2025-01-15 Nr. AB-1088-3-62-3-01821-2024-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1177-492/2025

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01821-2024-4

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Jolantos Malijauskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. A. (N. A.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Hoptransa“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas N. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. 24S202383, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Migracijos departamentas skundžiamu Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760314838, galiojantį iki 2025 m. gruodžio 6 d. (toliau – ir Leidimas), nes duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat su pareiškėju nesudaryta darbo sutartis. Pareiškėjas teigė, kad leidimas laikinai gyventi išduotas Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Hoptransa“ (toliau – ir Bendrovė), naudodamasi elektroninėmis migracijos paslaugomis (MIGRIS), 2024 m. birželio 7 d. pranešimu Nr. 2406-PRNŠ-1362 (toliau – ir Pranešimas) nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją. Pareiškėjas paaiškino, kad jis iš savo gimtinės – Tadžikistano – atvyko į Lietuvos Respubliką siekdamas įsidarbinti Bendrovėje. Šiuo tikslu pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. 2308-LLG-7710 (toliau – ir Prašymas), kuriame nurodė ketinantis Bendrovėje dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju.

4. Pareiškėjas nurodė, kad, siekdamas patvirtinti savo kompetencijas, jis kreipėsi į viešąją įstaigą (toliau – ir VšĮ) „Vairuotojų kvalifikacinio rengimo centras“, kurioje nuotoliniu būdu išklausė teorinio mokymo kursą. Pareiškėjas 2024 m. gegužės 20 d. asmeninėmis lėšomis UAB „Transwork“ vairuotojų praktinio rengimo instruktoriui sumokėjo 950 Eur už vairuotojų rengimo mokymus. VšĮ 2024 m. gegužės 22 d. pareiškėjui išdavė pažymėjimą dėl įgytų kompetencijų – pratęsta vairuotojo pradinė profesinė kvalifikacija vežti krovinius komerciniais tikslais.

5. Pareiškėjas teigė, kad jam, prieš įdarbinimą Bendrovėje, buvo privaloma Bendrovės aikštelėje atlikti praktinį važiavimą. Pareiškėjas neišlaikė vairavimo egzamino ir apie šią aplinkybę iš karto informavo Bendrovę. Bendrovė nesiekė jokio kompromiso dėl galimo vairuotojo egzamino perlaikymo bei nurodė, kad jis ieškotų kitos darbo vietos. Be to, Bendrovė tariamai teigė, kad naujo darbo paieškoms pareiškėjas turi apie 1–2 mėnesius ir jokių problemų dėl jo buvimo Lietuvoje nekils. Tvirtino, kad negali nurodyti tikslios vairavimo egzamino datos, tačiau vairavimo egzaminas buvo laikomas Bendrovės buveinės aikštelėje laikotarpiu nuo 2024 m. gegužės 21 d. iki 2024 m. gegužės 27 d. Pareiškėjo vertinimu, nurodytos faktinės aplinkybės paneigia Bendrovės Pranešime nurodytą jo atsisakymą darbintis.

6. Pareiškėjas paaiškino, kad neišlaikius vairavimo egzamino Bendrovėje, jis nedelsdamas pradėjo ieškoti naujos darbo vietos ir sudarė susitarimą su UAB Megos grupė „Statyba“ (toliau – ir Bendrovė 2) bei pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. 2405-LLG-9434, kuriame nurodė, jog ketina dirbti Bendrovėje 2 plytų mūrininko pareigose. Bendrovė 2 Migracijos departamentui 2024 m. gegužės 29 d. pateikė tarpininkavimo raštą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo/keitimo Nr. 20240529-102989. Bendrovė Pranešimą Migracijos departamentui pateikė tik 2024 m. birželio 7 d. Bendrovės (ne)veikimas susijęs su tuo, kad būtent 2024 m. birželio 7 d. pareiškėjas kreipėsi dėl EU 95 kodo pažymėjimo išdavimo, kurį jis gavo savo lėšomis. Pažymėjimas buvo išduotas tik pareiškėjui primygtinai prašant bei sumokėjus papildomai 30 Eur.

7. Pareiškėjo nuomone, Bendrovė netinkamai vykdė savo pareigą pranešti apie pasikeitusią užsieniečio padėtį per 7 dienas bei nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją. Tuo tarpu Migracijos departamentas tik formaliai paklausė, kodėl pareiškėjas neįsidarbino Bendrovėje, visiškai nesiaiškino, kada pareiškėjas faktiškai atvykęs į Lietuvos Respubliką, neatsižvelgė į tai, kada leidimas buvo atsiimtas, ir priėmė nepagrįstą ir neteisėtą Sprendimą. Migracijos departamentas neatsižvelgė ir į tai, kad pareiškėjas paklausimo pateikimo metu jau buvo pateikęs naują prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, kadangi iš esmės pasikeitė situacija (darbdavys). Pareiškėjas nurodė, kad nors Leidimas išduotas 2023 m. gruodžio 1 d., o jam įteiktas 2024 m. sausio 3 d., tačiau jis į Lietuvos Respubliką atvyko tik 2024 m. gegužės 17 d.

8. Pareiškėjo vertinimu, skundžiamas Sprendimas prieštarauja teisėtų lūkesčių, teisingumo ir proporcingumo principams, o leidimo laikinai gyventi panaikinimas yra neproporcingas. Pareiškėjas nuo pat atvykimo į Lietuvos Respubliką deda dideles pastangas, investuoja asmenines lėšas tam, kad galėtų būti laikomas tinkamu ir pilnaverčiu darbuotoju bei gyventoju Lietuvoje. Be kita ko, pareiškėjas nėra praleidęs Įstatyme įtvirtintų terminų bei įpareigojimų, pasikeitus aplinkybėms dėl įdarbinimo, vos per keletą dienų susirasdavo naują darbą, dėjo visas pastangas, laikėsi įstatymų bei kitų teisės aktų, siekdamas įsitvirtinti Lietuvoje ir Lietuvos darbo rinkoje.

9. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

10. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, ketindamas dirbti Bendrovėje tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, 2023 m. rugpjūčio 23 d. Migracijos departamentui pateikė Prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kaip užsienietis, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. 760314838, galiojantį nuo 2023 m. gruodžio 6 d. iki 2025 m. gruodžio 6 d., kuris asmeniui įteiktas 2024 m. sausio 3 d.

11. Migracijos departamento duomenimis, Bendrovė darbo sutarties su asmeniu nesudarė (2024 m. birželio 7 d. gautas Bendrovės Pranešimas, kad asmuo neįdarbintas, buvo atvykęs, bet kandidatas atsisakė darbintis). Jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse minėtas asmuo šiuo metu nedirba.

12. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti naują leidimą laikinai gyventi, ketindamas dirbti Bendrovėje 2, tačiau 2024 m. rugsėjo 11 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 24S206443 nutraukti prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą.

13. Atsakovas pažymėjo, kad ginčijamą Sprendimą priėmė nustatęs, jog pareiškėjas nesudarė darbo sutarties su Bendrove, asmuo Bendrovėje nedirba ir negauna darbo užmokesčio ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų.

14. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas skunde neneigia, jog Bendrovė su juo nesudarė sutarties, taigi dėl bylos esminių faktinių aplinkybių ginčo nėra. Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas, nesudarydamas darbo sutarties su Bendrove, neinformavo Migracijos departamento apie pasikeitusias aplinkybes.

15. Atsakovo vertinimu, ginčijamas Sprendimas priimtas remiantis Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

II. 16. Regionų administracinis teismas 2024 m. lapkričio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

17. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, kuris yra Tadžikistano Respublikos pilietis, ketindamas dirbti Lietuvoje veikiančioje įmonėje UAB „Hoptransa“ – tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju – Migracijos departamentui 2023 m. rugpjūčio 23 d. pateikė Prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). Prašyme be kitų aplinkybių, pareiškėjas taip pat pateikė informaciją, jog jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus 1 386 Eur dydžio darbo užmokestis, dirbant Bendrovėje.

18. Prašymui pagrįsti Bendrovė Migracijos departamentui pateikė tarpininkavimo raštą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo / keitimo Nr. 20230818-154581 (toliau – ir Tarpininkavimo raštas), kuriame nurodė, kad pareiškėjas dirbs Bendrovėje tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju ir patvirtino, jog jam bus mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos ir 1 386 Eur dydžio mėnesinis darbo užmokestis. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2023 m. gruodžio 6 d. pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760314838, galiojantį iki 2025 m. gruodžio 6 d.

19. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas darbo sutarties su Bendrove nesudarė ir jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse Sprendimo priėmimo metu nedirbo. Atitinkama informacija atsispindi ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) informacinėje sistemoje. Bendrovė 2024 m. birželio 7 d. Migracijos departamentui pateikė Pranešimą apie pasikeitusius pareiškėjo duomenis Nr. 2406-PRNŠ-1362, kuriame nurodė, jog pareiškėjas neįdarbintas, nes, atvykęs į Bendrovę, atsisakė darbintis.

20. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas skundžiamu Sprendimu panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu (nustačius, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka tikrovės), 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu (nustačius, kad asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje) bei 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu (nustačius, jog darbo sutartis su pareiškėjui nesudaryta). Migracijos departamentas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, tai, kad pareiškėjas su Bendrove darbo sutarties nesudarė, konstatavo, jog egzistuoja imperatyvūs pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindai.

21. Teismas rėmėsi ginčui aktualių Įstatymo 26 straipsnio1 dalies 3 punkto, 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 44 straipsnio 1 dalies, 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktų, 62 straipsnio 4 dalies, Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatomis.

22. Teismas pažymėjo, kad vien formalus Įstatymo 44 straipsnyje nustatytų sąlygų egzistavimas savaime nereiškia, jog užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba, kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui.

23. Teismas nurodė, kad pareiškėjui teko pareiga laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. Migracijos departamentui teikiamą Prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrįsti tikrovę atitinkančiais duomenimis bei atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas 2023 gruodžio 6 d. leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760314838. Pažymėjo, kad Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte, 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus pareiškėjas turėjo atitikti ne tik Prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, t. y. iki 2025 m. gruodžio 6 d. Išimtys Įstatyme, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nėra numatytos.

24. Teismas akcentavo, kad iš ginčui aktualios Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies formuluotės matyti, jog darbo tikslu suteikiamo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje paskirtis yra tikslinė – užsieniečiui suteikiamas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tol, kol jis ketina dirbti ir dirba. Taigi tokiu atveju vertinamasis elementas yra tai, ar iš pareiškėjo pateiktų duomenų Migracijos departamentui galima daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas siekė gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tam, jog galėtų dirbti Prašyme nurodytoje Bendrovėje ir, ar joje leidimo laikinai gyventi galiojimo metu dirbo. Vertinimo dalyką sudaro, pirmiausia, atitikimas formaliesiems reikalavimams, t. y. nustatytų dokumentų ir informacijos pateikimu, o tuomet yra vertinamas pateiktos informacijos turinys – nurodomų ketinimų realumas ir autentiškumas. Pareiga įrodyti ketinimų dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą realumą ir autentiškumą tenka pareiškėjui. Įrodinėjimo priemonės nėra griežtai apibrėžtos, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjas gali pats pasirinkti, kokiu būdu įrodyti šių ketinimų realumą ir autentiškumą.

25. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog Tarpininkavimo rašte Bendrovė įsipareigojo įdarbinti pareiškėją ir mokėti jam 1 386 Eur dydžio mėnesinį darbo užmokestį, todėl šiomis sąlygomis Migracijos departamentas 2023 m. gruodžio 6 d. pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (darbo tikslu), tačiau darbo sutartis tarp Bendrovės ir pareiškėjo nebuvo sudaryta. Sodros informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje laikotarpiu, t. y., nuo 2023 m. gruodžio 6 d., niekur nedirbo. Teismas vertino, kad byloje surinktų duomenų visuma patvirtina, jog Migracijos departamentui išdavus pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje siekiant dirbti Bendrovėje, pareiškėjas šiuo leidimu naudojosi ne norėdamas joje dirbti.

26. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra jokios informacijos, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2023 m. gruodžio 6 d., t. y. po leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760314838 išdavimo, būtų dirbęs Bendrovėje. Darbo sutartis su pareiškėju sudaryta nebuvo, todėl egzistavo imperatyvus Įstatyme nustatytas pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Įstatymo nuostatos numato užsieniečio, turinčio leidimą gyventi, pareigą pranešti Migracijos departamentui apie pasikeitusias aplinkybes, lemiančias šio leidimo išdavimo pagrindą, gauti naują leidimą laikinai gyventi (Įstatymo 40 straipsnio 5 dalis), o pageidaujant pakeisti darbdavį ar darbo funkciją, kai leidimas laikinai gyventi buvo išduotas Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu – pateikti prašymą Migracijos departamentui leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją.

27. Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, atsižvelgęs į teismų formuojamą praktiką, jog būtent pareiškėjui tenka pareiga laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų – atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi darbo tikslu ne tik Prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, nes Įstatyme nėra numatytos išimtys, jog tam tikrą laiką pareiškėjui būtų galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, pareiškėjui nepaneigus, o atsakovui įrodžius, jog ginčo atveju Sprendimo priėmimo metu egzistavo privalomojo pobūdžio Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2, 6 punktų bei 35 straipsnio 1 dalies 2, 5 punktų pagrindai pareiškėjui išduotam leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinti, teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo skundo argumentus, jog Migracijos departamentas Sprendimu neįvertino aplinkybės, kad pareiškėjas Bendrovėje nedirbo ne dėl savo kaltės. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas turėjo veikti teisėtu Įstatyme numatytu būdu – apie pasikeitusią situaciją informuoti Migracijos departamentą ir savo buvimą Lietuvoje, kaip užsienietis, įteisinti pagal Įstatymo reikalavimus, tačiau to nepadarė. Taigi ginčo situaciją lėmė būtent pareiškėjo subjektyvūs veiksmai – pats pareiškėjas buvo pasyvus – nepradėjo dirbti Bendrovėje, realus įsidarbinimo procesas prasidėjo praėjus beveik pusei metų nuo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (vairavimo egzaminas Bendrovės teritorijoje ir paties pareiškėjo teigimu vyko laikotarpiu nuo 2024 m. gegužės 21 d. iki 2024 m. gegužės 27 d.) ir tik tuomet, sulaukęs Bendrovės nesutikimo darbinti pareiškėją, pradėjo aktyviai veikti siekdamas įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje per kitus darbdavius. Šios aplinkybės, teismo vertinimu, patvirtina Migracijos departamento Sprendime konstatuotas aplinkybes, jog Prašymo ir Tarpininkavimo rašto pagrindu darbo sutartis su pareiškėju dėl darbo Bendrovėje nebuvo sudaryta, o duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės.

28. Teismas taip pat pažymėjo, kad Prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjui kaip pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų šaltinį nurodžius Bendrovėje gautiną darbo užmokestį, Migracijos departamentas, atsižvelgęs į tai, jog tarp pareiškėjo ir Bendrovės nesusiklostė darbo santykiai, padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

29. Teismas akcentavo, kad kiekvienas iš nustatytų Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad Migracijos departamentas pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktų bei 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktų pagrindu.

30. Teismas sprendė, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas atitinka VAĮ įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, nustatyti pažeidimai pagrįsti aktualiu teisiniu reglamentavimu), todėl skundžiamą Sprendimą naikinti nėra teisinio pagrindo. Teismas pareiškėjo skundą atmetė.

III. 31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

32. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kadangi jis yra nemotyvuotas ir neteisėtas, priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 6, 10, 56, 91–92 straipsnių bei Įstatymo 35 ir 50 straipsnių nuostatas. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės skunde pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais.

33. Pareiškėjas teigia, kad teismas visiškai neatsižvelgė į tiek į skunde nurodytus, tiek ir teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus, jog nors leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jam išduotas 2023 m. gruodžio 6 d., o atsiimtas 2024 m. sausio 3 d., tačiau į Lietuvos Respubliką jis atvyko tik 2024 m. gegužės 17 d. Todėl nesutinka su teismo argumentais, kad pagal Sodros duomenis, pareiškėjas nuo 2023 m. gruodžio 6 d. niekur nedirbo, kadangi dirbti nuo nurodyto laikotarpio jis negalėjo. Tik atvykęs į Lietuvos Respubliką laikė vairavimo egzaminą bei tvarkė kitus nurodytus formalumus. Teismas turėjo objektyviai įvertinti faktines aplinkybes ir tai, kad leidimo išdavimo data nesietina su asmens atvykimu, darbine veikla. Pareiškėjas teigia, kad tik gavęs leidimą laikinai gyventi, jis turėjo teisę pradėti įsidarbinimo procedūras. Kadangi ketinama užsiimti darbinė veikla buvo susijusi su specialiosios teisės įgijimu, o jis atliko visus reikalingus veiksmus, kad pradėtų dirbti tarptautinių pervežimų vairuotoju, tačiau neišlaikė testo. Taigi teismo sprendime nurodyti argumentai prieštarauja faktiniams bylos duomenims, todėl teismo išvados negali būti vertinamos kaip teisingos ir pagrįstos.

34. Pareiškėjas akcentuoja, kad jis neišlaikė vairavimo egzamino, dėl to atsisakė įsidarbinti Bendrovėje. Be to, nedelsdamas pateikė Migracijos departamentui Tarpininkavimo raštą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo / keitimo.

35. Pareiškėjas pažymi, kad jis yra Tadžikistano Respublikos pilietis, lietuvių kalbos visiškai nemoka. Sužinojęs, kad neišlaikė vairavimo egzamino, pats aktyviais veiksmais ieškojo darbo ir jį radęs, sudarė susitarimą su nauju darbdaviu, pateikė Migracijos departamentui Tarpininkavimo raštą, taigi veikė nedelsdamas ir nepažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų. Akcentuoja, kad nesitikėjo, jog Bendrovė savo (ne)veikimu galėtų netinkamai pateikti dokumentus Migracijos departamentui. Pareiškėjas pirmą kartą atvyko į Lietuvos Respubliką, iki to jokių reikalų su Migracijos departamentu neturėjo, ne viskas jam buvo žinoma. Manydamas, kad veikdamas nedelsiant, elgiasi teisingai, sąžiningai ir laikosi visų taisyklių bei teisės aktų.

36. Pareiškėjo nuomone, teismas visiškai nesigilino į skunde nurodytas aplinkybes arba tai atliko formaliai, neatsižvelgė į pareiškėjo teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus bei nurodytas aplinkybes. Sprendimas yra nemotyvuotas ir neteisėtas, suvaržantis pareiškėjo teises daugiau negu būtina, prieštaraujantis įstatymams, todėl naikintinas.

37. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo prijungti prie bylos papildomus įrodymus, t. y. nuskenuotą pasą, iš kurio matyti pareiškėjo atvykimas ir išvykimas, kada jis kirto sieną.

38. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

39. Atsakovas, pakartodamas pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į skundą nurodytus argumentus, teigia, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia tik savo asmeninį vertinimą ir interpretaciją dėl ginčijamame sprendime bei pirmos instancijos teismo skundžiame sprendime vartotinų žodžių bei sakinių, apie tai, jog jis kreipdamasis leisti pakeisti darbdavį, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Tačiau pareiškėjas nepateikia šias išvadas paneigiančių įrodymų.

40. Atsakovas pažymi, kad vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo pareiškėjas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus ir byloje esančius įrodymus, priėjo prie pagrįstos išvados, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

41. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjui leidimas gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, jog pareiškėjas ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, būdamas Bendrovės darbuotoju. Migracijos departamentas būtent šiuo pagrindu pareiškėjui išdavė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui negaunant įstatyme nustatyto atlyginimo, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas teigia, kad pareiškėjui yra žinomi Įstatyme įtvirtinti išduoto leidimo panaikinimo pagrindai (reikalavimai darbo užmokesčiui), todėl, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ir siekiant ateityje galbūt išvengti neigiamų pasekmių, pareiškėjas galėjo (ir turėjo pareigą) kreiptis į Migracijos departamentą informuojant apie pasikeitusią jo teisinę padėtį.

42. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas kreipdamasis su prašymu leisti pakeisti darbdavį, nurodė, jog jo pragyvenimo lėšos, buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu, bus darbo užmokestis, gaunamas Bendrovėje bei sudarantis 1 386 Eur. Pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA. Atsižvelgus į Sodros informacinės sistemos duomenis, t. y., kad pareiškėjui yra mokamas darbo užmokestis mažesnis nei MMA ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas negauna (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), yra pagrindas konstatuoti, jog jis neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje. Tiek pareiškėjas, tiek Bendrovė, teikdami prašymą dėl leidimo gyventi ir tarpininkavimo raštą, nenurodė, jog pareiškėjas dirbs ne visą darbo laiką. Todėl vertinama, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, ir jis neatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo.

43. Atsakovas pažymi, kad Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs aiškia teismų praktiką, kad užsieniečiui nemokamas tarpininkavimo rašte ir prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytas atlyginimas vertinamas kaip aplinkybė, jog pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (pareiškėjas nurodė, kad vienintelis jo pragyvenimo šaltinis yra darbo užmokestis, pareiškėjo darbo užmokestis neatitiko MMA dydžio). Kadangi pareiškėjas neatitiko imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

44. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas nei pirmosios instancijos teismui, nei su apeliaciniu skundu nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų paneigti Migracijos departamento ginčijamame Sprendime padarytas išvadas, o tik pateikė savo asmeninį vertinimą dėl bylos nagrinėjimo, tačiau tai nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 45. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 4 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

46. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, t. y. tai, kad pareiškėjas UAB „Hoptransa“ nebuvo įdarbintas, vertino, kad Migracijos departamentas pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, nes pareiškėjas neatitiko imperatyvių Įstatymo nustatytų reikalavimų, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

47. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nevertino teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų dėl atvykimo į Lietuvos Respubliką ir kitų aplinkybių, teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir neteisėtas, priimtas pažeidžiant ABTĮ 6, 10, 56, 91–92 straipsnių bei Įstatymo 35 ir 50 straipsnių nuostatas, todėl naikintinas.

48. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

49. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

50. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir (ar) joje gyventi nėra prigimtinė, ši teisė trečiųjų šalių piliečiams nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2024 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1571-1047/2024; kt.).

51. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2476-821/2022; 2024 m. sausio 31 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1141-525/2024; kt.).

52. Teisėjų kolegija nustatė, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, taip pat Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, atsižvelgus į tai, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, taip pat su pareiškėju nebuvo sudaryta darbo sutartis, bei pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. Sprendimas panaikinti leidimą gyventi buvo priimtas esant dviem savarankiškiems pagrindams.

53. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė.

54. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

55. Pasisakydama dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyto pagrindo taikymo, teisėjų kolegija pažymi, kad Leidimas pareiškėjui buvo išduotas tuo pagrindu, jog jis dirbs UAB „Hoptransa“. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas UAB „Hoptransa“ nebuvo įdarbintas (UAB „Hoptransa“ 2024 m. birželio 7 d. pranešimas Nr. 2401-PRNŠ-1362, atvyko, bet atsisakė darbintis), šios aplinkybės pareiškėjas neneigia.

56. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad pareiškėjui neįsidarbinus Bendrovėje, atsirado Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytas pagrindas panaikinti jam išduotą Leidimą. Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai neatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų, jis privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2833-442/2022; 2022 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3925-821/2022; 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1263-525/2024 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentas, Sprendimu vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, pagrįstai panaikino Leidimą. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog jis atsisakė įsidarbinti Bendrovėje, nes neišlaikė vairavimo egzamino, šiuo atveju nėra teisiškai reikšminga ir nesudaro pagrindo naikinti atsakovo Sprendimą, kadangi pareiškėjas fakto, jog nebuvo įdarbintas Bendrovėje, nepaneigė, bei atsakomybė, kad jis atitiktų Įstatymo nustatytas sąlygas Leidimui išduoti, atitenka jam pačiam.

57. Pasisakydama dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyto pagrindo (duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės), teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2438-415/2024, 2024 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2451-789/2024, 2024 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2417-415/2024) Įstatymo nuostatų pateiktais išaiškinimais, daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju atsakovas tinkamai nustatė faktines aplinkybes, sudarančias pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (pareiškėjas gavo Leidimą tuo pagrindu, jog jis dirbs UAB „Hoptransa“, jam bus mokamas 1 386 Eur darbo užmokestis, tačiau pareiškėjas apskritai nepradėjo dirbti UAB „Hoptransa“, negavo darbo užmokesčio), tačiau atsakovas padarė faktinių aplinkybių teisinio kvalifikavimo klaidą, nurodydamas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Vietoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto ginčijamame Sprendime atsakovas privalėjo nurodyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą ir taikyti jame įtvirtintą teisinį reguliavimą. Todėl teisėjų kolegija pakeičia ginčijamame Sprendime nurodytą leidimo pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo teisinį pagrindą iš Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto į Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą.

58. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjas, nedirbdamas Bendrovėje, negavo reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje, taigi atsakovas Sprendime pagrįstai rėmėsi ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu.

59. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, dėl kurių pareiškėjas po Leidimo išdavimo nedirbo pagal sąlygas, dėl kurių buvo išduotas Leidimas, taip pat nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju atsakovas turėjo faktinį ir teisinį pagrindus spręsti, kad pareiškėjas, teikdamas duomenis dėl ketinimo dirbti UAB „Hoptransa“ ir gaunamo uždarbio šioje bendrovėje, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, nes, prašydamas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas nurodė, kad jo vienintelis pragyvenimo lėšų šaltinis yra numatomas darbo užmokestis, gaunamas šioje įmonėje, jis kitų pragyvenimo lėšų šaltinių nenurodė, o iš nurodyto lėšų šaltinio atitinkamų pajamų negavo, visiškai nedirbo. Teismų praktikoje tokia aplinkybė vertinama kaip tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimas siekiant gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1364-629/2024; 2024 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1556-662/2024; 2024 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1621-520/2024; 2024 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1786-575/2024; kt.).

60. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis neįsidarbino Bendrovėje, jog jis surado naują darbą ir kreipėsi su prašymu išduoti naują leidimą laikinai gyventi, tai, kad jis nemoka valstybinės kalbos ir kitos aplinkybės, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo. Be to, pareiškėjas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nenurodė tokio pobūdžio aplinkybių, kurios leistų kitaip įvertinti ginčijamo Sprendimo motyvus, ar duotų pagrindą spręsti, kad atsakovui priimant Sprendimą buvo pažeisti pareiškėjo nurodyti teisėtų lūkesčių, teisingumo ir proporcingumo principai, ar teisės aktų reikalavimai.

61. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pareikštu skundo reikalavimu, įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes (skundo pagrindą), dėl kurių buvo prašoma panaikinti atsakovo Sprendimą, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų.

62. Dėl šioje nutartyje aptartų bylos faktinių ir teisinių aplinkybių teisėjų kolegija nenustatė pagrindo pripažinti, jog Sprendimas, kuriuo buvo panaikintas Leidimas, yra nepagrįstas ir neteisėtas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs pareiškėjo skundą dėl Sprendimo panaikinimo, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, o pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kvestionuojantys Sprendimo išvadas, yra nepagrįsti. Pareiškėjo apeliacinis skundas yra atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo N. A. (N. A.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pakeisti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. rugsėjo 4 d. sprendime Nr. 24S202383 nurodytą leidimo Nr. 760314838 laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindą iš Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto į Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Jolanta Malijauskienė

Virginija Volskienė