95330e38-dbdf-4124-8656-ca96e5e96869 · Panevėžio apygardos teismas

KRISTINA TAMOŠIŪNAITĖCivilinė byla Nr.2A-702-212/2011Teisminio proceso Nr. 2-02-3-08528-2009-1Procesinio sprendimo kategorija: (S) 26.6;44.2.4.2;121.21 PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS S P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2011 m. gruodžio 8 d.Panevėžys Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Birutės Jonaitienės,kolegijos teisėjų: Laimutės Sankauskaitės, pranešėjos Zinos Mickevičiūtės,sekretoriaujant Loretai Girdziušienei,dalyvaujant ieškovei Z.

V. L. ir jos atstovei adv. RÅ«tai Čilinskaitei,atsakovams A. R., VÅ¡Ä® „Versmės“ leidyklos atstovui P. J. ir jų atstovei adv. Agnei Bilotaitei, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovės Z. V. L. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus 2 apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-636-535/2010 pagal ieÅ¡kovės Z. V. L. ieÅ¡kinį atsakovams A. R., VÅ¡Ä® „Versmės“ leidyklai dėl garbės ir orumo gynimo bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo n u s t a t ė :

IeÅ¡kovė prašė teismÄ Ä¯pareigoti atsakovus per dvi savaites nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis laikraščiuose „Lietuvos rytas“, „Respublika“ ir „Lietuvos žinios“ iÅ¡spausdinti paneigimÄ â€žInformuojame, kad leidyklos „Versmės“ 2006 m. iÅ¡leistoje knygoje „Papilė, II, III dalys“ (11-oji serijos „Lietuvos valsčiai“ monografija) A. R. parengto trečiosios dalies skyriuje „Papilės valsčius pirmaisiais vokiečių okupacijos 1941-ųjų metų mėnesiais“, 469 puslapyje paskleisti duomenys „Archyvinė medžiaga rodo, kad vokiečiai iÅ¡ Papilės į Augustaičių kaimÄ atvarė daugiau kaip 100 sovietų karo belaisvių ir J.

K. sodyboje buvo įrengta laikina karo belaisvių stovykla. Stovykloje vokiečiai belaisvius iÅ¡kratydavo, paimdavo dokumentus, pinigus, kitus vertingus daiktus. Po to jie iÅ¡ stovyklos paimdavo po 4-5 belaisvius, vesdavo juos prie Ventos deÅ¡iniojo kranto ir ten prie duobių suÅ¡audydavo. Po egzekucijos J. K. sodyboje vokiečių kariams buvo surengtos vaišės. Å iose vaišėse dalyvavo ir A. B., egzekucijos pradžioje motociklu atvažiavęs į Augustaičių kaimÄ . <...>. Vėliau gyventojai suÅ¡audytų belaisvių kÅ«nus iÅ¡kasė, pergabeno į Girelės miÅ¡kÄ ir čia palaidojo. <...>. 1951 m. spalio 19 d. ekshumacijos akto duomenimis, nužudyta buvo per 126 sovietinius karius“ neatitinka tikrovės ir žemina O.

P. bei jos dukters Zofijos V. L. garbę ir orumÄ bei priteisti iÅ¡ atsakovų 5 000 Lt neturtinę žalÄ . Nurodė, kad nesutinka su atsakovų paskleista informacija apie tai, jog jos senelio J. K. sodyboje buvo įrengta laikina karo belaisvių stovykla, nes kieme vokiečiai laikė sovietų karo belaisvius tik keletÄ valandų, jokios vaišės sodyboje vokiečių kariams nebuvo surengtos ir jos Å¡eimos nariai vaišėse nedalyvavo, todėl knygoje nurodyti teiginiai neatitinka tikrovės, žemina jos garbę ir orumÄ .

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2010-02-08 sprendimu ieÅ¡kinį atmetė. Nurodė, kad atsakovų paskleisti ginčo duomenys atitinka tikrovę. Atsakovas A. R., paskleisdamas duomenis atsakovo VÅ¡Ä® „Versmės“ leidyklos iÅ¡leistoje knygoje „Papilė II, III dalys“, vadovavosi Lietuvos ypatingajame archyve esančia medžiaga: O. P. baudžiamÄ ja byla, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 26740/3; byla–formuliaru dėl O. P. (gim. (duomenys neskelbtini)), LYA, f. K-1, ap. 45, b. 729; Å iaulių apskrities Akmenės rajono Komunistų partijos dokumentais, LYA, f. 5780, ap. 3, b. 11;

Akmenės rajono MGB skyriaus 2-ojo skyriaus dokumentais, LYA, f. K-1, ap. 15, b. 4; taip pat Lietuvos centriniame valstybės archyve esančia informacija apie Å iaulių apskrities Papilės valsčiaus Augustaičių kaimo gyventojus – 1942 m. Augustaičių k. gyventojų suraÅ¡ymo duomenimis, LCVA, f. R-743, ap. 2, b. 6397. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad ginčo teksto autorius rėmėsi ne tik O. P. baudžiamojoje byloje, kurioje jos nuteisimas vėliau pripažintas neteisėtu ir ji reabilituota, esančiais įrodymais, bet ir kitais raÅ¡ytiniais duomenimis ir, iÅ¡tyręs jų visumÄ , aprašė istorinius įvykius: sovietų karo belaisvių suÅ¡audymÄ ir jų laikymÄ iki egzekucijos.

Teismas pažymėjo, kad prašomame paneigti tekste yra tik vienas netikslumas – nurodytas Augustaičių kaimas, nors įvykiai vyko apie 1 km atstumu nuo šio esančioje Papilėje. Teismo vertinimu, faktus, kad J. K. sodyboje buvo įrengta laikina karo belaisvių stovykla (tai patvirtino ir ieškovė) bei kad joje buvo surengtos vaišės vokiečių kariams, pagrindžia byloje esančių įrodymų visuma. Pažymėjęs, kad ginčo duomenys yra istoriniai, teismas sprendė, jog jie nežemina ieškovės ir jos motinos garbės ir orumo, nes juose nenurodoma, kad ieškovė ar jos motina yra kaip nors susijusios su sovietų karo belaisvių laikymo stovykla, neminima apie jų rengtas vaišes vokiečių kariams, ieškovė ir jos motina nėra nepalankiai, neigiamai vertinamos, jos prašomame paneigti tekste neminimos, nurodoma tik Papilė ir J.

K. sodyba. Apeliaciniu skundu ieÅ¡kovė praÅ¡o panaikinti Vilniaus 2 apylinkės teismo 2010-02-08 sprendimÄ , priimti naujÄ sprendimÄ Â ir ieÅ¡kinį tenkinti. Nurodo, kad teismas nepagrįstai KGB pareigÅ«nų pateiktÄ informacijÄ laikė istorine tiesa ir darė iÅ¡vadÄ , kad KGB pareigÅ«nų O. P. neteisėtai baudžiamajai bylai sukurta medžiaga yra objektyvus įrodymas. Teigia, kad O. P. baudžiamosios bylos duomenų atitikimas tikrovei buvo paneigtas, todėl atsakovo paskleisti duomenys, kurie atitinka KGB bylÄ , negalėjo bÅ«ti laikoma Å¡ių duomenų atitikimo tikrovei kriterijumi.

Paskelbtų duomenų atitikimÄ tikrovei atsakovai neįrodė jokiais teisėtais įrodymais. Teismas galėjo priimti sprendimÄ atmesti ieÅ¡kinį, jei bÅ«tų surinkęs įrodymų, kad tikrovėje buvo faktas, jog ieÅ¡kovės Å¡eimos sodyboje vokiečiai įrengė karo belaisvių stovyklÄ , o po to, apiplėšus belaisvius juos suÅ¡audė ir ieÅ¡kovės Å¡eimos sodyboje vokiečiams buvo surengtos vaišės. Kad Å¡ių faktų nebuvo, patvirtina ieÅ¡kovės sodybos kaimynystėje gyvenę liudytojai A.

K., J. M., tačiau teismas nepagrįstai atmetė Å¡iuos įrodymus ir pripažino minėtų faktų buvimÄ , vadovaudamasis dokumentais, kuriuos prieÅ¡ jos motinÄ O. P. parengė TSRS KGB pareigÅ«nai. TSRS teismas, nuteisęs O. P. 1951-12-04 nuosprendžiu nepripažino prieÅ¡ O. P. surinktų „faktų“, tame tarpe ir tokio, tiems laikams „baisaus“ nusikaltimo, kaip priėmimas į savo sodybÄ vokiečių okupantų, vaiÅ¡ių jiems surengimo po to, kai buvo suÅ¡audyti ir apiplėšti tarybiniai karo belaisviai.

Be to, iÅ¡ O. P. ir jos Å¡eimÄ apkalbėjusių KGB protokoluose asmenų paaiÅ¡kinimų matyti, kad kai kurie iÅ¡ jų buvo KGB bendradarbiai. Liudytojas A. K. teisme teigė, kad J. R. apkalbėjo ir jo Å¡eimos narius, kurie taip pat buvo neteisėtai represuoti. Teismas privaloma istorine tiesa ir įrodomÄ jÄ galiÄ turinčiais laikė KGB surinktus įrodymus, kurių Å¡altinio - KGB organizacijos ir jos keltų bylų neteisėtumas yra laikomas visiems žinomu faktu. Teismas pažeidė CPK nuostatas, reglamentuojančias įrodinėjimo taisykles, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991-08-01 nutarimÄ Nr. 1-1650 „Dėl VSK/KGB aukų atminimo įamžinimo“.

Neteisingai įvertino liudytojų J. M. ir A. K. paaiÅ¡kinimus vien todėl, kad jie įvykių metu buvo nepilnamečiai, o įvykiai buvo daugiau nei prieÅ¡ 70 metų. Teismas nurodė, kad tokias iÅ¡vadas daro vadovaudamasis įrodymų visuma, t.y., atsakovo pateiktomis KGB parengtomis represinėmis bylomis, tačiau nenurodė jokių motyvų, kodėl tokiems „įrodymams“ suteikia didesnę įrodomÄ jÄ galiÄ nei nuo represijų nukentėjusių liudytojų parodymams. Teigia, jog teismas nepagrįstai pripažino, kad paskleisti duomenys nežemina ieÅ¡kovės ir jos motinos garbės ir orumo.

Nurodo, kad ieÅ¡kinyje pateiktame tekste apraÅ¡oma J. K. sodyba buvo ieÅ¡kovės Å¡eimos namai. Tiek ieÅ¡kovė, tiek jos motina O. P. tekste apraÅ¡omu laikotarpiu gyveno Å¡ioje sodyboje. Visiems Papilėje gyvenusiems asmenims Å¡is faktas yra žinomas. Apie tai teisme kalbėjo liudytojai, patys atsakovai mini ieÅ¡kovės motinos pavardę, KGB laikraÅ¡tyje irgi apraÅ¡oma Å¡i Å¡eima. Protingam, normaliai mÄ stančiam žmogui suteikus informacijÄ , kad J. K. sodyboje karo belaisviams buvo įrengta stovykla, o vokiečių kariams buvo surengtos vaišės, kyla natÅ«rali asociacija su sodybos Å¡eimininkais, tai yra, kad vaiÅ¡es karo nusikaltėliams rengė bÅ«tent jie ir kad su jų leidimu ir sutikimu buvo įrengta karo belaisvių stovykla, kad O.

P. ir jos Å¡eima, įskaitant ieÅ¡kovę, įkurdinusi savo Å¡eimos sodyboje vokiečių karius, vaiÅ¡ino juos, tokiu bÅ«du pritardami ir toleruodami čia įvykusias žudynes. Tokie duomenys žemina O. P., o kartu ir ieÅ¡kovės, garbę ir orumÄ , gerÄ vardÄ visuomenėje, kadangi jos pavaizduotos kaip nusikaltimo bendrininkės. Teigia, jog tam, kad konstatuoti ieÅ¡kovės ir jos motinos garbės ir orumo pažeidimÄ nėra bÅ«tinas tiesioginis ieÅ¡kovės ir jos motinos dalyvavimo stovykloje ir vaišėse įvardijimas tekste, kadangi jų palankumas vokiečių kariams, o tuo pačiu ir pritarimas jų vykdytiems nusikaltimams iÅ¡reikÅ¡tas netiesiogine, tačiau akivaizdžia forma ir iÅ¡plaukia iÅ¡ nurodyto teksto konteksto.

Teismas darė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovės reikalavimas atlyginti neturtinę žalÄ yra nepagrįstas, nes ji buvo sukrėsta, jog atkÅ«rus Lietuvos nepriklausomybę niekinės bylos pagrindu toliau žeminamas jos ir jos motinos geras vardas, ji vėl patyrė nesaugumo jausmÄ , baimę bÅ«ti apkalbėtai, reputacijos pablogėjimÄ , menkavertiÅ¡kumo jausmus. Iki mirties O. P. aplinkinių buvo laikoma amoraliu asmeniu, rengusiu vaiÅ¡es vokiečiams ir sukrovusiu turtus savo Å¡eimai Papilėje nužudytų žmonių sÄ skaita.

Akivaizdu, kad pažeminus O. P. vardÄ , kartu buvo pažemintas ir jos Å¡eimos narių geras vardas, garbė ir orumas. Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ atsakovai VÅ¡Ä® „Versmės“ leidykla, A. R. praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti. Nurodo, kad ieÅ¡kovė neįrodė, jog praÅ¡omi paneigti teiginiai žemina ieÅ¡kovės bei jos motinos garbę ir orumÄ . PraÅ¡omi paneigti teiginiai objektyviai negali žeminti ieÅ¡kovės ar jos motinos garbės ir orumo, nes praÅ¡omuose paneigti teiginiuose nei ieÅ¡kovė, nei jos motina nėra minima, o sakiniai yra beasmeniai.

IeÅ¡kovė grindžia ne pačiuose teiginiuose pateikiama informacija, bet „kontekstu“, t.y., su įvykiais nesusijusiam skaitytojui nežinomais faktais, kad ieÅ¡kovė bei jos motina straipsnyje minimu laikotarpiu gyveno J. K. sodyboje, subjektyviais samprotavimais bei asociacijomis. Aplinkybė, kad iÅ¡naÅ¡oje nurodyto Å¡altinio pavadinime yra minima O. P. pavardė, objektyviai negali žeminti jos garbės ir orumo, kadangi pačiuose teiginiuose ji nėra minima. Be to, nuoroda į O. P. baudžiamÄ jÄ bylÄ yra daroma kelis kartus, kalbant apie belaisvių perlaidojimÄ ir minint 1951-10-19 ekshumacijos aktÄ , kurio Å¡altinis taip pat yra O.

P. baudžiamoji byla. Iš išnašoje nurodyto šaltinio pavadinimo („O. P. b. b.“) visiškai nėra aišku, nei kuo O. P. buvo kaltinama, nei kaip ji yra susijusi su aprašomais įvykiais, todėl vien asmens vardo ir pavardės nurodymas šaltinio pavadinime objektyviai negali žeminti asmens garbės ir orumo. Iš straipsnio matyti, jog minima sodyba priklausė J. K., todėl bet kokie samprotavimai, susiję su sodybos šeimininku ir jo tariamu palankumu vokiečių kareiviams, šioje byloje neturi jokios reikšmės, nes ieškinys nėra reiškiamas dėl J.

K. garbės ir orumo gynimo. Teiginys, kad „J. K. sodyboje buvo įrengta laikina karo belaisvių stovykla“, atitinka tikrovę, nes karo belaisvių laikinÄ buvimÄ J. K. sodyboje galima pagrįstai vadinti laikina karo belaisvių stovykla. Teiginį, jog „po egzekucijos J. K. sodyboje vokiečių kariams buvo surengtos vaišės“ patvirtina LTSR VSM Akmenės rajono byloje-formuliare Nr. 5144, įregistruotame 1951-05-30, esantys liudytojo B. I. P. ir liudytojo B. A. R. apklausos protokolai. IÅ¡ Å¡ių protokolų matyti, kad apklausų metu minėti liudytojai patvirtino aplinkybes dėl karo belaisvių stovyklos J.

K. sodyboje ir karo belaisvių suÅ¡audymo prie Ventos upės. Liudytojai nurodė tikrovę atitinkančias aplinkybes dėl karo belaisvių suÅ¡audymo, todėl nėra pagrindo abejoti ir jų nurodomomis aplinkybėmis dėl vaiÅ¡ių karo belaisvių suÅ¡audymo dienÄ buvimo. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl paskleistų duomenų atitikimo tikrovei, pagrįstai vadovavosi atsakovų pateikta KGB bylose esančia medžiaga kaip istorinių duomenų Å¡altiniu. Apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, ieÅ¡kinį patenkinti (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 2 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).IeÅ¡kovė Zofija V. L. ir jos atstovė prašė:1) įpareigoti atsakovus per dvi savaites nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos dienraščiuose „Lietuvos rytas“, „Respublika“ ir „Lietuvos žinios“ savo lėšomis iÅ¡spausdinti tokio turinio paneigimÄ :„Informuojame, kad VÅ¡Ä® „Versmės“ leidyklos 2006 m. iÅ¡leistoje knygoje „Papilė II, III dalys“ (11-oji serijos „Lietuvos valsčiai“ monografija) A.

R. parengto trečiosios dalies skyriaus „Papilės valsčius pirmaisiais vokiečių okupacijos 1941-ųjų metų mėnesiais“ 469 puslapyje paskleisti duomenys: „Archyvinė medžiaga rodo, kad vokiečiai iÅ¡ Papilės į Augustaičių kaimÄ atvarė daugiau kaip 100 sovietų karo belaisvių ir J. K. sodyboje buvo įrengta laikina karo belaisvių stovykla. Stovykloje vokiečiai belaisvius iÅ¡kratydavo, paimdavo dokumentus, pinigus, kitus vertingus daiktus. Po to jie iÅ¡ stovyklos paimdavo po 4–5 belaisvius, vesdavo juos prie Ventos deÅ¡iniojo kranto ir ten prie duobių suÅ¡audydavo.

Po egzekucijos J. K. sodyboje vokiečių kariams buvo surengtos vaišės. Å iose vaišėse dalyvavo ir A. B., egzekucijos pradžioje motociklu atvažiavęs į Augustaičių kaimÄ . <...>. Vėliau gyventojai suÅ¡audytų belaisvių kÅ«nus iÅ¡kasė, pergabeno į Girelės miÅ¡kÄ ir čia palaidojo. <...>. 1951 m. spalio 19 d. ekshumacijos duomenimis, nužudyta buvo per 126 sovietinius karius.“ neatitinka tikrovės ir žemina O. P. bei jos dukters Z. V. L. garbę ir orumÄ â€œ.;

2) priteisti iÅ¡ atsakovų 5 000 Lt neturtinės žalos ir bylinėjimosi iÅ¡laidas.Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2010-02-08 sprendimu ieÅ¡kinį atmetė, o Panevėžio apygardos teismas 2011-01-14 nutartimi paliko šį sprendimÄ nepakeistÄ . Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011-09-09 nutartimi Panevėžio apygardos teismo 2011-01-14 nutartį panaikino ir perdavė bylÄ iÅ¡ naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 9 d. nutartyje konstatavo, jog byloje nėra ginčo, kad atsakovų paskleista informacija, susijusi su ieÅ¡kove ir jos motina, nes ginčijami teiginiai, sugretinus juos su ginčo teksto iÅ¡naÅ¡oje daroma nuoroda į O.

P. baudžiamÄ bylÄ , kiekvienam protingam žmogui sukelia aiÅ¡kų įspÅ«dį, jog jie susiję su ieÅ¡kovės motina. Paskleista informacija yra žinia, nes ginčo faktai ir jų duomenys yra apie įvykius – „laikinos karo belaisvių stovyklos J. K. sodyboje įrengimÄ â€œ ir „vaiÅ¡ių vokiečių kariams po egzekucijos J. K. sodyboje surengimÄ â€œ, kurių buvimÄ arba nebuvimÄ galima nustatyti įrodinėjimo priemonėmis. Kad paskleista žinia atitinka tikrovę, privalo įrodyti atsakovai, t. y.

žinÄ paskleidę asmenys. Kasacinis teismas nurodė, kad pagal Asmenų, represuotų už pasiprieÅ¡inimÄ okupaciniams režimams, teisių atkÅ«rimo įstatymo nuostatas, okupacinių režimų represinių struktÅ«rų bylose esantys duomenys be papildomo jų tyrimo negali bÅ«ti pripažįstami įrodymais. Ä®statymų leidėjo pozicija dėl proceso sovietinėse institucijose neatitikties teisingo teismo ir baudžiamojo proceso principams lemia Å¡ių institucijų bylose nustatytų faktinių aplinkybių bei jų teisinio įvertinimo papildomo patikrinimo bÅ«tinumÄ ir civilinėse bylose, taikant pagrindinius civilinio proceso principus bei įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, tarp jų – ir dėl įrodinėjimo naÅ¡tos paskirstymo, taigi – ir dėl atsakovo pareigos paneigti CK 2.24 straipsnio 1 dalyje įtvirtintÄ prezumpcijÄ , kai sprendžiamas asmens garbės ir orumo gynimo klausimas.

Taip pat konstatavo, kad atsakovų pateikti duomenys negalėjo bÅ«ti apeliacinės instancijos teismo pripažinti pakankamais iÅ¡vadai, kad atsakovai paneigė CK 2.24 straipsnio 1 dalyje įtvirtintÄ paskleistų duomenų neatitikties tikrovei prezumpcijÄ , padaryti. Sprendžiant dėl ieÅ¡kovės teisės į garbę ir orumÄ pažeidimo bei įstatyme įtvirtinto Å¡ios teisės gynimo taikymo, turi bÅ«ti tikslintini faktiniai bylos duomenys, susiję su sÄ lygų civilinei atsakomybei pagal CK 2. 24 straipsnį taikyti nustatymu.Nurodyti kasacinio teismo nutarties iÅ¡aiÅ¡kinimai yra privalomi teismui, iÅ¡ naujo nagrinėjančiam bylÄ (CPK 362 straipsnio 2 dalis).Byloje nustatyta, kad 2006 m. atsakovas VÅ¡Ä® „Versmės“ leidykla iÅ¡leido antrÄ jį monografijos „Papilė II, III dalys“ (11-oji serijos „Lietuvos valsčiai“ monografija) tomÄ .

Jame iÅ¡spausdintas autoriaus A. R. straipsnis „Papilės valsčius pirmaisiais vokiečių okupacijos 1941-ųjų metų mėnesiais“, kuriame raÅ¡oma: „Archyvinė medžiaga rodo, kad vokiečiai iÅ¡ Papilės į Augustaičių kaimÄ atvarė daugiau kaip 100 sovietų karo belaisvių ir J. K. sodyboje buvo įrengta laikina karo belaisvių stovykla. Stovykloje vokiečiai belaisvius iÅ¡kratydavo, paimdavo dokumentus, pinigus, kitus vertingus daiktus. Po to jie iÅ¡ stovyklos paimdavo po 4–5 belaisvius, vesdavo juos prie Ventos deÅ¡iniojo kranto ir ten prie duobių suÅ¡audydavo.

Po egzekucijos J. K. sodyboje vokiečių kariams buvo surengtos vaišės. Å iose vaišėse dalyvavo ir A. B., egzekucijos pradžioje motociklu atvažiavęs į Augustaičių kaimÄ . <...>. Vėliau gyventojai suÅ¡audytų belaisvių kÅ«nus iÅ¡kasė, pergabeno į Girelės miÅ¡kÄ ir čia palaidojo. <...>. 1951 m. spalio 19 d. ekshumacijos duomenimis, nužudyta buvo per 126 sovietinius karius“ (knygos 469 p.). Å ių duomenų Å¡altiniu autorius nurodo O. P. 1951 m. baudžiamosios bylos, saugomos Lietuvos ypatingajame archyve (LYA, f.

K-1, ap. 58, b. 26740/3), medžiagÄ .IeÅ¡kovė 2009-06-05 pareikalavo, kad atsakovė VÅ¡Ä® „Versmės“ leidykla per dvi savaites nuo reikalavimo gavimo dienos dienraščiuose „Lietuvos rytas“, „Respublika“ ir „Lietuvos žinios“ savo lėšomis iÅ¡spausdintų jos garbę ir orumÄ Å¾eminančių duomenų paneigimÄ , tačiau atsakovė atsisakė tai padaryti (t. 1, b. l. 24-26). Ji teigia, kad ginčo straipsnio dalyje nurodyti duomenys tiesiogiai susiję su jos mirusios motinos O.

P., taip pat ir ieÅ¡kovės (jos dukters) asmenimis, nes straipsnyje apraÅ¡omu laikotarpiu abi gyveno J. K., kuris buvo O. P. tėvas ir ieÅ¡kovės senelis sodyboje. Nurodo, kad jos mama O. P. reabilituota pagal Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1989-07-28 įsakÄ â€žDėl asmenų, nuteistų už kai kurias veikas, reabilitavimo“, o 1989-09-22 Lietuvos TSR prokuratÅ«ra iÅ¡davė reabilitavimo pažymėjimÄ .Atsakovų manymu ginčijamojoje straipsnio dalyje nėra jokių teiginių, tiesioginės ir netiesioginės informacijos iÅ¡ kurios bÅ«tų galima sužinoti ar spręsti, kad straipsnyje minimoje stovykloje be vokiečių kareivių ir sovietų belaisvių buvo kokie nors civiliai asmenys – sodybos Å¡eimininkas J.

K., ar ieÅ¡kovės motina O. P.. Jų nuomone tai, kad straipsnyje neminima ir net netiesiogiai neužsimenama apie ieÅ¡kovės giminaičius, negali bÅ«ti keliamas ir nagrinėjamas klausimas apie nepaminėtų neegzistuojančių asmenų garbės ir orumo įžeidimÄ bei jo gynimÄ . Nurodo, kad atsakovas A. R. kruopščiai analizavo istorinius Å¡altinius ir rėmėsi įvairiais Å¡altiniais. Å ioms aplinkybėms įrodyti pateikė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorės T.

B. B. 2011-11-30 raÅ¡tÄ , hum. m. dr. A. B. 2006 metų recenzijÄ apie straipsnį „Papilės valsčius pirmaisiais vokiečių okupacijos 1941-ųjų metų mėnesiais“, monografijų serijos „Lietuvos valsčiai“ mokslo darbų komisijos iÅ¡vadÄ dėl numatomo spausdinti straipsnio atitikimo pagrindinėms mokslinių straipsnių parengimo sÄ lygoms ir „Versmės“ leidyklos monografijų serijos „Lietuvos valsčiai“ Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos 2006 metais sÄ raÅ¡Ä .Kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad atsakovo pateikti dokumentai įrodomosios reikÅ¡mės, kaip informacijos Å¡altiniai, patvirtinantys autoriaus atliktÄ iÅ¡samų ir visapusiÅ¡kÄ apraÅ¡omų įvykių tyrimÄ , neturi.

Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovų iÅ¡dėstytais argumentais, o pateikti dokumentai nepatvirtina, kad atsakovas A. R., raÅ¡ydamas straipsnio Papilės valsčius pirmaisiais vokiečių okupacijos 1941-ųjų metų mėnesiais“ ginčo dalį, vadovavosi ir kitais, be straipsnyje paminėtų, Å¡altiniais, patvirtinančiais ginčijamų faktų bÅ«vimÄ .Atsakovė, VÅ¡Ä® „Versmės“ leidykla, bÅ«dama profesionali vieÅ¡osios informacijos leidėja, turi pareigÄ savo veikloje vadovautis Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbti žodžio, kÅ«rybos, religijos ir sÄ Å¾inės laisvę, laikytis profesinės etikos normų, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų (VIÄ® 3, 43 str.).

Ä®statymas įpareigoja neskelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų, draudžia platinti apie asmenį jo garbę ir orumÄ Å¾eminančias ir tikrovės neatitinkančias žinias. Už Visuomenės informavimo įstatymo (VIÄ®) ir kitų įstatymų, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, reglamentuojančių vieÅ¡osios informacijos rengimÄ , pažeidimus, taip pat už įstatymų nustatytos vieÅ¡osios informacijos platinimo tvarkos pažeidimus VIÄ® ir kitų įstatymų nustatyta tvarka atsako vieÅ¡osios informacijos rengėjas ar skleidėjas (VIÄ® 51 str., CK 2. 24 str. 5 d.).

Kaip jau minėta, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, jog byloje nėra ginčo, kad atsakovų paskleista informacija, susijusi su ieÅ¡kove ir jos motina. Autorius po straipsnio teiginių: „buvo įrengta laikina karo belaisvių stovykla“ ir „vokiečių kariams buvo surengtos vaišės“ nurodo iÅ¡naÅ¡Ä : „O. P. b. b.“, taip akcentuodamas ir dar labiau sustiprindamas ginčijamų teiginių sÄ sajumÄ su ieÅ¡kovės motina. Kolegija sutinka su apeliantės argumentu, kad nurodyti teiginiai skaitytojams sudaro įspÅ«dį, jog J.

K. sodybos gyventojai, t. y. O. P. Å¡eima, gera valia galėjo dalyvauti, ar dalyvavo įrengiant laikinÄ karo belaisvių stovyklÄ ir po egzekucijos surengė vokiečių kariams vaiÅ¡es. Fakto, kad 1941 metų birželio mėnesį Papilėje į J. K. sodybÄ buvo atvesti sovietų karo belaisviai, kurie buvo suÅ¡audyti už sodybos teritorijos, apeliantė neginčija, tačiau straipsnio autoriaus teiginiai, kad „buvo įrengta laikina karo belaisvių stovykla“, kad „vokiečių kariams buvo surengtos vaišės“, neatitinka tikrovės, žemina jos motinos, o kartu ir jos garbę ir orumÄ .

IÅ¡ byloje esančių O. P. baudžiamosios bylos fragmentų (t. 1, b. l. 103-140) matyti, kad pati O. P. apklausose paaiÅ¡kino, jog vokiečių jos tėvo J. K. sodyboje organizuota karo belaisvių stovykla egzistavo vienÄ dienÄ , vėliau jie buvo suÅ¡audyti, neigė sodybos gyventojų bet kokį dalyvavimÄ belaisvių suÅ¡audyme, niekada neminėjo apie sodyboje buvusias vaiÅ¡es. Apie „įrengtÄ karo belaisvių stovykla“ ir „vokiečių kariams surengtas vaiÅ¡es“ apklausose nurodė liudytojai B.

P. ir B. R.. Straipsnio autorius, patikėdamas Å¡ių liudytojų parodymais, nepatikrino jų patikimumo. A. R. teigia, susipažinęs ir su O. P. tėvo, J. K., kuris taip pat buvo nuteistas, baudžiamÄ ja byla, tačiau joje apie ginčo teiginius duomenų nerado. Tuo tarpu nagrinėjamojoje byloje apklausti liudytojai A. K. ir J. M. patvirtino, kad netoli J. K. sodybos buvo suÅ¡audyti belaisviai, tačiau apie vaiÅ¡es nieko negirdėjo. Atsižvelgiant į esamų įrodymų visumÄ , nėra pagrindo abejoti Å¡ių liudytojų paaiÅ¡kinimais, nežiÅ«rint į tai, kad 1941 metais jie buvo gan jauno amžiaus.

Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį teismo įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (CPK 185 str. 1 d.). Kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad atsakovai nepateikė teismui pagrįstų įrodymų, jog paskleisti duomenys atitinka tikrovę (CPK 178 str.).Ä®statymas reglamentuoja, kad asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumÄ ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytÄ turtinę ir neturtinę žalÄ .

Po asmens mirties tokiÄ teisę turi jo sutuoktinis, tėvai ir vaikai, jeigu tikrovės neatitinkančių duomenų apie mirusįjį paskleidimas kartu žemina ir jų garbę bei orumÄ (CK 2. 24 str. 1 d.).Jeigu tikrovės neatitinkantys duomenys buvo paskleisti per visuomenės informavimo priemonę (spaudoje, televizijoje, radijuje ir pan.), asmuo, apie kurį Å¡ie duomenys buvo paskleisti, turi teisę suraÅ¡yti paneigimÄ ir pareikalauti, kad ta visuomenės informavimo priemonė šį paneigimÄ nemokamai iÅ¡spausdintų ar kitaip paskelbtų per dvi savaites nuo jo padavimo dienos (CK 2.24 str. 2 d.).

Tikrovės neatitinkančius duomenis paskleidė VieÅ¡oji įstaigÄ â€žVersmės“ leidykla, todėl ji įpareigojama Å¡iuos duomenis paneigti. Ä®pareigojimas paneigti tikrovės neatitinkančias žinias turi bÅ«ti adekvatus jų paskleidimui. Ginčijami duomenys paskleisti 2006 metais iÅ¡leistoje knygoje „Papilė II, III dalys“. IeÅ¡kovė praÅ¡o paneigimÄ paskelbti dienraščiuose „Lietuvos rytas“, „Respublika“ ir „Lietuvos žinios“. Kolegija sutinka, kad paneigimo bÅ«das adekvatus duomenų paskleidimui, nes knygos leidinys pakartotinai neleidžiamas, o minėti dienraščiai yra populiarus įvairaus skaitytojų amžiaus rate.Kadangi aukščiau nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys žemina ieÅ¡kovės motinos O.

P. ir pačios ieÅ¡kovės garbę ir orumÄ , ieÅ¡kovė turi teisę į neturtinės žalos atlyginama (CK 2.24 str.). Neturtinė žala nustatoma pagal CK 6. 250 straipsnyje nurodytus kriterijus: asmens fizinis skausmas, dvasiniai iÅ¡gyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala tai dvasinė skriauda, kurios neįmanoma tiksliai materialiai įvertinti, o galima tik iÅ¡ dalies kompensuoti. Piniginės kompensacijos už neturtinę žalÄ paskirtis yra kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui negali atstoti nei pinigai, nei kitas materialus turtas.

Fiziniam asmeniui neturtinė žala padaroma fizinio ir dvasinio pobÅ«džio pakenkimais, sukeliančiais kančias, iÅ¡gyvenimus, sveikatos pablogėjimÄ ir pan. Asmuo tai vertina ir ateities požiÅ«riu, kaip patirtas stresas paveiks tolimesnę jo gyvenimo kokybę, gerÄ vardÄ , sveikatÄ ir pan.IeÅ¡kovė nurodė, tas faktas, kad ir po motinos reabilitavimo toliau žeminamas jos geras vardas, Å¡meižiama Å¡eima, jÄ sukrėtė ir sukėlė itin neigiamus dvasinius ir emocinius iÅ¡gyvenimus ir toliau verčia kentėti nuolatines apkalbas.

Jai padarytÄ neturtinę žalÄ ji vertina 5 000 Lt suma. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į faktines bylos aplinkybes ir nurodytų kriterijų visumÄ pripažįsta, jog neatitinkančios tikrovės duomenų paneigimu ir tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimu, ieÅ¡kovės asmeninės neturtinės teisės į garbę bei orumÄ bus pakankamai apgintos.Teisėjų kolegijos nuomone ieÅ¡kovės reikalavimas pagrįstas ir tenkintinas visiÅ¡kai.Patenkinus ieÅ¡kinį iÅ¡ atsakovų priteisiamos bylinėjimosi iÅ¡laidos (CPK 79, 80, 88, 93,98 straipsniai).

Bylinėjimosi išlaidas sudaro: ieškovės sumokėtas 462 Lt žyminis mokestis (t. 1, b. l. 42, 174, t. 2, b. l.

1) ir 3 500 Lt advokato atstovavimas (t. 1, b. l. 7, t. 2, b. l.

7) bei 62 Lt iÅ¡laidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu n u s p r e n d ž i a: Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimÄ panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ .Z. V. L. ieÅ¡kinį patenkinti.Ä®pareigoti VieÅ¡Ä jÄ Ä¯staigÄ â€žVersmės“ leidyklÄ per dvi savaites nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos dienraščiuose „Lietuvos rytas“, „Respublika“ ir „Lietuvos žinios“ savo lėšomis iÅ¡spausdinti tokio turinio paneigimÄ :„Informuojame, kad VÅ¡Ä® „Versmės“ leidyklos 2006 m. iÅ¡leistoje knygoje „Papilė II, III dalys“ (11-oji serijos „Lietuvos valsčiai“ monografija) A.

R. parengto trečiosios dalies skyriaus „Papilės valsčius pirmaisiais vokiečių okupacijos 1941-ųjų metų mėnesiais“ 469 puslapyje paskleisti duomenys: „Archyvinė medžiaga rodo, kad vokiečiai iÅ¡ Papilės į Augustaičių kaimÄ atvarė daugiau kaip 100 sovietų karo belaisvių ir J. K. sodyboje buvo įrengta laikina karo belaisvių stovykla. Stovykloje vokiečiai belaisvius iÅ¡kratydavo, paimdavo dokumentus, pinigus, kitus vertingus daiktus. Po to jie iÅ¡ stovyklos paimdavo po 4–5 belaisvius, vesdavo juos prie Ventos deÅ¡iniojo kranto ir ten prie duobių suÅ¡audydavo.

Po egzekucijos J. K. sodyboje vokiečių kariams buvo surengtos vaišės. Å iose vaišėse dalyvavo ir A. B., egzekucijos pradžioje motociklu atvažiavęs į Augustaičių kaimÄ . <...>. Vėliau gyventojai suÅ¡audytų belaisvių kÅ«nus iÅ¡kasė, pergabeno į Girelės miÅ¡kÄ ir čia palaidojo. <...>. 1951 m. spalio 19 d. ekshumacijos duomenimis, nužudyta buvo per 126 sovietinius karius.“ neatitinka tikrovės ir žemina O. P. bei jos dukters Z. V. L. garbę ir orumÄ â€œ.;Priteisti iÅ¡ VÅ¡Ä® „Versmės“ leidykla, įm. k. 122732630, a. s. N r. (duomenys neskelbtini) AB Parex banke, banko kodas 72900 ir A.

R., a. k. (duomenys neskelbtini) solidariai 5 000 Lt (penkis tÅ«kstančius litų) neturtinės žalos, ir iÅ¡ kiekvieno: po 231 Lt (du Å¡imtus trisdeÅ¡imt vienÄ litÄ ) žyminio mokesčio, po 2 600 Lt (du tÅ«kstančius Å¡eÅ¡is Å¡imtus litų) advokato atstovavimo iÅ¡laidų Z. V. L., a. k. (duomenys neskelbtini) po 75 Lt (septyniasdeÅ¡imt penkis litus) žyminio mokesčio bei po 31 Lt (trisdeÅ¡imt vienÄ litÄ ) iÅ¡laidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Teisėjai                                                                              Zina MickevičiÅ«tė                                                                                            Birutė Jonaitienė                                                                                            Laimutė Sankauskaitė