2022-11-09 Nr. AB-27811-3-61-3-00391-2021-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-623-602/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00391-2021-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.14.1.3; 12.15.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „L.“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „L.“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „L.“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti: 1) panaikinti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Panevėžio AVMI) 2020 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. (42.59)FR0682-353 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Panevėžio AVMI sprendimas) (minėtame sprendime klaidingai nurodyta jo priėmimo data – 2020 m. liepos 7 d.); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimą Nr. 69-105 „Dėl UAB „L.“ (į. k. (duomenys neskelbtini)) 2020-08-27 skundo“ (toliau – ir VMI sprendimas); 3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2021 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. S-3(7-202/2020) (toliau – ir Komisijos sprendimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad skundžiamais sprendimais jam buvo papildomai apskaičiuotas pridėtinės vertės mokestis (toliau – ir PVM), pelno mokestis (toliau – ir PM), gyventojų pajamų mokestis (toliau – ir GPM) ir su šiais mokesčiais susijusios sumos.

3. Pažymėdamas, kad pareiškėjas turi teisę į PVM atskaitą pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 58 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratorius iš esmės ginčija ryšį tarp Bendrovės įsigytų paslaugų (namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Namas) dalies išlaikymo išlaidų) ir jų panaudojimo jos ekonominėje veikloje, t. y. panaudojimo PVM apmokestinamiems sandoriams sudaryti. Teisės į PVM atskaitą paneigimas grindžiamas tuo, kad įsigytos paslaugos (Namo dalies išlaikymo išlaidos), mokesčių administratoriaus nuomone, nebuvo skirtos PVM apmokestinamų prekių tiekimui ar paslaugų teikimui).

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis yra privatus juridinis asmuo, kurio esminis tikslas – pelno siekimas ir ekonominė nauda. Bendrovė savo nekilnojamąjį turtą naudojo savo veikloje, kaip Bendrovės vadovės darbo vietą. Mokesčių administratoriui buvo pateikti Bendrovės darbuotojo V. S. rašytiniai paaiškinimai, kuriais pastarasis patvirtina, kad jo darbo vieta dėl jo darbo specifikos (didelio formato techninių brėžinių skaitymo, tylos susikaupimui poreikio) taip pat buvo patalpose, esančiose adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Butas Nr. 1). Bendrovės ilgalaikio turto apskaitos žiniaraščio duomenys įrodo, kad Bute Nr. 1 buvo įrengta darbo vieta, buvo pirkti darbui skirti baldai. Mokestinio patikrinimo metu šis turtas nebuvo rastas, nes atsakovo atstovai nepateko ir neapžiūrėjo Bendrovės Namo dalies. Inspekcija jokių įrodymų, jog Butas Nr. 1 nebuvo naudotas Bendrovės veikloje, nepateikė. Pareiškėjos teigimu, 2017 m. lapkričio 27 d. operatyvaus patikrinimo duomenys yra niekiniai, nes jo metu buvo apžiūrėtas ne Bendrovei priklausantis Butas Nr. 1, o svetimo, su mokestiniu ginču nesusijusio asmens, turtas. Kito 2018 m. kovo 2 d. operatyvaus patikrinimo metu apžiūrėjus patalpas, esančias adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Administracinės patalpos), faktų fiksavimo pažymoje apsiribojama bendro pobūdžio teiginiu, kad „patalpose įrengtos darbo vietos”. Šių duomenų pagrindu Komisijos sprendime daroma išvada, kad direktorės darbo vieta buvo Administracinėse patalpose, nors nei jos darbo vieta, nei kiti asmeniniai daiktai 2018 m. kovo 2 d. operatyvaus patikrinimo metu rasti ar bent ieškoti nebuvo.

5. Pareiškėjos įsitikinimu, nepagrįsti Komisijos sprendimo teiginiai, kad Bendrovė nepateikė jokių materialių įrodymų, kurie pagrįstų, kad Namo dalis buvo naudojama Bendrovės veikloje. Tokia pozicija neatitinka Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 straipsnio reikalavimų, įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių, nes būtent mokesčių administratoriui kilo imperatyvi pareiga įrodyti faktinę aplinkybę, kad Namas nebuvo naudojamas Bendrovės veikloje, tačiau šios pareigos neįvykdė.

6. Pareiškėjas akcentavo, kad mokesčių administratoriaus specialistai apžiūrėjo ne Bendrovei priklausantį Butą Nr. 1, o L. L. priklausantį namą ((duomenys neskelbtini) (toliau – ir Butas Nr. 2). Buvo apžiūrėtas ne Bendrovei priklausantis nekilnojamasis turtas, kas kelia abejonių dėl operatyvaus patikrinimo objektyvumo ir sudaro pagrindą klaidingai išvadai, kad Bendrovės valdoma Namo dalis nenaudojama Bendrovės veikloje.

7. Bendrovė nurodė, kad namas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), yra dvibutis: butai Nr. 1 ir Nr. 2 yra atskiri (Bendrovė nuosavybės teise valdė butą, pažymėtą Nr. 1, L. L. – butą, pažymėtą Nr. 2.) Butai turi atskirus įėjimus; butų šildymo, atskiras elektros energijos apskaitos, vandens apskaitos sistemas. Taigi Komisija savo sprendime klaidingai nurodo, jog 2017 m. lapkričio 27 d. buvo atliktas Bendrovei priklausančio nekilnojamojo turto objekto adresu (duomenys neskelbtini) vizitavimas, kadangi atsakovo atstovė Komisijos posėdyje patvirtino, jog operatyvaus patikrinimo metu buvo atliktas vizitavimas Bute Nr. 2, tačiau į Bendrovei nuosavybės teise priklausantį Butą Nr. 1 patekta nebuvo, nes jame nieko nebuvo.

8. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad operatyvaus patikrinimo metu Panevėžio AVMI atstovai nepateko į Bendrovės valdomas patalpas ir nenustatė absoliučiai jokių faktinių aplinkybių, susijusių su Bendrovės patalpose esančio turto naudojimu, taip pat patalpų naudojimo Bendrovės veikloje. Taigi 2017 m. lapkričio 27 d. operatyvaus patikrinimo metu užfiksuoti duomenys, surašyta faktų fiksavimo pažyma Nr. (7.1) FR1050-2729 (toliau – ir 2017 m. pažyma) neturi jokios įrodomosios vertės šio ginčo nagrinėjimui, nes fiksuoti faktai neturi jokios sąsajos su ginčo dalyku, t. y. nepagrįstai padarytos išvados dėl Buto Nr. 1 nenaudojimo Bendrovės veikloje. Be to, nėra ir jokių duomenų, kad Namu naudotųsi tretieji asmenys. VMI nepateikė jokių įrodymų (bei šio fakto net neįrodinėja), kad Bendrovės direktorė gyventų abiejuose butuose vienu metu – operatyvaus patikrinimo metu tokios faktinės aplinkybės taip pat nenustatytos. Bendrovė pabrėžė, kad patalpos, esančios (duomenys neskelbtini) (t. y. Butas Nr. 1), buvo Bendrovės vadovės darbo (veiklos vykdymo) vieta, o L. L. gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini) (Bute Nr. 2), t. y. ne Bendrovės patalpose.

9. Pasisakydamas dėl Komisijos sprendimo argumentų apie ginčo nekilnojamojo turto draudimo polisų įsigijimą, pareiškėjas paaiškino, jog vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, Namo paskirtis yra įregistruota kaip gyvenamoji. Būtent tai sąlygojo šio turto draudimo polisų pirkimą kaip gyvenamajam namui, t. y. draudimo polisai buvo perkami išimtinai remiantis minėto registro duomenimis apie pagrindinę tikslinę Namo naudojimo paskirtį. Bendrovė neginčija faktinės aplinkybės, kad Ergo Insurance SE Lietuvos filialo išduotame draudimo polise yra nurodyta sąlyga, jog Namo dalyje (Bute Nr. 1) nėra vykdoma komercinė veikla, tačiau ši draudimo sąlyga buvo suvokta kaip draudimas vykdyti fizinius (kontaktinius) pardavimus. Tačiau net darant prielaidą apie tai, kad Bendrovė draudimo kompanijai buvo pateikusi neteisingą informaciją apie namo naudojimą komercinėje veikloje, nepaneigia paties fakto, kad tokia veikla buvo vykdoma. Todėl Ergo Insurance SE Lietuvos filialo išduoti draudimo polisai neturi sąsajos su mokestinio ginčo dalyku, t. y. neturi įrodomosios vertės.

10. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad pagrindinė ekonominė Bendrovės veikla buvo organizuojama Bendrovės vadovei įvairiais telekomunikacijų įrenginiais nuotoliniu bendraujant su užsienio tiekėjais ir pirkėjais, kas sudaro pagrindą išvadai, kad buvo vykdyta konsultacinė valdymo ir pardavimo nuotoliniu būdu veikla. Todėl Komisijos išvados apie patalpų paskirtį nepagrindžia to, kad Bendrovė savo veikloje negalėjo naudoti savo patalpų, kurių paskirtis – gyvenamoji. Be to, Bendrovės darbuotojo V. S. rašytiniai paaiškinimai įrodo, kad name jam buvo įrengta darbo vieta, pritaikyta jo darbo poreikiams – brėžinių braižymui ir skaitymui.

11. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Namo dalis Bendrovės buhalterinėje apskaitoje buvo apskaityta ne kaip prekė, skirta parduoti, o kaip ilgalaikis turtas. Ši faktinė aplinkybė objektyviai patvirtina, jog Bendrovė Butą Nr. 1 naudojo vadovės darbo vietai įkurti, kur buvo organizuojama Bendrovės pagrindinė ekonominė veikla. Tik vėliau, atsiradus poreikiui ir ketinimui Namo dalį parduoti, šis ketinimas buvo įgyvendintas. Bendrovė pateikė buhalterinės apskaitos duomenis, objektyviai pagrindžiančius, kad Butas Nr. 1 buvo skirtas Bendrovės veiklai vykdyti ir organizuoti, jame buvo įrengtos darbo vietos. Bendrovės 2014–2015 metų ilgalaikio turto apyvartos žiniaraščiuose yra apskaitytas turtas: baldų komplektas, biuro baldai, baldų komplektas (stalas ir kėdės), kabineto baldų komplektas, rašomasis stalas, kurio buvimo vieta yra Bute Nr. 1, tačiau dėl šių aplinkybių Komisija nepasisakė.

12. Dėl Komisijos išvados, kad Bendrovė, neįregistravusi padalinio adresu (duomenys neskelbtini) pažeidė VMI viršininko 2004 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. VA-189 patvirtintų Juridinio asmens registravimo Mokesčių mokėtojų registre duomenų pateikimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5 punkto nuostatas, pareiškėjas pažymėjo, kad visgi buvo pripažintas faktas, jog Butas Nr. 1 buvo naudojamas Bendrovės veikoje, šioje Namo dalyje buvo įsteigta Bendrovės vadovės darbo vieta. Vadovaujantis Taisyklių ir MAĮ nuostatomis, nustačius, kad Buto Nr. 1 patalpose buvo vykdoma administracinė veikla, t. y. kad šiose patalpose savo darbo funkcijas vykdė Bendrovės direktorė, mokesčių administratoriui kilo pareiga savo iniciatyva įtraukti šiuos duomenis į Mokesčių mokėtojų registrą. Taisyklės ir MAĮ nenustato mokesčių mokėtojui absoliučiai jokių sankcijų dėl papildomos veiklos vykdymo vietos nedeklaravimo; mokesčių administratoriui nustatyta pareiga užtikrinti tokio mokesčių mokėtojo pasiekiamumą. Taigi, padalinio neįregistravimas savaime nėra pagrindas panaikinti Bendrovės teisę įtraukti į PVM atskaitą šio padalinio išlaikymo išlaidas, o vien aplinkybė, kad Bendrovė Taisyklių nustatyta tvarka neįregistravo veiklos adresu (duomenys neskelbtini) nepaneigia fakto, kad Namo dalyje buvo įkurta Bendrovės vadovės darbo vieta bei ji turėjo teisę šių patalpų išlaikymo išlaidas įtraukti į PVM atskaitą. Jokių kitų tiesioginių įrodymų, jog Namas nebuvo naudojamas Bendrovės veikloje, nepateikta.

13. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis niekuomet neneigė, jog patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini) yra įsteigta Bendrovės fizinė buveinė bei šiose patalpose vykdoma administracinė Bendrovės veikla, priimama Bendrovės vardu siunčiama oficiali korespondencija. Tačiau Bendrovės ekonominė veikla, kiek tai susiję su prekių pirkimu-pardavimu, bendravimu su tiekėjais ir klientais, buvo didžiąja dalimi organizuojama Bute Nr. 1, kur buvo įkurta Bendrovės vadovės darbo vieta. Šis adresas nebuvo nurodomas tretiesiems asmenims, kaip adresas korespondencijai gauti, susitikimams organizuoti. Namo dalis buvo naudojama išimtinai Bendrovės vadovės darbo funkcijoms vykdyti – nuotoliniam bendravimui su klientais telekomunikacijų įrenginiais. Dėl šios priežasties prie Namo nebuvo Bendrovės iškabų. Toks Bendrovės veiklos organizavimas buvo sąlygotas Bendrovės vykdomos veiklos specifikos –Bendrovės vadovės darbo laikas nėra normuotas konkrečiomis darbo valandomis, egzistuoja poreikis būti pasiekiamai elektroninio ryšio priemonėmis visą patą , be to, V. S. darbo vietai keliami specialūs reikalavimai suponavo būtinybę įrengti jam atskirą darbo kambarį Bute Nr. 1.

14. Pareiškėjas pabrėžė, kad Bendrovė dirba su įmonėmis, kurios yra skirtingose laiko juostose (pvz. Uralo sritis (Rusija), Kazachstanas). Bendrovė pristato krovinius DAP sąlygomis, prekes perka EXW sąlygomis, Bendrovė atsakinga už tinkamą prekių pakrovimą į transporto priemones gamyklose, tinkamą transporto dokumentų derinimą su Rusijos arba Ukrainos muitinių brokeriais, tarpinius prekių perkrovimus Lietuvoje arba Lenkijoje, eksporto dokumentų forminimą, reikiamų deklaracijų bei sertifikatų gavimą, tinkamą techninės dokumentacijos bei vartojimo instrukcijų parengimą, originalių dokumentų pristatymą muitinėms bei transporto įmonėms, tinkamą pakavimą ir numatytų kontraktuose tinkamų žymėjimų užklijavimą ant visų pakuočių (atliekame logistikos sandėlių patalpose). Be to, yra nuolat palaikomas ryšys su logistikos kompanijomis transportuojant įrangą, kuri labai dažnai transportuojama savaitgaliais ir bet kuriuo atveju vyksta paromis; kartais būtina operatyviai spręsti dokumentacijos klausimus. Bendrovės vadovė atsakinga už verslo partnerių sutikimą ir tai nevyksta tik darbo laiku (sutikimas aerouostuose, apgyvendinimas, vertėjavimas, verslo vakarienės), pasirengimas į komandiruotes (oro ar savo transportu), į kurias tenka vykti ir 3-4 val. nakties. Bendrovė taip pat teikia vėdinimo sistemų inžinierines projektavimo paslaugas. Inžinierinių projektų braižymui ir skaitymui yra reikalinga specifinė darbo vieta su įrengtu dideliu stalu, tinkamu apšvietimu ir pan. Taip pat tokių projektų rengimas reikalauja didelio susikaupimo, kas kelia būtinumą užtikrinti tylą, netrikdomą darbą ir ramybę. Nurodytos veiklos specifikos aplinkybės (pareiškėjas pateikė tai patvirtinančius įrodymus), pasak pareiškėjo, įrodo, kad Bendrovė neturėjo objektyvaus poreikio išviešinti Bendrovės vadovės ir projektuotojo darbo vietas.

15. Pareiškėjas kritiškai vertino Komisijos argumentus dėl pateikto rašytinio įrodymo (vieno iš klientų elektroninį laišką), jog minėtas dokumentas nepatvirtina, kad jis gautas būtent Buto Nr. 1 adresu. Bendrovės elektroninio pašto ((duomenys neskelbtini)) dėžutė pasiekiama iš bet kokio adreso (kur palaikomas interneto ryšys), šiuo elektroniniu laišku buvo siekiama pagrįsti ne jo gavimo vietą, o jo gavimo laiką – nakties metą, kas patvirtina, kad Bendrovės vadovės darbo vieta nebuvo susijusi su Bendrovės Administracinėmis patalpomis Vilniuje. Dėl Komisijos argumentų, susijusių su būtinumu prie Namo turėti iškabą su Bendrovės rekvizitais, kad darbuotojai žinotų, kur yra jų darbo vieta, pareiškėjas pastebėjo, kad jie yra išvestiniai, subjektyvūs ir nepagrįsti.

16. Pareiškėjo teigimu, Komisija ignoravo faktinę aplinkybę apie tai, kad atlikus operatyvų patikrinimą Bendrovės Administracinėse patalpose (atlikus operatyvų patikrinimą, buvo 2018 m. kovo 2 d. surašyta faktų fiksavimo pažyma Nr. (7.1) FR1050-386 (toliau – ir 2018 m. pažyma)), nebuvo rasta nei Bendrovės vadovės darbo vieta, nei kitų Bendrovės darbuotojų darbo vietų. Komisijos išvada, kad vadovės neradimas minėtose patalpose nei paneigia, nei patvirtina, kad jos darbo vieta buvo Bute Nr. 1, pagrindžia Bendrovės poziciją dėl mokestinio patikrinimo neobjektyvumo bei atsakovo tendencingumą. Jokiuose patikrinimo dokumentuose nėra užfiksuota, kad Bute Nr. 1 nebuvo įrengtos darbo vietos, skirtos Bendrovės vadovei (Inspekcija Bute Nr. 1 nesistengė apsilankyti, o apžiūrėjo visiškai svetimą turtą). Taigi, 2018 m. pažyma neįrodo, kad Bendrovės vadovės darbo vieta buvo Administracinėse patalpose ((duomenys neskelbtini)), o įrodymų, jog Bute Nr. 1 jos nebuvo, taip pat nėra. Pareiškėjo įsitikinimu, įvertinus tai, kad 2018 m. kovo 2 d. operatyvaus patikrinimo metu buvo nustatytas tik dviejų darbuotojų buvimo patalpose faktas, patalpose nebuvo rastos visiems darbuotojams skirtos ir įrengtos darbo vietos, patalpose nebuvo rasta ir nustatyta Bendrovės vadovės darbo vieta, objektyviai patvirtina pareiškėjos poziciją apie tai, kad Bendrovės veikla buvo organizuojama ne tik jos buveinės vietoje, bet ir Bute Nr. 1, kur taip pat įrengtos darbo vietos.

17. Dėl Komisijos sprendimo teiginių apie tai, jog Buto Nr. 1 išlaikymo išlaidos buvo nepagrįstai didelės, pareiškėjas nurodė, kad Bendrovė veiklą organizavo pagal jos objektyvius poreikius, todėl vien VMI nuomonė, kad Bendrovė veiklą, kuri yra pelninga, galėjo organizuoti kitaip, mažesnėmis sąnaudomis, nepaneigė sąnaudų teisėtumo ir pagrįstumo bei Bendrovės teisės Buto Nr. 1 išlaikymo išlaidas įtraukti į PVM atskaitą. Be to, Komisija nepagrįstai vadovavosi Lietuvos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. vasario 12 d. įsakymu Nr. V-65 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 32: 2004 „Darbas su video terminalais. Saugos ir sveikatos reikalavimai“, kadangi minėtas teisės aktas reglamentuoja tik minimalius reikalavimus darbuotojo darbo vietai, jokių apribojimų maksimaliam darbo patalpos plotui, biuro išlaikymo išlaidoms galiojantys teisės nenumato.

18. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad V. S. ir G. K. operatyvaus patikrinimo metu žodžiu atsakovo darbuotojams paaiškino aplinkybes dėl jų darbo Bendrovėje, tačiau mokesčių administratoriaus darbuotojai jų nefiksavo. V. S., be kita ko, paaiškino, kad į Bendrovės ofisą atvyko tikslu pietų metu susitikti su savo sūnumi, kuris tuo metu dirbo bendrovėje UAB „(duomenys neskelbtini)”, kuri panaudos pagrindais naudojosi Bendrovės patalpomis, esančiomis adresu (duomenys neskelbtini). Tačiau, kaip jau buvo minėta, šie paaiškinimai nebuvo fiksuoti ginče deklaratyviai teigiant, kad buvo atsisakyta pateikti rašytinius paaiškinimus. Dėl operatyvaus patikrinimo metu patirto itin didelio streso, kuris buvo sąlygotas atsakovo darbuotojų itin nepagarbaus elgesio, V. S. sutriko sveikata, dėl ko jam buvo iškviesta greitoji medicininė pagalba. Dėl mokesčiu administratoriaus darbuotojų elgesio neteisėtumo pareiškėjas pabrėžė, kad V. S. buvo uždrausta susiekti telefonu su Bendrovės vadove ir pranešti jai apie atliekamą operatyvų patikrinimą, pažeidžiant imperatyvią MAĮ nuostatą, numatančią Bendrovės teisę dalyvauti mokestinio patikrinimo procese. Minėtos aplinkybės buvo nurodytos Komisijai, tačiau šie įrodymai nebuvo vertinti.

19. Pareiškėjo teigimu, nepagrįstos atsakovo ir Komisijos išvados, kad pareiškėjas neteisėtai reprezentacinėms išlaidoms priskyrė išlaidas, pagal PVM sąskaitas faktūras patirtas už maitinimo paslaugas, kadangi Bendrovė nepateikė jokios informacijos, su kuo ir kokiu tikslu vyko susirinkimas ar renginys, kokių asmenų naudai buvo patirtos šios išlaidos. Pareiškėjo įsitikinimu, nuosekli teisės aktų, reglamentuojančių išlaidų priskyrimą reprezentacinėms, analizė atskleidžia, kad tuo atveju, kai ūkinės operacijos esmė yra aiški iš verslo vienetui už reprezentacinio pobūdžio paslaugas (prekes) pateiktų sąskaitų, tai reprezentacines sąnaudas pagrindžiantys papildomi apskaitos dokumentai (pvz., laisvos formos aktai) gali būti nesurašomi.

20. Bendrovės apskaitą vedė apskaitos paslaugas teikiančios bendrovės, kurioms buvo pateikiami Bendrovės veikloje įvykusių ūkinių operacijų dokumentai. Dokumentai, patvirtinantys reprezentacines išlaidas, buvo aiškūs, nes buhalterines apskaitos paslaugas teikiančios įmonės net neprašė pateikti laisvos formos aktų dėl to. Vertinant faktinę aplinkybę apie tai, kad reprezentacinėms išlaidoms skirtos išlaidos neviršijo tokioms išlaidoms nustatyto dydžio, Bendrovės veiklos kontekste yra protingos, laikytina, kad vadovo įrašo nebuvimas ant kvitų negali būti priežastimi konstatuoti tokių išlaidų neatitikimą reprezentacinių sąvokai. Bendrovė vadovavosi turinio viršenybės prieš formą principu, reiškiančiu, jog mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė būtų teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai.

21. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad maitinimo paslaugų pirkimas iš esmės sudaro pagrindinę reprezentacijos esmę – derybų, aptarimų metu buvo priimta vaišinti maistu ir gėrimais potencialių klientų atstovus. Dėl 2020 m. birželio 4 d. patikrinimo akte Nr. (36.1) FR0773-1191 (toliau – ir Patikrinimo aktas) Patikrinimo akte padarytos išvados, jog išlaidos pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2015 m. rugpjūčio 3 d. sąskaitą vertinamos kaip nesusijusios su Bendrovės veikla, kadangi susijusios su Bendrovės darbuotojos asmenine švente, pareiškėjas paaiškino, kad išlaidas pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2015 m. rugpjūčio 3 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą už maitinimo tiekimą (72,77 Eur) į Bendrovės reprezentacines sąnaudas įtraukė todėl, kad kaip įprasta, į reikšmingas asmenines šventes yra kviečiami ir Bendrovės pagrindinių tiekėjų atstovai, kuriuos vaišina Bendrovė. Tokia bendradarbiavimo praktika su tiekėjais yra įprasta, Bendrovės darbuotojos R. D. vestuvių šventė nekainavo 72,77 Eur, šio pirkimo Bendrovės darbuotoja R. D. neorganizavo, Bendrovės verslo partnerių kvietimą į vestuves organizavo Bendrovės direktorė L. L., kuri, pasinaudodama proga, taip pat aptarė įmonių verslo santykių apimtis. Šios išlaidos neviršijo reprezentacinėms išlaidoms numatytų išlaidų dydžio, todėl ir jų dokumentavimas vertintinas protingai. Bendrovė nesurašė laisvos formos akto dėl išlaidų priskyrimo reprezentacinėms, tačiau kontekstas, kuriame yra vertinamas šių išlaidų priskyrimo reprezentacinėms, leidžia pagrįstai spręsti jas buvus būtent tokiomis, nes vestuvių pokylis negalėjo būti organizuotas už 72,77 Eur ar kad būtų trūkę maisto už 72,77 Eur, ar kad šventės organizatoriai neturėjo tokios sumos vaišėms.

22. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Patikrinimo akto 24 priede nurodytose tiekėjų išrašytose pirkimo PVM sąskaitose faktūrose nurodyta ūkinė operacija yra maitinimas arba konditerija. Nors ūkinės operacijos pavadinimas yra visiškai aiškus ir konkretus, tačiau šių pirkimų aplinkos (vestuvių proga, gimtadienis, kita proga) atsakovas nenagrinėjo, todėl toks mokesčio administratoriaus sprendimas vertinamas kaip perteklinis formos reikalavimas žinant operacijos turinį.

23. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

24. VMI paaiškino, kad atlikus pareiškėjo mokestinį patikrinimą už 2014–2018 metus jam papildomai apskaičiuota PM, PVM, GPM ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos (toliau – ir PSDĮ).

25. Dėl skundo argumentų, kad VMI nesurinko ir nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų išvadą, jog Butas Nr. 1 nebuvo naudojamas įmonės veikloje, VMI išdėstė patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, susijusias su ginčo nekilnojamojo turto sukūrimu, jo ir daiktinių teisių į jį įregistravimu bei šio turto įtraukimu į Bendrovės buhalterinę apskaitą. VMI pažymėjo, kad nuo 2009 m. sausio 9 d. pareiškėjo buveinės adresas yra Administracinėse patalpose, o pareiškėjas nenurodė informacijos apie veiklos vykdymą Bute Nr. 1. Šiuos duomenis, priešingai nei teigia pareiškėjas, turi pateikti pats mokesčių mokėtojas pagal Taisyklių 5 punkto nuostatas. Taip pat operatyvių patikrinimų metu buvo teigiama, kad šis objektas yra investicija. Taip pat MAĮ 40 straipsnio 3 punkto nuostatų pagrindu, mokesčių mokėtojas turi pareigą laiku pranešti mokesčių administratoriui apie pasikeitusius mokesčių mokėtojų registre esančius duomenis, todėl pareiškėjo skundo argumentus dėl mokesčių administratoriaus pareigos turint informaciją ją savo nuožiūra suvesti į sistemą / pakeisti, atsakovė laiko nepagrįstais.

26. VMI teigė, kad patikrinimo metu surinkti duomenys patvirtino, kad pareiškėjo Butas Nr. 1 nebuvo naudojamas ekonominei veiklai, kadangi: pareiškėjas mokesčių administratoriui nepateikė informacijos apie veiklos vykdymo vietą šiose patalpose; pareiškėjas nepateikė jokių faktinių įrodymų, kad šis turtas buvo naudojamas ūkinėje-ekonominėje veikloje. Pareiškėjas naudoja jam nuosavybes teise priklausančias Administracines patalpas, kurių bendras plotas 106,99 kv. m; pareiškėjas pirminiuose paaiškinimuose nurodė planuojantis Butą Nr. 1 parduoti; Ergo Insurance SE Lietuvos filiale sudarytose turto draudimo sutartyse pareiškėjas nurodė, kad turtas nenaudojamas komercinei veiklai; pareiškėjo ofise, kuriame dirba 3-5 darbuotojai, elektros energijos sunaudojimo išlaidos yra dvigubai mažesnės nei Bute Nr. 1; 2014 metais atliktos pareiškėjo turto apžiūros metu nustatyta, kad šiuo adresu įrenginėjamos gyvenamosios paskirties patalpos; prie gyvenamojo namo nėra nuorodų apie pareiškėjo veiklos vykdymo vietą.

27. Dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad su pastabomis mokesčių administratoriui jis pateikė technikos direktoriaus V. S. paaiškinimą, kuriuo jis patvirtino, jog jo darbo vieta dėl jo darbo taip pat buvo Bute Nr. 1, tačiau į šį paaiškinimą nepagrįstai neatsižvelgta, VMI pažymėjo, kad su pareiškėju susijusio asmens paaiškinimas įvertintas kritiškai, kadangi operatyvaus patikrinimo metu 2018 m. kovo 2 d. technikos direktorius dirbo pareiškėjo biure, bet atsisakė teikti paaiškinimą.

28. VMI vadovavosi PVMĮ normomis, kuriose įtvirtinti teisės į PVM atskaitą pagrindai, taip pat administracinių teismų praktika, aiškinant šias normas, ir pabrėžė, jog pareiškėjas apie patalpas viešai neskelbė, t. y. iškabų ar kitų informacinių priemonių apie įsikūrusią Bendrovę ir jos vykdomą veiklą nebuvo. VMI duomenų bazėje nurodyta pareiškėjo buveinė adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo dokumentuose: sutartyse, išrašomose ir gaunamose PVM sąskaitose faktūrose buvo nurodytas tik pareiškėjos registracijos adresas (t. y. Administracinių patalpų adresas), tas pats adresas nurodytas ir korespondencijai gauti. Be to, mokesčių administratoriui nuvykus į Butą Nr. 1, iškabų ar kitų informacinių priemonių apie įsikūrusią Bendrovę ir jos vykdomą veiklą nebuvo. Pareiškėja nepateikė ir kitų objektyvių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti apie jos biurą, esantį Bute Nr. 1, ar pagrindžiančių pareiškėjo poreikį biurą įsirengti minėtose patalpose. Pabrėžtina, kad turimoje medžiagoje nėra patvirtinančios informacijos, kurioje būtų nurodytas konkretus pareiškėjo direktorės darbo laikas, nėra dokumentų, kuriuose komunikavimo metu būtų užfiksuotos ginčo patalpos.

29. VMI pažymėjo, kad dėl nustatytų aplinkybių, jog vidutiniškai per mėnesį pareiškėjo ofise, kuriame dirbo 3–5 darbuotojai ir nuo 2016 m. lapkričio 16 d. pagal panaudą patalpomis naudojosi UAB „(duomenys neskelbtini)“, elektros energijos sunaudojimo išlaidos 2014–2018 m. sausio-balandžio mėn. sudarė 1 710 Eur, o Bute Nr. 1, kuriame, pareiškėjo teigimu, buvo direktorės darbo vieta, šios išlaidos buvo dvigubai didesnės, nors direktorė nuo 2014 m. sausio mėn. iki 2015 m. rugpjūčio mėn. bei nuo 2017 m. rugsėjo mėn. dirbo tik 2 val. per dieną bei išvykdavo į komandiruotes užsienyje (2015 metais komandiruotėse praleido 51 dieną, 2016 metais – 74 dienas, 2017 metais – 32 dienas). Nors pareiškėja nurodė, kad direktorė fiziškai niekaip negalėjo gyventi abiejuose objektuose, tačiau niekaip nepagrindė ir nepaaiškino, kodėl Bute Nr. 1 įrengtų rekuperacinės šildymo-vėdinimo sistemos, sumontuoto dujinio katilo, naudojančio elektros energiją, teritorijos lauko apšvietimo sistemos, vaizdo kamerų sistemos, automatinės teritorijos vartų sistemos neišjungdavo (arba nenustatydavo minimaliu režimu) naktimis, savaitgaliais arba ir dienos metu, kai šiose patalpose nebūdavo darbuotojų (V. S. yra paaiškinęs, kad Bute Nr. 1 vykdė savo darbines funkcijas). Taigi, įvertinus minėtas aplinkybes, spręstina, kad tokio kiekio elektros energijos (daugiau nei pagrindiniame ofise, kur dirbo didesnė dalis darbuotojų) sunaudoti pareiškėjas negalėjo, jei Butas Nr. 1 būtų naudojamas kaip pareiškėjos biuras.

30. Vadovaudamasi MAĮ 67 straipsniu, kuriame nustatytos įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės mokestiniuose teisiniuose santykiuose, VMI tvirtino, kad šiuo atveju mokesčių administratorius surinko pakankamai įrodymų savo pozicijai pagrįsti, tačiau pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie paneigtų mokesčių administratoriaus padarytas išvadas.

31. Dėl reprezentacinių išlaidų VMI pažymėjo, kad pareiškėjas apskaitė įvairių tiekėjų išrašytas PVM sąskaitas faktūras už maitinimo paslaugas, kurios apskaitytos kaip reprezentacinės sąnaudos. Pagal Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau – ir PMĮ) nuostatas reprezentacinės sąnaudos priskiriamos ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams tuo atveju, jeigu jos pagrįstos juridinę galią turinčiais dokumentais, patvirtinančiais prekių įsigijimą reprezentacinėms reikmėms, ir dokumentais, patvirtinančiais reprezentacinių išlaidų priskyrimą sąnaudoms. VMI vertinimu, pareiškėjas nepateikė dokumentų, pagrindžiančių reprezentacines išlaidas, nepateikė informacijos, kokių asmenų naudai patirtos maitinimo / konditerijos išlaidos. Nors pareiškėjas teigė, kad viršenybę teikė veiklos turiniui, be to, patyrė protingo dydžio išlaidas, tačiau PMĮ 17 straipsnyje įtvirtintais sąnaudų priskyrimo leidžiamiems atskaitymams kriterijais įstatymų leidėjas siekė suteikti teisę mokesčių mokėtojui leidžiamiems atskaitymams priskirti vykdant ūkinę-komercinę veiklą realiai patirtas sąnaudas, tačiau tik tokias, kurios būtinos pajamoms uždirbti ar ekonominei naudai gauti. Sąnaudų patyrimo būtinumas yra siejamas su ekonominės naudos gavimu, tai yra sąnaudų būtinumas ir ekonominės naudos gavimas turi turėti priežastinį ryšį, dėl kurio neturi kilti abejonių. Pareiškėjas nepateikė laisvos formos aktų, nenurodė ant sąskaitų faktūrų apie tokių išlaidų priskyrimą reprezentacinėms išlaidoms, to nepadarė net gavęs mokesčių administratoriaus nurodymą, todėl priskirti maitinimo išlaidas leidžiamiems atskaitymams, VMI manymu, nebuvo pagrindo.

32. Dėl pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ išrašytą PVM sąskaitą faktūrą patirtų išlaidų priskyrimo reprezentacinėmis sąnaudomis, VMI pažymėjo, kad pagal šią PVM sąskaitą-faktūrą įsigytos vaišės pristatytos pareiškėjo darbuotojos gyvenamuoju adresu į asmeninę šventę ir jos susijusios su asmenine darbuotojos švente, ko iš esmės pareiškėja neginčijo. VMI įsitikinimu, šios išlaidos buvo skirtos neatlygintinam konkrečių asmenų privačių poreikių tenkinimui, o pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų šioms išvadoms paneigti.

33. VMI apibendrino, kad Komisija išsamiai ir visapusiškai įvertino visus skundo argumentus bei bylos medžiagą, tinkamai išanalizavo bei taikė teismų praktiką ir teisės aktus, priėmė teisėtą ir pagrįstą teisės aktais sprendimą.

II. 34. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. birželio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

35. Teismas nustatė, kad:

35.1. Panevėžio AVMI atliko pareiškėjo PVM už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2018 m. balandžio 30 d., PM už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d., GPM už laikotarpį nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2018 m. vasario 28 d., valstybinio socialinio draudimo įmokų (toliau – ir VSDĮ) ir PSDĮ už laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. vasario 28 d. apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą ir 2020 m. birželio 4 d. surašė Patikrinimo aktą. Patikrinimo akte konstatuota, kad pareiškėjas sumažino PM bazę į leidžiamus atskaitymus įtraukdamas nenaudojamo veikloje Buto Nr. 1 nusidėvėjimą, turto išlaikymo išlaidas (komunalinius patarnavimus), su pareiškėjo veikla nesusijusių prekių bei paslaugų pirkimo išlaidas. Tuo pagrindu pareiškėjui, vadovaujantis PMĮ 5 straipsnio 1 dalimi, papildomai apskaičiuota 14 445,61 Eur PM. Taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėjas prekes ir paslaugas naudojo konkrečių asmenų privačių poreikių tenkinimui, veikloje nenaudojo Namo patalpų, atskaitė turto išlaikymo paslaugų pirkimo PVM, atskaitė su veikla nesusijusių prekių ir paslaugų pirkimo PVM, todėl, vadovaujantis PVMĮ 67 straipsnio 3 dalimi, 66 straipsnio 2 dalimi, 58 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui apskaičiavo 36 657,11 Eur PVM. Konstatuota, kad pareiškėjas neapmokestino GPM konkrečių asmenų gautų pajamų natūra, neapmokestino GPM ir VSDĮ, PSDĮ darbuotojų pajamų natūra, todėl, vadovaujantis GPMĮ 6 straipsnio 1 dalies, 8, 9, 22, 23 straipsniais, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsnio, 10 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsniu, pareiškėjui apskaičiuota 124,79 Eur GPM nuo kitų su darbo santykiais nesusijusių pajamų, 2 437,17 Eur GPM nuo su darbo santykiais susijusių pajamų, 5 603,60 Eur VSDĮ, 974,65 Eur PSDĮ.

35.2. Pareiškėjas 2020 m. liepos 8 d. pateikė rašytines pastabas dėl Patikrinimo akto; Panevėžio AVMI sprendimu iš dalies patvirtino Patikrinimo aktą: patvirtino 36 527,66 Eur PVM, 15 301,75 Eur PM, 13 Eur GPM, 9 063,30 Eur PVM delspinigius, 3 822,32 Eur PM delspinigius, skyrė 14 611 Eur PVM baudą, 5 356 Eur PM baudą ir 5 Eur GPM baudą.

35.3. VMI, išnagrinėjusi pareiškėjo dėl Panevėžio AVMI sprendimo, savo 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimu patvirtino Panevėžio AVMI sprendimu apskaičiuotas mokesčių ir delspinigių sumas, tačiau sumažino mokesčių baudas, t. y. nurodė sumokėti 10 958 Eur PVM baudą (30 proc. mokesčio dydžio), 3 060 PM baudą (20 proc. mokesčio dydžio) ir 3 Eur GPM baudą (20 proc. mokesčio dydžio).

35.4. Išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl VMI sprendimo, Komisija patvirtino VMI 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimą.

36. Vertindamas skundo argumentus, kuriais buvo ginčijamos VMI ir Komisijos išvados, jog pareiškėjas Namo patalpų nenaudojo savo veikloje, teismas vadovavosi MAĮ 67 straipsniu, kuriame įtvirtintos įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo taisyklės, apžvelgė šiuo klausimu aktualią teismų praktiką. Teismas taip pat vadovavosi PVMĮ 57 straipsniu, 58 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Pelno mokesčio įstatymo 31 straipsnio 1 dalies 13 punktu.

37. Teismas pažymėjo, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, kad: Juridinių asmenų registro duomenimis nuo 2009 m. sausio 9 d. Bendrovės buveinės adresas buvo (duomenys neskelbtini); Bendrovei nuosavybės teise iki 2018 m. balandžio mėn. priklausė ½ dalis dvibučio gyvenamojo Namo, Namas (t. y. Namo dalis) Bendrovės nuosavybės teise Nekilnojamojo turto registre įregistruotas 2014 m. sausio 30 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą pagrindu, kita šio Namo dalis buvo įregistruota Bendrovės direktorės L. L. vardu; Bendrovės direktorės 2014 m. kovo 31 d. įsakyme „Dėl įmonės nekilnojamojo turto, adresu (duomenys neskelbtini) apskaitos“ nurodyta, kad Bendrovės lėšomis pastatytą nekilnojamąjį turtą laikyti pabaigtu statyti ir perduoti eksploatuoti įmonės veikloje nuo 2014 m. kovo 31 d. Turto paskirtis – naudojimas įmonės reikmėms, svečių apgyvendinimas, Bendrovės direktorės pasirašytame 2014 m. kovo 31 d. IT priėmimo į eksploataciją akte Nr. ISAK.20140331 patvirtinama, kad ilgalaikis turtas perduotas naudoti ūkinėje veikloje, Bendrovės buhalterinėje apskaitoje Namo dalis buvo apskaityta kaip ilgalaikis turtas.

38. Teismas pažymėjo, kad Bendrovė Vilniaus apskrities mokesčių inspekcijai (toliau – ir Vilniaus AVMI) dar 2013 ir 2014 metais atliktų operatyvių patikrinimų metu teikė paaiškinimus, kad statomas objektas yra įmonės investicija ir jos galutinė paskirtis kol kas nėra patvirtinta; Bendrovė dar nėra apsisprendusi dėl šio naujai pastatyto objekto naudojimo paskirties. Vilniaus AVMI 2018 m. balandžio 9 d. atlikto operatyvaus patikrinimo metu (2018 m. balandžio 9 d. operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. (7.1) FR1042-1692) Bendrovės atstovo UAB „Finance United“ 2017 m. lapkričio 21 d. rašte „Dėl UAB „L.“ operatyvaus patikrinimo“ nurodyta, kad, įmonės vertinimu, tai yra investicija į nekilnojamąjį turtą ir įmonė tikisi uždirbti iš šio turto pardavimo, šiuo metu abu objektus ((duomenys neskelbtini)) ketinama parduoti.

39. Vertindamas pareiškėjo poziciją, kad jis savo Namo dalį tikrintu laikotarpiu naudojo savo ekonominėje veikloje kaip ofisą, kuriame buvo įkurtos Bendrovės direktorės ir technikos direktoriaus darbo vietos, teismas nustatė, kad į mokesčių administratoriaus pareiškėjui duotą 2019 m. gruodžio 3 d. nurodymą Nr. (42.59)FR0706-1441 pateikti informaciją, pagrindžiančią Buto Nr. 1 naudojimą įmonės veikloje, Bendrovei atstovaujanti advokatė raštu paaiškino, kad: Bute Nr. 1 dirbo Bendrovės direktorė L. L., t. y. šiuo adresu buvo įkurta Bendrovės direktorės darbo vieta; paaiškindama poreikį dėl būtent tokio darbo organizavimo, Bendrovė nurodė, kad Bendrovė didžiąją dalį veiklos vykdo (ir vykdė) bei paslaugas teikia ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, todėl pagrindinė darbo ir veiklos organizavimo priemonė yra bendravimas bei komunikavimas telekomunikacijų galiniais įrenginiais konkrečiomis valandomis neapibrėžtu laiku; būtent dėl šių priežasčių direktorei, kaip atsakingam asmeniui, buvo kilęs poreikis bet kuriuo metu organizuoti bei tęsti derybas su tiekėjais ir užsakovais; informaciją, pagrindžiančią apie L. L., kaip UAB „L.“ direktorės naudojimąsi Namo dalimi, patvirtina šiuo laikotarpiu jos sudarytos sutartys, vykdytos derybos, vykusi telekomunikacija; Bendrovės veikla buvo organizuota tinkamai bei pelningai, ko, neturėdama tam darbo vietos, Bendrovės direktorė nebūtų pasiekusi.

40. Teismas atkreipė dėmesį į MAĮ 43 straipsnio 1 dalyje, Taisyklių 5 punkte, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 6 d. nutarimu Nr. 1059 patvirtintų Mokesčių mokėtojų registro nuostatų 9 punkte nustatytą teisinį reguliavimą, susijusį su duomenų apie struktūrinį padalinį pateikimu. Teismo vertinimu, nebuvo ginčo, kad Bendrovė nepateikė nustatytos formos FR0791A, nenurodė informacijos apie veiklos vykdymą adresu (duomenys neskelbtini). Teismas nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad mokesčių administratoriui kilo pareiga įtraukti šiuos duomenis į Mokesčių mokėtojų registrą, o aplinkybė, kad teisės aktai nenustatė atsakomybės už aptariamų duomenų nepateikimą, teismo vertinimu, nepaneigė pareiškėjo pareigos Taisyklių 5 punkte nustatyta tvarka pateikti nustatytos formos dokumentą, pasikeitus struktūrinių padalinių duomenims. Teismas pripažino, kad mokesčių administratorius gali savo iniciatyva pakeisti Taisyklių 5.1–5.6 papunkčiuose nurodytus duomenis, tačiau šiuo atveju atsakovui tokia pareiga nekilo, kadangi patikrinimo metu buvo nustatyta, jog Bendrovė Bute Nr. 1 veiklos nevykdė.

41. Pažymėjęs, kad Nekilnojamojo turto registre Namo dalies pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis yra nurodyta gyvenamoji, teismas analizavo byloje esančius įrodymus: Namo statybą leidžiantį dokumentą (jame nurodyta, kad sklype adresu (duomenys neskelbtini), leidžiama statyti dviejų butų gyvenamą namą), Vilniaus AVMI 2014 m. balandžio 10 d. Operatyvaus patikrinimo pažymoje Nr. (4.65)-FR1042-4440 užfiksuotą informaciją (nurodoma, kad nenustatyta, jog objektas jau būtų eksploatuojamas, vizualiai įvertinus, objekte įrengta šildymo įranga, viena krosnelė, viena vonia, viena dušo kabina, 2 pakabinami WC, baldai – dvigulė lova, 2 sofos be fotelių, stalas su kėdėmis; kt.; vizitavimo metu užfiksuota informacija sutampa su Bendrovės apskaitos 12502 sąskaitoje „Įsigijimo savikaina – turtas (duomenys neskelbtini)“ apskaitytu ilgalaikiu turtu, kurio nusidėvėjimas skaičiuotas 2014–2017 metais; šioje sąskaitoje yra apskaitytas turtas: krosnelė, stalas (ąžuolas, beicas), vonia Prelude 1800x800, dušo kabina, sofos, durys, dujinis katilas.

42. Teismas apžvelgė Komisijos sprendime išdėstytą teisinį reguliavimą, nustatantį pareigą asmeniui (statinių naudotojui) statinį naudoti pagal paskirtį ir išimtis iš šios taisyklės. Įvertinęs pareiškėjo vykdomą veiklą (nespecializuota didmeninė prekyba (kodas pagal EVRK 469000)), teismas pažymėjo, kad ji nepatenka į teisės aktais nustatytą sąrašą veiklų, kurias galima vykdyti gyvenamosios paskirties statinyje. Teismas taip pat analizavo ginčo nekilnojamojo turo draudimo sąlygas ir pažymėjo, kad jis buvo apdraustas kaip gyvenamasis būstas. Buvo taip pat nustatyta, kad Bendrovės Administracinių patalpų, kurios registruotos kaip įmonės biuras ir kuriame dirbo Bendrovės darbuotojai, draudimo dokumentuose nurodyta draudimo vietoje vykdoma veikla (susijusi su apdraudžiamu turtu) yra įstaigos, biuras, administracinis pastatas ar patalpos. Teismo vertinimu, tai reiškė, kad pareiškėjas, drausdamas įmonės turtą, suvokė ir žinojo apie pareigą tiksliai nurodyti duomenis apie turto naudojimo paskirtį. Todėl teismas pareiškėjos skundo argumentus dėl subjektyvaus draudimo sąlygų suvokimo laikė gynybine pozicija, nepatvirtinančia, jog Namo dalis buvo naudojama Bendrovės veikloje.

43. Dėl skundo argumentų, kad atsakovo tikrintojai apžiūrėjo ne Bendrovės Butą Nr. 1, o Bendrovės direktorės Butą Nr. 2 ir 2017 m. pažyma negalima vadovautis, teismas nurodė, kad iš minėtos pažymos matyti, kad 2017 m. lapkričio 27 d. 14 val. buvo atliktas Bendrovei priklausančio nekilnojamojo turto objekto adresu (duomenys neskelbtini), vizitavimas; apžiūros metu nustatyta, kad objektas yra eksploatuojamas; duris atidarė objekto patalpose gyvenanti K. L.; objekte buvo jos ir jos šeimos asmeninių daiktų; K. L. nurodė, kad pagal susitarimą su p. L. nuo 2017 m. rugsėjo mėn. laikinai apsigyveno Bendrovei priklausančioje dalyje. Be to, minėtoje 2017 m. pažymoje taip pat buvo nurodyta, kad buvo apžiūrėtas objektas (duomenys neskelbtini) gatvėje pažymėtas vienu numeriu „(duomenys neskelbtini)“; prie namo vartų buvo bendra pašto dėžutė ir lentelė su užrašu „(duomenys neskelbtini)“. Iškabos, kad patalpose yra įsikūrusi UAB „L.“, nei ant vartų, nei ant pašto dėžutės, nei ant pastato, nei ant durų nebuvo; prie durų nebuvo atskirai pažymėti butų numeriai; gyvenamo namo butų durys buvo užrakintos.

44. Teismas išsamiai aptarė K. L.2017 m. lapkričio 27 d. teiktus paaiškinimus, pažymėjo, kad minėtas asmuo iš esmės tas pačias aplinkybes nurodė ir apklaustas teisme, t. y. ji artimai bendravo su kaimynais L. ir V., žinojo, jog jų turima namo dalis (naudojama kaip jų ofisas) yra tuščia, paprašė pagyventi pas juos (prižiūrint namus, kol jie išvykę iš Lietuvos); jos žiniomis kitoje namo pusėje gyvena L. su šeima; ši namo dalis iki jiems įsikeliant buvo visiškai nenaudojama. Įvertinęs šiuos duomenis, teismas darė išvadą, 2017 m. lapkričio 27 d. buvo atliktas Bendrovei priklausančios Namo dalies (t. y. Buto Nr. 1) patikrinimas, kurio metu jokia Bendrovės veikla šiose patalpose nenustatyta.

45. Teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai neatsižvelgė į V. S., kaip su Bendrove susijusio asmens, 2020 m. birželio 30 d. paaiškinimą, kad Bute Nr. 1 buvo įrengta jo darbo vieta, atsižvelgiant į atliekamų darbo funkcijų specifiką, kadangi šis asmuo anksčiau vykusio (2018 m., kovo 2 d.) operatyvaus patikrinimo metu dėl darbo Bendrovėje teikti paaiškinimą raštu atsisakė, o 2020 m. birželio 30 d. paaiškinimą pateikė susipažinęs su Patikrinimo aktu.

46. Dėl skundo argumentų, kad ir 2018 m. kovo 2 d. vykusio operatyvaus patikrinimo duomenys yra niekiniai ir nesusiję su ginču (juose nėra nurodyta, keik ir kokių darbo vietų buvo rasta Administracinėse patalpose, ar rasta direktorės darbo vieta), teismas, įvertinęs šio operatyvaus patikrinimo metu užfiksuotus duomenis, VMI atstovės teismui pateiktus paaiškinimus, nurodė, kad 2018 m. kovo 2 d. apžiūros metu Administracinėse patalpose buvo rasta Bendrovės pašto dėžutė, iškaba su Bendrovės rekvizitais, 2 darbuotojai, be to, nurodyta, kad patikrinimo metu įsitikinta, kad Bendrovės ofisas yra (duomenys neskelbtini), o ne (duomenys neskelbtini). Tai, kad Administracinėse patalpose nebuvo rasta Bendrovės direktorės darbo vieta, teismo vertinimu, nepatvirtino pareiškėjo skundo teiginių, kad ji buvo kitu adresu, t. y.: (duomenys neskelbtini). Atsižvelgdamas į įrodymų visumą, teismas kritiškai vertino teisme liudytoja apklaustos G. K. parodymus, kad Bendrovės direktorės darbo vieta buvo (duomenys neskelbtini) ir kad V. S. 2018 m. kovo 2 d. biuro patalpose buvo, nes atvyko papietauti pas tose pačiose patalpose dirbantį sūnų.

47. Teismas taip pat analizavo duomenis apie Administracinių patalpų plotą, 2014–2017 metais dirbusių asmenų Bendrovėje skaičių, kuris svyravo nuo 3 iki 5 darbuotojų, įskaitant ir direktorę, pagal buhalterinės apskaitos dokumentus nustatytus duomenis, susijusius su elektros energijos suvartojimu ir išlaidomis Administracinėse patalpose bei Namo dalyje, kurioje, Bendrovės teigimu, buvo direktorės darbo vieta, šios išlaidos buvo dvigubai didesnės nei Administracinėse patalpose, nors Bendrovės direktorė dirbo tik kelias valandas per dieną, be to, ji didžiąją tikrinto laikotarpio dalį buvo išvykusi.

48. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, pagal vidinį savo įsitikinimą įvertinęs aukščiau aptartų įrodymų visetą, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius pagrindė savo išvadas, kad Bendrovės Namo dalis nebuvo naudojama ekonominei veiklai, t. y. įvykdė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą, o pareiškėjas šios išvados nenuginčijo objektyviais įrodymais. Teismo vertinimu, VMI, atlikdama Bendrovei nuosavybės teise priklausiusios Namo dalies naudojimo Bendrovės veikloje tyrimą, rėmėsi duomenimis ir informacijos šaltiniais, kurie yra pakankami išvadai dėl šio nekilnojamojo turto nenaudojimo nustatyti. Byloje esanti įrodymų visuma patvirtino, kad Bendrovės Namo dalis yra gyvenamosios paskirties, įsigytas kaip investicija, drausdama šį turtą Bendrovė nurodė, kad draudžiamame būste komercinė veikla nevykdoma, būstas nuolat gyvenamas, gyvenamosios paskirties Namo dalyje negalima veikla, kurią Bendrovė faktiškai vykdė – nespecializuota didmeninė prekyba. Teismo vertinimu, 2017 m. pažymos, K. L. 2017 m. lapkričio 27 d. paaiškinimo turinys patvirtino, kad vizitavimo metu Namo dalyje (duomenys neskelbtini) nebuvo nustatyta jokių duomenų apie jame įsikūrusią Bendrovę. Namo nenaudojimą veikloje pagrindė ir tai, kad Bendrovės vadovė daug laiko būna komandiruotėse (taigi, ne Namo dalyje), Bendrovė šios veiklos vykdymo vietos, kaip struktūrinio padalinio, mokesčių administratoriui nedeklaravo.

49. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju neįrodė, kad Bute Nr. 1 buvo įrengtos Bendrovės direktorės ir technikos direktoriaus darbo vietos ir kad tokių darbo vietų įrengimas buvo būtinas dėl Bendrovės veiklos specifikos. Įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus apie Bendrovės vykdomos veiklos specifiką, esmines direktorės darbo ir vadovavimo funkcijas, teismas nenustatė, jokių išskirtinių aplinkybių, kad tokio pobūdžio veiklai buvo būtinos atskiros patalpos, juo labiau, kad Bendrovė turėjo 66 kv. m ploto Administracines patalpas, kuriose dirbo 3–5 asmenys. Teismas pastebėjo, kad Bendrovės parduodamų prekių pagrindiniai tiekėjai yra Danijos, Lenkijos, Nyderlandų kompanijos, pirkėjai – Lietuvos, Rusijos, Ukrainos kompanijos, o tarp Lietuvos ir šių šalių yra vienos valandos laiko skirtumas, tai yra kompanijos, kuriose darbuotojams yra nustatytos darbo valandos, be to, telekomunikacijų įrenginiais galima bendrauti bet kurioje vietoje, kurioje yra įrengtas ryšys. Todėl pareiškėjo teiginiai, kad darbas vyko ir ne darbo valandomis, nagrinėjamu atveju nebuvo reikšmingi ir nepagrindė Bendrovės veiklos Namo dalyje.

50. Teismo vertinimu, Bendrovės argumentai, kad apskaitoje buvo apskaitytas materialusis turtas – baldai, buvę Bute Nr. 1, taip pat nepagrindė išvados, kad šiose patalpose faktiškai vyko ekonominė veikla, realaus baldų panaudojimo darbo vietų įrengimui nebuvo nustatyta. Teismas pritarė Komisijos išvadai, kad Bendrovės direktorės darbo funkcijai atlikti nebuvo reikalinga 216,73 kv. m. Namo dalies ploto, dėl to nebuvo objektyvaus pagrindo ir tokioms didelėms elektros energijos, dujų ir kitoms šiam objektui išlaikyti reikalingoms išlaidoms bei jame esantiems baldams ir kitam turtui įsigyti. Teismo vertinimu, šios aplinkybės leido pagrįstai abejoti pareiškėjo deklaruojama veikla Namo dalyje, kadangi išlaidos nekilnojamam turtui išlaikyti buvo neracionalios ir neproporcingos, vertinant Bendrovės siekį gauti kuo didesnį pelną.

51. Teismas apibendrino, kad Bendrovei nepateikus jokių dokumentų, patvirtinančių gyvenamojo namo panaudojimą PVM apmokestinamoje veikloje, patikrinimo metu pagrįstai padaryta išvada, kad ji nepagrįstai atskaitė ilgalaikio turto pirkimo PVM ir į leidžiamus atskaitymus įtraukė šio turto nusidėvėjimo sąnaudas.

52. Vertindamas skundo argumentus, kad Bendrovės patirtos išlaidos už maitinimo paslaugas nepagrįstai apskaitytos kaip reprezentacinės sąnaudos, teismas vadovavosi Pelno mokesčio įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi, 17 straipsniu, apžvelgė administracinių teismų praktiką, suformuotą, aiškinant minėtas nuostatas, pažymėjo, kad reprezentacinių sąnaudų sąvoka pateikta PMĮ 22 straipsnio 2 dalyje. Teismas taip pat pažymėjo, kad PMĮ 11 straipsnio 4 dalyje nustatyti reikalavimai dokumentams, kuriais gali būti grindžiamos sąnaudomis pripažįstamos išlaidos.

53. Įvertinęs Bendrovei pateiktą UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2015 m. rugpjūčio 3 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą už maitinimo tiekimą, pagal kurią išlaidas Bendrovė apskaitė kaip reprezentacines sąnaudas, pareiškėjo paaiškinimus (vaišino Bendrovės verslo partnerius, pakviestus į Bendrovės darbuotojos vestuves, kas yra įprasta praktika), teismas pritarė atsakovo išvadai, kad šios išlaidos nesusijusios su Bendrovės veikla, o susijusios su asmenine darbuotojos švente.

54. Dėl pareiškėjo argumentų, kad sąskaitose, išrašytose už maitinimą, konditeriją, ūkinės operacijos esmę pagrindžiančių duomenų pakanka, todėl laisvos formos vadovo aktas ar įrašas nebūtinas, teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų bei duomenų, iš kurių būtų galima objektyviai nustatyti patirtų išlaidų pagrindą. Pagal pateiktus įrodymus nebuvo aišku, kokie konkretūs Bendrovės verslo partneriai, kokie konkretūs fiziniai asmenys ir kokie naudingi Bendrovei verslo ryšiai buvo užmegzti ar pagerinti jau esami. Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė jokiomis formomis patvirtintos ar motyvuotos informacijos, pagal kurią galėtų būti nustatyti renginyje dalyvavę asmenys, be to, bylos duomenimis Bendrovės darbuotoja, kurios asmeninėje šventėje buvo patirtos minėtoje PVM sąskaitoje faktūroje nurodytos išlaidos, yra Bendrovės direktorės dukra.

55. Taigi teismo vertinimu, pareiškėjui nepateikus jokių savo teiginius pagrindžiančių įrodymų dėl Bendrovės darbuotojos asmeninėje šventėje dalyvavusių asmenų ir pareiškėjos verslo plėtros tikslo kviečiant verslo parnerius į tokį renginį (šventę), nebuvo pagrindo teigti, kad tokia veikla priskirtina bendrovės reprezentacinei veiklai. Buvo konstatuota, kad Bendrovės patirtos išlaidos pagrįstai laikomos susijusios su asmenine darbuotojos švente ir laikomos šios darbuotojos pajamomis natūra, kurios yra GPM objektas, pelno mokesčio tikslais negalėjo būti priskirtos Bendrovės reprezentacinėms sąnaudoms, o pagal PVMĮ laikytinos prekių suvartojimu Bendrovės privatiems poreikiams tenkinti.

56. Atsižvelgęs į išdėstytą, teismas darė išvadą, kad atsakovas, vadovaudamasis GPMĮ 6 straipsnio 1 dalimi, 8, 9, 22, 23 straipsniais, PVMĮ 58 straipsnio 1 dalimi, 66 straipsnio 2 dalimi, 67 straipsnio 2, 3 ir 5 dalimis, 5 straipsnio 1, 2 dalimis, PMĮ 31 straipsnio 1 dalies 13 punktu, 5 straipsnio 1 dalimi, pagrįstai apskaičiavo Bendrovei mokėtinus mokesčius. Teismas pažymėjo, kad Bendrovė neginčijo apskaičiuotų mokesčių dydžio, jų aritmetinio apskaičiavimo, ir konstatavo, jog naikinti skundžiamų Panevėžio AVMI ir VMI sprendimų pareiškėjo skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Teismas nenustatė teisinio ir faktinio pagrindo naikinti ir Komisijos sprendimą.

57. Konstatavęs, kad pareiškėjo skundas atmetamas, t. y. teismo sprendimas nepalankus pareiškėjui, teismas nurodė, kad jis neįgijo į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir tokio prašymo netenkino.

III. 58. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikinti Komisijos, VMI ir Panevėžio AVMI sprendimus.

59. Pareiškėjo įsitikinimu, teismo sprendimas pagrįstas išimtinai prielaidomis ir išvestine nuomone, nesant jokių tiesioginių įrodymų, jog Butas Nr. 1 nebuvo naudotas Bendrovės veikloje. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad mokesčių administratorius tinkamai vykdė įstatyme nustatytą pareigą leistinais, teisėtais, su mokestiniu ginču susijusiais tiesioginiais įrodymais pagrįsti priimtą sprendimą.

60. Vadovaudamasis MAĮ 67 straipsniu ir teismų praktika, suformuota aiškinant šias nuostatas, ABTĮ 56 straipsniu, pareiškėjas pažymi, kad sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Pareiškėjas teigia, kad teismas neišnagrinėjo visų faktinių aplinkybių, netinkamai jas vertino ir padarė bylos faktų bei teisingumo kriterijų neatitinkančias išvadas.

61. Dėl teismo ir VMI padarytų išvadų, kuriomis remiantis buvo pripažinta, kad Namo dalis nebuvo naudojama Bendrovės ekonominėje veikloje, pareiškėjas tvirtina, kad skunde teismui dėl jų pateikė paaiškinimus, t. y. kad 2017 m. lapkričio 27 d. operatyvaus patikrinimo metu buvo apžiūrėtas ne Bendrovės, o kito asmens turtas, atsakovo tikrintojų Butas Nr. 1 nebuvo apžiūrėtas, 2018 m. pažymoje pateikti bendro pobūdžio teiginiai, kad Administracinėse patalpose yra darbo vietos, nedetalizuojant, kurių darbuotojų jos yra, nepagrįstai konstatuota, kad šiose patalpose vienam darbuotojui tenkantis plotas yra per didelis.

62. Pareiškėjo įsitikinimu, teismas iškeltų reikšmingų klausimų nevertino ir dėl jų nepasisakė, išimtinai patikrindamas tik VMI išvardintus faktus, neva pagrindžiančius, kad Butas Nr. 1 nebuvo naudojamas Bendrovės ekonominėje veikloje, ir kurie, Bendrovės nuomone, neturi jokio sąsajumo sprendžiant dėl fakto buvimo.

63. Pareiškėjas primena, kad Namas yra dvibutis, Butas Nr. 1 priklausė Bendrovei, o Butas Nr. 2 – Bendrovės vadovei. Ji dviejuose butuose tuo pat metu negyveno, šių aplinkybių teismas nevertino ir dėl jų nepasisakė. Teismas VMI padarytas išvadas priskyrė įrodymams, pagrindžiantiems, kad Bendrovė Namo dalies savo veikloje nenaudojo, taip dalį įrodymų išskirdamas.

64. Pareiškėjo įsitikinimu, nepagrįsta teismo išvada, kad jei Namas gyvenamosios paskirties, jame negalima vykdyti Bendrovės vykdomos ekonominės veiklos. Tokie teiginiai nepagrindžia, kad faktiškai Bute Nr. 1 jokia veikla vykdoma nebuvo. Namo priskyrimas konkrečiai paskirčiai iš esmės skirtas apibūdinti statinio naudojimo tikslą, kai statinys atitinka saugos ir jame atliekamos veiklos (technologinio proceso) privalomuosius reikalavimus, nustatytus normatyviniuose statinio saugos ir paskirties dokumentuose (Statybos įstatymo 2 str. 59 p.).

65. Pareiškėjas pakartoja, kad Ergo Insurance SE Namo draudimo sutarties turinys yra reikšmingas ne mokesčius skaičiuojančiai institucijai, o pačiai Bendrovei dėl draudiminių įvykių ar pan. Mokesčių administratorius neturi teisės reikalauti, kad Bendrovė vienokiu ar kitokiu draudimu apdraustų savo veiklą. Bendrovė neginčijo faktinės aplinkybės, kad Ergo Insurance SE Lietuvos filialo išduotame draudimo polise yra nurodyta sąlyga, jog Name nėra vykdoma komercinė veikla, tačiau ši draudimo sąlyga buvo suvokta kaip draudimas vykdyti fizinius (kontaktinius) pardavimus. Net ir tuo atveju, jei Bendrovė draudimo kompanijai buvo pateikusi neteisingą informaciją apie Namo naudojimą komercinėje veikloje, tai nepaneigia paties fakto, kad tokia veikla buvo vykdoma. Taigi ir VMI ir teismo išvados, padarytos remiantis draudimo poliso duomenimis, išvestinės ir nepagrįstos, pati draudimo sutartis neturi jokio ryšio su mokestinio ginčo dalyku o kartu ir įrodomosios vertės.

66. Dėl aplinkybių, kodėl prie Namo nebuvo išviešinta informacija apie Bendrovės veiklą Name, pareiškėjas nurodo, kad dar VMI buvo paaiškinęs, kad Bute Nr. 1 buvo Bendrovės vadovės darbo vieta, pakartoja argumentus, susijusius su Bendrovės veiklos pobūdžiu ir organizavimu, taip pat kad šis adresas nebuvo nurodytas tretiesiems asmenims, t. y. Butas Nr. 1 buvo naudojamas išimtinai Bendrovės vadovės darbo funkcijoms vykdyti – nuotoliniam bendravimui su klientais telekomunikacijų įrenginiais, todėl nebuvo jokio poreikio vadovės darbo vietą viešinti. Bendrovės administracinė veikla, kiek tai susiję su oficialiu bendravimu su valstybės institucijomis buvo organizuota taip, kad visa korespondencija, skirta Bendrovei, buvo gaunama būtent fizinės buveinės adresu (duomenys neskelbtini). Galiojantys teisės aktai (Civilinio kodekso 2.49 str.) taip pat numato ir atskiria registruotos fizinės bendrovės buveinės adresą ir nuolatinio valdymo organo buvimo vietos adresą. Taigi Bendrovės vadovė dirbo patalpose, buvusiose adresu (duomenys neskelbtini), t. y. šiuo adresu buvo organizuojama Bendrovės ekonominė veikla. Tuo tarpu administracinė Bendrovės veikla buvo organizuota fizinės buveinės adresu (duomenys neskelbtini).

67. Pareiškėjo vertinimu, Bendrovė, atskirai (papildomai) nenurodydama nuolatinio bendrovės valdymo organo darbo vietos tretiesiems asmenims, aiškiai išreiškė poziciją dėl jos fizinės buveinės laikymo Bendrovės juridiniu adresu, kuris negali būti keičiamas nuolatinio bendrovės valdymo organui pasirinkus veiklos vykdymo ir buvimo vietą kitu adresu. Atitinkamai faktas, kad Bendrovės vadovė veiklą vykdė ne fizinėje juridinio asmens buveinėje, nepaneigia fakto, kad tokia vadovo veiklos vykdymo vieta, nenaudojama įmonės veikloje.

68. Pareiškėjas pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, susijusius su konstatuotais Taisyklių pažeidimais, taip pat su mokesčių administratoriaus teise savo iniciatyva pakeisti Bendrovės duomenis Mokesčių mokėtojų registre. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad, vadovaujantis Taisyklių ir MAĮ nuostatomis, nustačius, kad patalpose adresu (duomenys neskelbtini), buvo vykdoma administracinė veikla, t. y. kad šiose patalpose savo darbo funkcijas vykdė Bendrovės direktorė, mokesčių administratoriui kilo pareiga savo iniciatyva įtraukti šiuos duomenis į Mokesčių mokėtojų registrą. Nei Taisyklės, nei MAĮ nenumato mokesčių mokėtojui jokių sankcijų dėl formos dėl papildomos veiklos vykdymo vietos nedeklaravimo. Neištyrus reikšmingų įrodymų (t. y. tai, kad mokesčių administratoriaus tikrintojai 2017 m. lapkričio 27 d. Bendrovės Bute Nr. 1 nebuvo apsilankę), nelaikytina pagrįsta teismo išvada, kad Bendrovė šiame Name veiklos nevykdė. Aplinkybė, kad Bendrovė Taisyklių nustatyta tvarka neįregistravo veiklos adresu (duomenys neskelbtini), nepaneigia Bendrovės nurodyto fakto, kad Name buvo įkurta ir Bendrovės vadovės, ir technikos direktoriaus V. S. darbo vieta.

69. Bendrovė nesutinka su teismo išvada, kad Bendrovės atstovų paaiškinimai apie ketinimą Namą (jo dalį) parduoti ateityje patvirtina, kad šis nekilnojamasis turtas nebuvo naudojamas Bendrovės veikloje. Pareiškėjo teigimu, Bendrovės turto valdymas (naudoti jį veikloje ar ne) negali būti apibrėžiamas pagal numanomą turto panaudojimo ateityje perspektyvą. Be to, vadovaujantis teisės aktais, dėl ilgalaikio turto pardavimo sprendžia Bendrovės akcininkai, o ne Bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkanti įmonė (buhalteris). Jokių akcininkų sprendimų apie priimtus sprendimus Namo dalį parduoti niekuomet VMI pateikta nebuvo. Taigi teismo nustatytas Bendrovės ketinimas ateityje Namo dalį parduoti visiškai nėra pagrįstas leidžiamais įrodymais ir šiuo pagrindu padarytos išvados nepagrįstos. Be to, Butas Nr. 1 buvo įtrauktas į ilgalaikio Bendrovės turto registrą, o ne buvo apskaitytas kaip turtas, skirtas perparduoti. Toks turto apskaitymas veikiau suponuoja išvadą, kad Bendrovė Namo dalimi naudojosi veikloje, o ne saugojo jį būsimam pardavimui.

70. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad po to, kai Butas Nr. 1 buvo parduotas, Bendrovės direktorė liko gyventi Bute Nr. 1, t. y. niekur nepersikraustė. Šios reikšmingos aplinkybės buvo visą laiką nurodomos, tačiau niekuomet nevertinamos. Šios aplinkybės svarbios vertinant liudytoja apklaustos K. L. 2017 m. lapkričio 27 d. duotų paaiškinimų klaidingumą, kuriuos teismas vertino kaip patikimus. Teismas, tirdamas K. L. paaiškinimo turinį nurodo, kad esą K. L. 2017 m. lapkričio 27 d. paaiškinime nurodė, kad artimai bendravo su kaimynais L. ir V., žinojo, kad jų turima namo dalis (naudojama kaip jų ofisas) yra tuščia, paprašė gyventi pas juos (prižiūrint namus, kol jie išvykę iš Lietuvos). Teismas rėmėsi taip pat K. L. žodžiais apie tai, kad, jos žiniomis, kitoje namo pusėje gyvena L. su šeima; ši namo dalis iki jiems įsikeliant buvo visiškai nenaudojama. Vertinamas K. L. paaiškinimus Teismas padarė išvadą apie tai, kad jokia Bendrovės veikla šiose patalpose nenustatyta, tačiau šio asmens paaiškinimai iš esmės neištirti ir vertintini kritiškai.

71. Pareiškėjas akcentuoja, kad 2017 m. pažymoje yra pripažinta, kad susipažinus su Namo, esančio (duomenys neskelbtini), planu, buvo lankytasi L. L. asmeninės nuosavybės teise priklausančioje namo dalyje, taigi, K. L. paaiškinimas apie tai, kad L. L. gyvena (duomenys neskelbtini), t. y. Bute Nr. 1, yra objektyviai neteisinga. Bendrovės įsitikinimu, K. L. niekada nesilankė kitoje namo, esančio (duomenys neskelbtini) dalyje, t. y. Bute Nr. 1, todėl jos žodžiai apie tai, kad ten neva gyveno L. su šeima yra tik spėjimas, kuris nebuvo niekaip patikrintas. Be to, K. L. paaiškinimas apie tai, kad ji bendravo su kaimynais L. ir V., neleidžia daryti išvados apie tai, kad V. gyveno Namo dalyje. Priešingai, šio asmens buvimas Bute Nr. 1 tik patvirtina Bendrovės poziciją apie tai, kad šio asmens darbo vieta ir buvo Namo dalyje, apie ką žinojo net L. L.

72. Pareiškėjas taip pat kritikuoja teismo išvadas, kad Bendrovės vadovės komandiruočių trukmė neva patvirtinta, kad Namo dalis nebuvo naudojama Bendrovės ekonominėje veikloje. Liko neatsakytas pagrindinis klausimas – kur buvo direktorės L. L. darbo vieta. Pareiškėjas detalizuoja, kiek dienų Bendrovės vadovė praleido komandiruotėse, ir pažymi, kad teismas netyrė, kurioje darbo vietoje vadovė dirbo likusį darbo laiką (apie 200 darbo dienų). Taigi teismas neturėjo pagrindo ignoruoti Bendrovės pozicijos apie L. L. darbo vietos buvimą Namo dalyje argumento.

73. Dėl 2018 m. pažymoje užfiksuotų duomenų, pareiškėjas nurodo, jog minėtoje pažymoje nėra konkretizuojama, kiek patikrinimo metu įrengtų darbo vietų buvo užfiksuota, kokių įmonės darbuotojų darbo vietos apžiūrėtos, ar buvo nustatyta Bendrovės vadovės darbo vieta. Jokiuose atsakovo dokumentuose nėra užfiksuota, kad Namo dalyje nebuvo įrengtos darbo vietos, skirtos Bendrovės vadovės darbo funkcijų vykdymui (kas yra nulemta objektyvios aplinkybės, nes atsakovas net nesistengė apsilankyti Namo dalyje, o apžiūrėjo visiškai svetimą turtą, nesusijusį su šiuo mokestiniu ginču). Taigi, 2018 m. pažyma neįrodo, kad Bendrovės vadovės darbo vieta buvo adresu Administracinėse patalpose ((duomenys neskelbtini)), o įrodymų, jog Bute Nr. 1 jos nebuvo – taip pat nėra. Šių reikšmingų argumentų, kurie buvo nurodyti teismui teikiant skundą, teismas visiškai nevertino.

74. Bendrovė buvo nurodžiusi, kad 2018 m. kovo 2 d. vykusio operatyvaus patikrinimo dieną Bendrovėje dirbo 7 darbuotojai. Įvertinus tai, kad 2018 m. pažymoje fiksuotas tik dviejų darbuotojų buvimas Administracinėse patalpose, pareiškėjui neaišku, ar buvo nustatyta kitų 5 darbuotojų buvimo vieta bei jų darbo vietų buvimo vieta, t. y. nebuvo imtasi priemonių nustatyti visų darbuotojų darbo vietų. Minėto patikrinimo metu nenustatyta Bendrovės direktorės darbo vieta Administracinėse patalpose, kuri objektyviai turėjo būti. Šių reikšmingų duomenų teismas netyrė. Bendrovė nurodo, kad 2018 m. pažymoje galbūt yra tyčia nutylėtos aplinkybės apie nustatytų darbo vietų skaičių, nes operatyvaus patikrinimo dieną Administracinėse patalpose buvo įrengtos tik dvi darbo vietos, kas objektyviai įrodo, kad dalies darbuotojų darbo vieta buvo kitose patalpose. Tačiau tokios atsakovui nenaudingos faktinės aplinkybės yra nutylėtos, o teismas šių reikšmingų klausimų taip pat nevertino.

75. Bendrovės nuomone, įvertinus tai, kad 2018 m. kovo 2 d. operatyvaus patikrinimo metu buvo nustatyta tik dviejų darbuotojų buvimo patalpose faktas, patalpose nebuvo rastos visiems darbuotojams skirtos ir įrengtos darbo vietos, patalpose nebuvo rasta ir nustatyta Bendrovės vadovės darbo vieta, objektyviai patvirtina Bendrovės poziciją apie tai, kad Bendrovės veikla buvo organizuojama ne tik jos buveinės vietoje, bet ir Name, kur taip pat įrengtos darbo vietos. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad didesnis Namo dalyje suvartotos elektros energijos kiekis būtent ir įrodo, kad Butas Nr. 1, o ne Administracinės patalpos, buvo naudojamas intensyvioje Bendrovės ekonominėje veikloje, o priešingos atsakovo ir teismo išvados nelogiškos. Atsakovo ir teismo atliktas elektros energijos suvartojimo palyginimas, neatsižvelgiant į objekto plotą, įrangą ir pan., yra ydingas.

76. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad dėl veiklos specifikos Bute Nr. 1 direktorei dirbti poreikio neva nebuvo. Teismas iš esmės sumenkino (supaprastino) Bendrovės ir jos vadovės veiklą iki veiklos organizavimo tik telefoniniais pokalbiais ar bendravimo internetu. Atsakovui patikrinimui buvo pateikti visi Bendrovės dokumentai, sutartys, iš kurių akivaizdu, kad Bendrovės įsipareigojimus apėmė ir projektų rengimas, parduodamų dalių montavimo brėžinių rengimas, tad šių veiksmų atlikimui objektyviai buvo būtinos atitinkamos sąlygos, kurių buvimo poreikio nei VMI, nei teismas nevertino. Pareiškėjas pakartoja skundo pirmosios instancijos teismui argumentus, susijusius su Bendrovės veiklos ir vadovės darbo specifika, poreikiu nuolat bendrauti su įvairiose valstybės (laiko juostose) veikiančiais partneriais ir klientais.

77. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad tikrindamas Bendrovės veiklą bei spręsdamas dėl Bendrovės veiklos specifikos mokesčių administratorius privalėjo būti atidus ir rūpestingas, todėl privalėjo pasidomėti, kur laikomi Bendrovės darbo dokumentai, kurių Administracinėse patalpose nebuvo. Neįtikima, kad Bendrovė, savo veikloje savo pajėgomis rengdama techninius brėžinius, kurių pagrindu surinkdama parduoti įrenginius kaip vientisą sistemą, savo patalpose neturėtų nei vieno savo veiklą pagrindžiančio dokumento, tačiau nei VMI, nei teismas šių aplinkybių nevertino, nors tai yra esminiai įrodymai, patvirtinantys jos vykdytą veiklą Namo dalyje.

78. Bendrovės poziciją apie tai, kad Bendrovės vadovės darbo funkcijų vykdymas nebuvo susijęs su fizine Bendrovės buveine (Administracinėmis patalpomis), įrodo ir kita faktinė aplinkybė – direktorė nuo 2020 sausio mėn. yra išvykusi į Ispanijos Karalystę, iš kur toliau vadovauja įmonei ir organizuoja jos veiklą, t. y. Bendrovės veikla nenutrūko, priešingai – buvo sudarytas ne vienas pelningas sandoris.

79. Pareiškėjas apibendrina, kad teismas nurodytas aplinkybes ignoravo, jų netyrė, o tik apsiribojo teiginiu, kad Bendrovė neva nepateikė įrodymų, pagrindžiančių Bendrovės poreikį biurą įsirengti Namo dalyje. Pareiškėjui nėra aišku, kokių duomenų pagrindu teismas padarė išvadą apie pas Bendrovės partnerius dirbančių asmenų darbo laiką.

80. Dėl reprezentacinių išlaidų vertinimo pareiškėjas, pakartodamas pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, pabrėžia, kad klausimas dėl išlaidų priskyrimo reprezentacinėms kilo dėl vienintelės sąskaitos faktūros, išrašytos 72,77 Eur sumai UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuria buvo nusipirkti 20 sumuštinių Bendrovės svečiams pavaišinti. Šiuo atveju, reikalavimas dėl to pateikti visų vestuvėse dalyvavusių asmenų sąrašą taip, kad visus svečius būtų galima identifikuoti, yra visiškai perteklinis ir neproporcingas. Dokumentai, patvirtinantys reprezentacines išlaidas, buvo aiškūs, nes buhalterines apskaitos paslaugas teikiančios įmonės net neprašė pateikti laisvos formos aktų dėl to. Atsižvelgiant į išlaidų dydį, kitas aplinkybes, laikytina, kad vadovo įrašo nebuvimas ant kvitų negali būti priežastimi konstatuoti tokių išlaidų neatitikimą reprezentacinių išlaidų sąvokai.

81. Nesutikdamas su teismo išvada, kad pareiškėjas nepateikė dalyvavusių asmenų sąrašo, todėl aptariamos išlaidos laikytinos vienos iš darbuotojų pajamomis natūra (kadangi susijusios su jos asmenine švente), pareiškėjas nurodo, kad Bendrovė yra maža įmonė, darbuotojų santykis su Bendrovei naudingų sprendimų priėmimu glaudžiai susijęs ir su asmeniniu darbuotojų gyvenimu, projektai su partneriais yra ilgalaikiai, reikalaujantys pasitikėjimo vienas kitu, todėl partnerių dalyvavimas asmeninėse šventėse yra dažna ir Bendrovės vykdomos reprezentacinės veiklos, ir užsienio partnerių praktika. Bendrovė, apmokėdama už vaišes, patiektas darbuotojo asmeninėje šventėje, iš esmės elgėsi sąžiningai ir darbuotojo atžvilgiu, kurio privatus gyvenimas buvo pasitelktas Bendrovės vertybėms reprezentuoti, ir savo atžvilgiu – padengė išlaidas, kurias patirti sprendimą priėmė pati. Todėl teismo argumentai apie tai, kad šiuo atveju būtina laikytis formos reikalavimų ir kaupti vaišes (20 sumuštinių) gavusių partnerių asmeninius duomenis su tikslu juos identifikuoti, iš esmės prieštarautų tokių asmenų privačioms teisėms, asmens duomenų apsaugą reguliuojantiems teisės aktams, būtų neproporcingas ir perteklinis. Tačiau teismas sprendime nevertino, todėl nepagrįstai nusprendė, kad išlaidos, dėl kurių pateikti paaiškinimai ir kurie realiai sutampa su įvykusiomis faktinėmis aplinkybėmis, nėra priskirtinos reprezentacinėms išlaidoms.

82. Pareiškėjas įsitikinęs, kad pirmosios instancijos teismas savarankiškai netyrė reikšmingų įrodymų ir taip neįvykdė pareigos pagrįsti savo sprendimą, t. y. kad VMI atstovai nesilankė Bute Nr. 1, dalis Administracinių patalpų buvo perduota laikinai naudotis kitai įmonei, neanalizavo, Bendrovės veiklos ir darbo su partneriais (užsakovais) specifikos, nesiekta nustatyti, kur Bendrovės vadovės darbo vieta (ši faktinė aplinkybė yra reikšminga, nes yra tiesiogiai susijusi su Bendrovės veiklos vykdymu Namo dalyje, ir negali būti priskirta mažareikšmei ir netirtinai.

83. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra išsamus, motyvuotas ir pagrįstas, todėl jo naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 84. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Panevėžio AVMI 2020 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo Nr. (42.59)FR0682-353 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo, VMI 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimą Nr. 69-105 „Dėl UAB „L.“ (į. k. (duomenys neskelbtini)) 2020-08-27 skundo“ ir Komisijos 2021 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. S-3(7-202/2020) teisėtumo ir pagrįstumo.

85. Ginčijamais sprendimais pareiškėjui buvo apskaičiuoti ir nurodyti sumokėti mokesčiai – 35 527,66 Eur PVM, 15 301,75 PM, 13 Eur GPM ir su jais susijusios sumos. Minėtais sprendimais pareiškėjui mokestinės prievolės apskaičiuotos mokesčių administratoriui nustačius, kad pareiškėjas sumažino pelno mokesčio bazę į leidžiamus atskaitymus įtraukdamas nenaudojamo veikloje Buto Nr. 1 nusidėvėjimą, turto išlaikymo išlaidas (komunalinius patarnavimus), su pareiškėjo veikla nesusijusių prekių bei paslaugų pirkimo išlaidas. Taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėjas prekes ir paslaugas naudojo konkrečių asmenų privačių poreikių tenkinimui, veikloje nenaudojo Buto Nr. 1, atskaitė turto išlaikymo paslaugų pirkimo PVM, atskaitė su veikla nesusijusių prekių ir paslaugų pirkimo PVM, reprezentacinėm sąnaudom nepagrįstai priskyrė patirtas maitinimo išlaidas.

86. Pareiškėjas, mokestinį ginčą sprendžiant VMI, Komisijoje ir pirmosios instancijos teisme, teiktuose procesiniuose dokumentuose iš esmės įrodinėjo, kad jam tikrintu laikotarpiu priklausęs nekilnojamasis turtas (t. y. Butas Nr. 1) buvo naudojamas Bendrovės veikloje, kadangi ten buvo vadovės ir technikos direktoriaus darbo vietos, ką patvirtina Bendrovės, jos darbuotojų pateikti paaiškinimai, taip pat ir operatyvaus patikrinimo metu neištirtos ir nenustatytos reikšmingos aplinkybės. Pareiškėjas taip pat įrodinėjo, kad pagrįstai reprezentacinėms sąnaudoms priskyrė patirtas išlaidas už suteiktas maitinimo paslaugas, kadangi iš išrašytų apskaitos dokumentų ūkinė operacija aiški, taigi nėra jokio poreikio surašyti laisvos formos aktus dėl reprezentacinių išlaidų ar tai patvirtinti vadovo įrašu.

87. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė – įvertinęs bylos duomenis, pareiškėjo, liudytojais apklaustų asmenų paaiškinimus, teismas sprendė, kad Bendrovė savo veikloje Namo dalies (Buto Nr. 1) nenaudojo, o pateikti paaiškinimai nesudaro pagrindo priešingoms išvadoms. Teismo vertinimu, pareiškėjas taip pat nepagrindė savo teiginių, kad patirtos išlaidos už maitinimo paslaugas buvo skirtos Bendrovei reprezentuoti.

88. Apeliaciniame skunde pareiškėjas tvirtina, kad teismas netyrė reikšmingų bylai įrodymų, o ištirtus vertino netinkamai, nemotyvavo savo sprendimo. Pareiškėjas laikos pozicijos, kad mokesčių administratorius neįvykdė pareigos pagrįsti paskaičiuotas mokesčių sumas, t. y. pagal MAĮ 67 straipsnio reikalavimus neįrodė, kad Bendrovė savo veikloje nenaudojo Buto Nr. 1, operatyvaus patikrinimo metu šio objekto net neapžiūrėjo, o savo išvadas grindė išimtinai jokio sąsajumo su Namo dalies naudojimu neturinčiais įrodymais. Dėl reprezentacinių sąnaudų apeliantas nurodo, kad apskaitos dokumentai yra aiškūs (juose aiškiai nurodyta ūkinė operacija), todėl, atsižvelgiant į šioms sąnaudoms priskirtas sumas, reikalavimas pateikti papildomus duomenis, kokių asmenų naudai šios išlaidos patirtos, ar papildomus vadovo įrašus, laisvos formos aktus yra perteklinis ir neproporcingas.

89. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

90. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme nėra pakartotinis jos nagrinėjimas, tai jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

91. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra ginčo, kad Namo dalis (Butas Nr. 1) Bendrovės nuosavybės teise Nekilnojamojo turto registre įregistruotas 2014 m. sausio 30 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą pagrindu, kita šio namo dalis buvo įregistruota Bendrovės vadovės vardu, kad Bendrovės vadovės įsakymu jis perduotas eksploatuoti Bendrovės veikloje nuo 2014 m. kovo 31 d. (turto paskirtis – naudojimas įmonės reikmėms), Bendrovės Namo dalis buhalterinėje apskaitoje buvo apskaityta kaip ilgalaikis turtas, Butas Nr. 1 2018 m. balandžio 20 d. buvo parduotas Bendrovės vadovei ir akcininkei L. L.. Byloje taip pat nėra ginčo dėl aritmetinio mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo.

92. Nagrinėjamoje byloje įrodinėjimo dalykas yra fakto, ar Butas Nr. 1 buvo naudojamas Bendrovės veikloje, nustatymas PVM atskaitos tikslu (PVMĮ 58 str. 1 d.), taip pat, ar šio turto eksploatavimo išlaidos priskirtinos leidžiamiems apkaitymams (PMĮ 17 str. 1 d., 31 str. 13 p.). Pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai išdėstė ir apžvelgė mokestinio ginčo faktines aplinkybes ir taikytiną teisinį reguliavimą, todėl teisėjų kolegija šiame procesiniame sprendime jų nekartoja.

93. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad jis iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų įvertinimu. Dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, kad nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-95/2012). Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, gi vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

94. MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal šias MAĮ nuostatas įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Pirmiausia būtent mokesčių administratorius turi pateikti pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą ir teisingumą. Tik nustačius, kad mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, o mokesčių mokėtojas neįvykdė pareigos nuginčyti mokesčių administratoriaus surinktus įrodymus, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1527/2010, 2012 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1601/2012, 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-982-438/2017, 2019 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-514-968/2019, 2019 m. birželio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1007-556/2019).

95. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 5 dalis nustato, kad įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti nurodytiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų. Aiškindamas šią proceso teisės normą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog, nagrinėjant mokestinius ginčus teisme, bendrosios įrodinėjimo taisyklės, numatytos ABTĮ 56 straipsnio 5 dalyje, taikytinos atsižvelgiant ir į MAĮ 67 straipsnio nuostatas. Sistemiškai aiškinant ABTĮ 56 straipsnio 5 dalies ir MAĮ 67 straipsnio nuostatas, administracinėse bylose dėl mokestinių ginčų įrodinėjimo pareiga tenka ne tik mokesčių administratoriui, bet ir mokesčių mokėtojui. Mokesčių mokėtojas, siekdamas paneigti mokesčių administratoriaus mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumą bei pagrįstumą, privalo ne tik nurodyti savo abejones dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumo bei pagrįstumo, bet ir pateikti tokias abejones pagrindžiančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-606-442/2016).

96. Iš bylos duomenų matyti, kad mokesčių administratorius savo išvadą, kad Butas Nr. 1 tikrintu laikotarpiu nebuvo naudojamas Bendrovės veikloje, iš esmės grindė tuo, kad statybą leidžiančiame dokumente, vėliau – ir Nekilnojamojo turto registre nurodyta Namo naudojimo paskirtis – gyvenamoji, kad Namas yra gyvenamasis, nurodyta ir šio nekilnojamojo turto draudimo dokumentacijoje. Bylos duomenys patvirtina ir dėl šios aplinkybės ginčo nėra, kad Bendrovė turi Administracines patalpas, kurios nurodomos kaip Bendrovės buveinė oficialiuose registruose, šiuo adresu gaunama korespondencija, Administracinėse patalpose įrengtos darbo vietos, dalimi patalpų naudojasi kita įmonė, Bendrovė mokesčių administratoriaus neinformavo apie kitą veiklos vykdymo vietą, apžiūros metu prie Namo jokios informacijos apie Bendrovės veiklą nenurodyta. Mokesčių administratorius taip pat vertino, kad Buto Nr. 1 patiriamos elektros sąnaudos buvo didesnės nei Administracinėse patalpose, dar 2014 metais vykusio Bendrovės patikrinimo metu buvo nustatyta, kad visas Namas įrenginėjamas kaip gyvenamasis, be to, Bendrovės atstovo paaiškinimuose nurodyta, kad Bendrovė siekia Namo dalį parduoti.

97. Teisėjų kolegijos vertinimu, mokesčių administratorius surinko pakankamai įrodymų iš oficialių šaltinių bei Bendrovės sudarytų dokumentų, kurie pagrindžia, kad Bendrovė ginčo Namo dalies savo ūkinėje-komercinėje veikloje nenaudojo, o ūkinė veiklą vykdė Administracinėse patalpose. Savo ruožtu Bendrovei kilo pareiga pagrįsti, kad ginčo nekilnojamasis turtas buvo naudojamas jos veikloje ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

98. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas ginčydamas byloje esančius įrodymus, kurių pagrindu Komisija ir pirmosios instancijos teismas darė išvadą dėl Buto Nr. 1 nenaudojimo Bendrovės veikloje, vertina kiekvieną jų atskirai. Teismo vertinimu, sprendžiant, ar Butas Nr. 1 buvo naudojamas Bendrovės veikloje, vertintina įrodymų visuma.

99. Siekdamas pagrįsti poziciją, kad Bute Nr. 1 buvo Bendrovės direktorės darbo vieta (teigiama, kad ji neturėjo darbo vietos Administracinėse patalpose) ir technikos direktoriaus darbo vieta, kurioje dėl darbo specifikos buvo įrengtas didelis stalas, skirtas didelės apimties projektų ir kitos techninės dokumentacijos apžiūrai bei analizei, kompiuterinė technika ir įranga, specialus apšvietimas, apeliantas akcentuoja, kad mokesčių administratoriaus tikrintojai net neapžiūrėjo Buto Nr. 1, todėl 2017 m. pažymoje nurodytais duomenimis negalima vadovautis. Šiuo aspektu sutiktina, kad 2017 m. lapkričio 27 d. vykusio patikrinimo metu tiesiogiai nebuvo apžiūrėta Bendrovės Namo dalis, tai pripažinta ir mokesčių administratoriaus 2018 m. balandžio 9 d. operatyvaus patikrinimo pažymoje Nr. (7.1) FR1042-1692. Tačiau visų reikšmingų aplinkybių kontekste šis faktas nelaikytinas esminiu, kadangi ir pati Bendrovė mokesčių administratoriui nei patikrinimo metu, nei po Patikrinimo akto surašymo nepateikė jokių įrodymų, kurie tiesiogiai patvirtintų apie nurodomų įmonės vadovės ir technikos direktoriaus darbo vietų įrengimą. Minėti asmenys teiktuose paaiškinimuose (ir mokesčių administratoriui, ir pirmosios instancijos teismui) akcentavo apie būtinybę dirbti ramioje, aplinkoje, atskirai įrengtose patalpose, pritaikytose jų darbo specifikai, kadangi jų veikla intensyvi, trunka ne tik darbo valandomis ir pan., taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, jie turėjo galimybę mokesčių administratoriui ir ginčą nagrinėjusioms institucijoms pagrįsti, kad ir šiose patalpose buvo vykdoma Bendrovės komercinė veikla, t. y. atliekamos minėtų asmenų darbo funkcijos (sandorių sudarymas, derybos, susitikimai; kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo atstovų teisė teikti paaiškinimus, patikrinimo metu ir teisme nebuvo varžoma.

100. Teisėjų kolegija kritiškai vertina apelianto argumentus, kad buvo neatidžiai patikrintos Administracinės patalpos, jose nerasta nei Bendrovės vadovės, nei technikos direktoriaus darbo vieta, nesiaiškinta, kur šie asmenys ir kiti darbuotojai dirba, ir tai turėtų patvirtinti Bendrovės veiklos vykdymą ir Namo dalyje. Kaip jau buvo konstatuota, pareiškėjui iš esmės žinant 2017 ir 2018 metais atliktų operatyvaus patikrinimo veiksmų tikslą (t. y. ar Bendrovės namo dalis naudojama PVM apmokestinamoje veikloje ir uždirbant pajamas), kilo pareiga pagrįsti, kad Bendrovės vadovė ir technikos direktorius savo darbo funkcijas atliko būtent Bendrovės Namo dalyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pakanka ir mokesčių administratoriaus surinktos informacijos, ir pačios Bendrovės dokumentų ir buhalterinės apskaitos duomenų (užpajamuoto ilgalaikio turto, įgyjamų paslaugų pobūdžio) iš esmės pagrindžiančių, kad Namo dalis buvo naudojama privačioms reikmėms.

101. Nagrinėjamu atveju pagrįstai mokesčių administratorius ir pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į V. S. ir kitų liudytojais teisme apklaustų asmenų paaiškinimus, kadangi jie teikti jau iš esmės žinant mokestinio patikrinimo rezultatus ir pareiškėjo poziciją dėl Namo dalies naudojimo Bendrovės veikloje vertinimo.

102. Kaip deklaratyvūs atmestini pareiškėjo argumentai, susiję su Bendrovės direktorės darbo pobūdžiu ir laiku, vykimu į komandiruotes, suvartojamos elektros energijos sąnaudų dydžiu, kadangi, teisėjų kolegijos vertinimu, jie yra išvestiniai ir pernelyg nutolę nuo esminio įrodinėjimo dalyko nagrinėjamoje byloje.

103. Teisėjų kolegija nenustatė faktinio ir teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl reprezentacinėmis sąnaudomis priskirtų Bendrovės patirtų išlaidų už įsiteiktas maitinimo paslaugas vertinimo. Sutiktina, kad priskirtų reprezentacinėms išlaidų suma nėra pernelyg didelė ar neproporcinga, atsižvelgiant į tai, kad Bendrovės veikla pelninga, tačiau tai savaime nepaneigia pareiškėjo pareigos pagrįsti, kad šios išlaidos, perkant iš įvairių tiekėjų maitinimo (konditerijos) paslaugas, yra skirtos būtent reprezentacijai, kaip tai apibrėžiama PMĮ 22 straipsnio 2 dalyje, ir buvo patirtos konkrečių asmenų naudai. Pareiškėjas nuosekliai tvirtino apie įprastą Bendrovės praktiką kviesti verslo partnerius dalyvauti asmeninėse šventėse, vaišinti derybų metu potencialių klientų atstovus, tačiau patikrinimo metu mokesčių administratoriui nepateikė jokių objektyviais laikytinų duomenų, pagrindžiančių, kad minėtos išlaidos patirtos ir skirtos naujiems verslo ryšiams, t. y. nesusiję su aplinkybėmis (pvz., išlaidos skiriamos darbuotojams, akcininkams, kontroliuojamiems vienetams; kt.), kurioms esant tokio pobūdžio išlaidas PMĮ nuostatos draudžia įtraukti į ribojamų dydžių leidžiamus atskaitymus.

104. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 29 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Uždarosios akcinės bendrovės „L.“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius