2020-10-21 Nr. AB-20384-3-61-3-04247-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1620-438/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04247-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 27.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Respublikos leidiniai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Respublikos leidiniai“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui J. L. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Respublikos leidiniai“ su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimą „Dėl publikacijoje „Įtariamų KGB bendradarbių sąrašas” („Respublika”, 2018 m. vasario 23 d.) paskelbtos informacijos“ Nr. (SK-167).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Žurnalistų etikos inspektorius, priimdamas skundžiamą sprendimą, paskelbtą publikaciją „Įtariamų „KGB bendradarbių sąrašas“ ir jame nurodytą trečiojo suinteresuoto asmens vardą ir pavardę vertino neatsižvelgdamas į kontekstą, kuriame buvo išspausdinta publikacija. Įvertinus kitas laikraščio „Respublika“ publikacijas, taptų aišku, kad keliamas aktualus klausimas, susijęs su buvusių KGB bendradarbių paviešinimu. Pastaruoju metu neatsakingai publikuojama informacija apie tam tikrų žinomų asmenų sąsajas su KGB, todėl keliamas aktualus klausimas dėl to, kiek tęsis liustracijos procesas ir kas atsakingas už fragmentišką archyvinės KGB medžiagos skelbimą. Taip pat abejojama tokio šaltinio autentiškumu. Pasirinktos juodojo humoro satyros, absurdu persmelkta grotesko forma, kuri taikyta kaip atsakas reaguojant į viešojoje erdvėje vykusį kai kurių žinomų asmenų siejimą su KGB. Kaip papildomas įrodymas, kad teiginys yra viso labo provokacija įrodo tai, kad kai kurie nurodyti asmenys dėl savo amžiaus negalėjo būti KGB bendradarbiais. Trečiasis asmuo buvo vienintelis, kuris publikaciją priėmė kaip šmeižtą, o ne kaip provokaciją diskusijai. Įstatymai ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija gina saviraiškos laisvę. Publikacija nesiekta paniekinti, pažeminti jokių asmenų.

3. Atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Paaiškino, kad nors skunde pareiškėjas apeliuoja į kontekstą, tai nepaneigia to, kad informacija neatitiko tikrovės ir buvo žeminanti. Skunde nurodoma problematika galėjo būti gvildenama ir be žeminančios informacijos. Pabrėžė, kad nurodomos kontekstinės publikacijos pasirodė tik vėliau nei buvo ginčo publikacija. Paaiškinimuose Žurnalistų etikos inspektoriui (toliau – ir Inspektorius) pareiškėjas nesigynė tuo, kad iš konteksto turėjo būti aiškus teiginių absurdiškumas. Atvirkščiai – paaiškinimuose teigė, kad paskelbta informacija turi faktinį pagrindą. Tai rodo, kad pareiškėjo pozicija yra permaininga. Informacija paskelbta be jokio konteksto ar nuorodos į kontekstą, asociacijos su kontekstu tik numanomos. Atsižvelgiant į tai, atsakovas laikė, kad juodojo humoro satyros, absurdu persmelkto grotesko meninė forma nėra naudojama. Nepaisant kokia būtų forma, publikacijoje yra informacija, kuri neatitinka tikrovės ir yra įžeidžiančio turinio. Nurodė, kad analogiškose situacijose ir kiti publikacijos sąraše nurodyti asmenys kreipėsi į atsakovą ir atsakovas yra 4 kartus dėl 6 asmenų konstatavęs Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimus, tačiau šių sprendimų pareiškėjas neskundė.

5. Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas paaiškino, kad autorius turi teisę šokiruoti, lygino situaciją su karikatūrų publikavimu. Iš konteksto buvo akivaizdu, kad informacija neparemta faktais, sąmoningai parinkti žinomi žmonės, kad efektas būtų didesnis. Visi suprato kaip humoro formą ir niekas nesiskundė, išskyrus trečiąjį suinteresuotą asmenį. Tiems žmonėms, kurie sekė publikacijas ir pranešimus, susijusius su žinomų žmonių galimu bendradarbiavimu su KGB, turėjo būti aišku, kad publikacija yra tik provokacija.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo J. L. pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame nurodė, kad su skundu nesutinka.

7. Paaiškino, kad jam publikacija buvo akivaizdžiai žeminanti dėl akivaizdžiai neigiamo KGB įvaizdžio mūsų visuomenėje ir ypač jo kartos žmonių sąmonėje, sukėlė skaudžius asmeninius išgyvenimus, kai kurie artimi žmonės ją priėmė kaip tikrą informaciją.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. vasario 23 – kovo 2 d. leidinyje „Respublika“ išspausdino publikaciją su antrašte „Įtariamų „KGB bendradarbių sąrašas“ (toliau – Publikacija), kurios tekste vardinamos pavardės ir vardai. Šiame sąraše nurodyta „[....]L. J.[...]“. Trečiasis suinteresuotas asmuo J. L. 2018 m. rugpjūčio 10 d. kreipėsi į Žurnalistų etikos inspektorių dėl melagingos ir įžeidžiančios informacijos apie jį, prašė atlikti tyrimą bei įpareigoti išspausdinti paneigimą ir atsiprašymą. Žurnalistų etikos tarnyba kreipėsi į pareiškėją dėl paaiškinimų pateikimo. 2018 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjas pateikė žurnalistų etikos inspektoriui paaiškinimus. Žurnalistų etikos inspektorius, išnagrinėjęs J. L. skundą, 2018 m. lapkričio 5 d. priėmė skundžiamą sprendimą Nr. (SK-167) SPR-167, kuriuo konstatavo, jog pareiškėjas publikacijoje „Įtariamų „KGB bendradarbių sąrašas“ („Respublika“, 2018 m. vasario 23 d.) paskelbė tikrovės neatitinkančią, žeminančią žinią (kad pastarasis bendradarbiavo su KGB) apie J. L., peržengė saviraiškos laisvės ribas ir pažeidė teisę į garbę ir orumą (Visuomenės informavimo įstatymo 19 str. 2 d.), pripažino J. L. skundą pagrįstu, įspėjo pareiškėją dėl Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio pažeidimo.

10. Teismas nurodė, kad ginčui spręsti aktuali Visuomenės informavimo įstatymo (2018 m. sausio 1 d. – 2018 m. vasario 28 d. redakcija) 3 straipsnio 2 dalis numatė, jog viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi profesinės etikos normų, Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso (toliau – Kodeksas) nuostatų, padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina valstybės nepriklausomybę, ugdo valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę.

To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad naudojimasis informacijos laisve gali būti saistomas tokių reikalavimų, sąlygų, apribojimų ar bausmių, kuriuos nustato įstatymai ir kurie demokratinėje visuomenėje būtini Lietuvos valstybės saugumui, teritorijos vientisumui, viešajai tvarkai, konstitucinei santvarkai apginti, teisminės valdžios nešališkumui garantuoti, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ir nusikaltimams, konfidencialios informacijos atskleidimui, apsaugoti žmonių sveikatą bei dorovę, taip pat jų privatų gyvenimą, orumą ir kitas teises.

Įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą. Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnyje yra aiškiai nustatytos žurnalistų pareigos. Žurnalistai, be kita ko, turi: teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais. Jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai nurodyti skelbiamoje informacijoje (1 p.); vadovautis savo veikloje pagrindiniais visuomenės informavimo principais, laikytis žurnalistų profesinės etikos normų (4 p.); informaciją rinkti ir skelbti tik etiškais ir teisėtais būdais (5 p.); laikytis šio įstatymo 22 straipsnio 10 dalyje nustatytų pareigų (10 p.).

Įstatymo 22 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad kiekvienas viešosios informacijos rengėjas ar jo dalyvis turi paskirti asmenį (vyriausiąjį redaktorių, redaktorių, programos vedėją ar kitą asmenį), kuris atsako už visuomenės informavimo priemonės turinį. Kai viešosios informacijos rengėjas ir dalyvis yra tas pats fizinis asmuo, jis atsako už savo visuomenės informavimo priemonės turinį.

11. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad iš esmės ginčas kilo dėl to, ar pareiškėjas neperžengė saviraiškos laisvės ribų.

12. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 10 straipsnyje įtvirtinta saviraiškos laisvė – asmens teisė laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, kuri yra saugotina demokratinės visuomenės teisinė vertybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą pabrėžęs pamatinį konstitucinės informacijos laisvės, be kita ko, apimančios ir masinės informacijos priemonių teisę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, vaidmenį siekiant užtikrinti ir plėtoti atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės idealą, taip pat jos, kaip būtinos prielaidos demokratijai sukurti ir išsaugoti, vaidmenį (žr., pvz., 1995 m. balandžio 20 d. nutarimą, 1997 m. vasario 13 d. nutarimą, 2002 m. spalio 23 d. nutarimą, 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimą). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat pabrėžia, kad laisvė gauti ir skleisti informaciją yra vienas svarbiausių demokratinės visuomenės principų (žr., pvz., 2011 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-787/2011). Tačiau ši teisė nėra absoliuti – Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nustatytas šios konstitucinės vertybės ribojimas. Teismas pažymėjo, kad iš Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) plėtojamos jurisprudencijos matyti, jog demokratinėje visuomenėje leistinos kritikos ribos, netgi diskutuojant svarbiais bendrojo intereso klausimais, priklauso nuo poreikio gerbti kitų asmenų reputaciją ir teises, vengiant įžeidžiamo pobūdžio formuluočių (žr. Constantinescu v. Romania, Nr. 28871/95). Taigi, kaip nurodė teismas, teisės skleisti informaciją apribojimus lemia jos santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis – asmens garbe ir orumu, privatumu, gera reputacija. Teisė į garbę ir orumą suprantama kaip asmens teisė reikalauti, kad viešoji nuomonė apie jį būtų formuojama žinių, atitinkančių tikruosius jo poelgius, pagrindu ir moralinis vertinimas atitiktų tai, kaip jis tikrovėje vykdo įstatymų, bendražmogiškos moralės normų reikalavimus.

13. Teismas sutiko su skundžiamame sprendime padaryta išvada, kad informacija buvo pateikta kaip žinia. Tokia išvada daroma įvertinus tai, kad informacija Publikacijoje pateikta itin lakoniškai – J. L. pavardė ir vardas nurodytas sąraše po antrašte „Įtariamų „KGB bendradarbių sąrašas“, t. y. panaudota teiginio struktūra. Jokių samprotavimų ar vertinimų nebuvo pateikta. Dėl pareiškėjo argumentų, kad reikia vertinti Publikacijos kontekstą, teismas nurodė, kad pareiškėjo nurodomos kaip kontekstinės publikacijos pasirodė tik vėliau – 2018 m. kovo 3–9 d. ir 10–16 d. leidiniuose „Respublika“. Pačioje publikacijoje jokių kontekstinių nuorodų nebuvo pateikta, vien tik iš lakoniško teksto jos negalėjo būti racionaliai numanomos. Kabutės taip pat nepagrindžia to, kad informacija buvo pateikiama akivaizdžiai humoro ar ironijos forma, nes tik labai atidžiam skaitytojui galėjo sukelti klausimų ar abejonių dėl pateikiamos žinios. Be to, net ir pastebėjus kabutes, šiuo atveju, informacija vienareikšmiškai negali būti vertinama kaip pateikiama juodojo humoro satyros ar absurdu persmelkto grotesko forma. Tokiose bylose vertinant informacijos poveikį jos gavėjui taikytinas vidutinio (eilinio) informacijos gavėjo supratimo standartas t. y. ar pateikta informacija galėjo priversti eilinį skaitytoją, klausytoją ir pan. suprasti, kad pateikiami neginčijami faktai apie asmenį, kurie gali būti patikrinti ir įrodyti, ar kad pateikiama autoriaus nuomonė apie tam tikrus su asmeniu susijusius faktus (žr., pvz.„ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-1-219/2015). Šiuo atveju pasirinkta lakoniško teiginio struktūra galėjo eilinį (vidutinį) skaitytoją priversti suprasti, kad pateikiami patikimi faktai apie asmenį.

14. Teismas vertino, kad pareiškėjo versiją apie naudotą juodojo humoro satyros ar absurdu persmelkto grotesko forma paneigia ir tai, kad paaiškinimuose Inspektoriui nurodė, jog remiasi prielaida, kad J. L. turėjo kontaktų su KGB, taip pat, kad kol nepaviešinti KGB archyvų duomenys, visi gali būti laikomi įtariamais bendradarbiavus su KGB, t. y. laikėsi kitokios gynybinės pozicijos.

15. Žinia apie netinkamą asmens elgesį yra žeminančio pobūdžio, kai kiekviename ginčo objektu esančiame teiginyje yra duomenys, kurie teisės, moralės ar kitų visuomenėje pripažintų normų ir priimtinų elgesio taisyklių požiūriu rodo esant nepriimtiną, netoleruotiną asmens elgesį ar jį vaizduoja kitokiu neigiamu aspektu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. lapkričio 26 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-211/2001). Pagal Lietuvos Respublikoje galiojantį teisinį reglamentavimą SSRS valstybės saugumo komitetas (NKVD, NKGB, MGB, KGB) pripažįstamas nusikalstama organizacija, vykdžiusia karo nusikaltimus, genocidą, represijas, terorą ir politinį persekiojimą SSRS okupuotoje Lietuvos Respublikoje (Įstatymas Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų darbinės veiklos). Kad informacija apie bendradarbiavimą su KGB yra akivaizdžiai neigiamo, žeminančio pobūdžio, iš esmės neginčija ir pats pareiškėjas. Todėl šiuo atveju teismas laikė, kad paskelbta informacija, jog įtariama, kad J. L. bendradarbiavo su KGB, yra akivaizdžiai neigiamo, žeminančio pobūdžio.

16. Papildomai teismas pažymėjo, kad net ir laikant, jog pareiškėjas siekė diskusijos visuomenei aktualiu klausimu ir pasirinko provokacijos formą, jis turėjo pareigą nepažeisti kitų asmenų teisių ir laisvių. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškraipant faktų ir duomenų; pagrįsta ir objektyvi kritika ginama, jei ji išreiškiama tinkamai – neįžeidžiant asmens, nesiekiant jo žeminti ir menkinti, o turint pozityvų tikslą – išryškinti asmens ar jo veiklos trūkumus ir siekiant juos pašalinti. Subjektyvūs samprotavimai pripažintini žeminančiais garbę ir orumą (įžeidžiančiais), kai jie nesąžiningi, neturintys objektyvaus faktinio pagrindo, suponuoja neigiamas visuomenės nuostatas dėl asmens, apie kurį reiškiama nuomonė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-30/2014). Neetiška, nesąžininga, nesiremiant jokiais argumentais ar faktais arba tam tikrus faktus nutylint reiškiama nuomonė gali būti pripažinta žeidžiančia asmens garbę ir orumą. Šiuo atveju net jeigu pareiškėjas ir subjektyviai siekė provokuoti diskusijai, pasirinko teiginį, kuris yra žeminančio pobūdžio, todėl peržengė saviraiškos laisvės ribas.

17. Teismas konstatavo, kad Inspektorius skundžiamame sprendime pagrįstai priėjo išvadą, kad Publikacijoje pažeistas Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas platinti informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą. Todėl, kaip nurodė teismas, nėra jokio teisinio pagrindo naikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimą “Dėl publikacijoje “Įtariamų KGB bendradarbių sąrašas” („Respublika”, 2018 m. vasario 23 d.) paskelbtos informacijos“ Nr. (SK-167).

III. 18. Pareiškėjas UAB „Respublikos leidiniai“ pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – UAB „Respublikos leidiniai“ skundą dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimo „Dėl publikacijoje „Įtariamų „KGB bendradarbių sąrašas“ („Respublika“, 2018 m. vasario 23 d.) paskelbtos informacijos Nr. (SK-167) SPR-167 panaikinimo, patenkinti.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pabrėžia, kad, teismas, vertindamas ar nagrinėjamu atveju buvo išsakyta nuomonė ar žinia, turėjo įvertinti visą straipsnio kontekstą: pasisakymo aplinkybes, įvertinti paskleisto straipsnio tikslą ar keliamos problemos aktualumą visuomenėje. Pažymi, kad teismas nenagrinėjo ir nenustatė esminės šiai bylai aplinkybės, t. y., kad laikraštyje „Respublika“ paskelbta publikacija „Įtariamų „KGB bendradarbių sąrašas“ buvo tik vienas iš epizodų žymiai platesnės diskusijos dėl visai Lietuvos visuomenei aktualaus klausimo – niekaip nesibaigiančio liustracijos proceso Lietuvoje. Teismas taip pat nenagrinėjo, kad šią diskusiją visuomenėje paskatino Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro viešai paskelbta informacija apie tai, kad žinomi asmenys, t. y., kardinolas V. S. aktorius D. B. ir dirigentas S. S. galimai bendradarbiavo su KGB. Teismas visiškai neanalizavo ir nevertino skelbiamos informacijos tikslo, t. y., kad skelbiant Publikaciją „Įtariamų „KGB bendradarbių sąrašą“ laikraštis „Respublika“ visuomenei kėlė ypač aktualų klausimą – kiek dar Lietuvoje tęsis liustracijos procesas ir ar kas nors prisiims už tai atsakomybę. Pareiškėjas norėjo atkreipti dėmesį į tai, kad skelbiant tik atskirus išlikusios archyvinės medžiagos fragmentus yra susiklosčiusi itin palanki terpė įvairioms interpretacijoms ir nėra nei vienos institucijos, galinčios patvirtinti tokius skelbiamus faktus, vadovaujamasi tik atskirais informacijos fragmentais, kurių autentiškumą patikrinti, dažniausiai, yra neįmanoma. Be to, teismas visiškai neanalizavo ir nevertino šio straipsnio konteksto, t. y., nevertino tos aplinkybės, jog Publikacijoje pasirinkti bet kokie asmenys, nepriklausomai nuo jų amžiaus, lyties, padėties ar žinomumo.

20. Apelianto vertinimu, paskelbta informacija apie asmenis galimai bendradarbiavus su KGB nesuteikia pagrindo atpažinti J. L. kaip konkretaus asmens. Taigi, Inspektorius, neįvertinęs publikacijos teksto, konteksto, publikacijos paskelbimo aplinkybių, šalia ginčo teiginio radęs tik asmens sutampančius duomenis: vardą ir pavardę, nenagrinėjęs viso straipsnio konteksto, o tik atsižvelgęs į viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) pateiktus paaiškinimus bei J. L. skunde nurodytą informaciją, konstatavo, kad paskelbta žinia yra apie J. L. Apelianto nuomone, Inspektoriui nepakako duomenų, kad galėtų konstatuoti, jog paskelbtoje Publikacijoje „Įtariamų „KGB bendradarbių sąrašas“ vardas ir pavardė sietinas su konkrečiu J. L., jog Publikacijoje nebuvo atskleistos tokios trečiąjį suinteresuotą asmenį individualizuojančios aplinkybės, iš kurių visumos kiti asmenys galėjo nustatyti jo tapatybę.

21. Saviraiškos laisvė yra vienas esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir viena svarbiausių jos progreso bei kiekvieno individo raidos sąlyga. Sprendžiant, kuri teisė viešojo informavimo srityje yra svarbesnė – ar viešosios informacijos rengėjo ir skleidėjo teisė į saviraiškos laisvę, ar asmens, apie kurį yra pateikiama informacija, teisės, visada yra svarbu diskusijos tikslas ir pobūdis. Kai diskutuojama visuomenei itin aktualiu klausimu, valstybė turi mažiausią vertinimo laisvę taikant apribojimus saviraiškos laisvei. Šiuo atveju, akivaizdu, kad Publikacijoje minima tema yra ypatingai aktuali mūsų visuomenėje, todėl teismas apelianto atžvilgiu nepagrįstai apribojo jo saviraiškos laisvę.

22. Atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo apelianto apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

23. Atsakovo nuomone, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, be kita ko, apelianto pateiktame apeliaciniame skunde kartojami Vilniaus apygardos administracinio teismo nurodyti motyvai dėl kurių atsakovas išsamiai yra pasisakęs atsiliepime į skundą. Pažymi, kad apeliaciniame skunde iš esmės nepateikiama jokių argumentų, kodėl teismo sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas ir turėtų būti panaikintas. Apeliantas neįrodė, kad Publikacijoje skelbiama žinia atitinka tikrovę, jis elgėsi sąžiningai, o informacija paskelbta atlikus išsamų duomenų tyrimą. Apeliantas taip pat nepagrindė, jog tikrovės neatitinkanti žinia įtariamų „KGB bendradarbių sąrašas“ <...> L. J., <...>“ nėra akivaizdžiai žeminanti, todėl nepažeidžia trečiojo suinteresuoto asmens garbės ir orumo.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo J. L. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti.

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė teisėtą ir teisingą sprendimą, išsamiai išanalizavo bylos medžiagą, visus faktus, įvertino pagal jų tikslą, išanalizavo teismų praktiką, todėl teismo sprendimas yra teisėtas. Atkreipia dėmesį į tai, kad UAB „Respublikos leidiniai“ buvo Valstybės saugumo departamento įspėtas, kad tokios informacijos spausdinti negalima. Asmens garbė ir orumas ginami nustačius žinių (faktų ir duomenų) paskleidimą, paskleistų žinių neatitiktį tikrovei ir faktą, kad paskleistos žinios žemina asmens garbę ir orumą. Šiuo atveju buvo ne informuota visuomenė, o apšmeižti, pažeminti žmonės, nes faktų apie bendradarbiavimą su KGB nėra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimo „Dėl publikacijoje „Įtariamų KGB bendradarbių sąrašas” („Respublika”, 2018 m. vasario 23 d.) paskelbtos informacijos“ Nr. (SK-167), kuriuo nuspręsta, kad pareiškėjas publikacijoje „Įtariamų „KGB bendradarbių sąrašas“ („Respublika“, 2018 m. vasario 23 d.) paskelbė tikrovės neatitinkančią, žeminančią žinią apie J. L. (kad pastarasis bendradarbiavo su KGB) ir tuo peržengė saviraiškos laisvės ribas bei pažeidė teisę į garbę ir orumą (Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalis). Už šio pažeidimo padarymą pareiškėją įspėjo.

27. Pareiškėjas nesutikimą su šiuo sprendimu iš esmės grindžia tuo, kad Publikacijoje buvo išsakyta ne žinia apie J. L., o nuomonė apie Lietuvoje nesibaigiantį liustracijos procesą. Šios nuomonės pateikimo tikslas buvo informuoti visuomenę, kritiškai vertinti vykstančius procesus ir inicijuoti viešas diskusijas visuomenei ir Lietuvos valstybei aktualiais klausimais. Teisė skleisti neutralią informaciją, neatsiejama nuo teisės skleisti ir idėjas, kurios įžeidžia, šokiruoja ir/ar kelia nerimą valstybei ar kuriam nors jos sluoksniui. Teigia, kad paskelbtoje Publikacijoje „Įtariamų „KGB bendradarbių sąrašas“ nurodytas vardas (J.) ir pavardė (L.) negali būti siejamas su konkrečiu J. L., nes Publikacijoje nebuvo atskleistos tokios trečiąjį suinteresuotą asmenį individualizuojančios aplinkybės, iš kurių visumos kiti asmenys galėjo nustatyti jo tapatybę.

28. Visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir VIĮ) 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad naudojimasis informacijos laisve gali būti saistomas tokių reikalavimų, sąlygų, apribojimų ar bausmių, kuriuos nustato įstatymai ir kurie demokratinėje visuomenėje būtini Lietuvos valstybės saugumui, teritorijos vientisumui, viešajai tvarkai, konstitucinei santvarkai apginti, teisminės valdžios nešališkumui garantuoti, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ir nusikaltimams, konfidencialios informacijos atskleidimui, apsaugoti žmonių sveikatą bei dorovę, taip pat jų privatų gyvenimą, orumą ir kitas teises. VIĮ 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą.

29. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tai, ar konkrečiame teiginyje yra paskelbta žinia, ar išsakyta nuomonė, turi būti sprendžiama vadovaujantis tuo, kad žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis. Faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys; duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija; žinia – informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas. Nuomonė – tai asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas. Žiniai taikomas tiesos kriterijus, jos egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3141-690/2016; 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-394-684/2016; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-478-502/2018; kt.). Vertinamieji teiginiai (nuomonės) negali būti įrodomi, bet jiems taip pat neturi trūkti faktinio pagrindo (žr., pvz., EŽTT 2005 m. vasario 15 d. sprendimą byloje Steel and Morris prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 68416/01; 2007 m. liepos 12 d. sprendimą byloje A/S Diena and Ozoliņš prieš Latviją, peticijos Nr. 16657/03). Kai teiginiai yra vertinamojo pobūdžio, jų reiškimo ribos, apribojimo proporcingumas gali priklausyti nuo to, ar turima pakankamai faktų ginčijamam teiginiui pagrįsti, nes vertinamojo pobūdžio teiginys, neturintis faktinio pagrindo, gali peržengti leistinas ribas (žr. EŽTT 2007 m. sausio 9 d. sprendimą byloje Kwiecien prieš Lenkiją, peticijos Nr. 51744/99).

30. Nagrinėjamu atveju Publikacijoje, visų pirma, buvo pateikta žinia teigiant, kad J. L. yra įtariamas bendradarbiavęs su KGB. Byloje duomenų, patvirtinančių šį teiginį nesurinkta. Tokių tiesioginių ar netiesioginių įrodymų teismui nepateikė ir pareiškėjas. Įrodymų vertinimo prasme tai lemia, kad yra neįrodyta, jog ši žinia yra pagrįsta ir teisinga, t. y., atitinkanti tikrovę.

31. Tai, kad informacija apie asmens bendradarbiavimą su KGB yra akivaizdžiai neigiamo, garbę ir orumą žeminančio pobūdžio, patvirtina Lietuvoje galiojantis teisinis reglamentavimas dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB), pagal kurį ši organizacija pripažįstama nusikalstama, vykdžiusia karo nusikaltimus, genocidą, represijas, terorą ir politinį persekiojimą SSRS okupuotoje Lietuvoje. Tokio pat pobūdžio nuomonė apie šią organizaciją yra vyraujanti ir visuomenėje.

32. Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nustatė, jog Publikacijoje buvo pateikta tikrovės neatitinkanti žinia apie J. L, kuri žemina pastarojo garbę ir orumą. Dėl šių priežasčių, priešingi šiuo klausimu pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai pripažįstami nepagrįstais bei atmetami.

33. Nepagrįsti bei neteisingi ir tie apeliacinio skundo teiginiai, kuriais teigiama, kad Publikacijoje nebuvo atskleistos tokios trečiąjį suinteresuotą asmenį individualizuojančios aplinkybės, iš kurių visumos kiti asmenys galėjo nustatyti jo tapatybę.

34. Asmens vardas ir pavardė yra tie duomenys, kurie identifikuoja asmenį, atskleidžia jo tapatybę bei leidžia atskirti jį nuo kitų asmenų. Byloje duomenų, kad Publikacijoje pateiktas vardas ir pavardė – J. L., galėtų būti tapatinami su kitu asmeniu, o ne su trečiuoju suinteresuotuoju asmeniu, nėra surinkta, tokių aplinkybių nenurodo ir pareiškėjas. Visa tai paneigia apeliacinio skundo argumentus šiuo klausimu, dėl ko jie atmetami.

35. Kolegija sutinka su pareiškėjo teiginiais, kad Publikacijoje galimai buvo pateikiama nuomonė apie Lietuvoje nesibaigiantį liustracijos procesą (įstatyminės bazės trūkumus, reglamentuojančios su KGB bendradarbiavimu susijusių asmenų skelbimą ir pan.), tačiau šios nuomonės pateikimas yra susijęs ir su tikrovės neatitinkančios žinios apie J. L., kuri žemina pastarojo garbę ir orumą, pateikimu. Faktų ir duomenų iškraipymas yra tos aplinkybės, kurios neatitinka leistinos ir teisėtos nuomonės kriterijų (VIĮ 2 str. 36 d.), todėl pareiškėjo teikiamą Publikacijoje nuomonę, grindžiant tokio pobūdžio informacija buvo pažeisti ir VIĮ 19 straipsnio 2 dalies reikalavimai.

36. Kolegija sutinka ir su kitomis pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis byloje nagrinėjamais klausimais ir jų nebekartoja, nes šios išvados yra pagrįstos tinkamu faktinių bylos aplinkybių įvertinimu bei teisingu materialiosios teisės normų pritaikymu.

37. Apibendrinant darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Respublikos leidiniai“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė