2021-12-08 Nr. AB-26392-3-62-3-02069-2020-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-768-556/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02069-2020-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. M. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), priteisti 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2018 m. birželio 18 d. iki 2019 m. rugpjūčio 5 d. Laisvės atėmimo vietų ligoninėje jis buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. D. M. nurodė, kad jis buvo laikomas Ligoninės palatoje Nr. 206 (13 korpusas), kurioje nebuvo užuolaidų, todėl pareiškėjui tekdavo kentėti nuo karščio, pro langus patekdavo saulės spinduliai, palatoje nebuvo, kur pasislėpti. D. M. pažymėjo, kad už lango stovi didžiuliai stulpai su lempomis, kurie visą naktį šviesdavo į palatą, todėl jis negalėjo užmigti, tekdavo gerti vaistus nuo nemigos, pareiškėjas jautėsi žeminamas ir dėl to patyrė neturtinę žalą. Akcentavo, kad yra (duomenys neskelbtini), negali pats rašyti tušinuku, sunkiai kalba, yra sutrikusi jo koordinacija, D. M. juda tik (duomenys neskelbtini), tačiau Ligoninės administracija į tai nekreipė dėmesio ir manė, kad jis dėl tinkamų sąlygų neužtikrinimo niekur nesikreips.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė prašė D. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas paaiškino, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas Ligoninėje atliko bausmę ir priklausė paprastajai grupei. Nurodė, kad langų įrengimą nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), pagal kurių 16,9 punktą, kamerose turi būti skaidraus stiklo langai, užuolaidų ar roletų įrengimas jose nėra numatytas. Užuolaidų įrengimo taip pat nenumato ir kiti aktualūs teisės aktai.

5. Ligoninė pažymėjo, kad ji yra Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldi biudžetinė įmonė, kurios paskirtis – ambulatorinių ir stacionarinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmenims, kuriems taikoma kardomoji priemonė suėmimas ar jie yra nuteisti laisvės atėmimo bausme. Nurodė, kad siekiant užtikrinti sterilumą kamerų tipo patalpose ir higieną bei sudaryti prielaidas normaliai Ligoninės veiklai, jos kamerų tipo patalpose langai iš vidaus nėra uždengiami.

6. Atsakovo atstovas teigė, kad D. M. nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Ligoninėje sąlygomis; padarytą žalą jis grindė abstrakčiais argumentais, reiškė bendro pobūdžio nusiskundimus, o tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimu pareiškėjo D. M. skundą patenkino iš dalies: pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo sąlygas Ligoninėje buvo pažeista, o jo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

8. Aptaręs su neturtinės žalos atlyginimu susijusį teisinį reguliavimą, teismas pažymėjo, kad Ligoninė atsiliepime į pareiškėjo skundą patvirtino, jog D. M. nuo 2018 m. birželio 18 d. iki 2019 m. rugpjūčio 5 d. buvo gydomas Ligoninės Slaugos ir palaikymo gydymo skyriuje, jis buvo laikomas kamerų tipo palatoje Nr. 206. Teismas akcentavo, kad ginčo, jog šioje palatoje ant langų nebuvo užuolaidų, nekyla. Teismas nurodė, kad iš pateiktos Ligoninės Veiklos organizavimo skyriaus 2020 m rugsėjo 15 d. pažymos Nr. 8-1693 „Dėl D. M.“ matyti, jog nuo 2018 m. birželio 18 d. iki 2019 m. rugpjūčio 5 d. pareiškėjas su prašymais ar skundais dėl užuolaidų nebuvimo palatoje Nr. 206 bei dėl gydymo dėl negalėjimo miegoti nesikreipė.

9. Teismas nustatė, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos atliko patikrinimų dėl sąlygų atitikties higienos reikalavimams Ligoninėje, ir 2018 m. gruodžio 4 d. patikrinimo akte nurodė, kad palatoje Nr. 206 ant langų nebuvo užuolaidų, apsaugančių nuo tiesioginių saulės spindulių, pažymėdamas tai kaip higienos normų pažeidimą.

10. Teismas atkreipė dėmesį, kad iš pateiktos pareiškėjo asmens sveikatos istorijos matyti, jog specialus gydymas dėl nemigos jam nebuvo skirtas, taip pat nebuvo išrašomi vaistai dėl nemigos.

11. Teismas sutiko su atsakovo nuomone, jog Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.9 punktas užuolaidų įrengimo kamerose nenumato, naujoje Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintoje Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo redakcijoje, galiojančioje aktualiu laikotarpiu, inventorius gyvenamosiose kamerose iš viso nėra reguliuojamas, o originali redakcija nenurodo, jog kardomąją priemonę – suėmimą – vykdančių įstaigų, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpose turi būti užuolaidos. Atsižvelgęs į tai, teismas neteisėtų veiksmų dėl užuolaidų neįrengimo Ligoninės palatoje Nr. 206 nenustatė.

12. Teismas atkreipė dėmesį, kad Ligoninei taip pat galioja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 47:2011), kurios 42 punktas nustato, jog įstaigos patalpos, kuriose teikiamos diagnostikos, gydymo, reabilitacijos ir (ar) slaugos paslaugos, turi būti apsaugotos nuo tiesioginių saulės spindulių. Teismas pažymėjo, kad atsakovą buvo įpareigojęs pateikti įrodymus, kokių priemonių buvo imtasi dėl patalpos apsaugojimo nuo tiesioginių saulės spindulių, taip pat paprašė nurodyti, ar apskritai ten gali patekti tiesioginiai saulės spinduliai, tačiau jokių įrodymų dėl tiesioginių saulės spindulių patekimo ar kitokios apsaugos nuo jų nebuvo pateikta, todėl visas abejones teismas vertino pareiškėjo naudai ir sprendė, kad Ligoninės palata Nr. 206 nuo tiesioginių saulės spindulių nebuvo apsaugota, todėl buvo pažeistas Higienos normos HN 47:2011 42 punktas.

13. Teismas pažymėjo, kad nebuvo pateikti įrodymai patvirtinantys, jog Ligoninės palatoje Nr. 206, net ir esant tiesioginiams spinduliams, oro temperatūra viršydavo leistinas normas, tačiau abejonės buvo traktuojamos D. M. naudai, taip pat buvo pažymėta, kad karštis dėl tiesioginių saulės spindulių pasižymi sezoniškumu, o iš pareiškėjo pateiktų palatos nuotraukų matyti, kad vietos palatoje pakankamai daug, ir galimybė pasitraukti nuo tiesioginių saulės spindulių buvo. Teismas pažymėjo, kad D. M. (duomenys neskelbtini) nėra toks, jog jis negalėtų judėti, o tai įrodo ir jam vėlesniu laikotarpiu paskirta nuobauda už netinkamą elgesį su kitu asmeniu. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą dėl negalėjimo miegoti naktį dėl šviečiančių žibintų ir pažymėjo, kad toks negalėjimas miegoti nėra patvirtintas asmens sveikatos istorija ir tai nėra susiję su Higienos normos HN 47:2011 42 punkto pažeidimu, kuris numato užtikrinti tik tiesioginių saulės spindulių nepatekimą į palatą.

14. Pareiškėjo argumentai dėl jo, kaip (duomenys neskelbtini) asmens diskriminavimo, buvo atmesti kaip abstraktūs ir neįrodyti.

15. Atsižvelgęs į tai, kad D. M. neturtinę žalą kildino iš netinkamų laikymo sąlygų Ligoninėje, kurioje be sveikatos priežiūros paslaugų teikimo pareiškėjas taip pat atliko ir bausmę, teismas sprendė, kad aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo pateiktais išaiškinimais, teismas pažymėjo, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis, sąlygomis. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog D. M. Ligoninėje buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kaip nors buvo bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

16. Teismas pažymėjo, kad nors Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatytas, tačiau turi būti sprendžiama, ar valstybė pagal nacionalinę teisę jam laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje užtikrino minimalias higienos normas, t. y. ar Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme veikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to ar yra pagrindas konstatuoti, kad D. M. kilo atitinkamos pasekmės. Teismas sprendė, kad atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, jog D. M. galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas padarė išvadą, kad valstybė pagal nacionalinę teisę D. M. laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje neužtikrino tinkamų laikymo sąlygų, t. y. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

17. Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas atkreipė dėmesį, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankišku pažeistų asmens teisių gynimo būdu, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais; neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo pažeistai teisei apginti nepakanka.

18. Spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi praėjus metams nuo nurodyto pažeidimo laikotarpio, tačiau asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (Civilinio kodekso 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (Civilinio kodekso 6.271 str. prasme); laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta, todėl aplinkybė, kad D. M. delsė pasinaudoti teismine gynyba visus metus, teismui sudarė pagrindą išvadai, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kaip nurodyta skunde.

19. Teismas pažymėjo, kad sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti, turi būti atsižvelgiama į tai, jog byloje nebuvo nustatyta, kad Ligoninės administracija kuriuo nors pareiškėjo buvimo joje laikotarpiu jį išskyrė iš kitų kalinamųjų ir jam dirbtinai sudarė netinkamas sąlyga ar jį diskriminavo, taip pat nebuvo nustatyta, jog D. M. būtų visą laiką laikomas palatoje, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, nors tai bylos medžiaga visiškai nebuvo ir paneigta, taip pat į tai, kad netinkamos kalinimo sąlygos (galbūt aukšta temperatūra) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nėra pateikta neginčytinų duomenų, jog D. M. patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai), įvertinus tai, kad pareiškėjui sąlygos Ligoninėje tik iš dalies buvo užtikrintos (karštis patalpoje, tiesioginiai saulės spinduliai, abejones traktuojant pareiškėjo naudai), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažymint, kad dalis argumentų yra paneigti bylos medžiaga, tačiau dalis ja ir patvirtinta, atkreipdamas dėmesį į visus skunde išdėstytus pareiškėjo argumentus bei atsakovo atsikirtimus, pažymint, jog D. M. į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi praėjus metams nuo jo paties nurodyto pažeidimo laikotarpio, atsižvelgiant į teismų praktiką dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo, kurioje numatoma, jog vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui. Teismas nurodė, kad nustačius tik higienos normų pažeidimus, teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas. Atsižvelgęs į nurodytus argumentus, teismas sprendė, kad yra pagrindas D. M. nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisė aktuose nustatytų sąlygų pažeidimo pripažinimą, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

III. 20. Pareiškėjas D. M. apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjas taip pat prašo atsižvelgti į jo laikymo Ligoninėje netinkamomis sąlygomis trukmę, pažeidimo pobūdį ir sveikatai padarytą žalą.

21. D. M. pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino jo sveikatos būklės, todėl kurios jis anksčiau dėl netinkamų kalinimo sąlygų negalėjo kreiptis į teismą. Nurodo, kad negali rašyti tušinuku ir sunkiai kalba, todėl kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigą ir prašė, kad dėl sveikatos būklės jam būtų sudarytos sąlygos naudotis kompiuteriu prašymams, skundams, peticijoms rašyti ir socialiniams ryšiams su artimaisiais palaikyti. D. M. teigia, kad Ligoninė, žinodamas, jog jis niekur negali kreiptis, jį bandė sugniuždyti. Nurodo, kad ne kartą kreipėsi su skundais, kuriuos surašydavo kameros draugai, tačiau Ligoninės administracija į tai nekreipė dėmesio ir jo prašymų dėl netinkamų kalinimo sąlygų nenagrinėjo. Dėl to pareiškėjas teigia patyręs nežmoniškų kančių.

22. D. M. nurodo, kad neturėjo, kur pasislėpti nuo tiesioginių saulės spindulių, o naktį dėl didžiulių lempų skleidžiamos šviesos negalėjo užmigti, todėl buvo priverstas kreiptis į psichoterapeutą, kuris skyrė vaistų nuo nemigos. Pareiškėjas akcentuoja, kad Ligoninė, tai žinodama, nieko nedarė, ir jis visą ginčo laikotarpį buvo diskriminuojamas dėl (duomenys neskelbtini) bei privalėjo kentėti, kadangi Ligoninės palatoje, kurioje jis buvo laikomas, nebuvo įrengtos užuolaidos.

23. Pareiškėjas akcentuoja, kad Ligoninėje ginčo laikotarpiu jis buvo laikomas nežmoniškomis, fizinę ir psichinę sveikatą žalojančiomis, orumą žeminančiomis, žmogaus kankinimui ir tyčiojimuisi prilygstančiomis bei teises papildomai varžančiomis sąlygomis. Nurodo, kad įtampa, pažeminimas, nelygiateisiškumas, psichinė kančia, skausmas, depresija ir diskriminacija dėl (duomenys neskelbtini) turėjo įtakos jo sumenkinimui ir moralinei (neturtinei) žalai atsirasti, kadangi D. M. buvo laikomas patalpoje, kurioje nebuvo užuolaidų. Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą vertina 2 000 Eur suma. Jis taip pat prašo iš atsakovo atstovo išreikalauti duomenis apie nuo nemigos gydytojo skirtus vaistus.

24. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė prašo Regionų apygardos administracinio teisimo Šiaulių rūmų 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o D. M. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

25. Ligoninė paaiškina, kad pareiškėjas aplinkybes nurodo abstrakčiai, nepateikia jokių neturtinę žalą pagrindžiančių įrodymų ir nepagrindžia priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ir nurodytos žalos.

26. Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių, byloje esantys dokumentai ir kiti rašytiniai įrodymai laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais šioje byloje ir jie teismo buvo įvertinti pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytas taisykles.

27. Ligoninė pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį, kurio vertinimas yra gana reliatyvus ir priklauso nuo aplinkybių visumos (elgesio trukmės, fizinio ir psichinio poveikio, sveikatos būklės ar net amžiaus). Nurodo, kad spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar tokio elgesio tikslas yra pažeminti asmenį, ar tai neigiamai paveiks asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu.

28. Atsakovo atstovas akcentuoja, kad Ligoninės veiklos tikslas yra įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytomis sąlygomis organizuoti ir teikti pirminio ir antrinio lygio ambulatorines bei pirminio ir antrinio lygio stacionarines sveikatos priežiūros paslaugas suimtiesiems ir nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės – suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą, nepažeidžiant šių asmenų sveikatos interesų viršenybės prieš kitus Ligoninės tarnybines veiklos interesus principo.

29. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsakovo atstovas nurodo, kad siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasine skriauda pasireiškė vienu arba keletu išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė; neturtinė žala nėra bet koks menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankami intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Ligoninė pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas – asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant žalos neturtinės žalos atlyginimo pinigais, todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankišku pažeistų asmens teisių gynimo būdu, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Atsakovo atstovas nurodo, kad kai kuriose bylose, remiantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmetami, kadangi pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepraeisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

30. Ligoninė atkreipia dėmesį, kad D. M. nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog jam turėjo būti priteista neturtinė žala. Atsakovo atstovo nuomone, priteisiant žalą, turi būti atsižvelgiama į pareiškėjo sveikatos būklę ginčui aktualiu metu ir tai, kad nėra duomenų, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta jo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai. Ligoninė teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs praktiką, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, turi aiškiai nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes ir nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl pareiškėjo D. M. prašymo priteisti jam 2 000 Eur neturtinei žalai, kurią kildina iš netinkamų laikymo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje sąlygų, atlyginti.

32. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: pripažino, kad buvo pažeista D. M. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas laikymo Ligoninėje sąlygas, o jo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. D. M. su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjas prašo atsižvelgti į jo laikymo Ligoninėje netinkamomis sąlygomis trukmę, pažeidimo pobūdį ir sveikatai padarytą žalą.

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme tąsa. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų, būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, todėl bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą patikrina neperžengdama D. M. apeliacinio skundo ribų.

34. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (Civilinio kodekso 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Civilinio kodekso 6.247 str.), teisės pažeidėjo kaltė (Civilinio kodekso 6.248 str.) ir teisės pažeidimu padaryta žala (Civilinio kodekso 6.249 str.), tačiau Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Tai reiškia, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti tenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos jam padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas yra neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

35. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje D. M. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius jo nurodytos institucijos – Ligoninės – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad neteisėtumui Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatuoti privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reguliuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jeigu jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

36. Pareiškėjo apeliacinio skundo turinys patvirtina, kad jis iš esmės nesutinka su tuo, jog jam nebuvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino jo sveikatos būklės, dėl kurios jis anksčiau negalėjo kreiptis į teismą. Jis taip pat prašo atsižvelgti į jo laikymo Ligoninėje netinkamomis sąlygomis trukmę, pažeidimo pobūdį ir sveikatai padarytą žalą.

37. Įvertinęs pareiškėjo nurodytą Ligoninės galbūt padarytą pareiškėjo teisių pažeidimą, aktualų teisinį reguliavimą bei administracinėje byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismas, atsakovo atstovui nepaneigus aplinkybės, kad buvo imtasi priemonių dėl patalpos apsaugojimo nuo tiesioginių saulės spindulių bei galimybės saulės spinduliams pateikti į palatą, kurioje buvo laikomas D. M., visas abejones vertino pareiškėjo naudai ir sprendė, kad Ligoninės palata Nr. 206 nuo tiesioginių saulės spindulių nebuvo apsaugota, todėl buvo pažeistas Higienos normos HN 47:2011 42 punktas.

38. Atsižvelgusi į pirmosios instancijos teismo konstatuotą neteisėtą Ligoninės veiksmą (neveikimą), teisėjų kolegija prieina išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog institucijos veiksmai buvo neteisėti Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, o D. M. teisės galėjo būti pažeistos, todėl jam turi būti atlyginta patirta neturtinė žala. Kita vertus, nagrinėjamu atveju Ligoninės veiksmai negali būti prilyginami kankinimui, žiauriam ar nežmoniškam bei asmens orumą žeminančiam elgesiui.

39. Nors administracinėje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuotas teisės pažeidimas, tačiau jam neužtikrinus tinkamų kalinimo sąlygų, teisėjų kolegijos nuomone, nustatytas atsakovo atstovo padarytas pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjo nurodytus neigiamus išgyvenimus, t. y. kilti neturtinei žalai. Taigi, tarp nurodyto atsakovo atstovo pažeidimo ir D. M. kilusių neigiamų padarinių egzistuoja priežastinis ryšys.

40. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jeigu jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, ir ar pažeistai teisei apginti nepakanka teisės pažeidimo fakto pripažinimo.

41. Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai turi būti kompensuojami didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti turi būti skiriama mažesnė suma. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-716-261/2020, 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1124-1062/2020).

42. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kaip jos buvo pažeistos, pažeidimo trukmė, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir taip toliau. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

43. Nustatyta, kad spręsdamas dėl būdo neturtinei žalai atlyginti, teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi praėjus metams nuo nurodyto pažeidimo laikotarpio; taip pat buvo atsižvelgta į D. M. sveikatos būklę, galimybės pasislėpti nuo tiesioginių saulės spindulių buvimą, įrodymų apie pareiškėjo diskriminavimą, jo išskyrimą iš kitų nuteistųjų ar jam blogintų bausmės atlikimo sąlygų bei netinkamos kalinimo sąlygų (galbūt aukšta temperatūra) padarytą neigiamą poveikį pareiškėjo sveikatai administracinėje byloje nebuvimą, atsakovo atstovo padaryto pažeidimo pobūdį bei trukmę, pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kaip jis nurodo. Be to, nebuvo nustatyta, kad D. M. dėl jo netenkinusių kalinimo sąlygų (galimybės pasislėpti nuo tiesioginių saulės spindulių palatoje nebuvimo ar dėl gydymo, kuris buvo reikalingas dėl tinkamų laikymo sąlygų neužtikrinimo) teikė skundus Ligoninės administracijai. Nors pareiškėjas pažymi, kad dėl jį netenkinusių kalinimo sąlygų teikė skundus, kuriuos surašydavo kameros draugai, bet į juos nebuvo kreipiamas dėmesys, tačiau jis konkrečiai nenurodė nei į ką, nei kada, nei dėl ko konkrečiai kreipėsi. Jokių duomenų apie pareiškėjo diskriminavimą dėl (duomenys neskelbtini) ar kitų aplinkybių ar bandymą jį sugniuždyti ir panašiai administracinėje byloje nebuvo nustatyta. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti, kad D. M. į teismą dėl sveikatos būklės negalėjo kreiptis anksčiau, tačiau pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo ilgo delsimo kreiptis į teismą nelaikė pagrindine priežastimi, kodėl jo patirta neturtinė žala negali būti atlyginta pinigais, ir minėtą aplinkybę vertino kompleksiškai visų nurodytų aplinkybių kontekste.

44. Teisėjų kolegijos nuomone, administracinėje byloje buvo surinka pakankamai įrodymų tarp šalių kilusiam ginčui tinkamai įvertinti ir šie įrodymai pirmosios instancijos teismo buvo tinkami įvertinti, todėl apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo rinkti naujų įrodymų ir juos vertinti.

45. Atsižvelgusi į nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo trukmę, intensyvumą, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį bei kitus minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija, ir sprendžia, jog D. M. pagrįstai nebuvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

46. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs Ligoninės padarytą pažeidimą, pagrįstai D. M. nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir pažeidimo pripažinimą manė esant pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti. Šis neturtinės žalos atlyginimo būdas nagrinėjamu atveju atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, išsamiai išaiškino ir įvertino nagrinėjamai bylai reikšmingas faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo D. M. apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius