2013-10-24 Nr. AB-7000-3-61-3-01457-2010-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A552-1592/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01457-2010-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl pensijos dalies priteisimo, sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1-25) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, VRM, atsakovas) 2010 m. gegužės 10 d. sprendimą Nr. 1D-3678-(2); 2) priteisti iš VRM neišmokėtą valstybinės pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 3) priteisti iš VRM 1 000 Lt (vieno tūkstančio litų) neturtinę žalą; 4) priteisti iš VRM bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad jam nuo 2010 m. sausio mėnesio mokama mažesnė pensija, nei paskirtoji. Pasak pareiškėjo, toks pensijos sumažinimas yra neteisėtas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) nuostatoms, pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių, proporcingumo ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens teisė į nuosavybę. Pasak pareiškėjo, neteisėtas pensijos sumažinimas sukėlė jam sunkius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą, buvo pažeista pareiškėjo garbė ir orumas, dėl sumažinimo taip pat privalėjo riboti šeimos poreikius, todėl patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 1 000 Lt.

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija, taip pat atstovaujanti atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 63–66) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatos, kurių pagrindu buvo perskaičiuota jo valstybinė pensija, galiojo ir nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo minima patirta neturtinė žala nėra pagrįsta įrodomaisiais faktais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie VRM atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 54–55) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjui sumažinta pensija buvo mokama vadovaujantis galiojančiomis įstatymo nuostatomis.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 4 d. sprendimu (b. l. 106−111) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui V. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 17 074,91 Lt (septyniolika tūkstančių septyniasdešimt keturis litus 91 centą) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 1999 m. rugsėjo 6 d. VRM sprendimu (išvada) (b. l. 57) pareiškėjui nuo 1999 m. liepos 18 d. neterminuotai buvo paskirta valstybinė pareigūnų ir karių pensija už tarnybą, kuri nuo 2004 m. gegužės 1 d. sudarė 1 439,60 Lt, tačiau nuo 2010 m. sausio mėnesio pareiškėjui mokama sumažinta pareigūnų ir karių pensija (b. l. 93).

Pareiškėjas 2010 m. balandžio 19 d. prašymu kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą dėl jam taikomo valstybinės pensijos ribojimo (b. l. 60).

Išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, VRM 2010 m. gegužės 10 d. sprendime Nr. 1D-3678-(2) (b. l. 26–27) nurodė, kad VRM išmokėti visos paskirtos pareiškėjui pensijos neturi teisinio pagrindo, nes sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimas nenumatytas. Minėtame sprendime taip pat paaiškinta, kad pareiškėjo pensija buvo sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 2 dalį

2009 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Laikinasis įstatymas, kuris, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Pagal minėto įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jis taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas. Nustatyta, kad pareiškėjui pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą paskirta pensija buvo sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi bei 5 straipsnio 1 dalimi (b. l. 43, 60). Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, perskaičiuojant valstybines pensijas, buvo taikomos iki 2012 m. rugsėjo 1 d.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijai. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas, valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.

Teismas nurodė, kad Sveikatos priežiūros tarnybos prie VRM 2012 m. gruodžio 17 d. pažyma Nr. 11D(P)-6259 (b. l. 93) patvirtina, kad pareiškėjui V. K. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio mėn. imtinai ir nuo 2011 m. balandžio iki 2012 m. rugpjūčio mėn. imtinai buvo perskaičiuota ir mokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatomis, o nuo 2011 m. sausio iki 2011 m. kovo mėn. imtinai – tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas. Laikotarpiu nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugsėjo mėn. pareiškėjui faktiškai iš viso buvo išmokėta 20 607,97 Lt pensijos. Iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie VRM 2012 m. gruodžio 17 d. pažymos Nr. 11D(P)-6259 matyti, kad pareiškėjui paskirtos pensijos dydis, perskaičiuotas pritaikius Konstitucijai neprieštaraujančią Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, minėtu laikotarpiu iš viso turėtų sudaryti 37 682,88 Lt todėl, pareiškėjui V. K. nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio imtinai nepagrįstai neišmokėta valstybinės pensijos dalis sudaro 17 074,91 Lt (37 682,88 Lt – 20 607,97 Lt).

Aiškindamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pozicija, kad, kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau - ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia, susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, konstatavo, kad sprendimas negali būti laikomas įvykdytu, t. y. galutiniu, tol, kol asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ir terminais ginti savo pažeistas teises teisme ir teismas nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl teisinių santykių kvalifikavimo (2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). Į tai atsižvelgdamas teismas pripažino, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d.

Vadovaudamasis LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimu administracinėje byloje dėl teisėjams neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo (2012 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012) padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjui V. K. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl VRM kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimas nustatė tokį teisinį reguliavimą, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis (17 074,91 Lt) pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, įsigaliojo tik jį paskelbus, t. y. 2012 m. rugsėjo 21 d., ginčijamas VRM 2011 m. gegužės 10 d. sprendimas Nr. 1D-3678 buvo grindžiamas teisės aktų nuostatomis, kurios jo priėmimo metu nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo nutarimu, konstatuotina, kad nėra pagrindo pripažinti, jog minėtas VRM sprendimas buvo neteisėtas, todėl skundą dalyje dėl jo panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą.

Dėl 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, apžvelgęs civilinę atsakomybę ir žalos atlyginimą reglamentuojančias Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) nuostatas (6.250 str. 1 d., 6.271 str., 6.246 str., 6.247 str., 6.249 str.) teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė ir nenurodė jokių patvirtinančių įrodymų, kad dėl neteisėto pensijos sumažinimo jis patyrė dvasinį sukrėtimą, depresiją, sunkius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą, todėl nėra pagrindo teigti, kad dėl atsakovo Lietuvos valstybės veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Nenustačius vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. padarytos žalos, nėra pagrindo tenkinti reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų nenagrinėjo, nes pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad už advokato A. M. suteiktas paslaugas 2011 m. lapkričio 6 d. sąskaitoje Nr. V.K.-1/2011 nurodytą sumą pareiškėjas realiai sumokėjo, t. y. byloje nėra pateikta įrodymų apie pareiškėjo realiai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atkreipė dėmesį, kad prašymai raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

III. Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, taip pat atstovaujanti atsakovui Lietuvos valstybei, padavė apeliacinį skundą (b. l. 116–117), kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimą dalyje dėl tenkinto pareiškėjo skundo reikalavimo ir jį atmesti. Netenkinus šio VRM reikalavimo, prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad nurodyto Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas į 2012 m. rugsėjo 21 d., į tai, kad iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo įstatyminis pareiškėjo valstybinės pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo teisinis pagrindas Lietuvos Respublikos Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios 2012 m. birželio 30 d. įstatymu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios, nepagrįstai tenkino iš dalies pareiškėjo skundą ir priteisė jam už atitinkamą laikotarpį neišmokėtos valstybinės pensijos dalį.

Remiasi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, taip pat Konstitucinio Teismo praktika ir pažymi, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Dėl šios priežasties, kadangi nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei Lietuvos Respublikos Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios 2012 m. birželio 30 d. įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, Konstitucinio Tesimo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

Pažymi, kad Lietuvos Respublikos 2013 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atstatymui nėra skirtos, asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas rengiant ir teikiant svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui 2014 metų valstybės biudžeto projektą.

Pareiškėjas V. K. atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 122-134) nurodo, kad su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kai nepagrįstą.

Teigia, kad VRM per trejus metus neparengė neišmokėtų pensijų kompensavimo mechanizmo, tai rodo atsakovo nenorą vykdyti savo įsipareigojimus. Mano, kad vien tik ginčui aktualių įstatymo nuostatų pripažinimas netekusiomis galios tinkamai jo teisės pažeidimo nepašalino – dėl prieštaraujančia Konstitucijai pripažinimo įstatymo nuostatos taikymo susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka jam išmokėta nebuvo. Būtent šį turtinių teisių praradimą pirmosios instancijos teismas pripažino jo teisių pažeidimu, kuris turi būti pašalintas.

Dėl Konstitucinio Teismo nutarimų galiojimo į ateitį nurodo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimo galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Tesimas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. VRM nepateikė jokių duomenų, kad apgynus pareiškėjo teises pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytu būdu būtų iš esmės pažeistos kitos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės ar jų pusiausvyra. Nustatyto pažeidimo nepašalinus būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai ir toliau būtų realiai taikoma teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad siekiant nepakenkti veiksmingai jo teisių apsaugai, įpareigojimas išmokėti nustatytą nepriemoką turi būti įgyvendintas per protingą terminą ir mano, jog atsižvelgiant į tai, kad įpareigojimo vykdymas reikalauja papildomų nedidelių valstybės biudžeto lėšų panaudojimo, priteista nepriemoka išmokėtina nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Taip pat, pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą pateikia argumentus dėl neturtinės žalos priteisimo ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo, mano, kad pasisakydamas šiais klausimais Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris turėtų būti naikintinas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nurodė, kad prisideda Vidaus reikalų ministerijos apeliacinio skundo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui V. K. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies.

Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, 17 074,91 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo.

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos, kurios, be kita ko, buvo taikomos perskaičiuojant pareiškėjo pensijos dydį, prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbių visuomenės ir valstybės interesų tenkinimą, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės pensija būtent dėl to būtų sumažinta didesniu mastu, nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu. Tai taikytina ir valstybinėms pensijoms.

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad pareiškėjui valstybinė pensija buvo perskaičiuota, be kita ko, taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas. Atsakovas, gavęs duomenų, jog pareiškėjas 2010 m. sausio, vasario bei kovo mėnesiais turėjo draudžiamųjų pajamų, taikė Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą pensijos apskaičiavimo formulę ir pareiškėjui mokamą pensiją sumažino. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu ginčui aktualios Laikinojo įstatymo nuostatos iš Lietuvos teisės sistemos buvo pašalintos.

Nepaisant to, konstatuotina, kad vien tik ginčui aktualių įstatymo nuostatų pripažinimas netekusiomis galios nagrinėjamu atveju deramai pareiškėjo teisių pažeidimo pasekmių nepašalina. Pareiškėjui nebuvo išmokėta valstybinės pensijos nepriemoka, susidariusi dėl įstatymo nuostatos, pripažintos prieštaraujančia Konstitucija, taikymo. Negauta priklausančios pensijos nepriemoka laikytina turtiniu praradimu, kuris pripažįstamas pareiškėjo teisių pažeidimu ir teismas privalo jį deramai pašalinti. Priešingu atveju teismas pažeistų Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančius nuosavybės teisės apsaugos imperatyvus, neužtikrintų veiksmingos teisminės gynybos, socialinio teisingumo bei asmens pasitikėjimo teise.

Teisėjų kolegija, nustatydama pareiškėjui suteiktinos teisminės gynybos apimtį, pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju sprendžiama dėl asmens teisių, kurioms pripažįstamas konstitucinių vertybių statusas, gynimo. Šiuo aspektu pažymėtina, jog asmens teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų prisiimtus įsipareigojimus ir mokėtų jam skirtą pensiją, visų pirma, kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio nuostatų. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 52 straipsnyje pavartota formuluotė „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad pensijos ir įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais bei tokio dydžio, kurie nustatyti įstatymuose, o asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų; įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityje laikytis konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principų (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai).

Teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Taigi nuosavybės teisių apsauga suponuoja valstybės pareigą garantuoti šią ir su ja siejamas konstitucines teises, o šių teisių pažeidimo atveju – užtikrinti veiksmingas teisminės gynybos priemones.

Vadovaudamasi nurodytais argumentais teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo pažeistų teisių atkūrimas reiškia visos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimą. Atsižvelgiant į tai, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnis nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios, ginčui aktualus laikotarpis yra nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., per kurį pareiškėjui neišmokėta 17 074,91 Lt suma. Reikia pažymėti, kad pareiškėjo teisių pažeidimas kyla ir neišmokėta valstybinės pensijos dalis iš esmės susidarė dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagal kurią draudžiamųjų pajamų turintiems valstybinių pensijų gavėjams sumažinta valstybinė pensija, taikymo, todėl ši nepriemoka pareiškėjui priteistina.

Atsakovas savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia vieninteliu argumentu, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Dėl Konstitucinio Teismo sprendimų galiojimo yra pasisakęs Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime nurodęs, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis. Pagal minėtą Konstitucijos 110 straipsnį, nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves, esmė.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, jog teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą. Neapsaugojus konstitucinių vertybių, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti valstybei papildomą finansinę naštą, neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą ir atsižvelgus į tai, turėtų būti mažinama pažeistų konstitucinių vertybių apsauga.

Nepašalinus nustatyto pažeidimo aptartu būdu, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Tokia teismo pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010).

Atsižvelgdama į aukščiau nurodytus motyvus teisėjų kolegija atmeta atsakovo apeliacinio skundo argumentus, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki šio nutarimo įsigaliojimo. Pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias materialines teisės normas.

Dėl atsakovo prašymo atidėti pensijos kompensavimą pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnis, kuris pagal analogiją yra taikomas ir administracinių bylų teisenoje (LVAT 2010 m. spalio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-844/2010) numato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Nagrinėjamu atveju atsakovai nepateikė apeliacinės instancijos teismui argumentų, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymas sukels ypatingai neigiamas pasekmes atsakovams, taip pat, kad neatidėjus teismo sprendimo vykdymo, bus pažeisti teisingumo ir protingumo principai bei iš esmės nepaneigta teismo sprendimo efektyvaus vykdymo galimybė. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog neturi objektyvaus ir įrodymais pagrįsto pagrindo išvadai, kad šioje byloje priimto teismo sprendimo įvykdymas sukeltų neproporcingų sunkumų atsakovams, todėl prašymą pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d. atmeta kaip nepagrįstą.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą pateikdamas argumentus dėl neturtinės žalos priteisimo ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo, išreiškia nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad jis nepagrįstas, todėl naikintinas.

Pagal ABTĮ 136 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (ABTĮ 136 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, kuriais jis pagrindė atsisakymą tenkinti dalį pareiškėjo reikalavimų, pažymi, kad su šiais motyvais sutinka, todėl jų nekartoja.

Tenkinti atsakovo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl šis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, taip pat atstovaujančios atsakovui Lietuvos valstybei, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistu.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė