2013-05-07 Nr. AB-1594-3-61-3-01583-2012-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-111/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01583-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. ir atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. V. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1), kurį patikslino (b. l. 15), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovų Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. 22-693 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) 2012 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 2S-2081 bei priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, po 500 Lt už kiekvieną kalinimo parą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, iš viso: 70 000 Lt.

Pareiškėjas nurodė, kad buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, kameroje Nr. 268, kurios plotas 8–9 kv. m, kartu su 4 asmenimis. Dėl to buvo pažeistas Kalėjimų departamento 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktas. Kadangi kameroje įrengtas tualetas, kurio plotas neįskaičiuojamas į gyvenamąjį plotą, yra dvi dviaukštės lovos, staliukas su 2 kėdėmis ir praustuvas su kranu, todėl laisvo ploto kameroje lieka dar mažiau. Be to, kameroje buvo tarakonų ir nebuvo galimybės valgyti prie stalo. Kalėdamas tokiomis nežmoniškomis sąlygomis, jis patyrė neigiamų išgyvenimų ir fizinį nepatogumą. Taip buvo pažeisti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3, 5 ir 8 straipsniai. Analogiškomis sąlygomis jis buvo kalinamas nuo 2011 m. rugsėjo 29 d. iki 2012 m. vasario 21 d. kitose kamerose (Nr. 253, Nr. 254, Nr. 255). Dėl to kreipėsi į atsakovus su skundais, tačiau jie ignoravo juos. Pareiškėjo nuomone, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimas Nr. 22-693 ir Kalėjimų departamento 2012 m. gegužės 18 d. sprendimas Nr. 2S-2081 yra neteisingi.

Atsakovai Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į skundą (b. l. 34–38) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas nurodė, kad nuo 2011 m. rugsėjo 29 d. vakaro iki 2011 m. spalio 13 d. ryto, 2011 m. spalio 18 d. ryte, 2011 m. spalio 28 d., nuo 2011 m. lapkričio 16 d. vakaro iki 2011 m. lapkričio 17 d. vakaro, nuo 2011 m. lapkričio 18 d. vakaro iki 2011 m. gruodžio 2 d. ryto, 2011 m. gruodžio 13 d. ryte vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko Kalėjimų departamento 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytą reikalavimą. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, kai kurios kameros gali būti perpildytos, o vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas nevisada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai, stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką yra išduodami į kameras. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna ir dezinfekuoja. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotimi, kuri nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo kilo pareiškėjo nurodyta žala. Šiuo atveju nėra būtinos Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Atsakovas Kalėjimų departamentas atsiliepimu į skundą (b. l. 28–30) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Kalėjimų departamentas nurodė, kad, nepaisydama nuolatinio Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo perpildymo, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija pagal galimybes nuolat stengiasi gerinti suimtųjų ir nuteistųjų laikymo sąlygas. Pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys. Skunde nėra nurodyta, kokiais konkrečiais Kalėjimų departamento veiksmais buvo padaryta neturtinė žala, taip pat nėra nurodyta jokio priežastinio ryšio tarp tariamos žalos ir Kalėjimų departamento veiksmų. Pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl privalo įrodyti visas civilinės atsakomybės aplinkybes, tačiau jokių įrodymų nepateikė, taip pat nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą neturtinę žalą ar žalą jo sveikatai, bei kaip apskaičiuotas tariamos žalos dydis – 70 000 Lt. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nėra pakankama nustatyti, kad Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas ar Kalėjimų departamentas neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo kilo pareiškėjo nurodyta žala. Taip pat būtina nustatyti, kokios ir kaip Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Kalėjimų departamento veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 25 d. sprendimu (b. l. 70–75) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, pareiškėjui 500 Lt neturtinei žalai atlyginti; kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis patyrė kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Nurodė, jog Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas neginčijo aplinkybės, kad kai kurios kameros būna perpildytos, ir pripažino, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas nevisada siekia teisės aktų nustatytą ribą, nes daryti įtaką kardomosios priemonės taikymo formoms, suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui negali bei neturi teisinio pagrindo nepriimti jų į įstaigą.

Teismas įvertino pareiškėjo kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2011 m. rugsėjo 29 d. iki 2012 m. vasario 21 d. aplinkybes (laikymo kameros, jų plotai, asmenų skaičius jose). Teismas atkreipė dėmesį, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010)), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta.

Reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, numatytas Kalėjimų departamento 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte, tačiau apie praustuvės ir sanitarinio mazgo neįskaičiavimą į plotą šiame įsakyme nėra paminėta, kaip ir nėra nustatytas atskiras plotas, kuris nebūtų įskaičiuotas į bendrą kameros plotą. Akcentavo, kad nagrinėjamu atveju Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas iš esmės neginčijo, kad, pareiškėjui kalint Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, nebuvo tinkamai užtikrintas paminėtas Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 įtvirtintas reikalavimas dėl kameros gyvenamojo ploto, tenkančio vienam asmeniui, ir kad dėl susiklosčiusios situacijos kalinimo įstaigoje dažnai nėra užtikrinamas šioje higienos normoje numatytų reikalavimų įgyvendinimas.

Teismas nurodė, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsniu, atsižvelgė į šio straipsnio taikymą teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). Pareiškėjo teigimu, dėl nežmoniškų kalinimo sąlygų jis patyrė neturtinę žalą, kurios dydį įvertino 70 000 Lt.

Teismas pažymėjo, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Teismas atkreipė dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012.

Teismas vadovavosi Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalimi, Konvencijos 3 straipsniu, rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimu byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimu byloje V. prieš Lietuvą, 2001 m. balandžio 21 d. sprendimu byloje P. prieš Graikiją. Pareiškėjas, be to, teigė, kad kameros neatitinka higienos normų, t. y. nešvarios, jose šalta ir drėgna. Teismas įvertino Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (redakcija, aktuali pareiškėjo kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime metu) 56, 57, 58, 59, 60 punktus.

Teismas nustatė, kad Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotimi, kuri nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Įstaigos administracija nuolat reikalauja suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, nes už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Pareiškėjo teiginiai, kad nurodytos kameros jo kalinimo laikotarpiu neatitiko higienos ir sveikatos normų reikalavimų, yra nepagrįsti jokiais įrodymais.

Atsižvelgdamas į tai, teismas neturėjo pagrindo pripažinti, kad atsakovas pažeidė paminėtus higienos reikalavimus. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui jo kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose Nr. 109, Nr. 268, Nr. 253, Nr. 254, Nr. 255 laiką nebuvo užtikrinta nustatyta minimali gyvenamojo ploto kalėjimo kameroje norma – ne mažiau kaip 3,6 kv. m vienam asmeniui. Šias aplinkybes patvirtina byloje esanti medžiaga, ir pats atsakovas šios aplinkybės taip pat neginčijo. Vadinasi, yra pagrindas tokias pareiškėjo kalinimo sąlygas, įvertinus jo kalinimo trukmę (iš viso 56 dienos), pripažinti nepriimtinomis ir pažeidusiomis pareiškėjo konstitucinę teisę į orumą, teisę jaustis visaverčiu, o tai pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį laikytina neturtine žala.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime tam tikrais laikotarpiais, buvo patalpinamas į skirtingas kameras ir ten būdavo trumpą laiką, todėl tokiais veiksmais atsakovas jam didelės žalos negalėjo padaryti. Teismas, įvertinęs tai, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime netinkamos kalinimo sąlygos (apgyvendinimas perpildytose kamerose) žymiai pareiškėjo sveikatai nepakenkė ir ji nepablogėjo, atsižvelgdamas į kalinimo trukmę, taip pat į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažeidimų mastą, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės 500 Lt kompensaciją patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėmis bylomis Nr. A502-1774/2010, Nr. A756-122/2010, Nr. A756-116/2011. Teismas, be to, nurodė, kad Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas ir Kalėjimų departamentas į pareiškėjo skundą atsakė laiku ir išsamiai, šį atsakymą pagrindė teisės normomis, nurodė apskundimo tvarką. Atsakymai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, todėl pareiškėjo reikalavimą panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. 22-693 ir Kalėjimų departamento 2012 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 2S-2081 teismas atmetė.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 84) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 25 d. sprendimo dalį ir priimti naują sprendimą – priteisti 28 000 Lt už 56 paras (už parą po 500 Lt).

Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su teismo sprendimo dalimi dėl įvertintos ir priteistos 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Remiasi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2561-121/2008 ir 2012 m. sausio 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-914-281/2012. Atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą. Pažymi, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 str. 2 d.). Teismas nesivadovavo žalos atlyginimo principais. Teismo išvados prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime pateiktai konstitucinei žalos atlyginimo sampratai, taip pat Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime išdėstytam išaiškinimui dėl teismų precedentų taikymo, Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatoms. Pareiškėjo nuomone, teisinga, sąžininga ir protinga būtų priteisti jam 28 000 Lt už 56 paras (už parą po 500 Lt) neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas apeliaciniu skundu (b. l. 86–88) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas nurodo, kad negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Esant dažnai asmenų skaičiaus kameroje kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį, galbūt mažesnį kameros plotą nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą. Pažymi, jog negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomi teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Pasitaiko atvejų, kai kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas nevisada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Nurodo, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie nagrinėjamo laikotarpio savo sveikatos būklę, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kamerose neįgyvendinimo įtakos sveikatos būklei. Nagrinėjant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, turi būti nustatytos visos CK 6.271 straipsnyje numatytos viešosios atsakomybės sąlygos. Pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais. Be to, kai kuriose bylose, remiantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinės bylos Nr. A525-2017/2012, Nr. A146-1527/2012), reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmetami, kadangi pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo apeliacinį skundą (b. l. 94) nesutinka su apeliaciniu skundu.

Pareiškėjas nurodo, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir prieštarauja Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime išdėstytiems išaiškinimams dėl neturtinės žalos sąvokos bei 2007 m. spalio 24 d. nutarime išdėstytiems išaiškinimams dėl teismų precedentų taikymo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniai skundai atmestini.

Pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, patirtą kalint Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo veiklos neteisėtumą pareiškėjas grindžia nuoroda į Kalėjimų departamento 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto (pagal kurį, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m) pažeidimą bei tuo, kad buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis. Iš bylos matyti, kad iš esmės nėra ginčijama pirmosios instancijos teismo nustatyta ir aptarta faktinė aplinkybė, jog bylai aktualiu laikotarpiu – nuo 2011 m. rugsėjo 29 d. iki 2012 m. vasario 21 d. – pareiškėjas 56 dienas buvo kalinamas kamerose, kuriose jam nebuvo suteiktas aukščiau paminėtas reikalaujamas 3,6 kv. m dydžio gyvenamasis plotas. Kalėjimų departamento 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto pažeidimo faktas kolegijos pripažintinas nustatytu. Atsižvelgdama į šio pažeidimo trukmę, kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjo atžvilgiu kartu buvo pažeistos ir paminėtos Konvencijos 3 straipsnio nuostatos. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad, spręsdamas klausimą dėl pareiškėjo nurodytų antisanitarinių sąlygų buvimo fakto nustatymo, teismas padarė išvadą, jog tokie teiginiai nepagrįsti jokiais įrodymais. Patikrinusi bylą įrodymų įvertinimo aspektu, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu pateiktomis išvadomis.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Aiškindama išvardytų nuostatų visumą, kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į aukščiau konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu (t. y. CK 6.250 str. taikymo klausimu) pateiktais argumentais ir padaryta išvada, kad pareiškėjui nustatytas atlygintinos neturtinės žalos dydis (500 Lt) teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.

Vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Teismų įstatymo 31 str. 2 d., ABTĮ 13 str. 1 d.), todėl pareiškėjo nurodytame Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-914-281/2012, kuris nebuvo apskųstas apeliacine tvarka, padarytos išvados nesaisto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo. Be to, teismų praktika galima remtis tik tuo atveju, jei bylos yra analogiškos, t. y. identiškos ginčo faktinės aplinkybės, sprendžiant ginčą pritaikyta ta pati teisės norma. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, kuria paliktas nepakeistas pareiškėjo nurodytas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2561-121/2008, atsakovo nurodytais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-2017/2012, 2012 m. liepos 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 išspręstos situacijos nėra tapačios su nagrinėjama situacija (skiriasi nuteistųjų laikymo sąlygos (pažeidimų padarymo vieta, pobūdis), teisės aktų nustatyta gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui, pažeidimų trukmė).

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu. Tenkinti pareiškėjo ir atsakovo apeliacinius skundus juose nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. V. ir atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys