2020-11-04 Nr. AB-20664-3-62-3-00100-2019-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2434-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00100-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. A. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. liepos 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, (toliau – ir atsakovas) 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Marijampolės pataisos namuose (toliau – ir Marijampolės PN, atsakovo atstovas) jam nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos religinėms apeigoms atlikti. Marijampolės PN administracija į visus jo prašymus atsakydavo formaliai, nurodydavo, kad kreipiasi į kapelioną, tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Pareiškėjas teigė, kad Marijampolės PN administracija, įvertinusi dvasininkų rekomendacijas, turi įrengti atitinkamas patalpas religinėms apeigoms atlikti, tačiau to nepadarė. Dėl nesudarytų tinkamų sąlygų religinėms apeigoms atlikti, pareiškėjas patyrė didelius vidinius išgyvenimus, suvaržymus, dvasinį skausmą.

3. Atsakovo atstovas Marijampolės PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas tik deklaratyviai teigia, jog Marijampolės PN atsisako sudaryti tinkamas sąlygas atlikti religines apeigas, t. y. nedetalizuoja, kas yra tinkamos sąlygos, kada pareiškėjui buvo atsisakyta leisti atlikti religines apeigas ir kt. Atsakovo atstovas teigė, kad kapelionui, vargonininkei, bažnyčios „Gyvenimo šviesa“ pastorei, misijos „Aušra“ pirmininkui ir narei yra išduoti leidimai atvykti į Marijampolės PN, šie asmenys Marijampolės PN lankosi, tačiau pareiškėjas nebuvo pateikęs nei vieno prašymo nuvesti jį į Marijampolės PN esančią koplytėlę.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. liepos 18 d. sprendimu pareiškėjo A. A. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, 150 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė.

6. Teismas nurodė, kad religijos laisvę įtvirtina Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 9 straipsnio 1–2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26 straipsnio 2, 4 dalys, o nuteistiesiems – ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 106 straipsnio 1, 3–4 dalys, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, (toliau – ir Taisyklės) 184 ir 186 punktai.

7. Teismas nustatė, jog nuteistųjų koplytėlės kapelionui, nuteistųjų koplytėlės vargonininkei, bažnyčios „Gyvenimo šviesa“ pastorei, misijos „Aušra“ narei, misijos „Aušra“ pirmininkui yra išduoti nuolatiniai leidimai įeiti į Marijampolės PN uždarą teritoriją. Teismas pažymėjo, jog nors Resocializacijos skyriaus 2019 m. kovo 14 d. pažymoje nurodyta, kad pareiškėjas, atlikdamas bausmę Marijampolės PN 11 būryje, nuo 2017 m. birželio 5 d. iki 2019 m. vasario 25 d. nesikreipė dėl nesuteiktos teisės atlikti religines apeigas, tačiau byloje esantis pareiškėjo 2018 m. spalio 22 d. prašymas (toliau – ir Prašymas) patvirtina, jog jis kreipėsi į Marijampolės PN direktorių, prašydamas leisti jam nuolat pagal nustatytą tvarką lankytis nuteistųjų koplytėlėje. Teismas nustatė, kad į Prašymą 2018 m. lapkričio 8 d. raštu (toliau – ir Raštas) buvo atsakyta, nurodant, jog pareiškėjo pageidavimas susitikti su dvasininku yra perduotas Marijampolės PN kapelionui, kuris lankosi pirmadieniais. Teismas nurodė, kad Marijampolės PN Raštą pareiškėjas apskundė Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos. Teismas pažymėjo, jog atsakovo atstovas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad Prašymas buvo patenkintas ir pareiškėjui buvo suteikta teisė pagal nustatytą tvarką lankytis nuteistųjų koplytėlėje ar kad pas pareiškėją buvo atvykęs kapelionas.

8. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl įrodinėjimo naštos dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams paskirstymo tarp bylos šalių ir atsižvelgęs į tai, kad atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių apie nesudarytas tinkamas sąlygas religinėms apeigoms atlikti, sprendė, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos. Įvertinęs tai, kad pareiškėjas skunde nenurodė laikotarpio, kuriuo nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos religinėms apeigoms atlikti, atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas Prašymą pateikė 2018 m. spalio 22 d., o byloje nėra duomenų apie Prašymo tenkinimą, teismas sprendė, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos nuo 2018 m. spalio 22 d. iki skundo pateikimo teismui dienos (2019 m. sausio 10 d.).

9. Teismas nustatė, jog pareiškėjas patyrė nepatogumų dėl nesudarytos galimybės atlikti religines apeigas, tačiau atsižvelgęs į tai, kad byloje nėra duomenų, jog tokiu būdu atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, sprendė, kad teisingas ir proporcingas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydis yra 150 Eur.

III. 10. Pareiškėjas A. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. liepos 18 d. sprendimą, ginčo laikotarpį nustatyti nuo 2017 m. birželio 5 d. iki 2019 m. vasario 25 d. bei priteisti pareiškėjui 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

11. Pareiškėjas teigia, jog jis nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria buvo nustatytas ginčo laikotarpis, ir priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu.

12. Pareiškėjas nurodo, kad teismas neatsižvelgė į byloje esančius įrodymus, netinkamai išanalizavo pareiškėjo skundą, todėl nepagrįstai sprendė, jog ginčo laikotarpis prasideda nuo 2018 m. spalio 22 d., t. y. nuo Prašymo pateikimo. Pareiškėjas teigia, jog skunde nurodė, kad ginčo laikotarpis yra nuo 2017 m. birželio 5 d., t. y. nuo jo paskyrimo į Marijampolės PN 11 būrį, šias aplinkybes patvirtina ir 2019 m. kovo 14 d. pažyma Nr. 55/04-184, kurioje atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas, atlikdamas bausmę Marijampolės PN nuo 2017 m. birželio 5 d. iki 2019 m. vasario 25 d. dėl nesuteiktos teisės atlikti religines apeigas nesikreipė, t. y. pats atsakovo atstovas nurodė ginčo laikotarpį. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Prašymo turinį, kuriame teigiama, jog jo prašymai nuvesti į koplytėlę yra netenkinami nuo 2017 m. rugsėjo mėnesio, ir nurodo, kad jeigu teismui buvo neaiškus ginčo laikotarpis, jis turėjo įpareigoti pareiškėją patikslinti minėtą aplinkybę. Pareiškėjo įsitikinimu, teismas šališkai nustatė ginčo laikotarpį, pablogindamas jo procesinę padėtį.

13. Pareiškėjas teigia, kad nuo 2017 m. birželio 5 d. Marijampolės PN 11 būryje buvo laikomas kameros tipo rakinamose patalpose, leidžiant išeiti už kameros ribų 4 valandoms. Pareiškėjas vadovaujasi BVK 73 straipsniu, 74 straipsnio 5 punktu, 75 straipsniu, 103 straipsnio 1–2 dalimis ir teigia, kad pareiškėjui kiekvieną dieną turėjo būti suteikiamos 4 valandos būtent pasivaikščioti gryname ore, todėl religinėms apeigoms skirtas laikas negali būti įskaičiuojamas į šį laiką (Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. kovo 6 d. įsiteisėjęs sprendimas Nr. I-1288-279/2019).

14. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo atstovas, paskirdamas nuo 2017 m. birželio 5 d. atlikti likusią bausmę Marijampolės PN 11 būryje kameros tipo rakinamose patalpose, nesupažindino jo su galiojančia tvarka, o teismui nepateikė jokio tvarkos aprašo, kaip, kokiu būdu ir kokiu laiku pareiškėjas gali pasinaudoti įstatymu suteiktomis teisėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1609-624/2019). Pareiškėjas teigia, jog jis negalėjo žinoti ir nežinojo, kad kiekvienąkart, norint atlikti religines apeigas, būtinas raštiškas prašymas, atsakovo atstovo teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti rašytiniais įrodymais, Marijampolės PN teikė vienas kitam prieštaraujančius dokumentus.

15. Pareiškėjas pažymi, kad jis skunde reiškė pretenzijas ne tik dėl kapeliono atėjimo, tačiau ir dėl nesuteiktų sąlygų atlikti religines apeigas, t. y. atsakovo atstovas nebuvo įrengęs specialiai tam pritaikytas patalpas 4 korpuse 9–12 būriams, tačiau teismas šių aplinkybių neanalizavo.

16. Pareiškėjas teigia, kad teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę, nepakankamai aktyviai dalyvavo įrodymų vertinime, nepasisakė dėl visų skundo aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė (ABTĮ 80 str. 1 d.).

17. Pareiškėjo įsitikinimu, teismas nepagrįstai priteisė per mažą neturtinės žalos atlyginimo kompensaciją.

18. Atsakovo atstovas Marijampolės PN apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. liepos 18 d. sprendimo dalį, kuria iš dalies buvo tenkintas pareiškėjo skundas bei priteistas 150 Eur neturtinės žalos atlyginimas, ir priimti naują sprendimą – neturtinės žalos nepriteisti.

19. Atsakovo atstovas nurodo, kad teismas netinkamai įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes ir atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, kurioje pateisinami platesni apribojimai asmenims, esantiems įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje pažymėta, kad nuteistieji, atliekantys laisvės atėmimo bausmę, negali naudotis absoliučiomis teisėmis pagal savo norus ar religinius įsitikinimus. Šias teises riboja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, BVK, Taisyklėse ir kituose teisės aktuose nustatytos pareigos bei draudimai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-424/2014).

20. Atsakovo atstovo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti neturtinės žalos padarymo pareiškėjui faktą dėl jo skunde nurodytų aplinkybių. Atsakovo atstovas vadovaujasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalimi ir nurodo, kad pareiškėjas nesikreipė į Marijampolės PN psichologus dėl didelių vidinių psichologinių išgyvenimų, dvasinio skausmo, todėl tokie pareiškėjo argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio. Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, o pareiškėjas nepateikė jokių tiesioginių ar netiesioginių, subjektyvių ar objektyvių įrodymų dėl neva jam atsiradusių vidinių psichologinių išgyvenimų ir dvasinio skausmo.

21. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjas su Prašymu kreipėsi 2018 m. spalio 22 d., jam buvo atsakyta Raštu, pareiškėjas nepateikė duomenų, jog Marijampolės PN administracija nebūtų perdavusi pareiškėjo prašymų pabendrauti su dvasininku Marijampolės PN esančią koplyčią lankančiam kapelionui. Atsakovo atstovas pabrėžia, jog Marijampolės PN administracija neturi teisinio pagrindo įpareigoti dvasininką lankyti nuteistuosius, todėl ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisės atlikti religines apeigas nepažeidė. Atsakovo atstovas pažymi, kad jeigu pareiškėjas ir nebūtų galėjęs nueiti į koplytėlę, tai nereiškia, kad jam ginčo laikotarpiu buvo apribota jo teisė išpažinti ar praktikuoti tikėjimą kitais būdais.

22. Atsakovo atstovas teigia, kad nėra pagrindo pripažinti, jog Marijampolės PN pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl nėra vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, o nesant būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų visumos, pareiškėjo skundas turi būti atmestas.

23. Atsakovo atstovas Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. liepos 18 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, buvo priteistas 150 Eur neturtinės žalos atlyginimas, ir priimti naują sprendimą – neturtinės žalos nepriteisti.

24. Atsakovo atstovas nurodo, kad Marijampolės PN byloje yra pateikęs atsiliepimą į skundą, išsamiai ir detaliai atsakęs į visus teismo bei pareiškėjo paklausimus ir teiginius, taip pat pateikęs teismui visus reikalingus įrodymus bei su byla susijusius dokumentus. Atsakovo atstovas atkreipia dėmesį, jog jo apeliacinis skundas visiškai atspindi atsakovo atstovo poziciją šioje byloje.

25. Pareiškėjas A. A. atsiliepime į atsakovo atstovo apeliacinį skundą prašo atsakovo atstovo apeliacinį skundą atmesti.

26. Pareiškėjas nurodo, kad į Marijampolės PN 4 sektorių 11 būrį buvo paskirtas nuo 2017 m. rugsėjo 1 d., todėl jam draudžiama atlikti religines apeigas, Marijampolės PN administracija tokios galimybės nesuteikia. Pareiškėjas teigia, jog kiti nuteistieji, neregistruoti 9–12 būriuose, turi galimybę apsilankyti dienotvarkėje nustatytu laiku koplytėlėje, o nuteistiesiems, registruotiems 9–12 būriuose, lankymasis koplytėlėje nėra nustatytas dienotvarkėje. Pareiškėjas nurodo, kad Marijampolės PN atsisako registruoti rašytinius prašymus arba visai jų neima, o į pateiktus prašymus atsakoma žodžiu arba jie visai dingta.

27. Pareiškėjas pabrėžia, kad Europos įkalinimo įstaigų taisyklėse tarp pagrindinių bausmės vykdymo principų yra nustatyta, jog įkalinimo įstaigose turi būti gerbiami religiniai tos grupės, kuriai priklauso kalinys, įsitikinimai bei moralinės nuostatos. Pareiškėjo įsitikinimu, Marijampolės PN administracija, nesudarydama palankių sąlygų religinėms apeigoms atlikti, savo abejingumu trukdo išpažinti tikėjimą.

28. Pareiškėjas pažymi, kad dinaminės priežiūros 4 korpuso pareigūnė A. kategoriškai uždraudė pareiškėjui ir kitiems 9–12 būrių nuteistiesiems prieš šventes pasipuošti kalėdinę eglutę – šaką, nurodydama, kad jie neturi tokios teisės, nors kiti nuteistieji tokią teisę turi. Pareiškėjas Kūčių dieną negalėjo apsilankyti koplyčioje. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad BVK 6 straipsnyje yra įtvirtintas nuteistųjų lygybės taikant bausmių vykdymo įstatymus principas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Bylos dalykas – 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui A. A. iš atsakovo Lietuvos valstybės dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų (nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos religinėms apeigoms atlikti) Marijampolės PN.

30. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde išsakytus argumentus dėl jo pažeistų teisių ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjas buvo pateikęs prašymą lankytis nuteistųjų koplytėlėje 2018 m. spalio 22 d., o kadangi nėra duomenų apie tokio prašymo tenkinimą, sprendė, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos nuo 2018 m. spalio 22 d. iki skundo pateikimo teismui dienos (2019 m. sausio 10 d.), pareiškėjas dėl to patyrė neturtinę žalą, kuri jam atlygintina priteisiant 150 Eur kompensaciją.

31. Pareiškėjas ir atsakovas apeliaciniais skundais prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nes pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino įrodymus ir nustatė aplinkybes, susijusias su pareiškėjo teisių atlikti religines apeigas pažeidimu, patirta neturtine žala. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jo teisės buvo pažeidžiamos nuo 2017 m. birželio 5 d. iki 2019 m. vasario 25 d., o atsakovas teigia, jog pareiškėjo teisės iš viso nebuvo pažeistos. Pareiškėjas taip nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteista 150 Eur kompensacija ir nurodo, kad turėjo būti priteistas 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Atsakovas nurodo, jog nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (nepateikti įrodymai apie patirtą neturtinę žalą), todėl jam neturi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas.

32. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

33. Pirmosios instancijos teismas iš atsakovo atstovo Veiklos organizavimo skyriaus 2019 m. kovo 14 d. pažymos Nr. 52/08-155 nustatė, kad nuteistųjų koplytėlės kapelionui, nuteistųjų koplytėlės vargonininkei, bažnyčios „Gyvenimo šviesa“ pastorei, misijos „Aušra“ narei, misijos „Aušra“ pirmininkui yra išduoti nuolatiniai leidimai įeiti į atsakovo atstovo uždarą teritoriją, iš Resocializacijos skyriaus 2019 m. kovo 14 d. pažymos nustatė, jog pareiškėjas, atlikdamas bausmę 11 būryje nuo 2017 m. birželio 5 d. iki 2019 m. vasario 25 d., dėl nesuteiktos teisės atlikti religines apeigas nesikreipė. Byloje buvo pateikti įrodymai, kad pareiškėjas su 2018 m. spalio 22 d. prašymu kreipėsi į atsakovo atstovo direktorių, prašydamas leisti jam nuolat pagal nustatytą tvarką lankytis nuteistųjų koplytėlėje (b. l. 35), į kurį pareiškėjui 2018 m. lapkričio 8 d. raštu buvo atsakyta, kad jo pageidavimas susitikti su dvasininku yra perduotas kapelionui, kuris lankosi pirmadieniais (b. l. 6). Pažymėtina, kad pareiškėjas Prašyme buvo nurodęs, jog jo neišleidžia į nuteistųjų koplytėlę ir nenuveda nuo 2017 m. rugsėjo mėnesio. Atsižvelgiant į šiuos įrodymus darytina išvada, kad byloje nebuvo pateikti jokie įrodymai, dėl kurių turėtų būti nustatyta, kad pareiškėjo teisės buvo pažeidžiamos nuo 2017 m. birželio 5 d. Pareiškėjas nenurodo jokių įrodymų, patvirtinančių, kad iki 2018 m. spalio 22 d. prašymo teikė prašymus dėl jo išleidimo ir nuvedimo į nuteistųjų koplytėlę ar informavo atsakovo atstovą apie pageidavimą reguliariai lankytis nuteistųjų koplytėlėje. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad jo teisių pažeidimas turėtų būti nustatytas iki 2019 m. vasario 25 d., tačiau pareiškėjas skundą teismui pateikė 2019 m. sausio 10 d. ir skundo netikslino aplinkybėmis, kad jo teisės pažeidžiamos ir po skundo padavimo, t. y. iki 2019 m. vasario 25 d.

34. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovo atstovas nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjo 2018 m. spalio 22 d. prašymas dėl lankymosi koplytėlėje buvo patenkintas ir jam buvo suteikta teisė pagal nustatytą tvarką lankytis nuteistųjų koplytėlėje ar kad pas pareiškėją buvo atvykęs kapelionas. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad Prašymas buvo perduotas kapelionui, kuris lankosi pirmadieniais, kad atsakovo atstovas neturi teisinio pagrindo įpareigoti dvasininką atlikti religines apeigas. Pažymėtina, kad atsakovo atstovas pareiškėjui 2018 m. lapkričio 8 d. raštu atsakė pareiškėjui, nurodydamas, jog pareiškėjo pageidavimas susitikti su dvasininku perduotas pataisos namų kapelionui, kuris lankosi pirmadieniais, tačiau nenurodyti jokie duomenys (informacija) apie pareiškėjo nuvedimą į nuteistųjų koplytėlę.

35. Vertinant pareiškėjo argumentus dėl neteisingai nustatyto jo teisių pažeidimo termino, atsakovo argumentus, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė lankytis koplytėlėje ir / ar susitikti su kapelionu, akcentuotina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

36. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nepritarė (nesutiko) su tam tikrais bylos šalių teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas dėl ginčo esmės.

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos šalių į bylą pateiktus įrodymus, atsižvelgdama į įrodymų vertinimo taisykles, neturi faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ir nesilaikydamas ABTĮ 56 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir neteisingai nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo teisių pažeidimo esme ir trukme.

38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, susijusias su jam nesuteiktu keturių valandų pasivaikščiojimu, tačiau nėra suprantama, dėl kokių priežasčių yra nurodomos šios aplinkybės ir kokiu teisiniu pagrindu pirmosios instancijos teismas turėjo nagrinėti šias aplinkybes, kai pareiškėjas skundo negrindė tokiomis aplinkybėmis. Ginčo administracinėje byloje ribas apsprendžia pareiškėjo suformuluoti reikalavimai (skundo dalykas) ir nurodytos skundo aplinkybės (skundo pagrindas), dėl kurių yra prašoma tenkinti šiuos reikalavimus, byloje yra vertinami įrodymai, kurie gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštiems reikalavimams išspręsti reikšmingas konkrečias aplinkybes. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė laikydamasis šių įstatymo nuostatų.

39. Iš pareiškėjo skundo argumentų galima daryti išvadą, kad pareiškėjas laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir / ar netinkamai motyvuotas, nes nurodo aplinkybes, kad teismo sprendimas turi būti suprantamas, nedviprasmiškas ir motyvuotas, teismas turi motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus).

40. Pirmosios instancijos teismo turinys patvirtina, kad sprendimas yra motyvuotas, nes jame nurodyti įstatymai ir nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, dėl kurių iš dalies yra tenkintas pareiškėjo skundas, sprendimas yra aiškus ir suprantamas, jame nėra jokių dviprasmybių. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjos pareikštais skundo reikalavimais, įvertino pareiškėjos nurodytas aplinkybes (skundo pagrindas), dėl kurių buvo prašoma priteisti patirtos neturtinės žalos atlyginimą, t. y. sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

41. Pabrėžtina, kad proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų.

42. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo neteiktų įrodymų dėl patirtos neturtinės žalos, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04); 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03)). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Todėl nepagrįstas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo ir kompensacijos dydžio nepagrindė jokiais įrodymais.

43. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).

44. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

45. Atsakant į klausimą, ar pareiškėjui priteistas 150 Eur neturtinės žalos atlyginimas šiuo atveju laikytina proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

46. Atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo ir jo sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; kt.) suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 150 Eur suma laikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

47. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. A. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinius skundus atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. liepos 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė