2013-02-27 Nr. AB-231-3-61-3-03300-2012-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS143-205/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03300-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 67 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. vasario 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. Z. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Z. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. Z. (toliau – pareiškėjas) 2012 m. gruodžio 17 d. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – atsakovas, Valstybinė mokesčių inspekcija) viršininko 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-55855 atnaujinti sprendimo (jo dalies) išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto vykdymą. Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti išieškojimą pagal ginčijamą sprendimą.

Pareiškėjas nurodė, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. (23.17-08)-320-55855 nuspręsta atnaujinti 2010 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo Nr. 6306-19-7063 vykdymą. Pažymėjo, kad Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2009 m. rugsėjo 10 d. patikrinimo aktu Nr. 35-149 papildomai apskaičiavo 27 064 Lt akcizų ir 3 884 Lt akcizų delspinigių. Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2009 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. 34-200 patvirtino patikrinimo aktu apskaičiuotas sumas ir paskyrė 8 119 Lt baudą. Nesutikdamas su mokesčių administratoriaus sprendimu, pradėjo mokestinį ginčą, kuris baigėsi Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-2626/2012 atmetus skundą. Pasibaigus mokestiniam ginčui, pastebėjo, jog mokestinių nepriemokų dydis apskaičiuotas netinkamai, todėl 2012 m. spalio 22 d. Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė prašymą perskaičiuoti Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. 34-200 priskaičiuotas mokesčių sumas. Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimu Nr. (44.2)S-19736 buvo atsisakyta nagrinėti pateiktą prašymą. Nesutikdamas su atsakymu, 2012 m. gruodžio 10 d. Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė skundą dėl šio sprendimo panaikinimo. Taigi, pareiškėjo teigimu, buvo pradėtas mokestinis ginčas. Skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą, taip pat mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą minėtosioms sumoms padengti (Mokesčių administravimo įstatymo 110 str. 1 d.). Todėl Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimas Nr. (23.17-08)-320-55855 negalėjo būti priimtas, kol nesibaigs terminas atsakymui apskųsti ar kol nebus išspręstas mokestinis ginčas. Kadangi pasibaigus mokestiniam ginčui išieškomos mokestinės nepriemokos dydis gali pasikeisti, prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti išieškojimą pagal vykdomąjį dokumentą, nes nesiėmus užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 71 str. 1 d.).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 27 d. nutarties dalimi nepatenkino pareiškėjo prašymo ir netaikė reikalavimo užtikrinimo priemonių (ABTĮ 71 str. 4, 5 d.).

Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašymą, jo nepatenkino, kadangi laikinosios priemonės taikomos išimtinai tada, kai jos užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą – šiuo atveju tokio poreikio nėra, nes jeigu ir būtų sumokėta per didelė suma mokesčių administratoriui, tai pareiškėjas galėtų tą sumą išsiieškoti atgal.

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. nutarties dalį ir išspręsti klausimą iš esmės – patenkinti prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinės bylos Nr. AS5-155/2005, Nr. AS5-230/2005), teigia, jog iš bylos medžiagos galima daryti pagrįstą prielaidą, kad pažeistos jo teisės ir Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnio 1 dalis ir kad, nesiėmus užtikrinimo priemonių, administracinis aktas realiai gali sukelti neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų jam sprendimą, būtų neįmanomas arba sudėtingas, todėl yra pagrindas svarstyti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą.

Atsakovas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atmesti atskirąjį skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad skundžiama nutartis yra pagrįsta. Pareiškėjas nenurodė jokio pagrindo, dėl kurio ši nutartis naikintina. Visi nurodyti argumentai susiję su Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimu Nr. (44.2)S-19736 palikti nenagrinėtą pareiškėjo prašymą perskaičiuoti mokesčių sumas apskundimu. Mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo sustabdymo pagrindai nurodyti Mokesčių administravimo įstatymo 110 ir 152 straipsniuose, tačiau nagrinėjamu atveju mokestinio ginčo nėra. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. spalio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS822-676/2010 jau sprendė klausimą pagal pareiškėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – išieškojimo pagal Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. 6306-19-7063 stabdymo (esant iš esmės analogiškai situacijai) ir atmetė prašymą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Pareiškėjas inicijuoja ginčą dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimo Nr. (23.17-08)-320-55855, kuriuo nuspręsta atnaujinti Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo Nr. 6306-19-7063 vykdymą ir išieškoti iš mokesčių mokėtojo turto 21 237,38 Lt mokestinę nepriemoką (b. l. 4), o pareikštam reikalavimui užtikrinti pareiškėjas prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti išieškojimą pagal vykdomąjį dokumentą (b. l. 1–3).

ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.).

Sprendžiant minėtą klausimą, atsižvelgtina į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso.

Atsižvelgus į šiuos argumentus bei įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą, negalima daryti išvados, kad šioje proceso stadijoje yra pagrindas taikyti jo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, paaiškėjus, kad mokesčių administratorius nepagrįstai išieškojo pinigų sumą, ji būtų grąžinta Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Be to, sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo turto vykdo antstoliai Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka (Mokesčių administravimo įstatymo 106 str. 1 d. 4 p.). Įrodymų dėl realaus mokestinės nepriemokos išieškojimo iš pareiškėjo turto nepateikta (pvz., antstolio patvarkymai ir kt.). Nepateikta ir įrodymų, kurie objektyviai patvirtintų galimas neigiamas pasekmes, susijusias su mokestinės nepriemokos išieškojimu. Pažymėtina, kad, atsiradus naujoms aplinkybėms, pareiškėjas gali paduoti motyvuotą (nurodant faktines aplinkybes ir pateikiant jas pagrindžiančius įrodymus) prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo bet kurioje proceso stadijoje (ABTĮ 71 str. 1 d.). Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo metu būtų neadekvatus siekiamam tikslui, pažeistų proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą, viešąjį interesą.

Esant tokioms aplinkybėms, galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutarties dalimi pagrįstai nusprendė nesiimti priemonių reikalavimui užtikrinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. nutarties dalis yra pagrįsta, todėl jos panaikinti nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. Z. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis