2018-06-20 Nr. AB-11939-3-61-3-02358-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1344-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02358-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. gegužės 30 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, jog jis nuo 2013 m. lapkričio 20 d. iki 2015 m. lapkričio 20 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis: kamerose nepakako ploto (nebuvo vietos judėti, mankštintis, kildavo konfliktai, būdavo sunku miegoti), buvo prasta ventiliacija (trūko gryno oro, tvyrojo blogas kvapas), nešvaru, pelėsis. Dėl tokių sąlygų pareiškėjui pablogėjo sveikata.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas pripažino, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra nuolat viršijamas, bet Lukiškių TI-K neturi galimybių to išvengti. Suimtieji ir nuteistieji, atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Atsakovo teigimu, Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos per tam pritaikytus langus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina kameras, neturi problemų dėl drėgmės. Švarą kamerose palaiko patys nuteistieji. Teisės aktuose nenumatyta įrengti sanitarinių mazgų atitvėrimus nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ įstaigoje vykdo vabzdžių naikinimo darbus bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas atliekamas eilės tvarka pagal poreikį. Visose kamerose yra įrengtos lentynos, taburetės, stalai, sanitarinį mazgą atskirianti sienelė.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 20 d. sprendimu pareiškėjo D. K. skundą tenkino iš dalies ir jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisė 3 702 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas pažymėjo, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte įtvirtinta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Nustatyta, kad ginčo laikotarpiu iš viso 617 parų pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Teismas akcentavo, kad aplinkybė, jog įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės. Konstatuota, kad Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti. Teismas, vadovaudamasis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatomis, priėjo išvadą, kad nustatytas pažeidimas tęsėsi ilgą laiką ir pareiškėjui tekęs gyvenamųjų patalpų plotas, atsižvelgiant į baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą, buvo itin mažas, todėl yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog perpildytų kamerų sukelti sunkumai pasiekė minimalų žiaurumo lygį ir pažeidė pareiškėjo orumą.

7. Dėl skundo teiginių apie ventiliacijos trūkumą, blogą kvapą, nešvarą kamerose teismas atkreipė dėmesį į Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktus. 2014 m. sausio 21 d. patikrinimo metu kameroje Nr. 404 pažeidimų dėl sienų ir grindų nenustatyta. 2014 m. spalio 28 d. patikrinimo metu kameroje Nr. 306 pelėsio požymių ant sienų ir lubų, taip pat graužikų ar kitų buitinių parazitų vizualiai nenustatyta. 2014 m. vasario 14 d. patikrinimo metu kamerose Nr. 285 ir Nr. 404 nustatyti minimalūs sienų pažeidimai, kurie sveikatai nekelia jokio pavojaus. 2015 m. sausio 15 d. patikrinimo metu kameroje Nr. 286 prie durų vietomis buvo nusilupę sienos dažai, sienos paviršius nelygus, netinkamas lengvam valymui ir dezinfekcijai, o kameroje Nr. 329 nustatyti pelėsio požymiai, tačiau minėti pažeidimai 2015 m. gegužės mėn. buvo pašalinti. 2015 m. kovo 18 d. patikrinimo metu kamerose Nr. 285 ir Nr. 299A buvo atšokusių, nusilupusių dažų. 2015 m. birželio mėn. patikrinimo metu kamerose Nr. 117 ir Nr. 397 langai buvo vizualiai nešvarūs, o kameroje Nr. 397 ant sienų vizualiai matėsi pelėsių požymiai. 2015 m. spalio 8 d. patikrinimo metu kamerose Nr. 283, Nr. 285, Nr. 397 nustatyti lubų, sienų nelygumai, grindų paviršius netinkamas dezinfekcijai. 2015 m. gruodžio mėn. ir liepos mėn. patikrinimų metu kamerose Nr. 297, Nr. 386, Nr. 397, Nr. 404 jokių pažeidimų nenustatyta, kameroje Nr. 397 vėdinimas užtikrinamas per langus. 2015 m. rugsėjo mėn. patikrinimo metu kamerose Nr. 386, Nr. 404 pažeidimų nenustatyta. 2015 m. rugpjūčio mėn. patikrinimo metu nustatyta, kad kamera Nr. 116 švari, oro temperatūra atitiko higienos normos reikalavimus. Taigi, išvardytose kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, atitinkamais laikotarpiais buvo nustatyti tam tikri nežymūs pažeidimai, kurie buvo pašalinti, o kai kuriose kamerose pažeidimų išvis nebuvo nustatyta.

8. Teismas pažymėjo, jog, įvertinus nustatytų pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas neabejotinai patyrė fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Pareiškėjas patyrė pakankamai intensyvius dvasinius išgyvenimus, orumo pažeminimą, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, atsižvelgė į, be kita ko, tai, kad byloje nenustatyta, jog kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis padarė realų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatos būklei. Pareiškėjas dėl skunde nurodytų aplinkybių į Lukiškių TI-K administraciją su skundais nesikreipė (skundėsi tik dėl nesuteikiamos gydytojų konsultacijos ir nepadarytų tyrimų). Nepaisant to, šiuo atveju asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu, atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visetą ir ypač į tai, kad buvo konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytus pažeidimus, jų mastą, trukmę ir pasekmes, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, nusprendė pareiškėjui priteisti 3 702 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III. 9. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti, bei atsakovui priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

10. Atsakovo nuomone, teismas nemotyvavo, kodėl pareiškėjo pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Teismo nustatyta neturtinės žalos atlyginimo suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais. Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kuris lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas, todėl valstybei civilinė atsakomybė nekyla. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta 5 000 Eur suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą. Todėl nėra jokio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 11. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 20 d. iki 2015 m. lapkričio 20 d. neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.

12. Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

13. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, iš esmės pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, sąlygos kamerose ne visada atitikimo higienos normų reikalavimus. Apeliaciniame skunde šios aplinkybės nebuvo ginčytos, apsiribota deklaratyvaus pobūdžio argumentais ir bendro pobūdžio teiginiais. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau minėtas teisės normas, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, kurių faktiniam ir teisiniam vertinimui teismo sprendime nepritaria ir dėl kurių atsakovas apeliaciniame skunde kelia ginčą, t. y. dėl valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos ar neveikimo bei dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui būdo ir dydžio.

14. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad pareiškėjui buvo užtikrintos teisės aktuose įtvirtintos kalinimo sąlygos, pastebėtina, jog, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013 ir 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Lukiškių TI-K buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui.

15. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2013 m. lapkričio 20 d. iki 2015 m. lapkričio 20 d.) pareiškėjas 617 parų buvo laikytas Lukiškių TI-K kamerose, pažeidžiant jo teisę į minimalų gyvenamąjį plotą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (atsiliepimas į skundą, I t., b. l. 61–71), su šia nustatyta aplinkybe iš dalies nesutinka ir nurodo, kad minimali ploto norma pareiškėjui nebuvo užtikrinta 543 paras. Taigi, ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.

16. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktuose (I t., b. l. 76–170) esančius duomenis, konstatavo, jog išvardytose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitinkamais laikotarpiais buvo nustatyti tam tikri nežymūs pažeidimai, kurie buvo pašalinti, o kai kuriose kamerose pažeidimų iš viso nebuvo nustatyta. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktuose nustatyti šie su skundo teiginiais apie nešvarą kamerose susiję pažeidimai: kameroje Nr. 285 nustatyti nedideli eksploataciniai lubų ir sienų pažeidimai, nekeliantys pavojaus sveikatai, kameroje Nr. 120 unitazai buvo vizualiai nešvarūs, kamerose Nr. 105 ir Nr. 120 patikrinimo metu valymui skirto inventoriaus nebuvo, nes šių gyvenamųjų patalpų švaros ir tvarkos palaikymu rūpinasi Lukiškių TI-K dirbantys ir už tai atsakingi asmenys (2014 m. vasario 5 d. patikrinimas); 2014 m. vasario 5 d. patikrinimo metu kamerose Nr. 105, Nr. 120 ir Nr. 285 nustatyti pažeidimai 2014 m. lapkričio 12 d. grįžtamosios kontrolės metu buvo pašalinti; kamerose Nr. 285 ir Nr. 404 nustatyti sienų ir lubų pažeidimai, kurie pavojaus sveikatai nekelia (2014 m. vasario 14 d. patikrinimas); kameroje Nr. 286 dešinėje pusėje prie durų vietomis buvo nusilupę sienos dažai, sienos paviršius buvo nelygus, netinkamas lengvam valymui ir dezinfekcijai, kameroje Nr. 329 sienos dalyje ties įrengtu sanitariniu mazgu buvo matyti pilkų dėmių, vizualiai nustatyti pelėsio požymiai, sienos dalyje prie įrengto sanitarinio mazgo ir kampe prie durų buvo nubyrėję, atšokę sienos dažai, sienos paviršius buvo nelygus, netinkamas lengvam valymui ir dezinfekcijai (2015 m. sausio 22 d. patikrinimas); 2015 m. sausio 22 d. patikrinimo metu kamerose Nr. 286 ir Nr. 329 nustatyti pažeidimai 2015 m. gegužės 25 d. grįžtamosios kontrolės metu buvo pašalinti; kamerose Nr. 285 ir Nr. 299A buvo atšokusių, nusilupusių lubų dažų (2015 m. kovo 24 d. patikrinimas); kamerose Nr. 117 ir Nr. 397 langai buvo vizualiai nešvarūs, kameroje Nr. 397 ant sienų vizualiai nustatyti pelėsio požymiai, buvo nubyrėję, atšokę sienų dažai, vietomis nebuvo grindų dangos, sienų ir grindų paviršius nelygus, netinkamas lengvam valymui (2015 m. birželio 17 d. patikrinimas); kameroje Nr. 283 sienų ir lubų paviršiai nelygūs, buvo nutrupėjusių sienų ir lubų dažų, grindų, sienų ir lubų paviršiai netinkami lengvam valymui ar dezinfekcijai (2015 m. liepos 15 d. patikrinimas); kameroje Nr. 397 nelygūs lubų, sienų ir grindų paviršiai, buvo atšokusių ir nubyrėjusių lubų ir sienos dažų, vietomis nebuvo grindų dangos, lubų, sienų ir grindų paviršiai netinkami lengvam valymui ir dezinfekcijai (2015 m. liepos 22 d. patikrinimas); kameroje Nr. 285 lubų paviršius buvo nelygus, vietomis buvo atsilupę dažai (2015 m. liepos 30 d. patikrinimas); 2015 m. birželio 17 d. ir 2015 m. liepos 30 d. patikrinimų metu kamerose Nr. 285 ir Nr. 397 nustatyti pažeidimai 2015 m. spalio 30 d. grįžtamosios kontrolės metu nebuvo pašalinti; kamerose Nr. 386, Nr. 388 ir Nr. 404 buvo vizualiai nešvarūs langų stiklai, grindų danga nelygi, grindų paviršiai netinkami lengvam valymui ar dezinfekcijai, kamerose Nr. 388 ir Nr. 404 buvo nelygūs sienų paviršiai, kamerose buvo atšokusių ir nubyrėjusių dažų, sienų paviršiai netinkami lengvam valymui ar dezinfekcijai (2015 m. spalio 1 d. patikrinimas); kameroje Nr. 404 sienų paviršiai nelygūs, buvo atšokusių ir nubyrėjusių dažų, grindų paviršius nelygus, šie paviršiai netinkami lengvam valymui (2015 m. spalio 7 d. patikrinimas); kameroje Nr. 105 sienos, lubos buvo nelygios, vietomis atšokę, atsilupę dažai (2015 m. spalio 12 d. patikrinimas); 2015 m. spalio 12 d. patikrinimo metu kameroje Nr. 105 nustatyti pažeidimai 2015 m. spalio 30 d. grįžtamosios kontrolės metu nebuvo pašalinti.

Pažeidimai dėl sąlygų vėdinti kamerą nesudarymo patikrinimų metu nenustatyti, priešingai, užfiksuota, jog tikrintose kamerose, pavyzdžiui, Nr. 105, Nr. 285, Nr. 299A, Nr. 386 ir Nr. 404, vėdinimas užtikrinamas per atidaromus langus. Dauguma nurodytų patikrinimų laike nebuvo perdaug nutolę nuo pareiškėjo laikymo atitinkamoje kameroje laikotarpio (iki jam kalint atitinkamoje kameroje arba po to).

17. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, galiojusios iki 2015 m. spalio 31 d., 24 punkte nurodyta, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pagal šios higienos normos 28 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos; pagal 54 punktą, visos laisvės atėmimo vietų patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs; o pagal 56 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. Analogiško pobūdžio reikalavimai yra įtvirtinti ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, įsigaliojusioje 2015 m. lapkričio 1 d. Pareiškėjas neginčijo, kad galimybė vėdinti kameras per langą jam buvo sudaryta, todėl jo pretenzijos dėl kamerose tvyrojusio blogo kvapo yra atmestinos. Tačiau iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad ne visos kameros, kuriose laikytas pareiškėjas, atitiko švaros reikalavimus, kai kuriose buvo pelėsis, paviršiai nepritaikyti lengvam valymui ir dezinfekavimui, šie trūkumai ne visada buvo operatyviai pašalinami, todėl kamerose galėjo būti nešvaru. Byloje nėra duomenų apie sąlygų kitose kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, atitikimą higienos normų reikalavimams. Atsižvelgiant į tai, kad įrodinėjimo našta šiuo atveju tenka atsakovui, pareiškėjo teiginiai apie nešvarą Lukiškių TI-K kamerose laikomi nepaneigtais.

18. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

19. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 543 parų teko nuo 1,79 kv. m iki 3,58 kv. m kameros ploto, beveik visais atvejais mažiau nei 3 kv. m ploto (įskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamą plotą), tuo metu jis buvo laikomas kartu su 1-6 asmenimis, tokios sąlygos nepertraukiamai trukdavo ir 5 mėnesius. Kitu metu pareiškėjui teko nuo 3,69 kv. m iki 17,13 kv. m ploto. Byloje nėra duomenų apie sanitarinio mazgo plotą kamerose, kuriose jis laikytas, tačiau nėra pagrindo išvadai, jog, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, kitu metu jam teko mažiau nei 3 kv. m ploto. Laikytina, kad pareiškėjo galimybė laisvai judėti kameroje ilgą laiką buvo itin suvaržyta. Taip pat nustatyta, jog kameros nevisiškai atitiko higienos normų reikalavimus (tam tikrais laikotarpiais galėjo būti nešvarios, paviršiai jose nebuvo lengvai valomi ir dezinfekuojami). Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

20. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo kalintas jam neužtikrinant minimalios ploto normos, nevisiškai užtikrinant sąlygų kamerose atitikimą higienos normoms (dėl švaros kamerose). Apeliacinio skundo teiginys, jog nagrinėjamoje byloje nebuvo konstatuoti valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėti veiksmai ar neveikimas, yra deklaratyvus, nekonkretizuotas ir nepagrįstas jokiais argumentais ar įrodymais, todėl atmetamas. Pripažintina, kad nustatyti pažeidimai galėjo pareiškėjui sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

21. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog jis tvirtino dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pasidaręs irzlus ir nervingas, susirgęs skydliaukės liga ir lėtine dilgėline. Nors asmens sveikatos istorijoje yra užfiksuota, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu skundėsi niežėjimu, jam diagnozuota lėtinė dilgėlinė, nustatyti skydliaukės pakitimai, nėra pagrindo pripažinti, jog jo nurodyti negalavimai atsirado būtent dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo ginčo laikotarpiu. Byloje nėra duomenų, kad sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį jo fizinei ar psichinei sveikatai. Iš teismui pateiktų pareiškėjo Lukiškių TI-K administracijai ginčo laikotarpiu teiktų skundų, prašymų ir atsakymų į juos (I t., b. l. 186–192) matyti, kad pareiškėjas dėl skunde nurodytų kalinimo sąlygų nesiskundė. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė itin sunkias neigiamas pasekmes.

22. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-146/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (543 paras neužtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, visą ginčo laikotarpį (2 metus) sąlygos kamerose galėjo nevisiškai atitikti higienos normų reikalavimus), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju atsakovas neįrodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pareiškėjui priteisti 3 702 Eur neturtinei žalai atlyginti yra atsakovo padarytam teisės pažeidimui neproporcinga ir neadekvati kompensacija, net ir atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo nevisiškai teisingai apskaičiuotą laikymo netinkamomis sąlygomis trukmę.

23. Teisėjų kolegija pastebi, jog, priešingai nei teigia atsakovas, pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė motyvus, kodėl, jo vertinimu, pažeistai pareiškėjo teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Pirmosios instancijos teismas paaiškino, jog, spręsdamas dėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo, jis atsižvelgia į byloje nustatytų aplinkybių visetą ir ypač į tai, kad buvo konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, taip pat į konstatuotus pažeidimus, jų mastą, trukmę ir pasekmes, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujasi sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais. Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje laikytinas motyvuotu.

24. Teisėjų kolegija, atmesdama atsakovo apeliacinį skundą, netenkina ir atsakovo kaip ginčą pralaimėjusios šalies prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

25. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė