2017-12-13 Nr. AB-23463-3-61-3-05760-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-2448-575/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05760-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 29.1.3; 29.3; 29.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Eurotena” skundą atsakovui Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Vyriausioji administracinių ginčų komisija (toliau – ir VAGK, Komisija) 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimu Nr. 3R-461(AG-341/01-2015) (toliau – ir Komisijos sprendimas) tenkino pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Eurotena” (toliau – ir pareiškėjas) skundą – panaikino Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Žemės ūkio ministerija, atsakovas) 2015 m. spalio 2 d. sprendimą Nr. 3JA-514-384 ir įpareigojo atsakovą išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. rugsėjo 4 d. skundą pakartotinai bei priimti teisės aktus atitinkantį sprendimą.

2. Atsakovas Žemės ūkio ministerija skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Komisijos sprendimą.

3. Pažymėjo, jog pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 13 d. su Nacionaline mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė mokėjimo agentūra, Agentūra) pasirašė paramos sutartį Nr. 3VK-KU-11-1-007969-PR001 (toliau – ir Paramos sutartis), pagal kurios 1.1 papunktį pareiškėjas įsipareigojo įgyvendinti projektą „Nukreipto rausimo paslaugos, skirtos betranšėjiniam komunikacijų klojimui” Nr. 3VK-KU-11-1-007969-PR001 (toliau – ir Projektas). Akcentavo, jog pareiškėjas pagal paraišką ketino vykdyti ne žemės ūkio veiklą, planavo dirbti inžinerinių tinklų statybos srityje, projektą įgyvendinti (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjui buvo numatyta kompensuoti iki 428 083,00 Lt visų tinkamų kompensuoti projekto išlaidų, o pareiškėjas įsipareigojo prisidėti iki 230 507,00 Lt savo įnašu prie tinkamų finansuoti projekto išlaidų apmokėjimo ir užtikrinti visų kitų projektui įgyvendinti reikalingų išlaidų apmokėjimą. 2013 m. gegužės 13 d. pareiškėjas pateikė Agentūrai pirmąjį mokėjimo prašymą, kuriame buvo nurodyta, jog vamzdžių gręžimo įrenginio investicijos įsigytos už 646 543,70 Lt, buvo prašoma išmokėti 420 253,40 Lt paramos įsigytai investicijai.

Pareiškėjui buvo nesuteikta 54 201,29 Lt kryptinio gręžimo įrenginio „Ditch Witch JT922” įsigijimo išlaidų suma ir vietoje prašytos sumos buvo suteikta 366 052,11 Lt paramos. Agentūros prašymu gautoje ekspertinio konsultavimo ataskaitoje Nr. 2_23 dėl investicijos, įsigytos pagal 2013 m. balandžio 2 d. sutartį, išlaidų vertės atitikimo rinkos vertei nustatymo nurodyta, jog tokios pat kaip pirkimo dokumentuose komplektacijos įrenginys rinkoje kainuoja 409 641,40 Lt, o kryptinio gręžimo įrenginys „Ditch Witch JT 922” įsigytas už 493 028,00 Lt.

Nurodė, jog Agentūra 2014 m. spalio 24–29 dienomis vykdė pareiškėjo patikrą vietoje, kurios metu nustatyta, jog:

1) pareiškėjo registracijos vieta nėra pakitusi;

2) kryptinio gręžimo įrenginys „Ditch Witch JT922” rastas veikiantis adresu (duomenys neskelbtini);

3) yra nepildomi kelionės važtaraščiai, o tam, kad nustatyti darbų vykdymo vietas, buvo pateiktas darbų vykdymo sutarčių sąrašas. Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, Agentūra 2015 m. vasario 26 d. užregistravo įtariamą pažeidimą dėl pareiškėjo įgyvendinto projekto bei atliko įtariamo pažeidimo tyrimą. Tyrimo metu nustatyta, jog pareiškėjas veiklą vykdė visoje Lietuvoje, pagrindiniai objektai buvo miestuose, dalis darbų įvykdyta ir už Lietuvos Respublikos ribų, pareiškėjo pajamos iš veiklos, vykdomos užsienyje, sudarė 266 699,51.

Darė išvadą, jog vykdydamas projektą pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktų reikalavimus, kiek jie susiję su Projekto įgyvendinimu, bei kitas paramos skyrimo ir naudojimo sąlygas (Paramos sutarties 25.4 ir 25.24 papunkčiai), Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklių (toliau – ir Administravimo taisyklės) 190 punktą bei 17.4 punktą, draudžiančius nesuderintus su Agentūra nukrypimus nuo planuoto projekto įgyvendinimo.

Agentūra, atsižvelgusi į nustatytus pažeidimus, priėmė sprendimą taikyti sankciją ir susigrąžinti 77 241,51 Eur paramos sumą.

4. Manė, jog Agentūra pagrįstai laikė, kad pareiškėjas nesilaikė Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2011 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. 3D-698 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ įgyvendinimo 2011 metais taisyklių (veikiančios ar naujai įsteigtos labai mažos įmonės plėtra) (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės) 7.1.1 papunkčio reikalavimo, nes veiklą vykdė ne tik kaimo vietovėje. Paraiškoje pareiškėjas nurodė, jog teiks paslaugas visoms šalyje veikiančioms statybų ir kelių tiesimo bendrovėms ir veikla vyks visoje valstybės teritorijoje. Šis pareiškimas yra projekto vykdymo teritoriją apibrėžiantis įsipareigojimas. Akcentavo, jog Agentūros 2015 m. liepos 29 d. sprendime Nr. SKP-321 nurodyta, jog pareiškėjas, norėdamas veikti už Lietuvos Respublikos teritorijos, privalėjo derinti projekto įgyvendinimo keitimus su Agentūra ir gauti rašytinį jos sutikimą. Nesutiko su Komisijos sprendimo argumentais, jog nesuprantama, dėl ko pareiškėjo teikiamų paslaugų geografija yra apribota toms pačioms įmonėms, kurių buveinės yra Lietuvoje, konkrečioje vietoje, bet kurios veiklą vykdė ne buveinės adresu, ir kad toks ribojimas ir buveinės bei veiklos tapatinimas vienu atveju Žemės ūkio ministerijai yra priimtinas, o kitu – ne. Atkreipė dėmesį, jog Įgyvendinimo taisyklėse įtvirtintas paslaugų teikimo teritorijos apibrėžtumas – aiškiai nurodyta, jog pagal priemonę remiama ne žemės ūkio veikla, įskaitant su žemės ūkiu nesusijusių paslaugų Lietuvos Respublikos teritorijoje teikimą, ir šis reikalavimas taikomas paramos gavėjui, o ne paslaugų gavėjui, todėl Žemės ūkio ministerija niekaip neriboja Lietuvoje įsisteigusių įmonių ūkinės veiklos vykdymo užsienio valstybėje, jei tai veiklai neprašoma paramos pagal Programos priemones. Paaiškino, jog Įgyvendinimo taisyklėse nėra nuostatų, ribojančių veiklos vykdymą mieste ir už tokią veiklą sankcijos nėra numatytos. Manė, jog kiekvienu konkrečiu atveju, remiantis protingumo principu ir atsižvelgiant į vykdomos veiklos specifiką, reikia vertinti, ar paramos gavėjas pasiektų projekto tikslus, jei ūkinę veiklą vykdytų išimtinai tik kaimo vietovėje.

5. Atsakovo atstovas posėdžio metu akcentavo, jog 2005 m. rugsėjo 20 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 1698/2005) nurodyta, kad programos priemonės įgyvendinamos valstybės narės teritorijoje, o šios bylos atveju veikla buvo vykdoma ir pajamos gaunamos Latvijos Respublikos teritorijoje, kuri turi savo atskirą programą gauti ES lėšas. Manė, jog VAGK padarė neteisingą išvadą, jog jei įmonė yra registruota Lietuvos Respublikos teritorijoje, tai visai nesvarbu, kur ji teiks paslaugas. Šiuo atveju VAGK neįvertino to, jog teisės aktus ir pareiškėjo pateiktus dokumentus paraiškai gauti reikia aiškinti sistemiškai, t. y. pareiškėjas įsipareigojo ne tik paslaugas teikti visoje šalyje veikiančioms įmonėms, bet ir veiklą vykdyti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tai, kad paslaugos buvo teiktos Latvijos Respublikoje ir įmonėms, kurios registruotos Lietuvos Respublikoje, esmės nekeičia, nes pati paslauga buvo teikiama užsienio valstybėje. Manė, jog nėra pagrindo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT), nes byloje nėra ginčo dėl laisvo prekių, paslaugų, asmenų judėjimo suvaržymo.

6. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Eurotena” atsiliepimu į skundą prašė atsakovo skundą atmesti.

7. Nurodė, jog 2015 m. rugpjūčio 14 d. UAB „Eurotena” gavo 2015 m. rugpjūčio 11 d. Agentūros raštą – sprendimą Nr. BRK-7268(3.144) „Dėl susidariusios skolos grąžinimo”, kuriuo buvo informuota, jog 2015 m. liepos 29 d. Agentūra priėmė sprendimą Nr. SKP-321 „Dėl UAB „Eurotena” išmokėtos paramos dalies susigrąžinimo”, kurio nurodyta grąžinti 77 241,51 Eur paramos dalį. Paaiškino, jog, nesutikdamas su priimtais sprendimais, nustatyta tvarka pateikė skundą Žemės ūkio ministerijai, kuri, išnagrinėjusi skundą, 2015 m. spalio 2 d. priėmė sprendimą Nr. 3JA-514-384, kuriame tik aprašė bylos faktines aplinkybes, beveik nepasisakė dėl skunde nurodytų argumentų, tačiau vis tiek skundą atmetė. Nesutikdamas su minėtu sprendimu, pareiškėjas jį apskundė VAGK, kuri skundą tenkino ir panaikino Žemės ūkio ministerijos sprendimą.

8. Akcentavo, jog skundą Komisijai grindė aplinkybėmis, jog nėra tokio teisės akto, kuris ribotų įmonės, kaip privataus juridinio asmens, teisę teikti savo paslaugas ne tik Lietuvos Respublikos teritorijoje, bet ir už jos ribų, ne tik Lietuvos Respublikoje registruotiems juridiniams bei fiziniams asmenims, bet ir kitų ES valstybių subjektams. Įmonė valdo du nukreiptojo rausimo įrenginius (besiskiriančius dydžiu ir gręžimo savybėmis), kuriuos valdo skirtingos darbuotojų brigados, ir iš kurių tik vienas buvo pirktas už ES paramos lėšas.

Pažymėjo, jog didžioji dalis darbų Latvijos Respublikoje buvo atlikti su įrenginiu „Ditch Witch JT3020”, pirktu ne už ES paramos lėšas. Rėmėsi Komisijos sprendimu, pagal kurį iš skundžiamo sprendimo nėra aišku, kokiu nuoseklumu, teisės normomis, buvo priimtas skundžiamas sprendimas. Manė, jog Žemės ūkio ministerija nepateikė jokių argumentų ar įrodymų, dėl kurių skundžiamas Komisijos sprendimas turėtų būti panaikintas. Darė išvadą, jog skunde nepaaiškinta, kuri Įgyvendinimo taisyklių 7.1.1 dalis, kokiu būdu ir kodėl turėjo apriboti privataus juridinio asmens teises teikti paslaugas visoje ES teritorijoje.

Atkreipė dėmesį, jog jei toks draudimas ir buvo nustatytas teisės norma, tai neaišku, nuo kada iki kada jis galioja. Nesutiko su vertinimu, jog Žemės ūkio ministerijos nurodyta teisės norma, detalizuojanti pagal 2007–2013 m. programos priemonę „Paramai verslo kūrimui ir plėtrai” remiamas veiklos sritis, turėtų būti aiškinama taip, jog kitos punkte nenurodytos veiklos sritys ar formos yra apskritai uždraustos ar neleistinos. Net iš konteksto nėra pagrindo daryti tokių išvadų, nes nei Paramos sutartis, nei Įgyvendinimo taisyklės, nei Administravimo taisyklės nedraudžia įmonėms vykdyti veiklos visoje ES teritorijoje.

Manė, jog nurodytoje teisės normoje nėra nurodyta jokia elgesio taisyklė, pagal kurią paramos gavėjas neturėtų teisės teikti savo paslaugų visoje ES teritorijoje. Teisė teikti paslaugas visoje ES teritorijoje negali būti apribota ir dėl teisės aktų hierarchijos reikalavimų, nes pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau – ir CK) ją riboti galima tik įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindais. Darė išvadą, jog Žemės ūkio ministerija turėjo nurodyti, koks įstatymas riboja šią teisę, nes vien tik administraciniame akte esanti užuomina dėl remiamų paslaugų Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti laikoma draudimu teikti kitas paslaugas ar kitoje teritorijoje.

Paaiškino, jog pažeidimais buvo laikomi ir tie atvejai, kai paslaugas pirko Lietuvos Respublikos įmonės, bet darbai buvo atliekami Latvijoje, nors paslaugų teikimo ir atlikimo vietos šiais atvejais nesutapo. Rėmėsi Komisijos sprendimu, pagal kurį paslaugų pirkimo buveinės adresas ir faktiškai atliekamų darbų vietos niekada nesutampa.

9. Pareiškėjas atsiliepimu taip pat prašė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo ES teisės aiškinimo ir taikymo klausimu „Ar ES teisės normos, reglamentuojančios ES paramos skirstymą valstybėse narėse, gali būti aiškinamos kaip ribojančios ar leidžiančios riboti laisvą prekių ir paslaugų judėjimą pagal Sutarties dėl ES veikimo 26 straipsnio 2 dalį?”.

10. Pareiškėjo atstovas posėdžio metu pažymėjo, jog pagal CK paslaugų teikimo vieta yra ten, kur yra užsakovo buveinė. Daugeliu atvejų užsakovas buvo Lietuvos Respublikos teritorijoje registruotos įmonės, kurios veiklą vykdo ir kitose ES valstybėse. Pripažino, jog dalis pareiškėjo atliktų darbų faktiškai buvo atlikti Latvijos Respublikoje, tačiau manė, jog tai nekeičia paslaugų teikimo vietos. Darė išvadą, jog atsakovas neteisingai tapatina paslaugų teikimo ir darbų atlikimo vietas. Sprendimuose nebuvo diferencijuotos įmonės gautos lėšos už su skirtingais įrenginiais atliktus darbus. Nurodė, jog visi įmonės darbuotojai yra iš kaimo vietovės, kurioje įgyvendinamas projektas.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu prašė tenkinti atsakovo skundą ir panaikinti Komisijos sprendimą.

12. Nurodė, jog pakartotinės patikros vietoje metu buvo padarytos veiklos dokumentų kopijos, pagal kurias pareiškėjas nuo 2013 iki 2014 m. pabaigos atliko darbų už 320 126,65 Eur (1 105 333,30 Lt), iš kurių miestuose – už 133 395,63 Eur (460 588,44 Lt), kaimo vietovėse – už 25 541,27 Eur (88 188,90 Lt), Latvijoje – už 77 241,52 Eur (266 699,51 Lt), nenurodytoje vietovėje – už 83 948,24 Eur (289 856,48 Lt). Pažymėjo, jog 42 proc. veiklos buvo vykdoma miestuose, o 24 proc. – Latvijos Respublikoje. Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programa parengta vadovaujantis ir skirta įgyvendinti Nacionalinei 2007–2013 metų kaimo plėtros strategijai, pagal kurią smulkaus ir vidutinio verslo plėtotė Lietuvos Respublikoje turėtų tapti viena iš prioritetinių ekonominės politikos krypčių, nes sudarys galimybę įvairinti ir plėtoti ekonominę veiklą kaime, didinti gyventojų pelną ir užimtumą. Darė išvadą, jog parama yra tikslinė ir turi būti naudojama siekiant nurodytų tikslų. Pareiškėjas nurodė, kad projektą įgyvendins (duomenys neskelbtini), paslaugas ketina teikti visoje Lietuvoje, projektas pagal atrankos pirmumo reikalavimus turėjo būti įgyvendinamas mažiau palankioje ūkininkauti vietovėje arba probleminiame regione. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią nors projekto įgyvendinimo vieta galiojančiuose teisės aktuose neapibrėžta, tačiau ja laikytina faktinė vieta, kurioje įgyvendinamas projektas; gali būti kelios vietos, kuriose planuojama projektą įgyvendinti; paraiškos skiltyje „Projekto įgyvendinimo vieta” turi būti nurodyta ne buveinė, o reali vieta, kurioje projektas bus įgyvendinamas. Darė išvadą, jog projekto įgyvendinimo vieta buvo ne tik paraiškoje ir verslo plane nurodyta vieta, bet ir Latvijos Respublikos teritorija, todėl savavališkai pakeitęs projekto įgyvendinimo vietą, pareiškėjas pažeidė Administravimo taisyklių 190 punktą, Paramos sutarties 17.4 punktą.

13. Agentūra, atsižvelgdama į aukščiau aprašytus pažeidimus, vadovaudamasi Įgyvendinimo taisyklių 67 punktu (pirmas, antras pažeidimai), Administravimo taisyklių 197.3.1 punktu (pirmas pažeidimas), 197.3.2 punktu (pirmas pažeidimas), 197.3.14 punktu (pirmas, antras pažeidimai), Paramos sutarties 19.1 punktu (pirmas, antras pažeidimai), skyrė pareiškėjui sankciją – dalies išmokėtos paramos (77 241,51 Eur) susigrąžinimą. Sutiko su Žemės ūkio ministerijos argumentu, jog Komisijos sprendime nurodyti argumentai, kad „<...> nėra suprantama, kodėl ir kokiais teisiniais pagrindais pareiškėjos teikiamų paslaugų geografija apribota toms pačioms įmonėms, kurių buveinės yra Lietuvoje, konkrečioje vietoje, bet kurios veiklą vykdė ne buveinės adresu”, „<...> toks ribojimas ir buveinės bei veiklos tapatinimas vienu atveju nepriimtinas pačiai Ministerijai, kitu – priimtinas”, yra nepagrįsti ir atmestini. Įgyvendinimo taisyklių 7.1.1 punkte yra aiškiai apibrėžta, jog projektas turi būti vykdomas Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pareiškėjas neginčijo Agentūros nustatytos aplinkybės (veiklos vykdymo Latvijos teritorijoje) ir tai yra užfiksuota Komisijos sprendime. Sutiko su Žemės ūkio ministerijos pozicija, jog Įgyvendinimo taisyklių 7.1.1 punkte įtvirtintas reikalavimas taikytinas paties pareiškėjo vykdomai veiklai, kuriai prašoma parama ir šiuo atveju pareiškėjo kontrahentų (pareiškėjo paslaugų gavėjų) registracijos vieta neturi reikšmės pažeidimo nustatymui. Darė išvadą, jog atsižvelgus į pareiškėjo vykdomo projekto tikslą, ekonominio gyvybingumo rodiklius, projekto veiklos specifiką, vadovaujantis protingumo principu, aplinkybė, jog pareiškėjas projekto veiklą vykdė ne tik kaimo vietovėje, bet ir mieste, nebuvo kvalifikuojama kaip pažeidimas. Aukščiau išdėstyti argumentai, teisės aktų nuostatos bei teismų praktika patvirtina Agentūros ir Žemės ūkio ministerijos sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą.

14. Trečiojo suinteresuoto asmens atstovė posėdžio metu nurodė, jog Programa yra parengta tik Lietuvai ir ji turi skatinti tam tikrų Lietuvos ekonominių, socialinių rodiklių gerinimą. Darė išvadą, jog remtina veikla yra ta, kuri vykdoma Lietuvos Respublikos teritorijoje. Juridinio asmens veikla niekaip nėra ribojama, bet jei pareiškėjas pats nusprendžia kreiptis dėl ES paramos, tai jis sutartimi įsipareigoja laikytis tam tikrų reikalavimų. Pažeidimo tyrimo metu nebuvo akcentuojama, kokiu įrenginiu veikla buvo vykdoma Latvijos Respublikoje, sprendimas buvo priimtas patikrinus pareiškėjo pateiktus dokumentus, iš kurių matėsi, kokioje teritorijoje buvo atlikti darbai. Palaikė atsakovo poziciją dėl to, jog nėra pagrindo kreiptis į ESTT prejudicinio sprendimo.

II. 15. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 10 d. sprendimu atsakovo skundą atmetė.

16. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Žemės ūkio ministerijos 2015 m. spalio 2 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Teismas nustatė, jog Žemės ūkio ministerija 2015 m. spalio 2 d. sprendimu, remdamasi Agentūros 2015 m. liepos 29 d. sprendimu, pripažino, jog pareiškėjas pažeidė Paramos sutarties reikalavimus, kadangi nesilaikė Įgyvendinimo taisyklių 7.1.1 papunkčio (veiklą vykdė už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų), pažeidė paraiškoje ir Paramos sutartyje numatytą įsipareigojimą projektą įgyvendinti kaimo vietovėje ((duomenys neskelbtini)), tokiu būdu pažeidė paramos skyrimo ir naudojimo sąlygas.

18. Nagrinėjamos bylos kontekste iš pareiškėjo, atsakovo, trečiojo suinteresuoto asmens atstovų paaiškinimų, administracinėje byloje ir VAGK byloje Nr. (AG-341/01-2015) (toliau – ir VAGK byla) pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas 2011 m. lapkričio 29 d. Agentūrai pateikė paraišką paramai pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Parama verslo kūrimui ir plėtrai (veikiančios ar naujai įsteigtos labai mažos įmonės plėtra)” gauti (toliau – ir Paraiška), kurios III skyriuje Informacija apie projektą, kuriam prašoma paramos, be kita ko, nurodė, jog projekte numatyta veiklos rūšis yra ne žemės ūkio paslaugos, teikiamos Lietuvos Respublikos teritorijoje (VAGK byla, I t., b. l. 137), IV skyriuje Projekto santrauka, nurodė, jog Projektas bus įgyvendintas (duomenys neskelbtini), kur bus įsikūrusi įmonės administracijos būstinė, o paslaugų teikimas vyks visoje šalies teritorijoje, paslaugos bus teikiamos visoms šalyje veikiančioms statybų ir kelių tiesimo bendrovėms (VAGK byla, I t., b. l. 139), XIV skyriuje Pareiškėjo atitiktis tinkamumo reikalavimams žodžiu „TAIP” tinkamumo kriterijuose patvirtino, jog maža įmonė registruota ir veikia kaimo vietovėje, kaip nurodyta Taisyklių 21.8 punkte;

Projektas bus įgyvendinamas kaimo vietovėje, kaip nurodyta Taisyklių 21.9 punkte; įsipareigojo be rašytinio Agentūros sutikimo mažiausiai penkerius, o Projektą įtraukus į rizikingų projektų sąrašą – septynerius metus, nuo sprendimo skirti paramą priėmimo, nenukrypti nuo planuoto Projekto įgyvendinimo (VAGK byla, I t., b. l. 153), XVI skyriuje Pareiškėjo deklaracija įsipareigojo ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų pranešti Agentūrai apie bet kurių duomenų, pateiktų paramos paraiškoje, pasikeitimo atsiradimą (VAGK byla, I t., b. l. 160), Paraiškos 3 priedo III skyriuje Informacija apie ūkio subjektą ir jo veiklą nurodydamas ūkio subjekto dabartinę veiklą ir veiklos plėtros tikslus, pažymėjo, jog įmonė planuoja toliau vykdyti ir plėsti savo veiklą įsigydama nuosavą technologinę įrangą, kurios pagalba galės teikti paslaugas pilna apimtimi visoje Lietuvoje (VAGK byla, I t., b. l. 164).

Taigi pareiškėjas, teikdamas duomenis paramai gauti, nurodė, jog veikla bus vykdoma kaimo vietovėje ((duomenys neskelbtini)), kuri atitinka tinkamumo gauti paramą pagal priemonę kriterijus, t. y. įmonė yra įregistruota ir veikia kaimo vietovėje (neviršija šešių tūkstančių gyventojų), taip pat Projektas bus įgyvendintas kaimo vietovėje; bei, be kita ko, Paraiškoje teikdamas informaciją apie įgyvendinamą projektą bei aprašydamas Projektą, pareiškėjas nurodė, jog paslaugos bus teikiamos visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Teismas darė išvadą, jog teikdamas Paraišką, pareiškėjas nurodytos Projekto įgyvendinimo vietos (ar įmonės buveinės adreso) nesiejo su paslaugų teikimo vieta.

19. Teismas rėmėsi Administravimo taisyklių, galiojusių Paraiškos pateikimo Agentūrai metu (t. y. nuo 2011 m. vasario 2 d. iki 2012 m. vasario 10 d.) 35, 39, 43, 51, 63, 79, 81 punktais ir pažymėjo, jog 2012 m. rugsėjo 13 d. tarp pareiškėjo ir Agentūros buvo pasirašyta Paramos sutartis, Agentūra, įvertinusi pareiškėjo tinkamumą gauti paramą, nustatė, jog pareiškėjas atitinka tinkamumo skirti paramą kriterijus ir jo planuojamas vykdyti Projektas atitinka visus paramai gauti keliamus reikalavimus. Teismas darė išvadą, jog Agentūra paslaugų teikimą visoje Lietuvoje (ne tik Paraiškoje nurodytoje kaimo vietovėje, kurioje Projektas turėjo būti įgyvendintas) laikė tinkamu Projekto įgyvendinimu. Taigi, teikdamas paslaugas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, pareiškėjas nepažeidė Administravimo taisyklių 190 punkto bei 17.4 papunkčio, draudžiančių nesuderintus su Agentūra nukrypimus nuo planuoto Projekto įgyvendinimo. Teismas pažymėjo, kad su nurodyta aplinkybe sutiko ir atsakovo bei Agentūros atstovai, kurių manymu, pareiškėjas neturėjo teisės paslaugas teikti tik užsienio valstybėje.

20. Nagrinėjamo ginčo atveju taip pat aktualus teisinis reguliavimas dėl paramos kaimo plėtrai priemonių iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai. Teismas rėmėsi Reglamento Nr. 1698/2005 15 straipsniu, IV antraštinės dalies 3 kryptimi, Komisijos rekomendacijų 2003/361/EB 2 straipsnio 3 dalimi, Reglamento (EB) Nr. 1698/2005 3, 4, 5 straipsniais ir pažymėjo, kad Reglamente (EB) Nr. 1698/2005 nustatyta, jog valstybės narės, įgyvendindamos reglamentą, privalo priimti tokius teisės aktus, kurie atitiktų ES vykdomą politiką, prioritetus, veiklą, o pareiškėjui skirtos paramos rūšis turi apimti priemones kaimo ekonomikai įvairinti tam, kad būtų skatinamas verslumas bei plėtojama ekonominė struktūra. Remdamasis nurodytomis teisės nuostatomis, teismas darė išvadą, kad šios kaimo plėtros programos priemonės įgyvendinimu siekiama skatinti labai mažų įmonių kūrimą kaimo vietovėje, didinti jų skaičių, skatinti kaimo gyventojų verslumą. Pažymėjo, jog Administravimo taisyklių, Įgyvendinimo taisyklių, teisės aktų nuostatų pažeidimų, susijusių su Europos žemės ūkio garantijų fondo, Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai ir Europos žuvininkystės fondo priemonių įgyvendinimu, administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 3D-80 antraštinėse dalyse nurodyta, kad šie nacionalinės teisės aktai parengti atsižvelgiant į Reglamentą (EB) Nr. 1698/2005.

21. Remdamasis ESTT praktika, teismas pažymėjo, jog tokie atvejai, kai draudimą nustato valstybė narė, kurioje įsisteigęs paslaugų teikėjas, ir jis yra susijęs ne tik su jo pasiūlymais, pateiktais gavėjams, įsisteigusiems toje valstybėje narėje ar į ją atvykstantiems gauti paslaugas, bet ir su pasiūlymais gavėjams, esantiems kitoje valstybėje narėje, tiesiogiai veikia patekimą į kitų valstybių narių paslaugų rinką ir gali trukdyti prekiauti paslaugomis Bendrijos viduje. Pareigą nediskriminuoti paslaugos gavėjų nustato ir 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/123/EB „Dėl paslaugų vidaus rinkoje“, kurios 20 straipsnio 1 dalis įpareigoja valstybes nares užtikrinti, kad paslaugų gavėjams netaikomi jų pilietybe ar gyvenamąja vieta grindžiami diskriminuojantys reikalavimai. Todėl bet kokia valstybės, regiono ar vietos valdžios institucijų diskriminacija, grindžiama gavėjų pilietybe ar gyvenamąja vieta, turi būti panaikinta (Paslaugų direktyvos nuostatos buvo perkeltos į 2009 m. gruodžio 15 d. Lietuvos Respublikos Seime priimtą ir 2009 m. gruodžio 28 d. įsigaliojusį Lietuvos Respublikos paslaugų įstatymą Nr. XI-570). Tokiu atveju reikalavimas veikti tik Lietuvos Respublikos teritorijoje dirbtinai riboja konkurenciją ir paslaugų teikimo laisvės principą, nes pažeidžia paslaugų teikėjų teisę nekliudomai patekti į kitos ES valstybės narės rinką bei paslaugų gavėjų teisę naudotis valstybių narių teikėjų teikiamomis paslaugomis.

22. Teismas taip pat pažymėjo, jog laisvo paslaugų judėjimo teisė nėra absoliuti. ES teisėje pripažįstama valstybių teisė riboti laisvo paslaugų judėjimo teisę, jeigu tai pateisinama dėl objektyvių priežasčių. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 52 straipsnyje (aiškinant kartu su SESV 62 straipsniu) įtvirtinta, jog paslaugų teikimo laisvė gali būti ribojama, jei tai nustatyta nacionaliniu įstatymu ir kitu teisės aktu, kuris numato kitokį užsienio subjektų traktavimą ir yra pateisinama viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir jos sveikatos sumetimais.

23. Posėdžio metu trečiojo suinteresuoto asmens atstovė paaiškino, jog juridinio asmens veikla, tame tarpe ir teisė teikti paslaugas visoje ES rinkoje, institucijos nėra niekaip ribojama, bet jei juridinis asmuo pats nusprendžia kreiptis dėl ES paramos, jis sutartimi įsipareigoja laikytis tam tikrų reikalavimų, t. y. šios bylos atveju įmonė įsipareigoja neteikti paslaugų tokiems paslaugų gavėjams, kurie paslaugas užsako teikti užsienio valstybės teritorijoje. Kaip buvo minėta, pagal SESV 52 straipsnį, pateisinama galimybė riboti paslaugų teikimą egzistuoja tik tuomet, kai pateisinamas ribojimas yra įtvirtintas valstybės narės teisės aktuose. Šiuo atveju Žemės ūkio ministerija sprendime konstatavo, jog pareiškėjas pažeidė įsipareigojimą, įtvirtintą Įgyvendinimo taisyklių 7.1.1 punkte, t. y. vykdyti pirmąją veiklos sritį – ne žemės ūkio veiklą, įskaitant: su žemės ūkiu nesusijusių paslaugų Lietuvos Respublikos teritorijoje teikimą. Teismo vertinimu, iš minėto punkto formuluotės negalima teigti, jog Įgyvendinimo taisyklės aiškiai įpareigoja paslaugas teikti išimtinai Lietuvos Respublikos teritorijoje bei pateisinamai riboja juridinio asmens teisę teikti paslaugas visoje ES teritorijoje. Teismas pabrėžė, jog nei Paraiškoje, nei Paramos sutartyje, nėra imperatyviai nurodyta, jog paslaugos bus teikiamos tik Lietuvoje, tokio reikalavimo nėra įtvirtinto ir Reglamento (EB) Nr. 1698/2005 nuostatose ar minėtose Įgyvendinimo taisyklėse, kurių pagrindu priimtas ginčijamas sprendimas, todėl, remiantis atsakovo priimtu sprendimu, nėra aišku, kokiu nacionalinės teisės aktu ribojama pareiškėjo laisvė teikti paslaugas visoje ES.

24. Be to, teismas pažymėjo, jog Žemės ūkio ministerijos sprendimu ne visos skundui reikšmingos aplinkybės buvo ištirtos. VAGK byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, jog pareiškėjas paslaugas teikė UAB „Diagnostikos sistemos”, UAB „BV inžinerinės sistemos”, UAB „Viarta”, UAB „Lonsta”, UAB „Adrelsta”, UAB „Technologinių paslaugų sprendimai”, UAB „Binkauskas ir Stašinskas”, UAB „Šimista” ir kitoms įmonėms (VAGK byla, I t., b. l. 201–212, II t. b. l. 1–210, III t. b. l. 1–147). Paslaugos už Lietuvos Respublikos ribų teiktos akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Panevėžio statybos trestas” filialui „Gerbusta” ir UAB „Tittan”.

Remiantis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro duomenimis, UAB „Tittan” ir AB „Panevėžio statybos trestas” filialas „Gerbusta” registruoti Lietuvoje – (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (VAGK byla, III t. b. l. 156–161). Be to, teismas pažymėjo, jog teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas bei kviesti liudytojai R. P., Š. J., G. V. patvirtino, jog įmonė, nepažeisdama Paramos skyrimo tikslų, yra įsisteigusi kaimo vietovėje, darbuotojai taip pat yra iš kaimo vietovės, tačiau dalis darbų buvo vykdyta Latvijos Respublikos teritorijoje, kurių užsakovai didžiąja dalimi buvo Lietuvos Respublikoje registruotos įmonės. Liudytojai paaiškino, jog darbai buvo atlikti su „didžiuoju” įrenginiu, įsigytu už asmenines įmonės lėšas.

Liudytojas Š. J. nurodė, jog didžioji dalis darbų Latvijos Respublikoje buvo atlikti su už nuosavas lėšas įsigytu įrenginiu, o su už ES lėšas įsigytu įrenginiu darbai galėjo būti atlikti tik 2013 metų pabaigoje (darbai buvo vykdomi apie vieną mėnesį). Liudytojas parodymuose pažymėjo, jog trečiasis suinteresuotas asmuo ir atsakovas, nustatydami pažeidimą, nedetalizavo, kuriuo įrenginiu darbai buvo atlikti, neprašė pareiškėjo paaiškinimų dėl atliktų darbų, tik atsiuntė žinutę, kurioje buvo nurodyta grąžinti dalį paramos.

Taigi, remiantis minėtais paaiškinimais, administracinėje bei VAGK byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatyta, jog pareiškėjas paslaugas teikė Lietuvoje ir Lenkijoje, tačiau daugelis paslaugų gavėjų buvo Lietuvoje įsisteigusios įmonės, o darbai Latvijos Respublikoje galimai atlikti su už nuosavas lėšas įsigytu įrenginiu. Teismas atkreipė dėmesį, jog Žemės ūkio ministerijos priimtame sprendime nėra detalizuota, kokia apimtimi taikomas draudimas vykdyti veiklą užsienio valstybėje, t. y. sprendime nurodyta, jog pareiškėjas pažeidė pareigą veikti išimtinai Lietuvos Respublikos teritorijoje, tačiau nepaaiškinta, ar toks įpareigojimas taikomas visai pareiškėjo vykdomai veiklai, ar tik veiklai, vykdomai su už ES lėšas įsigytu įrenginiu, taip pat pilnai neištirta aplinkybė, jog Latvijos Respublikoje teikiamų paslaugų gavėjas galimai buvo Lietuvos Respublikoje registruotos įmonės. Dar daugiau, Žemės ūkio ministerija nevertino aplinkybės, jog Latvijos Respublikos vykdyta veikla buvo atliekama galimai su už nuosavas lėšas įsigytu įrenginiu, ir taip nebuvo pilnai įvertinti visi bylai reikšmingi įrodymai.

Žemės ūkio ministerijos sprendimas priimtas apsvarsčius ir įvertinus Agentūros sprendimo skirti sankciją pareiškėjui teisingumą ir pagrįstumą, todėl jame turėjo būti pateikti išsamūs argumentai, kodėl vieni ar kiti pareiškėjo skundo argumentai atmetami arba priimami. Tačiau, kaip matyti iš Žemės ūkio ministerijos sprendimo, jame išdėstyti argumentai motyvuojami iš esmės tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, kuriomis buvo pagrįstas Agentūros sprendimas. Teismas pažymėjo, jog vien tik Agentūros sprendimo citavimas negali būti laikomas motyvuojamąja sprendimo dalimi.

25. Teismas vertino, kad Žemės ūkio ministerijos sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir pakankamai motyvuotu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies prasme. Atsakovo priimtame sprendime nėra aptartos ir ištirtos visos sprendimui reikšmingos aplinkybės, o esama motyvacija nėra pakankama išvadai, kad pareiškėjui pritaikyta sankcija buvo pagrįsta ir motyvuota. Pažymėjo, jog kiekviena valdžios institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių, teisės principų (teisinės valstybės, teisės viršenybės, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.). Tai reiškia, jog atsakovas, sprendime nutardamas, kad pareiškėjas pažeidė įstatymų nustatytus reikalavimus, privalo tokį savo sprendimą tinkamai argumentuoti. Šios bylos atveju Žemės ūkio ministerija nepateikė išsamaus teisinio vertinimo, kokių teisės normų pagrindu pareiškėjui draudžiama vykdyti veiklą užsienio valstybėje, netyrė visų svarbių bylai faktų, argumentų ir įrodymų, todėl nesilaikė pareigos priimant sprendimą motyvuotai jį pagrįsti. Taigi teismas, atsižvelgdamas į tai, kas paminėta pirmiau ir įvertinęs skundžiamą sprendimą pagrįstumo aspektu, sprendė, kad jis neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Šis ginčijamo Žemės ūkio ministerijos 2015 m. spalio 2 d. sprendimo trūkumas laikytas esminiu trūkumu ir kaip savarankiškas pagrindas lėmė skundžiamo sprendimo naikinimą. Teismas pažymėjo, kad, panaikinus Žemės ūkio ministerijos 2015 m. spalio 2 d. sprendimą, atsakovas privalo priimti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus atitinkantį sprendimą.

26. Konstatavus, jog Žemės ūkio ministerijos 2015 m. spalio 2 d. sprendimas yra naikintinas, VAGK 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimas paliktas nepakeistas, nes Komisija teisingai išnagrinėjo pareiškėjo skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

27. Dėl kreipimosi į ESTT teismas rėmėsi ABTĮ 4 straipsnio 3 dalimi ir pažymėjo, kad ES teisės aiškinimo klausimų šioje byloje teismui nekilo, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo netenkintas.

III. 28. Atsakovas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliaciniame skunde atsakovas remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

28.1. Priešingai nei sprendime pasisakė pirmosios instancijos teismas, Įgyvendinimo taisyklių 7.1.1 punkte aiškiai numatyti reikalavimai dėl Projekto veiklos vykdymo tik Lietuvos Respublikos teritorijoje. Programos 2 skyriaus 2.1 punkte nurodyta, kad ši kaimo plėtros programa parengta Lietuvos Respublikai ir yra taikoma visoje šalies teritorijoje. Paraiškos III skyriaus 4 punkte pareiškėjas įsipareigojo vykdyti Projekto veiklą – teikti ne žemės ūkio paslaugas Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taip pat Paraiškos IV skyriuje pareiškėjas pateikė Projekto santrauką, kurioje įsipareigojo Projekto veiklą vykdyti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Mano, jog reikalavimas veiklą vykdyti Lietuvos Respublikos teritorijoje vertintinas ne kaip pareiškėjo veiklos apribojimas ar paslaugų teikimo laisvės apribojimas, tačiau kaip sąlyga paramai pagal priemonę gauti. Pareiškėjas gali vykdyti veiklą bet kurios kitos valstybės teritorijoje, tačiau tada jis negali pretenduoti į paramą.

28.2. Kadangi pareiškėjas įsipareigojo visą veiklą vykdyti Lietuvos Respublikos teritorijoje, todėl net ir su už nuosavas lėšas įsigyti įrenginiu visi darbai pagal šią veiklą turėjo būti atliekami Lietuvoje. Teismas neatsižvelgė į tai, kad kitą įrenginį už nuosavas lėšas pareiškėjas įsigijo tik 2014 m. kovo d. sutartimi Nr. S03-20. Taip pat neįvertino aplinkybės, jog už paramos lėšas įsigytas įrenginys buvo išnuomotas 2013 m. lapkričio 8 d. sutartimi AB „Panevėžio statybos trestas“, o 2014 m. liepos 1 d. sutartimi – AB „Panevėžio statybos trestas“ filialui „Gerbusta“.

28.3. Mano, jog pareiškėjo paslaugų gavėjų registracijos vieta nagrinėjamu atveju neturi reikšmės pažeidimo nustatymui, nes Įgyvendinimo taisyklių 7.1.1 punkte nustatytas įpareigojimas yra aiškiai siejamas su Projekto veiklos vykdymo teritorija.

28.4. Vykdydamas Projekto veiklą Latvijos teritorijoje, pareiškėjas pažeidė Įgyvendinimo taisyklių 7.1.1 punkto reikalavimą. Be to, pareiškėjas savavališkai pakeitė Paraiškoje nurodytą Projekto įgyvendinimo vietą, apie tai nepranešė Agentūrai ir taip pažeidė Paramos sutarties 17.4 punktą.

29. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos padavė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, prašydamas atsakovo apeliacinį skundą tenkinti. Atsiliepime pritaria atsakovo apeliaciniam skunde išdėstytiems argumentams.

30. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Eurotena” pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti. Taip pat prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo. Atsiliepime remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

30.1. Pažeidus Lietuvos ar ES teisės aktus, turėtų būti nurodomi patys teisės aktai, kurie buvo pažeisti. Konkrečių pažeistų teisės aktų normų atsakovas nenurodė.

30.2. Nesant ir niekada nebuvus aiškumo, nuo kokio įsivaizduojamo projekto įgyvendinimo plano įmonė nukrypo, pareiškėjas nesutinka su atsakovo skundo argumentu dėl tariamo nukrypimo nuo Projekto įgyvendinimo plano, kadangi paramos lėšomis pirktą įrangą naudojo tik pagal šios įrangos paskirtį, užsakovams teikė tik vienos rūšies paslaugas – tas pačias, kurios buvo deklaruotos Paraiškoje, kitos veiklos nevykdė.

30.3. Atsakovo pateikta citata „bendrovė paslaugas teiks visoms šalyje veikiančioms statybų ir kelių tiesimo bendrovėms ir veiklą vykdys visoje šalies teritorijoje“ yra paimta iš informacinio pobūdžio Paraiškos dalies – trumpo projekto esmės aprašymo, tačiau ne pareiškėjo įsipareigojimų dalies. Visi pareiškėjo įsipareigojimai yra surašyti kitoje, specialiai tam skirtoje Paraiškos dalyje. Pareiškėjas niekada jokia forma nebuvo įsipareigojęs teikti paslaugas tik Lietuvos Respublikos teritorijoje ar tik statybų bei kelių tiesimo bendrovėms.

30.4. Analizuodamas Įgyvendinimo taisyklių 7.1.1 punktą, pareiškėjas niekaip minėtame punkte neįžvelgia įtvirtinto draudimo (imperatyvo) teikti nukreiptojo rausimo paslaugų bet kuriam užsakovui iš Lietuvos Respublikos ar kitos ES valstybės narės, jei pastarieji paslaugas užsisako. Be to, pareiškėjo teisės teikti paslaugas visoje ES teritorijoje negalėjo būti apribotos ministerijos nurodomu teisės aktu vien dėl teisės aktų hierarchijos reikalavimų. Atsakovo įrodinėjamas draudimas pareiškėjui teikti paslaugas visoje ES teritorijoje turėjo būti numatytas įstatymu, o nebuvus tokio įstatymo negali būti laikoma, jog egzistavo draudimas teikti kitas paslaugas į kitą ES narę ar kitoje ES narėje.

30.5. Nei ES paramą reglamentuojančiose dokumentuose, nei Lietuvos įstatymuose, nei pačioje Paramos sutartyje nėra nė vienos frazės, kuri ribotų paramos gavėjo teisę vykdyti tą pačią ar kitą ūkinę-komercinę veiklą, priklausomai nuo veiklos rūšies ar teritorijos, nėra jokio draudimo įmonei įsigyti turtą privačios nuosavybės teise ir jį naudoti savo nuožiūra. Nė viename nacionaliniame ar ES teisės akte nėra įtvirtinto draudimo, jog ES paramą gavę subjektai savo paslaugų negali teikti visoje ES teritorijoje, kaip tą leidžia SESV 26 straipsnio 2 dalis.

30.6. Atsakovas ne tik neteisėtai apribojo pareiškėjo teisę teikti paslaugas visoje ES teritorijoje (į kitą ES narę), tačiau taip pat diskriminaciniais pagrindais apribojo įmonės teisę teikti paslaugas nacionalinėje rinkoje – AB „Panevėžio statybos trestas“, vien dėl to, jog šis užsakovas turi filialą Latvijoje.

30.7. Atsakovas nurodo, jog „pareiškėja savavališkai pakeitė Paraiškoje nurodytą Projekto įgyvendinimo vietą“ ir dėl to pažeidė Paramos sutarties 17.4 papunktį, tačiau greta pažymi, kad „projekto įgyvendinimo vieta galiojančiuose teisės aktuose neapibrėžta“.

30.8. VAGK konstatavo, kad nėra suprantama, kodėl ir kokiais teisiniais pagrindais pareiškėjo teikiamų paslaugų geografija apribota toms pačioms įmonėms, kurių buveinės yra Lietuvoje, konkrečioje vietoje, bet kurios veiklą vykdė ne buveinės adresu. Byloje apeliantai taip ir nepaaiškino, kodėl egzistavo minėti ribojimai ir kuo jie pagrįsti.

30.9. Prašo sustabdyti bylą ir kreiptis į ESTT su prašymu dėl prejudicinio sprendimo, kad būtų išaiškinta, ar ES teisės normos, reglamentuojančios ES paramos skirstymą valstybėse narėse, gali būti aiškinamos, kaip ribojančios (leidžiančios valstybėms narėms riboti) laisvą prekių ir paslaugų judėjimą pagal SESV 26 straipsnio 2 dalį.

31. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, panaikinti Komisijos sprendimą ir priimti naują sprendimą – palikti galioti Žemės ūkio ministerijos 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. 3JA-514-384. Apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

31.1. Priešingai nei sprendime pasisakė teismas, Įgyvendinimo taisyklių 7.1.1 punkte aiškiai nustatyti reikalavimai dėl projekto veiklos vykdymo tik Lietuvos Respublikos teritorijoje. Programa ir priemonė yra orientuotos bei parengtos atsižvelgiant būtent į Lietuvos teritoriją ir nacionalinius ekonomikos, verslo, žemės ūkio sektoriaus ypatumus. Ši aplinkybė patvirtina Įgyvendinimo taisyklių 7.1.1 punkto nuostatos esmę – remti ne žemės ūkio veiklą, įskaitant su žemės ūkiu nesusijusių paslaugų Lietuvos Respublikos teritorijoje teikimą. Paraiškos 8 lapo III dalies 4 punkte pareiškėjas įsipareigojo vykdyti Projekto veiklą – teikti ne žemės ūkio paslaugas Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taip pat Paraiškos IV dalyje pareiškėjas apibrėžė Projekto santrauką, kurioje aiškiai išreiškė įsipareigojimą Projekto veiklą vykdyti Lietuvos Respublikos teritorijoje.

31.2. Įsipareigojimas Projekto veiklą vykdyti Lietuvos Respublikos teritorijoje neturėtų būti vertinamas kaip pareiškėjo veiklos apribojimas ar paslaugų teikimo laisvės apribojimas. Minėtas įsipareigojimas vertintinas kaip sąlyga paramai pagal Priemonę gauti, kaip vykdomos veiklos remtinumo kriterijus. Pareiškėjas turi teisę veikti bet kurios kitos šalies teritorijoje tiek, kiek tai leidžia atitinkami teisės aktai, tačiau tokiu atveju, kitos valstybės teritorijoje vykdoma veikla nebus remiama.

31.3. Iš Latvijos teritorijoje teiktų paslaugų, pasitelkiant už nuosavas lėšas įsigytą įrenginį, gautas pajamas, pareiškėjas panaudojo Projekto rodikliams pasiekti ir Projekto uždavinių įgyvendinimui pagrįsti. Už paramos lėšas įsigytas įrenginys buvo išnuomotas 2013 m. lapkričio 8 d. sutartimi AB „Panevėžio statybos trestas“, o 2014 m. liepos 1 d. sutartimi – AB „Panevėžio statybos trestas“ filialui „Gerbusta“.

31.4. Teismo sprendime akcentuojamos aplinkybės, dėl kurių tariamo neištyrimo Žemės ūkio ministerijos sprendimas pripažintas nepakankamai motyvuotu – Projekto veiklos Latvijoje vykdymas iš dalies naudojant už nuosavas lėšas įsigytą įrenginį bei pareiškėjo teiktų paslaugų gavėjo registracijos vieta, nėra reikšmingos pažeidimo nustatymui.

32. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Eurotena” pateikė atsiliepimą į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti. Taip pat prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo. Atsiliepime remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

32.1. Apeliaciniame skunde nurodytame Įgyvendinimo taisyklių 7.1.1 punkte jokių reikalavimų Projekto veiklos vykdymo vietai nenustatyta. Minėtame punkte nėra jokios nuorodos ar užuominos, jog paslaugų teikėjui yra draudžiama teikti paslaugas į kitą ES valstybę narę.

32.2. Iš pateiktų argumentų matyti, jog apeliantas reikalauja riboti UAB „Eurotena“ teisę veikti vieningoje ES rinkoje, nors tokio pobūdžio ribojimus teisės aktai draudžia. Tuo tarpu pareiškėjas neskirstė savo užsakovų į Lietuvos ir užsienio ir teikė paslaugas visiems, kurie jas užsisakydavo, tuo, anot Agentūros, pažeisdamas Lietuvos Respublikos ir ES teisės aktus, kurių Agentūra net nenurodo.

32.3. Byloje nėra nė vieno įrodymo, nebuvo analizuojami jokie argumentai, jog pareiškėjas būtų neįvykdęs Projekto, kuriam buvo skirta parama, veiklos rodiklių ar kitaip pažeidęs kokius nors normatyvus. Dėl įmonės vykdomos veiklos specifikos techniškai apskritai neįmanoma jokių žemės rausimo darbų atlikti įmonės buveinės (projekto įgyvendinimo vietos) adresu. Tokius darbus pareiškėjas buvo vykdęs ir Latvijos Respublikos teritorijoje, tačiau šių darbų užsakovai buvo Lietuvos subjektai (įmonės).

32.4. Apeliaciniame skunde iš esmės keičiamas pareiškėjo tariamai padaryto pažeidimo aprašymas (dėl kurio prasidėjo byla) šiuo metu nurodant nebe tai, jog įmonė darbus atliko Latvijoje, tačiau tai, jog įmonė Paraiškos skiltyje „Projekto įgyvendinimo vieta“ apskritai turėjo nurodyti ne savo buveinę, o realią vietą, kurioje Projektas bus įgyvendinimas. Šis Agentūros pozicijos keitimas viduryje proceso rodo, jog Agentūra neturi argumentų savo pozicijai pagrįsti.

32.5. Iš priimtų Žemės ūkio ministerijos ir Agentūros sprendimų yra akivaizdu, jog juose nėra neatsižvelgta į tai, kad pareiškėjas veiklai Latvijoje vykdyti naudojo įmonės privačios nuosavybės teise valdomą (ne ES lėšomis pirktą) gręžimo įrenginį.

32.6. Apeliaciniame skunde nenurodyta nė vieno argumento, kodėl skundžiamas sprendimas turėtų būti laikomas atitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį.

32.7. Prašo sustabdyti bylą ir kreiptis į ESTT su prašymu dėl prejudicinio sprendimo, kad būtų gautas išaiškinimas, ar ES teisės normos, reglamentuojančios ES paramos skirstymą valstybėse narėse, gali būti aiškinamos, kaip ribojančios (leidžiančios valstybėms narėms riboti) laisvą prekių ir paslaugų judėjimą pagal SESV 26 straipsnio 2 dalį. Mano, jog nei Reglamento (EB) Nr. 1698/2005 15 straipsnis, nei kiti ES paramos skirstymą valstybėse narėse reglamentuojantys ES teisės aktai, ar Žemės ūkio ministerijos nurodomas Įgyvendinimo taisyklių 7.1.1 punktas negali būti aiškinami kaip leidžiantys valstybėms narėms riboti laisvą prekių ir paslaugų judėjimą. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kaip aukščiausios instancijos teismas, esant teisės aiškinimo neaiškumui, privalo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 33. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

34. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

35. Teismas skundžiamą sprendimą priėmė, be kita ko, konstatavęs, kad administracinėje byloje bei VAGK byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, jog pareiškėjas paslaugas teikė Lietuvoje ir Lenkijoje, tačiau daugelis paslaugų gavėjų buvo Lietuvoje įsisteigusios įmonės, o darbai Latvijos Respublikoje galimai atlikti su už nuosavas lėšas įsigytu įrenginiu. Žemės ūkio ministerijos priimtame sprendime nėra detalizuota, kokia apimtimi taikomas draudimas vykdyti veiklą užsienio valstybėje, t. y. sprendime nurodyta, jog pareiškėjas pažeidė pareigą veikti išimtinai Lietuvos Respublikos teritorijoje, tačiau nepaaiškinta, ar toks įpareigojimas taikomas visai pareiškėjo vykdomai veiklai, ar tik veiklai, vykdomai su už ES lėšas įsigytu įrenginiu, taip pat pilnai neištirta aplinkybė, jog Latvijos Respublikoje teikiamų paslaugų gavėjas galimai buvo Lietuvos Respublikoje registruotos įmonės. Žemės ūkio ministerija nevertino aplinkybės, jog Latvijos Respublikos vykdyta veikla buvo atliekama galimai su už nuosavas lėšas įsigytu įrenginiu, ir taip nebuvo pilnai įvertinti visi bylai reikšmingi įrodymai.

36. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad aukščiau paminėti skundžiamo teismo sprendimo teiginiai yra pagrįsti bylos medžiaga. Siekiant tinkamai taikyti teisės normas, visų pirma, turi būti nustatyti visi reikšmingi faktai. Todėl teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo motyvų, pritaria Klaipėdos apygardos administracinio teismo išvadoms.

37. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą konstatavęs, kad pastarosios įstatymo nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Toks reguliavimas siejamas su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus.

38. Žemės ūkio ministerijos sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir pakankamai motyvuotu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies prasme. Atsakovo priimtame sprendime nėra aptartos ir ištirtos visos sprendimui reikšmingos aplinkybės, o esama motyvacija nėra pakankama išvadai, kad pareiškėjui pritaikyta sankcija buvo pagrįsta ir motyvuota. Žemės ūkio ministerija nenustatė visų reikšmingų aplinkybių, nepateikė išsamaus teisinio vertinimo, kokių teisės normų pagrindu pareiškėjui draudžiama vykdyti veiklą užsienio valstybėje, netyrė visų svarbių bylai faktų, argumentų ir įrodymų, todėl nesilaikė pareigos priimant sprendimą motyvuotai jį pagrįsti. Apeliantų teiginiai nepaneigia pareigos nustatyti visas bylai spręsti reikšmingas aplinkybes. Teismas atmeta apeliantų teiginį, kad Projekto veiklos Latvijoje vykdymas iš dalies naudojant už nuosavas lėšas įsigytą įrenginį bei pareiškėjo teiktų paslaugų gavėjo registracijos vieta nėra reikšmingos pažeidimo nustatymui, kaip nepagrįstą.

39. Kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo klausimas galėtų būti sprendžiamas tik nustačius visas bylai spręsti reikšmingas aplinkybes. Todėl šioje proceso stadijoje toks prašymas nėra tenkinamas.

40. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan