955faf7a-ac2b-4393-b34c-eb8c19de298b · Utenos rajono apylinkės teismas

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnyje ginama žmogaus teisė į būsto neliečiamybę

Civilinė byla Nr. 2-146-356/2010

(proceso Nr.2-50-3-00970-2009-7)

                                                        Â

Procesinio sprendimo kategorija:

         50.11.4; 113.1; 116.1 (S)

                                                  Â

                                            Â

UTENOS RAJONO APYLINKĖS TEISMAS

         SPRENDIMAS

                 LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

                                      2010 m. gegužės 20 d.

                                              Â

Utena,

Utenos rajono apylinkės teismo teisėja Vijolė Vitienė, sekretoriaujant Elonai Mackutei, ieÅ¡kovo Utenos apskrities prieÅ¡gaisrinės gelbėjimo valdybos atstovui, atsakovui D. G. ir jo atstovei advokatei Janinai Umbrasienei, atsakovams A. Å . ir D. Å ., trečiojo asmens Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui nedalyvaujant, apie posėdį praneÅ¡ta, vieÅ¡ame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo Utenos apskrities prieÅ¡gaisrinės gelbėjimo valdybos ieÅ¡kinį atsakovams D. G., A. Å . ir D. Å ., trečiajam asmeniui Utenos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl iÅ¡keldinimo iÅ¡ užimamų tarnybinių patalpų

n u s t a t o :

Ieškovas Utenos apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba prašė, patikslinus ieškinio reikalavimus, iškeldinti su visu jų turtu atsakovus iš neteisėtai užimamų tarnybinių gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), ieškovo valdomų patikėjimo teise.

IeÅ¡kovas nurodė procesiniuose dokumentuose, o atstovai, praÅ¡ydami ieÅ¡kinį patenkinti visiÅ¡kai, paaiÅ¡kino, kad gyvenamoji patalpa, kuriÄ atsakovai užima, yra tarnybinė gyvenamoji patalpa, darbo (tarnybos) santykiai Å¡alių niekada nesiejo, ieÅ¡kovas įsitikinęs, kad atsakovai gyvena neteisėtai, todėl praÅ¡o iÅ¡keldinti.

Atsakovas D. G. atsiliepime į ieÅ¡kinį nurodė, kad ieÅ¡kinio nepripažįsta, nes jis pats savavaliÅ¡kai neapsigyveno ginčo patalpose, jam jos buvo suteiktos ryÅ¡ium su jo tarnyba pas tretįjį asmenį, vėliau buvo leista užimti ir patuÅ¡tintÄ gretimÄ kambarį, kuriais Å¡iuo metu naudojasi kartu su atsakove ir jos sÅ«numi.

Atsakovė A. Š. ir atsakovas D. Š. atsiliepime į ieškinį nurodė ir paaiškino, kad ieškinys

nepagrįstas, prašo atmesti, nes atsakovo D. G. darbo santykiai tęsiasi, jis gyvena teisėtai, todėl ir jie

turi teisę kartu su atsakovu gyventi, nes jau nuo 1996 m. ji su atsakovu veda bendrÄ Å«kį ir nuolat gyvena, o sÅ«nus kartu gyvena nuo 2008 metų.

Tretysis asmuo Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, atstovė, prašydama ieškinį atmesti, paaiškino, kad buvo apgyvendinami policijos darbuotojai ieškovo valdomose gyvenamosiose patalpose, tačiau to meto apgyvendinimo dokumentai nebesaugomi, todėl privalu į tai atsižvelgti, vertinti atsakovų naudai.

Ieškinys atmestinas.

Rašytiniai įrodymai – Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas 2010-01-13 (78-81 b.l.) neginčijamai patvirtina, kad administracinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame yra ir 380,37 kv. m. ploto gyvenamosios patalpos, nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, o jas patikėjimo teise valdo ieškovas.

IeÅ¡kovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-07-11 nutarimo Nr. 878 „Dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų naudojimo ir apskaitos tvarkos apraÅ¡o patvirtinimo“ 3 punktu, 2008-07-17 įsakymu Nr.1-38 priskyrė jo patikėjimo teise valdomas gyvenamÄ sias patalpas, kurios Namų valdos techninės apskaitos byloje pažymėtos indeksais: 22-1, 22-2, 23-1, 24-1, 25-1, 26-1, 27-1, 28-1, 29-1, 30-1, 31-1, 32-1, 21-1, 34-1, 34-2, 35-1, 36-1, 37-1, 38-1, 39-1, 33-1, prie tarnybinių gyvenamųjų patalpų (13 b.l.), nors patalpos, pažymėtos indeksais 36-1, 37-1, kurias, ieÅ¡kovo teigimu,   užima atsakovai, tuo metu nebuvo patuÅ¡tintos.

IeÅ¡kovas 2008-11-27 raÅ¡tu Nr.3-649 ragino atsakovÄ iki 2009-03-01 atlaisvinti patalpas (14 b.l.), nes jas, nebÅ«damas susijęs su ieÅ¡kovu darbo santykiais, užima neteisėtai.

Kaip pirminio ieÅ¡kinio priedÄ ieÅ¡kovas pateikė 2003 (data iÅ¡taisyta, iÅ¡taisymas nustatyta tvarka neaptartas) birželio 21 dienos Tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos tipinę sutartį, kurioje nurodyti atsakovo asmens duomenys (vardas, pavardė), kuria jam suteikiamos 2 kambarių 41,7 kv. m. bendrojo ploto tarnybinės gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini) (15-16 b.l.), jo darbo laikotarpiui, tačiau tiek atsakovas, tiek atsakovė paneigė kada nors sudarę tokiÄ sutartį, nurodė, kad atsakovo paraÅ¡as yra galimai suklastotas.

LR CK

1.76 straips­nio 1 da­ly­je nu­sta­ty­ta, kad ra­šy­ti­nės for­mos

san­do­rius tu­ri pa­si­ra­šy­ti juos su­da­rę as­me­nys, iš­sky­rus at­ve­jus,

kai fi­zi­nis as­muo dėl fi­zi­nių trū­ku­mų, li­gos ar ki­to­kių prie­žas­čių

ne­ga­li pats pa­si­ra­šy­ti. Šis rei­ka­la­vi­mas yra im­pe­ra­ty­vus, to­dėl

ra­šy­ti­nės for­mos san­do­ris, ne­pa­si­ra­šy­tas ku­rios nors ša­lies, ne­ga­li

bū­ti leis­ti­nas ra­šy­ti­nis įro­dy­mas. Taigi 2003 m. birželio 21 dienos Tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos tipinė sutartis negali būti

rašytiniu įrodymu ir negali patvirtinti, kad nuo tada atsakovui yra suteikta darbo laikotarpiui už mokestį naudotis minėta tarnybinė gyvenamoji patalpa.

 Atsakovams pareiÅ¡kus apie raÅ¡ytinio įrodymo suklastojimÄ , ieÅ¡kovas nurodė, kad Å¡iuo raÅ¡ytiniu įrodymu nesirems (LR CPK 184 str. 1d.), dėl to jis iÅ¡ dalies pakeitė ieÅ¡kinio dalykÄ , t.y. nebereikalauja nutraukti minėtÄ nuomos sutartį ir atsakovus iÅ¡keldinti, o reiÅ¡kia ieÅ¡kinio reikalavimÄ atsakovus iÅ¡keldinti iÅ¡ tarnybinės gyvenamosios patalpos, nes jie patalpÄ užima be jokio teisinio pagrindo, t.y. savavaliÅ¡kai.

Proceso dispozityviÅ¡kumo principas (LR CPK 13 straipsnis) užtikrina Å¡alių lygiateisiÅ¡kumÄ procese, taip pat teisę pasirinkti teisių gynimo bÅ«dus ir įrodyti, kad pažeistai teisei apginti pasirinktas gynimo bÅ«das teismo gali bÅ«ti pritaikytas.

IeÅ¡kovas ginčo patalpas valdydamas patikėjimo teise nuo 1998 metų, atsakovams, praÅ¡ydamas juos iÅ¡keldinti iÅ¡ tarnybinės gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), reiÅ¡kia daiktinius teisinius reikalavimus, nes, ieÅ¡kovo įsitikinimu, atsakovai nėra su ieÅ¡kovu sutartiniuose ar kituose prievoliniuose teisiniuose santykiuose, o todėl privalo bÅ«ti iÅ¡keldinti kaip savavaliÅ¡kai užėmę gyvenamÄ jÄ patalpÄ .

Taigi ieÅ¡kovas, ieÅ¡kinį patikslinęs ir reikÅ¡damas ieÅ¡kinio reikalavimÄ atsakovus iÅ¡keldinti iÅ¡ neteisėtai užimamų tarnybinių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nustatė ieÅ¡kinio ribas, jam tenka įrodinėjimo pareiga (LR CPK 178 str.).

LR CK 6.612 str. nustatyta, kad asmenys iÅ¡keldinami iÅ¡ gyvenamųjų patalpų teismine tvarka ir kita gyvenamoji patalpa jiems nesuteikiama, jei į gyvenamÄ jÄ patalpÄ asmenys įsikėlė savavaliÅ¡kai, t. y. be nuomos sutarties.

Kaip patvirtina ieškovo pateiktas rašytinis įrodymas - Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas 2010-01-13 (78-81 b.l.), ieškovo patikėjimo teise valdomas administracinis pastatas, kuriame yra ir minėtos gyvenamosios patalpos, baigtas statyti 1983 metais.

 Utenos rajono LDT VK 1985-03-18 sprendimu Nr. 70 buvo nuspręsta Utenos priešgaisriniam depo, esančiam (duomenys neskelbtini), bendrabučio lovų tipo patalpomis užregistruoti 14 kambarių, kurių numeriai - 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20 (10, 20 b.l.). Ši institucija 1985-03-20 išdavė bendrabučio orderį Nr. 19 (12 b.l.), kuriame nurodė, kad bendrabutyje, kurį leidžiama įsteigti šiame name, yra 14 lovų tipo patalpų.

LTSR Vidaus reikalų ministerijos Priešgaisrinė apsaugos valdyba 1985-04-03 raštu dėl „Lovų tipo bendrabučio Utenos VRS darbuotojams“, nurodė, kad vadovaudamasis LTSR VR ministro 1984-08-09 įsakymu Nr.166 ir Utenos rajono LDT VK 1985-03-18 sprendimu Nr. 70, Utenos rajono LDT VK vidaus reikalų skyriaus darbuotojams (viengungiams vyrams) apgyvendinti laikinai (iki LTSR Sveikatos apsaugos ministerija aprūpins gyvenamuoju plotu) suteikiamas lovų tipo bendrabutis, esantis (duomenys neskelbtini), 4 aukšte, kambariai Nr.:17,18,19,20 (II lovų), kartu suteikiant teisę naudotis toje pat pusėje esančia virtuve (19, 11 b.l.).

Trečiojo asmens 2010-02-12 pažyma Nr.89S-1868 patvirtina, kad atsakovas vidaus tarnybos darbÄ pradėjo 1991-09-05, kad 1992 m. Utenos rajono policijos komisariatas tarnybinių butų neturėjo ir eilė butų skyrimui sudaroma nebuvo (113 b.l.).

Atsakovo teigimu, jam ryšium su tarnyba pas tretįjį asmenį buvo suteikta vieta lovų tipo patalpoje, t.y. kartu su kitu trečiojo asmens darbuotoju, kuriam išsikėlus, jis vienas ėmė naudotis visu kambariu, o dar vėliau, t.y. atsilaisvinus gretimam kambariui ir ieškovo viršininkui leidus, jis ėmė naudotis ir gretimu kambariu.

Å alys neginčijo fakto, kad atsakovas nuo 1991-09-05 dirba Utenos rajono policijos komisariate, tačiau ne Utenos ekspertinio skyriaus apsaugoje. Â

Kaip matyti iš ieškovo pateiktų rašytinių įrodymų, G. G. ir R. R. bendrabutyje buvo apgyvendinti kaip Utenos VRS darbuotojai 1986-1987 metais.   Namų knygoje (pridėta prie bylos iki teismo

sprendimo įsiteisėjimo) esantis įrašas Nr.28 patvirtina tai, kad G. G. buvo įregistruotas šiose patalpose nuo 1986 metų, o

įrašas Nr.35 patvirtina, kad R. R. buvo įregistruotas 1987 metais.

Utenos r. sav. Utenos miesto sen. pažyma apie asmens deklaruotÄ gyvenamÄ jÄ vietÄ 2010-01-22 Nr.(2010-480-PD)-91 patvirtina, kad atsakovas yra registruotas (duomenys neskelbtini) (104 b.l.), t.y. patvirtina, kad gyvenamojoje patalpoje, kurioje gyvena, nebuvo ir nėra  įregistruotas.

Šie įrodymai

leidžia padaryti pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad atsakovo, darbo santykius pradėjusio 1991 m., atžvilgiu negalėjo bÅ«ti taikomos sprendime minėtos nuostatos dėl laikino apgyvendinimo lovų

tipo kambaryje iki Sveikatos apsaugos ministerija aprūpins gyvenamuoju plotu, t.y. remiantis LTSR Vidaus reikalų ministerijos Priešgaisrinės apsaugos valdybos 1985-04-03 raštu dėl „Lovų tipo bendrabučio Utenos VRS darbuotojams“.

Tretysis asmuo 2010-02-05 raštu Nr.89-S-1557 (100 b.l.) informavo, kad savo archyve ši institucija 1994-1995 metų viršininko įsakymų, susijusių su atsakovo apgyvendinimu ginčo patalpose, neturi, o siunčiamieji raštai saugomi tik 3 metus.

Liudytojas B. K., nuo 1984 metų ėjęs Utenos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko pareigas, patvirtino (118 b.l.), kad viengungių vyrų bendrabutyje buvo leista laikinai apgyvendinti vidaus reikalų skyriaus darbuotojus, kurie dirbo Utenos psichiatrinės ligoninės apsaugoje. Jokio dokumento, rašto atsakovo apgyvendinimui ginčo patalpose nebuvo, apsigyveno žodiniu leidimu, suderinus su atsakovo darbovietės viršininku, kad taip pat jis žodžiu leido laikinai naudotis dar vienu kambariu, tačiau asmeniškai jo atsakovas leidimo ginčo patalpose apgyvendinti atsakovę neprašė.

Liudytojas V. K., nuo 1988 metų dirbantis pas ieÅ¡kovÄ komendantu, paaiÅ¡kino (159 b.l.), kad dėl apgyvendinimo jam jokių raÅ¡tiÅ¡kų nurodymų neduodavo, pasakydavo, kas atvyks apsigyventi. Jis vedė namų knygÄ , registravo gyventojus. Bendrabutyje buvo apgyvendinami psichiatrinės ligoninės apsaugos darbuotojai – milicininkai. Atsakovo apgyvendinimo dokumentai forminami nebuvo.

Liudytojas V. B., 1989-1995 metais dirbęs ieškovo viršininko pavaduotoju, paaiškino (159 b.l.), kad patalpos bendrabutyje buvo skirtos ministro įsakymu psichiatrinės ligoninės ekspertinio skyriaus apsaugos darbuotojams apgyvendinti, kad jose apgyvendindavo ieškovo ir trečiojo asmens vadovams susitarus.

Liudytojas V. Š., dirbęs Utenos rajono policijos komisariato viršininku, paaiškino (185 b.l.), kad visus darbuotojus, tiek dirbusius Utenos ekspertinio skyriaus apsaugoje, tiek ir kitus VRS darbuotojus apgyvendindavo jiems skirtose ieškovo valdomose patalpose tuo metu nustatyta tvarka, todėl atsakovas gyvena teisėtai. Jau 20 metų kaip ieškovas ir tretysis asmuo priklauso skirtingiems departamentams, tačiau abu yra įstaigos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos. Jo nuomone, tuo metu ministrui nepriėmus reikiamo

norminio teisės akto dėl gyvenamųjų patalpų, 1985 m. skirtų Utenos VRS darbuotojams apgyvendinti, susiklostė Å¡iandieninė situacija, kada atsakovÄ

prašoma iškeldinti.

Ieškovas 2010-01-18 raštu Nr.3-28 (92, 176 b.l.) patvirtino, kad atsakovas moka nuomos ir

komunalinių paslaugų mokesčius, nuo 2008 m. spalio moka už 3 asmenis (ieškovas remiasi išlikusių archyvinių dokumentų duomenimis).

Bendras civilinių įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu principas yra tas, kad civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius

reglamentuojantys teisės aktai negalioja atgaline tvarka. 2001 m. liepos 1d. įsigaliojusio 2000 m. Civilinio Kodekso įsigaliojimo bei įgyvendinimo tvarkÄ

numatė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas (2000-07-18 Nr.VIII-1864), kurio 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad esant civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems iki CK įsigaliojimo, CK taikomas toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki Å¡io kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus. Pagal formuojamÄ teismų praktikÄ Å¡ios CK įsigaliojimo nuostatos taikomos kartu su CK įtvirtintais civilinių santykių teisinio reglamentavimo principais (CK 1.2 str.) ir visų pirma su teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lÅ«kesčių principu, atėjusiu iÅ¡ Europos sÄ jungos teisės, ir iÅ¡ esmės reiÅ¡kiančiu pagarbÄ Ä¯gytoms civilinėms teisėms, pagrįstam tikėjimui ar teisėtiems lÅ«kesčiams civilinių teisių ir pareigų, nustatytų įstatymuose, atžvilgiu, draudimo taikyti civilinius įstatymus atgaline tvarka, tinkamÄ senaties termino taikymÄ .

Kaip patvirtina jau minėti įrodymai, ginčo patalpos prie tarnybinių patalpų priskirtos tik 2008 metais, o atsakovai ginčo patalpose apsigyveno ženkliai anksčiau, t.y. dar iki 2000 metų Civilinio kodekso įsigaliojimo.

Įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį tik tuo atveju,

kada tokia pasekmė yra įsakmiai nurodyta įstatyme (1964 m. CK 58 str. 1 d.). Įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš

šalių teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais, o

įstatymo įsakmiai nurodytais atvejais daro sandorį negaliojantį (1964 m. CK 58 str. 2 d.). Šios nuostatos taikytinos ir gyvenamosios patalpos nuomos sandoriams.

Įstatymas (1964 m. CK ir Butų kodeksas, galioję atsakovų apsigyvenimo patalpose metu) įsakmiai nenurodė, kad reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas daro nuomos sandorį negaliojančiu. Taigi, teisinės pasekmės gali atsirasti ir iš nebūtinai rašytine forma sudarytos nuomos sutarties.

Pa­gal 2000 metų CK 1.93 straips­nio 2 da­lį įsta­ty­mų rei­ka­lau­ja­mos

pa­pras­tos ra­šy­ti­nės san­do­rio for­mos ne­si­lai­ky­mas at­ima iš ša­lių

tei­sę, kai ky­la gin­čas dėl san­do­rio su­da­ry­mo ar jo įvyk­dy­mo fak­to,

rem­tis liu­dy­to­jų pa­ro­dy­mais šį fak­tÄ Ä¯ro­dy­ti. Ki­ta ver­tus, Å¡is ri­bo­ji­mas

nė­ra ab­so­liu­tus. To pa­ties straips­nio 6 da­ly­je nu­ma­ty­ta,

kad teis­mas ga­li ne­tai­ky­ti drau­di­mo rem­tis liu­dy­to­jų pa­ro­dy­mais,

jei­gu tai prieš­ta­rau­tų sÄ Â­Å¾i­nin­gu­mo, tei­sin­gu­mo ir pro­tin­gu­mo prin­ci­pams,

bū­tent kai: 1) by­lo­je yra ki­to­kių ra­šy­ti­nių, nors ir ne­tie­sio­gi­nių,

san­do­rio su­da­ry­mo įro­dy­mų; 2) san­do­rio su­da­ry­mo fak­tÄ pa­tvir­ti­nan­tys

ra­šy­ti­niai įro­dy­mai yra pra­ras­ti ne dėl ša­lies kal­tės; 3) at­si­žvel­giant

į san­do­rio su­da­ry­mo ap­lin­ky­bes, ob­jek­ty­viai ne­bu­vo įma­no­ma san­do­rio

su­da­ry­ti raš­tu; 4) at­si­žvel­giant į ša­lių tar­pu­sa­vio san­ty­kius, san­do­rio

pri­gim­tį bei ki­tas svar­bias by­lai ap­lin­ky­bes, drau­di­mas pa­nau­do­ti

liu­dy­to­jų pa­ro­dy­mus prieš­ta­rau­tų sÄ Â­Å¾i­nin­gu­mo, tei­sin­gu­mo ir pro­tin­gu­mo

prin­ci­pams.

Bylos aplinkybėmis gyvenamosios patalpos nuomos teisiniai

santykiai tarp ieškovo ir atsakovo susiklostė 1992 m. ryšium su atsakovo tarnyba Utenos rajono policijos komisariate, abiejų institucijų vadovams

susitarus atsakovÄ jo darbo laikotarpiui apgyvendinti ieÅ¡kovo patikėjimo teise valdomoje patalpoje, Å¡ie santykiai tęsiasi iki Å¡iol. Todėl sprendžiant civilinių įstatymų taikymo Å¡ioje byloje klausimÄ , atsižvelgtina, kokias civilines teises Å¡alys įgijo pagal įstatymus, galiojusius ginčo teisinių santykių atsiradimo metu iki 2000 m. CK įsigaliojimo ir po jo įsigaliojimo.

Å ioje byloje ieÅ¡kovo ir trečiojo asmens duomenimis, nebuvo saugomi bei jau yra sunaikinti kai kurie dokumentai, kuriuose galėtų bÅ«ti duomenų apie atsakovo apgyvendinimÄ ar mokesčių mokėjimÄ . IeÅ¡kovas rado dalį dar saugomų iÅ¡likusių raÅ¡ytinių įrodymų, kurie patvirtina, kad atsakovas moka nuomos ir kitus mokesčius (176 b.l.).

Kaip matyti iš

ieškovo pateiktų rašytinių įrodymų, su G. G. ir R. R., kurie bendrabutyje buvo apgyvendinti kaip Utenos VRS

darbuotojai 1986-1987 metais, 1994-01-10 buvo sudarytos Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos sutartys (179-180 b.l.), o sutarčių priedai – pasai patvirtina, kad Å¡iems nuomininkams 1994 metais atitinkamai buvo iÅ¡nuomoti kambariai – 14,50 kv. m. ir 14,52 kv. m., o ne suteikta vieta lovų tipo patalpose (180-181 b.l.). Â

Ieškovas 2010-05-06 rašte Nr.3-332 (176 b.l.) nurodė, kad ieškovo vadovo įsakymų dėl patalpų,

esančių (duomenys neskelbtini), paskirties pakeitimo iki 2003 m. birželio nebuvo, taip pat nurodė, kad 2003 metais ieškovas sudarė gyvenamųjų patalpų sutartis

su visais nuomininkais.

Kaip jau minėta, ieÅ¡kovas taip pat pateikė 2003 metais suraÅ¡ytÄ , nurodant atsakovo asmens duomenis, ir nuomotojo paraÅ¡u bei antspaudu patvirtintÄ sutartį ne dėl vietos atsakovui suteikimo lovų tipo patalpoje, o dėl 2 kambarių 41,7 kv.m. ploto gyvenamosios patalpos nuomos.

Å ie aptarti

raÅ¡ytiniai įrodymai leidžia padaryti iÅ¡vadÄ , kad, nors 1985 m.  Utenos prieÅ¡gaisriniam depo, esančiam (duomenys neskelbtini), bendrabučio lovų tipo

patalpomis buvo užregistruoti 14 kambarių, tačiau vėliau buvo nuomojami kambariai, t.y. pats ieškovas nebesilaikė nuostatos, kad jo žinioje yra lovų tipo kambariai, be to, nėra jokių duomenų, kad viešame registre administraciniame pastate esančios gyvenamosios patalpos būtų buvę įregistruotos kaip bendrabutis.

Ä®vertinus įrodymų, gautų iÅ¡ keleto įrodinėjimo priemonių, visetÄ , šioje byloje laikytina nustatyta, kad atsakovas ieÅ¡kovo

patikėjimo teise valdomoje patalpoje  1992 m. apsigyveno ne savavališkai, o ieškovo ir trečiojo asmens vadovų susitarimu ryšium su jo darbo santykiais Utenos rajono

policijos komisariate, kad su atsakovais nebuvo sudaryta patalpų nuomos raÅ¡ytinė sutartis, tačiau atsakovai faktiÅ¡kai gyvena minėtose patalpose, moka mokesčius, o ieÅ¡kovas priima mokesčius ir iki Å¡io ieÅ¡kinio padavimo jų nekeldino. PrieÅ¡ingai, 2003 metais nuomos santykius su atsakovu dėl 2 kambarių 41,7 kv. m. bendrojo ploto tarnybinės gyvenamosios patalpos jo darbo laikotarpiui, siekė įteisinti, sudarant Tarnybinės gyvenamosios patalpos sutartį (15-17 b.l.). Å ios bylos kontekste pažymėtina, kad jeigu tarnybinę gyvenamÄ jÄ patalpÄ juridinis asmuo suteikia ne savo darbuotojui (t.y. suteikia tokiam asmeniui, kuriam tarnybinės gyvenamosios patalpos negali bÅ«ti suteiktos) ir jie sudaro tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, tai atsiradę teisiniai santykiai gali bÅ«ti kvalifikuojami tik kaip gyvenamosios patalpos nuomos teisiniai santykiai, o ne kaip tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos teisiniai santykiai.

Laikytina nustatyta, kad tarp ieškovo ir atsakovo nuo 1992 metų yra susiklostę gyvenamosios patalpos nuomos teisiniai santykiai, kurie gintini.

Tais atvejais, kai asmenys gyvenamosiose patalpose apsigyvena teisėtai, jiems negali bÅ«ti taikomos LR CK 6.612 str. nuostatos, o vėlesni nuomos santykių pasikeitimai gali bÅ«ti vertinami kaip galimybė atsirasti pagrindams nutraukti ar kitaip pasibaigti nuomos santykiams, bet ne kaip savavaliÅ¡kas apsigyvenimas gyvenamojoje patalpoje. Â

Minėta, kad atsakovė A. Å . su atsakovu D. G., kaip jo sugyventinė, apsigyveno patalpose 1996 metais, o jos sÅ«nus su jais iki Å¡iol kartu gyvena nuo 2008 metų. Â

Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas, ar buto priklausančio ieškovui, kaip jau nustatyta, nuomininko atsakovo D. G. sugyventinė gali būti iškeldinta iš užimamų

gyvenamųjų patalpų. Atsakovė gyvenamosiose patalpose apsigyveno nuo 1996 m. kaip nuomininko sugyventinė, nors atsakovas viešai tokių duomenų ir nedeklaravo (123-155

b.l.), tačiau jie vedė ir Å¡iuo metu veda bendrÄ Å«kį. Tokį faktÄ buvus patikimai patvirtina ilgas atsakovų gyvenimas kartu – 13 metų. Nėra jokių įrodymų, kad

bÅ«tų galima padaryti prieÅ¡ingÄ iÅ¡vadÄ . Pagal iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusio 1964 m. CK 329 str. nuostatas, giminės, iÅ¡laikytiniai ir

sugyventiniai, kartu su nuomininku, jo Å¡eimos nariais ar vienu iÅ¡ jų iÅ¡gyvenę ne mažiau kaip vienerius metus ir su jais bendrai tvarkę namų Å«kį, teismine tvarka gali bÅ«ti pripažinti nuomininko Å¡eimos nariais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu, įvertinus byloje esančių įrodymų visumÄ , o ne prioritetiÅ¡kai iÅ¡skirdamas tam tikrÄ Ä¯rodymÄ iÅ¡ visumos. Atsakovė,

kaip nuomininko sugyventinė, apsigyvenusi ginčo bute 1996 m. ir tvarkiusi bendrai namų ūkį kartu su nuomininku daugiau nei metus, galėjo būti pripažinta

nuomininko šeimos nare pagal 1964 m. CK 329 straipsnį.  Atsakovė bute apsigyveno iki 2000 m. CK  įsigaliojimo, todėl jos šeimos nario statusas nustatytinas pagal jo atsiradimo metu galiojusias taisykles.   Darytina išvada,

kad atsakovė įgijo teisę būti pripažintai nuomininko šeimos nare pagal 1964 m. CK 329 str., ir ši teisė, įsigaliojus 2000 m. CK neišnyko, atsakovė jos neprarado.  Atsakovės

sÅ«nus D. Å . kartu su atsakovais apsigyveno 2008 metais, t.y. bÅ«damas  dar nepilnametis. Â

Nors LR CK 6.212 str. numatyta galimybė iÅ¡keldinti gyvenantį be sudarytos nuomos sutarties asmenį, tačiau Å¡ioje konkrečioje situacijoje privalu atsižvelgti į abiejų Å¡alių interesų pusiausvyrÄ , kieno interesai yra svarbesni. Atsakovė yra nuomininko sugyventinė, todėl, turint gyvenamÄ jÄ vietÄ , jai nebuvo bÅ«tino reikalo ieÅ¡koti kitos gyvenamosios patalpos, nes ieÅ¡kovas priėmė jų mokamus mokesčius, toleravo jų gyvenimÄ kartu ieÅ¡kovo valdomose patalpose itin ilgÄ laikotarpį. Nors raÅ¡ytinės nuomos sutarties atsakovai nėra sudarę, tačiau moka reikiamus mokesčius ir iÅ¡laiko gyvenamÄ jÄ patalpÄ , kitos gyvenamosios paskirties patalpos nuosavybės teise nėra įgiję, gyvenamÄ jÄ patalpÄ atsakovas jau 18 metų, o atsakovė 13 metų laiko savo namais ir juose realiai gyvena.  Darytina iÅ¡vada, jog atsakovės ir jos sÅ«naus iÅ¡keldinimas, nesuteikiant jiems kitos tinkamos gyventi patalpos, kartu atsižvelgiant į jų socialinį statusÄ bei neturėjimÄ kitos gyvenamosios vietos, iÅ¡ esmės pažeistų jų interesus. Â

Taip pat, sprendžiant teisės į gyvenamÄ jį bÅ«stÄ klausimÄ , teismas atsižvelgia į byloje nustatytas aplinkybes ir vadovaujasi CK 1.5 straipsnio bei CPK  3 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kad teismai, aiÅ¡kindami įstatymus ir juos taikydami, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo principais. Be to, pagal CK 1.3  straipsnio 1 dalį, CPK 3 straipsnio 1 dalį teismai, spręsdami bylÄ dėl atsakovų iÅ¡keldinimo, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnyje įtvirtinta žmogaus teisė į bÅ«sto neliečiamybę. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad bÅ«tų gerbiama jo (...) bÅ«sto neliečiamybė (...). To paties straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad valdžios pareigÅ«nai neturi teisės kiÅ¡tis į naudojimÄ si Å¡ia teise, iÅ¡skyrus įstatymo numatytus atvejus ir kai tai bÅ«tina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, vieÅ¡osios tvarkos ar Å¡alies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti keliÄ teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti. Tiek Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija), tiek jÄ aiÅ¡kinanti Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika yra sudėtinė Lietuvos teisės sistemos dalis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartÄ akcentavęs bÅ«tent tokį Konvencijos ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos vertinimÄ

(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-128/2000, 2003 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-294/2003; išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-298/2004: 2006 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-524/2006). Dėl asmens teisės į būsto

neliečiamybę Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pasisakęs, kad Konvencijos 8 straipsnio prasme ginamų asmens „bÅ«sto“ sÄ voka yra autonominė, nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos klasifikacijos, apima ne tik teisėtai įsteigtÄ ir užimtÄ bÅ«stÄ , bet tai yra faktinė pareiÅ¡kėjo gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryÅ¡ių su konkrečia vieta buvimÄ .

IeÅ¡kinys atsakovų atžvilgiu atmestinas, nes neįrodyta, kad jie ieÅ¡kovo patikėjimo teise valdomÄ gyvenamÄ jÄ patalpÄ užima neteisėtai (LR CPK 178 str.).

Byloje susidarė 32,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (1 b.l., t.1, 1 b.l., t.2).

Atsakovas patyrė bylinėjimosi iÅ¡laidų - už advokato pagalbÄ (atstovavimÄ ir dokumentų suraÅ¡ymÄ ) sumokėjo 2.000,00 Lt (177 b.l.).

Atsakovo turėtų iÅ¡laidų advokato pagalbai apmokėti dydį palyginus su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamÄ teisinę pagalbÄ (paslaugas) maksimalaus dydžio“ numatytais maksimaliais dydžiais: 8.2 p. (už atsiliepimÄ Ä¯ ieÅ¡kinį maksimalus dydis – 2.400,00 Lt);   8.16 p. (už kitų dokumentų parengimÄ maksimalus dydis – 96,00 Lt ); 8.17 p. (už 1 užklausimÄ maksimalus dydis – 9,60 Lt ); 8.18 p. (už vienÄ atstovavimo teisme valandÄ maksimalus dydis - 120,00 Lt) pripažintina, kad atsakovo realiai turėtos ir pagrįstos dokumentais iÅ¡laidos (2.000,00 Lt)  advokato pagalbai apmokėti buvo bÅ«tinos, jų dydis atitinka protingumo kriterijus.

IeÅ¡kinį atmetus iÅ¡ ieÅ¡kovo atsakovui D. G. priteistina 2.000,00 Lt advokato pagalbai apmokėti, o į valstybės biudžetÄ â€“ 32,40 Lt iÅ¡laidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259 str., 263-265 straipsniais,

268 – 270 straipsniais, teismas

n u s p r e n d ž i a:

Ieškinį  atmesti.

Priteisti iš ieškovo Utenos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos, įmonės kodas 190218836, atsakovui D. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2.000,00 Lt advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovo Utenos apskrities prieÅ¡gaisrinės gelbėjimo valdybos, įmonės kodas 190218836, į valstybės biudžetÄ Â 32,40 Lt iÅ¡laidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Ä® valstybės biudžetÄ priteistas iÅ¡laidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, privalu sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamÄ jÄ sÄ skaitÄ Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančiÄ â€žSwedbank“ AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660, įrodymÄ pateikti teismui.

Sprendimas per

30 dienų nuo jo priėmimo apeliacine tvarka gali bÅ«ti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, skundÄ paduodant per Utenos rajono apylinkės teismÄ .

Teisėja                                                                                            Vijolė

Vitienė

Â