952b7a16-e2e2-48c2-a09a-ae1fde20c299 · Vilniaus apygardos teismas

Civilinė byla Nr                                                                                                           Civilinė byla Nr. 2A-899-516/2011Teisminio proceso Nr. 2-03-3-02845-2010-0Procesinio sprendimo kategorija: 122.2; 122.3; 122.4                                                                                                                           (S)      VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2011 m. birželio 2 d.Vilnius Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Romualdos Janovičienės ir Andžej Maciejevski,sekretoriaujant Vaidai Čistiakovieneidalyvaujant ieškovei D.

R. ieÅ¡kovės atstovei advokatei A.Astrauskieneiatsakovo atstovei G. T. vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovės D. R. ir atsakovo Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovės D. R. ieÅ¡kinį atsakovui Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriatui dėl atleidimo iÅ¡ darbo pripažinimo neteisėtu ir grÄ Å¾inimo į darbÄ bei su darbo santykiais susijusių iÅ¡mokų priteisimo.

Teisėjų kolegija                                                                      n u s t a t ė:                                                                    I.Ginčo esmė ieÅ¡kovė D. R. kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu, praÅ¡ydama pripažinti jos atleidimÄ iÅ¡ darbo neteisėtu ir grÄ Å¾inti jÄ Ä¯ Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato programų vadovės pareigas, priteisti jai iÅ¡ atsakovo darbo užmokesčio skirtumÄ , susidariusį dėl mažesnio darbo užmokesčio ir mažesnių priedų nustatymo per tris metus nuo patikslinto ieÅ¡kinio priėmimo dienos, priteisti jai iÅ¡ atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ nuo 2010-04-02 iki teismo sprendimo įvykdymo, taip pat priteisti jai patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas.

IeÅ¡kovė nurodė, kad dirbdama pas atsakovÄ patyrė diskriminacijÄ dėl amžiaus, nuo 2008 m. rugsėjo mėnesio jai nepagrįstai buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis ir mažesni priedai nei kitiems pas atsakovÄ dirbantiems ir tokias pat pareigas užimantiems asmenims, o nuo to priklausė ir iÅ¡eitinės iÅ¡mokos dydis, kurį teismo praÅ¡o perskaičiuoti. PaaiÅ¡kino, kad iÅ¡ darbo ieÅ¡kovė atleista neteisėtai, restruktÅ«rizacija įstaigoje nebuvo reali, tačiau atlikta tik tam, kad ieÅ¡kovė bÅ«tų atleista iÅ¡ darbo.

Jai įteiktas įspėjimo lapelis neatitinka tokiam dokumentui keliamų reikalavimų, be to, darbdavys nevykdė pareigos ieÅ¡kovei pasiÅ«lyti kitÄ darbÄ .II.Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2010 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu ieÅ¡kovės ieÅ¡kinį patenkino iÅ¡ dalies.Teismas priteisė iÅ¡ atsakovo Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato, ieÅ¡kovei 24025,08 Lt neiÅ¡mokėto darbo užmokesčio, dėl perskaičiuoto vidutinio darbo užmokesčio dydžio susidariusį iÅ¡eitinės kompensacijos skirtumÄ , t. y. 4932,74 Lt, vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laikÄ , skaičiuojant po 52,39 Lt už darbo dienÄ , nuo 2010-04-02 iki teismo sprendimo įvykdymo, taikant penkių dienų darbo savaitės režimÄ ir 1025 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų.Teismas nusprendė nukreipti skubiai vykdyti sprendimo dalyje dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio sumos, t.y. 3757,60 Lt, priteisimo iÅ¡ atsakovo Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato ieÅ¡kovei.Dėl atleidimo iÅ¡ darbo ir grÄ Å¾inimo į darbÄ teismas nustatė, jog nagrinėjamu atveju struktÅ«riniai įmonės pertvarkymai buvo atliekami dėl ekonominių priežasčių – sumažinus įstaigai skirtus asignavimus darbo užmokesčiui įstaigos vadovas priėmė sprendimÄ atlikti struktÅ«rinius pertvarkymus.

StruktÅ«rinius pertvarkymus atsakovas atliko optimizuodamas darbo vietų skaičių, keisdamas darbo organizavimÄ bei peržiÅ«rėdamas pareigybes, o kurdamas naujÄ Ä¯monės struktÅ«rÄ iÅ¡plėtė darbuotojų funkcijas. Po struktÅ«rinių pertvarkymų įstaigoje iÅ¡ buvusių 11,5 etatų liko 7,5 etato. Ä®vertinant įstaigos dydį, tokius struktÅ«rinius pertvarkymus teismas laikė žymiais. Po struktÅ«rinių pertvarkymų įstaigoje iÅ¡ buvusių 6 programų vadovų etatų ir realiai dirbusių 4 programų vadovų liko 3 programų vadovų etatai, o, atleidus ieÅ¡kovę, ir trys realiai Å¡ias pareigas einantys asmenys.

Atsižvelgiant į iÅ¡dėstytÄ , teismas konstatavo, kad darbdavys realiai atliko struktÅ«rinius pertvarkymus, jų bÅ«tinumÄ sÄ lygojo ekonominės priežastys, o pakeitus darbo organizavimÄ ir darbuotojų pareigybių apraÅ¡ymus, įstaigos funkcijoms toliau vykdyti užteko mažesnio darbuotojų skaičiaus, todėl Å¡ie pertvarkymai pripažintini svarbia priežastimi nutraukiant darbo santykius.Teismas pagrįstais laikė atsakovo argumentus apie tai, kad nebuvo galimybės perkelti ieÅ¡kovės į kitas pareigas atsakovo įstaigoje.

Laikotarpiu nuo įspėjimo apie atleidimÄ iki ieÅ¡kovės atleidimo iÅ¡ darbo atsakovo įstaigoje laisvos buvo 0,5 etato Å«kvedžio pareigos. Å ios pareigos ieÅ¡kovei siÅ«lomos negalėjo bÅ«ti dėl jos sugebėjimų ir kvalifikacijos, o taip pat dėl Å¡iai pareigybei keliamų reikalavimų. Å iÄ aplinkybę teismo posėdžio metu pripažino ir pati ieÅ¡kovė. Iki ieÅ¡kovės atleidimo iÅ¡ darbo dienos darbdaviui nebuvo žinoma apie laikinai atsilaisvinsiančias programų vadovo pareigas, vienai iÅ¡ darbuotojų išėjus nėštumo ir gimdymo atostogų, be to, Å¡ios pareigos atsilaisvino praėjus keliems mėnesiams po atsakovės atleidimo iÅ¡ darbo dienos, todėl Å¡ios pareigos ieÅ¡kovei pasiÅ«lytos bÅ«ti negalėjo.Teismas konstatavo, kad apie bÅ«simÄ atleidimÄ ieÅ¡kovė buvo įspėta tinkamai, laikantis DK 130 str. reikalavimų.

IÅ¡ keturių pas atsakovÄ programų vadovų pareigas restruktÅ«rizacijos metu ėjusių darbuotojų tik viena turėjo pirmenybę likti dirbti pagal DK 129 str. 4 d. Abi Å¡alys teismo posėdžio metu pripažino, kad ieÅ¡kovė neturėjo pirmenybės teisės likti dirbti pagal DK 129 str. 4 d., nei pagal 135 str. IÅ¡klausius Å¡alių paaiÅ¡kinimų nustatyta, kad ieÅ¡kovės ir kitų pas atsakovÄ dirbusių programų vadovų kvalifikacija buvo vienoda, esminio ginčo dėl Å¡ios aplinkybės byloje nėra.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad tuo atveju, kai mažinant darbuotojų skaičių, bÅ«ti palikti dirbti tarpusavyje konkuruoja du ar daugiau darbuotojų, kurie neturi įstatyme nustatytos pirmenybės teisės likti darbe ir kurių kvalifikacija yra vienoda, pasirinkti liekančius dirbti darbuotojus yra darbdavio prerogatyva. Nagrinėjamu atveju esant bÅ«tent tokiai situacijai, darbdavio vadovė pasirinko atleisti ieÅ¡kovę.Kadangi darbdaviui dėl pas jį įvykusių pasikeitimų tapo nebereikalingas atitinkamo darbuotojo darbo funkcijų vykdymas ir nebuvo galimybės jos perkelti į kitÄ darbÄ , teismas atleidimÄ DK 129 str. pagrindu pripažintino pagrįstu.

Atsižvelgiant į tai, grÄ Å¾inti ieÅ¡kovės į buvusias pareigas ir priteisti jai darbo užmokesčio už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ pagrindo nėra.Dėl neiÅ¡mokėtos darbo užmokesčio priedų dalies priteisimo ir iÅ¡eitinės kompensacijos perskaičiavimo teismas nustatė, kad kasmėnesiniai priedai prie darbo užmokesčio įstaigoje buvo laikomi įprasta ir tikėtina darbo užmokesčio dalimi. IÅ¡ teismui pateiktų atsakovo priimtų įsakymų dėl priedų prie atlyginimo skyrimo nuorašų matyti, kad nuo 2007 iki 2008 metų rugsėjo mėn. vienodas pareigas einantiems asmenims, t.y. programų vadovams kiekvienÄ mėnesį buvo skiriami vienodo dydžio priedai prie darbo užmokesčio.

Ä®sakymuose dėl priedų skyrimo darbai, už kuriuos skiriami priedai, įvardinti lakoniÅ¡kai, skirtingais mėnesiais skirti skirtingo dydžio priedai už tuos pačius darbus, todėl manytina, kad jie buvo suraÅ¡omi formaliai. Tai vertindamas, teismas konstatavo, kad ieÅ¡kovė atlikdama savo pareigas, turėjo pagrindo manyti, kad priedas prie darbo užmokesčio jai priklauso.Teismas nustatė, jog nuo 2008 m. rugsėjo mėn. iki ieÅ¡kovės atleidimo iÅ¡ darbo programų vadovėms, iÅ¡skyrus ieÅ¡kovę, kiekvienÄ mėnesį buvo mokami vienodo dydžio priedai prie darbo užmokesčio.

Teismo vertinimu, tai reiÅ¡kia, kad atsakovas darbuotojams, dirbantiems tÄ patį darbÄ , remdamasis subjektyviais kriterijais taikė skirtingas darbo apmokėjimo sÄ lygas ir taip ieÅ¡kovę diskriminavo.Teismas atmetė atsakovo argumentus apie tai, kad ieÅ¡kovės praÅ¡omo priteisti darbo užmokesčio skirtumo skaičiavimas neatitinka darbo užmokesčio sistemos ir tvarkos pas atsakovÄ , kadangi nustačius, jog aiÅ¡ki priedų prie darbo užmokesčio tvarka objektyviai pas atsakovÄ neegzistuoja, konstatavo, kad darbuotojams už tokį pat darbÄ turi bÅ«ti mokamas toks pat darbo užmokestis.

Teismas manė, kad atsakovo vadovė, vienasmeniÅ¡kai ir subjektyviai priimdama įsakymus dėl priedų skyrimo darbuotojams, įstaigoje nesant jokių aiÅ¡kiai apibrėžtų taisyklių, kurios bÅ«tų darbuotojams žinomos ir kuriomis remiantis objektyviai bÅ«tų vertinamas darbuotojų atliktas kasmėnesinis darbas, nustatydama darbo užmokestį ir jo priedus ieÅ¡kovei, minėtos darbdavio pareigos tinkamai nevykdė.Atsižvelgiant į iÅ¡dėstytÄ , ieÅ¡kovės praÅ¡ymÄ priteisti jai dėl mažesnių priedų susidariusį 16325,08 Lt darbo užmokesčio skirtumÄ nuo 2008 m. rugsėjo iki jos išėjimo iÅ¡ darbo dienos teismas tenkino.

Ieškovei nustatytas darbo užmokestis buvo 14,4 dydžio tarnybinio atlyginimo koeficientas, t.y. pateko į kultūros ministro įsakymu dėl kultūros įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo nustatytas ribas. Iki 2009 metų tokio pat dydžio darbo užmokesčio koeficientas buvo nustatytas visoms įstaigoje dirbančioms programų vadovėms. 2009 metais visoms minėtas pareigas ėjusioms atsakovo darbuotojoms, išskyrus ieškovę, buvo padidintas ir nustatytas 18,8 dydžio darbo užmokesčio koeficientas.

Teismo teigimu, nei ieÅ¡kovės, nei kitų programų vadovių pareigybių apraÅ¡ymai didinant šį koeficientÄ , pakeisti nebuvo. Teismas, remdamasis tais pačiais argumentais ir įrodymais, kuriuos iÅ¡dėstė pasisakydamas dėl skirtingų priedų vienodas pareigas ėjusiems darbuotojams mokėjimo pagrįstumo, konstatavo, kad ieÅ¡kovės praÅ¡ymas priteisti jai dėl taikyto skirtingo koeficiento susidariusį 7700 Lt dydžio darbo užmokesčio skirtumÄ , yra pagrįstas ir tenkintinas.             Nustatęs, kad ieÅ¡kovei nepagrįstai buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis, teismas perskaičiavo ieÅ¡kovės vidutinį darbo užmokestį atleidimo iÅ¡ darbo dienai, o taip pat ieÅ¡kovei iÅ¡mokėtÄ kompensacijÄ , atleidžiant jÄ pagal DK 129 str. dydį.

Teismas konstatatavo, kad vadovaujantis Vyriausybės 2003-05-27 nutarimu Nr. 650 ir laikant, kad ieÅ¡kovės darbo užmokesčio koeficientas jos atleidimo iÅ¡ darbo dienÄ buvo 18,8, o 2010 m. sausio, vasario ir kovo mėnesiais taikytas 12 koeficiento priedas prie darbo užmokesčio, nustatytina, kad ieÅ¡kovės vidutinis mėnesio darbo užmokestis atleidimo iÅ¡ darbo dienÄ buvo 3757,60 Lt.Atleidžiant iÅ¡ darbo ieÅ¡kovei buvo iÅ¡mokėta 13855,26 Lt dydžio (5 vidutinių darbo užmokesčių dydžio) kompensacija. teismas ieÅ¡kovei priteisė dėl perskaičiuoto vidutinio darbo užmokesčio dydžio susidariusį iÅ¡eitinės kompensacijos skirtumÄ , t.y. 18788 Lt - 13855,26 Lt = 4932,74 Lt.

Pagal LR DK 141 str. 3 d. ieÅ¡kovei mokėtinas vidutinis darbo užmokestis už uždelstÄ atsiskaityti laikÄ nuo ieÅ¡kovės atleidimo iÅ¡ darbo dienos 2010-04-02 iki visiÅ¡ko atsiskaitymo su ieÅ¡kove, Teismas proporcingai mažino priteisiant ieÅ¡kovei atsakovo apskaičiuoto ir teismo priteisto vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio skirtumÄ (3757,60 Lt – 2762,15 Lt = 995,45 Lt). Atsižvelgiant į ieÅ¡kovės dirbtų dienų skaičių, jos Å¡iam tikslui apskaičiuojamas vienos dienos vidutinis darbo užmokestis sudaro 52,39 Lt.

III.Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentaiApeliaciniu skundu ieÅ¡kovė D. R. praÅ¡o Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010-08-09 sprendimÄ dalyje, kuria ieÅ¡kovės ieÅ¡kinys buvo atmestas, panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kovės ieÅ¡kinį patenkinti;Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais:teismas nepagrįstai atmetė ieÅ¡kinio dalį dėl atleidimo iÅ¡ darbo pripažinimo neteisėtu. Teigia, kad teismas nevertino tokių svarbių faktų, jog ieÅ¡kovei vienintelei buvo įteiktas įspėjimo lapelis, nors struktÅ«riniai pertvarkymai lietė visas 4 pas atsakovÄ dirbusias programų vadoves.

Be to, likusioms trims programų vadovėms atsakovas pateikė siÅ«lymus užimti naujas pareigas, tokiu bÅ«du pažeisdamas visų asmenų lygybės prieÅ¡ įstatymÄ principÄ . Apeliantės nuomone, nors atsakovas ir nenurodė tikrųjų priežasčių, kodėl jai vienai buvo įteiktas įspėjimo lapelis, tačiau ieÅ¡kovė yra įsitikinusi, jog tai yra susiję su jos amžiumi;pirmosios instancijos teismas nieko nepasisakė dėl LR Valstybinės darbo inspekcijos 2010-04-06 sprendimo, kuriame buvo konstatuota, jog buvo pažeistas DK 135 str., nes net nebuvo svarstomas pirmenybės likti darbe klausimas.

Atsakovas neįrodė, kad egzistavo objektyvÅ«s kriterijai pasirenkant darbuotojus, kurie turi likti po struktÅ«rinių pertvarkymų. Teigia, kad byloje buvo nustatyta, jog laikotarpiu nuo įspėjimo apie atleidimÄ iki ieÅ¡kovės atleidimo iÅ¡ darbo atsakovo įstaigoje laisvos buvo 0,5 etato Å«kvedžio pareigos. Å ios pareigos ieÅ¡kovei galėjo bÅ«ti siÅ«lomos, nes tai pareigybei keliami reikalavimai buvo žemesni už apeliantės turimÄ kvalifikacijÄ . Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino ieÅ¡kovės paaiÅ¡kinimus dėl jos neatitikimo Å«kvedžio pareigybei keliamiems reikalavimas, nes ieÅ¡kovės teismui aiÅ¡kino, jog jie yra žemesni nei jos kvalifikacija.

Atsakovui nepateikus ieÅ¡kovei laisvų pareigybių sÄ raÅ¡o, ieÅ¡kovė neturėjo galimybės užimti Å«kvedžio pareigų, todėl apeliantės nuomone, atsakovas pažeidė DK 129 str.             Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriatas praÅ¡o Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010-08-19 sprendimÄ dalyje dėl priteistų sumų ieÅ¡kovei priteisimo pakeisti ir ieÅ¡kovės ieÅ¡kinį Å¡ioje dalyje atmesti, likusioje dalyje skundžiamÄ sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

Pakeitus skundžiamÄ sprendimÄ , skundžiamu sprendimu atsakovo skubiai įvykdytÄ dalį dėl nustatyto ieÅ¡kovės vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio sumos, t.y. 3757,60 Lt sumokėjimo ieÅ¡kovei nukreipti atgręžtiniam vykdymui.Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais:dėl ieÅ¡kovės žinojimo apie galimybę gauti priedÄ teigia, kad atsakovo su ieÅ¡kovu sudaryta darbo sutartis yra sudaryta pagal pavyzdinę formÄ , konkrečiai aptariant darbo apmokėjimo klausimus.

Be to, ieÅ¡kovei darbo santykių laikotarpiu atsakovas buvo teikęs papildomų paaiÅ¡kinimų, paaiÅ¡kinančių, kas lemia darbo užmokesčio dydį apskritai. Pirmosios instancijos teismas neiÅ¡tyrė įrodymų, kuriuose pateikta informacija, kaip iÅ¡ esmės skyrėsi programų vadovų apimtys, atlikimo tempai, parodyta iniciatyva, savarankiÅ¡kai atlikti darbai ir kt. iÅ¡imtinai su darbu susijusios aplinkybės. Apelianto nuomone, bÅ«tent įrodymų objektyvus vertinimas daro įtakÄ ir lemia tai, kad tik objektyviai įvertinus ir nustačius faktinio darbo atlikimo skirtumus, skirtingo darbo apmokėjimo diferenciacija koeficientais neturėtų bÅ«ti laikoma pažeidžiančia principÄ už lygiavertį darbÄ mokėti vienodÄ atlyginimÄ .

Dėl Å¡ių priežasčių neįmanoma numanyti konkretaus darbo priedo dydžio, kuris nėra pastovus. IeÅ¡kovė žinojo apie galimybę gauti priedÄ , kurio dydis nustatomas vadovaujantis specialiais teisės aktais, taip pat atsižvelgiant į kiekvieno darbuotojo jam pavestų funkcijų ir pareigų atlikimo kokybę, sudėtingumÄ , darbo krÅ«vį, darbo naÅ¡umÄ ir efektyvumÄ , pastangas užduotis atlikti kÅ«rybiÅ¡kai, atsakingai ir savarankiÅ¡kai. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad sunkmečio metu atsakovas buvo nurodęs, jog darbuotojų iniciatyvos, kurių dėka gerinama finansinė situacija turėjo bÅ«ti vertinamos itin gerai ir pagal galimybes skatinamos.

Tačiau ieÅ¡kovė Å¡ioje veikloje dalyvavo minimaliai;pirmosios instancijos teismas klaidingai atostogų nesuteikimo faktÄ ir dėl to atsiradusį ieÅ¡kovės nepasitenkinimÄ bei nuo Å¡io momento prasidėjusį sÄ moningÄ stengimÄ si užduotis atlikti patenkinamai, vertino kaip konfliktÄ â€“ tariamÄ priežastį konkrečiam priedo dydžiui nustatyti, nes jokio priežastinio ryÅ¡io tarp atostogų nesuteikimo fakto ir priedo prie pagrindinio darbo užmokesčio skyrimo nėra, nes priedo dydį visada sÄ lygojo blogėjantys ieÅ¡kovės darbo rezultatai.

Teismas neįvertino aplinkybės, jog atsakovo vadovo pavestos užduotys, sÄ lygojančios ir priedo skyrimÄ , realiai ieÅ¡kovės nebuvo individualiai atliktos tuo metu, kai to buvo reikalavęs vadovas. Be to, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieÅ¡kovei paskirto 2008 m,. rugsėjo mėnesio priedo, nesivadovavo protingumo principais, nes rėmėsi nepatvirtintu ieÅ¡kovės pateiktu susiraÅ¡inėjimo laiÅ¡ku, kuris tik atspindi, jog vadovas nuolat vertina, kaip darbuotojas stengiasi atlikti užduotis ir reikalauja atlikti pavestas užduotis, primindamas apie jas;Dėl vienodo apmokėjimo už vienodos vertės darbÄ principo klaidingo taikymo nurodo, jog Å¡iuo atveju darbas yra vertintinas faktas, tačiau darbas ieÅ¡kovės ir kitų programų vadovų turinio prasme negalėjo bÅ«ti laikomas vienodu.

Teigia, kad ieÅ¡kovės darbo užmokesčio dydis buvo sÄ lygotas iÅ¡imtinai dėl su darbu siejamų priežasčių. Atsakovo nuomone, teismui priimant skundžiamÄ sprendimÄ savo iniciatyva ėmusis vertinti ieÅ¡kovės darbÄ ir jo rezultatus, buvo neiÅ¡vengiamai bÅ«tina tai atlikti visapusiÅ¡kai vertinant patiektus įrodymus bei tikslinga kviesti liudytojus. Pažymi, kad teismas nepakakamai iÅ¡tyrė atsakovo patiektus įrodymus, įrodančius, jog programų vadovams buvo taikomos vienodos darbo apmokėjimo sÄ lygos: su visais programų vadovais (taip pat ir su ieÅ¡kove) darbo sutartimis buvo sulygta dėl darbo apmokėjimo sÄ lygos ir tvarkos.

Pagrindinė darbo užmokesčio dalis buvo apskaičiuojama pagal teisės aktų ribų sulygtÄ koeficientÄ , siejamÄ su iÅ¡dribtomis darbo dienomis, o kintamoji darbo užmokesčio dalis – nustatoma kiekvienÄ mėnesį atsakovo vadovo įsakymu, teisės aktų ribose taikant kriterijus. Teigia, jog darbo apmokėjimo sÄ lygų nustatymas ir taikymas, darbo vertinimas buvo atliekamas laikantis vienodų principų, kriterijų, tačiau skyrėsi darbo vertinimo rezultatai, t.y. ieÅ¡kovės ir kitų programų vadovų darbo rezultatai nebuvo vienodi, nes turinio prasme kiti vadovai turėjo didesnį darbo krÅ«vį bei atliko sudėtingesnes funkcijas palyginti su ieÅ¡kove.

Teismas, priteisdamas už tam tikrÄ laikotarpį mokėtinas sumas netyrė, kaip buvo atliekamos ieÅ¡kovės užduotys. Nurodo, jog ieÅ¡kovės pateikti skaičiavimai neteisingi, nes sudedami ne ieÅ¡kovei teisės aktų nustatyta tvarka įvertinus darbo rezultatus vadovo paskirti priedai, bei sumuojami kintamieji kitoms programų vadovėms paskirtų priedų dydžiai, neįvertinus jų dirbto laiko. Teigia, kad priedas prie darbo užmokesčio nėra fiksuotas pastovus dydis, kiekvienÄ mėnesį atsakovo vadovas atskirai vertindavo kiekvieno programų vadovo darbÄ .

Be to, ir pagrindinio darbo užmokesčio koeficiento ir paskirto priedo prie darbo užmokesčio taikymas visuomet susietas su darbuotojo dirbtomis darbo dienomis;dėl ieškovės piktnaudžiavo teise pažymi, kad ieškovės darbo funkcijų atlikimas nuo 2008 m. ėmė prastėti. Ieškovės pareikšto ieškinio dalis dėl su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo yra akivaizdus piktnaudžiavimo teise pavyzdys, nes siekiama nepagrįstai praturtėti, t.y. teisminiu keliu gauti neuždirbtas sumas.

Atsakovo nuomone, skundžiamu sprendimu be pagrindo ieÅ¡kovės naudai sumų priteisimas iÅ¡kreipia teisės į teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ principÄ , taip pažeidžiant jo turinį, tikslus ir paskirtį, kas gali sukelti pavojų taikiam darbui pas atsakovÄ . Atsiliepimu į ieÅ¡kovės apeliacinį skundÄ atsakovas Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriatas praÅ¡o ieÅ¡kovės apeliacinį skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ . Dėl kito darbo siÅ«lymo nurodo, jog atsakovas Å¡iuo klausimu pateikė pakankamai įrodymų apie konkrečių Å«kvedžio pareigoms priskirtų funkcijų realų poreikį, jo periodiÅ¡kumÄ ir specifikÄ pas atsakovÄ .

Be to, teismo posėdžio metu ieÅ¡kovė minėjo, jog ji neturėjo net elementarių su Å«kvedžio pareigybės apraÅ¡yme numatytomis funkcijomis susijusių reikiamų gebėjimų. IeÅ¡kovė taip pat pateikė teismui iÅ¡raÅ¡Ä iÅ¡ medicininių dokumentų apie sveikatos bÅ«klę, įrodančiÄ , jog fizinio pobÅ«džio darbas ieÅ¡kovei bÅ«tų rizikingas sveikatai. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad darbdavys neturėjo galimybės perkelti ieÅ¡kovė į kitÄ darbÄ Ä¯staigoje.

Å ios pareigos ieÅ¡kovei siÅ«lomos negalėjo bÅ«ti dėl jos sugebėjimų ir kvalifikacijos, o taip pat Å¡iai pareigybei keliamų reikalavimų. Atsakovo nuomone, teismas, spręsdamas ieÅ¡kovės atleidimo iÅ¡ darbo teisėtumo klausimÄ , aiÅ¡kinosi ir tinkamai iÅ¡tyręs įvertino faktines aplinkybes, byloje esančius įrodymus, todėl Å¡ioje dalyje sprendimas negali bÅ«ti pakeistas. Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundÄ ieÅ¡kovė D. R. praÅ¡o atsakovo apeliacinį skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ .

Teigia, kad teismas teisingai įvertino įrodymus dėl priedų skyrimo. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad ieÅ¡kovės darbo rezultatai nuo 2008 m. rugsėjo mėn. nuolat prastėjo. Teismas teisingai įvertino, kad atsakovas į įsakymus dėl priedų skyrimo įraÅ¡ydavo formalias priežastis, kad bÅ«tų pagrįstas priedo skyrimas. Be to, teismas teisingai nustatė, kad ieÅ¡kovei neteisėtai nebuvo perkeltas pagrindinis darbo užmokestis, nes pagal atsakovo struktÅ«rÄ , ieÅ¡kovė ir trys jos kolegės buvo tose pačiose pareigose.

Atsakovas neteikė jokių įrodymų, kad kiekvienÄ mėnesį objektyviai buvo vertinamas kiekvienos darbuotojos darbas ir tokiu bÅ«du skaičiuojami priedų dydžiai. Dėl ieÅ¡kovės piktnaudžiavimo teisė nurodo, jog ieÅ¡kovė kreipėsi į teismÄ dėl to, kad jai neteisėtai buvo perkeltas darbo užmokestis, neteisėtai mokami dvigubai mažesni priedai nei kitoms tos pačios kategorijoms darbuotojoms. TokiÄ teisę jau suteikia Konstitucija ir kiti tesiės aktai. Apeliaciniai skundai netenkintini.IV.

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai             Dėl ieÅ¡kovės atleidimo iÅ¡ darbo teisėtumo.             IeÅ¡kovė, nesutikdama su teismo sprendimu, kuriuo jos atleidimas iÅ¡ darbo buvo pripažintas teisėtu, nurodo, esÄ darbdavys pažeidė Darbo kodekso 129 straipsnį, nes apie atleidimÄ iÅ¡ darbo įspėjo jÄ vienintelę iÅ¡ tuo metu dirbusių keturių programų vadovių, kas, apeliantės nuomone, įrodo, jog darbdavys nesvarstė jos pirmenybės teisės kitų darbuotojų atžvilgiu.

Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nustatyta, kad ieÅ¡kovė neturėjo pirmenybės teisės bÅ«ti palikta dirbti nei Darbo kodekso 129 str. 4 d., nei 135 str. pagrindu. Ä®statymas nenumato, kokioje darbo organizavimo pakeitimų ar įstaigos struktÅ«rinių pertvarkymų stadijoje darbdavys turi vertinti darbuotojų pirmenybės teisę bÅ«ti paliktais dirbti- ar prieÅ¡ įspėdamas apie bÅ«simÄ atleidimÄ , ar jau įspėjęs darbuotojÄ . Vadinasi, teismui konstatavus, jog ieÅ¡kovė neturėjo įstatyme numatytos pirmumo teisės likti darbe, taip pat, nesant įrodymų, kad jos kvalifikacija ar darbo naÅ¡umas buvo aukÅ¡tesni už darbuotojų, kurios po darbo organizavimo pakeitimų buvo paliktos dirbti programų vadovėmis, nėra pagrindo konstatuoti, kad darbdavys pažeidė darbuotojo įspėjimo apie bÅ«simÄ atleidimÄ bei atleidimo iÅ¡ darbo tvarkÄ .             IeÅ¡kovė apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas nepasisakė dėl VDI 2010-04-06 sprendimo, kaip įrodymo byloje, vertinimo, kuriame esÄ konstatuota, kad buvo pažeisti Darbo kodekso 135 str. reikalavimai, nes nebuvo vertintas pirmenybės teisės likti darbe klausimas.

Å iuo atveju nurodomas VDI sprendimas negali bÅ«ti vertinamas kaip įrodymas, kad darbdavys apskritai nesvarstė pirmenybės teisės likti darbe klausimo, nes Å¡iame sprendime iÅ¡dėstytas jį priėmusios institucijos vertinimas, tačiau jokių faktinių aplinkybių jis neįrodo ar nepaneigia. Kadangi atleidimo iÅ¡ darbo teisėtumo vertinimas, taigi, ir atleidimo procedÅ«ros teisėtumo, vertinimas yra teismo kompetencija, teismas, konstatavęs, jog ieÅ¡kovė pirmumo teisės likti darbe kitų darbuotojų atžvilgiu neturėjo, įrodymų vertinimo taisyklių (Civilinio proceso kodekso 185 str.), nepažeidė.               IeÅ¡kovė apeliaciniame skunde taip pat remiasi argumentu, esÄ darbdavys jai turėjo pasiÅ«lyti tuo metų įstaigoje buvusiÄ laisvÄ darbo vietÄ - 0,5 Å«kvedžio etato, kadangi tai pareigybei keliami reikalavimai buvo žemesni už jos turimÄ kvalifikacijÄ bei gebėjimus.

Teisėjų kolegija pažymi, jog darbuotojo pasirengimÄ dirbti tam tikrÄ darbÄ ar atlikti atm tikras funkcijas sÄ lygoja ne vien jo iÅ¡silavinimas, bet ir praktiniai įgÅ«džiai, gebėjimas atlikti tam tikrus darbus. Todėl tas faktas, kad ieÅ¡kovės darbo funkcijoms atlikti buvo keliami aukÅ¡tesni iÅ¡silavinimo, kvalifikacijos reikalavimai, savaime nereiÅ¡kia, jog ji galėjo atlikti darbÄ , kuriam aukÅ¡ti iÅ¡silavinimo reikalavimai nebuvo numatyti, tačiau reikėjo praktinio pobÅ«džio žinių, įgÅ«džių atlikti Å«kio bei techninius darbus, juos organizuoti, kaip tai numatyta Ūkvedžio pareigybės apraÅ¡yme (1 t., b.l. 62-63), kaip antai, atlikti sanitarinių mazgų įrangos, baldų ir kito inventoriaus remontÄ ir pan..

IeÅ¡kovės argumentas, jog anksčiau ji yra dirbusi ir Å«kvedžio darbÄ , neįrodo, jog ji turėjo praktinio pobÅ«džio gebėjimus, kurie leistų jai tinkamai atlikti visas funkcijas, numatytas Ūkvedžio pareigybės apraÅ¡yme, patvirtintame 2010-01-29, t.y. žymiai vėliau, negu ieÅ¡kovė nurodo dirbusi šį darbÄ . Dėl Å¡ios priežasties nėra pagrindo pripažinti, jog darbdavys turėjo galimybę perkelti ieÅ¡kovę į Å¡iÄ darbo vietÄ .             Atsižvelgdama į Å¡ias aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu pirmosios instancijos teismo sprendimÄ dalyje, kuria atmestas ieÅ¡kinys dėl D.

R. atleidimo iÅ¡ darbo pripažinimo neteisėtu ir ieÅ¡kovės apeliacinį skundÄ atmeta.              Dėl priedų už darbÄ skyrimo ieÅ¡kovei ir jų dydžio.Apeliantas tiek apeliaciniame skunde, tiek pateiktuose papildomuose jo paaiÅ¡kinimus detalizuojančiuose apraÅ¡ymuose (lentelėse) nurodo, esÄ ieÅ¡kovės atliekamas darbas savo sudėtingumu, apimtimi neatitiko kitų projektų vadovių darbo apimčių, sudėtingumo, rodomos iniciatyvos ir pan. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktu įrodymų, susijusių su priedų skyrimu, vertinimu: laikotarpiu iki 2008 m. rugsėjo mėnesio ieÅ¡kovės darbas buvo vertinamas taip pat kaip ir kitų projektų vadovių, po to praktiÅ¡kai visÄ laikotarpį iki atleidimo iÅ¡ darbo ieÅ¡kovei buvo skiriamas perpus mažesnis priedas, negu kitoms analogiÅ¡kÄ darbÄ dirbančioms darbuotojoms.

Atsižvelgiant į tai, kad tam tikrų projektų koordinavimas iÅ¡ esmės yra intelektinis darbas, kurį įvertinti skaičiais, apimtimis ar kitais objektyviais kriterijais yra sudėtinga, atsakovas, siekdamas pagrįsti iki tol ieÅ¡kovei mokėto priedo sumažinimÄ perpus, o kitiems analogiÅ¡kÄ darbÄ dirbantiems darbuotojams ir toliau mokėdamas tokio pat dydžio priedus, turėtų pateikti abejonių nekeliančius įrodymus, kuriais remdamasis, teismas galėtų konstatuoti esminį ieÅ¡kovės darbo pablogėjimÄ ar esminį kitų darbuotų darbo pagerėjimÄ .

Kadangi tokių įrodymų atsakovas nepateikė, teisėjų kolegija sprendžia, jog teismas teisingai įvertino, kad atsakovas į įsakymus dėl priedų skyrimo įraÅ¡ydavo formalias priežastis, kad bÅ«tų pagrįstas priedo skyrimas. Be to, teismas teisingai nustatė, kad ieÅ¡kovei neteisėtai nebuvo pakeltas pareiginis darbo užmokestis, nes pagal atsakovo struktÅ«rÄ , ieÅ¡kovė ir trys jos kolegės buvo tose pačiose pareigose, t.y. dirbo analogiÅ¡kÄ darbÄ už kurį turi bÅ«ti atlyginama vienodai.

Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad kiekvienÄ mėnesį objektyviai buvo vertinamas kiekvienos darbuotojos darbas ir tokiu bÅ«du skaičiuojami priedų dydžiai.Atsakovo apeliaciniame skunde remiamasi aplinkybe, kad nuo 2007-07-01 M. V. tikslinių atostogų laikotarpiu programų vadovių L. B. – L.ir R. A. darbo krÅ«viai, kuruojamų sričių apimtys pasikeitė (padidėjo), nes jos turėjo atlikti iki tol M. V. dirbtÄ darbÄ , tačiau pažymėtina, kad didesnis negu ieÅ¡kovei darbo užmokesčio priedas joms buvo mokamas ne nuo 2007-07-02 (kai M.

V. buvo suteiktos tikslinės atostogos), bet nuo 2008 m. rugsėjo mėnesio, t.y ne tada, kaip padidėjo jų darbo krÅ«vis, o praėjus daugiau kaip metams po tokio padidėjimo. Akivaizdu, jog Å¡i aplinkybė niekaip negali bÅ«ti siejama su darbo užmokesčio priedo diferenciacija nuo 2008 m. rugsėjo mėnesio.Taip pat teisėjų kolegija pastebi, jog atsakovas, apeliaciniame skunde akcentuodamas, kad priedo skyrimas buvo susijęs ir su tam tikrÄ mėnesį dirbtu darbo laiku, nepagrindžia, kodėl kitoms projektų vadovėms atostogų suteikimas ar jų laikinas nedarbingumas neįtakojo priedo dydžio (pvz., M.

V. atostogos 2009 m. rugsėjo 1-17 dieniomis, M. V. laikinas nedarbingumas 2009 m. spalio 26-28 dienomis, R. A. laikinas nedarbingumas 2010 sausio 4-18 dienomis ir kt (tais laikotarpiais joms nustatyti tokio pat dydžio priedai kaip ir kitoms programų vadovėms, iÅ¡skyrus ieÅ¡kovę), tuo tarpu ieÅ¡kovės reikalavimas priteisti priedÄ ir už laikinojo nedarbingumo ar atostogų laikotarpį traktuojamas kaip piktnaudžiavimas savo teisėmis.Kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai yra iÅ¡ esmės deklaratyvaus pobÅ«džio, nepaneigiantys teismo iÅ¡vados, jog realiai pagrįstos priežasties mokėti ieÅ¡kovei mažesnį darbo užmokestį negu kitoms analogiÅ¡kÄ darbÄ dirbusioms atsakovo darbuotojoms, nebuvo, todėl teisėjų kolegija dėl jų detaliau nepasisako, konstatuodama, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino iÅ¡ esmės visas reikÅ¡mingas faktines aplinkybes, susijusias su darbo užmokesčio, jo priedų dydžiu.Kadangi abiejų Å¡alių apeliaciniai skundai atmetami, jų turėtos bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme iÅ¡laidos vienai iÅ¡ kitos nepriteisiamos (Civilinio proceso kodekso 93 str.)..

             Remdamasis iÅ¡dėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas skundžiamÄ teismo sprendimÄ palieka nepakeistÄ , o Å¡alių apeliacinius skundus atmeta (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1d. 1 p.). Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325- 331 str., teismas                                                                  n u t a r i a :

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 19 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėjai                                                                                                         Rasa GudžiÅ«nienė                                                                                                                 Romualda Janovičienė                                                                                                                                                                                                                         Andžej Maciejevski