą pareigybę metu darbdaviui buvo žinoma, kad tuomet dar buvusi laisva Vietos savivaldos politikos skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis 10 kategorija) pareigybė bus panaikinta įsteigiant Vietos savivaldos politikos skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis 13 kategorija) pareigybę. Esant tokiai aplinkybei darbdavys pagrįstai nesiūlė pareiškėjai užimti naikinamos laisvos pareigybės. Taip pat atsakovas neturėjo pareigos pareiškėjai siūlyti užimti 2011 m. sausio 24 d. vietoj panaikintos įsteigtą naują pareigybę, kadangi jai nustatyta kategorija (13) nebuvo ta pati ar žemesnė nei pareiškėjos eitai pareigybei priskirta kategorija (10).

Įvertinus šias aplinkybes pareiškėjos teisės nėra kaip nors pažeidžiamos vidaus reikalų ministro 2011 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. 1TE-41 (b. l. 73, III t.) 2011 m. vasario 1 d. perkeliant A. T. iš Viešojo valdymo politikos departamento Teritorinio administravimo politikos skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis 12 kategorija) pareigų į Viešojo valdymo politikos skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis 13 kategorija) pareigas.

ABTĮ 46 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bylas nagrinėja trijų teisėjų kolegija, tačiau sudėtingoms byloms nagrinėti teismo pirmininko iniciatyva ar kolegijos siūlymu gali būti sudaroma išplėstinė penkių arba septynių teisėjų kolegija arba byla gali būti perduota nagrinėti teismo plenarinei sesijai. Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje aptartą teisinį reguliavimą, bylos medžiagą, skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, pareiškėjos išdėstytus argumentus, mano, kad nėra pagrindo keisti tiek bendrosios kompetencijos, tiek administracinių teismų suformuotą teisminę praktiką nagrinėjamoje administracinėje byloje keliamais aktualiais klausimais ir, atsižvelgiant į pareiškėjos prašymą nagrinėti bylą išplėstinėje teisėjų kolegijoje, siūlyti teismo pirmininkui tokią kolegiją sudaryti.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visas faktines bylos aplinkybes ir ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bei teisėtas, tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos P. B. apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos P. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Arūnas Sutkevičius Vaida Urmonaitė-Maculevičienė